Alfonsas Andriuškevičius. Eilėraščiai. Vartiklis: Literature. Poetry

Alfonsas Andriuškevičius (g. 1940 m.) – poetas, vertėjas, dailėtyrininkas, istorikas, rašęs apie grožį ir meną. 1974-90 metais dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. 1989–2009 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Buvo „Grupės 24“ nariu. Išleido apie penketą poezijos rinkinių, pora esė rinkinų. Jo poezijoje dėmesys skiriama spalvoms, atspindžiams, šešėlių žaismui. Poezija – minimalistinė, ryški rytų estetikos ir poezijos mokykla, dominuoja gamtos ir žmogaus santykio atspindžiai. Tyrinėjimų sritys – 20 a. lietuvių estetika ir šiuolaikinė lietuvių dailė bei jos kritika. Svarbiausi veikalai: studija „Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918-1940“ (1989), kritikos straipsnių rinkiniai „Lietuvių dailė“ (1997 ir 2006 m.), leidinys „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“ (1998 m., sudarytojas).

Iš „22-ių naujų eilėraščių“ * * * Jau vasara, ir baigias saldus birželio pienas. Atjunksim, vaike, nuo šiek tiek pavargusios krūties. Palūkuriuosime be verksmo. Tarp mirties Ir nemirties yra, matai, toks tarpas dabarties, Kuomet alsuoji vienui vienas. * * * Na, tai, sakai, parausvinsi dar vieną vakarėlį? Išspausi iš akių jurginams dar po ašarėlę? O jau paskui - lik sveikas, pilksvasieli? Ak, vasar, vasarėle! * * * Pavytusios burnos aguonų be geismo (be geismo) kvėpuoja. Jų plonos lūpytės telyti abuojai, abuojai. Polytiška, vaike: aure, kaip gegutė rypuoja. * * * Ant: prakaitas pila rožes, jųjų tamsiai raudonąją lytį: Įrudęs rugpjūtis įraudusią vasarą lyti. Bet veikiai ims lyti, vis lyti, tik lyti ir lyti, ir lyti.