![]() |
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
Stiklo ir betono SAAB-KAMAZ dangoraižis užstotų pusę dangaus, jei tasai jau nebūtų užstotas antros, trečios ir tolimesnių eilių dangoraižių. Tad artimiausias dangoraižis teužstodavo kitus, - ir tiek. - Na ką? paklausė susikaupęs Šamrajus. Pasiruošęs, Paša? Ir jiedu nuvarė. Tiesiai prie pagrindinio įėjimo į SAAB-KAMAZ. Standartinio bendrojo gyventojų identifikatoriaus rėmas dukart cyptelėjo. Na, čia gaišaties ir neturėjo būti kitaip nei vienas, nei kitas nebūtų galėjęs palikti savo viengungiškų butukų Klino pakraštyje. O ir į metro niekas nebūtų jų įleidę. Nesumokėjote mokesčių? Pradelsei kreditą? Gavai baudą? Štai ir sėdėk namie ir lauk policijos. Vis tiek nežengsi gatvėje nė dviejų žingsnių, - jei pastebės ir ne parduotuvėje, tai požeminiame perėjime. Antrasis detektorius buvo korporatyvinis, Kamazo. Tačiau ir Šamrajus, ir Potiochinas dar vakar gavo oficialius kvietimus šiandienos rytui, 10:30. Tad ir čia nenusimatė sutrikimų. Tačiau prie trečio, antiteroristinio, kaip ir tikėjosi, stabtelėjo su savimi kompanionai nieko draudžiamo neturėjo, tik po personalinį komą, ir dar i-boardas pas Šamrajų (vis tik prezentacija). Tačiau nuo kažkurio laiko Potiochino kairėje rankoje buvo titaninis žąstikaulis. Na priedo dar ir bitumininė oda. Kol vienas apsaugininkas buvo nusitaikęs į juos, kita tikrino maskviečio kortelę medicinos serveryje. Protezas buvo teisėtas, todėl nė vienas jų nesijaudino. - Tvarkoj, - burbtelėjo antrasis apsaugininkas. Pirmasis su neslepiamu palengvėjimu nuleido dusliai blizgantį Moržą, įsikišo jį į dėklą ant juosmens ir demonstratyviai nusisuko. - Jums į 30 aukštą, - pranešė antrasis, matyt draugiškesnis. - Alfa sektorius, štai, tie liftai. Jie jai įėjo į termošliuzą, kai pirmasis apsaugininkas vis tik leido sau pademonstruoti balsą Potiochinas įsitempė. Potiochinas atsiduso ir rimdamas burbtelėjo: Šamrajaus įkalbinėti nereikėjo. Pasirodo, kad į 30 aukštą kelia atskiras liftas. Vietinis ofiso planktonas jį pagarbiai vadino ponišku. Į Šamrajų ir Potiochiną visi pradžioje žiūrėjo tarsi į tuščią vietą, tačiau, kai jie perėjo vestibiulį su bendraisiais liftais ir pasuko prie poniško, nugaros net rūkti ėmė. Na dabar žinok mūsiškius! mintyse linksmai ištarė Šamrajus. Lifte budėjo gyvas liftininkas. Su livrėja. Ar kaip ten tie papūgos apdarai su galionais ir
pozumentais vadinasi? Bendrai paėmus, ne kitaip, kaip žmogus užpraeito amžiaus Maskvos kabako.
- Prašau, ponai! tvirtu baritonu pakvietė liftininkas ir iškilmingai mostelėjo. Lifte buvo: odinė sofa trim asmenims, pora autentiškų krėslų, prabangus persiškas kilimas iš Kinijos, plokščias kondicionierius palubėje ir tikras akvariumas. Šamrajus pradžioje pamanė holograma. Bet ne, iš tikro tikras. Pro melsvą vandenį matėsi groteskiškai išdidinto Havajų langusto galva. - Prisėskite, ponai! Kol kompanionai neatsisėdo, liftininkas nesiteikė net durų uždaryti. Šamrajus pasirinko krėslą, o Potiochinas sofą. Kilo vos 4 sekundes. Durų uždarymas ir atidarymas ir tai ilgiau truko. - Su atvykimu, ponai! iškilmingai liftininkas ir vėl mostelėjo ranka. Šamrajus tylėdamas žingtelėjo iš paskos, vos nulaikydamas juoką, kuris būtų buvęs ne vietoje. Matyt, čia buvo taip priimta. Rostov Technics, kaip prisimenu, kiekviename žingsnyje buvo prikaišiota įvairiausių automatų, o čionykštė vadovybė, atrodo, užkibo ant parodomojo rusiško šiko, tautoje jau seniai užmiršto. Tačiau čia ne tauta, o centrinė SAAB-KAMAZ valdyba. Paša susimylėjo dar vienam karališkam nusilenkimui. - Ponas Šamrajus? - Valdyba jau susirinko, laukia jūsų ir generalinio. Prašau paskui mane. Trečią ėjimo minutę Potiochinas giliai atsiduso ir pagalvojo: Turtingai jie čia... Ir tikrai, turtinga. Kiekvienoje salėje, pro kurias jie praėjo, buvo galima nesunkiai įrengti baseiną, įleisti ten begemotą, ir visa tai nekristų į akis. Valdybą, kaip paaiškėjo, sudarė šešetas jaunų vyriškių brangiais kostiumais. Vyresnių už Šamrajų su Potiochinu tikrai nebuvo vyresnių, o juk Šamrajui ką tik suėjo 35-i. Potiochinui 37-i. Bendrai imant, jie drąsiai galėjo susirinkusius vadinti gentonsnapiais, nes 12-12 m. skirtumas tai daryti leido. Po minutės pasirodė generalinis. Šiam, ko gero, trisdešimt tuoj stuktels. O ir žvilgsnis protingesnis. Todėl, matyt, ir generalinis... Sveikintis čia, atrodo, laikė bereikalingu dalyku. - Penkių minučių jums užteks? pasitikslino generalinis, krisdamas į ortokrėslą ir jame nugrimzdamas. Šamrajus su Potiochinu susižvalgė. - Nebent tik .... bendrais bruožais, - atsargiai ištarė Šamrajus. Teorijos per penkias minutes neišdėstysi. Valdyba nebyliai stebėjo generalinio galvą, kyšančią iš ortokrėslo. - O jūs pasistenkite. Ir neužmirškite, beje, kad Kembridže ir Harvarde dėsto ir fiziką. Šamrajus išraiškingai pažvelgė į Potiochiną ir ryžtingai pradėjo: Tuo metu ant artimiausio staliuko Potiochinas įtaisė i-boardą ir į 3D kubą išvedė prezentacinį modelį. Šamrajus kalbėjo la-a-a-bai trumpai ir sugebėjo sutilpti į nepilnas septynias su puse minutės. Kaip bebūtų keista, jo niekas nepertraukinėjo, o auksiniai berniukai klausė atidžiai. Jie, velniai griebtų, netgi kai ką suprato; Šamrajus tai juto buvusio dėstytojo nugaros smegenimis. - Tokiu būdu laivai su mūsų varikliu galės skristi penkiskart didesniu už šviesą greičiu. Tai nereiškia, kad
jie juda greičiau, nes šviesos greičio viršyti negalima. Mūsų variklių veikimas visai nesusijęs su judėjimu, kaip
tokiu, jie veikia prisirišimu prie konkrečių erdvės koordinačių ir sugeba tą prisirišimą koreguoti. Šamrajus atsikvėpė ir paslapčiom žvilgtelėjo į Potiochiną. Viktoro kalba iš esmės pakartojo ankstesnes, tačiau kai kuo, be abejo, ir skyrėsi. Šamrajus kalbėjo intuityviai ir įkvėptas, o kadangi artistinių sugebėjimų netrūko... - O ar negalėtumėte pateikti kokią nors nesudėtingą analogiją, Kad jūsų variklio veikimas taptų labiau
suprantamas? paklausė vienas iš jauniklių. Gana rimtai paklausė. Susidomėjo. Šamrajus peržvelgė auditoriją septynios akių poros smalsiai žvelgė tiesiai į jį. Tačiau niekas neskubėjo spėti, kas gi įvyks. - Teisingai! vis tiek patvirtino Šamrajus. Papjė-mašė truputį pasislinks, tačiau, kadangi ji sunkoka ir
yra inertiška, gerokai mažiau nei pats žemėlapis. Jos koordinatės žemėlapio atžvilgiu staigiai pasikeis. Na aš ir duodu! pats save pagyrė Šamrajus. Apie būties vėją ir bures jis paimprovizavo pirmąkart. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo neblogai. - Na, ką gi, - iš krėslo atsklido generalinio balsas. Pagal mane viskas pateikta gana suprantamai. Bent jau aš teorinių klausimų neturiu. O jūs, ponai? Ponams klausimų tarytum irgi nekilo. - Tada einam prie praktikos, - atsiduso generalinis. 12 milijonų. Ar jums neatrodo, ponai fizikai, kad tai
juokingai mažai? Kad variklis, kuris žmonijai padovanos žvaigždes, vertas gerokai daugiau? Mae nurodytas skaičius kiek neramina.
Mes nelaukėme, kol pirkėją ras Ruskosmosas jų vadovaujantis personalas linkęs .... e-e-e... gerokai pervertinti savo nuopelnus kuriant Šamrajaus- Potiochino variklį. O kalbant paprasčiau, mūsų daliai vargu ar būtų tekę daugiau nei milijonas dviem. Bendrai sakant, nusprendėme surizikuoti ir rinktis ne žvirblį rankoje ir ne gervę danguje, o kažką tarp jų. Jei norite, varną kišenėje. Mažiau už gervę, tačiau čia, kišenėje, o ne danguje. Ir ne smulkus žvirblis iš kitos pusės. Generalinis mąstė maždaug minutę. Tada garsiai spragtelėjo pirštais. Iškart kabinete pagyvėjo pasirodė stiuardai su padėklais, referentai su aplankais, kažkokie griežti bulbonai išsprogusiomis akimis.... Kontrakto pasirašymo procedūra Šamrajui praėjo tarsi rūke kaip visada. Gali būti, kad prasidėjo adrenalino pagirios po improvizuotos kalbos. Tačiau čia Viktoras visiškai pasitikėjo Potiochinu, nes laimei tasai turėjo dar ir teisininko diplomą. Potiochinas atrodė susikaupęs, tačiau visiškai nesinervino. Vadinasi, viskas eina. Galiausiai išgėrė brangiausio viskio. Aišku, už kuo greitesnį revoliucinio variklio įdiegimą tarpžvaigždiniuose laivuose. Už 50 km nuo stiklo ir betono SAAB-KAMAZ dangoraižio Šamrajus leido sau galutinai atsipalaiduoti. - Fu... atsiduso jis. Atrodo, pavyko. Vienbėgis kaip tik atriedėjo prie Mytiščių platformos. - Žinai, - mąsliai ant eskalatoriau nutęsė Šamrajus, - aš, atrodo, sugalvojau, ką rinktis kitu. Dešimtu. Vis
tik, jubiliejus. Potiochinas tik šypsojosi. Pelningas tas reikalas amžinai prekiauti amžinais varikliais. Generalinis tylėjo gana ilgai nelaimėliai fizikai matyt jau spėjo nusileisti ir palikti korporacijos pastatą. Pavaduotojas vystymui diplomatiškai kostelėjo. Generalinis atsigavo ir lėtai peržvelgė šešetą pavaldinių. Tada vienu gurkšniu užbaigė likusį viskį. - Projektą užkasam. Į stalčių! pareiškė jis, nerūpestingai atsegiodamas safjanivinį aplanką su kontraktu
ir blanį su laikmena. Konradai, parengsi ataskaitas Ruskurui ir Jurolian Petrolium. Mintis apie tai, kad amžinų variklių supirkimas irgi gali būti pelningas, taip ir liko neišsakyta. Šaja-Dū pagarbiai prisėdo ir išjungė atgaminimą. Linkas-vertėjas iškart liovėsi domėtis, kas vyksta, ir prisnūdo savo kampe. Kapitonas buvo liūdnas. - Ką pasakysi? kreipėsi jis į Sibaja-Dū, vyriausiąjį žvalgybinio kreiserio Suda-Bū fiziką. Sibaja-Dū kilstelėjo iš ložemente ir įsitaisė savo vietoje. Pagarba laivynui jis neblizgėjo, tačiau visai nepaisyti subordinacijos irgi negalėjo. - Ką čia pasakysi, kapitone? Jie net atskridimo laiką teisingai paskaičiavo. Tai neabejotinai darbinė
koncepcija, užbaigti jį net prie Žemės lygio nesunku. Svarbiausią dalį jie atliko išmoko teisingai
sinchronizuoti kvantinius perėjimus. Papildomi skaitiniai: | |