Filosofijos istorija

Vaišešikos mokyklos gamtos filosofija

Skaitykite: Vaišešikos istorija    
Didžiosios stichijos, mahabhutos    
Erdvė ir laikas    
Vaišešika: Judėjimas (karma)    
Šankara ir vaišešikos atomizmas    
Graikų ir vaišešikos atomizmas    

Atomai (paramanavas)

Idėjos apie mažas dalelytes, kaip galutinius Visatos sandaros elementus, vedų tradicijoje nėra. Nors B. Barua laikė, kad kai kurias užuominas galima rasti Uddalaki Aruni, vieno upanišadų autorių, pažiūrose. Tačiau atomistiniai vaizdiniai maždaug tuo pačiu metu sutinkami nevedistinėse mokyklose: budizme, džainizme bei adživikoje. Sunku pasakyti, kurioje jų šios idėjos atsirado anksčiausiai ir veikė ar buvo veikiamos vaišešiką. Archaiškiausiu, vienok, laikomas džainizmas.

Saskrite atomas apibūdinami žodžiais "anu" (plonas, mažas) ir "paramanu" (ploniausias, mažiausias). Njaja vaišešikoje "anu" naudojamas bent dviem prasmėmis: dydžio (parimana), kuris yra substancijos savybė, ir pačios substancijos žymeniu. Pirmuoju atveju jis gali būti taikomas ir diadai, kaip labai mažam dydžiui, o antruoju – būtent atomui, substancijos dalelytei. "Paramanu" žymimi tik substancijos atomai.

Atrodytų, kad etimologiškai sanskrito terminai perteikia kiek kitokią atomų prigimtį, nei dalomas-nedalomas. Juose glūdi opozicija sybtilus-grubus, gana būdinga Indijos mąstymui , ypač džainoje ir sankhoje. Ir subtilumo savybė neišreiškia nedalumo. Tačiau nedalumo aspektas pastebimas kitose paramanu charakteristikose, tokiose, kaip amžinumas (nitja). Amžinu suprantama paprastas ir neturintis dalių.

Džainoje paramanu sąvoka artimiausia etimologinei prasmei: smulkiausia materijos dalelytė, turinti visas makroobjektų savybes, tačiau neišreikšta forma (avjakta). Paramanavai tokie smulkūs, tad netenka neskaidrumo savybę. Iš čia ir Umasvati idėja, kad viename erdvės taške gali susikaupti kiek nori paramanu, kaip kad židinyje gali kirstis kiek nori šviesos spindulių.

Nei Kanados sutrose, nei Prašastapados "Bhašjė" nėra atskiro atomams skirto skyriaus. Paramanu paminimi bet kur ir sąryšyje su kitomis temomis – ir visada trumpai ir neaiškiai. Tarsi tas klausimas savaime buvo nelabai įdomus. Tačiau Kanada bando išvesti atomų egzistavimą iš pasaulio egzistavimo, vardija jų savybes, atkreipdamas dėmesį, kad žemės atomų savybės gali keistis veikiant ugniai – taigi nubrėžia atomistinio mokymo kontūrus, kurie vėliau detalizuoti komentaruose.

Prašastapada atomų pagalba aiškina pasaulio susidarymą ir sunaikinimą, nuodugniai dėsto pilupakavadą (ugnies poveikį žemės atomams), įveda diados sąvoką, aprašo makroobjektų susidarymą iš smulkiausių dalelių. Tolimesnis koncepcijos vystymas Vjomašyvos "Vjomavati", Udajanos "Kiranavali" ir, ypač, Šridharos "Njajakandali".

Mahajanos budistai neigė atomų nedalumą remdamiesi dviem vaišešikos prielaidomis: ribotu atomo dydžiu (murti) ir priskiriama suvokiamumo savybe (sparša). Atseit, ribojamo dydžio substancija erdvėje turi tam tikrą konfigūraciją (pvz., Vasubandhu teigė, kad atomas turi orientaciją į pasaulio šalis, todėl, atseit, yra dalus. Antras argumentas kilo iš to, kad visi suvokiami objektai yra dalūs. Atsakydami Gautama ir Vatsjajana pabrėžė, kad atomų nereikia imti kaip sudėtinių substancijų, nes atomai tėra prielaida, o ne pasekmė. Be to, atomų dalumas gali leisti procesui vykti iki begalybės.

Aptariamos trys dalinimo į dalis galimybės: 1) daiktai dalomi tol, kol iš jų nieko nelieka – pagal najajiką, iš to galima daryti išvadą, kad visa sudaryta iš "nieko", taigi ir neegzistuoja; 2) daiktai dalomi be galo. Tada pagal najajiką, visa tarsi sudaryta iš begalinio dalių kiekio ir neturėtų skirtis, o be to atsiranda ir paradoksas, nes visuma ir dalis sudaryti iš vienodo skaičiaus dalių – ir žirnį galima prilyginti Meru kalnui; 3) daiktai dalomi iki atomų (Daiktų nebūtis negalima, kadangi atomas [lieka]).

Vaišešikoje atomai paskirstyti po stichijas: žemės, vandens, ugnies ir oro, o taip pat manaso. Priklausomai nuo stichijos skiriasi ir atomų savybės: žemės atomai turi kvapą, skonį, spalvą ir jutimą; vandens atomai – skonį, spalvą, jutimą; ugnies atomai – spalvą, jutimą; oro atomai – tik jutimą. Ir tos savybės visiems laikams priskirtos atomams (džainoje atomai gali netekti ar įgauti savybes). Vaišešikoje išimtį sudaro tik žemės atomų spalva, kuri gali kisti veikiant ugniai.

Atomistiniuise mokymuose nepaprastai svarbus klausimas apie atomų jungimąsi. Džainoje galima išskirti du atomų jungimosi priežastis: jų pačių aktyvumą, kurio dėka jie gali susidurti, bei tokias jų savybes kaip lipnumas, suprantamas kaip sugebėjimas pritraukti, ir sausumas – sugebėjimas atstumti. Be to sakoma, kad jungtis gali tik priešingas savybes turintys atomai arba turintys tos pačios savybės skirtingus lygius. Tad atomų jungimosi priežastis pačiuose atomuose.

Vaišešika aiškina kitaip. Ji laiko, kad patys atomai negali judėti. Jie juda tik paveikti kokios nors išorinės priežasties. Pasaulio sutvėrimo metu jiems postūmį davė adrištai, o vėliau jų poveikis derinamas su mechaniniais išoriniais standžiais arba nestandžiais stuktelėjimais. Išskiriami du atomų susijungimo būdai: pastovus ir nepastovus. Pirmuosius sudaro tos pačios stichijos atomai, antruosiuis – skirtingų. Šankaramišra pirmąjį vadina produktyviuoju (arambhaka), t.y. pajėgiu sudaryti substanciją, o antrąjį neproduktyviu (anarambhaka). Taigi atomų jungimosi priežastis yra išorinė (ne pačiuose atomuose) – ir todėl pralajos metu, kai neveikia jokios išorinės jėgos, atomai būna nesusijungę.

Nei Kanada, nei Prašastapada nenurodė, kaip vyksta atomų jungimasis (pirmasis atomų jungimosi klausimą aptarė Vjomašyva). Pagrindinė kritika pateikta Njaja sutrose" ir remiasi tuo, kad, atseit, atomai privalo turėti puses kuriomis liečiasi. Atsakydamas Vatsjajana pabrėžia, kad atomai atsiskiria dėl jutimo savybės (sparšavat), o ne dėl to, kad turi puses. Iš esmės, kalbama apie atomų standumą. Uddjotakaros laikais budistai pakeičia klausimo aspektą, sakydami, kad kalbama apie susikungimo pobūdį – ar jis yra savybė, persmelkianti visą substratą ar tik jo dalį. Pirmu atveju, pvz., spalva, būdinga visai substancijai, tada besijungiantys atomai sukris į vieną tašką. Antruoju atveju, apims tik dalį atomo ir todėl atomas suskils į dalis. Pagal Uddjotakarą, susijungimo požymis yra daikte nepriklausomai, ar jis sudarytas iš dalių: "Kiekvienas sujungimas randasi ne dalyse, o atomų poroje, todėl pasakymas 'sujungimas skirtingose atomo dalyse' rodo sujungimo prigimties nesupratimą".

Kanados sutros aiškiai nenurodo, kas yra atomų terpė, kame jie juda ir jungiasi. Prašastapada atomų "talpykla" laiko akašą. Tačiau tai tampa nauju oponentų taikiniu: ar akaša prasiskverbia į atomų vidų? Jei įsiskverbia, tada atomas turi vidinę ir išorinę pusę, - taigi susideda iš dalių. O jei neįsiskverbia, akaša praranda buvimo visur savybę. Atsakydami Gautama ir Vatsjajana patikslina, kas akašos visuotinumas pasireiškia ne tame, kad ji yra kiekviename taške, o tame, kad ji yra junginyje su visais daiktais. Klausimas apie akašą atomo viduje aplamai neturėtų kilti, nes atomas neturi nei "vidaus", nei "išorės".

Budistai iškėlė ir klausimą: kaip iš nejuntamų atomų susidaro pajaučiami daiktai? Tačiau, iš esmės, klausimas apie daiktų dydį susivedė į klausimą apie pačių atomų dydį. Europos atomizme išskiriami dvi jo šakos: matematinis (kai atomas laikomas tūrio neturinčiu tašku matematine prasme) ir fizikinis (atomą laikant tūrį turinčiu kūnu).

Vaišešikos terminas "parimana" verčiamas ir kaip "apimtis", ir kaip "dydis" (angl. size, measure. magnitude ir pan.). "Parimana" (sudarytas iš šaknies "ma" – matuoti ir priešdėlio "pari" - apie) pažodžiui reikštų "apmatavimą", "apsupimą", "apglėbimą", "pilnumą", t.y. visokeriopą matavimą – taigi galima patikslinti vertimą naudojant "tūris", "trimatis dydis". Kartu išlieka ir dar du termino prasmės atspalviai, susiję su matavimu: dydžio, kaip tam tikra skalė, matas, apibūdinantis matavimo standartą, išmatuojamumas, skaičiavimas, ritmiškumas. Taigi, be to, matuoja, dar ir tai, kuo matuoja, o kartu ir matavimo procesas, susijęs su mato vienetų paskaičiavimu. Tokią sampratą patvirtina Prašastapada: "Parimana – tai matavimo praktikos priežastis [pagrindas]".

Prašastapada parimaną skirsto į 4 klases: anu (mažas), mahat (didelis), dirgha (ilgas) ir hrasva (trumpas). Pirmos dvi klasės toliau skirstomos į du potipius: amžinas (nitja) ir laikinas (anitja). Nitja mahat grupei priskiriami tokių didelių ir visuotinų substancijų kaip akaša, dikas (erdvė, kryptis), kala (laikas) ir atmanas atomai. Todėl šios substancijos dėl savo dydžio jutimo organais ir nesuvokiamos. Visų jutimo organais suvokiamų substancijų atomai priklauso anitja mahat. Nitja anu, nesuvokiami jutimų dėl savo smulkumo, turi atskirą įvardijimą "parimandala" (apskritas, apvalus). Tai atomo dydis, o anitja anu – diados dydis.

Jei priimsime šios klasifikacijos ryšį su matavimo procesu, tai anu ir mahat dalijimas į amžiną ir laikiną gali būti aiškinamas kaip absoliuti ir santykinė atskaitos sistemos, kurioje nitja mahat ir parimandala yra kraštiniai, o kitos tarpiniai dydžiai. Prašastapada pabrėžia, kad apčiuopiamų daiktų dydis visada nustatomas santykinėje atskaitos sistemoje paėmus tam tikrą matą už pagrindą: "Priklausomai nuo vandens lelijos, mirobalano ir laukinės obelies esant arba nesant [dydžiui], juos sudarančios, ragaujančiam kasdieniniame gyvenime kyla smulkiojo idėja".

Parimandala tampa tam tikru absoliutiniu dydžiu, transcendentiniu visų matų masteliu, būtina bet kokio matavimo sąlyga. Jos ypatybė ta, kad ja matuojant viską, jos pačios negalima išmatuoti niekuo kitu ir neišmatuojama savimi, nes gautųsi tautologija (1=1). Todėl atomo negalima niekuo kitu išmatuoti, o tik parimandala.

Parimandalos ryšis su matavimo vienetu tampa dar stipresnis nagrinėjant makroobjektų susidarymą. Yra trys būdai: a) sudedant sudarančių dalių dydžius; b) jų laisvu susijungimu (pračaja); c) dalių kiekio padidėjimu (sankhja). "Bhašje" pirmas atvejis aiškinamas dviejų audeklo dalių palygimu paskaičiuojant juos sudarančių siūlų dydžius; antruoju atveju – abiejų audeklo dalių dydis paskaičiuojamas sudedant tarpus tarp siūlų; trečiuoju – paskaičiuojant siūlų kiekį. Susidarant daiktams, turintiems mahat, visi trys būdai gali būti panaudojami vienu metu arba pakaitomis. Anu atveju galimas tik trečiasis būdas. Įdomu, kad parimandala tiesiogiai tapatinama su vienetu, o dviejų atomų susijungimas su dvejetu: "Skaičius du, esantis dviejuose atomuose, yra mažiausias diadoje".

Pagal Prašastapadą, skaičius, kaip ir parimana, yra savybė (guna), būdinga visoms substancijoms. Tačiau skirtingai nuo spalvos, kvapo ir kt., ji priklauso nuo ją suvokiančiojo proto. Pasaulio sutvėrimo metu (srišti) žmogaus buddhi dar neegzistuoja ir jo funkcijas vykdo Išvaros buddhi. Todėl "daugybinis skaičius atomuose atsiranda dėka Išvaros buddhi; kai tos diados sukelia pasekmes triadų ir t.t. pavidalu, minėtas daugybiškumas sutveria jų išorinį pavidalą kartu su ilgiu ir didumu". O gal tai reiškia, kad makroobjektų savybės jau nėra atomų savybių tąsa [šis argumentas vėliau imtas naudoti įrodant Dievo buvimą]?

Tad pažiūrėkime, ką reiškia atomų nesuvokiamumas ir kodėl vaišešika tai akcentuoja. Ar nepaprasčiau būtų laikyti, kad atomas yra mažiausia iš pajaučiamų dalelių? Viena Indijos tradicijos nuostatų yra, kad jutiminis pasaulis yra laikino buvimo srityje, o amžinosios esybės nepasiekiamos mūsų jutimams. Iš to kyla problemos, kuriomis pasinaudojo vaišešikos oponentai. Kaip iš nejuntamo susidaro juntamas, t.y. turintis spalvą, kvapą ir pan. Laikantis Kanados postulato, kad priežasties savybės sukuria pasekmės savybes, iš atomų būtų galima sudaryti tik nejuntamus dalykus. Problema išnyktų tarus, kad nejuntamumas tėra atomų mažumo pasekmė. Taip teigia džainai, adživikai, budistai.

Tačiau Prašastapada tvirtina, kad atomų dydžių sudėjimas neduoda makroobjektų dydžio. Be to, atomų jungimais nėra chaotiškas, o laikosi griežtos "skaitinės" tvarkos: du atomai sudaro diadą, dvi diados – triadą irt.t. ir, kas svarbiausia, atomai (kaip ir akaša, dikas, kala ir atmanas) yra transcendentalūs. Tarp kitko, upanišadose randame Brahmano, kai pasaulio pirmosios priežasties traktavimą. Jose randame ir tokius išsireiškimus: "didesnio ar mažesnio už kurį nėra" (Švet. up. 3:9), "mažesnis už mažiausią, didesnis už didžiausią" (Švet. up. 3:20). Mažo-ypač mažo (didelio-ypač didelio), suvokiamų jutimo organais ir jogos transo būsenoje, opoziciją perėmė ir vaišešika.

Todėl atomų mažumas ir daiktų didumas tai ne tos pačios savybės (parimanos) skirtingos reikšmės, o dvi skirtingos savybės. Užsiminta Prašastapados, išvystoma Šridharos "Njaja- kandali". Čia teigiama, kad mažumas gali sukurti tik panašią savybę, t.y. tid dar didesnį mažumą. Tad dviejų ar daugiau anu sujungimas duos ne mahat, o dar didesnį mažį (kai kad yra sudedant neigiamus skaičius). Tačiau parimandala jau yra mažiausias. Tad Šridhara teigia, kad atomų sujungimų dydį lemia ne atomų dydis, o jų kiekis, pradedant 2.

Kilęs prieštaravimas reikalauja įvesti išorinę priežastį. Iš kasdienės veiklos žinome, kad matavimas glaudžiai susijęs su skaičiavimu. Šioms operacijoms reikalingas agentas, kurio pasaulio pradžioje, kol dar nėra žmogaus, tampa Išvaros apekša-buddhi, veikiantis tarsi koks "kalkuliatorius", į chaotinę atomų visumą įvedantis skaitines schemas. Pasauliui davęs matą, Išvara pasitraukia į šalį. Nuo to momento daiktų dydis formuojasi ne tik kiekio didėjimu, bet ir kitais dviem būdais – dydžių sudėjimu bei dalių jungimu.

Tačiau mažiausia statybine "plyta" yra ne atomas, o diada. Tai paaiškina Šridhara, įvesdamas arambhakatva (sugebėjimas būti pradžia) arba "produktyvumo" sąvoką. Atskiras atomas nėra produktyvus, nes kitaip pasaulyje nuolat formuotųsi pasekmės. Iš kitos pusės, niekas neirtų, nes atomai neatsiskyrinėtų. Negalima produktyvumo priskirti ir trims atomams, nes žinoma, kad substancija yra pasekmė (o trys atomai – atomų susijungimo pasekmė), turinti dydį, kurį suvokia jutimo organai – todėl nepajėgi formuoti pasekmes. Belieka diada: ji neturi suvokiamo dydžio. Tik trys diados gali sudaryti pajaučiamą dydį, todėl triadą sudaro ne trys atomai, o trys diados. Taigi, pasaulio sukūrimo procese galime įžvelgti ne vieną, o du trūkius: tarp atomų ir diadų bei atomų ir triadų.

Apibendrinant: 1) pats be priežasties, atomas yra pasaulio priežastimi, 2) atomas amžinas, 3) jis yra visumos dalijimo į dalis riba, 4) jis neturi dalių, 5) jis neturi nei vidinės, nei išorinės pusės, 6) yra mato vienetas, 7) atomui būdinga parimandala, 8) yra substancijų, stichijų mažiausias elementas, todėl yra 5 atomų klasės, 9) atomas pasyvus ir išjudinamas adrištų, 10) turi individualizuojančias ypatybes (antja višešami), 11) nesuvokiami jutimo organų, 12) suvokiami ypač jautrių jogų, 13) visada sąryšyje su akaša, 14) neturi didumo savybės, kuri būtų makroobjektų dydžio priežastimi. Be to, skaičius du sudaro diadą, trys diados – triadą, o stabilius junginius (samavaja) sudaro tik tos pačios klasės atomai.

Taigi, gauname prieštaringą atomo vaizdą, kurio pagrindą sudaro stipri fizinė intuicija: atomas yra mažiausia substancijos dalelė, pirminių stichijų savybių laikmena, galintis jungtis. Kartu tai objektas, turintis absoliuto savybes: amžinumą, vidinės struktūros neturėjimą, beveik nesuvokiamą jutimų ir pan. Mat vaišešikos atomistiniame mokymo pagrindą sudaro dvi nesuderinamos schemos: fizikinė, susijusi su gamtamoksline patirtimi, ir metafizinė. Tą prieštaravimą bandė išspręsti daugelis indologų. Vieni jų atomą laikė erdvine esybe, kiti taškiniu dydžiu (pvz., U. Mišra laikė, kad linija – tai judantis taškas). Tačiau. matyt, pats vaišešikos mokymas apie atomus nėra subalansuotas. Kai tik kildavo poreikis pasinaudoti atomais, jie būdavo traktuojami taip, kaip tiko konkrečiam klausimui. Išplėtoti tapdavo tie mokymo aspektai, kurie sukeldavo polemiką.

Ypač vaizdingai atomizmo neapibrėžtumą perteikė T. Manas: "Atomas buvo netgi ne mažas, o toks mažytis, senas ir laikinas gabalėlis kažko nerealaus, tačiau jau primenančio materiją – energijos gumulėliu, kurį vargiai galima laikyti kaip kažką materialiu arba vis dar beveik nematerialiu ir labiau kažką tarpinio ir ribinio tarp materialumo ir nematerialumo".

Literatūra

  1. B. Faddegon. The Vaisesika System, 1969
  2. B. Barua. A History of Pre-Buddhistic Indian Philosophy, 1970
  3. M. Gangopadhyaya. Indian Atomism: History and Sources, 1980
  4. Umasvati. Tattvadhigamasutra, 1920
  5. Encyclopedia of Indian Philosophies. The tradition of Nyaya-Vaisesika up to Gangesa, ed. by K. H. Potter, 1977
  6. B. D. Burke. On the Measure "parimandala"// Philosophy East and West, 1983, vol. 33, no 3
  7. J. Ch. Chatterji. Hindu Realism..., 1975
  8. P. Masson-Oursel. L'atomisme indienne// Revue philosophique, 1925, no 99
  9. A. D. Keith. Indian Logic and Atomism..., 1921
  10. Studies in the History of Science in India. Ed. by D. Chattopadhyaya, vol. 1, 1982
  11. U. Mishra. Conception of Matter According to Nyaya-Vaisesika, 1936
  12. E. Frauwallner. History of Indian Philosophy, vol.2, 1973

Kelias link Vedantos
Šankara ir vaišešikos atomizmas
Graikų ir vaišešikos atomizmas
Kaip suprantu indų filosofiją?
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
Advaita Vedanta principai
Adi Šankara gyvenimas
Reinkarnacija ir Atmanas
Įvadas į Vedantos principus
Senoji Indijos istorija
Graikų matematikai - filosofai
Jugos – kosmologinės eros
Matematinė kalba ir simbolika
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Filosofijos atsiradimo problematika
Graikų filosofijos istorija
Filonas iš Aleksandrijos. Apie askezę
Mįslė anapus materijos
Patandžali joga
Kinų kambarys
Budizmas Kinijoje
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis