Žigmondas Moricas. Vainikas, 1907

 
Apie autorių

Žigmondas Moricas (1879-1942) – vengrų rašytojas realistas ir dramaturgas, kilęs iš valstiečių šeimos, gal dėl to jo kūryboje vyravo valstietiška tematika. Rašyti pradėjo 1908 m. ir visą savo gyvenimą paskyrė varguomenei. Jis parodo tikrą vengrų kaimą , netgi paryškindamas neigiamas jo puses.

Mokėsi Debrecene. Pradžioje teologijos, bet netrukus perėjo į teisę. 1903 m. dirbti „Az Ujsag“ žurnalistu. 1918-19 m. palaikė revoliucinį judėjimą, todėl žlugus Vengrijos Tarybų respublikai, patyrė suvaržymus. 1929 m. tapo „Nyugat“ (Vakarai), tapusio įtakingiausiu literatūriniu žurnalu, redaktoriumi. Mirė nuo insulto, kai telefonu išgirdo apie anūkės gimimą.

Jauna graži moteris neapykantos kupinu žvilgsniu apsidairė aplink – šiose nejaukiose kapinėse ji jautėsi svetima, atstumta ir vieniša. Jai viskas kėlė liūdesį: ir darganotas ruduo, užvertęs taką sudžiūvusiais, susiraičiusiais akacijų lapais ir beveik apnuoginęs jų krūmus, kad belikusios tik dygios šakos, dar išblukinęs pakelės žoles, kad tos pasidariusios pilkos lyg dulkės; ir didžiuliai marmuro kryžiai, kaip pakliuvo susmaigstyti ant neprižiūrimų kapų, be jokios tvorelės ir gėlių, - tiesiog užversti ant paraudusių plytų, ir tiek. Baisios tos Alfeldo kapinės, kur mirusiesiems pagarbos rodoma lygiai tiek mažai kaip ir gyviesiems. O kokios gražios, kokios puikios kapinaitės ten, Aukštutinėje Vengrijoje!.. Jos prisiglaudusios kalnų šlaituose, ir jau iš tolo matyti permatomam, vaiskiam vakaro ore siūruojančios aukštos niūrios pušys, lyg kokie milžinai savo soste, o prie jų kojų – mažučiai kapeliai; ir baltakamieniai beržai savo aukso lapija, kuria apvainikavo juos ruduo! Iš tolo raudonuoja ir purpuriniai sedulų krūmai – kalnų šlaitų puošmena. Ir žmonės ten, namie, visai kiti. Ne tokie kaip čionykščiai – primityvūs ir niekingi, išpurtę nuo apsirijimo, o dar daugiau nuo to, kad graužia vienas kitą šitam žeme padvisusiame ore...

Taip, vargšas Djerdis Bagis! Jis irgi kitoks – tarsi koks retas papuošalas šiai žmonių padermei. Jai prieš akis iškilo jo paveikslas: stambokas, apkūnus šatenas su šviesiais ūsais ir kaštonine smailia barzdele; jis tingiai, nerangiai sėsdavosi į krėslą ir ilgai žiūrėdavo į ją; jo rudos, degančios aistra ir lyg brangakmeniai žėrinčios akys kiekvienąsyk, juodviem susitikus, tarsi klausdavo: ir iš kur tu atsiradai, užburta siela? Kokie pasauliai tave atsiuntė?

O kiek buvo apkalbų ir piktžodžiavimo! Ir būta dėl ko! Sykį ar du ji priėmė jį savo namuose vyrui nežinant – ir žmonėms to užteko. Ir būta dėl ko!.. Ką ji dar galėjo atsiminti? Kaip virpčiojo putlios jo lūpos, tardamos nieko nereiškiančius žodžius, kai, prisilietęs prie jos baltos rankos, paskubom ją pabučiavo... bet niekados jis sau neleisdavo sulaikyti jos rankos ilgiau, negu reikalavo aukštuomenės taisyklės... Kad bent būtų žinojusi, kas dėjosi jo sieloje! Žmonės kalbėjo, kad jis – baisus mergišius, jau rodė daugybę moterų, kurias jis neva išlaikęs ir dėl kurių iššvaistęs paskutinius savo turto likučius... Tai kodėl su ja jis elgėsi taip keistai? Kodėl nepasinaudojo proga, kurią ji jam siūlė? Kodėl nugrimzdęs į didelį, odinį krėslą, tiktai žiūrėdavo į ją svajingu žvilgsniu, lyg į kokį sapną?

Staiga ji krūptelėjo ir atitoko. Jai priešais ėjo našlė, Djerdžio Bagio našlė, ant kairės rankos tempdama didžiulį vainiką, užsidėjusi skrybėlę plačiais bryliais, nuo kurių, kaip aiškus gedulo ženklas, buvo nukaręs ir lyg vėliava vėjyje plaikstėsi didelis juodas vualis.

- Laba diena, poniute, - pasisveikino našlė, tiesdama jai plačią trumpapirštę ranką, ir taip stipriai suspaudė plonus jaunos moters pirštus, kad vos neperplyšo pirštinaitė.
- Labas vakaras, - pralemeno jaunoji moteris.
- Aišku, jau vakaras, o aš visai kaip be galvos. Namuos sukuos verčiuos ir niekaip anksčiau neišsiruošiu aplankyti savo vargšo vyro, kaip tik vakare. Viešpatie, kiek vargo su šešiais vaikais! Jūs, poniute, šito nesuprasite, savo vaikų neturite. Bet patikėkite, aš jau daugsyk ir daug kam esu sakiusi: tiesiog viešpaties malonė, kad juos turiu, be jų iš skausmo išprotėčiau.

Ši nuvalkiota pompastiška frazė taip nevykusiai išsiskyrė iš viso jos rėksmingo, vulgaraus tarškėjimo, kaip ir tie masyvūs marmuriniai kryžiai ant apgriuvusių kapų.

Ji pakėlė gedulo vualį, užvertė jį ant skrybėlės, kaip užverčiame staltiesę ant stalo, kai reikia ištraukti kokį stalčių, ir, išsiėmusi nosinę juodais krašteliais, nusišluostė veidą ir akis.

- Tokio vyro netekti! Oi dieve, dieve...

Kurį laiką ji dar pastovėjo kaip kokia „gyva skausmo statula“.

Gerbdama svetimą gėlą, jaunoji moteris su užuojauta žiūrėjo našlei į veidą, išmargintą smulkiom rausvom ir melsvom gyslelėm – nuo nelengvo kasdienio darbo lauke. Akys buvo pavargusios, jų kampučiai paraudę, vokai degė nuo dažnų ašarų ir jų šluostymo. Su neskoningais gedulo drabužiais našlė atrodė labai graudžiai. Vargšė moteriškė, vis dėlto daug prarado.

- O sakykite, poniute, kas jūsų čia palaidota?

Jaunoji moteris sumišo, sakytum, patamsėjo lyg tas nusistovėjęs vanduo, kurį kas nors netyčia ėmė ir sudrumstė.

- Aš vaikštinėjau, - vos girdimai atsakė ji, - medžių pavėsyje.
- Taip, taip! Gera čia pasivaikščioti. Niekas netrukdo!.. Ir man pačiai, suprantate, čia pasivaikščioti neblogai... Tik pamanykit, mieloji, numirė toks jaunas! Paliko likimo valiai šešis našlaitėlius. Oi dieve, dieve! – Jos mažutės, šviesiai melsvos akys vėl paplūdo ašaromis. – Iš kitų jau pelenai byra, podagra surietusi, o jie sau gyvena ir gyvena – ligi 60-ies, ligi 80-ies. Mano mielajam vyreliui užteko ir 45-rių ant šios nuodėmingos žemelės. Oi viešpatie, koks gražus, tik pažiūrėkite, tas Balogų šeimos paminklas, nieko nėr gražesnio už juodą marmurą. Bet aš nežinau, ar galėsiu pastatyti tokį savo mielajam vyreliui. O juk jis vis dėlto nusipelnė, reikėtų jam atiduoti, kas priklauso!

Jaunoji moteris atsigręžusi nužvelgė paminklą, į kurį stovėjo nugara, ir, jausdamasi prislėgta, norėjo kuo greičiau atsisveikinti.

- Bučiuoju ranką... – pradėjo ji.
- Palaukite, poniute, neikite, juk jūs turite laiko. Eime kartu prie jo kapo! Vargšeliui smagiau, kai žmonės jį lanko. Mirusiesiems reikia tik maldų ir daugiau nieko, - našlė vėl nusišluostė ašaras. – Be to, mano mieloji, jūsų pagarbos jis tikrai nusipelnė. Juk su jūsų vyru jie buvo geri draugai; dažnai traukdavo į kazino, lošti kortomis. Ir jums, širdele, jis ypač simpatizavo, gerai atsimenu, kaip vienąsyk pasakė: kokios poetiškos sielos moteris – kitos tokios visame mieste nėra!.. Mat jis irgi buvo linkęs į poeziją, jaunas būdamas eilėraščius, vargšelis, man rašė, o paskui, suprantate, gyvenimo vargai... Eime, mieloji!

Ji čiupo už rankos ir nusitempė jaunąją moterį, kuri jautėsi visiškai nuginkluota šito pasitikėjimo. „Nejaugi - mąstė toji, eidama šalia našlės. – Gal žmonos iš tikro neatgirsta jokių apkalbų?..“ – Ir visai nurimusi ji netgi pajuto simpatiją šitai šauniai, tokiai paprastai ir atviraširdei moteriškei.

- Taigi, mano mieloji, - atsiduso našlė, - toks jau gyvenimas! Ak, ir koks tai buvo žmogus – tiesiog šventas! Taip, geras tėvas ir ištikimas vyras! Kiekvienas jo žodis – vienas gerumas. Dabar jis jau ten, kur nieko neskauda. Kas galėtų, sakykite, su juo lygintis? Gal Benkočis? Šitas girtuoklis? Štai kam reikia keliauti į aną pasaulį! Arba Kačas iš taupomosios? Jo žmonai ašaros nedžiūsta, nes kiti tokio nevykėlio vyro ir su žiburiu nerasi... Argi tokius, sakykite, reikėtų anksčiau pasišaukti? Apie Jožefą Helį, šitą mergišių ir niekšą, aš jau nekalbu. Jo žmona, vargšelė, tiesa, viską neigia, bet juk visi žino, kiek jai tenka iškentėti. Kodėl gi mano vyras... mano šventas žmogus tapo auka ir krito ... nuo likimo smūgių!

Našlė net neatsipūtė, nepailsėjo, o varė toliau:
- Jis, vargšelis, neapjuokė manęs, nė sykio nesulaužė ištikimybės! O juk reikėjo jam tik pirštu pamoti, ir bet kuri moteris, bet kuri... Na, akykite jūs, poniute, ar buvo mieste dar kitas toks gražuolis vyras. Tokio gražaus stoto, išvaizdus kavalierius?.. Ir dar toks doras! Visos man pavydėjo!.. O juk kitaip ir būti negalėjo: namie jo laukė ištikimos ir mylinčios žmonos glėbys... Ir per laiką, garbė viešpačiui, šešetas puikių, sveikų vaikučių – tėviškos širdies džiaugsmas!

Ji vėl nusišluostė ašaras, ir jos akys staiga žybtelėjo.

- Bet ir aš iš jo reikalavau ištikimybės. Aš ne iš tų, kurios leidžiasi žmonių pajuokiamos! Mano garbingo vardo dar niekas į purvą nesutrypė! Ir aš niekam nepatarčiau to daryti, netgi tokiai, kuri... šešetas vaikų man duoda teisę į viską! Savo rankomis pasmaugčiau tą, kuri…

- Oi mano vyreli, - jau ramiai prašneko ji, kai tolėliau, pirmoje eilėje, pasirodė vainikais nuklotas aukštas kapas, - mano mielasis, gerasis vyreli, tebūnie tau lengva žemelė! Tu nė karto nesusvyravai, nešdamas savo kryžių!

Ji paleido jaunosios moters ranką ir netvirtais žingsniais, tarsi vos laikydamasi ant kojų iš skausmo, prie kapo priėjo viena. Atsiklaupė prieš kryžių, nukabinėtą nuvytusiais vainikais, ir ėmė tyliai melstis, bet maldą šnibždėjo greičiau nei paprastai, nes norėjo suspėti į miestą su dama, kurią čia atsitempė.

Jaunoji moteris taip pat sudėjo rankas maldai, ir jos veide buvo neapsakomas, gilus sielvartas. Jai viskas kėlė kančią: ir pats gyvenimas, ir žmonės, ir apgriuvę kapai.

Pagaliau našlė atsistojo ir vikriais, stipriais judesiais pastatė savo vainiką. Paskui pataisė kitus, jau pakrypusius, palygino kapo šoną, kažkieno barbariškai sutryptą, ir staiga sušuko:
- Poniute, poniute! – Ir ištraukė padėta už kryžiaus gėlių puokštę.

Jaunoji moteris paraudo, o paskui mirtinai išblyško.

- Žiūrėkite, poniute! Už kryžiaus gėlės, kažkas jas užkišo... – šnekėjo našlė, sumišusi žiūrėdama į puokštę. – Kas čia gali mano vyrui nešioti gėles? Nebent kokia moteris! Aha, taip ir yra. Jos perrištos šokiniu kaspinu.

Ji vartė puokštę rankose ir niūriai, suraukusi antakius, ją apžiūrinėjo.

- Aš žinau, - staiga jai išsprūdo, - kad visi vyrai lengvabūdžiai, bet tik tol, kol gyvi! O dabar jis mano, ir tik mano! Tegu toji antroji į mano gedulą nelenda!

Sukandusi dantis, lyg grasindama, ji berte bėrė žodžius, o jaunoji moteris, užgniaužusi širdyje gėlą ir jausdama vis didėjantį priešiškumą našlei, tylėjo.

- Bet aš vis tiek sužinosiu, kas toji antroji!.. Pažiūrėsime, kur dabar, rudenį, dar žydi arbatinės rožės! Ir raudonos akacijos! Kieno sode dabar žydi raudonos akacijos?!

Našlė įsmeigė veriantį, paklaikusį žvilgsnį į jaunąją moterį, kuri šią minutę buvo baltesnė už marmurinį kryžių.

- Mano, - staiga atsakė jinai.

Šis žodis našlę pritrenkė. Jos akys išsprogo, sustingo iš siaubo, lyg vidury šviesios dienos ji būtų pamačiusi šmėklą. Ranka su puokšte nukaro žemyn, o suskeldėjusios lūpos vos pajėgė gaudyti orą.

- Aš atnešiau gėles... – tyliu balsu prašneko jinai. - Todėl, kad aš ... turiu tokią teisę! Turiu ... teisę!

Pasijutusi pranašesnė, kaip nugalėtoja, ji nuleido akis, ir jos mintys nukrypo į praeitį, į mielą velionio paveikslą...

Paskui ji apsisuko ir, nė nežvilgtelėjus į našlę, nuėjo.

Kurį laiką našlė, netekusi žado, žiūrėjai jai pavymui, bet staiga jai viskas paaiškėjo, ir ji skubiai pašokusi ėmė vytis benueinančią moterį.

- Poniute! Poniute! – šaukė ji.

Smarkiai plakančia širdimi, bet pasirengusi viskam, jaunoji moteris sustojo.

- Vaikeli mano... Oi dieve, dieve, juk mudvi turime viena kitą suprasti... – pratrūko raudoti našlė ir taip prispaudė prie veido nosinę, kad jos balsas buvo vos girdimas. – Aš ir taip nelaiminga našlė su šešiais našlaičiais. Kam dar žmonės turi mane plakti liežuviais?.. Vaikeli, kas praėjo, daugiau nebegrįš... Užmirškime praeitį! Neterškime gero velionio vardo!

- Užmirškime, poniute, kas buvo, - tęsė ji. – ateikite, aplankykite vargšelį... kada norite... jeigu, kaip jūs sakote, turite teisę... neškite jam gėlių... Ir aš ateidinėsiu... Bet, vaikeli, kam kelti viešą skandalą?.. Pamatys kas nors tas jūsų gėles ir ims galvot, kas ir kaip... kas čia jas padėjo... Geriau, mieloji poniute, įkiškime mes jas gražiai į šeimos vainiką...

Ji kalbėjo taip nuolankiai ir taip maldaujamai, kaip kalba nelaimingos našlės, kurių pasitikėjimas savimi galutinai sugriautas, ir jaunoji moteris pajuto, kad pasaulis aplink ima blankti, kad orą, prieš pora minučių buvusį tokį vaiskų ir tyrą, vėl sudrumstė nuguldamas ant plaučių storas baltų Alfeldo dulkių sluoksnis... Ir ji leidosi, vis tik leidosi, kad našlė draugiškai suspaustų jai rankas.

- Oi, kiek iš tikrųjų kiek visko tenka pakelti moteriai dėl šeimos laimės, - pasakė našlė. – Kiek daug tenka atleisti vyrui, net po jo mirties!..

Vertė Janina Išganaitytė  

Papildomi skaitiniai:
Riiti Jokomicu: Musė
B. Breiteig. Stokholmas
Ženklo savarankiškumo doktrina
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
I. Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
Roberas Lepažas. Kita Mėnulio pusė
Kristianas Libensas. Marizos skonis
J. Gaarder. Cirko direktoriaus duktė
Pasimetusios merginos memuarai
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
E. Keretas. Pakeltas saugiklis
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Visa tiesa apie Duras
Literatūriniai skaitiniai
Poetinės vizijos
Fuko švytuoklė
Vartiklis