Edmondas Hamiltonas. Evoliucionavęs žmogus. Vartiklis

Apie autorių >>>>>

1931-ais E. Hamiltonas jau buvo rašytoju, užsirekomendavusiu mokslinės fantastikos bei siaubo literatūros srityse, kartais apjungiant jas abi. Nemažai jo ankstyvųjų apsakymų pasirodė „Weird Tales“ žurnale, kur juos neretai priskirdavo „keistai moksliniams“ kūriniams. „Evoliucionavęs žmogus“ pirmiausia pasirodė H. Gernsbeko leidžiamame „Wonder Stories“ žurnalo 1931 m. balandžio numeryje. Šiuo apsakymu E. Hamiltonas galbūt taikė į H. Gersbeką, nes joje yra požymių, atitinkančių Gersbeko „moksliškumo“ koncepciją. Istorija remiasi protoplazma ir evoliucija: dviem koncepcijomis, kurių 19 a. laikėsi Č. Darvinas ir jo amžininkai ir kuriuos buvo pakankamai pripažintos apsakymo rašymo metu (šiuolaikinis mokslas patvirtina kosminių spindulių poveikį mutacijoms). Be to buvo įtrauktas dar vienas dalykas, tuo metu laikytas pseudomokslu – kosminių spindulių poveikis evoliucijai 1931-ais nebuvo iki galo suprastas (šiuolaikinis mokslas patvirtina kosminių spindulių poveikį mutacijoms - apie kosminių spindulių sampratos vystymąsi žr. >>>>>). Jų idėją E. Hamiltonas jau buvo panaudojęs apsakyme „Evoliucijos sala“ (1927).

Užmaskuotas siaubo atspalvis šį apsakymą išskiria iš kitų E. Hamiltono kūrinių. Nuo pirmų pastraipų iki pabaigos aišku, kad šis pasakojimas peržengia žanrų ribas.

Nėra labiau patrauklios temos žmogaus pamąstymams, kaip klausimas apie jo vystymąsi nuo paprasto vienaląsčio organizmo iki dabartinio išsivystymo lygio. Net šiandien iškilūs biologai turi skirtingas nuomones apie tas jėgas, kurios pakėlė mus iš pirmapradžių gleivių ir suteikė mums protą ir galią kurti didingą civilizaciją su jos įspūdingomis mechaninėmis jėgomis, menu, literatūra ir kultūra.

Darvino mokslas, kurį mes pakeitėme, nes išgyventi tegali tik labiausiai prisitaikiusios rūšys, nieko nepaaiškina. B. Šo^*) idėja apie tai, kad mes pasikeitėme, nes norėjome keistis, suprantamesnė, tačiau mažiau įtikinama. Mokslas karštligiškai ieško tikrosios jėgos ar jėgų, sukeliančių mutacijas.

Antrasis klausimas, ties kuriuo stabtelim: koks bus tolimesnis evoliucijos kelias? Ar jis vyks aukštyn kylančia spirale prie vis didesnės šlovės ir pasiekimų? Ar mistinė ateitis slepia savyje baisius, neįtikėtinus ar net siaubingus dalykus? Mūsų žinomas autorius atsako į kai kuriuos iš šių klausimus šioje užburiančioje istorijoje.

^*) Gimęs 1856-ais, prieš pat Č. Darvino „Rūšių atsiradimą“ (1859) ir „Žmogaus kilmę ir lytinę atranką“ (1871), 16-metis Bernardas Šo buvo „iki ausų Darvine“. Evoliucija tapo jo idėjų ir įsitikinimų apie žmoniją pagrindu. B. Šo apjungė konservatyvųjį mokslinį darvinizmo pateikimą su Lamarko teorijos meliorizmu [t.y., kad įsikišus žmogui, procesas vyksta sparčiau]. Jis nebuvo nei pozityvistu, nei empiriku, nei deterministu; jis buvo mąstytoju, dramaturgu, ir pranašu visuomenėje. Jis sukūrė teleologinę teoriją – pusiau mokslinį proto-naratyvą apie žmonijos moralinę brandą per žiaurią kovą. Jis ją visą gyvenimą tobulino, ypač savo pjesėse ir pratarmėse joms. Tuo pat metu, daugiausia „darvinizmo buldogo“ T. Hakslio pastangomis, natūralios atrankos teorija, nors ir kėlė abejonių, vis tik įsitvirtino britų mokslo leksikone.

B. Šo laikė, kad dar pilnai išsiskleidusi Gyvybinė jėga prisijungs prie žmonijos ar kitų kandidačių rūšių per nuolatinę fizinę, intelektualią ir moralinę transformaciją dėl tobulos egzistencijos, gryno mąstymo.

1916 m. B. Šo savo religiją pavadino „Kūrybine evoliucija“, atiduodamas duoklę A. Bergsonui, 1907 m. išleidusiam knygą tokiu pat pavadinimu. B. Šo žmogaus siekis, nors ir pasiekiamas savanoriška kova ir skausmo iškentėjimu, yra mistiniu, panteistiniu ir dosniu. Nuo 1900-ųjų B. Šo dėl savo evoliucijos teorijos, išdėstytos „Žmogus ir antžmogis“ (1903), „Atgal pas Metušelachą“ (1921) ir kitur, buvo puolamas iš dviejų pusių: neodarvinistų už tai, kad pagal jį Darvinas išvarė protą iš visatos, bei kapitalistų, nes Darvino stipriausiųjų išlikimo koncepciją išplėtė nesikišimo ir represyvaus kolonializmo racionalizmui. O vėliau, jau švelnesne forma, puolė filosofai už tai, kad jis nebuvo tvarkingas, „sisteminis“ filosofas, teigdami, kad B. Šo teorija apgailėtinai neadekvačiai išreiškia moralinės patirties faktus.

Vis tik atrodo, kad B. Šo teorija neatlaiko šiuolaikinių mikrobiologų empirinių įrodymų lavinos. Ir vėl protas vejamas iš visatos, nes mutacijos laikomos atsitiktinėmis – ir tik atsitiktinumas yra naujovių nešėjas biosferoje.

Tą baisią naktį, kurią bergždžiai bandau užmiršti, daktaro Polardo namuose buvome trise: pats daktaras, Hju Datonas ir aš, Artūras Raitas. Tąnakt dr. Polardas surado savo likimą – tokį baisų ir tragišką, kad niekas net negalėtų susapnuoti. Polardo jau nėra, o Datonas nuo tos nakties laiką leidžia valstybinėje įstaigoje turintiems psichikos problemų ir tik man vienam teko ginčytina laimė papasakoti, kas nutiko.

Į nuošalų daktaro kotedžą Datonas ir aš atvykome pakviesti Polardo. Kadaise mes buvome draugais ir trise gyvenome Niujorko Technikos universiteto bendrabutyje. Mūsų draugystė buvo kiek neįprasta, nes Polardas ir amžiumi ir ramesniu temperamentu labai išsiskyrė. Kai aš su Datonu ketinome tapti inžinieriais, o Polardas užsirašė į biologijos fakultetą ir ten baigė pilną sustiprintą kursą. Po to, jau gavęs daktaro laipsnį, dirbo Vienoje pas garsųjį Brauną, kurio drąsios idėjos savo laiku sukėlė nemažą visuotinę sumaištį. Po to kažkaip girdėjome, kad jis grįžo ir užsiėmė savarankiškais tyrinėjimais paveldėtame užmiesčio name Hudzono pakrantėje. Tačiau iš jo negavome jokių žinių ir buvo kažkiek nustebę, gavę telegramas su kvietimu savaitgalį praleisti laiką pas jį,

Mes į nedidelę gyvenvietę prie upės atvykome jau pradėjus temti ir kažkiek sugaišome, kol mums parodė kelią į Polardo namą, esantį maždaug už mylios. Jį suradome gana lengvai, tai buvo puikus karkasinis namas, jau per 100 metų iškilęs ant neaukštos kalvos prie upės. Jo ūkiniai pastatai spietėsi aplink didelį namą, kaip viščiukai aplink juos prižiūrinčią vištą. Mus pasitiko pats Polardas, iškart sušukdamas:
- Oho, vaikinai, kaip jūs užaugote! Aš jus prisimenu kaip Hju ir Artą – viso universitetinio miestelio siaubą, O dabar jūs atrodote kaip verslo klubo nariai ir amžinai kalbate apie priešinimąsi pardavimams!
- Toks jau komercija užsiimančių likimas, - su šypsena atsakė Datonas. - O štai tavęs, sena austre, laikas nepalietė: atrodai lygia taip pat kaip prie penkerius metus.

Bet pasikeitė ir jis, nors jo liekna figūra, nežymi šypsena, smalsios mąslios akys nė trupučio nebuvo pasikeitę. Tačiau jo elgesys tarsi rodė didesnį nei įprasta jaudinimąsi – ir aš apie tai pasakiau.

- Jei atrodau truputį susijaudinęs, tai todėl, kad šiandien man didinga diena, - atsakė jis.
- Ir kartu nusisekusi, nes porą tokių šaunių vaikinų iš verslo pasaulio atviliojote į savo atsiskyrėlišką buveinę, - pridūriau, tačiau jis šypsodamasis tik papurtė galvą.
- Aš ne apie tai, Artai, bet kad tik žinotumėte, kaip džiaugiuosi jus matydamas! O kas dėl mano vienuolyno, kaip jį pavadinai, tai būtent jam aš dėkingas už tuos pasiekimus, kurių būčiau nesugebėjęs būdamas veikiamas blaškančių miesto laboratorijos veiksnių, - jo akys degė. - Kad tik žinotumėte kokius – bet viskam savas laikas. Užeikite vidun – spėju, esate išalkę.
- Aš ne ypač, - atsiliepiau aš. - Šiaip galiu suvalgyti pusę jaučio ar kažką panašaus, tačiau šiandien neturiu apetito - Taip pat ir aš, - patvirtino Datonas, sekdamas šeimininką į svetainę. - paskutiniu metu aš prisilaikau. Tad pasitenkinu tuzinu sumuštinių ir kibiru kavos.
- Na gerai, pažiūrėsime, kaip galėsim patenkinti jūsų kuklius norus, - pasakė Polardas, suėjus vidun.

Namas buvo pakankamai patogus, pailgais kambariais su žemomis lubomis ir plačiais langais į upę. Pasidėjus kuprines ir kol jo ekonomė ir virėjas ruošė vakarienę, Polardas aprodė namą. Mus, žinoma, labiausiai domino jo laboratorija. Ji buvo nedideliame priestate, neseniai prijungtame prie namo, ir žavėjo baltomis plytelėmis išklotomis sienomis bei karkasine struktūra viduje, kad derėtų prie pagrindinės namo dalies. Viduryje buvo kubo formos skaidri konstrukcija iš blizgančio metalo, vainikuojama metalinio cilindro, primenančio didelę vakuuminę lempą. Daktaras gretimame kambarėlyje, kuris buvo akmeninėmis grindimis, parodė nuosavos elektros stoties dinamo mašinas ir variklius. Apžvalga truko ilgokai ir kai baigėme vakarieniauti, jau buvo naktis, o mes tebesidalinome prisiminimais. Tarnai išėjo į savo namus Mes dar pasėdėjome svetainėje ir parūkėme, o tada Datonas sutrikdė mūsų jaukų pasisėdėjimą:
- Polardai, o jūsų atsiskyrėliška buveinė visai nebloga. Ir aš neatsisakyčiau nuo tokio lengvo gyvenimo kurį laiką.
- Lengvo gyvenimo?... - susimąstęs pakartojo Polardas. - Tai viskas, ką apie žinai, Hju. O iš tikro, tai niekad gyvenime dar taip atkakliai nedirbau, kaip paskutinius du metus.
- O ties kuo dirbi? - susidomėjau aš. - Gal kažką tokio nuodėmingo, kad teko tai slėpti čia?!

Polardas nusijuokė ir patvirtino:
- Taip visi ir galvoja kaimelyje. Nors niekas iš jų čia taip ir neužsuko, tačiau jie žino, kad aš biologas ir turiu čia laboratoriją, tad jie nusprendė, kad aš užsiimu ypač baisaus pobūdžio vivisekcija. Štai kodėl tarnai ir nepasilieka čia nakčiai, - jis padarė pauzę, o tada pridūrė: - O ir iš tikro, jei jie žinotų, ką darau iš tikro, būtų dešimt kartų labiau įsibaiminę.
- Na štai, tu vėl bandai mums vaidinti paslaptingą mokslininką. - įspėjo Datonas. - Bet jei prieš penkis metus tau kartais pavykdavo mus apsukti aplink pirštą, tai nuo tada mes tapome ne tokie patiklūs.
- Ir tada paprastai baigdavosi mėlynėmis jūsų paakiuose, - atrėmė jis. - Aš nesiruošiu bandyti jūsų smalsumo – iš tikro, tai aš jus pasikviečiau čia, kad pamatytumėte, kuo aš užsiimu, ir padėtumėte man tai užbaigti.
- Padėti? - aidu atkartojo Datonas. - Kaip? Negi pabūti asistentais preparuojant kirminus? Per kurias nors išeigines – kaip man tai atrodo!
- Tai nėra kirminų preparavimas, - nesutriko Polardas. Jis atsilošė ir truputį parūkė tylėdamas, prieš vėl prabildamas. - Ar jūs ką nors žinote apie evoliuciją?
- Aš žinau, kad kai kuriose valstijose šis žodis sutinkamas peiliais, - atsakiau, - ir kai jį tariate, po velnių, privalote šypsotis.

Ir jis nusišypsojo:
- Manau, žinote, kad gyvybė Žemėje prasidėjo kaip paprasta vienaląstė protoplazma ir per vėlesnes evoliucines mutacijas išsivystė į dabartines formas; ir vis dar pamažu vystosi?
- Mes tai žinome, - išdidžiai ištarė Datonas. - Tiesiog todėl, kad mes ne biologai, nereikėtų manyti, kad mes nieko neišmanome biologijoje…

- Užsičiaupk, Datonai, - įsiterpiau aš. - Bet, Polardai, ką bendra evoliucija turi su tuo, ką čia darai?
- Aš ir užsiimu evoliucija! - jis palinko į priekį. - Pabandysiu viską paaiškinti iš pat pradžių. Sakote, kad žinote pagrindinius evoliucijos etapus. Gyvybė atsirado kaip kaip paprasta protoplazma, želės pavidalo masė, iš kurios išsivystė smulkūs protoplazminiai organizmai, o iš jų, savo ruožtu, per mutacijas jūrų gyviai, antžeminiai driežai ir žinduoliai. Tasai be galo ilgas evoliucinis procesas aukščiausią tašką pasiekė žinduoliams priklausančiame žmoguje ir vis dar lėtai tebevyksta. Tai visuotinai pripažinta teorija, tačiau ji neatsako į du svarbius klausimus. Pirmas apie tai, kokia evoliucinių pokyčių priežastis, tų nežymių mutacijų į aukštesnes formas? Antras – kaip vyks tolimesnė žmogaus evoliucija, kokias formas jis įgis ateityje ir kada baigsis jo evoliucija? - Polardas trumpai patylėjo, o tada tyliai ištarė: - Ir aš radau atsakymą į vieną iš tų klausimų, o šiandien vakare rasiu atsakymą ir kitam.

Mes sužiurome į jį. Galiausiai aš paklausiau:
- Polardai, jūs mus išdūrinėjate?
- Aš visiškai rimtai, Artūrai. Aš tikrai radau atsakymą į pirmąjį klausimą; radau evoliucijos priežastį.
- Ir kokia tada ji? - ištrūko Datonui.
- Kaip ir jau senai manė kai kurie biologai, tai kosminiai spinduliai.

- Kosminiai spinduliai?! - pasitikslinau aš. - Kosminės vibracijos, kurias atrado Milikenas?
- Taip, kosminiai spinduliai, trumpiausias bangos ilgis ir skvarbiausia vibracijos jėga. Žinoma, kad jie , paskleisti iš milžiniškų žvaigždžių generatorių, nepaliaujamai iš kosmoso daužo Žemę. O taip pat žinoma, kad jie privalo vienaip ar kitaip stipriai veikti gyvybę Žemėje. Ir aš įrodžiau, kad jie iš tikro ją paveikia, - ir tas poveikis vadinasi evoliucija! Juk būtent jie sukelia pokyčius Žemės organizmų struktūroje, kuriuos vadiname mutacijomis. Tie pakitimai iš tikro lėti tačiau būtent jų dėka gyvybė per amžius kilo nuo pirmosios protoplazmos iki žmogaus ir tebekyla vis aukštyn.
- Dieve mano, Polardai! - sušuko Datonas. - Negi jūs rimtai?
- Aš tiek tikras savo teisingumu, kad dėl jo ruošiuosi surizikuoti savo gyvybe šį vakarą, - tyliai patvirtino Polardas.
- Ką sumanei, po galais?! - sukrėsti vienu balsu sušukome.
- Aš nustačiau, kad evoliucijos priežastis yra kosminiai spinduliai, kas yra atsakymas į pirmą klausimą. Ir šįvakar jų pagalba ruošiuosi atsakyti į antrąjį klausimą ir sužinoti, koks bus būsima žmogaus evoliucija.
- Tačiau kaip aplamai tu galėjai….
- Labai paprastai! - nutraukė Polardas. Per paskutinius mėnesius man pavyko sukurti tai, ko nepavyko jokiam fizikui – t.y. sukoncentruoti kosminius spindulius kartu pašalinant jų žalingas savybes. Jūs mano laboratorijoje matėte cilindrą virš metalinio kubo? Tasai cilindras dideliu atstumu surenka toje srityje krentančius kosminius spindulius ir juos atspindi į kubą. Dabar įsivaizduokite, kad tie sutelkti spinduliai, milijonus kartų stipresni už įprastus kosminius spindulius, krintančius į atskirą Žemės tašką, krenta į žmogų, esantį kube. Kas tada bus su tuo žmogumi? Jis keisis milijonus kartų sparčiau nei įprasta, per valandas ar minutes patirs evoliucines mutacijas, kokias visa žmonija turės būsimose epochose!
- Ir tu ketini atlikti tokį eksperimentą?! - sumišau aš.
- Aš ketinu jį atlikti su savimi, - su visu rimtumu atsakė Polardas, - ir pats išsiaiškinti, kokie evoliuciniai pokyčiai laukia žmonijos.
- Tačiau tai juk beprotybė! - sušuko Datonas.

Polardas tik nusišypsojo:
- Tai tik senos ašaros. Dar nebuvo jokio pabandymo įsikišti į gamtos dėsnius, o jau ašaros liejamos.
- Tačiau Datonas teisus! - pratrūkau ir aš. - Polardai, tu čia per ilgai dirbai užsidaręs vienas ir leidai savo protui suskystėti.
- Norite pasakyti, kad truputį kvaištelėjau? - atkirto jis. - Ne, aš sveikas. Ir, galbūt, visiškai sveiko proto, kad bandau tai atlikti.

Jo veido išraiška pasikeitė, akys mąsliai prisimerkė, ir jis tęsė:
- Argi nematote, ką tai gali reikšti žmonijai? Kaip mums dabar atrodo beždžionės, taip ateities žmonėms atrodysime mes. Jei pasinaudotumėm mano metodu, tai vienu žingsniu praeitume visą žmonijos vystymąsi per milijonus evoliucijos metų. Argi tai silpnaprotystės požymis?

Mano protas kaito ir aš vis prieštaravau:
- Dieve mano, kokia tai beprotybė! Paspartinti žmonių rasės evoliuciją! Tai atrodo kaip kažkas neleistino…
- Šlovė tam, kas tai pabandys, - atsakė jis. - Ir aš žinau, kad tai įmanoma padaryti. Tačiau pradžioje kažkas pirmasis turi etapas po etapo praeiti būsimo žmogaus vystymąsi, kad išsiaiškintų, į kokį etapą geriausiai būtų perkelti visą žmoniją. Aš žinau, kad tokia stadija egzistuoja.
- Ir mus pasikvietėte, kad įsūdytumėte į šią aferą?!
- Būtent. Aš noriu įeiti į kubą ir patirti sustiprintų kosminių spindulių poveikį, tačiau man reikia pagalbininkų, kad reikiamais momentais įjungtų ir išjungtų aparatą.
- Visa tai neįtikėtina! - sušuko Datonas, Jei tai pokštas, tai man jis nuėjo per toli.

Vietoje atsakymo Polardas atsistojo ir neleidžiančiu prieštarauti balsu paragino:
- Einam į laboratoriją! Degu noru pradėti.

Aš neprisimenu, kaip mes nuėjome į laboratoriją, nes tuo metu mano galvoje pynėsi mintys. Vos atsistojome priešais milžinišką kubą, virš kurio puikavosi didelis metalinis cilindras, suvokiau, kaip visa tai tikra. Jo sustabdyti nebuvo galima – buvo stiprus kaip bizonas.

Polardas nuėjo į dinamo kambarėlį ir kol mudu su Datonu apžiūrinėjome kubą su cilindru, retortas ir kolbas su rūgštimis bei keistą įrangą šalia, sugaudė generatorių variklis. Polardas sugrįžo prie paskirstymo skydelio metaliniame rėmelyje šalia kubo ir jam įjungus jungiklį pasigirdo traškėjimas, o cilindras suspindo balta pieniška šviesa. Polardas parodė į jį bei didelį kvarcinį diską virš kubo, iš kurio žemyn liejosi baltų spindulių srautas.

- Štai dabar cilindras pradėjo rinkti kosminius spindulius, - paaiškino Polardas. - Tie sufokusuoti spinduliai per šį diską krenta į kamerą. Norint išjungti srautą, reikia paprasčiausiai pertraukti grandinę šiuo jungikliu.

Jis ištiesė ranką prie jungiklio ir parodė, kaip tai daroma – ir sklindanti šviesa užgeso,

Kol mes apstulbę žiūrėjome, jis akimirksniu persirengė į lengvą šviesią aprangą, skirtą bėgiojimui, ir tarė:
- Aš noriu pats kuo galima daugiau stebėti savo kūno pasikeitimus. Aš būsiu kubo viduje, o jūs įjungsite spindulius ir leisite jiems veikti mane 15 min. Imant grubiai, tai turėtų atitikti 50 mln. įprastos evoliucijos. Po ketvirčio valandos jūs išjungsite spindulius – ir mes pažiūrėsime, kas man nutiko. Tada galėsime atnaujinti procesą, žingsniais po 15 min. arba, jei tiksliau, po 50 mln. m.
- Ir kada visa tai pasibaigs? - pasiteiravo Datonas.
- Kai baigsis pati evoliucija, - Polardas gūžtelėjo pečiais. - Tai yra, tada, kai spinduliai daugiau neveiks manęs. Žinote, biologus dažnai domino, koks bus paskutinis pasikeitimas arba žmogaus vystymosi pabaiga, kokia bus paskutinė mutacija. Ką gi, šiandien žinosime atsakymą.

Daktaras žingtelėjo link kubo, tačiau staiga stabtelėjo, priėjo prie stalo ir iš jo stalčiaus išėmė užklijuotą voką, kurį padavė man tardamas:
- Tai tam atvejui, jei man nutiks kažkas fatalaus. Jame yra mano pasirašytas paliudijimas kad judu esate visai neatsakote už tai, kam ryžausi.
- Polardai, mest tą nelemtą užmačią! - sugriebiau jį už rankos. - Dar nevėlu, ir visa tai atrodo taip siaubinga!
- Bijau, kad jau vėlu, - nusišypsojo jis. - Jei dabar apsitrauksiu, man vėliau bus gėda pažvelgti į veidrodį.

Jis įžengė į kubą, sustojo po disku ir paragino mus rankos mostu, o aš, tarsi automatas, uždariau duris, o tada nuspaudžiau jungiklį. Cilindras vėl suspindo balta šviesa, o kai balti spinduliai krito iš disko, esančio kubo viršuje, akies krašteliu pamatėme, kaip visas jo kūnas rangosi, tarsi traukomas stiprios elektros srovės. Tada jį nuo mūsų akių beveik paslėpė pieno spalvos spindulių pluoštas. Aš žinojau, kad patys kosminiai spinduliai nėra matomi, tačiau spėjau, kad cilindro ir jų srauto spalva buvo dalies jų kažkaip transformuota į matomos šviesos spektrą.

Datonas ir aš virpančiomis širdimis neatitraukdami akių bandėme kubo viduje įžvelgti Polardo figūrą. Vienoje rankoje laikiau laikrodį, o kitą laikiau ant jungiklio. 15-a minučių man truko taip lėtai kaip 15-a amžinybių. Nė vienas mūsų neištarė nė žodžio ir vieninteliais garsais buvo generatorių gausmas ir cilindro patraškėjimas tolimais atstumais renkant ir koncentruojant evoliucinius spindulius. Pagaliau laikrodžio rodyklė atmatavo 15 min. trukmę ir aš išjungiau jungiklį – cilindro ir kubo vidaus šviesa užgeso. Abu mes aiktelėjome. Polardas tebestovėjo kubo viduje, - svyruodamas, tarsi vis dar veikiamas spindulių poveikio, tačiau tai jau nebuvo tas Polardas, kuris įėjo į kamerą! Jis pasikeitė, jis tapo dievišku! Jo kūnas sustambėjo ir buvo tokios fizinės jėgos ir grožio, kokio mes net negalėjome įsivaizduoti. Jis tapo keliais coliais aukštesnis ir platesnis, jo oda tapo švelniai rožinės spalvos, o kiekviena galūnė ir raumenys tarsi iškalti patyrusio skulptoriaus.

Tačiau labiausiai pribloškiantis pasikeitimas buvo jo veide. Įprasti, geranoriški bruožai dingo, o veidas spindėjo neįsivaizduojama intelektualia energija, tryškusia iš jo mielų tamsių akių. Sau mintyse tariau, kad prieš mus jau ne ankstesnis Polardas, o būtybė tiek pažangesnė, kiek dabartinis žmogus aukščiau trogloditų^**).

Jis išėjo iš kubo ir prakalbo švariu, skambiai didingu balsu:
- Matote?! Tai suveikė taip, kaip ir numaniau! Aš dabar 50 mln. m. išsivystymu lenkiu likusią žmoniją.
- Polardai! - mano lūpos buvo tarsi surakintos. Polardai, ta permaina – tai baisu…
- Baisu?! - jis numojo ranka; jo akys degė. - Priešingai, tai nuostabu! Dabar man visa ši laboratorija ir mano ankstesnis darbas man atrodo nepaprastai menkais, berniokiška. Problemos, ties kuriomis triūsiau metais, dabar galėčiau išspręsti per minutes. Galėčiau žmonijai duoti daugiau naudos nei visi žmonės kartu paimti!
- Taigi, sustosite šioje stadijoje? - nekantriai pasiteiravo Datonas. - Nesiruošiate tęsti?
- Aišku, kad ruošiuosi! Jei 50 mln. metų taip smarkiai pakeičia žmogų, tai ką padarys 100, 200 mln. metų? Ruošiuosi tai išsiaiškinti.

Aš sugriebiau jį už rankos:
- Polardai, paklausyk! Tavo eksperimentas pavyko, pačios neįtikėtiniausios tavo teorijos pasitvirtino. Nutrauk dabar! Žmogau, susimąstyk, ką tu gali pasiekti! Aš žinau, kad tavo siekiu visad buvo tapti didžiausiu žmonijos geradariu – sustok ties čia, - tu gali tapti didžiausiu! Gali tapti gyvu įrodymu žmonijai, ką tavo procesas gali duoti, ir su juo visa žmonija veršis tapti tokiais kaip tu!

- Ne, Artūrai, - jis išsilaisvino iš mano gniaužtų. - Aš praėjau dalį žmonijos ateities kelio ir einu toliau.

Jis vėl įėjo į kamerą, kol aš su Datonu beviltiškai spoksojome. Tai atrodė tarsi sapnas, ta laboratorija, kubas, dieviška figūra jame, kuri ir buvo, ir jau nebuvo Polardu.

- Įjunk spindulius ir leisk jiems veikti dar 15 minučių, - paliepė Polardas. - Tai mane perkels dar per 50 mln. metų.

Jo akys ir balsas buvo valingas, tad aš paklusau, žvilgtelėjau į laikrodį ir spragtelėjau jungiklį. Cilindras vėl suspindo šviesa, vėl spinduliai nukrito į kubą, kad paslėptų nuo mūsų akių nuostabią Polardo figūrą.

Laukėme karštligiškai įsitempę visas tas minutes. Ką atskleis šis jo bandymas? Ar pakis jis dar labiau, įgavęs kokią nors milžinišką formą, ar jis jau buvo pasiekęs aukščiausią žmogaus vystymosi lygį?

Man išjungus spindulius po nustatyto laiko, Datonas ir aš patyrėme šoką, nes Polardas vėl pasikeitė! Jis jau nebuvo spindinti, fiziškai tobula forma, kaip po pirmųjų 15 min. metamorfozės. Vietoje to jo kūnas tapo tarsi liesesnis ir susiraukšlėjo, per odą matėsi jo kaulų kontūrai. Jo kūnas tarsi prarado apie pusę buvusio tūrio, ūgis ir plotis sumažėjo keliais coliais, tačiau tai kompensavo jo galvos pasikeitimas. Ji, palaikoma šio silpno kūno buvo dideliu, išsipūtusiu rutuliu, visi 18 colių pločio. Ji buvo beveik plika, o jos didelė masė nepatikimai balansavo ant silpno kaklo ir pečių. Veidas ir smarkiai pakito, akys tapo platesnės, o burna mažesnė, kaip, atrodė, ir ausys. Stambi iškila kakta dominavo virš veido. Jo balsas buvo plonas ir silpnas mūsų akims. Ar tai galėjo būti tas pats Polardas?

- Šįkart, atrodo, mane išvydę jūs tikrai nustebę? - su pasitenkinimu cyptelėjo jis. - Na, tai suprantama. Jūs regite 100 mln. jus aplenkusį žmogų. Ir privalau prisipažinti, kad jūs man atrodote kaip du primityvūs, plaukuoti urviniai žmonės.
- Bet juk tai siaubinga, Polardai! - sušuko Datonas. - Šis pasikeitimas baisesnis už pirmąjį, … jei tik būtume nutraukęs po pirmojo…

- Liautis po pirmos stadijos!? - susiraukšlėjusios didžiagalvės figūros akys plykstelėjo pykčiu. - Dabar aš džiaugiuosi, kad tada nesustojau! Prieš 15 min. aš atrodžiau kaip pusiau gyvulys! Ar matėte, koks didelis kūnas buvo lyginant su mano dabartiniais smegenimis?!

- Taip sakote, nes tokia išvaizda nutolstate nuo visų žmogiškų emocijų ir jausmų! - sprogau a6. - Polardai, ar suprantate, ką darote?! Jūs prarandate bet kokį žmogiškumą!
- Puikiai jus suprantu ir nematau nieko bloga, - atrėžė jis. - Tai tik įrodo, kad 100 mln. metų žmogus vystys smegenų gebėjimus ir nesirūpins kūno vystymu. Jūs, dvi primityvios būtybės, man jau praeitis: jums tai atrodo siaubinga, tačiau man tai trokštamas ir natūralus dalykas. Vėl įjunkite spindulius!
- Nedrįsk, Artai!!! - sušuko Datonas. - Ta beprotybė peržengė visas ribas!

Plačios Polardo akys peržvelgė mus žvilgsniu, pilnu šaltos paniekos:
- Jūs įjungsite spindulius, - čaižiai nurodė jis. - Kitaip man pakaks akimirkos jus abu sunaikint ir tęsti tai pačiam vienam.

- Tu mus nužudysi?! - priblokštas ištariau. - Mudu, tavo geriausius draugus?
- Draugus?! - jo mažytė burna, kaip mums pasirodė, paniekinamai šyptelėjo. - Aš milijonais metų peraugau tokias iracionalias emocijas kaip draugystė. Vienintelė emocija, kurią tu žadini manyje – tai panieka dėl tavo pasibjaurėtino primityvumo. Junk spindulius!

Jam įsakant, jo akys kažkaip keistai nušvito, - ir aš tarsi pastumtas kažkokios jėgos, nuspaudžiau jungiklį. Spindulių stulpas vėl paslėpė jį nuo mūsų akių. Apie mūsų mintis per šį ketvirtį valandos aš jau nieko negaliu pasakyti, nes ir Datonas, ir aš buvome tiek įsitempę iš pagarbios baimės, kad mūsų mintys maišėsi chaotiškai. Vis tik niekada neužmiršiu tos pirmos akimirkos, kai aš išjungiau aparatą.

Pakitimai tęsėsi ir Polardo – tik jo negalėjau taip pavadinti – išvaizda kubo kameroje mus pribloškė. Jis virto viena milžiniška galva! Didele plika jardo pločio galva, palaikoma smulkučių kojelių, rankos susitraukė iki smulkių šluotelių, kyšančių tiesiai iš po galvos. Akys buvo dideliausios, panašios į lėkštes, tačiau ausys virto tiesiog skylutėmis abiejose galvos pusėse; tokiomis pat skylutėmis buvo ir nosis ir burna iškart po akimis.

Jis ištipeno iš kameros savo juokingai mažomis kojytėmis, - ir kai mes aš su Datonu atšlijome iš nepaaiškinamos baimės, jo balsas atsklido vos ne kaip švilpesys, tačiau jame jautėsi pasididžiavimas:
- Tu bandei mane sulaikyti nuo pratęsimo, - ir matai, kuo aš tapau? Tokiems kai tu, aš, be abejonių, atrodau siaubingu, tačiau jūs abudu ir visi kiti, į jus panašūs, man atrodo tokiais niekingais kaip šliaužiojantys sliekai!
- O Viešpatie, Polardai, tu pavirtai monstru! - mano žodžiai tiesiog savaime išsiveržė. J

o didelės akys įsispoksojo į mane:
- Tu mane vadini Polardu, tačiau aš jau ne tasai Polardas, kurį tu pažinojai ir kuris pirmasis įėjo į šią kamerą, kaip ir tu ne beždžionė, gyvenusi prieš milijonus metų, iš kurios tu kilai. Ir visa žmonija panaši į judu! Tačiau jie visi sužinos apie to, kuris juos lenkia 150 mln. metų, jėgą.
- Ką turi omenyje?! - sušuko Datonas.
- Tai, kad su tokiais kolosaliais smegenimis aš be vargo užvaldysiu šią planetą, knibždančią žmonių, ir paversiu ją milžiniška laboratorija, kurioje atlikinėsiu man patinkančius eksperimentus.
- Tačiau, Polardai! - šūktelėjau ir aš. - Prisimink, dėl ko pradėjai šį eksperimentą!? Troškai sužinoti būsimos evoliucijos eigą – žmonijos labui, o ne tam, kad ją valdytum!

Milžiniškų akių išraiška nepasikeitė:
- Taip, aš prisimenu, kad būtybė vardu Polardas, kuria aš buvau iki šio vakaro, turėjo tokių kvailų ambicijų. Dabar būtų juokinga, jei galėčiau patirti tokias emocijas, kaip kad duoti naudos žmonijai. Ar jūs, žmonės, svajojate, kad suteiktumėte naudos gyvūnų pasauliui? Aš ir neketinu galvoti, kad triūsčiau jūsų, t. y. žmonių, labui! Jūs jau suprantate, kad dabar aš jau tiek lenkiu jus protu, kiek jūs lenkiate gyvūnus. Pažvelkite į tai…

Jis prislinko prie laboratorinio stalo su retortomis ir prietaisais, greitai supylė kelis tirpalus į švininę taurę, įdėjo dar kažko, sumaišė dar vieną mišinį ir jį šliūkštelėjo į ankstesnį. Tada taurę apvertė – ir mes pamatėme stambų aukso gabalą!

- Matote? - paklausė jis. - Ką reiškia elementų transformacija tokiam protui, kai mano? Judu net neįsivaizduojate mano proto galios! Būdamas šiame kambaryje aš galėčiau sunaikinti visą gyvybę šioje planetoje, jei tik panorėčiau. Galiu pagaminti teleskopą, leisiantį stebėti tolimiausias galaktikas ir planetas; galiu pasiųsti savo protą kontaktui su kitomis protingomis būtybėmis nepanaudodamas jokių materialių ryšio priemonių. Ir tu galvoji, kad toksai asmuo negali valdyti tavosios rasės?! Bet aš valdysiu juos ir šią planetą, kaip jūs valdote fermas ir galvijus jose!
- Tu to nedarysi!? - šaukiau aš. - Polardai, jei tavyje dar liko kažkas iš ankstesnio Polardo, išmest tą mintį iš galvos! Mes patys užmušim tave dar prieš pradedant tą pasibaisėtiną žmonių valdymą!
- Mes užmušim, prisiekiam Dievu, tikrai užmušim! - rėkė ir Datonas trūkčiojančiu veidu.

Mes pasukome link milžiniškos galvos, tačiau staiga sustojome, kai jo plačių akių žvilgsnis susidūrė su mūsų. Aš pajutau, kad einu atatupstas į ankstesnę vietą, o taip pat ir Datonas – tarsi du automatai.

- Taigi, jūs ketinate mane nužudyti? - paklausė galva, kuri anksčiau buvo Polardu. - O juk galėčiau palieti jums nužudyti vienas kitą – ir jūs padarytumėte tai akimirksniu. Ir kokius šansus prieš mane turės visi žmones, jei mano žvilgsnis, mano valia pavers juos marionetėmis?!

Staiga mano mintyse šmėkštelėjo netikėta idėja ir aš sušukau:
- Polardai, palauk! Tu rengeisi tęsti procesą, spindulius! O dabar sumaniai valdyti pasaulį, bet juk tau knietėjo išsiaiškinti, kas bus su žmogumi toliau, ar ne? Jei sustosi čia, viso to nesužinosi!? Evoliucionavęs žmogus: smegenys

Atrodo, jis susimąstė, o po kiek laiko prisipažino:
- Tai tiesa. Ir nors man atrodo, kad tęsdamas toliau didesnio intelekto neįgausiu, pabandyti tai išsiaiškinti verta…
- Tai vėl stosi po spinduliai dar 15-ai minučių? - paskubomis paklausiau.
- Taip, - pasigirdo atsakymas. Tačiau, kad neturėtumėte jokių kvailų minčių, privalote žinoti, kad net kameroje galėsiu skaityti jūsų mintis ir užmušti greičiau, nei spėsite man pakenkti.

Šio laiko tarpo minutės mums slinko lėčiau nei anksčiau. Atrodo, kad praėjo kelios valandos, kol aš išjungiau procesą. Mes drebėdami spoksojome į kamerą. Iš pirmo žvilgsnio galva viduje atrodė nepasikeitusi, tačiau tada supratome, kad ji pasikeitė, be to ir stipriai. Vietoje oda padengtos galvos su rudimentinėmis rankomis ir kojomis dabar ten buvo dar didesnė pilka galva, prilaikoma dviejų pilkų raumeningų čiuptuvų. Tos pilkos galvos paviršius buvo raukšlėtas ir su klostėmis, o vieninteliu bruožu joje buvo dvi akys, tokio pat dydžio, kaip mūsiškės.

- Dieve mano, - sudejavo Datonas. - Juk jis pavirto į nuogus smegenis! Ir prarado bet kokią žmogišką išvaizdą!

Ir tą akimirką mūsų protus pasiekė mintis, pasiųsta pilkųjų smegenų – tokia aiški, tarsi būtų išsakyta:
- Kaip supratote, pagaliau visas kūnas, išskyrus smegenis, atrofavosi. Aš tapau vaikštančiais ir matančiais smegenimis. Tokiais, kaip aš, taps visa jūsų rasė po 200 mln. metų, palaipsniui vis labiau prarasdama ką nors iš kūno ir labiau vystydama smegenis, - jo akys tarsi skaitė mus. - Dabar jums nereikia baimintis, kuo grasinau ankstesnėje stadijoje. Mano be galo išsivystęs protas daugiau nenori jūsų, žmonių, bei jūsų mažytės planetos valdyti, kaip jūs nenorėtumėte valdyti skruzdėlyną ir jo gyventojus. Mano protas dabar tokiose aukštumose, kurios nesuvokiamos jums.
- O Viešpatie! - šuktelėjau aš. Kuo tu tapai?!
- Polardas?! - isteriškai sušuko Datonas. - Tu tai dar vadini Polardu?! Juk mes su Polardu vakarieniavome vos prieš tris valandas ir jis buvo žmogumi, o ne tokiu tvariniu!
- Aš tapau tuo, kuo savo laiku taps visi žmonės, - mintimis man perdavė būtybė. - Aš nuėjau ilga evoliucijos kelią ir pasieksiu pabaigą, kurią suteiks paskutinė įmanoma mutacija, - ir mintimis tęsė: - Įjunkite spindulius. Aš manau, kad dabar artėju prie paskutinės įmanomos mutacijos.

Aš vėl pasukau jungiklį ir baltas koncentruotų spindulių srautas paslėpė milžinišką pilką masę. Jau jaučiau, kad mano protas neatlaikys paskutinio etapo siaubo, o Datonas vis dar buvo pusiau isterijos būsenoje.

Slinko minutės, kai aparato gaudesys ir traškėjimas mano ausims atrodė kurtinančiais. Galiausiai išjungiau spindulius – ir vėl pasimatė figūra kameroje. Datonas prapliupo garsiai kvatoti, o tada staiga pradėjo graudžiai raudoti. Nežinau, ar ir aš dariau kažką panašaus, nes išliko tik migloti prisiminimai, kaip be ryšio kartojau kažkokius žodžius, kol mano akys apžiūrinėjo formą kameroje.

Tai buvo tobuli smegenys! Pilka lipni 4-ių pėdų pločio masė gulėjo kameroje, jų paviršius buvo padengtas briaunomis ir raukšlėmis su begale plonų vingių. Joje nebuvo jokių veido ar galūnių bruožų – ji tik trūkčiojo kaip želė. Iš jos į mūsų smegenis sklido bauginantis minčių srautas:
- Tu matai tik didingas smegenis, kokiais tolimoje ateityje bus visi žmonės. Taip, jūs ir aš, kai buvau toks, kaip jūs, galėjote žinoti. Kad tokia bus žmogaus evoliucijos eiga, kai vystysi stik smegenys, o kūnas atrofuosis tol, kol visai išnyks! Neturiu jokių išskiriančių bruožų, jokių jutimų, kuriuos galėčiau jums apibūdinti, tačiau galiu suvokti visatą be galo geriau, nei jūs savo primityviais jutimais. Galiu maitintis gryna energija; ir galiu judėti ir veikti, nepaisant to, kad neturiu galūnių, - būdais, greičiu ir jėga, kurie neprieinami jūsų suvokimui. Jei vis dar baiminatės mano grasinimų, išsakytų prieš dvi stadijas, tai vykite tai iš savo galvos! Dabar esu grynu protu ir kaip toks negaliu jausti meilės ar draugystės emocijų, kaip ir ambicijų ar didybės. Man beliko vienintelis jausmas – tai intelektualus smalsumas, o tai tiesos siekis, mane deginantis nuo tų laikų, kai tik tapau žmogumi iš beždžionės. Ir šis jausmas labiausiai deginantis!

- Smegenys … milžiniški smegenys! - apstulbęs murmėjo Datinas. - Čia, Datono laboratorijoje, tačiau kur Datonas? Jis irgi buvo čia…

- Vadinasi, kada nors visi žmonės bus tokie? - aš nenurimau.
- Taip, - atsklido atsakomoji mintis. - Po 250 mln. metų tokio žmogaus, kokį žinote, daugiau nebus, o praėjus visus etapus, kuriuos praėjau šį vakarą, žmonių rasę išsivystys į milžiniškus smegenis, apgyvendinančius, be jikių abejonių, ne tik Saulės sistemą, bet ir kitų žvaigždžių sistemas!
- Ir tai žmonių evoliucijos pabaiga? Tai aukščiausias taškas, kurį jis pasieks?
- Ne, aš manau, jis iš šių milžiniškų smegenų pavirs į dar aukštesnę formą – ir aš ketinu tai išsiaiškinti dabar. Dabar vėl įjungsite aparatą ir mes po 15 minučių išvysime gamtos kūrinio paskutinę ir aukščiausiąją formą jo galutinėje modifikacijoje!

Aš jau tiesiau ranką prie jungiklio, kai ant jos pakibo Datonas, šaukdamas:
- Nereikia, Artūrai! Mes jau pakankamai prisižiūrėjome siaubų. Praleiskime paskutinį – einame iš čia…
- Aš negaliu! - šaukiau aš. - O Dieve, aš negaliu, Hju! Noriu pats pamatyti pabaigą, privalau pamatyti…
- Įjunkite spindulius, - vėl mintimis atsklido nurodymas.
- Kelio pabaiga – paskutinė mutacija… Mums reikia pažiūrėti, pamatyti… - ir sulig tais žodžiais aš pasukau jungiklį.

Vėl žemyn krito spinduliai, paslėpdami milžiniškus smegenis, o, atrodė, kad man dingo gebėjimas judėti. Prie manęs prisispaudęs Datonas spoksojo labai įdėmiai. Minutės slinko… Laikrodžio tiksėjimas rankoje varpo dūžiais aidėjo mano ausyse. Jo rodyklė artėjo prie minutės, kurios laukiau, tačiau nepajėgiau pakelti rankos. O tada ištrūkau iš sąstingio ir netikėtos jėgos pagautas patraukiau jungiklį ir palinkome kartu su Datonu iki pat kubo.

Jo viduje buvusių milžiniškų smegenų neliko, o vietoje jų ant kameros grindų gulėjo beformė skaidrios želė krūva. Ji visiškai nejudėjo, jei atmesime silpnus virpesius. Drebančia ranka ją paliečiau ir tada surikau taip, kad tokį riksmą tegalėjo sukelti tik žiauriausi pragaro kankintojai. Masė kubo viduje buvo paprasčiausia protoplazma! Tai buvo žmogaus evoliucijos pabaiga, aukščiausioji forma, į kurią atvedė paskutinė žmogaus mutacija. Žmogaus evoliucija vyko ratu, vis grįždama į savo pradžią!

Iš žemės gelmių pasirodė pirmieji primityvūs organizmai, o vėliau jūrų būtybės, antžeminiai gyvūnai, žinduoliai ir beždžionės – iki žmogaus; iš manęs rasis visos mūsų matytos formos. Bus antžmogiai, bekūnės galvos, nuogi smegenys, tad paskutine mutacija būtų pakeisti protoplazma, iš kurios pradžioje viskas kilo!

Dabar tiksliai neprisimenu, kad nutiko toliau. Žinau, kad puoliau prie šios virpančios, nejudrios masės, kaip išprotėjęs šaukdamas Polardo vardą ir dar kažką, ko, deja, negaliu prisiminti. Žinau, kad Datonas irgi rėkė beprotiškai juokdamasis ir kai jis kaip išprotėjęs bėgiojo po laboratoriją, pasigirdo dūžtančių stiklų gardas ir išsiveržiančių dujų šnypštimas. Ir tada iš susimaišiusių rūgščių įvyko ryški liepsna, sukeldama staigų gaisrą, kas, kaip dabar manau, ir išgelbėjo mano sveiką protą.

Aš prisimenu, kad ištempiau kruviną, dejuojantį ir kvatojantį Datoną iš liepsnojančio namo pro duris į tamsią nakties vėsą. Prisimenu drėgnos nuo rasos žolės vėsą ant mano rankų ir veido, kad namo liepsnos kilo aukštyn. Ir prisimenu, kad pamatęs beprotišką Datono juoką toje rausvoje šviesoje, supratau, kad jis juoksis iki pat savo mirties.

Taip baigiasi mano pasakojimas apie Polardo ir jo namo galą. Kaip sakiau pradžioje, ši istorija, kurią galiu papasakoti tik dabar, nes nuo to laiko Datonas neištarė nė vieno protingo žodžio. Įstaigoje, kurioje jis dabar randasi, laiko, kad jo būsena kilo dėl gaisro sukelto šoko, kaip kad laiko, kad Polardas žuvo gaisre. Iki šiol aš nesakiau tiesos.

Tačiau ją pasakoju dabar, tikėdamasis, kad tai kažkiek sumažins tą siaubą, kurį tai paliko manyje. Nes negalėjo būti didesnio siaubo nei pamatytas tąnakt Polardo name. Aš mąsčiau apie tai. Vidiniu žvilgsniu sekiau tą pokyčių ciklą, tą visą amžinybę trukusį gyvybės kilimą nuo primityvios protoplazmos per miriadus formų ir gyvenimų, pilnų begalinio skausmo ir kovos, tik tam, kad vėl pasibaigtų primityvia protoplazma.

Ar tas evoliucinių pokyčių ciklas kartosis vėl ir vėl šiame ir kituose pasauliuose, nepaliaujama ir be tikslo, kol neliks visatos, kurioje jis galėtų tęstis? Ar tasai milžiniškas pakitimų ciklas yra toks neišvengiamas ir būtinas, kaip ir tas ciklas, kuris iš ūkų gimdo miriadus saulių į tamsias žvaigždes, susiduriančias viena su kita, - ir vėl į ūkus? Ar tas evoliucinis mūsų matytas ciklas yra tik regimybė, ar yra tokių pokyčių, kurių nepajėgiam suprasti, esančių už j ribų? Aš nežinau kuri iš šių galimybių teisinga, tačiau žinau, kad pirmoji iš jų neduoda man ramybės. Tai nuramintų pasaulį, jei jis patikėtų mano pasakojimu. Bet gal turėčiau būti dėkingu, kai rašau šias eilutes, žinodamas, kad manimi nepatikės.

^**) Trogloditas (iš gr. trogle – „ola“, dyein - „būti“) – urvinis žmogus. Trigloditų gentis minėjo daugelis graikų ir romėnų autorių (pvz., Herodotas, Plinijus ir kt.), daugeliu atveju tariamai gyvenusias prie Raudonosios jūros.