Ateities žmogus

Kas nutiks su žmogumi, koks bus homo futurus?
Taip pat skaitykite Kuo taps homo sapiens?

Anglų prof. Dž. B. Holdenas jį aprašo taip:
„Jis turės didelę galvą ir daugiau dantų už mus; jo judesiai bus vikrūs, tačiau nestiprūs. Jis vystysis lėtai, mokydamasis iki brandaus amžiaus, kurio sulauk tik 40-ies, o gyvens kelis šimtmečius. Jis bus protingesnis ir mažiau už mus priklausys nuo instinktų. Jo troškimai daugiau priklausys nuo auklėjimo. Jo intelekto lygis bus didesnis; ir daugelis kai kuriose pažinimo srityse turės tokius sugebėjimus, kuriuos vadiname genialumu“.

Jam antrina H.L. Šapiro: „Apibendrindamas mūsų prognozes apie ateities žmogų, mes galim jį aprašyti kaip aukštesnį už mus, didesnės apimties ir apvalesne galva. Jo kakta bus labiau vertikali, antakių lankai lygesni. Kai kurie būsimos rasės atstovai vaikščios pėdomis su 4 pirštais; ir daugelis anksti nupliks“.

Anot kai kurių anatomų, veidas neturės nosies, ašarų ir tarpžandikaulinių kaulų. Žandikauliai bus be dantų, o tai reikš veido aukščio sumažėjimą. Įsivaizduokime – kumščio dydžio veidelis, o virš jo aukšta statmena kakta, primenanti motociklininko šalmą. Anot Šapiro, kojos bus tik su 4 pirštais, o ant rankų teliks po 3 pirštus, kurių užteks daug jėgos nereikalaujančioms operacijoms. Rankų ir kojų kaulai bus plonesni ir silpnesni.

Pakis ir korpusas, sako antropologai. Kaukolė pasislinks žemyn, o dubuo – aukštyn. Sutrumpės krūtinės ląsta. Po kelių milijonų metų teliks vienas kaklo slankstelis, vienas krūtinės, vienas juosmens ir 2-3 – kryžmens. Raktikauliai išnyks, kaip išnyko pas daugelį žinduolių.

Toks fiziškai silpnas ir bedantis bus mūsų tolimas palikuonis, trumpu kūnu ir didele kaip puodas galva ir nepaprastu intelektu...

Atidus skaitytojas jau atkreipė dėmesį, į akivaizdų prieštaravimą: krūtinės ląstos sumažėjimas reikš žmogaus ūgio sumažėjimą. O prieš dvi pastraipos sakoma visiškai priešinga – ateities žmonės po 500 tūkst. m. bus aukštesni. Šapiro įrodymas: daugelio gyvūnų evoliucija vyko didėjant jų dydžiams: dinozaurų, arklių, kupranugarių. Tačiau ir jis apsidraudžia: „nėra priežasčių aukštesnį žmogų laikyti geresniu mechaniniu požiūriu. Iš tikro žemaūgis žmogus, ko gero, efektyviau naudoja kūne sukuriamą energiją. Tačiau estetiniu požiūriu aukštam atiduodama pirmenybė ir gali būti, kad civilizuotose tautose estetika paims viršų“.

Pirma pažiūrėkime, ar yra ribos ūgiui.

Neretai sakoma, kad jei skruzdė būtų žmogaus dydžio ji nesunkiai užneštų pianiną į 5 aukštą. Tačiau iš tikro ji neišsilaikytų net savo pačios svorio. Tas pats ir su muse, tapusia dramblio dydžio. O ir drambliui gerokai nepasisektų, jei jis sumažėtų iki musės dydžio.

Skaitę Perelmano knygas žino kad arbūzui padidėjus 2 kartus jo svoris padidėja 8 kartus. Tai, su nežymiais nukrypimais dėl formos tinka ir gyvoms būtybėms. Jei jūsų ūgis padidėja 2 kartos, svoris išauga 8 kartus. Tuo tarpu kaulų pjūvio plotas padidėja tik 4 kartus. Įsivaizduokite apkrovas skeletui. Jūsų vikrus kūnas iškart tampa nerangus! Bet juk dramblys daug sunkesnis? Tačiau jis turi 4 kojas – ir dar kokias!

Taip pat ir plaučių, kraujo indų skrandžio žarnyno plotas irgi padidės tik 4 kartus; tikėtina kad išaugusiame organizme sulėtės medžiagų apykaita, atsiras sutrikimui – organizmas sunegaluos.

Tad kūnui didėjant turi atitinkamai keistis ir visos proporcijos. Tad žmogaus sandara yra gana griežtai apibrėžta tam tikrų ribų – ir, tiesą sakant ūgio sumažėjimas yra lengviau pasiekiamas nei padidėjimas (laikoma kad pigmėjai yra geriau prisitaikę gyventi Žemės sąlygomis).

O kaip buvo nupiešti ateities žmogaus portretai? Antropologai palygino skirtingų epochų mūsų protėvių ir žmonių kaukoles. Paaiškėjo, kad ji didėjo tuo sparčiau, kuo aukštesnėje išsivystymo pakopoje individas buvo. Nubrėžė kitimo kreivę ir ekstrapoliavo į ateitį. Ir gavo didžiagalvį su aukšta galva ir smulkiais žandikauliais.

Kiek teisėta ta ekstrapoliacija?

Prof. J. Roginskis sakė: „Neabejotinai smegenų dydis ir forma turi tam tikrą reikšmę sprendžiant tolimesnę žmogaus evoliuciją, tačiau šiuos dydžius reikia naudoti labai atsargiai“.

Prieš kelis amžius Europos kilmingųjų rate buvo madinga turėti tarnus-išsigimėlius. Juos specialiai užaugindavo nuo ankstyvos vaikystės deformuodami galvą ir kūną standžiais suvaržymais. Pirkėjas priekabiai apžiūrinėdavo gyvąją prekę – jam reikėjo išsigimėlio, o ne idioto. Ir tikrai, kaukolės forma mažai atsiliepdavo protiniams žmogaus sugebėjimams. Aišku dirbinai sukelti pokyčiai nebuvo paveldimi. Smegenys, tas labai plastiškas organas, prisitaikydavo prie jam nepalankių sąlygų tik vienam žmogaus gyvenimui.

Taip pat paimkime pailgas negrų ir apvalainas mongolų galvas. Skirtumai tarp jų formavosi tūkstantmečiais. O argi skiriasi jų protiniai sugebėjimai? Tiesa, mokslininkai dėl to vienbalsiai nesusitarė...

Tarybinis antropologas S.I. Uspenskis kriterijumi paėmė tokį indeksą – smegenų dėžutės pločio ir ilgio kvadrato padalijimo iš tūrio dalmens. Sinantropui tai 0,305; javantropui – 0317; neandertaliečiui – 0360; senovės egiptiečiams ir dabarties žmonėms – 0,375. Argi ne dėsninga? Tačiau kromanjoniečiui tas indeksas buvo gerokai mažesnis už 0375! O juk laikoma, kad mes beveik nesiskiriame nuo kromanjoniečių.

Tad ar mes tebekintame?

A.P. Bystrovas knygoje „Žmogaus praeitis dabartis ir ateitis“ rašo, kad žmogaus evoliucija prasidėjo nuo pitekantropo (beždžionžmogio) kai kiekvieno individo likimas priklausė nuo sugebėjimo gauti maisto ir apsiginti nuo priešo. Natūrali atranka negailestingai naikino silpnus ir neprisitaikėlius. Vis tik pitekantropui išlikti padėjo, kad ir primityvūs dirbtiniai įrankiai. Ir sėkmė daugiau priklausė ne nuo įrankio tobulumo, kiek nuo taktinio apsukrumo. Kitaip tariant, ginklo jėga buvo padidinama jo valdančio proto sugebėjimais. Tad išlikdavo gabesni, genetiniu mechanizmu perduodami tuos sugebėjimus palikuonims. Taip buvo skatinama smegenų evoliucija.

Neandertaliečiui irgi nebuvo lengva – ir vėl gi akla natūrali atranka atidavė pirmenybę ne didesnei raumenų masei, o intelektui. Išliko išradingesni. Ir kuo protingesni darėsi žmonės, tuo tobulesnius įrankius gaminosi, tuo jiems darėsi lengviau kautis už išlikimą.

Taip galiausiai natūrali atranka neteko valdžios žmogui. Gerai apsiginklavęs žmogus, būriu medžiojantis tapo baisiu visiems žvėrims. Atsitiktinė žūtis neturėjo atrankos pobūdžio. O kiti veiksniai patys savaime negalėjo užtikrinti evoliucijos. Biologinis homo sapiens vystymasis sustojo maždaug prieš 40 tūkst. m. atsiradus kramanjoniečiui. Nuo tada neatsirado nė vieno požymio leidžiančio kalbėti apie sekantį evoliucijos žingsnį.

Tad Bystrovas daro išvadą, kad jei žmonija sau nepritaikys kai kurių eugenistų siūlomų dirbtinės atrankos būdų, tai ateitie žmonės nedaug nuo mūsų skirsis. Tai nereiškia, kad žmogus visai nesikeis., tačiau būsimi pokyčiai nebus evoliucinių pasikeitimų pagrindu.

1964 m. Maskvoje įvyko VII Tarptautinis antropologijos ir etnografijos kongresas, kurio metu prof. G. Debecas kalbėjo:
- Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečiai išsivežė Ramiajame vandenyne, Havajų rajone vykusių mūšių metu coloržuvusius karių kūnus. Kariniuose žurnaluose išliko įrašai apie ūgį. Taip į mokslininkų rankas pateko svarbi faktinė medžiaga. Karui pasibaigus, lavonai virto skeletais. Buvo išmatuoti kaulų ilgiai. Pasirodė, kad skirtingoms rasėms kaulų ilgių ir ūgio santykis skiriasi.

Pavyko išvesti bendrą formulę šiuolaikinėms rasėms. Buvo ištirti žmonių palaikai pradedant 3 tūkstm. prieš mūsų erą. Pasirodė, kad nuo Dniepro iki Jenisiejaus gyveno kresni masyvūs žmonės. Per pirmą 4 tūkst. m. pusę pokyčiai buvo didoki, tačiau antroje jie jau buvo nežymūs. Bet vis tik buvo! Bet Debecas pritaria Bystrojui – „Negali būti jokio naujo žmogaus!“

Tikrai, ateities žmogui nėra poreikio keistis morfofiziologiškai prisitaikant prie aplinkos. Bus keičiama aplinka. O jei bus peržiūrėti klasikiniai grožio kanonai, tai žmogus lipdys savo kūną savo nuožiūra (pažiūrėkite į dabarties plastinės chirurgijos paklausą). O kur dar genetinio pasitobulinimo galimybės! K. Ciolkovskis rašė: „kas gali būti galingesnio už žmogaus protą? Jam – jėga, galia ir viešpatavimas visame kosmose“.

Taigi, mokslo-techninis progresas. Bet paklausykite kosmonauto K.P. Feoktistovo nuomonės (žurnale „Žemė ir Visata“):
„Kosmosas, žmonijos progresas, jos gyvenimo sferų išplėtimas... o ar reikia viso to, tiksliau ar bus visa tai? Juk, iš vienos pusės, šiuo metu pasaulis yra labai nestabilioje būsenoje turint šiuolaikines naikinimo priemones įvairių valstybių rankose, ar artimiausiu metu jame nekils katastrofinis branduolinis karas, atvesiantis prie žmonijos žūties? Bet jei karo ir bus išvengta – kurlink eis vystymasis? Juk jau dabar aišku, kad žmogus metodiškai veikdamas gali sukurti didesnio už žmogaus intelekto dirbtines būtybes. Jei jau ‚akla‘ gamta sugebėjo sukurti žmogų ‚bandymų ir klaidų‘ metodu“, tai nuosekliai logiška mokslininkų veikla, be abejonių, leis sukurti protingesnę ir geriau gyvenimui prisitaikiusią būtybę. 0 žmonės pasmerkti ‚išsigimimui‘: ‚prisisotinant‘ žinių apie supantį pasaulį jie praras domėjimąsi juo – gerėjant gyvenimo sąlygoms ir saugumui silpsta išgyvenimo sugebėjimai ir valia kovai už būvį. Ir žmones išstums geriau gyvenimui prisitaikę automatai anksčiau, nei žmonija įsisavins kosmoso erdvę“.

Taip pat skaitykite: Senasis mano kūnas

Robotų iškilimas
Kuo taps homo sapiens?
Darvino gyvasis palikimas
S. Lemas. Robotų psichologija
Siurbkite tiesiai į smegenis
S. Lemas. Cave Internetum
Prieštaringi ankstyvieji žmonės
Ateityje mes visi būsime kiborgais
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Panspermia: kosmoso užkratas
Ar kažkur Visatoje yra gyvybė?
Žarnyno bakterijų perspektyva
Neurobiologija: kas spręstina?
Faktas ar frenologija
Kadaise nebuvome vieni
4-ojo etapo evoliucija
V. Vernadskio noosfera
Gyvybės paieškos
Didžioji pėda
Mąstymo aušra
Neandertalietis
Stikliniai laidai
Vartiklis