Akmuo veržėsi iš rankos ir bandė nuskristi. Prisipažinsiu, visad maniau, kad nulaikyti antimasę labai sudėtinga, - o gavosi akmuo kaip akmuo, lygiai taip pat nori kristi, bet tik aukštyn. Sukirbėjo įtarimas, ar tik Tarasas nepakišo man kokios nors klastotės, kad įkalbėtų dalyvauti abejotinoje, tačiau velniškai gundančioje ekspedicijoje? Ėmiau prisiminti antimasės savybes.

Lygtai buvo – atostūmis nuo „įprastinės“ masės.

Turi neigiamą energiją – to netgi laboratorijose su specialia įranga nustatyti nesugeba, ginčijasi, ar tik senukas Einšteinas nepamiršo „uždėti“ modulio savo E-Em-Cė.

Aha! Jėga lygi masei padaugintai iš pagreičio, taigi antimasė turi skrieti į priešingą pusę nei ją sviedžia. Tai patikrinti aš galėjau, ir be to visai paprastai!

- Stok! – šūktelėjo Tarasas, drūtas skustagalvis vaikinas, iš užsimojimo supratęs, ką ketinu daryti.

Tarasas sumosavo rankomis, bandydamas sugauti brangų akmenį, tačiau įprotis privertė gaudyti prie metimo linijos, o akmenukas, skaudžiai trinktelėjęs per pirštus, praskrido virš mano rankos kaip ir priklauso antimasei. Gražia tokia parabole nuskriejo, remdamasis į universiteto lubas.

Apie tai aš kažkaip nepagalvojau.

- Na ir kaip jį iš ten paimsi, gudročiau? – piktai paklausė Tarasas.

Universitete koridorius statė aukštus, nepagailėjo „žinių šventovei“, nors Marse su deguonies erdve striuka.

Kaip galima išimti akmenį iš 3 m gylio duobės? Tik nusileisti.

- Kopėčios...
- Užrišk, - liepė Tarasas ir paėmęs už alkūnes nutempė prie tualeto. Nebandžiau ištrūkti – prasikaltęs, ką ten... – Trumpiau, atiduosi iš savo dalies, - netikėtai taikiai pasiūlė Tarasas. – Dabar pasirodyti negalima, kad nesužinotų, kur telkinys. Varom.

Man ant nosies buvo įskaitų savaitė. Pirmąkart, tarp kitko, pakilau iki antro kurso žiemos sesijos. Na ir gerai – pasimokyti bus galima ir vėliau, o štai Tarasas su antimase vargu ar vėl pasirodys.

.Taigi, o ir dukart už tą patį neatsiskaitymą neišmeta!

Krovininį laivą Tarasas surado priešistorinį, tačiau didelį.

- Jis bent apsaugą nuo radiacijos turi? – pasidomėjau, apžiūrinėdamas „Kaliostro“ prietaisų lentą.

Džiugino, kad daugelis daviklių tikrai teikė naudingą informaciją. Tiesa, nesuprantamų ir nepažįstamų buvo daugiau, bet juk ne visi jie buvo skirti navigatoriui.

Tikriausiai.

Tarasas neatsakė, įdėmiai įsižiūrėdamas į po jais tįsantį paviršių. Rausvo smėlio kopos, monotoniškas peizažas. Nuo tokio ima snaudulys, jei nežiūri į prietaisus.

- Kaip mes tokiu dinozauru pakilsim? – paklausiau. – Čia perėjimai nenumatyti... - Užrišk, - mestelėjo Tarasas. Plačiai nusišypsojo, pastūmė šturvalą, nukreipdamas “Kaliostro” žemyn. – Trumpiau, antimase pasikrausim iki “mama, neliūdėk”, jis lengvu pataps. Ranka į orbitą užmesi, ne tai, kad perėjimais.

Krovininis laivas sklandžiai nusileido ant grunto. Pro iliuminatorių įžvelgiau nedidelį surenkamą namelį – tokius reklamuoja visur, pilnai autonominiai. Gyventi juose tarsi ir galima, pats tokiame tryniausi geologinės praktikos metu... Ta praktika mane ir įtikino, kad geologija – ne man.

- Tarasai, tai ilgam?

Jis neatsakė. Užsitempė ant veido deguonies kaukę, atvėrė šliuzą ir nučiuožė žemyn, nelaukdamas, kol išsilankstys normalus trapas.

Aš nesiskubinau. Primečiau laivo masę, kurią reikėjo kompensuoti. Atsižvelgiau į tai, kad antimasė randama nedideliuose telkiniuose, - tiksliau, didelius telkinius eksploatuoti pavojinga: nuėmus „stogą“, ji visa ir rauna į nežinia kur, prigriebusi ir kasėjus. Gavosi, kad dirbti teks savaites, o tai ir mėnesius. O esant tokiai spartai, jau visai nesvarbu, pradėti valanda anksčiau ar vėliau.

Netikėtai iš namelio išėjo vaikinas – pagal išvaizdą vyresniųjų kursų, kresnas, neaukšto ūgio.

- Trumpiau, susipažinkit! – dusliai šūktelėjo Tarasas pro deguonies kaukę. – Tai Makaras, kasėjas, jis rado ir kasa antimasę.

Vaikinas linktelėjo, patempė kaukę aukštyn, kad parodytų, kad šypsosi.

- O čia gudrutis, navigatorius. Pristatys mus į Žemę.

Kaip tik dabar mokiausi navigatoriaus amato, visus pusantrų metų. O paskutiniu metu dar ir aktyviai ruošiausi ateinančiai sesijai.

Kai ką iš tikro mokėjau.

Problemą pastebėjau per vėlai, tik kai išjungėme perėjimus – tarsi kai užbaigėme įsibėgėjimo manevrą. Pažvelgiau į „spidometrus“ ir nusprendžiau, kad „Kaliostrui“ kilo problemų su prietaisais. „Navigatoriaus“ daviklyje greitis buvo ketvirčiu mažesnis nei „skaičiuoklėje“.

Kasėjas priplaukė pasimėgauti tuo, kaip keikiuos. Tarasas pasišiaušė, išklausęs, kas įsitiko: - Gerą. Tik prietaisai rodo...
- Trumpiau, patikrink greitį.
- Kaip?
- Pagal žvaigždes, - draugiškai pasiūlė kasėjas. Iš akių matėsi, kad jis nesityčioja, o iš širdies kartoja populiarų navigatorių juoką.
- Iki žvaigždžių – šviesmečiai, - burbtelėjau. - Kol pastebėsim pasislinkimą, ir Žemę praskriesim. O musm ne tik pasislinkimą reikia pastebėti, o ir greitį paskaičiuoti.
- Tiesa? – nuoširdžiai nusistebėjo Makaras ir susidomėjęs pažvelgė pro iliuminatorių. – Panašu į tai. Gal tada švyturėlį išmetam? Pamatuosim, kokiu greičiu jis tolsta!
- Jis netols. Mūsų uždara sistema: visa, ką išmetam, skrenda greta mūsų tokiu pat greičiu.
- O kaip tada šitie... – kasėjas vienu žodžiu apibūdino savo požiūrį į prietaisus. - ... aria?
- Šis, - pastuksenai per „navigatorišką“. – Privalo gaudyti orbitose esančių švyturių signalus, kažkaip paskaičiuoti, ar tai pagal padėties poslinkį, ar tai pagal skirtumą tarp signalų... Tik jis neveikia.
- Užrišk, gudruti. Čia vis tip-top!
- O šis skaičiuoja, kiek kuro ir su kokiu pagreičių iščiurkšta, atsižvelgia į laivo masę ir parodo, koks turėtų būti greitis, Štai jos tai ... – galvoje suvirpėjo neaiški nuojauta. Aš sutikrinau duomenis – ir ant galvos pasišiaušė plaukai.

Na taip, buvo paprastutis uždavinukas: pristatyti masės Em didžioji planetolėkį su pradiniu kuro kiekiu iš planetos A į planetą B taip, kad likusio kuro Em-vienas užtektų iškilimui į orbitą ir dar kažkiek liktų manevrams. Tokius vyresnių kursų studentai triauškino viens-du.

Aš ir surašiau gražų skrydžio planą, sugebėjau netgi paskaičiuoti optimalią trajektoriją, kad nukaktum greičiau. Tiesa, kuro atsargų liko nedaug, tačiau kas ir kada ima Admiraliteto rekomenduojamus 50%. Kam tiek laiko sugaišti veltui!

Štai ir gavosi kaip gavosi.

Starto metu antimasė beveik atstojo laivo masę, liko smulkmenos – tad perėjimai susitvarkė. „Kaliostro“ startavo ir nurūko link paskaičiuoto susitikimo su Žeme taško. Tik štai po kažkurio laiko laivo masė tapo lygi nuliui dėl kuro išeikvojimo, o vėliau tapo neigiama. Ir varikliai vietoje to, kad spartintų, pradėjo stabdyti.

Štai apie tai aš nepagalvojau.

- Mums trūksta greičio, - pasakiau, lyžtelėjęs perdžiūvusias lūpas. „Kaliostro“ – visai tinkamas pavadinimas laivui-vaiduokliui.
- Pamatyk tik, atskrisim kiek vėliau, - gūžtelėjo pečiais kasėjas. – nėra ko parintis.
- Mes kosmose. Kai pasieksim Žemės orbitą, Žemės ten jau nebebus. Ir prašoksim pro šalį.
- Trumpiau, gudruti! Perskaičiuok! Ir nesakyk, kad trūksta kuro!
- Problema ne tame. Mes negalime greitėti. Jei įjungsim variklius, tai tik stabdysim.

Tarasas nusikeikė.

- Tai kažkokia keista logika, - pasitrynė nosį kasėjas. – Taigi, kuo greičiau skrendam, tuo lėčiau judam? Viskas atvirkščiai?

Aš linktelėjau. Kaltės jausmas didėjo, tarsi Novos sprogimas, apimdamas mane visą ir nieko nepaliekant. Viduje beliko mažas trupinėlis – baltoji nykštukė.

- O kaip paprastai stabdo? – paklausė kasėjas. – Gal yra koks pedalas?
- Atsuka į priekį žiotis, - mašinaliai atsakiau. Supratau Makaro minčių eigą.

Pabandžiau įsivaizduoti, kaip tai veiks – ir negalėjau. Beje, matematinių paskaičiavimų pateikti nereikia. Kompleksinis skaičius realiame pasaulyje, pvz., taip pat pavaizduoti sunku, jau nekalbant apie en-mates erdves, aukštesnes nei trijų matavimų. Ir nieko – kažkaip skaičiuojam.

- Gudruti, tu įsitikinęs? – sunerimęs paklausė Tarasas, kai krovininį laivą pasukau nosimi į Marsą.
- Aš patikrinsiu, - atsakiau ir suteikiau nežymų impulsą.

„Skaičiuoklė‘ paklusniai numetė greitį. „Navigatoriaus“ spidometras ne iškart, tačiau padidino padidino rodmenis maždaug tokia pat reikšme.

- Aš vaikystėje tokį košmarą sapnavau, - kasėjas šniurkštelėjo nosimi. – Spaudžiu stabdžius, o aviakaras didina greitį. Spaudžiu gazą – dar greičiau skrendu. Taip mums nebus?

Į orbitą patekti nepavyko.

Laimei, ir nebandžiau. Laiku susivokiau, nusiminiau ir įsispoksojau į iliuminatorių. Žemė buvo gana didelė. Pro debesis matėsi neryškūs žemynų kontūrai. Ten gyveno žmonės, kuriems niekas negrėsė.

Ir ko tas žmogus veržiasi į kosmosą?

- Trumpiau, gudruti, - atsiduso Tarasas. – Vėl pramoviai?
- Pas mus perdaug antimasės.
- Išmesim, - pasiūlė kasėjas. – Nėra dėl ko parintis. Marse šito gero šimtui metų užteks.
- Ilgiau, - mašinaliai pataisiau aš. – Jei tarsim, kad Marso tankis toks pat, kaip kitų Žemės grupės planetų, tai visą „trūkumą“ padengia būtent antimasė. Tai kažkur...
- Aš ir sakau, - mūsų amžiui užteks, - linktelėjo kasėjas. – Kiek išmesti?
- Užrišk, - grėsmingai tarstelėjo Tarasas. – Aš tuoj gudrutį pro šliuzą...
- Tada teks dar 60 kg antimasės numesti, - gūžtelėjo pečiais kasėjas.
- Ir kuo ji jums pamaišė? - Laivas laikosi orbitoje Žemės traukos dėka, - niūriai paaiškinau. – Judėjimas ratu sukuria išcentrinę jėgą, kuri kompensuoja traukos jėgą, dėl ko jėgų dedamoji tampa lygi nuliui; ir objektas juda vienodame aukštyje. O mus nuo žemės tiesiog nustumia. Ir mes tiesiog nepapuolam į ratą.
- Priskrendam arčiau, - pasiūlė kasėjas. – Pristabdom ir imkim iš lėto šliaužti iš paskos. Kiek ten to atostūmio tokiu atstumu?
- Žemė juda, - atsidusau. – Kasi kūnas turi masę, tai jau neturi reikšmės. Kūnas patenka į gravitacinį lauką, ir ten jau pagrindinė problema – nenukristi. Mūsų gravitacinis laukas niekaip nepagriebs.
- Nesupratau.
- Žemė skrieja kosmose. Jei mes paprasčiausiai sustosim, ji kiekvieną sekundę nuo mūsų nutols po 30 km. Vienintelis šansas – paskaičiuoti manevrą taip juvelyriškai, kad mes užeitumėm Žemei už nugaros greičiu, lygiu Žemės greičiui, plius atsižvelgus į pagreitį, kurio prireiks, kad įveiktume atostūmį nuo planetos, plius atsižvelgti į Žemės orbitos kreivumą. Aš taip nesugebėsiu. Niekas nesugebės.
- Vis tik iki galo nesupratau, - prisipažino kasėjas. – Nesvarbu, tikiu tavimi. Vadinasi, jei numesim tiek antimasės, kad grįžtų pradinis svoris, bus galima nesiplėšyti?
- Neduosiu! Tai beveik viską reikia išmesti!
- Už tat – mes Žemėje, - nusišypsojo kasėjas.
- Be kreditinės kišenėje!
- Pažvelk linksmiau, - pasiūlė kasėjas. – Jei jau Marse kažkaip sukomės, tai Žemėj tikrai neprapulsim.
- Trumpiau, išmetat savo dalis, mano – neliečiat!,br> - Kaip pasakysi, - gūžtelėjo pečiais kasėjas.- Pradėsim mano. Gal ir užteks.
- Užrišk. Gudrutis kaltas, tegu jis ir moka.
- Vėliau išsiaiškinsim, - nusprendė kasėjas. – Kodėl turiu mūsų navigatorių be dalies palkti. Beje, o kaip sužinosim, kad masė tapo nuline?
- Paskaičiuosim, - burbtelėjau.

„Nulinė masė“ įstrigo smegenyse. Prabėgo raukšlėmis, pakuteno pakaušį.

- Palaukite!

Kasėjas greitai atlėkė atgal, smalsiai žvelgdamas į mane. Tarasas atsivilko iš paskos, uždarė liuką, uždengė savo kūnu.

Greitai patikrinau paskaičiavimus. Visa suėjo.

- Skrendam į Lagranžo tašką.
- O ten kas? – perklausė kasėjas. Tarasas keistai įsitempė.
- Tai taškas sistemoje Žemė-Mėnulis, kuriame abipusė trauka lygi nuliui. O kadangi atostūmis lygus traukai, tai ir abipusis atostūmis bus lygus nuliui.
- Atleisk? – tarė kasėjas.
- Žemė mus stums link Mėnulio, o Mėnulis tokia pat jėga – prie Žemės. Galiausiai mes užsifiksuosime tame taške ir galėsim būti prie Žemės kiek norime ilgai. Gausis tas pats išėjimas į orbitą, tik kiek aukštokai nuo paviršiaus.
- Trumpiau. Sakai Lagranžo taškas, - prabilo Tarasas. – Pirštu bakstelėk žemėlapyje, gudruti.
- Jų keli, - užtikrintai parodžiau apytiksles koordinates dviejų ir susimąsčiau, kiek dar liko ir kur.
- Trumpiau, iš kur žinai, kur manęs laukia perpardavėjas?
- Taigi... – pasimečiau. Ten tikriausiai visi antimasės perpardavėjai būriuojasi. Patogu ten.
- O kam mums perpardavėjas? – pasidomėjo kasėjas. – Geriau tiesiai. Tiems, kurie naują kosminį liftą stato. Arba laivų statytojams. Gi naudingiau bus!
- Trumpiau, nori – tąsykis su savo dalimi. Tu, matyt, visus dokumentus antimasei turi? O gal už gavybą ir pardavimą visi mokesčiai sumokėti?

Muitinės kontrolė pasirodė po pusvalandžio po sandorio su perpirkėju sudarymo – vos vos spėjus perkrauti antimasę ir pasiimti pinigus.

- Kas tokie? – abejingai klausinėjo muitininkas. – Iš kur? Vizito tikslas? Kuriam laikui? Ar turite lėšų gyvenimui Žemėje nurodytam laikotarpiui? Paruoškite pasus ir po penkis kreditus, pažymėsiu įvažiavimo vizą.

Aš ištiesiau dokumentą.

- Užsieninį, - atsiduso muitininkas. – Vietinį gali Marse rodyti.

Aišku, kad į tarpplanetinį lainerį manęs be dokumentų ir nebūtų leidę. Tačiau juk mes skridome patys. Ir apie užsienietišką pasą pamiršome.

Apie jį kažkaip nepagalvojau...

Fantastikos skyrius
V. Maryševas. Primityvas
Anatolijus Radovas. Georkas
S. Lemas. Setauro medžioklė
L. Dilovas. Lagranžo taškas
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Andrejus Anisimovas. Arka
JAV antigravitacinė eskadrilė
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
V. Vasiljevas. Varna kišenėje
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
A. Azimovas. O dabar užveržkite veržlę B27
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
V. Gvozdėjus. Rasti kurmį
Noutbukas planetininkui Bykovui
Tarpplanetinė komunikacija
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis