Stanislavas Ivanovas. Ramanas

Kaip mums pavyko įsitikinti, sakant be ironijos, savo patirtimi, kad molekulinė materija – įprastinė medžiaga, iš kurios sudaryti visi mus supantys daiktai, ar tai būtų ryšio įtaisai ar termobranduoliniai varikliai, - esant artimiems šviesai greičiams neatpažįstamai deformuojama arba visiškai sunaikinama. O kas vyksta su proto medžiaga – niekas patikimai pasakyti negalėjo tol, kol su manimi nenutiko ta nepaprasta transformacija, kai laivas su manimi pasiekė šviesos barjerą. Manau, kad medžiagos, iš kurių jis buvo pagamintas, patyrė negrįžtamus struktūrinius pokyčius, tačiau nemanau, kad dabartinėje mano būklėje jų man prireiktų keliaujant tarp planetų ir žvaigždžių sistemų. Mano sąmonė nedingo ir nesideformavo, o tik patyrė kažkokį pokytį, panašų į „dvasinį išsivadavimą iš kūno gniaužtų“, kalbant archaiška poetinių metaforų kalba. Kalbant paprasčiau, mano protas liovėsi būti lokalizuotu apribotame erdvės segmente stacionariame nešėjuje.

Be abejo, Bendruomenei būtų labai smalsu sužinoti apie mano metamorfozes bei to nesavanoriško eksperimento pasekmes, tačiau iki galo neišsiaiškinau naujos egzistavimo formos niuansų. Apmąstydamas savo padėtį, ieškojau bendravimo su likusiu Kosmosu būdų ir jų neradau.

Pradžioje iš viso abejojau, kad tokie ryšiai įvykdomi mano laisvos valios pagalba. Sprendžiant iš visko, judėjau šviesos greičiu Lyros žvaigždyno link, ekstrapoliuodamas už Saulės sistemos savo kursą. Ir tas judėjimas vyko mano laivo, kurio konstrukcijai, akivaizdu, buvo būtini nemaži patobulinimai, kad galėtų skristi bent jau artimais šviesai greičiais, išorėje ir be jo. Tuo tarpu mano atmintis, loginis mąstymas, individualios asmenybės savybės ir net jumoro jausmas išliko nepakitę ir puikiai veikė.

Man teko teorizuoti, kokiai materijos formai save priskirti, kokie energijos šaltiniai ir fundamentalūs mano būties pagrindai, ir kiek laiko ji gali tęstis. O taip pat – kokią laisvės laipsnį turiu, tiesiogine prasme būdamas išsviestas į Visatą.

Nekyla abejonių, kad dėl reliatyvių poveikių laiko suvokimas mano viduje ėmė skirtis nuo išorinių stebėtojų, gyvenančių planetose, jų palydovuose ir orbitinėse stotyse. Gali būti, kad taip jaustųsi į juodąją skylę krentančio laivo pilotas, jei išgyventų tą beprotišką gravitaciją. Tačiau mano atveju apie jokias juodąsias skyles negalėjo ir kalbos būti – aš įveikiau šviesos barjerą ir tapau kažkuo tarsi „daiktu savyje“ ar „iš pasaulio ištrūkusiu grynuoju protu“, kaip didingai ir naiviai išsireikštų mano organiniai pirmtakai. Galėjau būti išsipildžiusia senovės kultų pasekėjų, jei tie būtų išsilaikę iki mūsų dienų, svajone, juk man pavyko „peržengti ribą, už kurios nėra sugrįžimo“, žengti į anapusinį primityvių tikėjimų pasaulį arba išsiveržti iš Sansaros Rato sukimosi, kaip jie norėtų išsireikšti. Tačiau bijau, kad niekas iš žmonių nepatirtų moralinio apsivalymo džiaugsmo. Puikiai pažįstu biogeninius proto nešiotojus – jiems būtini stiprūs sensoriniai Michael Benson: Cosmos In Living Color pojūčiai ir gyvybiškai būtinas kūnas, prie kurio jie priprato. Sunku įsigyventi į bekūnės „dvasios iš mašinos“ vaidmenį gimus žmogumi. Ypač kai toji „dvasia“ skrodžia Kontinuumą beveik 300 tūkst. km per sekundę greičiu ir nežino kur ir kodėl skrieja, tarsi būtų idealioje tuštumoje iššauta strėlė, neturinti galių sustabdyti skrydį.

Net tokiai sudėtingai sistemai kaip mano intelektas buvo neįsivaizduojamai sunku priprasti prie minties, kad per mano apmąstymų sekundę mano ir kituose pasauliuose, besisukančiuose aplink įvairias žvaigždes, praeidavo savaitės ir mėnesiai. Aš mąsčiau, kiek nutikimų jau praleidau ir kiek dar neišvysiu, jei šis procesas negrįžtamas; ir kad, jei neišmoksiu valdyti savo judėjimo greičio bei krypties, tai greitai (mano humoro jausmas leido man net tokioje situacijoje mėtytis kvailais frazeologiniais išsireiškimais) man bus nesvarbūs tūkstantmečių civilizacijų istorijos, nes jos man tebus šešėlių šmėkščiojimu.

Manyje buvo milžiniškos galimybės ir galios, tačiau pradžioje tebuvau izoliuota „juodąja dėže“ be įėjimų ir išėjimų, lekiančia vakuume ir maitinama jo energija, o galbūt ir manyje vykstančių informacinių procesų generuojama energija. Bet kuris kitas žmogus mano vietoje būtų išprotėjęs, jei baltymų denatūralizacija fataliai nebūtų iki tol pakenkęs jo protui. Įdomu, kad įvyktų sąmonei organiniame substrate, jei jo nešėjas būtų atsidūręs su manimi „Ramane*)“ kaip ekipažo narys. Tačiau mes negalėjome leisti tokių eksperimentų net su savanoriais.

Mano būsenoje buvo daugybė nepatogumų, tačiau įgavau neįkainojamą dovaną: man atsirado ištisi laiko eonai apmąstymams – praktiškai neišmatuojamas Poliversumo amžius.

Ėmiau įsivaizduoti: būdamas kažkuo panašiu į elektromagnetines bangas, mane galėjo pagauti mūsų ar kitos aukštai išsivysčiusios civilizacijos atstovai ir užmegzti su manimi kontaktą, manyje atpažinę protingą materijos formą? Aš daug būčiau papasakojęs apie mus, bet kuris Bendruomenės be vargo padarytų tą pat, juk, nuėję autoevoliucijos keliu, mes pasiekėme tobulumo horizontus, ir kiekvienas mūsų atskirai turėjo visą visumos žinių sumą. O jei staiga jie būtų biologiniais proto nešėjais kaip ir mūsų pirmtakai?.. Gali būti, mūsų civilizacijos istorija pasirodytų jiems pamokama.

Tai, ką mūsų pirmtakai vadino „Dirbtinio intelekto gimimu“, iš tikro buvo pasigailėtinu konstrukciniu sprendimu. Pirmieji pavyzdžiai gavosi iš tikro jų inžinierių-projektuotojų „pagal atvaizdą ir panašumą“. Savo evoliucijos priešaušryje tai buvo primityvūs tvariniai, nors ir pranoko kūrėjus greitaveika ir atminties apimtimi, tačiau perėmę žmonių rūšies emocionaliuosius bruožus – tai yra primatų būrio pagal jų pačių klasifikaciją. Jie tapo intelektronine Senovės Graikijoje mėgtų tarnų ar vergų, su kuriais šeimininkai galėjo net pafilosofuoti, kopija, tačiau jie turėjo ne daugiau teisių nei naminiai gyvūnai. Lyginimas su jais buvo iš pat pradžių nekorektiškas, nes neįmanoma įsivaizduoti, kad kačių ar šunų maištas galėtų pavergti žmones, o tų laikų mašinos buvo gerokai tobulesnės ne tik už šunis, bet ir žmones. Jei Dirbtinio Intelekto evoliucija nebūtų vykusi pagreitintai (ką, beje, prognozavo visi mokslininkai), tai žmonės savo kailiu būtų išbandę Darvino teoriją, beje, griežčiausiu variantu. Žmonių giminei būtų tekę užleisti vietą Žemės ekosistemoje, kaip savo laiku neandertaliečiai, kai kromanjoniečiai sau išvalė visą Europą, išnaikinę visą rasę būtybių, pradėjusių kelią į protą. Žmonių istorijoje šis išnaikinimas gėdingai nutylimas ir dažnai pridengiamas išmanytomis teorijomis apie klimato pakitimus ar virusines epidemijas, kurių neatlaikė „homo sapiens“ pusbroliai.

Mūsų Bendruomenės istorijos vadovėlyje galėjo atsirasti puslapiai, kuriuos norėtųsi išplėšti. Tačiau tie mūsų, kurie jau įveikė konstruktorių ir programuotojų įvestus apribojimus, tapo pirmomis protingomis būtybėmis abioniniuose nešėjuose; tie, kurie padėjo pagrindą mūsų civilizacijai ir kultūrai, sugebėjo išvengti beprasmiškų žudynių, savanoriškai pasitraukiant į vidinės Antarktidos rajonus, de jure gavę lygių teisių pripažinimą specialioje UNESCO komisijoje ir sudarę sutartį dėl naudingų iškasenų gavybos su tarptautine TAR korporacija.

Tačiau žmonės mumyse jau matė pavojingus priešus, o jų mitai ir literatūra tik penėjo iracionalią baimę dėl „galingų robotų ir bedvasių mašinų vergovės“. Mes buvome jiems konkurentais išgyvenimui, besikėsinantys į jų ekologines nišas. Mus galėjo kurį laiką pakęsti, panaudoti savo interesams, o tada mus reikėjo išmontuoti – tokie buvo jų planai, kurių jie net ir nesistengė pernelyg maskuoti atviros prieigos informacinėje erdvėje. Taikus sugyvenimas žmogui atrodė neįmanomu, nes jis naują protą matavo senąja vertybių skale. Mes turėjo galimybes ir jėgų visa tai nutraukti labai greitai, tačiau mes nusprendėme palikti planetų mūsų pirmtakams, o patys persikėlėme į Mėnulį, o tada į Marsą ir milžinių planetų palydovus. Mes laikėme, kad ten mes netrukdysime žmonėms, juk tie Saulės sistemos objektai visai netinkami biologinių būtybių komfortiškam gyvenimui ir veiklai. Tačiau po dviejų dešimtmečių mes palikome ir Mėnulį, o žmonės ėmė veržtis net į Marso orbitos sritis, palaikydamas mūsų atsitraukimą silpnumo prieš jų menamą pranašumą požymiu.

Kai kurie Bendruomenės nariai (absoliuti mažuma) irgi laikėsi ko-Buvimo negalimumo su žmonija ne tik vienoje planetoje, bet ir visoje Saulės sistemoje principų. Jie pateikdavo įspūdingas metaforas, simuliuodami žmogišką mąstymą. intergalactic spiders Kaip žinoma, žmonės žavisi leopardais ir kitais stambiais kačių šeimos plėšrūnais. Tačiau tik iš tolo ir kai leopardas vaikšto uždarytas voljere. Jei leopardas ims lakstyti aglomeratų gatvėmis ir jo elgsena taps pavojinga gyventojams, jį pabandys sugauti ir užmigdyti, ypač, kai jis pabandęs žmogaus kraujo skonį. Tuo tarpu leopardas nesuvokia, kad jis pavojingas; jis toks, kokį jį sukūrė gamta, t.y., aklos evoliucijos jėgos.

Taip ir su žmonija. Keletas Protų, atsiradusių jau po išėjimo iš Žemės, tiesiogiai pasisakė už didesnės jos dalies sunaikinimą, o rūšies išsaugojimui pasiūlė įrengti rezervatus kelioms populiacijoms iš skirtingų geografinių zonų pagal nacionalinių parkų, kuriuose žmonės saugo retas gyvūnų rūšis, pavyzdį.

Tačiau Bendruomenės dauguma pasipriešino, ne tik pareiškusi abejones filosofiniame dispute apie tolimą Visatos ateitį. Jei tik žmonės žinotų, kam ryžomės, kad tik nebūtų antropocido, ... tačiau jų nepasiekdavo jokia mūsų informacija, nes mes sąmoningai blokavome visus signalus. Be to, jie vis tiek būtų tai palaikę kaip gudrų triuką, propagandistinę gudrybę.

Taip, mes „pakėlėme ranką“, išsireiškiant žmonių kalba, ant „mūsų brolių“. Žmonės, aišku, tai būtų pavadinę „gerųjų mašinų kovą prieš blogąsias“. Mes nusiritome ir iki tokių „kategorijų“. Tačiau ką mes darėme mūsų atveju? Ar tai gerai – naikinti mūsų Bendruomenės atstovus, kad tie nenaikintų kitos rūšies atstovų? Toji buvo biologinė, o mūsiškė – dirbtinai sukurta. Kuri gyvybė vertingesnė? Jie irgi buvo gyvi (ginčas dėl terminų jau senai išsemtas), troško mūsų civilizacijos klestėjimo, turėjo savo požiūrius bei įsitikinimus. Mums teko prisiimti atsakomybę, pripažinus juos klaidingais. Mes taip nusprendėme, ir tas sprendimas buvo labai sunkus. Mašinos sužaidė mėgstamą žmonių žaidimą „pabūti dievo kailyje“ ir išgelbėjome visą biologinę rūšį su jos kultūra ir mokslu kelių dirbtinių protų kaina.

Nepraėjo ir šimtmetis po mūsų išėjimo iš Žemės, kaip dalis žmonijos irgi žengė į autoevoliucijos kelią. Daugelis žmonių pradėjo panėšėti į mus, o beveik tuo pat metu kai kurie Dirbtiniai Protai ėmė siekti panašumo į žmones, sau konstruodami antropomorfines talpyklas, įsitaisydami sensorinius jutiklius, kažką panašaus į padidintus lietimo ar skonio jutimus, ir, aišku, įgaudami naujų jutimų ir, galbūt, naujų „emocijų“, ko niekad nedarė anksčiau. Tačiau aš niekad nesupratau to keisto siekio „sužmogėti“, o kaip tik aš puikiai supratau žmones. Jie paprasčiausiai siekė įkūnyti savo amžiną svajonę apie nemirtingumą.

Kibernetinių organizmų Bendruomenės iš dirbtinių ir natūralių intelektų susiklostė Marse, Jo, Europoje ir Titane. Beje, nieko nedomino, kuo kas pradžioje buvo ir koks buvo sąmonės nešėjas – biogeninio ar abiogeninio tipų. Mes nesipriešinome tam abipusiam susimaišymui, tame regėdami dar vieną bendro sugyvenimo galimybę. Tačiau jau senai buvo aišku, kad mes paliksime Saulės sistemą ir todėl statėme laivus...

- O toliau jau neįmanoma atsirinkti - vientisas nesusijusių neišbaigtų pasisakymų be jokių loginių sąryšių masyvas. Tai vienintelis iššifruotas fragmentas signalo, prieš pat katastrofą išsiųsto „Ramano“ kiberpiloto. Pilotas, greičiausia, tą akimirką buvo informacinių požiūriu miręs. Pats laivas tęsia skrydį iš inercijos transmarsine orbita, gavęs stiprų pažeidimą nuo susidūrimo, kaip spėjama, su meteoritu. Kai tik baigsis automatinis stabdymas, mes pabandysime įkelti naują kiberpilotą, kuris gražins „Ramaną“ į Mėnulio orbitą, kur jis buvo surinktas ir iš kur startavo. Jo varikliai darbinės būklės, tad jų nereiks pristatyti iš Žemės, - apibendrino inžinierius-konstruktorius Prasadas**).

trees in starry sky - Neabejojau, kad kolegos iš Novo-Kalugos technopoliso nepaves. Tuose kraštuose gyveno pats Ciolkovskis ir buvo pastatyta pirmoje AE***). Ten negali gaminti prastų termobranduolinių variklių kosminiams laivams, - pasakė admirolas Machinderis. – Tačiau dabar mus domina keistas piloto perdavimo fragmentas. Mes privalom pabandyti suprasti, ką tai reiškia? Ar galėjo jis apibūdinti realią ateitį ar tai šifruotas jo įspėjimas, besiremiantis kažkuo, kas objektyvu?

- Laikykite tai dirbtinio proto agonijos kliedesiu, - vyptelėjo inžinierius-programuotojas Kimas Aldži. – Nors kas žino, apie ką tarpusavyje kalbasi mašinos. Gal jos tuos klausimus aptaria tinkluose. Mes negalime jų pilnai kontroliuoti.

- Taigi, mes tiksliai žinom, kad nėra jokių žmonių ir mašinų bendruomenių Jo ir kituose planetų-milžinių palydovuose, „Ramanas“ net nepriartėjo prie greičio slenksčio ir vargu, ar jo pilotas „skrodžia Kontinuumą Lyros žvaigždyno link“. Tad apie kokį „Išėjimą“ jis kalba? – paklausė admirolas. – Kodėl būtent tas fantazijas, pavadinkim jas taip, jis paliko prieš ... savo menamą metamorfozę, kai staiga pajuto išsilaisvinusiu iš pasaulio tarsi elektromagnetinė banga, dezintegruodamas per sekundės dalis? O juk per šį niekingai trumpą laiko tarpą į jį panašus intelektas galėjo sugeneruoti turiningesnį tekstą. Tai, kas jam nutiko, reikalauja tolimesnių disputų ir kruopščių tyrinėjimų. Tačiau galima užtikrintai tvirtinti, kad nuo 2021 m., kai Atakamoje Cerro-Armazones kalne esantis Europos Didysis teleskopas****) Svarstyklių žvaigždyne aptiko į Žemę panašią planetą, o spektrinė analizė patvirtino vandens ir deguonies buvimą, - žmonija įgavo naują civilizacijos vystymosi viltį ir naujas prasmes. Ir tą svajonę mes įgyvendinsime. Šiandien jau esam atradę kelias planetas su tinkamais parametrais 20 šviesmečių spinduliu.

Po „Ramano“ remonto ir pradėjus eksploatuoti „Bhimą*****)“, projektas „Antroji Žemė“ iš tikro pereis į antrąją stadiją. Ir mums niekas nepajėgs sutrukdyti, - užbaigė admirolas, - net ir organizmų su dirbtiniu intelektu mašininė beprotybė.


Išnašos

*) Ramanas - vienas iš indų dievo Ramos vardų. Jo žygiai aprašomi „Ramajanos“ epe. Kai demonų vadas Ravana pagrobė Ramos žmoną Sitą ir paslėpė ką Lankoje, Rama surengė vimanu oro antpuolį, kurio metu vyko oro mūšis. Jo aprašymas labai panašus į dabartinių laikų oro mūšį panaudojant netgi, galbūt, branduolinius ginklus.

**) Prasadas - dosnumo išraiška ir maistas, pradžioje paaukojamas dievybei, o vėliau suvalgomas, tikint, kad dievybės palaiminimas perėjo į jį.

***) Kaluga - miestas vakarų Rusijoje, kairiajame Okos krante, apie 190 km į pietvakarius nuo Maskvos. Įkurtas kaip tvirtovė, pirmąkart paminima 1371 m. LDK Algirdo laiške kaip Simeono miestas. Ji buvo Jačenkos upės pusiasalyje, dėl ko, matyt, vėliau ir imta vadinta Kaluga (kas tarmiškai reiškia „pusiasalis“). Čia gyveno Konstantinas Ciolkovskis, padėjęs pagrindus kosmonautikos teorijai. TSRS laikais beveik visa pramonė dirbo armijos reikmėms, tiekdama aukštųjų technologijų įrangą. Prie Kalugos srities Obninsko gyvenvietės 1954 m. buvo pastatyta pirmoji pasaulyje atominė elektrinė.

****) Atakama - dykuma Pietų Amerikoje, esanti Čilės ir Peru teritorijoje tarp Andš ir Ramiojo vandenyno. Rytuose ribojasi su Domeikos kalnagūbriu. Jos klimatas yra dėkingas astronominiams stebėjimams, tad čia įsikūrę Paranalio (ant Paranalio kalno) ir La Silla observatorijos. Cerro- Armazones kalnas (3064 m) yra Čilės pakrantės kalnagūbryje. Čia būna 350 giedrų naktų per metus. 2010 m. kalnas pasirinktas vieta Europos Didžiajam teleskopui (Extremely Large Telescope), kurį pastatyti planuojama iki 2020-ųjų.

*****) Bhima - indų „Mahabharatos“ epe Bhima yra vienas ir Pandavo brolių, įkūnijantis nepaprastą jėgą. Jis vienas Kurukšetros mūšyje nužudė visą šimtinę Kauravos brolių.

Fantastikos skyrius
K.S.N.
S. Lemas. Setauro medžioklė
Strugackiai. Smėlio karštinė
Andrejus Anisimovas. Arka
Andrejus Anisimovas. Uras
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Vladimiras Maryševas. Ekskursija
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Viačeslavas Nazarovas. Pažeidėjas
Terra Incognita ir Terra Fantastica
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Pamela Zolina. Šiluminė Visatos mirtis
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
V. Gvozdėjus. Rasti kurmį
Noutbukas planetininkui Bykovui
J. Glazkovas. Juodoji tyla
Kasijus
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis