Maksimas Gorkis atmetus mitus. Vartiklis

M. Gorkis (tikr. vardas Aleksejus Peškovas; 1868-1936) – sudėtinga ir prieštaringa asmenybė. M. Osorginas¹⁾savo esė „Iškiliausi pasaulyje“ rašė, kad Rusijoje tėra trys pasaulinės reikšmės vardai: L. Tolstojus (pasididžiavimas), F. Dostojevskis (nelaimė) ir M. Gorkis (skausminga kasdienybė). Bet tik paskutiniais 20 a. metais į jį imta žiūrėti naujai. Nuo 1995 m. leidžiama antroji jo „Pilno raštų rinkinio“ serija, daugybė kitų jam skirtų veikalų.

M. Gorkis su J. Stalinu

Šiuo metu vėl aktualūs rašytoją jaudinę klausimai apie istorijos varomąsias jėgas, žmogaus tikslą Ir gyvenimo prasmę, asmenybės ir kolektyvo, tikėjimo ir religijos, laisvės ir būtinybės, humanizmo ir žiaurumo santykį. 19-20 a. sandūroje artėjančių sukrėtimų nuojauta pasireiškė, iš vienos pusės, marksizmo išvystymu, iš kitos – F. Nyčės filosofija, o iš trečios – bandymu abi jas jungti. Hėgelio pranašystė apie istorijos galą, Nyčės tvirtinimas, kad Dievas mirė, ir marksistinė „komunizmo šmėkla“ sudarė griaudžiantį mišinį, draskantį tradicinius požiūrius.

Gorkio ankstyvojo laikotarpio ypatybe yra romantizmo ir realizmo sintezė. Tačiau ne tik – jo apsakymuose aptinkamos ir „subtilios bei aštrios dekadanso adatos“ (N. Michailovskis⁵⁾), „Nyčės neoromantizmas“, kuriuo jis artimas modernistams – tik „skirtingai nuo Gorkio, Nyčė nekūrė naujų dievų“ (M. Nikė). Kaip bebūtų, jis 4 dešimtm. pradėjo literatūrinę socialistinio realizmo kryptį, kurią pats rašytojas, vienok, vadino „socialistiniu romantizmu“.

Romantizmo atgimimas 19-20 a. sandūroje pastebimas ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje. Kalbėdamas apie metodo pasikeitimą nuo aristokratinio Č. Haroldo apsiausto į demokratinę valstiečio sermėgą, kritikas Vogiujė²⁾ rašė, kad „romantizmo atgimimas vyksta visoje Europoje: Gorkis, d'Anuncio, R. Kiplingas, Hauptmanas, Senkevičius⁴⁾ – visa tai broliai vieno dvasinio tėvo – Nyčės“. Permainų nuojauta, stabilių visuomeninių ir šeimos ryšių sunykimas kėlė "pasaulio susitelkimo" aplink žmogų ir romantinio idealo paieškos poreikį. Rusijoje vienus traukė Nyčės „tikrojo žmogaus“, gyvenančio pagal savus taisykles, idėja, o kitus – I. Teno idėja apie aktyvią asmenybę, nugalinčią aplinką, junginyje su K. Markso mokymu apie žmogaus priklausomybę nuo ekonominių veiksnių.

Gorkis šlovino aktyvų žmogų, pasišventusį kovai už socialinį teisingumą ir gyvenimo pakeitimą remiantis teisingais pagrindais. Tačiau jį traukė ir savęs tobulinimo, išsilaisvinimo iš varžančių moralinių ir etinių normų, o labiausiai – asmenybės perauklėjimo arba "naujojo žmogaus" gimimo idėja. Taigi jo mintis klajojo tarp dviejų kraštutinumų, siekdama jas suvienyti. Jo asmenybės koncepcija išreikšta amžių sandūros laikotarpio laiškuose. 1899 m. lapkričio 24 d. jis rašė I.E. Repinui: „Nežinau nieko, kas būtų geresnis, sudėtingesnis, įdomesnis už žmogų. Jis – viskas. Jis sukūrė netgi Dievą /…/ Aš įsitikinęs, kad žmogus gali beribotai tobulintis, ir visa jo veikla – kartu su juo tobulės, - kartu su juo iš amžiaus į amžių. Tikiu gyvenimo amžinumu, o gyvenimą suprantu kaip dvasios tobulumo siekimą“. Tai rodo, kad jis nebuvo grynas marksistas, kuo pats prisipažino laiške A. M. Skabičevskiui: „Aš – ne marksistas ir tokiu nebūsiu niekad“. Tikru tikėjimu jam tapo Žmogus (iš didžiosios raidės).

Ir jo poema „Žmogus“, nepaisant visos deklaratyvios retorikos, primena visai ne socialistų lozungus ir ne Zaratustros pamokslus, o Proto universalijas, suvokiamas Švietimo epochos tradicijų šviesoje. Laikydamas istoriją evoliucine, jis nuoširdžiai tikėjo, kad žmogus gali daug ką pakeisti gyvenime. D. Filosofovas priekaištavo Gorkiui, kad, atsisakęs „nemirtingos absoliučios asmenybės“, nemirtingumo troškimą pakeičia „tikėjimo būsimu antžmogiu surogatu“ – ir siūlė atsigręsti į stačiatikybę. Tačiau rašytojas manė, kad ateities žmogus privalo turėti kitokią religiją. 1906 m. (kai pasirodė S. Bulgakovo straipsnis „Karlas Marksas kaip religinis tipažas“), Gorkis Amerikoje pradėjo rašyti romaną „Motina“, sumanytą kaip naujoji proletariato evangelija. Kalbėdamas apie krikščionybę, S. Bulgakovas prisipažino, kad jam tenka apmąstyti tokią naujojo dvasinio judėjimo kryptį kaip socializmas.

Gorkis socializmą suvokė kaip naująją religiją, t,y, kaip dvasinio gyvenimo apraišką. V. Leninas kritikavo „Motiną“, nes ten darbininkų judėjimas pavaizduotas kaip naujo tikėjimo kelias, o veikėjai primena evangelijų šventuosius. „Motina“ ir „Išpažintis“ perteikė Gorkio religinį požiūrį, kurį susidarė perskaitęs A. Lunačiarskio „Religija ir socializmas“ bei „Religijos ateitis“. Jis net manę, kad pačią sąvoką „revoliucija“ reikia pagilinti ir išplėsti įtraukiant žmogaus dvasinio atsinaujinimo idėją. Gorkį žavi proletariato „surinkimo“ į vieną galingą Žmogų idėja.

Susirašinėjimas su A. Bogdanovu ir V. Bazarovu atskleidžia jo prieštaravimus su Leninu, ypač pasireiškusius audringomis 1917-18 m. dienomis. Susižavėjęs "empiriomonizmo" idėjomis, Gorkis manė, kad liaudis palaikys Bogdanovą, o ne Leniną. Iš čia jo aštri Lenino knygos „Materializmas ir empiriokriticizmas“ kritika. Tačiau darbininkai palaikė Leniną ir grupė „Pirmyn“ buvo paskelbta antipartine, o Bogdanovas pašalintas iš CK. Nelabai suvokdamas socialdemokratų filosofinius nesutarimus, Gorkis iki galo skelbėsi esąs „nepartinis bolševikas“.

Tarybiniais laikas Gorkio koncepcija apie pasaulį ir žmogų pakito, tačiau pagrindiniai aspektai išliko: socializmas kaip asmenybės dvasinio suklestėjimo sąlyga, kolektyvizmas – naujojo žmogaus auklėjimas ir svajonė apie harmoningą pasaulį. Viena temų tapo „proletarinis humanizmas“. Atsiliepdamas į A. Bloko pranešimą „Heinė Rusijoje“ ir straipsnį „Humanizmo žlugimas“ (kad neramiais laikais humanizmas keičiasi), 1918 m. kovo 25 d. „Pasaulinėje literatūroje“ Gorkis teigė, kad revoliucijų metu tradicinė krikščioniška idėja laikinai pasitrauks ir ją pakeis „naujasis humanizmas". 1929 m. jis rašė: „Aš ne teroro šalininkas, tačiau negaliu neigti žmogaus teisės apsiginti“, o 1934 m. straipsnyje „Proletariato humanizmas“ teigė: „Žmonija negali žūti dėl to, kad kažkuri jos mažuma sutrešo ir pūva iš baimės prieš gyvenimą ir nuo ligoto neišgydomo pralobimo troškimo“. Kai stačiatikių bažnyčia Vakaruose paskelbė žygį prieš TSRS, aplinkybės reikalavo griežtai elgtis su priešais: „Kai priešas nepasiduoda, jį sunaikina“.

R. Rolanas, sveikindamas Gorkį su 50-mečiu, rašė: „Gimėte žiemos pabaigoje ir pavasariui prasidedant, per pavasario lygiadienį. Ir tas sutapimas gana simbolinis, nes visas Jūsų gyvenima susijęs su senojo pasaulio pabaiga ir tapsmu naujojo tarp pasaulio audrų. Buvote tarsi milžiniška arka tarp tų dviejų pasaulių, praeities ir ateities, o ir dabar esate arka tarp Rusijos ir Vakarų. Aš lenkiuosi arkai. Ji iškyla virš kelio. Ir ateisiantys po jūsų, dar ilgai regės ją, net ir tada, kai ji paliks toli už nugaros“.

M. Gorkis. Apie rusų valstietiją

Šis skandalingas straipsnis pirmąkart pasirodė 1922 m. Berlyne ir TSRS nė karto (net perestroikos metais) nebuvo atspausdintas. Galbūt todėl, kad būdamas emigracijoje, Gorkis (vadintas „revoliucijos audrošaukliu“) apie revoliuciją pasisakė atviriau. Jame jis aprašo įgimtą rusų polinkį į prievartą ir žiaurumą, kaltina valstietiją apsimestiniu religingumu ir masinėmis žudynėmis Pilietinio karo metais. Beje, tuo metu neigiamą nuomonę apie valstietiją reiškė ir jo amžininkai N. Berdiajevas („Dostojevskio pasaulio suvokimas“, 1923) ir N. Loskis („Rusų tautos charakteris“, 1957). Tą blogį galima pašalinti tik ypatingomis priemonėmis: „Kaip žydai, Mozės išvesti iš Egipto vergovės, išmirs pusiau laikiniai, kvaili, sunkūs rusiškų kaimų žmonės – visi tie baisūs žmonės, apie kuriuos kalbėta prieš tai, o juos pakeis nauja gentis – apsišvietusių, protingų, gyvybingų“.
Čia skelbiame ištraukas iš jo.

Žmonės, kuriuos įpratau gerbti, klausia: ką aš galvoju apie Rusiją?

Man labai sunku visa, ką galvoju apie savo šalį, o tiksliau, apie rusų tautą, apie valstiečius, daugumą jų. < ... > Savo esme kiekviena tauta – anarchinė stichija; tauta nori kuo daugiau valgyti ir kuo mažiau valgyti, nori visų teisių ir neturėti jokių įsipareigojimų. Beteisė atmosfera, kurioje nuo seno įprato gyventi tauta, ją įtikina beteisiškumo teisėtumu, zoologiniu anarchizmo natūralumu. Tai ypač artimai pritaikoma rusų valstiečių masei, patyrusiai grubesnę ir ilgesnę vergovės priespaudą nei kitos Europos tautos. Rusų valstietis šimtus metų svajoja apie kažkokią valstybę be teisės įtakoti asmens valią, jo veikslų laisvę, - apie valstybę be valdžios žmogui. Neišsipildžiusioje viltyje pasiekti visų lygybę esant neribotai kiekvieno laisvei, rusų tauta bandė organizuoti tokią valstybę kazokų forma, Zaporožės sečė. Dar iki šiol tamsioje rusų sektanto sieloje nenumirė įsivaizdavimas apie kažkokią pasakišką „Oponės karalystę“, kuri randasi kažkur „žemės pakraštyje“ – ir joje žmonės gyvena be rūpesčių, nepažindami „antikristo šurmulio“, miesto, mėšlungiškai tąsomo kūrybinių kultūros traukulių [čia paskaitykite Utopijos apie Rusiją]. < ... >

Niekur aplink nesimato jokių darbo ir kūrybos pėdsakų. Dvarininkų dvarai? Tačiau jų nedaug ir juose gyvena priešai. Miestai? Tačiau jie toli ir nedaug kultūriškai reikšmingesni už kaimą. Aplink beribė lyguma, o jos centre – niekingas, mažutis žmogeliukas, įmestas į šią nuobodžią žemę katorginiam darbui. Ir žmogus sotinasi abejingumo jausmu, užmušančiu gebėjimą mąstyti, prisiminti išgyvenimus, iš patirties kelti savo idėjas! Rusų kultūros istorikas, apibūdindamas valstietiją, apie ją pasakė: „Daugybė prietarų ir jokių idėjų“. Šį liūdną išvadą patvirtina visas rusų folkloras. < ... >

Žiaurumas – štai kas mane glumino ir kankino visą gyvenimą. Kame, kur žmogaus žiaurumo šaknys? Daug apie tai mąsčiau ir – nieko nesupratau, nesuprantu. Kažkada seniai perskaičiau knygą bloga lemiančiu pavadinimu: „Progresas kaip žiaurumo evoliucija“. Autorius⁶⁾, išmaniai parinkęs faktus, įrodinėjo, kad vystantis progresui žmonės vis mieliau kankina vienas kitą ir fiziškai, ir dvasiškai. Tą knygą skaičiau apimtas pykčio, netikėjau ja ir greitai užmiršau jos paradoksus. Tačiau dabar, po bauginančios Europos karo beprotybės ir kruvinų revoliucijos įvykių, - dabar vis dažniau prisimenu tuos gailius paradoksus. Tačiau, turiu pastebėti, kad rusų žiaurume evoliucijos, atrodo, nėra, jo formos tarsi nesikeičia.

17 a. pradžios kronikininkas pasakoja, kaip jo laikais kankino: „pripila į burną parako ir padega; o kitiems prikiša parako apačioje, moterims perpjauna krūtis ir, pro žaizdas pravėrė virvutes, pakabina ant tų virvučių“. 2018-ais ir 2019-ais metais tą patį darė prie Dono ir Urale: žmogui įstatę, apačioje, dinamito užtaisą, jį susprogdindavo.

Aš manau, kad rusų žmogui išskirtinai – taip pat išskirtinai, kaip anglui jumoro jausmas – būdingas ypatingo žiaurumo jausmas; šaltakraujiško ir tarsi išbandančio žmogaus kantrybės skausmui ribas, tarsi tiriančio gyvybės kibumą, patvarumą. < ... >

Jei žiaurumo faktai tebūtų tik vienetų iškrypimo išraiška – apie juos būtų galima nekalbėti; šiuo atveju jie psichiatro sritis, o ne buities aprašinėtojo. Tačiau aš tik kalbu apie kolektyvinius pasilinksminimus iš žmogaus kančių.
Sibire valstiečiai, iškasę duobes, į jas įleisdavo galva žemyn belaisvius raudonarmiečius, kojas iki kelių palikę paviršiuje, o tada lėtai užpildavo duobę žeme, iš kojų traukulių spręsdami, kuris iš kankinamųjų bus ištvermingesnis, gyvybingesnis, kuris uždus vėliausiai. O Užbaikalėje kazokai jaunimą mokė kirčių kardu ant belaisvių.
Tambovo gubernijoje komunistų kairę ranką ir koją prikaldavo geležinkelio bėgvinimis tarp medžių metro aukštyje ir stebėjo, kaip tie – specialiai netikusiai nukryžiuotieji – kankinasi. Belaisviui perrėžę pilvą, ištraukdavo plonąją žarną ir prikalė vinimi prie medžio ar telegrafo stulpo vaikė smūgiais žmogų aplink medį, žiūrėdami, kaip iš žaizdos išsivynioja žarna. < ... >

Manau, kad niekur žmonų nemuša taip negailestingai ir baisiai kaip rusų kaime ir, tikėtina, nė vienoje šalyje nėra tokių patarlių-patarimų: „Mušk žmoną pentimi, duok pauostyt – kvėpuoja? dar kvaršina galvą – vadinasi, dar nori“; „Žmona dukart miela būna: kai į namus veda, bei kai į kapą neša“; „Bobai ir gyvuliui nėra teismo“; „Kuo labiau bobą muši, tuo barščiai skanesni“. Šimtai tokių aforizmų – juose glūdi per amžius įgyta tautos išmintis – sklando kaime; tuos patarimus girdi vaikai, iš jų mokosi. < ... >

Kalbant apie žiaurumus, sunku užmiršti apie žydų pogromų Rusijoje pobūdį. Tai kad žydų pogromus leido valdžią turintys idiotai – nieko ir niekaip nepateisina. Nes leisdami mušti ir plėšti žydus, idiotai ne įteiginėjo šimtams pogromininkų: nupjaukite žydėms krūtis, muškit jų vaikus, kalkite vinis į žydų galvas, - visas tas kruvinos bjaurastis reikia nagrinėti kaip „masių iniciatyvos apraiška“.

Tai kur gi, pagaliau, tas geraširdis, mąslus rusų valstietis, nenuilstantis tiesos ir teisingumo ieškotojas, apie kurį taip įtikinamai ir gražiai pasauliui skelbė 19 a. rusų literatūra? < ... >

Dar negreit jis susimąstys apie Einšteino teoriją ir išmoks suprasti Šekspyro ar Leonardo da Vinčio svarbą, tačiau, tikėtina, duos pinigų Šteinacho bandymams ir, neabejotinai, labai greitai įsisavins elektrifikacijos svarbą, išsimokslinusio agronomo vertę, traktoriaus naudingumą, būtinybę kiekviename kaime turėti gerą gydytoją ir gerų kelių naudą.

Jis išsivystys gerą istorinę atmintį ir, prisimindamas neseną kančių praeitį, jis – pirmojo naujo gyvenimo kūrimo metu – bus labai nepatiklus, jei ne atvirai priešiškas, inteligentui ir darbininkui, įvairių betvarkių ir maištų kėlėjams.

Ir miestas, neužgesinamas reiklios, viską tiriančios minties laužas, erzinančių, ne visad suprantamų reiškinių ir įvykių šaltinis, dar negreit užsitarnaus teisingo to žmogaus įvertinimo, negreit bus jo suprastas kaip dirbtuvės, kur nepaliaujamai kuriamos naujos idėjos, mašinos, daiktai, kurų paskirtis – palengvinti ir papuošti tautos gyvenimą.

Štai tokia mano įspūdžių ir minčių apie rusų tautą schema.

¹⁾ Michailas Osorginas (1878-1942) – rusų rašytojas, žurnalistas, eseistas. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje ir buvo ištremtas į Italiją. Grįžo 1916-ais, tačiau 1922 vėl ištremiamas (į Vokietiją), vėliau apsigyvenęs Paryžiuje. Užsienyje buvo aktyvus kelių masonų ložių narys (geras žinias apie masonus atspindi jo „Laisvasis mūrininkas“, 1937). Protestavo prieš urbanistinę civilizaciją pasisakydamas už grįžimą prie gamtos („Žaliojo pasaulio nutikimai“, 1938).
Žinomiausi kūriniai: „Tyli gatvė“ (1930), „Mano sesers istorija“ (1931). Kronikinis „Sivcevas Vražekas“ (1928) - pasakojimas apie profesorių ornitologą ir jo anūkę, iš mergaitės virstančia nuotaka. Profesoriaus namai Maskvoje - lyg mikrokosmas, atitinkantis makrokosmą (Visatą ir Saulės sistemą). Jo saulė – stalinė lempa. Romane stengtasi parodyti didelio ir niekingo santykį būtyje.

²⁾ Eženas Melkioras de Vogiujė (Marie-Eugene-Melchior, vicomte de Vogue, 1848-1910) – prancūzų diplomatas, rašytojas, kritikas, orientalistas, archeologas, filantropas. Paskatino prancūzus susidomėti F. Dostojevskiu. Svarbiausi kūriniai: „Rusų romanas“ (1886), „ Jean d’Agreve“ (1898). Parašė knygą apie M. Gorkį (1905).

³⁾ Džonas H. Holmsas (John Haynes Holmes, 1879-1964) - amerikiečių rašytojas-romantikas, aktyvus pacifistas ir religinis veikėjas, vienas iš ACLU steigėjų (1920) ir jos prezidentas (1940-50). Buvo daugelio himnų ir knygų „Vestuvės ir skyrybos“ (1913), „Šiandienos religija“ (1917), „Naujos ir senos bažnyčios“ (1922) „Nemirtingumo patvirtinimas“ (1947), „Manasis Gandis“ (1953) ir kt. autorius.

⁴⁾ Henrikas Senkevičius (Henryk Adam Aleksander Pius Sienkiewicz, 1846-1916) – totorių kilmės lenkų žurnalistas ir rašytojas, Nobelio premijos laureatas (1905). Priskiriamas romantizmui ir žymi šio pabaigą. Kūrybą pradėjo pozityvistinėmis novelėmis, kuriose daugiausia dėmesio skyrė kaimo ir dvaro santykiams, jose smerkė vakarinių lenkų prievartinį vokietinimą. Vėliau staiga persijungė prie istorinių romanų, bandydamas suprasti lenkų tautos ir Lenkijos nusilpimą. Romanai: istorinė trilogija (1883-88): „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodyjevskis“; „Be dogmos“ (1895), „Quo vadis“ (1896; apie Nerono kovą prieš krikščionis), „Kryžiuočiai“ (1900; apie lenkų ir lietuvių kovą su kryžiuočiais) ir kt. Dauguma jo romanų ekranizuoti.

⁵⁾ Nikolajus Michailovskis (1842-1904) – rusų kritikas, publicistas, sociologas, vienas iš liaudininkų judėjimo teoretikų. Kartu su P. Lavrovu išvystė laisvo „idealo“ pasirinkimo idėją, pagrindžiančią vystymąsi inteligentijos parinkta kryptimi. Labiausiai ta idėja buvo išreikšta sociologijos subjektyviame požiūryje, kaip aukščiausiu matu imama asmenybė. Išvystė „didvyrių ir minios teoriją“, pagal kurią istorija nulemiama „didelių žmonių“. Literatūros kritikos srityje laikomas N. Černyševskio idėjų pratęsėju, analizavo L. Tolstojaus, M. Gorkio, F. Dostojevskio ir kt. kūrybą.

⁶⁾ Tai rusų karininkas, žemdirbystės mokslininkas, „liaudininkų“ pakraipos publicistas Aleksandras Engelgardtas (1832-1893), kurio minėta knyga pasirodė 1899 m.