Filosofijos atsiradimo problematikos istorija

Pradžia, Senovės Kinijos filosofija (2 dalis)

Nuostaba

[ Skaitykite Žiūrovo nuostaba kaip pagrindas kūrinio suvokimui ]

Platonas atkreipė dėmesį į psichologinį šios problemos aspektą: "… filosofui lemta patirti … nuostabą. Ji ir yra filosofijos pradžia". Nuostabos, kaip filosofijos priežasties, idėją toliau plėtojo ir Aristotelis, pasak kurio, žmonės filosofuoti ėmė vengdami neišmanymo. Tam jie turėjo pažinti savo neišmanymą, o tai žmogui neduota tiesiogiai, nes, įprasta, kad jis savo neišmanymo nesuvokia – tad ir negali jo atsikratyti. O suvokimas turi prasidėti nuostaba. Ta emocinė būsena, kai nustembama dėl to, kas atrodė akivaizdu (o kartu ir suprantama), padaro žmones filosofais: "Dėl nuostabos žmonės ir dabar [filosofuoja], ir kadaise pradėjo filosofuoti" [Metafizika, I.2]. Tačiau iš nuostabos savaime neatsiranda nei filosofija, nei mokslas. Mokslas atsiranda, kai žmonės išmoksta atskleisti juos nustebinusio reiškinio (o kartu ir jų suglumimo) priežastis. Taip nesant, gimsta mitas, nes jis "sudarytas iš nuostabos" [M., I.2] ir tuo yra artimas filosofijai – tik, nesant pažinimo, dalykų suvokimas per jį yra menamas.

Aristotelis nagrinėjo ir filosofijos esmės (kurią sieja su mokslo esme) klausimą. Tik vietoje mokslo jis naudoja "episteme" terminą, pabrėždamas, kad jo galima išmokyti ta prasme, kad galima perduoti žinias apie tiriamo reiškinio priežastis. Aristoteliui mokslas yra tai, kas yra anapus jutimų, žinojimas savaime – nesiekiant praktinės naudos (ir tuo jis skiriasi nuo menų). Siekdamas pažinti reiškinių priežastis, mokslas skiriasi ir nuo patyrimo (bet tuo nesiskiria nuo menų). Aristoteliui filosofija yra "mokslas, nagrinėjantis [visos būties] pirmines ištakas ir priežastis" [M., I.2].

Mokslas atsiranda anksčiau nei filosofija. Jis prasideda nuo skaičių. Dar Platonas pastebėjo, kad skaičiavimas moko žmogų mąstyti. Skaičius yra pirmasis idealus kultūros objektas. Skaičiui nesvarbu daiktų savybės. Jis tapo ir žmogaus orientacijos laike ir erdvėje (per dangaus stebėjimą) pagrindu. Atsiranda teorinio mąstymo elementai.

Pati filosofija kyla tiek iš mokslo, tiek iš mitų [kaip pavyzdys pateikiamas Ferekidas] ten, kur atsiranda menai ir lieka laisvo laiko ("Visi žmonės siekia pažinimo – tokia jų prigimtis", [M., I.2]). Filosofavimas yra geriausias laisvalaikio užsiėmimas. Egipte žyniai turėjo daug laisvo laiko, todėl ten atsirado "matematikos menas" [M., I.1].

Pasak Diogeno Laertiečio (2-3 a.) "Apie garsių filosofų gyvenimą, mokymus ir pasisakymus", daugelis tvirtina, kad filosofuoti pradėta pas "barbarus". Tai ir persų magai (aiškinę dievų kilmę ir esmę, samprotavę apie teisingumą ir aiškinę apie dvi būties priežastis – gėrį ir blogį); ir asirų-babiloniečių chaldėjai (užsiėmę astronomija ir pranašavimu); keltų druidai ir indų himnosofistai (dėstę savo požiūrį paslaptingais pasisakymais, mokę gerbti dievus, nedaryti blogų dalykų ir stiprinti drąsą); finikietis Mochas, livietis Atlasas, trakai Zamolksis ir Orfėjas.

Egiptiečiai (remiantis Aristagoru, Manetonu bei Hekatėjaus "Apie Egipto filosofiją") sukūrė geometriją, astronomiją ir aritmetiką, žinojo, kad lietų sukelia atmosferos pokyčiai, kad Mėnulio užtemimas įvyksta jam patekus į Žemės šešėlį, kad žvaigždės iš ugnies, mokė apie metempsichozę (sielos lieka po mirties ir persikelia į kitus kūnus) ir astrologiją (dangaus šviesuliai veikia žemės reiškinius). Filosofijos objektu jiems buvo dievai ir teisingumas. Taipogi, jie tvirtino, kad "[būties] ištaka yra medžiaga [materija], iš kurios vėliau kilo 4 elementai [stichijos] ir atsirado įvairios gyvybės [rūšys]".

Pats Diogenas nenorėjo priskirti filosofijos atsiradimo barbarams ir minėjo atėnietį Muziejų, dievų genealogijos sudarytoją, aiškinusį, kad visa kyla iš viena ir baigiasi vienu bei fivancą Line, poemos autorių. Sakoma, kad ji prasidėjo taip: "Buvo laikas, kai visa iškart radosi…"

Neoplatonikai Proklas ir Olimpodioras grįžo prie Platono idėjos: "Bet kurios filosofijos pradžia – nuostaba. Stebėdamiesi, mes "ko" keičiame "kodėl". Filosofuoti – tai atsiskaityti apie būties priežastis. Filosofija yra būties pažinimas arba pati būtis. Ir jos simbolis yra Irida (vaivorykštė), Taumanto dukra..."

Artimųjų rytų filosofijos priešistorė

Mesopotamija skirstoma į dvi dalis: šiaurines prieškalnes ir pietines lygumas. Žmonės čia gyveno jau paleolito laikais. 4 tūkstm. pr.m.e. į pietinę sritį atsikėlė šumerai, o kiek vėliau į centrinę – akadai. 3-e tūkstm. pr.m.e. šumerus suvienijo Uro miestas, o akadus – Akadas. Šie junginiai iškart ėmė kariauti ir nugalėjo Akadas, savo valdžiai pajungęs visą pietinę žemumą. Tačiau jis viešpatavo neilgai, nes Mesopotamijos negynė gamtos kliūtys ir ji buvo tautų kraustymosi kelyje. Atėję elamitai ir amoritai iškart ėmė kautis tarpusavyje, o laimėję amoritai įkūrė Babiloną. Senasis Babilonas (1894- 1595 m. pr.m.e.) viršūnę pasiekė valdant Hamurapiui (1792-1750 m. pr.m.e.), o 2 tūkstm. pr.m.e. jį nugalėjo hetitai ir kasitai. 7-e a. pr.m. šiaurinėje dalyje gyvenę asirai įsteigė supervalstybę, nusitęsusią iki pat Egipto. Antrąjį Babilono suklestėjimą (612-538 m. pr.m.e.) nutraukė persai.

Visą šį laikotarpį krašte vyravo tipinė „bronzos amžiaus“ kultūra. Bet čia anksti gimė mokslas. Virš 100 rastų matematinių tekstų priskiriama Senojo Babilono laikams (daugiau žr. >>>>>). Tai daugybos, kvadratų ir atvirkštinių skaičių lentelės, tipiniai
Gilgamešas aprauda Enkidu
Gilgamešas aprauda Enkidu
uždaviniai ir jų sprendimai. Naudota pozicinė šešiasdešimtainė skaičiavimo sistema: skaitmens reikšmė priklausė nuo jo pozicijos skaičiuje. Skaičių žymėjimui naudoti tik du ženklai: „kaltas“ (1, 60, 3600, …) ir „kabliukas“ (10, 60x10, 3600x10, ...).

O astronomai kruopščiai stebėjo dangų. Jie nustatė užtemimų periodiškumą ir mokėjo juos numatyti. Jau 2 tūkstm. pr.m.e. pradžioje buvo sudarytas mėnulio-saulės kalendorius. Yra išlikęs Hamurapio įsakas apie papildomą mėnesį – mėnulio ir saulės mėnesių suderinimui. O rasti medicininiai tekstai rodo medicinos atsiskyrimą nuo magijos.

Tačiau pati filosofija Mesopotamijoje nesusiformavo [šį teiginį dar reiktų aptarti atskirai] – pasaulėžiūra buvo vertinama per mitų prizmę. Ypač svarbi buvo teogoninė poema „Enuma Eliš“ (Kai viršuje...). Joje Mardukas nugali Tiamatę ir ją perskelia į dvi dalis. Iį apatinės tveria žemę, o iš viršutinės – dangų. Žmogus dvilypis. Jo kūnas – iš molio su Marduko nubausto išdaviko dievo Kingu priemaiša, o siela – įkvėpta Marduko.

„Gilgamešo epas“ – tai meninė-mitologinė pasaulėžiūros išraiška. Jo centre – su dievais kovojantis žmogus, kuris ieško nemirtingumo. Jo bijosi patys dievai – tad pasiunčia gamtos vaiką, galiūną Enkidu, kuriam Gilgamešas „pakiša“ paleistuvę taip nutraukdamas jo ryšį su gamta. Galiausiai jie susidraugauja – ir taip pergudraujami dievai. Tačiau šie pasiunčia mirtį Enkidu – ir taip Gilgamešas suvokia savo mirtingumą. Epe skambiai nuskamba filosofinė gyvenimo ir mirties tema, žmogaus būties tragizmas. Žmogus suvokia savo ribotumą, tačiau tai nesutrukdo tęsti veiklą. Girgamešas imasi tvarkyti savo miestą ir jam kyla spėjimas, kad tikras žmogaus nemirtingumas – jo darbuose, kūryboje.

Babilono filosofinė priešistorė apėmė ne tik mitinę pasaulėžiūrą ir mokslo pradžią su mąstymo užuomazgomis, bet ir nusivylimą ankstyvąja autoritarine religine ideologija. „Šeimininko ir vergo pokalbyje“ atspindimas gyvenimo vertės nebuvimas viskas veltui: valdovo malonės viltis, ir moters meilės viltis, žmonių kilnumo viltis, pomirtinio atpildo viltis ir net pats pomirtinis gyvenimas. Tačiau toliau nevilties ir abejonių neinama. Ši mintis nukrypsta prieš save pačią ir sukelia beprotybę. Šeimininkas daro išvadą, kad nereikia apie ką nors galvoti ir tiesiog nugyventi savo gyvenimą.

Hėgelis

Hėgeliui filosofija ir jos istorija tarytum prieštarauja viena kitai: "filosofija siekia pažinti nekintančią amžiną būtį savyje. Jos tikslas – tiesa. Tuo tarpu istorija mums sako, kas buvo vienu laikmečiu, o kitu išnyko ar buvo pakeista. Tarę, kad tiesa amžina, priimame, kad ji nepatenka į esamąjį [praeinantį] laiką ir neturi istorijos. Juk jei ji turi istoriją, … tai joje negalima rasti tiesos, nes tiesa nėra praeinantis dalykas".

Ir religija (ypač mitologinėje plotmėje) išreiškia tą patį begalinį ir visuotinį turinį – todėl savo esme tapačios, nors religija tą begalybę perduoda per vaizdinius, o filosofija per sąvokas. O tai, savo ruoštu, nurodo vaizdinio ir sąvokos vidinį tapatumą [Kierkogoras, priešingai, aiškino, kad sąvokos ir logika sudarytos koncepcijos negali apimti ir išreikšti konkretų giluminį gyvenimišką procesą – tai pajėgia padaryti tik religiniai mitai]. Abiejų jų pagrindas yra protas [visuotinė absoliuti dvasia], tik mitologijos atveju – fantazuojantis, o filosofijos – mąstantis: "… tautų religijos ir mitai … savyje turi … mintis, visuotinius apibrėžimus, tiesą, nes jų pagrindą sudaro protingumas". Mitas atsiranda nesugebant reiškinių išreikšti proto sąvokomis ir panaudojamos jausmų sąvokos. Bet fantazija negali teisingai išreikšti idėjos, todėl mitas nėra adekvati mąstymo terpė. Bet jis yra pagrindinis filosofijos šaltinis. Jie skiriasi tik forma (kai mokslas skiriasi turiniu).

Trečiąjį filosofijos šaltinį, kasdienę išmintį, Hėgelis aptaria "Įvade į graikų filosofiją": "Tautoje ateina metas, kai siela metasi į bendrus dalykus stengdamasi jiems pritaikyti bendrus apibrėžimus, suvokti jų priežastis ir t.t. Tada sakoma: 'tauta filosofuoja', nes mąstymas giminingas tiek filosofijai, tiek šiai apraiškai… Taip žemė ir dangus išvaduojami nuo dievų, nes [sveika] nuovoka pateikia dalykus jų išorine, gamtiška apraiška".

Taigi filosofija atsiranda mitologijoje formą priderinant prie turinio. Migloti paaiškinimai pakeičiami aiškia mintimi. Tik tai įvyksta ne iškart. Iš pradžių filosofija būna užverta religijos rate (tezė), tada pasisako prieš religiją (antitezė), kol suvokia vidinę religijos esmę ir save joje (sintezė). Metas, kai mitologija gali pereiti į filosofiją, susijęs su "mąstymo laisvės" atsiradimu. Tad klausimas paliečia socialines sąlygas: "filosofija istorijoje pasireiškia tik ten ir tiek, kur ir kiek susikuria laisva socialinė sandara". Kartu reikia ir papildomų socialinių veiksnių: turi išnykti valdingi [despotiniai] sprendimai, pradėta mąstyti apie bendrus dalykus…

Kartu mąstymas turi "susikurti" idealų pasaulį kaip priešpriešą tikrovei. Tada realybėje įvyks trūkis (Bruch) ir filosofija bus sutaikinimo įrankis. Susitaikymas įvyksta idealiame pasaulyje: "Filosofija prasideda su realaus pasaulio saulėlydžiu". Iliustracijai panaudojama Jonija, kuri 6 a. pr.m.e. buvo pavaldi Lidijai, o vėliau pavergta persų. Tada filosofija, atsiradusi 6 a.pr.m.e. pradžioje iki pavergimo, joje išnyksta.

Hėgelio išskirtinumas tame, kad religiją (mitus) kilstelėjo iki filosofijos lygmens pabrėždamas mitų racionaliąją pusę.

Toliau: Senovės Kinijos filosofija

Etikos konspektai
Senovės Kinijos filosofija
Antikos filosofijos labirintai
Trumpa graikų filosofijos istorija
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Pliuristinės kosmologijos iki Sokrato
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas
Hėgelio dvasios fenomenologijos akademinis aspektas
Žiūrovo nuostaba kaip pagrindas kūrinio suvokimui
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Gnostiškosios Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Ką marksizmo klasikai manė apie lietuvius?
Erotas ir Afroditė, meilės dievai
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Gematrijos menas, numerologija
Mankurtas - be ateities
Montanizmas ir Alogi
Filosofų zigzagai
Kas buvo Laozi?
Filosofijos puslapis
Vartiklis