Edmondas Hamiltonas. Evoliucionavęs žmogus, 1931 1931-ais E. Hamiltonas jau buvo rašytoju, užsirekomendavusiu mokslinės fantastikos bei siaubo literatūros srityse, kartais apjungiant jas abi. Nemažai jo ankstyvųjų apsakymų pasirodė Weird Tales žurnale, kur juos neretai priskirdavo keistai moksliniams kūriniams. Evoliucionavęs žmogus pirmiausia pasirodė H. Gernsbeko leidžiamame Wonder Stories žurnalo 1931 m. balandžio numeryje. Šiuo apsakymu E. Hamiltonas galbūt taikė į H. Gersbeką, nes joje yra požymių, atitinkančių Gersbeko moksliškumo koncepciją. Istorija remiasi protoplazma ir evoliucija: dviem koncepcijomis, kurių 19 a. laikėsi Č. Darvinas ir jo amžininkai ir kuriuos buvo pakankamai pripažintos apsakymo rašymo metu (šiuolaikinis mokslas patvirtina kosminių spindulių poveikį mutacijoms). Be to buvo įtrauktas dar vienas dalykas, tuo metu laikytas pseudomokslu kosminių spindulių poveikis evoliucijai 1931-ais nebuvo iki galo suprastas (šiuolaikinis mokslas patvirtina kosminių spindulių poveikį mutacijoms - apie kosminių spindulių sampratos vystymąsi žr. >>>>>). Jų idėją E. Hamiltonas jau buvo panaudojęs apsakyme Evoliucijos sala (1927). Užmaskuotas siaubo atspalvis šį apsakymą išskiria iš kitų E. Hamiltono kūrinių. Nuo pirmų pastraipų iki pabaigos aišku, kad šis pasakojimas peržengia žanrų ribas. Nėra labiau patrauklios temos žmogaus pamąstymams, kaip klausimas apie jo vystymąsi nuo paprasto vienaląsčio organizmo iki dabartinio išsivystymo lygio. Net šiandien iškilūs biologai turi skirtingas nuomones apie tas jėgas, kurios pakėlė mus iš pirmapradžių gleivių ir suteikė mums protą ir galią kurti didingą civilizaciją su jos įspūdingomis mechaninėmis jėgomis, menu, literatūra ir kultūra. Darvino mokslas, kurį mes pakeitėme, nes išgyventi tegali tik labiausiai prisitaikiusios rūšys, nieko nepaaiškina. B. Šo*) idėja apie tai, kad mes pasikeitėme, nes norėjome keistis, suprantamesnė, tačiau mažiau įtikinama. Mokslas karštligiškai ieško tikrosios jėgos ar jėgų, sukeliančių mutacijas. Antrasis klausimas, ties kuriuo stabtelim: koks bus tolimesnis evoliucijos kelias? Ar jis vyks aukštyn kylančia spirale prie vis didesnės šlovės ir pasiekimų? Ar mistinė ateitis slepia savyje baisius, neįtikėtinus ar net siaubingus dalykus? Mūsų žinomas autorius atsako į kai kuriuos iš šių klausimus šioje užburiančioje istorijoje. *) Gimęs 1856-ais, prieš pat Č. Darvino Rūšių atsiradimą (1859) ir Žmogaus kilmę ir lytinę atranką (1871), 16-metis Bernardas Šo buvo iki ausų Darvine. Evoliucija tapo jo idėjų ir įsitikinimų apie žmoniją pagrindu. B. Šo apjungė konservatyvųjį mokslinį darvinizmo pateikimą su Lamarko teorijos meliorizmu [t.y., kad įsikišus žmogui, procesas vyksta sparčiau]. Jis nebuvo nei pozityvistu, nei empiriku, nei deterministu; jis buvo mąstytoju, dramaturgu, ir pranašu visuomenėje. Jis sukūrė teleologinę teoriją pusiau mokslinį proto-naratyvą apie žmonijos moralinę brandą per žiaurią kovą. Jis ją visą gyvenimą tobulino, ypač savo pjesėse ir pratarmėse joms. Tuo pat metu, daugiausia darvinizmo buldogo T. Hakslio pastangomis, natūralios atrankos teorija, nors ir kėlė abejonių, vis tik įsitvirtino britų mokslo leksikone. B. Šo laikė, kad dar pilnai išsiskleidusi Gyvybinė jėga prisijungs prie žmonijos ar kitų kandidačių rūšių per nuolatinę fizinę, intelektualią ir moralinę transformaciją dėl tobulos egzistencijos, gryno mąstymo. 1916 m. B. Šo savo religiją pavadino Kūrybine evoliucija, atiduodamas duoklę A. Bergsonui, 1907 m. išleidusiam knygą tokiu pat pavadinimu. B. Šo žmogaus siekis, nors ir pasiekiamas savanoriška kova ir skausmo iškentėjimu, yra mistiniu, panteistiniu ir dosniu. Nuo 1900-ųjų B. Šo dėl savo evoliucijos teorijos, išdėstytos Žmogus ir antžmogis (1903), Atgal pas Metušelachą (1921) ir kitur, buvo puolamas iš dviejų pusių: neodarvinistų už tai, kad pagal jį Darvinas išvarė protą iš visatos, bei kapitalistų, nes Darvino stipriausiųjų išlikimo koncepciją išplėtė nesikišimo ir represyvaus kolonializmo racionalizmui. O vėliau, jau švelnesne forma, puolė filosofai už tai, kad jis nebuvo tvarkingas, sisteminis filosofas, teigdami, kad B. Šo teorija apgailėtinai neadekvačiai išreiškia moralinės patirties faktus. Vis tik atrodo, kad B. Šo teorija neatlaiko šiuolaikinių mikrobiologų empirinių įrodymų lavinos. Ir vėl protas vejamas iš visatos, nes mutacijos laikomos atsitiktinėmis ir tik atsitiktinumas yra naujovių nešėjas biosferoje. ![]() Tą baisią naktį, kurią bergždžiai bandau užmiršti, daktaro Polardo namuose buvome trise: pats daktaras, Hju Datonas ir aš, Artūras Raitas. Tąnakt dr. Polardas surado savo likimą tokį baisų ir tragišką, kad niekas net negalėtų susapnuoti. Polardo jau nėra, o Datonas nuo tos nakties laiką leidžia valstybinėje įstaigoje turintiems psichikos problemų ir tik man vienam teko ginčytina laimė papasakoti, kas nutiko. Į nuošalų daktaro kotedžą Datonas ir aš atvykome pakviesti Polardo. Kadaise mes buvome draugais ir trise gyvenome Niujorko Technikos universiteto bendrabutyje. Mūsų draugystė buvo kiek neįprasta, nes Polardas ir amžiumi ir ramesniu temperamentu labai išsiskyrė. Kai aš su Datonu ketinome tapti inžinieriais, o Polardas užsirašė į biologijos fakultetą ir ten baigė pilną sustiprintą kursą. Po to, jau gavęs daktaro laipsnį, dirbo Vienoje pas garsųjį Brauną, kurio drąsios idėjos savo laiku sukėlė nemažą visuotinę sumaištį. Po to kažkaip girdėjome, kad jis grįžo ir užsiėmė savarankiškais tyrinėjimais paveldėtame užmiesčio name Hudzono pakrantėje. Tačiau iš jo negavome jokių žinių ir buvo kažkiek nustebę, gavę telegramas su kvietimu savaitgalį praleisti laiką pas jį, Mes į nedidelę gyvenvietę prie upės atvykome jau pradėjus temti ir kažkiek sugaišome, kol mums parodė kelią į Polardo namą, esantį
maždaug už mylios. Jį suradome gana lengvai, tai buvo puikus karkasinis namas, jau per 100 metų iškilęs ant neaukštos kalvos prie
upės. Jo ūkiniai pastatai spietėsi aplink didelį namą, kaip viščiukai aplink juos prižiūrinčią vištą. Mus pasitiko pats Polardas, iškart sušukdamas: Bet pasikeitė ir jis, nors jo liekna figūra, nežymi šypsena, smalsios mąslios akys nė trupučio nebuvo pasikeitę. Tačiau jo elgesys tarsi rodė didesnį nei įprasta jaudinimąsi ir aš apie tai pasakiau. - Jei atrodau truputį susijaudinęs, tai todėl, kad šiandien man didinga diena, - atsakė jis. Namas buvo pakankamai patogus, pailgais kambariais su žemomis lubomis ir plačiais langais į upę. Pasidėjus kuprines ir kol jo ekonomė
ir virėjas ruošė vakarienę, Polardas aprodė namą. Mus, žinoma, labiausiai domino jo laboratorija. Ji buvo nedideliame priestate,
neseniai prijungtame prie namo, ir žavėjo baltomis plytelėmis išklotomis sienomis bei karkasine struktūra viduje, kad derėtų prie
pagrindinės namo dalies. Viduryje buvo kubo formos skaidri konstrukcija iš blizgančio metalo, vainikuojama metalinio cilindro, primenančio
didelę vakuuminę lempą. Daktaras gretimame kambarėlyje, kuris buvo akmeninėmis grindimis, parodė nuosavos elektros stoties dinamo
mašinas ir variklius. Apžvalga truko ilgokai ir kai baigėme vakarieniauti, jau buvo naktis, o mes tebesidalinome prisiminimais. Tarnai
išėjo į savo namus Mes dar pasėdėjome svetainėje ir parūkėme, o tada Datonas sutrikdė mūsų jaukų pasisėdėjimą: Beprotiškas planas Polardas nusijuokė ir patvirtino: Ir jis nusišypsojo: - Užsičiaupk, Datonai, - įsiterpiau aš. - Bet, Polardai, ką bendra evoliucija turi su tuo, ką čia darai? Mes sužiurome į jį. Galiausiai aš paklausiau: - Kosminiai spinduliai?! - pasitikslinau aš. - Kosminės vibracijos, kurias atrado Milikenas? Polardas tik nusišypsojo: Jo veido išraiška pasikeitė, akys mąsliai prisimerkė, ir jis tęsė: Mano protas kaito ir aš vis prieštaravau: Vietoje atsakymo Polardas atsistojo ir neleidžiančiu prieštarauti balsu paragino: Aš neprisimenu, kaip mes nuėjome į laboratoriją, nes tuo metu mano galvoje pynėsi mintys. Vos atsistojome priešais milžinišką kubą, virš kurio puikavosi didelis metalinis cilindras, suvokiau, kaip visa tai tikra. Jo sustabdyti nebuvo galima buvo stiprus kaip bizonas. Polardas nuėjo į dinamo kambarėlį ir kol mudu su Datonu apžiūrinėjome kubą su cilindru, retortas ir kolbas su rūgštimis bei keistą įrangą šalia, sugaudė generatorių variklis. Polardas sugrįžo prie paskirstymo skydelio metaliniame rėmelyje šalia kubo ir jam įjungus jungiklį pasigirdo traškėjimas, o cilindras suspindo balta pieniška šviesa. Polardas parodė į jį bei didelį kvarcinį diską virš kubo, iš kurio žemyn liejosi baltų spindulių srautas. - Štai dabar cilindras pradėjo rinkti kosminius spindulius, - paaiškino Polardas. - Tie sufokusuoti spinduliai per šį diską krenta į kamerą. Norint išjungti srautą, reikia paprasčiausiai pertraukti grandinę šiuo jungikliu. Jis ištiesė ranką prie jungiklio ir parodė, kaip tai daroma ir sklindanti šviesa užgeso, Išsivystęs žmogus Kol mes apstulbę žiūrėjome, jis akimirksniu persirengė į lengvą šviesią aprangą, skirtą bėgiojimui, ir tarė: Daktaras žingtelėjo link kubo, tačiau staiga stabtelėjo, priėjo prie stalo ir iš jo stalčiaus išėmė užklijuotą voką, kurį padavė man tardamas: Jis įžengė į kubą, sustojo po disku ir paragino mus rankos mostu, o aš, tarsi automatas, uždariau duris, o tada nuspaudžiau jungiklį. Cilindras vėl suspindo balta šviesa, o kai balti spinduliai krito iš disko, esančio kubo viršuje, akies krašteliu pamatėme, kaip visas jo kūnas rangosi, tarsi traukomas stiprios elektros srovės. Tada jį nuo mūsų akių beveik paslėpė pieno spalvos spindulių pluoštas. Aš žinojau, kad patys kosminiai spinduliai nėra matomi, tačiau spėjau, kad cilindro ir jų srauto spalva buvo dalies jų kažkaip transformuota į matomos šviesos spektrą. Datonas ir aš virpančiomis širdimis neatitraukdami akių bandėme kubo viduje įžvelgti Polardo figūrą. Vienoje rankoje laikiau laikrodį, o kitą laikiau ant jungiklio. 15-a minučių man truko taip lėtai kaip 15-a amžinybių. Nė vienas mūsų neištarė nė žodžio ir vieninteliais garsais buvo generatorių gausmas ir cilindro patraškėjimas tolimais atstumais renkant ir koncentruojant evoliucinius spindulius. Pagaliau laikrodžio rodyklė atmatavo 15 min. trukmę ir aš išjungiau jungiklį cilindro ir kubo vidaus šviesa užgeso. Abu mes aiktelėjome. Polardas tebestovėjo kubo viduje, - svyruodamas, tarsi vis dar veikiamas spindulių poveikio, tačiau tai jau nebuvo tas Polardas, kuris įėjo į kamerą! Jis pasikeitė, jis tapo dievišku! Jo kūnas sustambėjo ir buvo tokios fizinės jėgos ir grožio, kokio mes net negalėjome įsivaizduoti. Jis tapo keliais coliais aukštesnis ir platesnis, jo oda tapo švelniai rožinės spalvos, o kiekviena galūnė ir raumenys tarsi iškalti patyrusio skulptoriaus. Tačiau labiausiai pribloškiantis pasikeitimas buvo jo veide. Įprasti, geranoriški bruožai dingo, o veidas spindėjo neįsivaizduojama intelektualia energija, tryškusia iš jo mielų tamsių akių. Sau mintyse tariau, kad prieš mus jau ne ankstesnis Polardas, o būtybė tiek pažangesnė, kiek dabartinis žmogus aukščiau trogloditų**). Jis išėjo iš kubo ir prakalbo švariu, skambiai didingu balsu: Aš sugriebiau jį už rankos: - Ne, Artūrai, - jis išsilaisvino iš mano gniaužtų. - Aš praėjau dalį žmonijos ateities kelio ir einu toliau. Jis vėl įėjo į kamerą, kol aš su Datonu beviltiškai spoksojome. Tai atrodė tarsi sapnas, ta laboratorija, kubas, dieviška figūra jame, kuri ir buvo, ir jau nebuvo Polardu. - Įjunk spindulius ir leisk jiems veikti dar 15 minučių, - paliepė Polardas. - Tai mane perkels dar per 50 mln. metų. Jo akys ir balsas buvo valingas, tad aš paklusau, žvilgtelėjau į laikrodį ir spragtelėjau jungiklį. Cilindras vėl suspindo šviesa, vėl spinduliai nukrito į kubą, kad paslėptų nuo mūsų akių nuostabią Polardo figūrą. Laukėme karštligiškai įsitempę visas tas minutes. Ką atskleis šis jo bandymas? Ar pakis jis dar labiau, įgavęs kokią nors milžinišką formą, ar jis jau buvo pasiekęs aukščiausią žmogaus vystymosi lygį? Man išjungus spindulius po nustatyto laiko, Datonas ir aš patyrėme šoką, nes Polardas vėl pasikeitė! Jis jau nebuvo spindinti, fiziškai tobula forma, kaip po pirmųjų 15 min. metamorfozės. Vietoje to jo kūnas tapo tarsi liesesnis ir susiraukšlėjo, per odą matėsi jo kaulų kontūrai. Jo kūnas tarsi prarado apie pusę buvusio tūrio, ūgis ir plotis sumažėjo keliais coliais, tačiau tai kompensavo jo galvos pasikeitimas. Ji, palaikoma šio silpno kūno buvo dideliu, išsipūtusiu rutuliu, visi 18 colių pločio. Ji buvo beveik plika, o jos didelė masė nepatikimai balansavo ant silpno kaklo ir pečių. Veidas ir smarkiai pakito, akys tapo platesnės, o burna mažesnė, kaip, atrodė, ir ausys. Stambi iškila kakta dominavo virš veido. Jo balsas buvo plonas ir silpnas mūsų akims. Ar tai galėjo būti tas pats Polardas? - Šįkart, atrodo, mane išvydę jūs tikrai nustebę? - su pasitenkinimu cyptelėjo jis. - Na, tai suprantama. Jūs regite 100 mln. jus
aplenkusį žmogų. Ir privalau prisipažinti, kad jūs man atrodote kaip du primityvūs, plaukuoti urviniai žmonės. - Liautis po pirmos stadijos!? - susiraukšlėjusios didžiagalvės figūros akys plykstelėjo pykčiu. - Dabar aš džiaugiuosi, kad tada
nesustojau! Prieš 15 min. aš atrodžiau kaip pusiau gyvulys! Ar matėte, koks didelis kūnas buvo lyginant su mano dabartiniais smegenimis?! - Taip sakote, nes tokia išvaizda nutolstate nuo visų žmogiškų emocijų ir jausmų! - sprogau a6. - Polardai, ar suprantate, ką darote?! Jūs prarandate bet kokį žmogiškumą! Plačios Polardo akys peržvelgė mus žvilgsniu, pilnu šaltos paniekos: - Tu mus nužudysi?! - priblokštas ištariau. - Mudu, tavo geriausius draugus? Didžiųjų smegenų monstras Jam įsakant, jo akys kažkaip keistai nušvito, - ir aš tarsi pastumtas kažkokios jėgos, nuspaudžiau jungiklį. Spindulių stulpas vėl paslėpė jį nuo mūsų akių. Apie mūsų mintis per šį ketvirtį valandos aš jau nieko negaliu pasakyti, nes ir Datonas, ir aš buvome tiek įsitempę iš pagarbios baimės, kad mūsų mintys maišėsi chaotiškai. Vis tik niekada neužmiršiu tos pirmos akimirkos, kai aš išjungiau aparatą. Pakitimai tęsėsi ir Polardo tik jo negalėjau taip pavadinti išvaizda kubo kameroje mus pribloškė. Jis virto viena milžiniška galva! Didele plika jardo pločio galva, palaikoma smulkučių kojelių, rankos susitraukė iki smulkių šluotelių, kyšančių tiesiai iš po galvos. Akys buvo dideliausios, panašios į lėkštes, tačiau ausys virto tiesiog skylutėmis abiejose galvos pusėse; tokiomis pat skylutėmis buvo ir nosis ir burna iškart po akimis. Jis ištipeno iš kameros savo juokingai mažomis kojytėmis, - ir kai mes aš su Datonu atšlijome iš nepaaiškinamos baimės, jo balsas
atsklido vos ne kaip švilpesys, tačiau jame jautėsi pasididžiavimas: o didelės akys įsispoksojo į mane: Milžiniškų akių išraiška nepasikeitė: Jis prislinko prie laboratorinio stalo su retortomis ir prietaisais, greitai supylė kelis tirpalus į švininę taurę, įdėjo dar kažko, sumaišė dar vieną mišinį ir jį šliūkštelėjo į ankstesnį. Tada taurę apvertė ir mes pamatėme stambų aukso gabalą! - Matote? - paklausė jis. - Ką reiškia elementų transformacija tokiam protui, kai mano? Judu net neįsivaizduojate mano proto galios!
Būdamas šiame kambaryje aš galėčiau sunaikinti visą gyvybę šioje planetoje, jei tik panorėčiau. Galiu pagaminti teleskopą, leisiantį
stebėti tolimiausias galaktikas ir planetas; galiu pasiųsti savo protą kontaktui su kitomis protingomis būtybėmis nepanaudodamas
jokių materialių ryšio priemonių. Ir tu galvoji, kad toksai asmuo negali valdyti tavosios rasės?! Bet aš valdysiu juos ir šią planetą, kaip jūs valdote fermas ir galvijus jose! Mes pasukome link milžiniškos galvos, tačiau staiga sustojome, kai jo plačių akių žvilgsnis susidūrė su mūsų. Aš pajutau, kad einu atatupstas į ankstesnę vietą, o taip pat ir Datonas tarsi du automatai. - Taigi, jūs ketinate mane nužudyti? - paklausė galva, kuri anksčiau buvo Polardu. - O juk galėčiau palieti jums nužudyti vienas kitą ir jūs padarytumėte tai akimirksniu. Ir kokius šansus prieš mane turės visi žmones, jei mano žvilgsnis, mano valia pavers juos marionetėmis?! Staiga mano mintyse šmėkštelėjo netikėta idėja ir aš sušukau: Atrodo, jis susimąstė, o po kiek laiko prisipažino: Jis vėl įėjo į kamerą, o aš įjungiau aparatą. Datonas visas drebėjo. Šio laiko tarpo minutės mums slinko lėčiau nei anksčiau. Atrodo, kad praėjo kelios valandos, kol aš išjungiau procesą. Mes drebėdami spoksojome į kamerą. Iš pirmo žvilgsnio galva viduje atrodė nepasikeitusi, tačiau tada supratome, kad ji pasikeitė, be to ir stipriai. Vietoje oda padengtos galvos su rudimentinėmis rankomis ir kojomis dabar ten buvo dar didesnė pilka galva, prilaikoma dviejų pilkų raumeningų čiuptuvų. Tos pilkos galvos paviršius buvo raukšlėtas ir su klostėmis, o vieninteliu bruožu joje buvo dvi akys, tokio pat dydžio, kaip mūsiškės. - Dieve mano, - sudejavo Datonas. - Juk jis pavirto į nuogus smegenis! Ir prarado bet kokią žmogišką išvaizdą! Ir tą akimirką mūsų protus pasiekė mintis, pasiųsta pilkųjų smegenų tokia aiški, tarsi būtų išsakyta: Aš vėl pasukau jungiklį ir baltas koncentruotų spindulių srautas paslėpė milžinišką pilką masę. Jau jaučiau, kad mano protas neatlaikys paskutinio etapo siaubo, o Datonas vis dar buvo pusiau isterijos būsenoje. Slinko minutės, kai aparato gaudesys ir traškėjimas mano ausims atrodė kurtinančiais. Galiausiai išjungiau spindulius ir vėl pasimatė figūra kameroje. Datonas prapliupo garsiai kvatoti, o tada staiga pradėjo graudžiai raudoti. Nežinau, ar ir aš dariau kažką panašaus, nes išliko tik migloti prisiminimai, kaip be ryšio kartojau kažkokius žodžius, kol mano akys apžiūrinėjo formą kameroje. Tai buvo tobuli smegenys! Pilka lipni 4-ių pėdų pločio masė gulėjo kameroje, jų paviršius buvo padengtas briaunomis ir raukšlėmis
su begale plonų vingių. Joje nebuvo jokių veido ar galūnių bruožų ji tik trūkčiojo kaip želė. Iš jos į mūsų smegenis sklido bauginantis minčių srautas: Paskutinė mutacija - Smegenys
milžiniški smegenys! - apstulbęs murmėjo Datinas. - Čia, Datono laboratorijoje, tačiau kur Datonas? Jis irgi buvo čia
- Vadinasi, kada nors visi žmonės bus tokie? - aš nenurimau. Aš jau tiesiau ranką prie jungiklio, kai ant jos pakibo Datonas, šaukdamas: Vėl žemyn krito spinduliai, paslėpdami milžiniškus smegenis, o, atrodė, kad man dingo gebėjimas judėti. Prie manęs prisispaudęs Datonas spoksojo labai įdėmiai. Minutės slinko Laikrodžio tiksėjimas rankoje varpo dūžiais aidėjo mano ausyse. Jo rodyklė artėjo prie minutės, kurios laukiau, tačiau nepajėgiau pakelti rankos. O tada ištrūkau iš sąstingio ir netikėtos jėgos pagautas patraukiau jungiklį ir palinkome kartu su Datonu iki pat kubo. Jo viduje buvusių milžiniškų smegenų neliko, o vietoje jų ant kameros grindų gulėjo beformė skaidrios želė krūva. Ji visiškai nejudėjo, jei atmesime silpnus virpesius. Drebančia ranka ją paliečiau ir tada surikau taip, kad tokį riksmą tegalėjo sukelti tik žiauriausi pragaro kankintojai. Masė kubo viduje buvo paprasčiausia protoplazma! Tai buvo žmogaus evoliucijos pabaiga, aukščiausioji forma, į kurią atvedė paskutinė žmogaus mutacija. Žmogaus evoliucija vyko ratu, vis grįždama į savo pradžią! Iš žemės gelmių pasirodė pirmieji primityvūs organizmai, o vėliau jūrų būtybės, antžeminiai gyvūnai, žinduoliai ir beždžionės iki žmogaus; iš manęs rasis visos mūsų matytos formos. Bus antžmogiai, bekūnės galvos, nuogi smegenys, tad paskutine mutacija būtų pakeisti protoplazma, iš kurios pradžioje viskas kilo! Dabar tiksliai neprisimenu, kad nutiko toliau. Žinau, kad puoliau prie šios virpančios, nejudrios masės, kaip išprotėjęs šaukdamas Polardo vardą ir dar kažką, ko, deja, negaliu prisiminti. Žinau, kad Datonas irgi rėkė beprotiškai juokdamasis ir kai jis kaip išprotėjęs bėgiojo po laboratoriją, pasigirdo dūžtančių stiklų gardas ir išsiveržiančių dujų šnypštimas. Ir tada iš susimaišiusių rūgščių įvyko ryški liepsna, sukeldama staigų gaisrą, kas, kaip dabar manau, ir išgelbėjo mano sveiką protą. Aš prisimenu, kad ištempiau kruviną, dejuojantį ir kvatojantį Datoną iš liepsnojančio namo pro duris į tamsią nakties vėsą. Prisimenu drėgnos nuo rasos žolės vėsą ant mano rankų ir veido, kad namo liepsnos kilo aukštyn. Ir prisimenu, kad pamatęs beprotišką Datono juoką toje rausvoje šviesoje, supratau, kad jis juoksis iki pat savo mirties. * * * Taip baigiasi mano pasakojimas apie Polardo ir jo namo galą. Kaip sakiau pradžioje, ši istorija, kurią galiu papasakoti tik dabar, nes nuo to laiko Datonas neištarė nė vieno protingo žodžio. Įstaigoje, kurioje jis dabar randasi, laiko, kad jo būsena kilo dėl gaisro sukelto šoko, kaip kad laiko, kad Polardas žuvo gaisre. Iki šiol aš nesakiau tiesos. Tačiau ją pasakoju dabar, tikėdamasis, kad tai kažkiek sumažins tą siaubą, kurį tai paliko manyje. Nes negalėjo būti didesnio siaubo nei pamatytas tąnakt Polardo name. Aš mąsčiau apie tai. Vidiniu žvilgsniu sekiau tą pokyčių ciklą, tą visą amžinybę trukusį gyvybės kilimą nuo primityvios protoplazmos per miriadus formų ir gyvenimų, pilnų begalinio skausmo ir kovos, tik tam, kad vėl pasibaigtų primityvia protoplazma. Ar tas evoliucinių pokyčių ciklas kartosis vėl ir vėl šiame ir kituose pasauliuose, nepaliaujama ir be tikslo, kol neliks visatos, kurioje jis galėtų tęstis? Ar tasai milžiniškas pakitimų ciklas yra toks neišvengiamas ir būtinas, kaip ir tas ciklas, kuris iš ūkų gimdo miriadus saulių į tamsias žvaigždes, susiduriančias viena su kita, - ir vėl į ūkus? Ar tas evoliucinis mūsų matytas ciklas yra tik regimybė, ar yra tokių pokyčių, kurių nepajėgiam suprasti, esančių už j ribų? Aš nežinau kuri iš šių galimybių teisinga, tačiau žinau, kad pirmoji iš jų neduoda man ramybės. Tai nuramintų pasaulį, jei jis patikėtų mano pasakojimu. Bet gal turėčiau būti dėkingu, kai rašau šias eilutes, žinodamas, kad manimi nepatikės. **) Trogloditas (iš gr. trogle ola, dyein - būti) urvinis žmogus. Trigloditų gentis minėjo daugelis graikų ir romėnų autorių (pvz., Herodotas, Plinijus ir kt.), daugeliu atveju tariamai gyvenusias prie Raudonosios jūros. Papildomai skaitykite: |