Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?

Apie autorę

Žakas Godbu (Jacques Godbout, g. 1933) – prozaikas, poetas, publicistas, kino dokumentininkas. Įsteigė Kvebeko Rašytojų sąjungą. General- gubernatoriaus premijos laureatas (1967, 1997), „Atanas-Davido" premijos laureatas (1985). Parašė romanus „Sveiks, Galarno!" (1967), „Amerikietiška istorija" (1986) ir kt. išleido kelis eilėraščių ir esė rinkinius, knygas vaikams. Režisavo kelias dešimtis dokumentinių ir vaidybinių filmų.

 

Panašiai, kaip JAV literatūra susiliečia su anglų, brazilų – su portugalų, o Lotynų Amerikos literatūrinių tradicijų šaknys yra Ispanijoje, Kvebeko literatūra yra prancūzų literatūros Šiaurės Amerikos briauna. Ji įvairiapusė ir polifoninė, joje greta žodžių, gimusių Viduramžių Navaros karalystėje, galima surasti sąvokas, kilusias Kvebeko Šikutimi1), o kalbos išsireiškimai, atėję iš iki iki-revoliucinės Prancūzijos, gretinasi su terminais, sukurtais kompiuterinėje epochoje. Ji jauna ir pilna gyvybės, tačiau tam, kad susiformuotų, jai prireikė nemažai laiko. Iš tikro, ar lengva jaunos šalies gyventojams sukurti žodiškumą kalba, kuri, kaip ir literatūra ja, jau seniai išsikovojo visuotinį pripažinimą?

Prancūzų kalba yra centrinis mūsų istorijos klausimas. Pažymėdamas mūsų ištikimybę jai, 1974 m. Kvebeko parlamentas vienbalsiai paskelbė prancūzų kalba oficialiąja kalba. Šio sprendimo prireikė, kad visiems laikams būtų baigta su įvairiausiais konfliktais, taipogi ir ginkluotais, kurie nenutilo nuo tų laikų, kaip 1763 m. po Septynių metų karo Naujoji Prancūzija perėjo į Anglijos pavaldumą.

Prieš 400 m., vykdydami užmačią plėsti prancūzišką įtaką, jaunieji atvykėliai iš Paryžiaus apylinkių ir vakarinių Prancūzijos provincijų atvyko į Naująją Prancūziją, prie Šv. Laurencijaus įkūrę prancūzų forpostą. Kolonistams teko praskinti kelius per miškų tankmes ir įdirbti dirvonuojančias žemes. Nei sunkus gyvenimas, nei atšiaurios ir ilgos žiemos, nei badas, nei indėnų priešiškumas jų nepalaužė – jie kūrė šeimas ir triūsė laukuose. Deja. Pilnai kolonizacijai reikėjo kur kas didesnių žmogiškųjų ir materialinių resursų, nei kad teikė Versalis. Tuo metu kai pietuose, Naujoje Anglijoje prie Bostono, britų karūna palaikė imigracijos augimą, pramonės ir komercijos vystymą, Naujosios Prancūzijos valdžia tenkinosi pelnu iš prekybos kailiais ir tiek tedarė, kad kvietė misionierius laukinius atversti į katalikų tikėjimą. Atvykę į Kvebeko miestą iš įvairių Prancūzijos karalystės vietų, kolonistai kalbėjo skirtingomis tarmėmis, tačiau dėl bendravimo tarpusavyje jiems gana greitai teko pereiti prie :karaliaus- saulės" kalbos. Galima sakyti, kad Naująją Prancūziją prancūzų kalba suvienija anksčiau nei metropoliją. Tie jaunieji prancūzai buvo pirmieji, kurie pradėjo – pėsčiomis ar valtimis – tirti Ameriką nuo Kvebeko iki Misisipės ir Uolėtųjų kalnų papėdės. Prancūzijos karaliaus vardu jie statė fortus ir tvirtoves, jo garbei suteikdavo pavadinimus, braižė vietovės žemėlapius. Tačiau toliau nei šv. Laurencijaus slėnis apgyvendinimas neprasiplėtė; kolonistams, kurių nebuvo gausu, buvo sunku ginti plačias teritorijas, o vietos valdžia nerodė ypatingo susidomėjimo.
Quebec city (Old)

Kaip žinoma, tuo metu Prancūzija kariavo su Anglija tirk sausumoje, tiek jūroje. Anglų ir prancūzų kolonistai taip pat nesiliovė odyti priešiškumą, neretai į kovinius veiksmus įtraukdami indėnus. Kvebeko miestas, iš kurio buvo galima stebėti iš Atlanto atvykstančius laivus, buvo didžiausiu strateginiu tikslu. 1759 m. lemiamame mūšyje dėl miesto, kuris truko ne ilgiau 20 min., Anglija užėmė jį, sužlugdžiusi ne tik svajonę apie Naująją Prancūziją, bet ir apie prancūzų kolonijinę imperiją Amerikoje.

Beje, prancūzų geografai ir misionieriai-mistikai ne tik triūsė Amerikos apgyvendinimo labui, bet ir rašė daugybę dokumentų bei reliacijų, tačiau iki pačios literatūros susidarymo dar buvo toli. Po Paryžiaus sutarties, kuria Prancūzija užleido savo Šiaurės Amerikos kolonijas Anglijai, pasirašymo prancūzų valdininkai ir turčiai sugrįžo į metropoliją, palikę anglų okupuotoje šalyje 60 tūkst. persikėlėlių, kurių protėviai toje žemėje išgyveno per šimtą metų.

Nuo tada Naujoji Prancūzija pradėta vadinti Province of Quebec. Kartu britų karūna frankokanadiečiams paliko teisę išpažinti katalikybę ir naudoti prancūzų kalbą. Be to, jiems leista išlaikyti žemes ir būstus, papročius ir civilinę teisę. Baimindamasis savo autoriteto, Prancūzijos karalius uždraudė vietinę knygų leidybą, o tuo tarpu anglai, atvirkščiai, pradėjo į Kvebeką atsivežti pirmąsias spausdinimo stakles, tuo pačiu atverdami kelią tam tikrai žodžio laisvei. Ir netrukus anglų pirkliai ir Kanados kolonistai pradėjo leisti laikraščius, kuriuose aptarinėjo kasdienines problemas ir kelti politines idėjas. Tačiau iki 1800-ųjų, per pirmuosius 40 m. po pralaimėjimo, kanadiečiai taip ir nesukūrė nieko be laikraštinių straipsnių. O iš grožinės literatūros jie buvo priversti skaityti tik tas knygas, kurias kaip palikimą jiems paliko namo grįžę prancūzai.

Praradę ryšį su tėvyne, frankokanadiečiai ėmė gyventi Kvebeke, kaip sakoma, „kaip namie". Jų kalboje atsirado naujų žodžių, atsiradusių, kad būtų galima aprašyti aplinkinį pasaulį, skolinių iš indėnų bei anglų kalbos techninių terminų. Jie išlaikė tarimą, kuris buvo iki 1789 m. revoliucijos, kuri praėjo jų nepalietusi. Laukti pirmojo prancūziško laivo Kvebeko uoste jiems teko beveik šimtą metų. O kai 1855 m. jis pagaliau atvyko, kapitonas buvo maloniai nustebintas, krante išgirdęs gimtą kalbą, nors ir negalėjo nepastebėti skirtumų nuo to, kaip kalbama Prancūzijoje.

Tuo tarpu įtampa tarp kanadiečių ir anglų kolonistų ėmė stiprėti – ginčai kilo dl valdžios pasidalijimo ir prancūzų kalbos statuso. Amerikos revoliucijos pavyzdžiu per Kanadą nusirito protestų banga, išsiliejusi į patriotinį maištą, kuris buvo žiauriau nuslopintas 1838 m. Kai su maištininkais buvo baigta, vienas britų lordas surašė ataskaitą – negarbingo požiūrio į nacionalinę mažumą pavyzdį, kuriame frankokalbiams jų pačių labui buvo siūpoma pereiti prie Šekspyro kalbos.

Tada kanadiečiai parodė intelektualinį pasipriešinimą: buvo išleisti keli literatūrinio almanacho „Nacionalinis literatūrinis repertuaras" numeriai bei „Kanados istorija" – iškilus Fransua_Ksavjė Garno kūrinys. Tada šviesą išvydo ir jo pirmas romanas. Kanados poetas Oktavas Kremazi, išvykęs į savanorišką trempį prie Senos krantų, taip 1867-ais aprašė Kvebeko literatūros būklę: „Ko trūksta Kanadoje, tai savos kalbos. Jei kalbėtume irokėzų ar gurnų kalba, mūsų literatūrai būtų daugiau šansų išgyventi. Tačiau, gaila, reikia pripažinti, kad aiškinamės ir rašome Bosiujė ir Rasino kalba ne geriausiai. Ką bekalbėtumėm, ką bedarytumėm, mūsų lemtis – likti paprasta kolonija. Ir net kai Kanada taps nepriklausoma ir mūsų Vėliava išdidžiai kabos tarp kitų nacionalinių vėliavų, mes ir tada liksime literatūriniais persikėlėliais". Ar buvo pagrįstas nepilnavertiškumo pojūtis, būdingas Kanados literatoriams, sunku tvirtinti. Tačiau viena aišku: XIX amžiuje visą literatūrą prancūzų kalba sudarė išimtinai prancūzų rašytojai, nuo Šatobriano iki Viktoro Hugo ir Aleksandro Diuma; ir varžymasis iš kanadiečių pusės jiems tikrai negrėsė.

Padėtis pasikeitė tik XX a, viduryje, kai patekėjo Liui Emono, prancūzų rašytojo, Žido, Prusto ir siurrealistų amžininko, žvaigždė. Jo knyga „Marija Šandalen", kuriame aprašyta nuošalaus Kvebeko kasdienybė, sulaukė pasaulinio pripažinimo ir ilgą laiką buvo laikoma pavyzdiniu romanu.

Kanados rašytojai pasidalino. Jiems atsivėrė du keliai: arba sekti regionalizmo tradicija, kaip tai padarė Klodas-Anri Grinjonas, Ringė, Feliksas Antuanas Savaras, arba europietiška estetika, ko pavyzdys yra Sen-Deni Garno. Vis tik galima suprasti autorių abejones, sprendžiantiems klausimą: ar tie negausūs Kvebeke išleisti kūriniai sudaro savarankišką frankokanadietišką literatūrą. Reikia atsižvelgti, kad tuo metu intelektualus gyvenimas buvo po nepaliaujama konservatyvios katalikų dvasininkijos priežiūra, kuri buvo sklidina ryžto sutrukdyti plisti Kvebeke antireliginėms idėjoms, apėmusioms Prancūziją XIX ir XX a. sandūroje.

Jei vienas karas, 1760-ųjų, baigė projektą, vadint` Naujoji Prancūzija, tai kitas. Antrasis pasaulinis, šalyje sukėlė didelius pokyčius. Nuo 1939-ųjų iki 1945-ųjų ši bendrai silpnai išsivysčiusi šalis sukūrė savą pramonę, gamindama ginkluotę Europai, ir praturtėjo. Į gamyklas nuėjo moterys, pakeitusios į frontą pašauktus vyrus, o po karo prie įprasto gyvenimo būdo sugrįžo ne visi. Tradicinė frankokanadietiškos visuomenės sandara ėmė irti. Pokarinės technologijos keitė įpročius ir požiūrius: civilinė aviacija suartino Kanadą su Europa, televizija atvėrė langą į pasaulį ir skatino apsikeitimą idėjomis, priešnėštuminių priemonių laisva prekyba susilpnino bažnyčios kontrolę šeimos gyvenimui. Visos šios naujovės liudijo apie ateinančius pasikeituimus, kaip kad planetų paradas pranašauja apie greitus žemės drebėjimus.

Quebec write: Marie-Helen Poitras Savo laiku prie Šv. Laurencijaus krantų liko 60 tūkst. prancūzų persikėlėlių, o po 200 m. jau buvo suskaičiuojama 6 mln. frankokanadiečių. Šiai nacijai, kurios augimą skatino pokarinis beiby-bumas, reikėjo kitokių sąlygų bendram gyvenimui su anglokanadiečiams, o jos kalbai – naujo statuso. Jei Naujojoje Prancūzijoje mes vadinomės prancūzų persikėlėliais, po 1759 m. pralaimėjimo Kanados prancūzais ir vėliau tiesiog kanadiečiais - vienos tarp dviejų jūrų įsikūrusios šalies piliečiais, tai dabar tapome ,I>frankokanadiečiais. Kartu paaiškėjo, kad visose provincijose, išskyrus Kvebeką, esame mažuma. Ką daryti? Kad daugiau nebūtume prancūzais Kanadoje, mes dar kartą pakeitėme pavadinimą ir tapome kvebekiečiais.

Ką tai reiškė iš tikro? Pokarinėje dekolonizacijoje Afrikoje ir Azijoje tautos įsitvirtinimui reikėjo dviejų dalykų – vėliavos ir literatūros. Vėliava su karališkomis lelijomis Kvebeke jau buvo... Reikėjo susivienyti leidėjams, autoriams ir skaitytojams.

Ir tam. Kad kurtų literatūrą, nedidelė rašytojų grupė pradėjo išvažinėti į Laurencijaus kalnus. Ten, tarp ežerų ir pušų miškų, autoriai (tarp kurių buvo nemažai poetų, ką tik išleidusių pirmuosius rinkinius) kartu bandė apibrėžti einamuosius epochos kultūrinius ir politinius uždavinius. Kaip kurti naują literatūrą? Visais įmanomais būdais turtinant jos tipus ir žanrus: poeziją, dainas, prozą ir dramaturgiją.

Poetas Gastonas Mironas tapo leidėju, kitas poetas Žan-Gi Pilonas įsteigė literatūrinį žurnalą „Libertė", iš kurio vėliau išėjo politinis žurnalas „Parti-pri". Nacionalinės saviraiškos idėja rinko jėgas. Pasirodė pirmieji romanai: Anos Eber „Mediniai kambariai", Mari-Kler Blė „Vienas Emanuelio sezonas", Jubero Akeno „Artimiausias epizodas". Žako Godbu „Sveiks, Galarno!", Režano Diušarmo „Prarijimas" – nors tie kūriniai niekuo vienas į kitą nepanašūs, jie laikomi tarsi vieno nacionalinio romano skyriais. Koncertų salėse ir televizijoje suskambo kvebekietiškos dainos. Pagaliau Mišelis Tramblė, panašiai kaip amerikiečių dramaturgai, didelio miesto buities aprašytojai, savo pjesėse ėmė naudoti liaudies kalbą (žualį), į kurį anksčiau buvo žiūrima visų pirma su panieka – tai buvo natūralizmo pergalė.

Ne viską, kas publikuota, galima priskirti šedevrams, tačiau skaitytojų užsidegimas, entuziazmas jaunų mokytojų, kuriems pirmąkart atsirado galimybė mokyklos auditorijoje aptarinėti ką tik išleistas knygas, savos kultūros propaganda masinės žiniasklaidos priemonėse padarė savo darbą – tereikė tik kelių metų, kad kvebekiečiai suvoktų: jie turi savą literatūrą. Iš paskos atsirado savas kinematografas ir audiovizualiniai menai.

O Monrealyje, kur vis dar viešpatavo anglų kalba, patriotiškai nusiteikęs jaunimas aistringai mitingavo gindamas prancūzų kalbą. Monrealio Pasaulinės parodos 1967-ais, kurią aplankė generolas de Golis, dėka apie Kvebeko suvereniteto siekį sužinojo plačiai. Žinomi savo ramiu būdu Kvebeko gyventojai pasirinko „tylią revoliuciją", tačiau iš tikro ji privertė peržiūrėti piliečių teises ir pareigas. Pokyčiai palietė ir biznio sritį: augant prancūzų kalbos įtakai, anglų verslininkai pradėjo keltis į anglakalbę Kanados dalį, o į jų vietą ateiti frankofonai. Valstybė palaipsniui perimdavo bažnyčios funkcijas, pamažu nyko literatūrinė ir kinematografo cenzūra, vedybos tapo laisvesnės, panaikintas draudimas skyryboms bei abortams.

Perėjimas nuo poezijos prie politikos įvyko 1976 m., kai Kvebeko partija gavo daugumą Nacionaliniame susirinkime ir tapo aišku, kad literatūrai, o ir kultūrai bendrai, baigėsi ne tik vakarykštis nepilnavertiškumo pojūtis, bet ir priklausomybė tiek nuo Romos katalikų bažnyčios, tiek nuo Paryžiaus literatūros mokyklos. Atėjo stambių rašytojų metas, tokių, kaip Viktoras-Levi Boljė („Džeimsas Džoisas, Kvebekas, žodžiai"), Monik Pru („Monrealio švytėjimas"), Žakas Pulenas („Folksvageno bliuzas"). Puikioje Gabrielės Rua autobiografijoje „Kartėlis ir žavesys", išleistoje po rašytojos mirties, susiliejo Kanados ir Kvebeko pasaulėžiūros. Atsirado populiarūs tarp gyventojų rašytojai, kaip Yvas Bošmenas ir Mari Laberž. Prie šios kohortos prisijungė ir rašytojai-imigrantai, tarp kurių Dani Laferjeras iš Antilų salų ir korėjietė Uk Čang.

Šiandien, praėjus 50 m., nepažymėti išskirtinio vaidmens, kurį suvaidino literatūra įtvirtindama kvebekiečių naciją. Dabar Kvebeko literatūroje priskaičiuojama tūkstančiai kūrinių, kurių leidimą be išimčių palaiko Kanados ir Kvebeko valdžia, vienos knygos pasiekia platų publikos pripažinimą, kitos – turi sėkmę tarp rinktinių skaitytojų. Jos išverstos į daugelį kalbų, leidžiamos Paryžiuje ir kartais gauna Prancūzijos literatūrines premijas.

Kas skiria Kvebeko literatūrą nuo publikuojamos ta pačia kalba prie Senos krantų? Kvebeko autoriai semiasi įkvėpimo Naujojo pasaulio gamtoje ir mituose: oas pirmuosius Amerikos gyventojus jie siekia surasti tam tikrą pirmapradę nekaltybę. Gal todėl pagrindiniais veikėjais Kvebeko romanuose dažnai būna vaikai ir paaugliai. Kūrinių veikėjai nenusėdi vietoje, jie visą laiką juda, tarytum klajokliai bekraščiame žemyne. Neretai pasakojimo centre – meilės kolizija, kuri labiau panaši į košmarišką kelionę, nei tradicinį meilės trikampį, kokiu jis būna klasikinėje prancūzų literatūroje.

Daugiau kaip 200 m., nuo to laiko, kai aristokratija paliko Naująją Prancūziją, frankokanadiečių bendruomenėje nėra klasinių konfliktų, o nusistovėjusi tarp žmonių lygybė reiškia, kad kiekvienas gali pasiekti atsižvelgiant į savo ambicijas nepaisydamas kilmės – kad tik užtektų talento. Ir tai nenuostabu: juk šiuolaikiniame pasaulyje, gyvenančiam pagal rampos dėsnius, noriau tiki iliuzija nei tikrove, - todėl ir nusivylimų neįmanoma išvengti. Panašiame „šiaurės amerikietiškame" pasaulio suvokime ir glūdi ypatingumas Kvebeko literatūros, kuri įneša savų spalvų į Europos didžiąją prancūzų literatūrą ir tuo pačiu praturtina frankokalbę pasaulinę literatūrą.

Paaiškinimai

1) Šikutimi - miestas Kanados rytuose, Kvebeko provincijoje, prie Sagenėjaus upės.


Ištrauka (iliustracijai)

Žakas Godbu. Panteono konserjietė

Apie autorę >>>>

Ištrauka pateikta iš romano „La concierge du Pantheon" (2006).

 

Niekam nė žodžio

Ir čia, tikėtina, iškyla svarbiausias šiuolaikybės klausimas: Kas aš toks, kad rašyčiau? Ir kas kiti, kad mane skaitytų.
Enrikė Vila-Matas

Viename Chulijo Kartasaro (jis tam tikru metu iš Buenos-Aires persikėlė į Paryžių) apsakyme perskaičiau, kad žmonių, kasdien nusileidžiančių į metro, daugiau nei tų, kurie iš ten išeina. Kur dingsta kiti? Kadaise Ana Eber1), kurios romanus atkasiau Kvebeko knygyne, aiškinosi tą patį klausimą. Nuo to laiko bijau lįsti į pabaisos žarnas, kurios, tarsi smauglys, rangosi miesto požemiuose, dar kartu surydamas keleivius.

Taip pat žinau, kad mane seka. Nepažįstamieji man pasirodžius vienas kitam duoda ženklus. Jie perduoda per raciją: „Štai Žiuljenas Makajus išeina iš namų, jis su niekuo nebendrauja, jis prasėja žodžius tarsi žirnius, jam ne viskas tvarkoje, priimu!" Pradžioje ieškojau išsigelbėjimo bažnyčiose, tačiau nukryžiuotas Kristus neramina dvasios, jis pats nepavydėtinoje padėtyje. Puoliau į bibliotekas, tačiau tyla, tvyrojosi tarp nepasibaigiančių lentynų su brangiomis knygomis, įrištomis oda su auksiniais apvadais, man pasirodė pikta lemianti. Blaškiausi po miestą vildamasis surasti ramybę ir, atrodo, ją radau Zoologijos sode, tačiau, vardan dievo, apie tai niekam nė žodžio.

Tame sode retai sutiksi žydintį rožių krūmą, o žiemą klombos primena kapus. Sausi lapai, laiku neiššluoti iš platanų alėjos, virsta trūnėsiais po pro šalį prabėgančių ir pūškuojančių tarsi garvežiai bėgikų sportbačiais. Sėdėti su knyga prie Biufono pjedestalo, kuris savo akmeniniame krėsle sėdi kaip tupykla nuo šalčio stingstančiom žuvėdrom, dabar nelabai malonu.

Ir vis tik aš radau vietelę: įsitaisau muziejaus Evoliucijos skyriuje, tampu eksponatu. Kad pakilčiau į antrą aukštą, apeinu banginių skeletus, pasveikinu gyvatę- gundytoją, nuo teisingo kelio nuklaidinusią Ievą, panyru į praeitį. Suolelis, į kurį nusitaikiau, stovi greta baltojo raganosio. Sėduosi, nemirksėdamas sustingstu, tarytum būčiau pagamintas iškamšų meistro. Vaikučių grupės su savo vadovais būriuojasi, aš jiems neįdomus. Pasitaiko, kad koks smalsuolis sumąsto mane patampyti už ausies, tačiau iškart pasigirsta saugančiojo šūksnis: „Gyvūnų neliesti!" At Paris Zoo

Visai biblinė mizanscena. Paleontologai į eilę ir pagal ūgį sustatė dramblius, žirafas, zebrus ir keletą dešimčių rinktinių gazelių – visi laukia atvykstant Nojaus arkos. Gyvūnai stovi eilėje, kaip paryžiečiai bandelinėje duonos. Visi – nuo hienų iki cesarok – susitaikė: gyvenimas sustingo, tačiau patriarcho laivas dar neatplaukė. Mes laukiame. Aš tarp panašių pasaulio sutvėrimo dieną. Zoologijos sode aš atstovauju „žmogų".

Pietų metu, kai salė ištuštėja, aš kalbuosi su savo likimo broliais: „Ir kas gi mus sukūrė?" – klausia buivolas. „Žmogus, - atsako hipopotamas, - iš pradžių jis mums atėmė gyvybę, o tada iš mūsų padarė iškamšas. Štai, pavyzdžiui, mano viduriuose vieni šiaudai, po oda – geležinė viela, akys stiklinės, o užpakalis užkimštas!"

Klausimas rimtas. 18-ą valandą man reikia išeiti. Kartu slapta viliuosi, kad kada nors netyčia sargai užmirš mane; ir aš, čia likęs, galėsiu pasikalbėti su gyvūnais apie pasaulio kūrimo sunkumus, su kurias neabejotinai susidūrė Viešpats Dievas.

Gyvenime ne visada darai, kas norisi. Didelis atsitiktinumo svoris. Pavyzdžiui, pradžioje Dievas sutvėrė antropofagus, kurie rijo vienas kitą. Tačiau Sutvėrėjas to tikrai nenorėjo ir todėl leido jiems suprasti, kad jie turi ėsti gyvūnus, tuos, kurių švelni mėsa – savaime aišku, bet ir gyvates, valgomas, kaip ir žinduoliai. Deja, ne visi pakluso Dievo žodžiui, ir tų laikų antropofagai užgrobė Paryžiaus metropoliteną.

Jei jau taip pasakė rašytojas, vadinasi tai tiesa, net jei tai ir neįtikėtina. Dievas – rašytojas, nes jis egzistuoja jo sudiktuotų knygų dėka. Ar rašytojas turi dievišką galią? Man vis sunkiau susigaudyti realioje tikrovėje. Aš krizėje. Aš nesuprantu to, ką rašau. Vienintelis prašymas: apie tai niekam nė žodžio.

Paaiškinimai

1) Ana Eber (1916-2000) – Kvebeko rašytoja ir poetė.

J. Radičkovas. Medgręžis
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Joseph Hipster. Trauką atplėšti nuo pagreičio...
Aleksis de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
Armėnų literatūros atšvaistai
Lietuvių literatūros tendencijos
Kuo tapo suaugµ Pepļ Ilgakojinļ ir Kalis Bliumkvistas?
Staffan Soderblom. Pastabos apie šiuolaikinę švedų literatūrą
Jakutija: Šiaurės žvaigždės prie Lenos
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Susidvejinusi sąmonė 20 a. pradžios lietuvių avangardo poezijoje
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Juodasis arapas Baltarusijoje
Volteras. Mikromegas
Voiničiaus rankraštis
Japonų 'Kodziki'
Vartiklio naujienos
Skaitiniai