Kinijos literatūra po Kultūrinės revoliucijos: miglų poezijos laikotarpis. Vartiklis

Kinų literatūra po Didžiosios revoliucijos (po 1978 m. gruodžio) atvertė naują puslapį. Ji ėmė sparčiai vystytis ir keistis. Ją sąlyginai galima suskirstyti į 3 periodus: „naujojo periodo“, paskutinio 20 a. dešimtmečio ir 21 a. pradžios.

Kinų literatūros įtaka

Lyginant su klasikine, šiuolaikinė kinų literatūra buvo gerokai mažiau žinoma užsienyje, tačiau 21 a. pradžioje padėtis ėmė gerėti. Prie to nemažai prisidėjo ir tai, kad du kinų rašytojai gavo Nobelio premijas – Gao Sinczian (2000) ir Mo Janj (2012).

Gao Sinczian (g. 1940 m.) dabar gyvena Paryžiuje. 9-me 20 a. dešimtmetyje parašė keletą pjesių su absurdo elementais, pvz., „Absoliutus signalas“, „Stotis“, „Kitas krantas“, „Laukiniai“ ir kt., stodamas kinų avangardo priešakyje. Jam priklauso ir apysaka „Žvaigždės šaltą naktį“, traktatas „apie šiuolaikinės prozos meistriškumą“... . Per Mo Yan Kultūrinę revoliuciją jis sudegino lagaminą rankraščių, kad išvengtų persekiojimo. Amžiaus pabaigoje persikraustė į Prancūziją, kur parašė romanus „Stebuklingi kalnai“ (1990), „Vieno žmogaus biblija“ (2000), kurie iškart išpopuliarėjo ir atnešė šlovę. 1986 m. jam neteisingai diagnozuotas plaučių vėžys ir Gao pradėjo 10 mėnesių kelionę palei Jangdzę, kuri įtakojo romano „Sielos kalnas“ atsiradimą. Tai buvo pusiau memuarai, pusiau romanas, pasakojantis apie kelionę nuo Sičuano iki pakrantės bei Kinijos tautinių mažumų gyvenimą, pirmąkart išspausdintas 1989 m. Taivane.

Ir jei Gao Sinczian nelaikomas „grynu“ kinu (jis rašo ir prancūziškai, be to turi Prancūzijos pilietybę), tai Mo Janj (tikr. vardas Guan Moye, g. 1956 m.) laikomas tikru kinų pasididžiavimu. Jis gimė Šanduno provincijoje, didžiojo klasiko Pu Sunlino tėvynėje. „Kultūrinės revoliucijos“ metu buvo priverstas palikti mokyklą, 1976 m. per vargus pateko į armiją ir gavo išsilavinimą Menų akademijoje. Publikuotis pradėjo 9-o dešimtm. pradžioje. Tėvynėje išgarsėjo apysaka „Ridikas, raudonas išorėje, permatomas viduje“ (1985), o sekančia „Raudonas gaolianas“ tapo žinomas užsienyje, nes pagal ją pastatytas Čžan Imou filmas (1988) Berlyno kino festivalyje gavo „Auksinį lokį“. Jame pateikiama patraukli šeimos istorija karo su Japonija fone. 1987 m. išėjo apysakų ciklas „Raudonas gaolianas: šeimos saga“, po kurios kritikai jo vardą ėmė sieti su „magišku realizmu“, darydami užuominą apie ryšį su G. Markezo ir V. Folknerio kūryba. Vėliau jis parašė keletą romanų: „Trylika žingsnių“, „Vyno šalis“, „Aukšta krūtinė, plati subinė“, „Pavargęs gimti ir mirti“ ir kt. Daugelis jų žinomi už Kinijos ribų.

Ir kiti kinų rašytojai ėmė gauti aukštas tarptautines premijas. Jan Lianke (g. 1958 m.) gavo F. Kafkos premiją (2014) ir triskart buvo Bukerovo premijos finalistu. Vaikų rašytojas Cao Venjsiun (g 1954 m.) gavo H. Andersono premiją (2016). Fantastas Liu Cysinj^*) (g. 1963 m.) nusipelnė Hugo premijos (2015) už trilogiją „Trijų kūnų uždavinys“ (apie tai žr. ir >>>>>; taip pat skaitykite ir apie romano mokslinę kritiką); išpopuliarėjo ir filmas pagal jo romaną „Klajojanti Žemė“.

O šiandien?

Visų pirma, išliko tarybinio stiliaus „partinė literatūra“. Literatūra tebelaikoma ideologiniu ginklu ir sudedamąja „antsluoksnio“ dalimi, t.y. „gyvenimo vadovėliu“. Iš kitos pusės, vis daugiau dėmesio skiriama individualiai saviraiškai, siekama atskleisti „žmogaus paslaptis“, ką savo laiku darė Dostojevskis.

Didžiausia ir turinčia didžiausią autoritetą organizacija yra Kinijos rašytojų sąjunga, savo modelį paėmusi iš buvusios TSRS, tik įtraukusi daugiau naujovių (pvz., į savo tarpą priima ir „internautus“). Centrinis padalinys priglaudžia apie 11 tūkst. narių, o regioniniai filialai – dar per 80 tūkst. Ji turi net savo mokslo įstaigą – Lu Sinio vardo Literatūros ins-tą.

Kinija turi savą „storų žurnalų“ tradiciją, kurio pradžią padarė „Naujasis jaunimas“ (1915-26) „Gegužės 4-osios“ judėjimo laikais. Dabar leidžiama per 100 storų literatūrinių žurnalų, kurių prestižiškiausia „storoji ketveriukė“: Šanchajaus „Šoucho“ (Derlius), Guančžou „Huačen“ (Gėlių miestas), Pekino „Dandai“ (Šiuolaikybė) ir „Šijuje“ (Spalis).

Greta „storulių“ leidžiama ir apie 3000 literatūrinių periodinių leidinių. Šalyje yra apie 1000 leidyklų, iš kurių 50 specializuojasi literatūrai ir menui; tarp šių pajėgiausios Pekino „Liaudies literatūra“ ir „Rašytojas“, Šanchajaus „Šanchai Venji“ ir „Šanchai Ivenj“, Nanki „Feniksas“ ir „Vertimų miškas“. 2018 m. buvo išleista apie 30 tūkst. pavadinimų grožinės literatūros, kurių pusė buvo naujienos. Tarp jų – apie 9000 romanų.

Šiuolaikinę kinų literatūrą apibūdina įvairių krypčių ir mokyklų, žanrų, stilių ir pan. gausa. Dėmesį patraukia: 1) literatūros feminizacija; 2) literatūros išėjimas į universitetus; 3) interneto ir mobilių įtaisų poveikis.

^*) Liu Cycinas (Liu Cixin, g. 1963 m.) – kinų kompiuterininkas ir fantastas, išgarsėjęs trilogija „Atmintis apie praeities Žemę“ („Trijų kūnų uždavinys“, 2006; „Tamsusis miškas“, 2008; „Amžinasis Mirties gyvenimas“, 2010), kurioje pasakojama apie žmonijos susidūrimą su nežemiška Trisoliariso civilizacija, kuris atveda į katastrofą, tačiau geriausi žmonijos protai apsijungia, kad kartu pasipriešintų naujai grėsmei. Liu Cycino kūriniai daugiausia orientuoti į Kinijos vaidmenį ateities pasaulyje. Apysaka „Klajojanti Žemė“ (2000) ir „Trijų kūnų uždavinys“ ne vieną kartą ekranizuoti.

Pirmąja „kregždute“ tapo „miglų poezija“. Naujos eilės daugiausia buvo modernui būdinga forma; tačiau iš tikro ši poezija ir nebuvo tokia „“miglota, o tik aiškiai išreiškė estetinį poetinį poeto požiūrį į tikrovę. Ji daugeliui atrodė „miglota“ tik todėl, kad naikino „kultūrinės revoliucijos“ laikotarpio „klišes“ ir liudijo, kad tarsi „suvaldžius chaosą grįžtama prie tiesos kelio“. Bei Dao

Iškiliausiu „miglų poetu“ buvo Bėjus Dao (tikr. pavardė Čžao Čženkai, g. 1949 m.), kuris po mokyklos dirbo statybininku ir žurnalistu. Dalyvavo demonstracijoje Tiananmenio aikštėje. Rašyti pradėjo 1970 m. ir 1978 m. su draugais įsteigė žurnalą „Šiandien“ (Czintian), tebeleidžiamą ir šiandien. Jo 1979 m. žurnale „Poezija“ paskelbtas eilėraštis „Atsakymas“ (Huida) reiškė visos „miglų poezijos“ krypties pripažinimą („Tad, pasauli, sakau tau: / NETIKIU!“). 1989 m. jis išvažiavo iš Kinijos ir dėstė Vakarų universitetuose. Paskutiniais metais dirbo Honkongo Kinijos un-te ir rengė tarpautinį Honkongo poezijos festivalį. Išleido kelis poezijos rinkinius: „Nežinomas pliažas“, „Pasaulio pakrašty“, „Vidurnakčio dainius“ ir kt. Taip pat kuria ir prozos kūrinius, pvz., paminėtina apysaka „Fliuktuacija“, esė rinkiniai „Mėlynas namas“ (2000), „Žalia lempa“ (2008) , „Laiko rožė“ (2010) ir kt., romanas „Potvyniai ir atoslūgiai“. Rašo ir vaikams, nes prieš dešimtį metų pamatė, kad poezija, su kuria jo sūnus susiduria mokykloje, nėra geriausia. Tada jis nusprendė išleisti poezijos rinkinį vaikams, kurio per 2 mėn. buvo parduota 50 tūkst. egzempliorių. O nuo 2014 m. užsiima ir vaikiškų knygelių redagavimu. Jis laiko, kad patirtis vaikystėje nulemia žmogaus gyvenimą; ir šiaip jis susirūpinęs Kinijos mokymo sistema. Be visos rašytojiškos ir visuomeninės veiklos jis yra ir fotografas, surengęs fotonuotraukų parodą Honkongo Šiuolaikinio meno muziejuje Pekine.

Pats jis laiko, kad šiuolaikinės kinų poezijos ištakos buvo 1919 m., kai kilo „Gegužės 4-osios“ judėjimas, kai kinų poetai pirmąkart perėjo nuo klasikinių formų prie vadinamosios „žodinės poezijos“, įtraukusios ir šnekamąją kalbą, primityvius išsireiškimus. Net dauguma to meto politinių lyderių buvo poetais. Tik 4-5 dešimtm. dauguma rašytojų perėjo į kairiųjų stovyklą, tačiau vis tik iki 1949 m. kinų poezija vystėsi gana laisvai. O tada viskas liovėsi - ir apie 20 m., maždaug iki 1969 m. viešpatavo „pirmininko Mao stilius“ (beje, pats Mao buvo neblogu poetu, tačiau rašė klasikiniu stiliumi, moderno nepripažino).

„Naujojo periodo“ prozos pradžia priimta laikyti 1977 m., kai žurnale „Liaudies literatūra“ buvo paskelbtas Liu Sinju (g. 1942 m.) apsakymas „Klasės vadovas“. Literatūros atgimimas prasidėjo „randų literatūra“ (pagal Lu Sinchua (g. 1954 m.) apsakymo pavadinimą - jis buvo rašomas pagal dar neatvėsusius „kultūrinės revoliucijos“ įvykių prisiminimus). Vėliau ši kryptis, kuriai buvo būdingi „kultūrinės revoliucijos“ esmės ir rezultatų apmąstymai, imtas taikyti „apmąstymų apie praeitus laikus“ pavadinimas.

Tačiau netrukus kinų rašytojai perėjo prie „sąmonės išbaudžiavinimo“ literatūros, įsikūnijusios „reformų literatūroje“, kai 1979 m. Czian Czylun (g. 1941 m.) paskelbė apysaką „Direktorius Ciao ateina į gamyklą“. Vėlesniuose savo kūriniuose jis „nutapė“ visą „naujos istorinės [reformų ir atvirumo] epochos naujųjų herojų“ galeriją. Tai tarsi naujas senos tarybinės „gamybinės temos“ įkūnijimas.

9-o dešimtm. viduryje atsirado nauja „ištakų paieškos“ (arba „šaknų literatūra“) kryptis. 1985 m. Han Šaogun (g. 1953 m.) paskelbė straipsnį „Literatūros šaknys“, kurioje pabrėžė, kad šios turi giliai įaugti į nacionalinę kultūrą. Jo apysakose „Papapa“ (1985) ir „Moteris, moteris, moteris“ (1986), kaip ir A Čen (tikr. pavardė Čžun Ačeng, g. 1949 m.) 1984-87 m. triptike („Šachmatų karalius“, „Karalius-medis“, „Berniūkščių karalius“; apie „Šachmatų karalių“ skaitykite toliau >>>>> ) bei Czia Pinva (g. 1953 m.) apsakymų cikle „Šančžou“ tiesiogiai panaudota tautos kultūrinė tradicija, jaučiama stipri tikėjimų ir papročių įtaka.

Atsivėrusioje Vakarų literatūros įtakoje 9-o dešimtm. atsirado avangardinės literatūros kryptis, kurios pradininkais laikomi Ma Juan (g. 1953 m.), Ge Fei (g. 1964 m.), Su Tun (g. 1963 m.) ir kt. Ma Juanio romanai „Kailaso kalno gundymas“ (1985), Su Tuno „1934 metų pabėgimas“ (1987), Ge Fėjaus apysaka „Rudų paukščių būrys“ (1988) parašyti naudojant „pasakojimo spąstų“ arba „romano romane“ triukus. Šie autoriai sutraukia ar ištempia laikus tarp įvykių, pažeidžiant priežasties-pasekmės sąryšius. Modernistinis kiniško avangardo pobūdis pasireiškia ir neigiamu požiūriu į tikrovę.

Vadinamoje „post-miglų poezijoje“, kilusioje 9-o dešimtm. viduryje, kai kurie poetai pradėjo reikšti nepasitenkinimą šiuolaikinių eilėraščių forma. Jie net iškėlė lozungą „Išsivaduokim nuo miglų poezijos!“ Tie vadinamieji „trečiosios kartos“ poetai savo eilėse stengėsi įkūnyti naujus estetinius elementus. Tarp jų iškiliausiu laikomas Hai Czi (tikr. pavardė Čža Haišen, g. 1964-1989 m.). jis rašyti pradėjo dar studijuodamas Pekino un-to teisės fakultete. Jį baigęs buvo paskirtas į Kinijos un-to filosofijos katedrą. Jis, vos 25 m. amžiaus, nusižudė puolęs po traukiniu. Jo „Prie jūros žydint pavasariui“ įtrauktas į mokyklinius vadovėlius, visas poezijos antologijas. Jo kūrybos svarba yra nore sujungti įvairias poetines tradicijas: kinų ir pasaulinę, kaimo ir universitetinę, senovės ir modernistinę... Ir jo mirtis simboliškai reiškė visos „naujojo periodo“ romantinės-herojinės epochos pabaigą.

Jis augo kaime, tad jo kūryboje dažni kaimo vaizdai. Vieną tokių pabandysime pateikti:

Šį dešimtmetį kinų literatūra buvo labiau prislopinta, tačiau ir labiau pliuralistinė. Tuo metu pagrindine tema buvo „literatūra ir prekyba“: ir pati literatūra pasidalijo į humanistinę ir komerciją. Ji akivaizdžiai suskilo „grynąją“ (arba rimtąją) ir „populiariąją“ (arba masinę), „istorinę“ ir „sostinės“, „realistinę“ ir „postmodernistinę“.

„Grynosios“ literatūros reiškiniu tapo „išsilavinusio jaunimo literatūra“, t.y. kurta rašytojų, „kultūrinės revoliucijos“ metu dirbę kaime. Jų kūriniuose skamba rašytojo atsakomybės prieš visuomene ir epochą, aplinkos ir žmogaus sielos pagerinimo siekio, konflikto tarp būties ir būties apmąstymo temos.

Neįgalusis Ši Tešen (1951- 2010) esėje „Aš ir Ditanio parkas“ (1991) ieško vidinių priežasčių dėl kurių verta gyventi po sunkios traumos, suparaližavusios jį. Jo liga (abiejų kojų neteko budamas 20 m.), vežimėlis ir Ditanio parkas tapo metafiziniais simboliais. Nuo 1998 m. serga sunkia instų nepakankumo liga. Tačiau 2006 m., po 3 m. darbo, užbaigia romaną „Mano kelias pas Din Ju“, kuriame keliaujanti dvasia įsikūnija į Adomą, autorių ir galiausiai romano veikėją Din Ju.

Čžan Čenčži (g. 1948 m.), rašytojas primityvistas, romane „Sielos istorija“ (1991) išdėstė savo neramius apmąstymus apie tuometinį pasaulį. Beveik kartu pasirodė Czin Jun (1924-2018) koviniai romanai „Padavimai apie herojus, šaudžiusius į erelius“, „Odė riteriams“, „Upių ir ežerų besijuokiantis išdidumas“, parašyti 1950-60-aisiais, o taip Taivanio rašytojės Ciun Jao (g. 1938 m.) meilės romanai. Ir „populiarioji literatūra“ užėmė pusę rinkos.

Kinų rašytojai skirstomi ne tik pagal kryptis, bet ir amžiaus grupes, išlaikiusias jų jaunystės kūrybines madas. Rašytojas Lai Še (1899-1966) yra parašęs garsų romaną „Keturios vienos šeimos kartos“ (1948). Plati kinų literatūrinė šeima turi savas 4 kartas:

Vyresniajai, jau negausiai, priskiriami 4-me dešimtm. gimę rašytojai. Jos atstovu yra Van Men‘as (g. 1934 m.), buvęs kultūros ministru. Jam šlovę atnešė apsakymas „Organizacinio skyriaus naujokas“ (1956), tačiau jau kitais metais jis buvo apšauktas „dešinuoju“, pašalintas iš partijos ir išsiųstas „perauklėjimui darbu“ į Sincziano provinciją. Po reailitacijos 1978 m. vėl aktyviai publikuojasi.

Kita karta – gimusieji 5-me dešimtm. ir į literatūrą įsilieję „naujojo laikotarpio“ pradžioje. jai priklauso ir jaunesni autoriau iš „išsilavinusio jaunimo“, 7-me dešimtm. dirbusiam kaime ar gamyklose ir tik po to pasireiškę literatūroje. Tarp jų iškiliu yra Fen Czicai (g. 1942 m.), nuo 8-o dešimtm. skelbęs kūrinius, pvz., apysaką „Šauksmas“ (1979), apsakymą „Dėkui gyvenimui“ (1985), „Stebuklingas rimbas“ (1984) ir kt. Paskutiniu metu pas jį pastebimos naujos tendencijos – išspausdino apsakymų su dokumentalumo elementais (pvz., „Svetimieji“, 2008 ir kt.).

3 karta. Stipriausią grupę sudaro gimusieji 6-7-ais dešimtm. Joje iškilia yra Te Nin‘u (g. 1957 m.). Kinijos Rašytojų sąjungos prezidentė. Ji išgarsėjo apsakymu „Ei, Siansiuje“ (1982), ekranizuotu 1991 m. paminėtinos jos apysakos „Raudona palaidinė be užtrauktumo“ (1983), „Begalybės trukmė“ (1999), romanai „Miestas be lietaus“ (1994), „Medvilnės žiedai“ (2004) ir kiti kūriniai. Ją labiausiai domina paprastų žmonių, ypač moterų, gyvenimas.

Kitu iškiliu ir skaitomiausiu kartos rašytoju yra Jui Hua (g. 1960 m.), 1977 m. baigęs vidurinę mokyklą dirbo kaime dantistu. Baigęs aspirantūrą Literatūros inst-te pasuko į avangardą, ką žymi apsakymas „Aštuoniolikmetis vyksta į tolimą kelionę“ (1987). Vėliau vystė modernų stilių: „Balandžio 3-ios nutikimas“, „Apsirikimas prie upės“, „1986-ieji“... O 10- ojo dešimtm. pradžioje vėl pakeitė savo metodą ir trys garsiausi jo romanai - „Gyventi“ (1992), „Kaip Siui Sanguanis pardavė kraują“ (1995) ir „Broliai“ (2005) – parašyti realistiškesniu stiliumi ir skirti paprastų žmonių tragiškam likimui.

Ir pagaliau I tautos poeto Džidi Maczia (g. 1961 m.), Kinijos Rašytojų sąjungos viceprezidento, poezija derina modernizmą su liaudies dainų tradicija. Rusų kalba išėjo rinkiniai „Juodoji rapsodija“ (2014) ir „Išėję į nemirtingumą“ (2018), kuriems pratarmes parašė Tomas Venclova ir J. Jevtušenka.

4-oji karta, jaunimas, „naujoji karta“, „po 70-ųjų“ – laisvi nuo praeities kupros ir ideologinių apribojimų. Jų pamilta tematika - didelio miesto, ypač jaunimo jame, gyvenimas ir lyčių problemos. Rašytoja Ciu Huadun (g. 1969 m.) rašo apie jaunų miestiečių gyvenimą rinkos ir globalizacijos sąlygomis („Raudonasis chalatas“). Lu Min‘as (g. 1973 m.) savo kūriniuose vaizduoja jausmų gerumą žiauriais laikais ir negailestingoje aplinkoje: romanas „Vakarienė šešiems“ (2012), apysaka „Gerieji mirusiojo darbai“ (2016). Yra ir dar jaunesnių rašytojų, dar tik pradedančių literatūrinį kelią.

Visi komentatoriai pripažino, kad „Šachmatų karaliaus“ turinys ir stilius labai skiriasi nuo įprastinių, aprašant kaip išsilavinęs jaunimas kenčia kaime kultūrinės revoliucijos laikais. Bet jie jame mato ir kinų dvasios atgaivinimą. Bei Dao: Šachmatų karalius

Kūrinyje pasakotojas traukinyje susitinka su jaunu šachmatų meistru Vangu Jišengu. Šis iškart paklausia, ar jiedu negalėtų sužaisti partiją. Pasakotojas mandagiai atsisako, tačiau vėliau sužino, kad kol Jišengas traukinyje laukia partnerio, jo sesuo stovi perone, kad galėtų su juo atsisveikinti. Jis tai žino, tačiau dėl to nesijaudina – jo gyvenimas yra šachmatai (visai kaip Lužino – V. Nabokovo romane; apie tai skaitykite „Lužino gynyba“). Tas jo panirimas į šachmatus prilygsta senovės mokytojų dao paieškoms, apie ką pakalbėsime toliau.

Neabejotinai Jišengas yra egoistas ir arogantiškas, tačiau pasakotojo akimis mes pradedame jį matyti kitaip. Jie susidraugauja, nors, atrodytų, neturi nieko bendra. Vieną dieną Jišengas trumpai aplanko pasakotoją (jis dėl to pėščiomis ėjo visą dieną) ir galiausiai randa, su kuo galės sužaisti šachmatų mačą.

Skaitytojai greitai pastebi, kad kūrinyje kalbos elementai ir simboliai, paimti iš daosizmo. Ši citata yra patarimas, kurį Jišengas gauna iš seno šachmatininko:

Ir tada imi suprasti, kad kūrinys visai ne apie šachmatus, o apie gyvenimo būdą:

Jam būdingas ir atsiskyrimo (pabėgimo) motyvas – ir daugelis A Čen pasakojimų vyksta sodybose ir kaimeliuose, esančiuose toli kalvose ar slėniuose. Pabėgimas nėra vien fizinis: jis taip pat mentalinis ir dvasinis. Todėl ir „šachmatų karalius“ Jišengas yra visiškai užvaldytas šachmatų, nes, kaip jis sako, „šachmatai gali išsklaidyti melancholiją!“. Tai leidžia pamiršti realaus pasaulio sunkumus – kaip ir senovės daosistai naudojo daosizmą kaip priemonę socialinių veiksmų išvengimui.

Vis tik pabaigoje Jišengas tarytum atsisako savo šalto požiūrio ir lyg sutinka, kad teisi buvo jo motina:

Ši Tešen. Aš ir Ditanio parkas (ištrauka)

Tik dabar supratau, kaip sunku buvo mamai, kai aš vienas išeidavau į parką.

Ji buvo ne iš tų mamų, kurios aklai myli savo vaiką, tačiau jo nesupranta. Ji žinojo, koks sunkumas guli man ant širdies, kad neverta sulaikyti mane tarp keturių sienų; žinojo, kad jei visąlaik sėdėsiu namie, bus tik blogiau. Tačiau ji vis tik pergyveno dėl manęs: kaip ten man ištisą dieną apleistame parke, apie ką aš galvoju? Tomis dienomis buvau ties riba ir dažnai išbėgdavau iš namų, o kai grįždavau iš parko – užsisklęsdavau. Mama žinojo, kad geriau manęs neklausinėti, ji neryžtingai varžėsi ir vis nesiryžo užduoti klausimus, į kuriuos pati neturėjo atsakymų. Ji įtarė, kad aš nenoriu, kad ji eitų su manimi, todėl niekad ir nesiprašė, žinodama, kad man reikia pabūti vienam, praeiti šį etapą. Ji tik nežinojo, kaip ilgai jis truks ir kuo viskas baigsis. Kaskart, kai aš imdavau ruožtis, ji tylėdama padėdavo man, sodino į vežimėlį ir žvelgė, kaip aš išvairuoju iš kiemo; kodėl? Tada aš dar apie tai nesusimąstydavau.

Kartą, išvažiavęs iš kiemo, atsiminiau kažką pamiršęs, apsisukau ir grįžau. Pamačiau, kad mama tebestovi toje pačioje vietoje ir ta pačia poza, žvelgdama į kampą, už kurio buvau pasukęs. Ji net ne iškart pastebėjo, kad grįžtu. Kai ji mane lydėjo kitą kartą, ji pasakė: „Eik, prasimankštink kiek, paskaityk knygą parke, manau, kad tai į naudą“. Po daug metų išgirdau apie ką buvo tie jos žodžiai: taip mama guodė save, tai buvo jos slapta malda ir prašymas, priesakas man. Shi Tiesheng, 2006 Tik po to, kai mama netrukus paliko šį pasaulį, aš susimąsčiau, kaip ji nerimo, nerasdama sau vietos, ilgomis mano nebuvimo valandomis. Dabar žinau kiek ji buvo išmintinga ir kantri: po vienišų dienų ateidavo naktis, bemieges naktis vėl keisdavo dienos, o ji visą tą laiką mąstė, galvojo ir sau nusprendė: „Aš negaliu uždrausti jam išeiti iš namų, jo gyvenimas – tai jo gyvenimas; jei su juo kas ir nutiks tame parke, man teks išgyventi ir tai“. Aš manau, kad tomis tolimomis dienomis motina buvo pasirengusi blogiausiam, tačiau man niekad neprikaišiojo: „O apie mane ar pagalvojai?!“ Aš ir iš tikro apie ją negalvojau; tuo metu jos sūnus buvo per jaunas, pernelyg užimtas savimi, kad pagalvotų apie ją. Nuo likimo smūgių jam sukosi galva ir jis nuoširdžiai laikė save nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje, jis nežinojo, kad sūnaus nelaimė motinai dukart sunkesnė. Jai ant rankų buvo 20-metis sūnus; ir jis buvo jos vieninteliu sūnumi. Ji būtų su džiaugsmu sutikusi, kad ji būtų suparalyžuota, o ne jos sūnus, tačiau tokiais atvejais to nesukeisi. Ji galvojo tik apie tai, kad jos sūnus gyventų toliau, o tada ir pačiai mirti bus nebaisu. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad žmogui tiesiog gyventi, būti gyvam – maža, kad sūnus privalo turėti savo kelią, atvesiantį jį į laimę, tačiau, deja, niekas negali užtikrinti, kad sūnas galiausiai kelią suras. Ji buvo pati nelaimingiausia motina iš gyvenančių.

Kažkaip kartą kalbėdamasis su draugu, irgi rašytoju, jo paklausiau, vardan ko jis pradėjo rašyti? Kiek pamąstęs, jis atsakė: „Dėl savo motinos, kad ji manimi didžiuotųsi“. Man suspaudė širdį ir aš nutilau. Aš prisimenu, kas paskatino mane parašyti mano pirmąjį apsakymą; aš negalėjau pasigirti tokiu atsakymu, nors irgi buvo panašių minčių; jei įsigilintum, tarp kitų priežasčių mama buvo viena svarbesniųjų. Mano draugas paklausė: „Manai, proziška iki blogumo?“ Aš papurčiau galvą, pagalvojęs apie save, kad visai nebjauru, bijau, kad netgi labai natūralu. „Aš tada labai troškau išgarsėti, - tęsė draugas, - kad mano mamai visi pavydėtų“. „Jis kur kas sąžiningesnis už mane, - pagalvojau, - ir laimingesnis: jo mama gyva. O ir jo motinai pasisekė – ji neturi paralyžuoto sūnaus, nes kitaip viskas nebūtų taip paprasta“.

Kai mano pirmasis apsakymas buvo išspausdintas, kai pirmąkart gavau premiją, norėjau, kad mano mama būtų gyva. Aš negalėjau likti vienas namuose ir ištisomis dienomis pradingdavau parke, mano širdyje tvyrojo liūdesys, skausmas ir nuoskauda. Aš išvažinėjau visą parką, tačiau vis tiek negalėjau suprasti: kodėl mano mama negalėjo pagyventi dviem metais ilgiau? Kodėl, kai jos sūnus, kaip atrodė, jau jau apčiuopia savo kelią, ji staiga neatlaikė? Nejaugi ji atėjo į šį pasaulį tik tam, kad rūpintųsi ir nerimautų dėl manęs, o ne dalintųsi mano laimę? Ji paliko mane, kai jai tebuvo 49! Aš neapkenčiau viso pasaulio, neapkenčiau Dievo. Vėliau esėje „Akacija“ parašiau: „Aš sėdėjau po medžiu parke ir užsimerkęs mąsčiau: ‚Kodėl viešpats taip anksti pasiėmė mamą?‘ Aš prasėdėjau labai ilgai, ir staiga miglotai išgirdau: ‚Ji perdaug kentėjo, viešpats tai išvydo ir pasiėmė‘. Man iškart palengvėjo, aš atsimerkiau ir išvydau, kai vėjas vaikšto medžių viršūnėmis“. Parkas, apie kurį rašiau – mano Ditanis.