Teorija prieinama kiekvienam

Č. Darvinas gimė 1809 m. vasario 12 d.

Čarlis Darvinas nelaikė savęs genijumi. Savo autobiografijoje jis įrašė: „Neturiu tokio suvokimo

Evoliucijos teorijos genealogija:
610-546 m. pr.m.e. Anaksimandras pasiūlė, kad visos gyvybės formos išsivystė iš jūros žuvų ir perėjo visą pakitimų grandinę;
1735 m. Karlas Linėjus*) (1707-1778) išleido pirmą „Systema Naturae“ tomą, tapusį pagrindu taksonomijai. Vėliau jis pasiūlė, kad augalai kilo iš vieno protėvio;
1830 m. Charles Lyell (1797-1875) paskelbia „Geologijos principus“, sukėlusią Č. Darvino mintis apie palaipsnius pokyčius;
1838 m. Č. Darvinas (1809-1882) suformuluoja natūraliosios atrankos teoriją, publikuotą tik po 20 m. (1859);
1865 m. čekų vienuolis G. Mendelė (1822-1884) paskelbia savo tyrinėjimus apie paveldimumą, tačiau jo vertė pripažįstama tik po 35 m.;
1871 m. „Žmogaus kilmėje“ Č. Darvinas paskelbia žmogų kilus iš beždžionių;
1925 m. Tenesio teisme kaltinamas mokytojas J. Scopes, remiantis įstatymu, kad negalima mokyti jokių teorijų, neigiančių dievišką sutvėrimą;
1953 m. J.D. Watson‘as ir F. Crick‘as nustato DNR struktūrą. 2000-aisiais genetiniai tyrimai parodo, kad žmonių evoliucija yra santykinai trumpa – vos keli tūkstančiai metų.

akimirksniu ar gilaus proto, kuo kai pasižymi kai kurie protingesni žmonės...“ Laimei, jis giliai klydo. Darvino genijus pasireiškė tuo, kaip jo evoliucijos teorija gali į vieną visumą sujungti paskirus biologijos faktus. Genetikas T. Dobzanskis pareiškė: „Niekas biologijoje neturi prasmės kitaip, o tik evoliucijos šviesoje“.

Teorija turi sugebėti paaiškinti praeitį, dabartį ir ateitį – ir Darvinas apėmė visas tris sritis tokiu būdu, kuriam nereikia supaprastinto aiškinimo. Jo mokymas prieinamas bet kokiam išsilavinusiam žmogui, jo tekstai kartais priartėja prie poezijos: „... iš paprasčiausių pradinių nesuskaičiuojamų formų išsivystė ir yra tos, kurios puikiausios ir nuostabiausios...“.

Dar svarbiau, Darvino palikimas turi tiesioginę sąsają su tuo, kaip visuomenė kuria viešąją politiką ir netgi, kartais, kokį gyvenimo būdą renkamės. Dėl suaugusių žuvų išgaudymo perkame smulkesnes žuvis (ir už didesnę kainą), o besaikis antibiotikų naudojimas sukelia priešinimąsi vaistams – o tai jau reguliatorių ir įstatymų leidėjų sritis. Daug dabartinių ligų (nutukimas, diabetas, imuninės sistemos sutrikimai) kyla dėl mūsų genų nesuderinamumo su aplinka, kuri keičiasi sparčiau, nei vystosi žmonijos genomas. Šio neatitikimo supratimas gali padėti įtikinti pacientą pakeisti mitybą, priderinant ją prie genetinio paveldo.

Darvino gyvasis palikimas

Kai 26-ių Čarlzas Darvinas HMS „Beagle“ laivu atplaukė į Galapagų salas 1835-ais, jis parengė nedidelį pranešimą apie paukščių kolekciją, dabar siejamą su jo vardu. Gamtininkas kaip didžiasnapius suklasifikavo kitus paukščius, dabar vadinamus Darvino kikiliais. Darvinui grįžus į Angliją, ornitologas J. Gould‘as ėmėsi daryti jų iliustracijas ir atpažino, kad tai kita kikilių rūšis. Taip pradedantis savamokslis gamtininkas Darvinas ėmė suprasti, kaip kikilių snapo dydis galėjo kisti amžiams bėgant ir prisiderinti prie skirtingų salų sėklų ar vabzdžių dydžio. 1839 m. paskelbtoje „Beagle kelionėje jis rašė: „matydamas tą gradaciją ir struktūros įvairovę vienoje, artimai susijusioje paukščių grupėje, galima įsivaizduoti, kad iš pradinio paukščių kiekio šiame archipelage, rūšyse atsirado skirtumai“.

Po 20 m. Č. Darvinas šį kikilių prisitaikymą išsakys kaip galutinai suformuluotą evoliucijos teoriją, kuri iki šiol kelia begalę įvairiausių klausimų tiek mokslininkams, tiek religijų atstovams. Ir atsakymuose į juos pagarsėję Darvino kikiliai tebeturi savo rolę. Mokslininkas tvirtino, kad evoliucija vykta lėtai, bėgant ilgiems Darvino kikiliai amžiams, ir nepastebimai vienam žmogaus gyvenimui. O kikiliai yra puikus tyrimų objektas, nes jie dauginasi labai sparčiai ir yra izoliuoti atskirose salose ir retai migruoja.

Nuo 8-ojo dešimtm. biologai Grant‘ai Galapagų salas naudoja kaip didelę laboratoriją, kurioje stebi per 20 tūkst. kikilių, ir stengiasi parodyti, kaip keitėsi jų snapų ir kūnų dydžiai. Jie taip pat galės užfiksuoti galimus pokyčius naujai atsirandančioms rūšims. Grantai tėra tik vieni iš daugelio, ieškančių pavyzdžių evoliucijai pademonstruoti. Tai ir ciklidinės (daugiaspalvės) žuvys Afrikos Didžiuosiuose ežeruose, Aliaskos dyglės (žuvys), Eleutherodactylus varlės Karibuose ir kt.

Gimęs pasiturinčioje šeimoje Anglijos kaime, Čarlzas mokėsi vidutiniškai. Paklusęs tėvo norui, įstojo į medicinos mokyklą, tačiau jam buvo atstumiančiu dalyku pjaustyti žmonių lavonus ir jis jos niekada nebaigė. Nusiminęs, kad Čarlzas niekam netinka, tėvas nurodė sūnui stoti į Kembridžą ir gauti laipsnį, leisiantį tapti dvasininku. Žmogus, kurio idėjas kai kurie dvasininkai laikė kaip labiausiai įskaudinusias religiją, turėjo teologo laipsnį.

Ir nors tėvas bandė jį atkalbėti, Čarlzas priėmė pasiūlymą būti gamtininku „Beagle“ laive – ir toji 5 m. trukusi kelionė galutinai suformavo jo mąstymą. Jis pamatė didelę rūšių įvairovę Brazilijos tropikuose ir atrado fosilijas, tarp kurių buvo ir didelis tinginys, 400 km į pietus nuo Buenos Aires, vertę jį galvoti, kaip jos galėjo išnykti. Ir galiausiai trumpas, 5 savaičių trukmės sustojimas Galapagų salose.

1859 m. išleidęs „Rūšių atsiradimą“, Č. Darvinas likusią gyvenimo dalį praleido tirdamas natūraliąją atranką, pirmiausia su orchidėjomis bei kitais augalais jo gyvenamajame Downe, esančiame 16 mylių nuo Londono. Jis paliko kitiems ginti savo kūrinį. Publikacija sukėlė prieštaringus vertinimus, kurie tebesitęsia iki šių dienų, tokių, kaip ginčai su kreacionistais. Bet jau tada Darvinas turėjo daug savo teorijos gynėjų. Evoliucijos teorija, kad rūšys atsirado iš bendrų protėvių, buvo gana greitai pripažinta, tačiau natūraliosios atrankos teorija kelią į pripažinimą skynėsi lėtai, netgi mokslo bendruomenėje. Savo veikale Darvinas neaprašė paveldimumo mechanizmo, jį palikdamas hipotetinėms „gemulėms“, kurios, išskirtos kiekvieno audinio, keliauja į dauginimosi organus, ir jų kopijos perduodamos ateinančioms kartoms.

Spartaus prisitaikymo pavyzdžiai

Šie pavyzdžiai įrodo, kad evoliucija gali vykti ir labai sparčiai, kad pokyčiams gali ir neprireikti dešimčių tūkstančių metų, Gupis (Poecilia reticulata) o pakakti tik keliolikos ar keliasdešimt kartų.

Pokyčiai gali įvykti labai greitai. Vienas pavyzdžių yra gupiai (Poecilia reticulata) – smulkios žuvelės Pietų ir Centrinės Amerikos upeliuose. Patinėliai paprastai turėjo dideles uodegas ir buvo labai spalvingi – dėl to jie pamėgti akvariumų savininkų. Tačiau kai kuriuose Trinidado upeliuose jie ne tokie spalvingi. Nustatyta, kad taip yra ten, kur gausu lydekų. Tada mokslininkai į upelį, kuriame buvo gausu įvairiaspalvių gupių, prileido lydekų. Ir per kelias kartas gupių patinėliai jame išbluko.

O būna, kad pasikeitimai būna labai netikėti ir staigūs, nors susiję tik su vienu genu. Laukiniai svirpliai (Teleogryllus oceanicus) Havajuose pasirodė 19 a. pabaigoje ir laisvai gyveno tol, kol ten nepasirodė musė Ormia ochraecea, kuri dėl nepaprastai jautrios klausos išgirsta griežiančius svirplių patinėlius, kuriuose sudeda savo kiaušinėlius. Išsiritusios musės pragrauždavo svirplio kūną. Musės atvyko iš JAV ir Meksikos, kur žalojo kitos rūšies svirplius. O Havajuose jos rado naują auką, negalinčią joms pasipriešinti. 1991 m. Kauajio saloje imta stebėti svirplius, nes jų ėmė smarkiai mažėti, o 2001 m. tepavyko aptikti tik vieną griežiantį svirplį. 2003 m. nustatyta, kad saloje gausu svirplių, tačiau visi jie negriežia.

Svirpliai griežia trindami priekinius sparnus, o garsus išgauti padeda sparnų išorinių gyslų dantukai. Kauajio salos svirplių išorinės gyslos nunyko ir jie jau nebegalėjo griežti, o tada jų ėmė neaptikti musės. Maždaug po 20 kartų dauguma svirplių patinėlių tapo nebyliais. Nors pasitaikydavo ir vienas kitas griežikas, nes tokie patrauklesni patelėms.

Naujausias kreacionizmo veidas  

Kreacionistai vis dar pasisako prieš evoliucijos teorijos pateikimą mokyklose nuolat keisdami savo taktiką priklausomai nuo sunkumų, su kuriais susiduria. Ankstesnės strategijos pateikdavo kreacionizmą kaip svarią alternatyvą evoliucijai, pristatydami jį kaip „protingą sumanymą“. Kita taktika – pateikti evoliucij1 kaip prieštaringą, o kreacionizmo dėstymą įteisinti remiantis akademinės laisvės koncepcija.

Creationism Joke Siekis uždrausti mokyti evoliucijos teorijos mokyklose turi ilgą istoriją. 3-me dešimtm. JAV išleisti tokie įstatymai Tenesio Butlerio aktas, pagal kurį 1925 m. buvo apkaltintas mokytojas J.T. Scopes. Tik 1968 m. pripažinta, kad tokie įstatymai prieštarauja konstitucijai. Tad imtasi pateikinėti kreacionizmą kaip moksliškai svarią alternatyvą. 9-ojo dešimtm. pradžioje jo lygios teisės įteisintos 27 valstijose. Tačiau 1987 m. Aukščiausias teismas pripažino, kad tie įteisinimai „neleistinai remia religiją įdiegiant religinį tikėjimą, kad antgamtinė būtybė sukūrė žmoniją“.

Kreacionistai greitai prisitaikė ir po 2 m. jau buvo pateikta „protingo sumanymo“ koncepcija (knygoje „Apie pandas ir žmones“, 1989). Joje nėra nuorodų į jokius šventraščius ar antgamtinę būtybę. Planuotojas gali būti Dievas, jie sako, tačiau tai gali būti ir ateiviai ar žmonės iš ateities, atvykę laiko mašinomis. Taip pat sakomasi, kad neturima jokio sąryšio su kreacionizmu.

Detalus koncepcijos išnagrinėjimas įvyko 2005 m. dėl incidento vienoje Pensilvanijos mokyklų, kai buvo klasėje liepta garsiai perskaityti, kad evoliucija yra „Teorija, ... o ne faktas“, kad „Teorijoje yra spragų, kurioms nėra paaiškinimų“ ir kad „Apie pandas ir žmones“ pateikta koncepcija yra svari alternatyva evoliucijai. Ieškinį pateikė 11 mokinių tėvų. Teismas pripažino, kad “protingas sumanymas” nėra mokslas ir kad tai yra „lengvoji“ kreacionizmo forma. Filosofė B. Forrest atskleidė, kad minėtos knygos juodraščiuose buvusios nuorodos į kreacionizmą buvo pakeistos į „sumanymą“ po 1987 m. teismo nuosprendžio.

Tad kreacionistai ėmėsi standartinės evoliucijos diskreditavimo strategijos, panaudodami tris pagrindines temas: 1) kad evoliucija neparemiama mokslo faktais arba jiems prieštarauja; 2) evoliucijos teorijos dėstymas varžo religiją, moralę ir visuomenę; 3) sąžininga būtų dėstyti kreacionizmą greta evoliucijos teorijos.

2008 m. pasigauta sąvoka „akademinė laisvė“, kuri buvo pagrindinis pirmojo kreacionistinio filmo „Expelled: No Intelligence Allowed“ (Išvarytas: Protas neleistinas) leitmotyvas. Apeliacija į laisvę suprantama – visi yra už laisvę. Argi nesvarbu lavinti kritinį mąstymą, logiką ir diskusijas? Tačiau mokytojai sako, kad jiems niekad nereikėjo įstatymų nurodinėjimų, kaip pateikti temas. Tačiau mūšis dar nebaigtas ir vis naujų „Aktų“ projektai iškeliami svarstymams.

Papildomai paskaitykite Kreacionizmo veržimasis

Kas sukūrė Darviną? Ogi – Dievas!

„Pew Research Center“, pakartojęs 2005 ir 2009 m. apklausą, patvirtino nuogąstavimus, kad kreacionizmas JAV labiau paplitęs, nei tikimasi. 2013 m. kovo-balandžio mėn. apklausti 1983 visus visuomenės sluoksnius atstovaujantys respondentai, atsakinėję į 2009 m. klausimus. Dar 2023 respondentai turėjo smulkiau paaiškinti savo požiūrį į evoliuciją.

Ir paaiškėjo, kad:

Papildomai žr.: E.C. Scott. Evolution vs. Creationism, 2009

Planas ir evoliucija

Kai kurie mokslininkai ([1], [2]) nurodinėja, kad naudingos modifikacijos vyko dažniau, nei to galima iš gryno atsitiktinumo. O sudėtingoms struktūroms (pvz., sparnams ar akims) išsivystyti reikėjo ilgų mutacijų teisinga tvarka eilės – Darwin vs Intelligent Design ir maža to, visos tarpinės neužbaigtos stadijos privalėjo būti kažkuo naudingos, nes kitaip natūrai atranka būtų jas atmetusi.

Darvinistai atsakydami nurodo reguliuojančių genų svarbą. Šie gali įjungti ar išjungti kitus genus, tad genuose užkoduoti nauji organai gali atsirasti labai greitai ir „paprastai“. Tik štai, nėra pakankamo paaiškinimo, kaip susikūrė tokia reguliacinė sistema, ir kai reguliuojantys genai žino, kuriuos genus reikia įjungti, o kuriuos išjungti.

Tad mokslininkai pripažindami, kad genų kitimu ir natūralia atranka galima dalinai paaiškinti nežymius pokyčius rūšies viduje, tačiau jie visai netinka aiškinant naujų ir aukštesnių rūšių atsiradimą. R. Šeldreikas rašo:
“Kodėl augalai ir gyvūnai išsiskirstė po skirtingus tipus, kaip kad paparčius, spygliuočius, vabzdžius ir paukščius, o neliko vientisame gyvųjų formų spektre?” [3]

Svarbia palaipsnės evoliucijos problema yra įtartinas nuosekliai pereinamųjų formų tarp pagrindinių rūšių fosilijose nebuvimas, pvz., tarp bestuburių ir žuvų, žuvų ir amfibijų, amfibijų ir reptilijų, reptilijų ir paukščių bei žinduolių. Tad visai nežinome, kaip iš žuvų pelekų išsivystė kojos, kaip žiaunos tapo plaučiais, žvynai plunksnomis, o kojos sparnais...

Be to, dauguma rūšių atsirado staiga, milijonus metų gyvavo praktiškai nepakitę, o tada nepaaiškinamai išmirė. Į tai atsižvelgdami neodarvinistai ėmė aiškinti, kad rūšys atsiranda ne palaipsniui, o staiga, sparčiais evoliuciniais šuoliais, todėl ir nelieka pereinamųjų fosilijų.

Darvinistai dažnai tvirtina, kad bet kuri rūšies savybė turi tam tikrą adaptacinę reikšmę. Bet tada, sako Fritdžofas Kapra, „sunku paaiškinti, kodėl gyvos formos išsivystė toliau nei melsvai žali dumbliai, kurie buvo tobulai prisitaikę prie aplinkos, nepralenkiami dauginimosi galimybėmis ir įrodė savo tinkamumą išgyvenimui milijardų metų trukme“ [4].

Darvinizmas laikosi, nes dauguma materialistiškai nusiteikusių mokslininkų negali pateikti pakankamos alternatyvos. Ir tada paaiškėja, kad vienintele alternatyva belieka biblinė Jahvė. Nors štai teosofija nepripažįsta nuolatinio fizinių formų keitimosi ir joje evoliucija yra sąmonės, kuri suteikia gyvastį naujoms formoms, vystymasis.

Nuorodos:

  1. R. Wesson. Beyond natural Selection, 1994
  2. L. Watson. Supernature II:..., 1987
  3. R. Sheldrake. The Presence of the Past: Morphic resonance and the habits of nature, 1989
  4. F. Capra. The Turning Point, 1987

*) Karlas Linėjus (Carl Nilsson Linnæus, 1707-1778) – švedų gamtininkas, augalų ir gyvūnų klasifikatorius; medikas. Švedijoje yra gerbia ir kaip literatūrinės švedų kalbos kūrėją (jis daug keliavo ir rašė savo kelionių apybraižas); jis dalyvavo ir steigiant Švedijos Karališkąją mokslų akademiją; aktyviai veikė, kad gamtos mokslai būtų įtraukti į universitetų programą.
Jis visas augalų ir gyvūnų rūšis sujungė į klases, o klases suskirstė į būrius, būrius – į gentis (gentis sudaryta iš panašių rūšių). Kiekvieną rūšį Linėjus pavadino lotyniškai. Tačiau augęs religingoje aplinkoje ir būdamas religingu, nepripažino galimybės, kad gali atsirasti naujos rūšys – visos esančios jau buvo pasaulio sutvėrimo metu.
Iš dalies Linėjaus dėka turime ir dabartinę Celcijaus skalę. A. Celcijaus termometre 0 žymėjo vandens virimo temperatūrą, o 100 – užšalimo. Linėjui tai pasirodė nepatogu, ir jis skalę apvertė.

Mąstymo aušra
Žemė - beždžionių planeta
Kadaise nebuvome vieni
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Panspermija: kosmoso užkratas
Prieštaringi ankstyvieji žmonės
Neurobiologija: kas spręstina?
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Thomas Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Škotai – geologijos pradininkai
Mitologija Visatos masteliu
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Drakonų ežeras Kinijoje
Senasis mano kūnas
Tarybiniai alchemikai
Kaip jie mus darė
Nojaus arka surasta?
Lietuvos drugiai
Jie tebegyvena!?
Kriptozoologija
Didžioji pėda
Neandertalietis
Žemiausi žmonės
Vartiklis