Mokslas kaip košmaras fantastikoje. Vartiklis

Utopijos santykis su tikrovė laikui bėgant gali keistis, vystantis istorijai ir mokslui – kaip ir nutiko su E.M. Forsterio „Mašina sustojo“ (1909). Ir nors vėliau šio teksto reikšmingumas padidėjo¹⁾, tačiau pradžioje jis sulaukė mažiau dėmesio iš mokslinės fantastikos (MF) tyrinėtojų. Jame žmonės gyvena izoliuotoje ir uždaroje nedidelių patalpų po žeme erdvėje praktiškai atsisakę bet kokių kontaktų su išore simuliuodami patirtį vietoje tikros patirties. Būdami tarsi simuliakrai, jie veikia hipertechnologinėje pseudotikrovėje, patiriamoje spaudinėjant įvairius mygtukus panelėje ir nepaprastai bei bauginančiai panašioje į šiandieną atsirandančią Mašina sustojo

virtualią tikrovę. Jie neapsimestinai džiaugiasi tokia jų tikrove: „Kokie mes pažangūs, dėkui Mašinai!“. Todėl romano išmislas ir neatrodo neįtikėtinu ir neįmanomu, nes yra (jo laikmečio spartaus technikos vystymosi) mokslo tendencijų projekcija – ir yra tų tendencijų pilnu įgyvendinimu: hiperbole, o ne paradoksu.

Mašinos pasaulis pateikiamas be tarpininkavimo – visažinis neutralus nuasmenintas balsas, išorinis pasakojimui, susieja įvykius. Taip skaitytojas atitolinamas nuo pateikiamo turinio trukdant jam aktyviai veikti ir skatinant pasyviai sekti pasakojimo eigą. Toks stilius paprastai naudojamas „tiesos“ iliuzijos sukūrimui. Tačiau šiuo atveju atrodo, kad autorius visai nesuinteresuotas „realios tikrovės“ iliuzijos sukūrimu – jau pirmieji žodžiai yra „Įsivaizduokite, jei galite…“ O netrukus įtraukiami du metanaratyviniai elementai, visiškai iš aprašomo pasaulio atimantys jo realumą - tai pseudovienalaikiškumas („mano apmąstymų metu“) bei kvietimas skaitytojui aktyviai dalyvauti („galvoti apie ją kaip bedantę ar beplaukę“ – t.y. patiems pasirenkant, kaip įsivaizduoti pagrindinę veikėją Vaštę: kaip bedantę ar pliką).

Pradžioje niekas išgalvoto pasaulio nesieja su mums įprasta tikrove – ir tik vėliau kai kurios užuominos parodo sąryšį su mūsiškiu⁶⁾. Kad sujungtų būsimą ir dabartinį pasaulį, utopijų autoriai dažnai naudoja įvairius triukus, pvz., laiko mašiną, pamirštos žemės atradimą, sapną ir t.t. „Mašina sustoja“ nė vieno jų nenaudoja - tiesiog pasakojama iš to pasaulio. Skaitytojas patenka į keistą dirbtinę aplinką:

„Visur buvo mygtukai ir jungikliai – mygtukai maisto gavimui, muzikai, drabužiams. Buvo karštos vonios mygtukas, kurį paspaudus iš grindų iškildavo vonia iš marmuro imitacijos, iki viršaus pilna šilto kvapnaus skysčio. Buvo ir šaltos vonios mygtukas. Buvo mygtukas, pateikiantis literatūrą. Ir, žinoma, buvo mygtukai, kurių pagalba ji bendravo su draugais. Patalpa, nors joje nieko nebuvo, buvo sujungta su viskuo, kas ją domino pasaulyje“.

Greičiausiai žmonių gyvenama sritis yra Mašinos, apraizgiusios visą planetą, centre. Ir vargu ar jų gyvenimą galima laikyti pilnaverčiu gyvenimu. Vaštė apibūdinama kaip „apmūturiuotas gumulas … išblyškusiu lyg grybo veidu“. Visi požemio gyventojai panašūs vienas į kitą ir suvystyti jie labiau primena drugelių lėliukes, kurių gyvenimas visiškai apribotas jų kokono, tačiau kurie niekad nevirsta drugeliais. Net laikas nėra natūralus, nes jis reguliuojamas sustiprinant ar susilpninant šviesą, pranešančia apie dienos ir nakties kaitą. Tapę planetos valdovais, nusprendė nugalėti šviesą ir tamsą, tad išrausė planetos gelmes, kad ten įkurdintų savo karalystę – ir ten „tamsa – tai išimtis“.

Žemės paviršius dabar tik dulkės ir purvas, tremties ir mirties vieta, išmarginta paskutinių maištininkų, jau senai ištremtų Mašinos, kaulais. Laikoma, kad paviršiaus oras yra mirtinas tiems išblyškusiems, silpniems ir degradavusiems žmonėms, visiškai priklausomiems nuo Mašinos. Palaipsniui jie beveik pilnai prarado fizinius ir protinius sugebėjimus. Jie tokie silpni, kad neįstengia pakelti numesto daikto, jei jo nepakelia pačios grindys. Jie net nepajėgūs originaliai mąstyti – muziką, literatūrą, net poeziją kuria išimtinai „elektroniniai“ prietaisai. Praktiškai, jie neteko gyvenimo prasmės.

Siužeto romane beveik nėra, o jis dar labiau susilpninamas vieninteliu pasakojimu pasakojime, kurį Kuno pasakoja savo motinai Vaštei. Jis išsiropštė į žemės paviršių per ventiliacinį vamzdį, išvydo žvaigždes danguje ir joje įžvelgė savo atvaizdą. Prieš jį įtraukiant atgal lankstiems Remonto tarybos vamzdžiams, jis dar spėjo išvysti neryškų perlo atspalvio spindėjimą, krūmo šoną ir moters figūrą, kuri, artėdama prie jo jam šaukiantis pagalbos, krito ant žemės metalinio čiuptuvo perrėžta gerkle. Mašina sustojo: Vaštė

Kuno nepadarė jokio nusikaltimo, ne žemės paviršius nėra uždrausta vieta, o tik nesiektina vieta. Jo nusižengimas yra elgesio pažeidimas: vietoje to, kad kreiptųsi į Mašiną, jis pats rado išėjimą ir tam naudojo savo silpnus raumenis. Visa jo kaltė – savivaliavimas arba, kaip sako Vaštė, „nemechaniškas veiksmas“. Ir Kuno tėra vienintelė anomalija tame vienodumo liūne. Jo istorija krenta prieš jo motinos skepsį ir pasipiktinimą… Ir daugiau nieko nevyksta iki pat pabaigos, kai Mašinos darbas sutrinka ir ji pražudo milijardus nuo jos priklausančių žmonių, kurie siaubo apimti išsilieja į požeminius praėjimus. Ir kiek sentimentaliai pasakojimas baigiasi Kuno ašaromis ir jo pirmu ir paskutiniu bučiniu motinai, tamsai ir tuštumai vėl susigrąžinant savo teises.

Aiškiai čia įžvelgiamas ir senovinis mitas apie Dzeusą, sūnų, kuris nužudo savo tėvą, - t.y. būtybę, kuri tampa stipresnė už savo kūrėją ir jį sunaikina (kas irgi dažnas leitmotyvas MF). Tačiau jo pranašumas yra grynai mechaninis: Mašina yra chtoniškas „dieviškumas“ be veido ir sielos, nežinomas ir nesuprantamas, galiausiai žlungant viską sunaikinant.

Ir kiti E. Forsterio kūriniai išreiškia etinius ir socialinius įspėjimus dėl materialistinės nuostatos ir konformizmo, atskleisdami dvasinį ir emocinį nuskurdimą nuslopinant įvairovę, spontaniškumą ir kūrybiškumą. Jis aiškiai suvokė tai, ką Z. Froidas laikė tragišku civilizacijos paradoksu, - kad neįmanoma racionaliai sutaikyti stabilią ir gerai sutvarkytą visuomenę su visiška individualia laisve. Tą prieštaravimą E. Forsteris bando išspręsti socialinės organizacijos centre patalpindamas nuasmenintą mechaninę širdį, kuri išsprendžią poreikių tenkinimą ir poreikį diversifikuoti veiklos funkcijas. Ji pašalina ir žiaurios viešpataujančios klasės primestą fizinės bei protinės vergovės košmarą.

Ir tie pozityvūs elementai, išimti iš konteksto, atrodytų apgaulingai patraukliais. Toje hipotetinėje visuomenėje nėra nei žeminančių, varginančių ar nemalonių darbų. Čia nėra nei šeimininkų, nei tarnų – visi žmonės lygūs, visi užsiima tokia pat pseudointelektualia veikla: nenaudingu idėjų apsikeitimu trumpų „lekcijų“ pavidalu. Viską darantis mechaninis mechanizmas yra beaistris, tad iš jo pusės nėra jokios diskriminacijos. Tenkindamas visus žmonių poreikius, jis panaikino nusikaltimus. Niekas piktybiškai nepanaudojama prieš žmogų. Žmogus turi jaustis saugus, išlaisvintas nuo visų pavojų ir net nuo mirties baimės, pasirenkant savanorišką eutanaziją. Vienintelė prievartos forma yra atvirkštinė spartietiška naujagimių medicininė apžiūra likviduojant tuos, kurie spėjamai turės „perteklinę jėgą“, kuri pateisinama Mašinos įvestomis gyvenimo sąlygomis: „nebūtų gerumu palikti sportininką gyvą: jis niekada nebūtų laimingas tose gyvenimo sąlygose, į kurias pašaukė Mašina“.

Šioje visuomenėje nėra nei politinės, nei valdžios priespaudos. Mašina arba Komitetas, jai suteikiantis savo balsą (tikriausiai, tai pats mechanizmas), neįveda jokių įstatymų ar apribojimų – jis tereikalauja tik žmonių elgesio prisitaikymo prie jo mechaninės prigimties, kaip būtinos išgyvenimui. Net išlikęs tam tikras pakantumas įvairovei – tokie kaip Kuno nėra likviduojami fiziškai ir nėra perauklėjami. Praeityje juos ištremdavo į paviršių (tekste nėra užuominų, kad paviršiuje žmonės būtų persekiojami, - nes jie ten nekelia pavojaus visuomenei), tačiau šiuo metu jiems tiesiog nesuteikiama galimybių turėti palikuonių.

Ir vis tik „Mašina sustojo“ kelia labai neramius klausimus apie etinę ir socialinę civilizacijos evoliuciją. Jis buvo priskirtas „neo-ludistiniam užsipuolimui“ (pvz., Alexandra Aldridge „Mokslinio pasaulio vaizdas distopijoje“, 1984), tačiau iš tikro E. Forsterio reakcija nukreipta ne prieš pačias mašinas, o prieš Mašiną kaip negatyvų perdėtą simbolį, prieš mokslinio fundamentalizmo absurdą, ignoruojant perteklinės mechanizacijos pasekmes žmogui.

E. Forsterio siūloma „meditacija“ yra teorinė atspirtis to meto dogmatiškam mokslo išaukštinimui, grasinančiam humanistinėms vertybėms. Jis netiki mokslo panacėja ir mano, kad vis labiau mechanizuojant žmogaus aplinką galiausiai gali nutikti, kad jis kaip matą priims tą dirbtinę aplinką – ir savo kūriniu išreiškia tuos nuogąstavimus.

Todėl galima įžvelgti „Mašina sustojo“ panašumų su Edward Bulwer-Lytton’o „Ateinančia rase“ (1870), kuri yra pirmoji „šiuolaikinė“ utopija⁷⁾, bei Samuel Butler’io⁸⁾ „Erewhon“ (1871) – labiau nei su tikrai šiuolaikinėmis utopijomis. „Ateinančioje rasėje“ išsakoma abejonė, kad natūralioji žmogaus evoliucija nebūtinai turi būti pozityvi ir netgi gali turėti neigiamų pasekmių dvasingumui ir menui. O S. Butler’is iškelia hipotezę, kad jo amžiaus nepaprastas technologinis progresas, nors daugeliu aspektų ir naudingas, gali tapti nevaldomas žmogaus ir jį nugalėti. Kritikuodamas Darvino teoriją „Mašinų knygoje“ (trys „Erewhon“ skyriai) jis spėja, kad su laiku mašinos įgaus nepriklausomą egzistavimą ir taps dominuojančia rase, savo kūrėjus paversdamos apgailėtinais „mašinas kutenančiais amarais“.

Pagrindiniu „Mašina sustojo“ leitmotyvu yra pabaisų arba siaubingų metamorfozių, sukeltų nepagarba gamtai arba kišimusi į genetinius dėsnius – ir jis, su įvairiomis variacijomis, nuolat kartojasi MF. Pvz., M. Šelli „Frankenšteino“ (1818) fizinį pabaisiškumą reiktų priimti kaip mokslininko dieviškumo ambicijų koreliaciją. H. Velso „Daktaro Moro saloje“ (1896) žvėriško prado dominavimą prieš žmogiškąjį atspindi mokslininko pretenzijų „nežmogiškumas“ kūrimas genetinių modifikacijų pagalba. Kitais atvejais, kaip A. Hakslio „Puikiajame naujajame pasaulyje“ (1931) nenatūrali žmonių mutacija išprovokuojama iškrypusios politinės ideologijos, kuria siekiama užtikrinti stabilią ir funkcionalią visuomenę. Visais tais atvejais, nesvarbu, ar eksperimentų rezultatas atitinka mokslininkų lūkesčius, ar ne, monstriškumo kūrimas yra sąmoningo individualaus ar kolektyvinio pasirinkimo rezultatas. O H. Velso „Laiko mašinoje“ ar E. Forsterio „Mašina sustoja“, baisi metamorfozė yra proceso, kurį tolimoje praeityje nesąmoningai inicijavo patys žmonės, pasekmė, nenumatytas ir nepataisomas žmogaus klaidos padarinys. Šiais atvejais vizija paprastai yra negrįžtamos evoliucijos tendencijos vos ne galutinė fazė, kuri atrodo ypač niūriai ir beviltiškai, nes naujosios būtybės arba ignoruoja savo praeitį, arba pajėgios maištauti. Ir atrodo, kad jiems nėra jokios atpirkimo galimybės – ir viskas baigsis civilizacijos išnykimu... Mašina sustojo

„Ateities pasaulis“ kūrinyje „Mašina sustojo“ greitai atsiskleidžia kaip „mirties pasaulis“ – ne tiek, kad pasakojimas baigiasi visuotine apokalipse, o todėl, kad Mašinos pasaulis – mirties pasaulis. Jame pasikartojantys vaizdiniai: jis panašus į avilį, pilną izoliuotų celių, išsidėsčiusių aukštais, nusileidžiančių giliai po žeme. O kiekvienoje celėje po žmogų, kuris „valgo, miega arba gamina idėjas“. Ir ta celė – tiksli ankstesnės kopija: net „žmonės buvo visiškai vienodi visame pasaulyje“. Tad net keliauti nebuvo prasmės ir skatino namisėdiška gyvenimą („Mažai kas keliavo mūsų laikais, nes dėl mokslo progreso žemė buvo visiškai vienoda“). Išimtinai keliaujama tik reprodukciniais tikslais ir persikeliant į tuščias celes. Net tebeesanti kosminių laivų sistema yra tik „ankstesnių laikų reliktas“, kuris „žmones gabeno prie daiktų, o ne daiktus prie žmonių, … kai žmonės keliavo pakeisti oro vietoje oro pakeitimo savo patalpoje“. Gyvenimas po žeme pasikartojantis ir statiškas, tai „gyvenimo mirtyje“ būsena – ir arčiau mirties nei gyvenimo. Būtent dėl to vienodumo jis toks atstumiantis šiuolaikiniam skaitytojui.

„Mašina sustojo“ metafora labai silpna ir beveik permatoma: nusileidimas nuo paviršiaus į požemį išreiškia žmonijos perėjimą nuo šviesos padermės prie tamsos mito. Racionalumas užgeso obskurantizme ir prietaruose. Autorius moralas labai aiškus – jei jo nepalaikysi dvasinių vertybių išsaugojimo, mokslas nuves į žmonijos degradaciją, nekontroliuojamas progresas, tapęs savitiksliu, galiausiai atves į regresą ir žmonių involiuciją. Jie neteko emocijų, troškimų, minčių – ir gebėjimo mylėti. Vaštė įkūnija ir motinos meilės sūnui nebuvimą – bendraudama su juo per Mašiną, ji neturi jokio noro su juo susitikti tiesiogiai, o jos ašaros, kai Kuno pasakoja, kas nutiko, yra ne iš gailesčio ir meilės, o iš gėdos (juk ir „Mašinos knyga“ patvirtina: „tėvai, įsipareigojimai … pasibaigia gimimo metu“). Taigi, atrodanti visuotinė „laimė“ tėra „nelaimės“ nebuvimu – tai, kaip ir A. Hakslio „Puikiajame naujajame pasaulyje“, dirbtinai sukelta nenatūrali būsena. Tik Forsterio pasaulis dar mažiau džiugus, nes jame nėra Maištininko (Kuno per silpnas, kad rimtai maištautų), galinčio pareikšti savo teisę į nelaimę ir liūdesį.

Todėl galutinis sunaikinimas skaitytojui sukelia skausmingą palengvėjimą ne tik todėl, kad Kuno išvysta miglota moteris tarsi liudija alternatyvios rasės išlikimą, bet it todėl, kad žūsta išsigimusi ir žmogiškus bruožus praradusi civilizacija. Taip sugriaunamas mitas apie Ulysą, amžiams pasmerkiant žmonių rasę neišmanymo žiaurumui⁹⁾.

Mūsų laikais tas skirtumas taip esamo ir pavaizduoto pasaulio jau gerokai sumažėjęs. Atstumai tarp žmonių sumažėję, fiziniai pratimai dažnai vien savanoriška praktika, o ne būtinybė, skuba kaip psichinė būsena, emocinė ir fizinė izoliacija, egoizmas, religinio tikėjimo ir užuojautos nuopuolis ir t.t. - visa tai dabarties gyvenimo bruožai. Žmogaus erdvė linkusi mažėti ir ją užpildė elektroniniai įrenginiai, bendravimas vyksta socialiniuose tinkluose (t.y. „mašinų“ pagalba) su balso ir vaizdo elementais (imlkim kad ir podkastus!), vis labiau skverbiasi virtuali tikrovė ir dirbtinis intelektas...

Taigi, nors mechaninis Forsterio futurizmas daugeliu aspektų jau gerokai paseno, o kitais atrodo labai artimas – el. paštas, internetas ir kiti telekomunikacijų būdai, elektroninės knygos ir pan. Internete ir socialiniuose tinkluose visi vienodai lygūs, nepriklausomai nuo turto, fizinių savybių (sveiki ir turintys defektų), proto ir t.t. Elektronika pasaulį atneša pas mus – ir tikrai galima įsivaizduoti, kad dalis dirbs ir bendraus vien nuotoliniu būdu (dalis jau taip gyvena arba arti to). Tad E. Forsterio kūrinys mums leidžia geriau suprasti mūsų dabartį – ir gerokai labiau nei anksčiau. Jis iškelia grėsmingus ir nerimą keliančius klausimus (kuriuos jau realiai kelia kai kurie mąstytojai) apie dirbtinio intelekto pavojus.

¹⁾ Jo reikšmingumą patvirtina ir daugelis naujų perleidimų, tačiau daugelis fantastikos apžvalgininkų (kaip R. Gerber’is, Ch. Walsh’as, M.R. Hillegas, D. Suvin’as, K. Kumar’as ir kt.) jį ignoravo ar tik prabėgom paminėjo, nors jo motyvai sutinkami ir A. Huxley „Naujajame šauniajame pasaulyje“ (1931) ir Zamiatin’o „Mes“ (1920). Vis tik įdomu, kad J. Berman’as susiejo romaną su Platono „Olos mitu“, pabrėždamas, kad jie abu yra „mitai, nes yra įsivaizduojamos istorijos, susijusios su visuotinėmis žmonių baimėmis ir poreikiais, … išreikšti stipriomis priemonėmis“, kuriuose yra alegorijoms artimų elementų. Pabrėžiami įspėjimai dėl stiprėjančio technologinio nužmoginimo košmaro.

„Mašina sustojo“ paveikė ir tokius kitus kūrinius kaip David H. Keller’io²⁾ „Pėsčiųjų maištas“ (1928), Laurence Manning’o „Miego miestas“ (1933) ir „Mechaninių žmonių šauksmas“ (1933), John W. Campbell’o (Jr.) „Prieblanda“ (1934), Paul Fairman’o³⁾ „Aš, Mašina“ (1968), Eric Frank Russell’o⁴⁾ „Mechanistria“ (1942), Izaoko Azimovo „Plieno narvai“ (1954) ir „Nuoga Saulė“ (1956), Artūro Klarko „Miestas ir žvaigždės“ (1956), Herbert W. Franke⁵⁾ „Orchidėjų narvas“ (1961) bei Robert Silverberg'o „Pasaulis iš vidaus“ (1971) – be daugelio kitų. Romanas buvo pirminiu šaltiniu daugeliui filmų apie sukilimą prieš automatizuotą visuomenę, pvz., „THX1138“ (1971, rež. George Lucas), „Logano pabėgimas” (1976, rež. M. Anderson), „Berniukas ir jo šuo“ (1975, rež. L.Q. Jones), animė „Metropolis“ (2001, rež. Rintaro) ir kt.

²⁾ Deividas Keleras (David Henry Keller, 1880-1966) - amerikiečių psichiatras ir rašytojas, kūręs fantastikos kūrinius. Pirmojo pasaulinio karo metais aiškinosi „karinių psichozių“ problemą, o vėliau užsiėmė genealoginiais tyrinėjimais. Debiutavo apsakymu „Pėsčiųjų maištas“ (1928), rašytą „Ford Model T“ epochoje, ir ko gero pirmasis susimąstę apie masinės automobilių gamybos pasekmėmis. Pradžioje publikavosi žurnaluose. Skirtingai nuo „technarių“, netikėjo šviesia žmonijos ateitimi, tad daugelis jo kūrinių pesimistiški ir su anti-utopijų pokrypiu, kas buvo pastebima ir jo stambiuose kūriniuose, pradedant pirmuoju romanu „Sužmogėję termitai“ (1929), o apysakoje „Amžinasis gyvenimas“ (1934) tenka rinktis tarp nemirtingumo ir gebėjimo daugintis.

³⁾ Polas Feirmanas (Paul Warren Fairman, 1909–1977) – amerikiečių rašytojas ir „Amazing Stories“ ir „Fantastic“ redaktorius (1955-58). Dažnai pasirašinėjo pseudonimais. Kai kurie jo apsakymai adaptuoti filmams ir TV, pvz., „Tuštumos žvėris“ (1956) pristatė amorfinę protingą materiją, gebančią persiformuoti į gyvų būtybių iš tyrinėtojų prisiminimų kopijas, įskaitant pagrindinio veikėjo žmoną. Vėliau panašią temą „Soliaryje“ (1961) išplėtojo S. Lemas, kurį ekranizavo A. Tarkovskis (1972) ir S. Soderbergas (2002). Jam priskiriamas ir romanas „Aš, Mašina“ (1968), apie visuomenę, kurioje viską darė Mašina, o žmonėms tereikia paspausti mygtuką. Ir nors ji priimdavo visus sprendimus, atsirado vienas žmogus, svajojęs apie barbariškus pasaulius, egzotiškus nuotykius - ir pamažu jo svajonės pradėjo keisti Mašinos pasaulį.

⁴⁾ Erikas Raselas (Eric Frank Russell, 1905-1978) – britų rašytojas, žinomas fantastikos kūriniais. Buvo trumpo ironiško apsakymo meistras. Pirmas apsakymas - „Vakarų pelikano saga“ (1937), o pirmasis romanas – „Grėsmingas barjeras“ (1939). Romane „Mechanistria“ (1942) tarpžvaigždiniam laivui, kurio įgula žemiečiai ir marsiečiai, nusileidus planetoje, jį užpuola įvairaus dydžio robotai. Priešintis nepavyksta, žemiečiai suimami, o marsiečiai pabėga. Sutinkami omarų pavidalo nežemiečiai ir paaiškėja, kad jų planeta kariauja su robotų planeta. Robotai, siejami kolektyvinio proto, susirūpinę, kad kūniškosios būtybės turi individualumą, tad visas jas preparuoja, norėdami išsiaiškinti to individualumo paslaptį. Galiausiai marsiečiai išgelbsti žemiečius. Paminėtini ir romanai „Vapsva“ (1957) ir „Didysis sprogimas“ (1962). Dėl nežinomų priežasčių paskutiniais metais nerašė.

⁵⁾ Herbertas Frankė (Herbert Werner Franke, 1927-2022) - austrų mokslininkas, mokslo populiarintojas ir rašytojas fantastas. Jo kūriniai daugiausia įvairios anti-utopijos, tačiau jis buvo aktyvus ir futurologijos, speleologijos, kompiuterinės grafikos bei skaitmeninio meno srityse; buvo vienas hibridinio meno pradininkų. Pirmąja knyga buvo apsakymų rinkinys „Žalioji kometa“ (1960). Parašė ir kelis romanus, iš jų „Orchidėjų narve“ (1961) pavaizduoja paslaptingos planetos transformatyvų poveikį jos tyrinėtojams: protingos būtybės degradavo nuo nieko neveikimo ir perėjo prie vegetatyvaus gyvenimo būdo (kai kurie įžvelgia panašumų su filmu „Matrica“, 1999). „Ypsilon Minus“ (1976) veiksmas vyksta mieste, kurį totalitariškai kontroliuoja stebint Kompiuteriui, o prasižengėliai žiauriai baudžiami.

⁶⁾ Tai „šiukšlių amžius“, kai „miškai buvo sunaikinti … laikraščių makulatūros gaminimui“, tai racionalumo triumfas ir religijos mirtis, o taip kelios parodijuojančios užuominos į visuotinio irzlumo epochą, nepaliaujama nerezultatingą super-aktyvumą ir originalumo stoką.

⁷⁾ Antroje 19 a. pusėje utopinė tradicija pasikeičia. Veikiant evoliucinėms teorijoms, atsiranda tendencija utopijai tapti aplenkiančia ir „tikėtina“, o ne normatyvine ir idealistine. Ji daugiau nėra idealios visuomenės, nekintančios ir nepasiekiamos savo tobulumu, modeliu, o ima tyrinėti potencialias evoliucines galimybes ir pateikti kai kuriuos scenarijus ateičiai. Išskyrus kelias išimtis (pvz., William Morris’o „Niekur“, 1890), utopinė literatūra daugiau nesiremia į praeitį, į mitinį ir prarastą Aukso amžių, o projektuoja save į galimą ateitį, kartu suabejodama dabartimi. Ji daugiau linkusi perprasti ne tik žmonijos troškimus ir siekius, bet ir jos baimes bei rūpesčius, - ir neišvengiamai ima rodyti savo tamsiąją, košmarišką pusę. Edward Bulwer-Lytton’o „Ateinančioji rasė“ (1870), parašyta veikiant Č. Darvino teorijoms, būdama pirmąja „šiuolaikine“ utopija, taip pat yra ir anti-utopija (distopija).

⁸⁾ Samuelis Batleris (Samuel Butler, 1835-1902) - anglų rašytojas, kritikas ir dailininkas, geriausiai žinomas satyrine utopija „Erewhon“ (1871; tai nowhere - „niekur“ anagrama, tad versčiau „Ruknie“ arba „Kurnie“). Joje atspindimas autoriaus susidomėjimas Č. Darvino evoliucijos teorija. Prieš tai jis Cellarius pseudonimu paskelbė straipsnį „Darvinas tarp mašinų“ (1863), kuriame palygino žmonių ir mašinų evoliuciją, pranašaudamas, kad kada nors mašinos pakeis žmones (šiuo metu panašūs klausimai aptariami technologinio singuliarumo proponentų). „Erewhon“ yra Viktorijos laikų visuomenės kritika, tačiau 3 jo skyriai sudaro „Mašinų knygą“, kur išreiškiama mintis, kad mašinos natūralios atrankos keliu gali įgauti sąmonę. „Erewhon“ tęsiniu buvo „Sugrįžimas į Erewhon“ (1901). Paminėtinas ir jo pusiau autobiografinis romanas „Viso kūno keliu“ (1903).

⁹⁾ Ši nuoroda į Ulysą yra libido sciendi, pažinimo siekio, išraiška, kuris, anot Dantės „Dieviškoje komedijoje“, geriausiai skiria žmogų nuo žvėries („Nati non foste a viver come bruti / ma per seguir virtude e conoscenza“). Tad, nors ir parodijuodamas, Dž. Džoisas pabrėžė šį archetipinį graikų herojaus aspektą.