Apie moralinę atsakomybę būti informuotu piliečiu / Moralumas. Vartiklis

Apie moralinę atsakomybę būti informuotu piliečiu

Kai technologiniai milžinai ir algoritmai iškraipo informacinį kraštovaizdį, kad lieka iš žmogaus atsakomybės būti informuotu?

Kaip galime sumažinti dezinformacijos problemą mūsų visuomenėje? Viena problemos priežastimi įvardijama tai, kad žmonės yra tokie neišmanūs, prastai informuoti, patiklūs, neracionalūs, kad jiems trūksta gebėjimo atskirti patikimą informaciją ir tikrus faktus nuo melagienų informacijos ir išmonės. Žmonės turi prisiimti pareigą kritiškai mąstyti ir siekti raštingumo medijų atžvilgiu. Tad šis požiūris atsakomybę perkelia ant pačių žmonių pečių. Dabartiniai žmonės laikomi kognityviai nepilnaverčiais.

Patraukliu šio požiūrio aspektu yra tai, kad jis siūlo sprendimą (žmonės privalo tapti protingesniais) betarpiškai ten, kur glūdi problema (žmonės nėra pakankamai mąstantys). Kitaip tariant, žmonės turi liautis toliau skleisti dezinformaciją. Tačiau įsigilinus vis tik aiškėja, kad tai klaidinga dėl kelių priežasčių.

Pirma, kas tai yra kieno nors atsakomybė? Pagal episteminę atsakomybės sąlygą, žmogus gali atsakyti tik už rezultatus, kuriuos sukėlė sąmoningai. O tam jie privalo turėti tam tikrą to, ką daro, pasekmių įsisąmoninimo lygį, o taip pat suprasti, kad yra alternatyvos ir kad veiksmas yra morališkai reikšmingas. Kitaip žmogui sunku priskirti atsakomybę. Jei aš kažką pridirbsiu būdamas lunatizmo būsenoje, mane bus sunku apkaltinti moralinėmis mano veiksmų pasekmėmis. Aš tiesiog nesuvokiau, ką darau.

Episteminė atsakomybės sąlyga yra sudėtinga ir karštai aptarinėjama etikos filosofų. Tačiau ją priėmę, iškelsime dar sudėtingesnį filosofinį klausimą, taikomą siūlomai atsakomybei būti informuotu. Kiek žmonės atsakingi už tai, ką jie žino ir skleidžia? Arba, kiek sąmoningai žmonės sužino apie įvairius dalykus?

Prieš episteminę atsakomybės sąlygą liudija du argumentai. Pagal pirmą, kiekvienas žino, kaip jis priima naują teiginį ir jo pasirinkimas naujos informacijos apsikeitimui remiasi ankstesne patirtimi, ir t.t., kol pasiekiamas pati pirmoji patirtis (gimimas), už kurią joks naujagimis negali turėti atsakomybės. Nepageidaujama šio argumento ypatybe yra tai, kad atrodo, kadangi jis remiasi tam tikru Informuoti determinizmu, žmonės aplamai neturi atsakomybės už nieką. Norint išvengti šios nihilistinės išvados, antrasis argumentas leidžia tam tikrą valios laisvę, tačiau viskas vyksta persidengiančioje senų ir naujų masinės informacijos formų, mokymo ir kultūros institucijų, darbo vietų bei kitų fizinių ir virtualių erdvių visumoje. Žmonių elgesį joje didele dalimi lemia jų struktūra – kartais ji gali iškreiptinet geriausius ketinimus.

Geru to pavyzdžiu yra socialinė medija. Vartotojai yra neskaidrių algoritmų, pirmenybę teikiantiems tam tikram turiniui, prakišantiems mažai patvirtintus teiginius, pavaldume. Tokiomis sąlygomis padaryti pagrįstą išvadą labai sudėtinga. Vartotojai neturi priemonių paveikti tuos algoritmus ir dažnai net nežino apie jų, formuojančią visą jų patirtį, egzistavimą. Tad ir neaišku, ar atskiri piliečiai atsako už kolektyvinės informacinės terpės problemas.

Tačiau, net jei mes pripažinsime, kad žmonės neturi priežastinės atsakomybės už mūsiškę prastą informacinę terpę, vis tik galime tvirtinti, kad jie atsakingi už jos pataisymą. Vis tik neaišku, ar asmeninės atsakomybės įvedimas pagerins padėtį. Pirmiausia, protinga yra tikėtis, kad dauguma žmonių pasijus nemaloniai už tai, kad yra apkaltinti tiesiog už savo nežinojimą. Kaip teigia politikos teoretikė Iris Marion Young^*) savo knygoje „Atsakomybė už teisingumą“ (2011): „Kaltinimo retorika viešai diskutuojant apie socialines problemas... paprastai sukelia gynybinį požiūrį ir neproduktyvų kaltės pakeitimą“.Kartais problemos gali tik pagilėti, o kaltės perkėlimas ypač pavojingas, jei vartotojai kolektyviai nesutinka su tuo, kad jie patys yra problema.

Ir net bet kuriuo atveju nebūtų garantijos, kad žmonės praktiškai įgyvendins reikalavimą būti informuotais. Juk manipuliuoja net pačiais geriausiais ketinimais. Kritinis mąstymas, racionalumas ir teisingų ekspertų nustatymas yra ypač sunkūs dalykai, - ypač iškreiptoje informacinėje terpėje. Tad asmeninės atsakomybės įvedimas už dezinformaciją neatrodo galintis būti labai veiksmingu. Tačiau tai kartu ir nereiškia, kad nereikia vartotojų skatinti daryti tai, ką jie gali. Juk galima neskubėti, pabandyti įvertinti gautą informaciją ar satyrinio pobūdžio turinį, pasitikrinti publikacijos datą ir kt. prieš puolant juo dalintis. Melagiena ypač efektyvi, jei ją dažnai pakartoja. Ir nors didesnį rūpestį kelia išmanios klaidinimo technologijos (pvz., panaudojant dirbtinio intelekto priemones), labiau paplitę „pigūs feikiniai“ video, kuriuose manipuliacijos sukuriamos tradicinėmis redagavimo priemonėmis.

Asmeninės atsakomybės atmetimas reiškia, kad jos naštą reikia užkrauti tiems, kurie valdo informacinę terpę. Sprendimai prieš dezinformaciją efektyvūs, kai yra struktūriniais ir nukreipti prieš pačios problemos sprendimą. Tačiau jei dezinformacija gali būti pelninga, neverta tikėkis, kad pelno gavėjai susizgribs ir, prisiėmę atsakomybę, pradės save reguliuoti. Tad pirmu geru žingsniu būtų paveikti ir priskirti atsakomybę technologinėms kompanijoms, valstybinėms reguliavimo institucijoms, politinėms partijoms ir tradicinėms žiniasklaidos priemonėms.

^*) Airis Jang (Iris Marion Young, 1949-2006 ) - amerikietė politologė ir socialistinė feministė, Čikagos un-to profesorė, dėmesį telkusi į teisingumo ir socialinės atskirties prigimtį. Jos tyrinėjimai apėmė šiuolaikinę politikos teoriją, feministinę socialinę teoriją ir valstybės politikos normatyvinę analizę. Ji tikėjo politinio aktyvumo svarba ir drąsino savo studentus įsilieti į savo draugijų veiklą. Parašė keliolika knygų. Viena žinomiausių jos esė yra „Mesti kaip mergaitei: moteriško kūno judrumo ir erdviškumo fenomenologija“ (1980), kurioje išnagrinėjimo vyro ir moters judėjimo skirtumai, aptariant, kaip socializuojasi ir savo kūno judesius apriboja mergaitės, apie kūną galvojančios kaip gležną; taip pat ir pateikiama ir S. de Beauvoir kritiką dėl „imanentiškumo“ ir „transcendencijos“ idėjų.

Veiksmas yra moralus, jei duoda naudos jį darančiajam [palengvinant ar pagerinant savo gyvenimą, įgyjant vertybių], jei tai nepažeidžia kitų asmenų interesų.

Paimkime moterį besilaukiančią kūdikio. Ji yra būklėje, kad, jei gimdys, mirs, bet kūdikis liks gyvas. Ką jai daryti? Čia nėra vienareikšmio atsakymo.

Tai parodo, kad moralėje nėra tik arba balta, arba juoda, tik į kairę arba tik dešinę. Gyvenimas panašus į pilką ir kelias per jį vingiuotas.

Visada yra asmenų sakančių, kad niekas nėra tikra ir visa tik nuomonės reikalas. Bet kas yra arba gera arba bloga [juoda arba balta], - ir tai gali būti įvairiu mastu. Aukščiausia vertybė yra asmeninė sąmonė.

Tad tos moters gyvybė yra aukščiausia vertybė ir ją ji privalo išsaugoti, jei ją vertina. Ji negali racionaliai tvirtinti, kad „myli“ parazitą savo kūne, nes meilė yra atsakas į aukščiausią vertybę kitame asmenyje. Parazitas nėra asmuo, nes neturi charakterio savybių, dėl kurių būtų galima jį mylėti.

Be to jis „neturi teisių“, kurios taikomos esamoms racionalioms būtybėms, o ne potencialiai galinčioms joms tapti.

Gali būti meilė be priežasties. Tai įdomus reiškinys ir sutinkamas visuomenėje. Bet kaip elgiamasi „baimės be priežasties“ atveju? Skubama pas psichologą!

Moralumas yra sistema apibrėžianti, kaip turėtume elgtis ir kas yra gera. Gera yra tai, kas, mums naudinga pagal mūsų prigimtį. Mūsų ypatinga prigimtis įtakoja specifinius reikalavimus gyvenimui. Gera yra tai, kas patenkina tuos mūsų reikalavimus.

Prieš kelis tūkstantmečius urvinis žmogus galėjo nužudyti kitą, kad paimtų jo moterį ar mirtinai susikaudavo, kad išsiaiškintų, kas gyvens toje teritorijoje. Ir jie tai darė, nes taip turėjo gyventi.

Bet tai buvo dar savęs neįsisąmoninusi būtybė. Tad ji negalėjo būti morali. Tad tokios veiklos buvo nedoros ir nepriimtinos. Kad turėtume „teises“ privalome turėti „save“ [suvokti savo asmenybę]. Tik tada galime sudaryti sutartis su kitomis racionaliomis asmenybėmis ir atsisakančiomis jėgos a apgaulės, nes tai pažeidžia sutartis.

Kai nuvyksite į Afriką ir jus puls liūtas, pasakykite jam tai! Teisės sąvoka taikoma tik žmonėms. Negalite gyvūnams pritaikyti teisės normų.

Abu neturi teisių. Naujagimis turi galimybę tapti racionaliu asmeniu, protinis ligonis – ne.

Bet ... racionali žmogiškoji būtybė neturi daugiau teisių nei kita. Kas įgyvendina [ir nustato] teises? Dabar – vyriausybės. Jų įrankis – valdžia. Valdžia priežastis nukerta akimirksniu, sutrauko visus pančius. Savo teises galte nustatyti tik tame pasaulyje, kuriame valdai.

Teises apibrėžia žmogaus prigimtis. Joms nereikia „leidimo“. Žmogus yra lasvas ir nėra valdžios pasaulyje galinčios paveikti jo mintis. Jas galima tik fiziškai sunaikinti.

Vienintelė išimtis – veikla kenkianti savo paties gyvybei nelaikytina „gera“.

Žmogus turi teisę rinktis. Jei skausmas neleidžia jiems gyventi, jie gali pasirinkti mirtį. Tai iš tikro vertingiau, ne daro kvailas savižudis nuraukdamas visą galimą gyvenimą

Utilitarumas yra tai, kas man naudinga. Kodėl tai, kas naudinga, turi kenkti grožiui ir jausmams? Daugeliui žmonių santechniko darbas atrodo nešvarus ir nepatrauklus. Tačiau jis sukuria tvarką ir patogumus. Gal būt “ dalykai yra tik todėl, kad jų nesuprantame?

Moralumas išreiškia pasirinkimą. Štai kodėl asmenys nėra baudžiami už veiksmus, kurių negalėjo išvengti.

Kodėl laikoma nepadoru į ką nors rodyti smiliumi?
Smiliumi galima rodyti, pvz., vedžiojant tekstą knygoje, parodant vietą žemėlapyje ir pan. Tačiau rodyti šiuo pirštu į kitą žmogų laikoma įžeidimu – tai agresijos ženklas, atėjęs iš senų laikų, ir, beje, taip suprantamas daugelyje šalių. Tai tarsi užuomina į dūrį ietimi arba šūvį strėle. Tačiau gestas visa ranka su juo (pvz., parodant kryptį) visai leistinas.

Dievo įsakymai yra nurodymai nenurodant priežasčių. Todėl žmonės jų laikosi iš tikėjimo, kuris nėra tas pats, kas moralė.

„Mylėk savo tėvą ir motiną“. Meilė [ir pagarbą] reikia užsitarnauti, o ne reikalauti grasinant bausme. Tai nėra moralinė vertybė.

„Negeisk savo artimo žmonos“. Meilė yra kiekvieno asmens teisė. Nė vienas negali būti kito "nuosavybė".

Nėra etikos elementariosios dalelytės – kaip ir tiesos ar teisingumo. Tai vien tik filosofinės konstrukcijos.

Zoologijos sodo tarnautojas valė dramblio narvą. Jis buvo pritūpęs ant vieno kelio ir dramblys prisėdo ant jo. Darbuotojo galva iki pečių prasmego į dramblio užpakalį. Šalia buvusi bendradarbė padėjo jam ištraukti galvą.

Kokias [kūrybines] mintis jums sukelia šis nutikimas? Ar jis buvo atsimerkęs?

Ar moralu nušauti dramblį, kad iš jo ilčių pasigamintume fortepijono klavišus?

Jei gyvūnai neturi teisi, dar nereiškia, kad pateisinamas betikslis jų žudymas. Aš vertinu gyvenimą. Aš valgau mėsą ne todėl, kad nevertinu gyvūnų gyvenimo, bet todėl, kad vertinu savo gyvenimą.

Laima 2014 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis, 22:26:46
Šaunumėlis, kad suradau šį puslapį. Kasdien skaitau ir mokausi gyventi. Ačiū jums nuoširdžiai, Laima

vuolga 2011 m. gruodžio 17 d., šeštadienis, 20:50:50
O paveiksliuke, pasirodo - moteris...
O ir nėštumas tikras. Harmonų pagalba ji įgijo vyriškas formas ir bruožus... Aplinkybėms susiklosčius ji panoro turėti vaikų, tad sumažino vyriškų harmonų dozes ir pastojo. Šis nėštumas jai antras ir kūdikis jau senokai sėkmingai gimęs.

2011 m. gegužės 1 d., sekmadienis, 14:14:49
tik primityvus zmogenas gali patiketi mistiniu budu praturteti. tai seniai nuvalkiotas ir iki skausmo nusibodes piramides principas naiviems pilieciams.

2010 m. sausio 16 d., šeštadienis, 07:05:15
Turi jis tik viena sirdi! Kad ir kaip neisimyletu moteris, bet jai privalu neperzengti kulturingumo ribu ir gerbti vyro pasirinkimus. Nieko sau nereikalaudama, isimylejusi neperzengs jokiu ribu, jeigu mylimuoju rupinsis ir tuo atveju jeigu vyras jos nepasirenka... Tik vyro meile gali buti tikra visu mastu, o moterys isvis nezino ka tai reiskia ir apie tikraja meile kalbetis su moterimi, yra beprasmiska.

Inando 2010 m. sausio 16 d., šeštadienis, 06:50:39
Tai ir as manau, kad meile tai pazinimo aktas ir kultura. Taciau man atrodo, kad meileje zodzio paskirtis turetu buti kita, ne itikimui ir ne patiesijimui. Tikrai mylint, sakyti, kad myliu, manau ir nereikia. Taip jau yra, mano supratimu, kad is tikruju myli tik vyras, o moteris tik atsisaukia i jo meile tais "sielos kapiliarais", isimyli... Arba ne. Is moters puses, isimylejus, gal ir verta patvirtinti toki fakta prisipazinimu. Taip moteris is reiskia pasitikejima vyru ir atveria save jo meiles veikimui. Zinoma, vyras gali buti isimylejes kita ir jo sirdis gali buti jau uzimta. Tokiu atveju, padorus vyras turetu sios moters meile gerbti, bet nesiimti veiksmu, nes vyro veiksmai moters azvilgiu reiskia, kad jis prisiima atsakomybe uz visas galimas pasekmes. Zodis vyrui, turi buti tikra priemone ir vienas is darbo irankiu:) Kadangi ne kazkoks pasakymas, kad myliu ar ne, bet pati vyro meile parodo tiesa, tai is vyro puses sakyti moteriai "myliu"- tik gadinti meiles reikala. Vyras negali nemyleti moters. Bet:

2010 m. sausio 14 d., ketvirtadienis, 13:14:54
Tikrai netinkamas paveiksliukas.nebent iskrypeliams jis:(

2009 m. lapkričio 27 d., penktadienis, 13:03:24
Tikrai, ismestumet, galintys, labai nederanti (mazu maziausiai) temai paveiksliuka. Jeigu ir toliau sita siuksle cia bus, tai sioje temoje normaliu diskusiju nesulauksite...

Inando 2009 m. lapkričio 27 d., penktadienis, 10:58:51
Be abejo, be tikejimo, zmogui nera kur eiti. Tokie skrupulai kaip "moraliniai isgyvenimai" budingi tik idvasintai butybei. Tik materialiosios buties gyvunijos pasaulyje, pergyvenimus aptiksi tik del savojo gerbuvio, iskaitant ir tokius, kuriu priezastys - sasajose, prisirisimuose prie kitu panasiu individu. O intelektualiai issivyste bedvasiai, net ir tokiu pergyvenimu sau jau neleidzia. Tokia sielovarta ties apsisprendimu riba, budinga tik dvasingam zmogui (o tokie mes visi) sprendzianciam amzina pasirinkimu uzdavini tarp to kuo priimant sprendimus vadovautis: prisirisimais, apskaiciavimais ar sirdziu generuojamais impulsais. O kadangi pastaruju iniciatorius kiekvienoje musu sirdziu gyvenantis Dievas, tai tik tokie pasirinkimai kuriuos nulemia tikejimas ir yra moralus.

Skirmas 2009 m. spalio 21 d., trečiadienis, 14:22:24
Nesamone. Egzistuoja Dievas

skaidula 2009 m. kovo 4 d., trečiadienis, 01:23:37
M + eilė ( jau lietuviai ir anksčiau žinojo meilės eilės paslaptį ir jos eiliškumą, tai tiesiog eilė.))))))))))

tik tiek 2008 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis, 16:33:34
Ištarti žodį ,,myliu‘‘("kaip einu į kiema") ir žodį ,,tikrai myliu‘‘(širdim ir siela) – tai tokie vienas kitam tolimi poliai. Meilės esmė man atrodo,yra ta, kad ji niekada nėra izoliuota. Ji niekada nieko neskaldo ir nedarko, o priešingai. Meilė jungia, meilė vienija. Meilė tai pažinimo aktas ir kultūra, prasiskleidžianti visuose žmogaus sielos kapiliaruose. Siela sieloje Tai dvi vienoje. Ir kūnas kūne. Visa tai sudaro vienį.