|
M. Velbekas. Elementariosios dalelės Ištraukos publikuojamos remiantis fair use principu - siekiant pademonstruoti romano pagrindinius aspektus. Tais laikais ... filosofija dažniausiai buvo laikoma neturinčia jokios praktinės reikšmės nei objekto. Pasaulėžiūra, kurios tam tikru laikotarpiu laikosi dauguma visuomenės narių, iš esmės lemia viską ekonomiką, politiką ir papročius. p.7 Nyčės skaitymas sukėlė jam trumpalaikį susierzinimą, Kanto tik patvirtino tai, ką jis jau žinojo. Kad grynoji moralė yra vienintelė universali. Amžiams bėgant ji nesikeičia, niekuo nepasipildo. Nepriklauso nuo jokių istorinių, ekonominių, sociologinių nei kultūrinių veiksnių, visiškai nuo nieko nepriklauso. Ne nustatyta ji pati nustato. Ne sąlygota ji pati sąlygoja. Kitaip tariant, tai absoliutas. Moralė, kurią veikiančią tikrovėje gali stebėti, visada yra derinys skirtingu santykiu grynosios moralės elementų ir visų kitų, kurių kilmė daugiau ar mažiau miglota, bet dažniausiai religinė. Kuo didesnė grynosios moralės elementų dalis, tuo ilgiau ir laimingiau gyvena aptariamos moralės visuomenė. Bet netgi ir ta visuomenė, kurią valdo vien gryni universaliosios moralės principai, gyvens tik tiek kiek visas pasaulis. p.38-39 Šiandien
- Žinau, ... kad Hakslio pasaulį įprastai apibūdina kaip totalitarizmo košmarą, stengiasi pristatyti šią knygą kaip piktą kritiką, bet juk tai ne kas kita, o veidmainystė. Visais požiūriais genetikos kontrolės, seksualinės laisvės, kovos su senėjimu, pramogų civilizacijos - Brave New World mums yra rojus, iki šiol tokio pasaulio mes nesėkmingai ir bandome siekti. Šiandien liko tik vienas dalykas, šiek tiek trikdantis mūsų egalitarinę arba, tiksliau, nuopelnais paremtą vertybių sistemą: tai visuomenės pasidalijimas į kastas, kurioms pagal genetinę prigimtį skiriami atitinkami darbai. Bet tai vienintelis dalykas, kurį Hakslis neteisingai išpranašavo, kaip tik vienintelis aspektas, kuris sulig robotų ir mašinų tobulinimu tapo beveik nenaudingas. Oldas Hakslis tikriausiai labai prastas rašytojas, jo sakiniai sunkūs ir be jokio grakštumo, veikėjai atstumiantys ir mechaniški. Bet jis nujautė tiesiog fundamentalų dalyką kad žmonių visuomenių evoliucija jau daugelį amžių buvo ir bus nulemta vien mokslo ir technologijų plėtotės. Tiesa, jam gal stinga subtilumo, psichologiškumo ir stilingumo, tačiau visa tai, palyginti su jo taiklia svarbiausia pranašyste, ne taip jau ir svarbu. Ir dar jis pirmasis iš mokslinės fantastikos rašytojų suprato, kad varomąja jėga po fizikos taps biologija. < ... > Hakslis kilęs iš garsios Anglijos biologų šeimos. Jo senelis buvo Darvino draugas, daug rašė gindamas evoliucijos tezes. Jo tėvas ir brolis Džulianas taip pat žymūs biologai. Tokia jau ta anglų intelektualų pragmatiškų, liberalių ir skeptikų tradicija, ji smarkiai skiriasi nuo Šviečiamosios epochos Prancūzijoje, yra labiau pagrįsta stebėjimais, eksperimentiniu metodu. Jaunystėje Hakslis galėjo bendrauti su ekonomistais, teisininkais, o ypač su mokslininkais, kurių į namus pasikviesdavo tėvas. Iš savo kartos rašytojų jis tikrai vienintelis, gebėjęs numatyti, kokią pažangą darys biologija. Tačiau tai būtų vykę daug sparčiau, jeigu ne nacizmas. Nacių ideologija gerokai diskreditavo eugenikos ir rasės tobulinimo idėjas, ir prireikė kelių dešimtmečių, kad prie jų būtų grįžta. Mišelis pakilo, iš knygų lentynos ištraukė tomą, pavadinimu Ką aš iš tikrųjų manau. - Ją parašė Džiulianas Hakslis, vyresnysis Oldo brolis, o išspausdino 1931-aisiais, metais anksčiau, nei išėjo Šaunusis naujasis pasaulis. Ten jau paskelbtos visos idėjos apie genetikos kontrolę ir rūšių taip pat ir žmonių tobulinimą, o brolio romane jos tik įkūnytos. Visa tai pateikta be jokių dviprasmybių kaip trokštamas tikslas, kurio reikia siekti. ... - Po karo, 1946-aisiais, Džulianas Hakslis buvo paskirtas ką tik įkurtos UNESCO generaliniu direktoriumi. Tais pačiais metais jo brolis išspausdino Grįžimą į šaunųjį naująjį pasaulį", kur nurodo, kad jo pirmoji knyga tai liudijimas, satyra. Po kelerių metų Oldas Hakslis tapo pagrindiniu daugelio hipių eksperimentų teoretiku. Visada buvo absoliučios seksualinės laisvės šalininkas, psichodelinių narkotikų vartojimo pionierius. Visi Esaleno įkūrėjai jį pažinojo, o jo mintys darė jiems įtaką. Vėliau New Age savo ruožtu perėmė visus pamatinius Esaleno dalykus. Tikrai, Oldas Hakslis vienas įtakingiausių amžiaus mąstytojų. < ...> - 1962-aisiais Hakslis išspausdino savo paskutinę knygą Sala. ... Jos veiksmą jis nukelia į rojų panašion pietų salon augalijos ir kraštovaizdžių aprašymus tikriausiai jam įkvėpė Šri Lanka. Toje saloje, toli nuo didžiųjų XX a. komercinių vėjų, išsirutuliojo atskira civilizacija, kuriai būdingos itin pažangios technologijos, tačiau gamtą ji gerbė buvo taiki, visiškai nepančiojama šeimos neurozių nei krikščionybės draudimų. Nuogumas čia natūralus, gali kiek nori duoti valią geiduliams ir meilei. Ši vidutiniška, tačiau lengvai skaitoma knyga padarė hipiams didžiulę įtaką, o per juos 0 ir New Age sekėjams. Atidžiau panagrinėjus, darni Saloje aprašyta bendruomenė turi daug bendrų ypatybių su ta, kuri aprašyta Šauniajame naujajame pasaulyje, kaip libertiniška hipių visuomenė panaši į liberalią buržuazinę visuomenę ar veikiau švediškąjį socialdemokratijos variantą. ... - Oldas Hakslis, kaip ir jo brolis, buvo optimistas... Tas metafizinis pokytis, iš kurio radosi materializmas ir šiuolaikinis mokslas, turėjo du svarbius padarinius: racionalizmą ir individualizmą. Hakslio klaida štai kokia jis neteisingai įvertino jėgų santykį tarp šių padarinių. O tiksliau suklydo, nes nepakankamai įvertino vis labiau didėjantį individualizmą, kuris kyla iš gilesnio mirties įsisąmoninimo. Iš individualizmo gimsta laisvė, savivoka, poreikis išsiskirti ir būti pranašesniam už kitus. Protu grįstoje visuomenėje, tokioje, kokia ir aprašyta "Šauniajame naujajame pasaulyje", ši kova gali būti slapta. Ekonominė konkurencija erdvės užvaldymo metafora turtingoje visuomenėje, kurioje ekonominiai svyravimai kontroliuojami, nebetenka prasmės. Seksualinė konkurencija laiko vakdymo per dauginimąsi metafora nebetenka prasmės tokioje visuomenėje, kur skirtis "seksas ir dauginimasis" iki galo įgyvendinta, vis dėlto Hakslis pamiršo atsižvelgti į individualizmą. Jam nepavyko suprasti, kad seksas, kai jis atskirtas nuo dauginimosi, gyvuoja veikiau kaip narciziško savęs įtvirtinimo, o ne kaip malonumo principas, tas pats tinka ir turtų troškimui. Kodėl švediškasis socialdemokratijos modelis taip ir nenurungė liberaliojo? Kodėl seksualinio pasitenkinimo srityje jis niekada net nebuvo išbandytas? Nes šiuolaikinio mokslo sąlygojami metafiziniai pokyčiai skatina individualizaciją, tuštybę, neapykantą ir aistrą. Aistra jau pati savaime priešingai negu malonumas yra kančių, neapykantos ir nelaimių šaltinis. Tai tvirtino visi filosofai: ne tik budistai, ne tik krikščionys, bet visi, kurie tik verti šio vardo. Utopistų išvada nuo Platono, per Furnjė, iki Hakslio: gesinti aistrą ir su ja susijusias kančias staigiai jas patenkinant. O erotinė reklaminė visuomenė, kurioje mes gyvename, priešingai, pasitelkia pačią aistrą, puoselėja ją sveiku protu nesuvokiamais mastais, tačiau ir toliau vis dar mano, kad jos patenkinimas priklauso asmeniniai sričiai. Kad visuomenė gyvuotų, kad nenutrūktų konkurencija, reikia, kad aistra augtų, plėtotųsi ir griautų žmonėms gyvenimus. ... - Yra pataisų, menkučių žmogiškų pataisų. ... Na, dalykų, kurie padeda pamiršti mirtį. "Šauniajame naujajame pasaulyje" kalbama apie raminamuosius vaistus ir antidepresantus. "Saloje" daugiau apie meditaciją, psichodelinius narkotikus, keletą miglotų hinduistų religijos dėmenų. Šiandien žmonės bando praktikuoti vienų ir kitų mišinį. - Bet juk knygoje Ką aš iš tikrųjų manau Džulianas Hakslis aptaria religijos klausimus, tam jis skiria visą antrąją jos dalį. ... Jis aiškiai suvokia, kad mokslo ir materializmo pažanga gerokai susilpnino visų tradicinių religijų pamatus, taip pat suvokia, kad nė viena visuomenė negali išgyventi be religijos. Keliuose šimtuose puslapių bando apmesti tokios religijos, kuri būtų suderinama su mokslo raida, pagrindus. Negali sakyti, kad išvados labai įtikina, nei kad mūsų visuomenių raida pakrypo šia linkme. Iš tikrųjų bet kokią susiliejimo viltį žlugdo materialios mirties duotybė, todėl tuštybė ir žiaurumas tiesiog negali neplisti. O kaip atspara jiems,... meilė taip pat. p.171-177 Biologai mąsto ir veikia taip, tarsi molekulės būtų paskiros materialios dalelės, siejamos vien elektromagnetinės traukos ar atstūmimo jėgų, jis buvo įsitikinęs, kad nė vienas nėra net girdėjęs apie EPR paradoksą, apie Aspeko*) bandymus, nė vienas jų net nepasivargino pasidomėti amžiaus pradžios fizikos pažanga, taigi jų atomų suvokimas likęs beveik toks kaip Demokrito. Jie kaupia sudėtingus ir pasikartojančius duomenis vieninteliu tikslu kad jie skubiai būtų pritaikyti pramonėje, bet taip ir nesupranta, kad sąvokinis jų veiklos pagrindas užminuotas... Pakanka imtis iš esmės išnagrinėti atominį gyvybės pagrindą, ir dabartinės biologijos pamatai kaipmat išlėks į orą. p.21 1993-aisiais jis pajuto norą turėti draugiją kad vakare jį, grįžtantį iš darbo, kas nors pasitiktų. Pasirinko baltą kanarėlę, baugštų paukštelį. Ji čiulbėdavo daugiausia rytais, nors neatrodė linksma; tačiau argi kanarėlė gali būti linksma? Džiaugsmas tai juk intensyvi ir gili emocija, kai visa sąmone patiriamas jaudinamos pilnatvės jausmas; jį galėtumei lyginti su svaiguliu, susižavėjimu, ekstaze. Kartą jis išleido paukštį iš narvelio. Tas, siaubo pagautas, pridergė ant sofos ir puolė prie narvelio ieškodamas durelių įskristi vidun. Po mėnesio jis pakartojo bandymą. Šįkart vargšas gyvis iškrito pro langą, o stengiantis sušvelnint kritimą paukščiui pavyko nutūpti viename priešais stūksančio namo balkone, penkiais aukštais žemiau. Mišeliui teko laukti, kol grįš to buto gyventoja, ir viltis, kad ji bent jau nelaiko katino. Paaiškėjo, kad tai mergina, dirbanti redaktore žurnale 20 Ans; ji gyveno viena ir namo grįždavo vėlai. Katino ji neturėjo. p.15 Kitame Senos krante, Tiuilri krantinėje, saulės atokaitoje vaikštinėjo homoseksualai, kalbėjosi poromis arba susibūrę į grupeles, kartu susėdę ant rankšluosčių. Beveik visi mūvėjo trumpikes su juostele. Įdegio aliejumi ištepti raumenys švytėjo saulėje, blizgėjo apvalūs užpakaliai. Kai kurie beplepėdami pro trumpikių su juostele nailoną masažavosi lyties organus ar pakišdavo po jom pirštą atidengdami gaktiplaukius, varpos galą. Prie stiklinės sienos Deplešenas buvo pasistatęs žiūronus. Jis pats, pasak gandų, irgi buvo homoseksualus, nors iš tiesų jau keleri metai, kai jis tik pasaulietis alkoholikas. Vieną popietę, panašią į šią, porą kartų pabandė masturbuotis prispaudęs akį prie žiūrono, įdėmiai spoksodamas į paauglį, kuris buvo nuleidęs žemyn savo trumpikes su juostele ir kurio kotas pradėjęs jaudinamai kilti aukštyn į orą. Jo paties varpa suglebusi ir raukšlėta, sausa, - ūmai nuleipo, ir jis daugiau nesistengė. p. 19 ... laukinė gamta yra ne kas kita, o tik atgrasi šlykštynė, pati laukinė gamta pateisina visišką naikinimą, visa apimantį žudymą, tad ir žmogaus paskirtis žemėje tikriausiai yra tik tokia žudyti. p.40 Vieną vasaros popietę, tada dar gyveno Jonoje, Mišelis bėgiojo po pievą su pussesere Brižita. Brižita buvo daili šešiolikmetė, neįtikimai miela, kuriai po kelerių metų teks ištekėti už apgailėtino idioto. Buvo 1967-ųjų vasara. Ji paimdavo jį už rankų ir sukdavo aplink save, o tada abu griūdavo į ką tik nupjautą žolę. Jis priglusdavo prie jos šiltos krūtinės; ji segėdavo trumpą sijonėlį. Kitą dieną abu būdavo nusėti mažais raudonais spuogeliais, o išbertas kūno vietas siaubingai niežėdavo. Thrombidium holosericun, dar vadinama raudonąja erkute, labai dažnai pasitaiko pievose vasarą. Jos skersmuo maždaug du milimetrai. Kūnelis stambus, mėsingas, smarkiai išsipūtęs, ryškios raudonos spalvos. Ji įsmeigia savo siurbtuką žinduoliui į odą ir sukelia baisingą suerzinimą. Linguatulia rhinaria, arba penkialūpė, gyvena šunų, o kartais žmonių šnervių priekiniuose sinusuose ar žandikauliuose. Jos embrionas ovalus, su uodegėle nugaroje, burnoje yra durti skirtas aparatėlis. Ant abiejų ataugų (arba rudimentų) porų auga ilgi nagai. Suaugęs vabzdys baltas, lancetiškas, nuo 18 iki 85 mm ilgio. Jo kūnas plokščias, žieduotas, permatomas, visas nusėtas kremzlinėmis adatėlėmis. p. 37 1961-aisiais mirė senelis. Mūsų klimato sąlygomis žinduolio ar paukščio lavonas iš pradžių pritraukia tik kai kurias muses (Musca, Curtonevra), o vos pradeda irti, jį apipuola ir kitos rūšys, būtent - Calliphora ir Lucilia. Lavonas, tuo pačiu metu veikiamas ir bakterijų, ir lervų išskiriamų virškinamųjų sulčių, daugiau ar mažiau sutęžta ir tampa amoniako bei sviesto rūgščių fermentavimo terpe. Po trijų mėnesių musės jau būna baigusios darbą, ir jas pakeičia kietasparnių, tokių kaip Dermestes, būrys ir drugiai Aglossa pinguinalis, daugiausia mintantys riebalais. Fermentuojamąsias baltymines medžiagas vartoja Piophila petasionis lervos ir Corynetes šeimos kietasparniai. Tada lavoną, jau suirusį, bet vis dar turintį šiek tiek skysčio, apipuola erkės, jos ir išsiurbia likusius skysčius. Taip išdžiovintas ir mumifikuotas lavonas dar priglaudžia paskutinius gyventojus kailinių odaėdžių ir odaėdžių antrenų lervas, Aglossa cuprealis bei Tineola bisellelia lervas. Ne kas kitas, o būtent jos užbaigia ciklą. p. 44 8 Omega gyvūnas Briuno stovi atsirėmęs į kriauklę. Nusirengė pižamos švarkelį. Jo balto mažo pilvuko raukšlės remiasi į kriauklės fajansą. Jam vienuolika metų. Nori išsivalyti dantis kaip ir kiekvieną vakarą, viliasi, kad prausiantis nenutiks jokių nemalonumų. Bet prieina Vilmaras, iš pradžių vienas, ir petimi stumteli Briuno. Šis ima trauktis atatupstas drebėdamas iš baimės ir jau beveik nutuokia, kas dėsis toliau. "Palikit mane ramybėj..." lemena silpnu balseliu. Tada prieina pelė. Jis mažo ūgio, kresnas, neįtikimai stiprus. Smarkiai sušeria briuno per veidą, tas pravirksta. Tada jie parverčia jį ant žemės, griebia už pėdų ir tąso po grindis. Prie tualetų nutraukia pižamines kelnes. Jo varpa maža, dar vaikiška, be jokio plaukelio. Dviese laiko jį už plaukų ir priverčia išsižioti. Pelė perbraukia jam per veidą klozeto šepečiu. Jis pajunta išmatų skonį. Ima klykti. Prie anų dviejų prisideda Braseras, jam keturiolika vyriausias iš visų šeštokų. Išsitraukia pimpalą, kuris Briuno atrodo storas, milžiniškas. Atsistoja tiesiai priešais ir myža jam ant veido. Aną dieną privertė Briuno čiulpti, paskui laižyti užpakalį, bet šįvakar jam to nesinori. Klemanai, tavo pimpis plikas, - sako jis šaipydamasis, - reikia padėti šereliams augti... Jam davus ženklą, kiti užtepa ant jo varpos skutimosi putų. Braseras atlenkia skustuvą ir priartina ašmenis. Briuno iš baimės apsidergia. p. 49-50 Kai reikia keisti ar ar atnaujinti pagrindinę doktriną, tam aukojamos kartos, kuriose ir vyksta šis pokytis, nors jos pačios lieka jam visiškai svetimos, o kartais net atvirai ima priešintis. O. Kontas. Kreipimasis į konservatorius ... kaip neįtikimai Oldis Hakslis daug ką išpranašavo "Šauniajame naujajame pasaulyje". ... Vis griežtėja gimstamumo kontrolė, dėl jos vaikų pradėjimas vieną dieną bus galutinai atsietas nuo sekso, o žmonių giminės dauginimas vyks tik laboratorijose, tobulomis saugumo ir genetinio patikimumo sąlygomis. Taigi išnyks šeimos ryšiai, tėvystės ir giminystės sąvokos. Dėl farmacijos pažangos nebeliks skirtumo tarp žmonių amžiaus. ... kai su senatve toliau kovoti nebeįmanoma, laisvai pasirenkama eutanazija žmogų užmigdo patyliukais, labai greitai, be jokių dramų. Brave New Worls aprašyta visuomenė laiminga, joje nebėra nei tragedijų, nei ribinių jausmų. Vyrauja absoliuti seksualinė laisvė, nebelikę jokių kliūčių savo norams ir malonumams patenkinti. Dar yra depresijos, liūdesio, abejonės likučių, bet ir juos lengva įveikti vaistais, - antidepresantų ir raminamųjų vaistų pramonė smarkiai pasistūmėjo į priekį. "Vienu mililitru tu nuslopinsi dešimtį jausmų". ... jis pirmasis iš mokslinės fantastikos rašytojų suprato, kad varomąją jėga po fizikos taps biologija. ... Hakslis kilęs iš garsios Anglijos biologų šeimos. Jo senelis buvo Darvino draugas.... 170-171 p. Paskutinį regėjo mentalinį erdvės pavidalą ir jo priešingybę. Išvydo mentalinį susidūrimą, kuris suteikia erdvei struktūrą, ir jo išnykimą. Erdvę regėjo kaip plonytę liniją, skiriančią dvi sferas. Pirmoje sferoje glūdėjo būtis ir skirtis, antroje nebūtis ir asmens išnykimas. Ramiai, nedvejodamas apsisuko ir ėmė judėti antrosios sferos link. p.257 Pilkasis Hipis buvo vienas, susikaupęs skuto ekologiškai švarias morkas. Jis pabandė kamantinėti hipį, sužinoti, ką būtent sakė gydytojas, bet senasis marginalas galėjo suteikti tik labai miglotos informacijos ir ne ta tema. "Ji buvo šviesi moteris... - pabrėžė jis, nepaleisdamas iš rankų morkos. Mes manom, kad ji pasiruošusi mirti, nes pasiekė gana aukštą dvasinio tobulumo lygmenį". Ką jis nori tuo pasakyti? Neverta gilintis į smulkmenas. Rodės, tas senas runkelis ne iš tikrųjų taria žodžius, o tik burna skleidžia triukšmą. Mišelis nekantriai apsisuko ir grįžo pas Briuno. "Tie hipiai idiotai... - tarė sėsdamasis, - jie vis dar įsitikinę, kad religingumas yra individualus, meditacija paremtas elgesys, dvasiniai ieškojimai ir t.t. Jie neįstengia suprasti, kad kaip tik yra priešingai; tai grynai socialinis veiksmas, paremtas fiksacija, ritualais, taisyklėmis ir apeigomis. Anot Ogiusto Konto, vienintelis religijos vaidmuo pastūmėti žmoniją tobulos vienybės būsenos link". p. 279-280 Kai genetinis kodas bus visiškai iššifruotas (o tai tik kelių mėnesių klausimas), žmonija bus pajėgi kontroliuoti savo biologinę evoliuciją, o seksualumas tada akivaizdžiai pasirodys esąs tik tai, kas iš tikrųjų yra: nereikalinga, pavojinga ir regresyvi funkcija. Tačiau net jei pavyktų nustatyti, kaip atsiranda mutacijos, o gal net panaikinti jų galimą kenksmingą poveikį, kol kas niekas negali atskleisti jų determinizmo; vadinasi, dar nėra nieko, kas suteiktų joms apibrėžtą ir naudingą prasmę... p.290 Yra žmonių, yra minčių. Mintys neužima vietos. O žmonės užima tam tikrą vietą, mes juos matome. Jų vaizdai susiformuoja lęšiuke, prasiskverbia pro junginę, patenka į tinklainę. p. 320 Moksliniu požiūriu Kontą taip pat galima laikyti tikruoju pozityvizmo pradininku. Jokia metafizika, jokia tais laikais priimtina ontologija, jo akimis, visai neturėjo vertės. ... prancūzų filosofo atkaklumas ginant socialinės būties akivaizdybę priešstatoje su individualios būties fikcija, nuolatinis domėjimasis istorijos procesais ir sąmonės kryptimis, ypač beribis sentimentalumas leidžia manyti, kad jis tikriausiai nebūtų priešinęsis naujausiam ontologinio pertvarkymo projektui, kuris Zurekui, Zejui ir Hardkasliui paskelbus savo darbus įgavo pagrindą: objektų ontologiją pakeisti padėčių ontologija. Iš tiesų tik padėčių ontologija pajėgi atkurti praktinę žmogiškų santykių galimybę. Padėčių ontologijos požiūriu dalelyčių atskirti neįmanoma ir reikia apsiriboti vien galimybe jas apibūdinti skaičiaus matmeniu. Vieninteliai duomenys, kuriuos ontologiškai galima skirti ir įvardyti tai banginės funkcijos ir remiantis jomis apskaičiuojami padėties vektoriai, o iš čia kyla analogiška galimybė vėl suteikti prasmę brolybei, simpatijai ir meilei. ... Pozityvizmas, priešingai nei materializmas, galėjo tapti naujojo humanizmo pagrindu, o iš tikrųjų tai būtų pirmas kartas istorijoje (juk iš esmės materializmas nesuderinamas su humanizmu ir galų gale turėjo jį sunaikinti). Bet materializmas savaip svarbus istoriškai: reikėjo peržengti pirmąją kliūtį Dievą; buvo žmonių, kurie ją peržengė ir paskendo neviltyje ir abejonėse. Bet šiandien peržengta jau ir antra kliūtis, ir tai įvyko Kopenhagoje [pastaba: čia kalbama apie K. interpretaciją]. Jiems nebereikia Dievo nei minties apie kažkur slypinčią tikrovę. "Yra žmogaus jutimai, - sakė Volkotas, - žmogaus liudijimai, žmogaus patirtys; yra protas, susiejantis tuos jutimus, ir jausmai, kurių dėka jutimai gyvi. Visa tai rutuliojasi be jokios metafizikos, be ontologijos. Mums nebereikia Dievo idėjos, prigimties ar tikrovės... Yra juslių pasaulis, jausmų pasaulis, žmonių pasaulis". ... Visos gamtos formos yra žmogiškos. Trikampiai, susipynimai ir išsišakojimai atsiranda mūsų smegenyse. Juos atpažįstame, gėrimės jais, gyvename tarp jų. Mes augame ir mirštame supami mūsų pačių, žmogiškų, kūrinių, kuriuos galime perduoti kitiems žmonėms. Erdvėje žmogiškoje erdvėje atliekame matavimus, jais tą erdvę ir kuriame ji plyti tarp mūsų instrumentų. Menkai išsilavinusiam žmogui mintis apie erdvę kelia siaubą jis įsivaizduoja ją esant milžinišką, tamsią ir žiojinčią. Žmogiškas būtybes jis įsivaizduoja esant paprasčiausios rutulio formos, erdvėje jos atskirtos, susigūžusios, priblokštos amžino trijų matavimų buvimo. Pasibaisėję mintimi apie erdvę, žmonės gūžiasi, jiems darosi baisu ir šalta. Geriausiu atveju jie eina per erdvę, susidūrę liūdnai pasisveikina. Tačiau erdvė gyvena būtent juose, tai vien proto kūrinys. Toje erdvėje, kurios bijo, žmonės išmoksta gyventi ir mirti; tai jų pačių mentalinėje erdvėje kyla išsiskyrimas, svetimumas ir kančia. Ir čia beveik nereikia jokių komentarų: mylintis žmogus išgirsta savo mylimojo balsą per kalnus ir vandenynus; per kalnus ir vandenynus motina girdi vaiko šauksmą. Meilė sujungia, ir sujungia visiems laikams. Gėrio praktikavimas yra ryšys, blogio praktikavimas atsiskyrimas. Atsiskyrimas yra dar vienas blogio vardas, be to, tai ir kitas melo vardas. Iš tiesų egzistuoja tik nuostabus, beribis ir abipusis susipynimas. p. 324 "Amžina beribių erdvių tyla neegzistuoja, nes iš tiesų nėra nei tylos, nei erdvės, nei tuštumos. Pasaulis, kurį pažįstame, pasaulis, kurį kuriame, taigi žmonių pasaulis yra apvalus, aptakus, vientisas ir šiltas kaip moters įsčios". p. 336 | 
| |
|
*) Alenas Aspekas (Alain Aspect, g. 1947 m.) prancūzų fizikas, dirbantis kvantinės optikos, slaptųjų parametrų teorijos ir kvantinio susiejimo srityse. 9-o dešimtm. pradžioje išgarsėjo jo eksperimentas, susijęs su EPR paradoksu, patvirtinęs, kad Visata vienu metu negali būti reali ir lokali. Vėliau nagrinėjo lazerinį atvėsinimą, o dabar - Baze-Einšteino kondensatą. Papildomi skaitiniai: | |
- Mane visada stebino, ... kaip neįtikimai tiksliai