Efraemas Sirietis

Efraemas Sirietis (306-373) – 4 a. diakonas, teologas ir himnų rašytojas, krikščionių garbinimas kaip šventasis. Parašė daug himnų, poemų ir pamokslų, o taip pat Biblijos komentarų. Jo kūriniai perteikia ankstyvąją krikščionių tikėjimo dvasią, dar mažai paliestą europietiškojo požiūrio ir artimesnę rytietiškam mąstymo būdui.

Daugiau >>>>
Taip pat skaitykite: Bardesanas, Markionas bei Mani


Mani, Markiono ir Bardaisano mokymų paneigimas
Šv. Efraimas: Trečia kalba Hipatijui

PABAIGA:  Skaitykite
>>> 1 dalis. Markiono mokymas: Svetimojo dangus
>>> 2 dalis. Bardaisano mokymas: Kas išlaiko jo Esybes erdvėje?

Bardaisano, Markiono ir Mani išaiškinimas kaip pagrindinių trikdžių

Nes Bardaisanas jau (?) [t.y. prieš Mani] pasakė: "Priežastis kyla atsitiktinai ir Vėjas įpūtė Ugnį." Markionas sakė [ryšius su…]: "kad regėjo tikrą vaizdą". Nes mes neištarsime tų kitų dalykų, kurie yra už to (?); net jei jų burnos linkę ištarti kažką, kas neleistina. Tad, [leiskite paklausti,] iš kur kilo priežastis, Markionai, kuri pirmoji [leido jam sužinoti], kas yra žemiau jo? Ir jei Gerasis … kuris viršuje negavo HULE [t.y. materija] matydamas, kas yra apačioje, kaip jis suvokė tai iš naujo arba kaip HULE (?) neseniai [pakilo į sritis], kurios nebūtingos jai?

Ir Mani sakė, ryšium su Tamsa, [kad jos Sūnūs pradėjo pyktis ir kilo pažiūrėti, kas yra aukščiau jų Tamsos išorėje arba kad ji įgavo Mintį]. Ir matė, kaip tarpusavyje nesusikalbantys vėžiai, moko to, kas renkasi aplinkinį kelią ir eina tolyn, - ne priartėja prie Raštų, bet veda į šalį nuo Raštų! Ir, galbūt, Šėtonas, jų tėvas, renkasi kiek aplinkinį kelią, nes jam būdinga Suklydimai – nes jie yra svetimieji iš svetimųjų, kurie visai nepiktžodžiauja. Tad leiskime apipjaustytiems svetimiesiems įrodyti, kad kiekvienas jų yra nuodų lašas į su neramią jūrą. Todėl, kai tik tai tinka Mani, jis suliečia abiejų puses, tarsi Saulę ir Šešėlį, kurie negali būti susimaišę.

Ir vėl, kai jis yra verčiamas, jis sunaikina pirmą ir juos sumaišo – Gėrį ir Blogį – kaip vandenį su vandeniu. Ir kad jis negalėtų būti paneigtas [argumento], kad jei jie yra arti, kaip Tamsa neseniai pajuto aistrą Šviesai, kai staiga ją sutiko, jis sukūrė teoriją, kad kartais HULE įgyją Mintį. Ir stengdamasis išvengti paneigimo, jis priėjo tokį tašką, kad iš tikro sukėlė sumaištį. Ir kadangi jis buvo prispirtas, jis įvardijo dvi Kiltis; ir kadangi vėl jis tapo atviras, jis sukūrė daug Priežasčių iš dviejų Prigimčių tarpo. Tačiau liežuvis, esantis Suklydimo galioje, vyniojosi taip, kaip jis [t.y. Suklydimas] laikė tinkama. Ephraem Syrus

Nes sąryšyje su Šviesa, kuri oponentas ir Tamsos naikintojas, kur tai juos tenkina, sakė kad ji [t.y. Tamsa] jaučia Aistrą jai [t.y. Šviesai]. Ir kaip priešybė myli priešybę, taip sakant, kaip pažeistasis myli jo pažeidėją? Arba kaip ėdantis jaučia meilę ėdamam, kaip vilkas ėriukui? Ar jie laikys, kad Šviesa bus pažeista kaip ėriukas? Ir turės gerą progą trokšti Tamsos, [kuri yra] tarsi vilkas? Nes jei jie laikys, kad Tamsa yra pažeista kaip ėriukas, kaip pažeistasis gali jausti aistrą pažeidėjui? Jie Tamsai priskiria tai, ko ji trokšta, kaip vilkas, ir kad ji pažeista, kaip ėriukas; ir kai tiedu dalykai padedami prie Tamsos durų, ar neatsitraukia teisinga [nuomonė] nuo jų [t.y. manichėjų], t.y., ar jie nepasitraukia nuo Tiesos? Nes tie įrodymai ir palyginimai, kuriuos jie pateikia, taip pat supainioti, kaip ir jų [t.y. manichėjų].

Gėrio ir Blogio sritis paaiškinta iš Žuvies ir Kurmio pozicijų

Nes jei yra du Domenai ir juose įsikūrė Gėris ir Blogis, [tai] aš pavaizduoju juos išorinių dalykų ir paprastos iliustracijos pagalba taip, kad būtų lengvi klausantiems. Tarkime. Kad yra didelė, švari ir tyra upė, o joje puikios žuvys, o taip pat yra apleistas, nešvarus ir dvokiantis kapas, kuriame rausiasi kurmiai. Tada sugretinkime kurmius, gyvenančius Tamsoje, su Tamsos sūnumis, o puikias žuvis su nuostabiais (?) Šviesos sūnumis ir leiskime susiliesti jų sritims, t.y. vandeniui su kapo skliautais, o sausą žemę su drėgnu gruntu. … jei tos žuvys [nesi]ilgės pasikelti į sausą dirvą ir susipurvinti purve ir kurmiarausiuose; ar todėl nėra nenuginčijamai aišku, kad kaip kurmiai nemėgsta nerti į vandenį, taip žuvys niekina išlipimą į sausą dirvą? Ir jie yra vienas kito kaimynystėje; ir kuo labiau suartėja jų ribos, tuo labiau vienų nuo kitų tolsta jų [natūrali] valia; tad nėra nė vieno tarp jų, trokštančių kaimyno srities.

Taigi jei dalykai, kurie nėra Esybės, ir nėra [kilę] iš Esybių, ir nėra sukurti iš gerų ir blogų Prigimčių - nes jei užmuši kurmį ir numesi žuvims, žuvys jį suris – tie dalykai, esantys arti vienas kito, tam tikra prasme yra vienas kitam svetimi atsižvelgiant į jų buveines ir … jų prigimtį; bei nesiryžta kirsti jų ribų, kaip tai būtų teisinga, kad Gėris ir Blogis egzistuotų pagal savo Prigimtis ir savo Domenuose, matant, kad jie yra tikros Esybės ir jie visai svetimi vienas kitam, ir jų priešiškumas niekada nesumažėja. Nes jei sumažėtų, tai nutiktų dėka Laisvės ir Svarbiausios prigimties, [dėka] Valios ir ne Prigimties; kaip tada Tamsa … kirstų savo priešybės domeną ir kodėl? – matant, kad kai kurmis keliauja, jis vyksta į jam [tinkamą vietą], ir kai ji liaujasi (?) [jis traukia tolyn] ir uosto, ir kad gali pasiekti vandens pakraštį ir [tada] apsisuka ir [patraukia] į jam [tinkamą vietą]. Ir taip pat žuvis, kuriai skirtos jos gelmės, traukia į jai [tinkamą vietą], ir kai ji liaujasi (?), ji grįžta į savo gelmes. Tai teisingas parodymas, paneigiantis tuos, kurie sukūrė supainiojantį Mokymą … Nes matome, kad žuvys ir kurmiai, kas yra pagal jų Prigimtį, [lieka sau tinkančiose vietose].

[Kurmiai giminingi Tamsai, nesiveržia kirsti ribą, ] skiriančia nuo žuvų, vandens sūnų. Ir kaip jie šalinasi tos ribos ir Šviesos sūnų vietos; ir jei, vis dėlto, Tamsa, jų Tėvas, pabandė įsiveržti pro tas Šviesos sūnų ribas; tai kodėl [žodžiai] "išgryninta" ir "pirma" [naudojami jį apibūdinti]? Bet jei jų Tėvas įsiveržė, o jie šalinasi, - matome, kad tie akli ir tamsūs kurmiai [iš tikro] kyla iš prigimties ir Gėrio buveinės (Šviesos pasaulio). Nes jie šalinasi savo priešybes. Ir [tuo labiau] nėra kaip tie akli kurmiai suvokimas Sielų, kurios mato, girdi, kalba ir suvokia, kad gali pasitraukti nuo bjauros Tamsos ribos

Kaip tamsa gali ryti Šviesą?

Ir vėl, pasisukime ir paklauskime Suklydimo gynėjų, t.y. jo aiškintojų, kaip Šviesos sūnūs gali patekti į Tamsos sūnų burnas? Ir kaip Tamsa gali ryti Šviesą - dalykas, kuris nėra jai įgimtas? Mat abiejų jų prigimtis tokia, kad Šviesa ryja, o Tamsa yra praryjama. Ir jei čia [mūsų pasaulyje], kaip rodo patirtis, Šviesa ryja Tamsą, o ten, kaip sako eretikai, Šviesa yra rijama, tai aišku, tad toji Tamsa, kuri rijama čia nėra ta pati Tamsa ten, kur ji ryja; kaip ir Šviesa, kuri ryja Tamsą nėra ta pati, kuri yra rijama Tamsos. Ir jei jie bando išstovėti, jie vėl parkris. Nes vien nukritimo jiems nepakaks. Nes iš tikro tai net ne nukritimas. Kadangi jis įvyksta [tik] ten, kur stovima; jie visada parblokšti – jie neketina stotis.

Tad vėl, leiskim jiems suprasti, kad kas dėl to, kad ši Šviesa, kuri ryja Tamsą, ir ši Tamsa, esanti tarp mūsų, rijama Šviesos, tai todėl, kad prigimtis tojo, kuris ryja, kad rytų, o tas, kuris nurijamas, kad dingtų. O gal Sutvėrėjas savo valia pakeitė jų prigimtis? Ir jei tai dėl [Jo] Valios, tai kur jų [nekintama] Prigimtis? Jei jisai yra tasai, kuris save persikėlė ten ir yra Šviesa, Dievas, nepadėjęs sau, kurio Šviesa buvo rijama Tamsos; kaip jis pakeitė Tamsos prigimtį, kad ji dabar taptų rijama Šviesos? Nes jie sako, kad jis yra Sutvėrėjas. Ir jei Tamsa pakeitė savo prigimtį, neįtikėtina, kad ji apsikeis į silpnybę, kad iš tos, kuri rijo, taptų ta, kuri rijama. Kadangi tas teisingas pasakymas reikalauja, kad iš esmės nekintančios prigimtys negali keistis, tačiau Laisvoji Valia, nes Jis sukūrė ją, kad sakytų viską, skelbia vardu tas Esybes, kurių tikrųjų prigimčių negali pasakyti. Tačiau, kadangi tie vardai priklauso Esybėms, substancijų (?) Esybės pasikeitė. Nes jei Esybių substancijos (?) būtų kaip Esybių vardai ir turėtų nekintančias prigimtis, kurios negali būti pakeistos, nes dalykas, kuris egzistuoja įprastomis jo Esencijos sąlygomis, egzistuoja kaip yra ir tokiais išlieka amžinai.

Tad panagrinėkite tos Tamsos prigimtį, ar yra natūralu jai, būtent, kad ji turi būti rijama Šviesos, taip kaip mūsų matymas įrodo … kad ji [t.y. Tamsa], taipogi, čia yra rijama, todėl tiek čia, tiek ten ji turi savo prigimtinę Prigimtį. Nes viena Esybė negali būti padalinta į dvi Esybes, nepaisant to, kad eretikai sako nesąmones. Mat jei Šviesos, esančios aplink mus, prigimtis tokia, kad ji ryja ir nėra rijama, ir nėra būdų, kaip Šviesa būtų rijama Tamsos, bet kuriuo metu ir bet kada, tada aišku … kad, kaip kad ji ryja Tamsą čia, taip ryja ir ten, ir nėra rijama [Tamsos].

Paneigimo apibendrinimas

Tad klystantys tikrai klaidingai skelbia mokymą, tačiau čia [mes paneigėme tai], ką jie sako apie Šviesą ir Tamsą … išgirdome, kad tai buvo visai priešingai.

Šviesa ir Tamsa neturi kūno

Ir Tamsa, kai ją prarijo Šviesa, net neturėjo kūno; nes niekas yra atskirtas nuo jo paties [t.y. Tamsos] matant, kaip jis pradingsta visiškai. Kaip namas pilnas tamsos parodo, kad jei dienos metu žmogus atidarys duris ar langus, kur gali ta tamsa, jame buvusi, [pasislėpti]? Nėra vietos, kur ji galėtų išeiti į išorę, nes išorėje esanti Šviesa ją sugers. Jei sakytumėm, kad ji yra viduje, ji nelieka ten. Nes įėję Saulės spinduliai ją išveja. Ir jei ji neegzistuoja viduje ir neišeina lauk, tai aišku, kad jai ateina galas; ir tam, kuriam ateina galas, tas Mokymas sako, kad ji [t.y. Tamsa] turi tam tikrą realų kūną. Tokiu būdu jis [t.y. Mokymas] sako, kad ji turi kūną, kuriuo "ji tikrai ėda tuos ryškius Spinduliuojančius [Ziwane], kurie pakliūna jai į burną". Taip Tamsa ir Šviesa tampa sudėtiniais kūnais - dalykas, kurio gamta nemoko. Nes žmogus niekada nevalgo Šviesos ir nerija Tamsos.

Kūno prigimtis kita nei Tamsos; ir siela ne tos pačios prigimties kaip Šviesa

Ir jei tas Kūnas, kuriame esame, yra tos pačios prigimties kaip Tamsa, kaip sako jie, ir toji mumyse esanti siela yra tos pačios prigimties kaip Šviesa, tai kai mes pažvelgiame į tas dvi mumyse esančias prigimtis ir į tas dvi išorėje esančias Šviesos ir Tamsos [prigimtis], paneigiama, kad nei tos yra iš tų, nei tos iš tų. Nes kaip gali toli šviesi mumyse esanti Siela būti pavaldi Kūnui, kuris giminingas Tamsai? Nes išorinė Šviesa, kuri gimininga jai [t.y. Sielai] pavergia Tamsą. Ir netgi, kaip tas Kūnas gali pavergti šviesią Sielą, matant, kad toji išorinė Tamsa, kuri gimininga jam yra Šviesos suvartojama ir praryjama?

Šviesos sūnūs nebuvo siundomi, kad sučiuptų Tamsos sūnus

Ir kadangi tie dalykai yra aiškūs net neišmanėliams ir kvailiams, kaip tie, kurie neskiria, kurie teiginiai teisingi ir kurie savyje prieštaringi, pritaria jiems jų klausydami? "Nes kaip tu gauni tai į savo mąstymą, o išmintingasis Klausytojau, ir kaip yra [sveika] ausis… kad galėtum išgirsti … kai … ir duoti paaiškinimą, kuris vertas tik pajuokos? … [nes jis sako], kad Pirmapradis žmogus (?) sviedžia (?) "Šviesos sūnus į Tamsos sūnų burnas kaip į medžiotojų [burnas], ir kad Šviesa maloni, priimtina ir skani tiems Tamsos sūnums; todėl jie ėdė juos godžiai, jie buvo įmesti į jų tarpą ir su jais susimaišė". O kaip nepaprastai juokingas tas žmogus… koks bjaurus piktžodžiavimas! Vilkai ėda ėriukus ir liūtai ėda veršiukus; ir ėdantis ir suėdamas yra vienodai patenkinti vienas kitu! Ir tie yra kūnai, ir tie yra sudėtiniai daiktai; ir abu jų, jei … Tamsos sūnūs yra kūnai, nes [jie turi] kūnus kaip jie sako, [tačiau] Šviesos sūnų prigimtis dvasinė, kaip jie sako, todėl Šviesa irgi yra gimininga jiems; kaip ji gali būti tame daikte, kuris sumaišytas [su Tamsa] turėtų būti kietas? O Siela, glūdinti Kūne, [neturėtų būti laikoma kieta,] nes ji gimininga jai … tad jei Siela gimininga Tamsai … tas Kūnas … jie giminingi jos prigimčiai, kaip jie sako, kad Tamsa … ir kaip išmintingi žmonės pripažįsta…

. . .

Tamsa iš Pirmapradžio žmogaus, kuri ją nešiojosi, jis galėjo mirti, nes sunku … kas [yra] jo Esencijoje ir taipogi Dalys … ir virsta nieku, kurį pagauna. Ir todėl, jei Šviesos sūnūs buvo suėsti, pateko į skrandį ir buvo jame suvirškinti, gali būti, kad jie išsiskaidė į ekskrementus ir buvo pašalinti. Tokie tikėtini teiginiai gali būti padaryti jų apie jų! Ir tada tų Šviesos sūnų prigimtis būtų tokia, kad gali būti išskaidyta ir sunaikinta. Ir reikia paklausti apie tą prigimtį, kaip ji [tada] galėjo egzistuoti amžinai. Nes jei jie yra sudėtiniai, todėl jie buvo išskaidyti … ir sunaikinti; jie nėra tas daiktas, kuriuo buvo anksčiau iki sunaikinimo; ir iš to aišku, kad jei jis surenka ir sukomponuoja juos, tai turėjo sukomponuoti pačioje pradžioje. O jei jie buvo sudėtiniai ne visą amžinybę? O yra prigimties, kurie nėra sudėtinės prigimties, [nes kilo] iš Egzistencijos, kuri nėra sudėtinė. Taip paprastais dalykais paneigta kalbėję tiek daug klaidingų dalykų apie slaptus daiktus giminingus kūnui, kaip jie sako, kad kūnas ne tik [nepajėgus] suėsti, arba sunaikinti arba kankinti … tačiau, taipogi, negalima suprasti jų paprastus dalykus … kaip jie sako, [kad kai] Tamsa ėdė Šviesą, … kuri buvo jame, ir visa buvo Tamsos viduje … kaip buvo ji amžinai ir nuo pradžių kartu sugauta ir juntama … jo viduje … ir kaip … ?

Teisėjas teisė ir kankinanti Ugnis

Tačiau jie sako dar ir apie kitus dalykus, [būtent]: "Sielos ateis pas Teisėją". Tačiau jei prigimtis yra viena, kaip gali jos dalis teisti ir dalis būti teisiama? Ir kai Sielos yra Esencijos [?] dalis, kaip [iš jos rasis] tas, kuris kankina ir tas, kuris kankinamas; kokia turi būti ausis, kad išklausytų šį piktžodžiavimą, kad teisėjas ir teisiamasis yra iš vienos geros Esencijos, kaip jie sako? Ir kaip joje gali būti tos trys priešybės? Nes Jis, kuris teisia teisiamuosius esti jo visumoje ir yra sumišęs su Kūnu, taigi yra nusidėjęs ir pažeidęs įstatymą kaip ir tos Sielos, kurios jo yra kaltinamos. Ir jei tos Sielos liko jų [gimtajame] domene ir neišėjo kitur, jo turėjo užvaldyti jį, kai jis išėjo kitur. Ir kaip gali būti tikros prigimtys tų, kurie neišlaiko savo Esencijos?

Tad imkime tyrą ir teisingą Kūną, ir kaip jis gali toks nebūti, kai atskalūnai sako, "kad Kūnas yra apdangalas, kilęs iš blogio prigimties", anei Siela, kaip jie sako, iš tyros Šaknies. Nes teisaus Kūno akys padengtos dora, ausys tyrumu, galūnės garbe, jutimai šventumu, jo burnoje malda ir liežuvis sako padėką, lūpose palaiminimas, jo kojos turi įprotį lankyti sergančius, rankos duoda išmaldą, širdyje tikrasis tikėjimas, ir …. meilė (?). Ir tą sieną pastatė Dievas ir [pavertė ją] tyra Jo šventove, ir šventykla … nes architektas kūne (?) … jis [t.y. Mani] sako, .. kad jis [t.y. Kūnas] yra iš nusidėjusios prigimties … ir gėda jiems nes tai parodo, kad Kūnas … Ir jei jie nėra įkalbėti slaptai nuodėmei, tai jie yra įkalbėti velnio. Kaip jis privertė (?) …

Siela nebūtinai tyra

Vėl aptarkime išgrynintas Sielas, apie kurias jie sako, kad jų prigimtis yra iš Gėrio, parodoma, kad jo atžvilgiu … Kūno [prigimtis] yra blogis. Taipogi … 'tyra' Siela, kuri, jie sako, yra Šviesos dukra įsileidžia Tamsą į savo darbus ir elgesį. … Ir jei [ji] iš Dievo [kaip ji gali plūsti Jį] … ir jei [ji] iš [Šventojo, kaip gali būti netyra]… ir jei [ji] iš … štai ji įsileidžia … ir jei ji iš Gėrio, kaip ji tapo gryno Blogio narvu ir gūžta? Ir jei visa tai buvo malonu Šėtonui, kaip tos labai nusidėję Sielos, pridarę daug nedorų darbų ir daug piktžodžiavę, ir nusidėję dideliu netikėjimu yra randamos tame, ką jie vadina Bolos [žr. gr. Diabolos) ? Nes kaip jie sako, kad "kai ugnis išlydys visą jos vidų, bus surinkta kiekviena Šviesos dalelytė, kuri buvo įmaišyta ir sumaišyta tvariniuose; ir tasai, kuris darė daug nedorų dalykų, bus skirtas į Tamsos karaliją, kur bus kankinamas". Ir jei ji [Šviesa] yra jam maloni prigimtis, kaip sakoma jų Mokymo pradžioje, kaip ji tampa jo kankinimo priežastimi, kaip sakoma jų netikro mokymo pabaigoje? Tad, jei Šviesi prigimtis kartą tampa jo malonumu ir džiugina jį ir jis turėtų būti priskirtas tai karalijai ir jei jis bus įkalintas [Tamsoje] ir ten kankinamas - tai gali įvykti tik esant besikeičiančiai Prigimčiai, kuri sukurta iš nieko; – pagal Sutvėrėjo valią viskas gali būti pakeista į bet ką.

Palaidos žemės dulkės yra kiekvieno šliaužiojančio padaro buveinė ir dėl to, kad tai jam patinka, jis jose šliaužioja ir gyvena. Tačiau jei kas sujungia dvi Prigimtis su Prigimtimi, tarkim, kad jos užpilamos vandeniu iš darbininko rankos ir gauna tvirtumą iš ugnies, ir virsta indu ir kalėjimu kankinimams … jame gulinčiam šliaužiojančiam padarui, kadaise šliaužiojančiam jame, kai jis buvo dulkėmis ir žavėjusiu, kai buvo molis. Kai jis tapo indu, išminkytu ir išdegtu krosnyje, jis tapo kankinimo priemone tam, kuris jame įkalintas.

Ir jei Tamsą galiausiai kankins Šviesioji prigimtis, kurioje jai buvo malonu, kokia buvo to apsileidimo priežastis, kad Tamsa ėmė dominuoti ir tapo maloni? Ir kokia yra jos įniršio priežastis, kad galiausiai Tamsa įkalinta ir joje kankinama? Jei jos "Esminė prigimtis" turėjo tą jėgą, tai kur ji buvo prieš tai? Tad vietoje Kapo, kuris dabar kvailai pastatytas Tamsai, reikėjo pastatyti nepraeinamą sieną, ir tai būtų dviejų sričių [Atskyrimas], kad [tokia siena] tiktų Gėriui daryti, ir kaip tik taisomai Tiesiog [Būčiai] ir tinkamai Išminčiai saugoti. Tačiau po tų žiaurumų, kuriuos Tamsa padarė Šviesai, ir tų piktžodžiavimų, kuriuos Siela išliejo prieš Tėvą, ir po to, kai jie paleistuvavo ir kvailino, susiteršė ir užsitraukė gėdą, ir kai didelės dėmės sutepė juos, tada, nors jų žaizdos gali būti pagydytos, jie negali nusivalyti ir jų dėmės negali būti uždengtos, po visų tų Nesantaikų ir Nesutarimų, ir viso to skurdo ir praradimų – jis suplanavo – dieną, kai pastatys Kapą Tamsai, kad galų gale ji galėtų būti ten įkalinta.

Ir kaip gali Kapas riboti tą, kuris begalinis? Nes jei Tamsa gali būti apribota, tad ir Šviesa yra apribota. Ir jei Gėris negali būti apribotas, o Blogis apribotas, tada aišku, kad tas apribotas Blogis nėra (amžinoji) Esybė, neriboto Gėrio antrininkas; nes yra, kad kas riboja [amžinąją] Esybę, ir kas yra apribotas kažko, galinčio jį apriboti, yra tvarinys. Tad, jei jis nėra tvarinys ir yra [amžinoji] Esybė, Esybė negali riboti Esybės pati nebūdama apribota kitos, jai lygios, kuri irgi apribota.

... pabaiga ...  

Skaitykite
>>> 1 dalis. Markiono mokymas: Svetimojo dangus
>>> 2 dalis. Bardaisano mokymas: Kas išlaiko jo Esybes erdvėje?


Bardesanas
Rudolfas Šteineris
Gnostikų koncepcijos
Archontų hipostazė
Antikos filosofijos labirintai
Krikščioniškasis gnosticizmas
Dualistinė mokykla. Markionitai
Ankstyvasis gnosticizmas: Ofitai
Mani - manicheizmo pradininkas
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Elliott Weinberger. Karmos pėdsakai
K. Poperis: mokslas ir socialinės inžinerijos idėja
Kankinys šv. Polikarpas iš Smyrno
Pagrindinė sofijalogijos problema
Šv. Grigalius Nazianzietis
Maksimas Išpažinėjas
Patikimas mokymas
Irenėjus iš Liono
Alogenas
Monothelitizas
Filosofijos puslapis
Biblijos puslapis