A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
6 dešimtm. pabaiga, iš 2004 m. leidimo

Apie autorius

Broliai Strugackiai (Arkadijus ir Borisas) – vieni garsiausių fantastų. Pagal jų kūrinius pastatyti populiarūs filmai: A. Tarkovskio „Stalkeris“ (1979), K. Brombergo „Burtininkai“ (1982), A. Germano „Sunku būti dievu“ (1989) ir daug kitų; kuriami kompiuteriniai žaidimai... Juos skiria daug kas: amžius (Arkadijus gimė 1925 m., o Borisas – 1933 m.), profesijos (Arkadijus – japonų kalbos vertėjas, Borisas - astrofizikas), gyvenamoji vieta (Maskva ir Leningradas), tačiau vis vien jie 35 m. kūrė tarsi vienas autorius. Jų pirmoji apysaka „Rausvų debesų šalis“ (žr. recenziją) pasirodė 1959-ais, o vėliau su kiekvienu nauju kūriniu keliamos problemos sudėtingėjo. 7-o dešimtm. apysakos („Sugrįžimas“, „Bandymas bėgti“, „Sunku būti dievu“, „Plėšrūs amžiaus daiktai“) kelia žmonijos „pagerinimo“ klausimą prievartinėmis priemonėmis. Tai neliko nepastebėta - iššaukė apribojimų ir draudimų tarpsnį rašant „į stalčių“. Būtent tais „nebyliais“ metais parašyta „Piknikas abišalėje“, „Miljardas metų iki pasaulio pabaigos“, „‘Žuvusio alpinisto‘ viešbutis“, „Pasmerktas miestas“, trilogija apie Maksimą Kamererą („Gyvenama sala“, „Vabalas skruzdėlyne“, „Bangas ramina vėjas“). Jų pagrindinis turinys – žmonijos kontaktai su kita, labiau išsivysčiusia civilizacija. O kas, jei toji ims aktyviai „gerinti“ žmoniją kaip kad žemiečiai-progresoriai darė ankstesniuose Strugackių kūriniuose? O jei iškils nauja antžmogių rasė, pasirengusi abejingai nušluoti nuo Žemės paviršiaus savo atsilikusius protėvius? Tai iškeliama dar 7-o dešimtm. apysakose „Bjauriosios gulbės“, „Sraigė ant šlaito“ (plačiau apie tai Pusiaudienio pasaulis).
Cenzūra pasibaigė 9-me dešimtmetyje. Išleidžiami kūriniai „iš stalčiaus“... Naujų beveik nepasirodo. Atsiranda nerimo ir pesimizmo motyvai, kas pastebima filosofiniame romane „Apsunkę nuo blogio“.
Arkadijus mirė 1991-ais, o Borisas – 2012-ais. Paskutiniu bendru jų kūriniu buvo komedija „Piterio žydai arba Nelinksmi pasakojimai žvakių šviesoje“ (1990) – perspėjimas dėl pernelyg optimistiškų šių laikų vilčių. Ją pastatė daugelis Rusijos teatrų.

- Žinai, - tarė Bobas, - išgerčiau dabar pomidorų sulčių. Šaltų pomidorų sulčių... - Jis apsivertė ant kito šono ir su pasibjaurėjimu išspjovė nuorūką. – Kai nuo cigaretės skauda liežuvį, geriau išgerti pomidorų sulčių.
- Kai ką nors skauda, reikia gerti konjaką. – Kalbantis buvo aukšto ūgio ir liesas. Jo vardas buvo Vikontas. – Galima degtinę. Tinka ir likeriai. Pakenčiama ir vynas, kuriame, kaip žinoma, randasi tiesa. Tačiau geriausia – spiritas...
- Užmiršai alų. Tu netikėlis, - tarė Bobas, - aš dabar pagurkšnočiau alučio...

Palapinė buvo karšta ir tamsu. Ant žemės mėtėsi miegmaišiai, daugybė nuorūkų, šautuvas, iššautos gilzės ir pora aulinių batų. Pro žemą trikampę landą matėsi rausvoki tamsūs barchanai ir sunkiais debesimis aptrauktas dangus. Gūsiais pūstelėdavo karštas vėjas, brazdinęs palapinės brezentą.

- Klausyk, Bobai, ar tau tarp dantų girgžda smėlis?
- Nespėju spjaudyti. O kas?
- Man pabodo. Aš riju jį jau antrą savaitę. Tai nervina. Palauksiu dar pora dienų, surinksiu daugiau seilių, eisiu pas mūsiškį ir ...
- Pakeliui maitinsies seilėmis ir gilzėmis. Būsi baisus savo pykčiu, kaposi dygius krūmokšnius, Tačiau Violetinis dangus tave sudegins ir tavo išdžiūvusį kūną užpustys smėlis. Nes toks gyvenimas. Išeidamas neužmiršk iššauti sau į kaktą – tai sutrumpins tavo erškėčiuotą kelią ir sutaupys daug brangaus laiko. Aš raudosiu prie tavo kūno. Prisiekiu sėkme.

Bobas nusipjovė ir siekė cigaretės. Prisėdo, čirkštelėjo degtuką, užsirūkęs ėmė apžiūrinėti savo nuogas pėdas. Atsargiai palietė iššokusį mėlyną randą.

- Vietos skruzdėlės kandžiojasi kaip leopardai, - pasakė jis. – Vikontai, turi manęs pagailėti.

Vikontas neatsakė. Vėjo gūsis atvėrė palapinės klostes, dvelktelėjo karštu smėliu. Bobas krenkšdamas atsistojo, nusikeikė, užkliuvęs už kuolo, ir lėtai išlindo iš palapinės.

- Karšta, po velnių, - atskriejo jo balsas. – Vikontai, drauguži, tu supūsi gyvas... Išeik pakvėpuoti grynu oru. Ach, šis oras! Jis vėsus, kaip dvelksmas iš šaldytuvo. Riviera, Riviera! Netikite? Patys pauostykite...

Sands of Sahara Vikontas, piktai čepsėdamas lūpomis ir kas minutę spjaudydamasis, girdėjo, kaip Bobas vaikščiojo aplink palapinę. Per sienelę per vėjo šiurenimą atsklido:

Krašte, kur vėsa, kur jūros mūša,
Gyveno ilgakojis Džo...

... kaip karšta pėdoms! Oi-oi!

Romą puodeliais gėrė, į barą dažnai suko...

... Vikontai, koks pas mus paprastai būna vėjas?... Aha, aišku...

Į barą dažnai suko...

... Vikontai, išeik, mielasis, reikalas yra...

Tada kažkas nutiko.

Palapinės sienelės susvyravo, subraškėjo ir pakrypo kuolas. Vikontas prisėdo, įsiklausė. Bobo balsas:
- Ei-ei! Tau ko?... Varyk!.. A-a-a-a!.. Vikontai, čionai!..

Anapus mušėsi. Bobas riktelėjo ir nutilo. Palapinę purtė, girdėjosi sunkus šniokščiantis kvėpavimas.

Pakeliui prie karabino prijungdamas šovinimę, kliūdamas už miegmaišių, Vikontas puolė iš palapinės. Užkliuvęs spyna už kilpos duryse, kelias sekundes įniršęs plėšė brezentą, išlaisvindamas...

- Vvvva-a-a! – sklido iš už palapinės.
- Oho-ho! Laikykis, Bobai! – šūktelėjo Vikontas, sukdamas už kampo. Ten nieko nebuvo. Tik išraustas karštas smėlis..

- Bobai... - tyliai tarė Vikontas žvalgydamasis. – Bobai, drauguži...

Dūmijantys rausvi barchanai, saksaūlas, įkaitęs sunkus dangus... nukaręs palapinės brezentas... viskas. Ir išraustas karštas smėlis. Vikontas apsilaižė:
- Bobai, kur tu?

Jis išspjovė smėlį ir lėtai nuėjo aplink palapinę. Raudoni barchanai, saksaūlas, išraustas karštas smėlis... viskas.

- Aš sergu, - neryžtingai tarė Vikontas.

Į brezentą dusliai daužėsi miriadai smilčių. Tvinksėjo kraujas smilkiniuose. Dangus temo, leidosi vis žemiau ir žemiau. Vikontas pertraukė spyną, kelis kartus šoovė į viršų. Paskui baimingai apsidairė. Jis vuvo vienas.

- Jei tai pokštas, Bobai, tai labai nevykęs. Ur gausi man... - jo balsas nuslopo.

Aišku, kad tai nebuvo pokštas, ir Vikontas nuo pat pradžių tai puikiai suprato. Tačiau jam kažkodėl tapo juokinga, ir jis nusijuokė:
- Gerai, Bobai, užsimanysi ėsti – ateisi.

Vikontas ryžtingai apėjo palapinę ir lindo į vidų. Aišku, tai, ką pirmiausia išvydo, buvo Bobas, tiksliau, jo kojos – ilgos, liesos, pilkai žaliais auliniais iš burės, kurie kyšojo iš po miegmaišių. Tada vikontas supyko. Jis nukabino nuo pagrindinio ramsčio garsiąją Džal-Alla-ed-Mudino daugiakilpę iš senovinio Ufo žvėries sausgyslių ir grėsmingai ja užsimojo.

- Išlysk, senas mėšle! – suriko jis. – Išlysk, o tai teks raudoti kaip žydams prie Sinajaus sienų.

Bobas nesijudino. Vikontas atsargiai stuktelėjo per maišą. Auliniai nesujudėjo.

- Kia diable! – sumurmėjo Vikontas, bijodamas, kad šmėkštelėjusi mintis vėl sugrįš. – Užteks vaidinti Katą. Stokis.

Ir staiga. Nupurtytas nesulaikomo siaubo, atšoko atgal: kojos nejudėjo. Šiugždėjo smėlis palapinės brezentu. Dusliai tvinksėjo kraujas.

- Tai nieko, - garsiai ištarė Vikontas.

Jis numetė kilpinį ir pasilenkė virš miegmaišių. Raudonos spalvos aštrus kvapas trenkė jam į nosį. Subtilus svaiginantis aromatas – vienintelis pasaulyje – maloniausias iš kvapų Visatoje, šviežio kraujo kvapas. Patalai dar slėpė jo šaltinį, tačiau jau galima buvo susiprotėti, kad tai ne Bobas. Bobo kraujas kvepia ne taip, Vikontas tai gerai žinojo. Tačiau – auliniai? Pilkai žali Bobo auliniai? Ach, juk tai labai paprasta... Vikontas numetė patalus ir nusišaipė:
- Taip ir yra!

Užvertęs aukštyn siaurą barzdelę ir atvėręs begėdiškai platų tamsų plyšį virš raktikaulių, subjaurojęs paklodes koše iš kraujo ir smėlio, ten gulėjo tamsaus gymio vyras margu chalatu:
- Sveikas, Bažach-Tuaregai, - nusišypsojo Vikontas.

Bažachas neatsakė. Jis įdėmiai žvelgė į nukarusias brezentines lubas ir dešiniajame kumštyje gniaužė trumpų rudų plaukų kuokštą – sruogas nuo linksmos Bobo galvos.

- Nejaugi Bobas tau atidavė savo aulinius... ir dar kartu su kojomis! – sumišęs tarsi klausė Vikontas.

Negyvėlis nusišypsojo ir atsisėdo, papurtydamas rankas. Jo veidą užliejo raudonis, švytėjęs tamsoje...

Palapinė vėl sujudėjo. Bobo balsas susirūpinęs paklausė:
- Vikontai, kas tau?... Tai bloga?..

Vikontas atsisuko: įėjime susikūprinęs juodu siluetu raudonų smėlynų fone stovėjo Bobas.

- Šaukiau tave, argi negirdėjai? Su kuo čia kalbėjai? Atsipeikėk, senas bate!..

Vikontas nusišluostė prakaitą nuo kaktos, nusispjovė, žvilgtelėjo per petį. Prieblandoje – pasviręs ramstis, į krūvą suversti miegmaišiai, nuorūkos...
- Blogi reikalai, Bobai, seni, - jis neatpažino savo balso, - čia buvo Bažachas. Mačiau jį geriau, nei tave dabar...
- Bažach-Tuaregas?! – Bobas nėrė į palapinę, išsitiesė, atsargiai dairydamasis. – Tu neapsirikai? Ar supranti, ką kalbi?...

Jis užsičiaupė. Vikontas atsisėdo ant žemės, rankomis apsikabino galvą.
- Bažach-Tuaregas... - sušnibždėjo su neviltimi. – Mes žuvom, Bobai. Viešpatie, padėk mums! Mums blogiau, nei mirti... Bažach-Tuaregas!.. Tai galas, galas, Bobai! Mes kaip ir numirėliai dabar...

Bobas buvo bešokąs iš palapinės, tada grįžo ir atsistojo, įsikibęs į centrinį ramstį.
- Velniop, Vikai! – dusliai tarstelėjo. – Aš jo nemačiau... Juk manęs nebuvo palapinėje, ar ne tiesa?n Kodėl MES? Juk AŠ jo nemačiau?...

Jis prisėdo ant patalo ir pradėjo paskubomis autis. Jo rankos drebėjo.Vikontas greitai pasisuko į jį:
- Tu... tu... išeini? – jis mėšlungiškai žiobtelėjo. Tu nori išeiti,... Bobai?

Bobas neatsakė. Jis paskubomis narš palapinėje, čiupo drabužius, cigarečių dėžutes, šovinius – kišo į kuprinę. Vikontas kelias sekundes tylomis jį stebėjo, aplaižydamas perdžiūvusias lūpas.

- Tu nepaliksi manęs vieno, Bobai... - pagalau jis prakalbo, - leisi eiti kartu... Juk mes seni draugai, ar ne?...

jis ištiesė drebančią ranką link draugo peties – kad paplotų. Tas, žvilgtelėjęs laukiniu žvilgsniu, šoko į šoną. Vikontas patraukė į save durų brezentą:
- Aš nešiu palapinę, Bobai... Ir ... ir šautuvus, jei nori. Gal aš suklydau?.. Na aišku, aš suklydau – man pasivaideno... Man...

Jis nutilo ir visu kūnu palinko į priekį, stengdamasis pagauti Bobo žvilgsnį. Tas užsegė diržus, užsimetė ant peties karabiną ir, nežvilgtelėjęs į Vikontą, žengė prie išėjimo, smėliu tempdamas kuprinę. Įsikibęs į antklodę mėšlungiškai sugniaužtais pirštais, Vikontas žvelgė, kaip tas pasilenkęs lenda laukan. Vikonas, neatitraukdamas akių, žiūrėjo į išėjimą. Prakaitas stambiais lašais riedėjo jo liesais skruostais.

Tent at desert Palapinė susvyravo, Bobo kūnas vėl uždengė raudonųjų smėlių vaizdą.

- Mes seni draugai, Vikai... - Bobo balsas suvirpėjo. - Prisiekiu sėkme, tave visada mėgau labiau už kitus... Nė iš vietos! – staiga suriaumojo jis, atkišdamas į priekį karabiną, jokių ekscesų!.. Neliesk manęs!

Jis sparčiai pasitraukė, išleisdamas iš palapinės prie jo bepuolantį Vikontą. Dabar jie stovėjo veidas į veidą: Vikontas, apsiblaususiomis akimis, nuvargęs besiremdamas į dumbantį brezentą, ir Bobas su paruoštu karabinu.

- Tu žinai, kad negaliu imti tavęs su savimi, - švelniai tarė Bobas. – Tu ne pirmas ir ne paskutinis... prisimink Chao... ir Derką... ir Zisą... Juk tau ir pačiam teko elgtis lygiai taip pat. Dabar tavo eilė... Kada nors ateis ir mano... Nepyk, Vikai, drauguži... Lik sveikas.

Jie vienas kitam žvelgė į akis. Bobas nusisuko.

Tolimas besitęsiantis dundesys privertė abu užversti galvas. Dangus suvirpėjo, debesų marška plyšo, praleisdama iki baltumo įkaitusį milžinišką objektą, gaubiamą garų ir dūmų. Jis lėtai leidosi į lygumą virpėdamas nuo dundesio.

- Tai jie!!! – sustaugė Vikontas, pagriebdamas Bobą už pečių. – Tai jie!!! Prisiekiu dievu, tai jie...

Objektas palietė paviršių ir akimirksniu dingo smėlio debesyse. Po kojomis sudrebėjo žemė. Vikontas svyruodamas puolė prie palapinės su savimi tempdamas Bobą. Tas nesipriešino.

Tamsiai oranžinis stulpas įsirėmė į žemą dangų. Įkaitęs uraganas partrenkė Bobą su Vikontu ir jiedu nusirito smėliu tarsi tuščios cigarečių dėžutės ritasi vasaros miesto asfaltu vėjuotą dieną.

- Tai nieko! – kosėdamas ir spjaudydamasis rėkė Vikontas. – Tai niekai, viskas niekai! Miela senoji Žemė! Tu atėjai mūsų!

Jiems pavyko sustoti. Bobas atsikėlė pirmas, trindamas akis ir purtydamas galvą. Sūkurys galiausiai atlėgo ir matėsi maždaug už puskilometrio virpanti glotni masė. Palengva oras apie ją aprimo. Nenuleisdami akių nuo astroplano, draugai lėtai, sunkiai ištraukdami kojas iš smėlio sąnašų, slinko link jo. Vikontas iš susijaudinimo ir džiaugsmo šūkčiojo. Bobas atrodė kaip žmogus, kurį iš kilpos ištraukė sekunde anksčiau, nei to reikalavo nuosprendis. Beje, karabiną nešėsi prie šono.

- Chao... Derkas... Zisas... - murmėjo Vikontas. – Koks man reikalas? Aš grįšiu ir išgysiu. Ar ne tiesa, Bobai? Juk aš dar ne visai... Ir aš nekaltas, kad Bažachas pavogė tavo kojas... Kaip visa tai juokinga! Supranti, utraukiu antklodę, o jis ten... Toks, kaip tada... kai jį nužudė Džal-Alla... - jis nusikvatojo bepročio juoku ir užspringo kosuliu. Bobas nieko nesakė. Tik paspartino žingsnį.

Iki astroplano neliko ir 20 žingsnių, kai dalis jo glotnaus paviršiaus atsilenkė, atidengdama kvadratinę liuko kiaurymę. Keli žmonės lengvais nailono drabužiais nušoko ant smėlio, nerangiai kraipydami kojas.

- Ei-ei! Bobai! Vikontai! – šūktelėjo vienas jų. – Gyvi? O kur kiti?

Bobas buvo beatsakąs, tačiau Vikontas vėl prapliupo kvatoti.

- Jie visi grįžo namo... ir net giliau! – sušuko jis. – Melskitės už juos, vaikinai... už juos ir šaunųjį Bažachą. O aš... matote mane, ar ne? – gyvas ir sveikas... netikite?
- Greičiau! – stengdamasis peršaukti išprotėjusį , cypė Bobas. – Visi į palapinę ir už reikalo! Paimkite prekę! Pasikraukite ir iškart atgal!

Astroplano ekipažas apsupo juos. Kažkuris pagriebė Vikontą už rankų ir privertė nutilti. Pasimetęs vadas tarė:
- Turiu visai kitokias instrukcijas, Bobai. Privalau likti čia tol, kol į bazę grįš Kaino grupė... jie turi Aukso Runo.

Bobas nuo pečių nusimetė kuprinę ir ypatingai lėtai ėmė raustis joje. Visi stovėjo tylėdami, nejudėdami, neturėdami jėgų atplėšti žvilgsnį nuo jo drebančių rankų.

- Nelaikykite manęs, vaikinai, aš sveikas, - kalbėjo Vikontas. – Galiu įveikti bet kurį integralą... arba norite, aš papasakosiu, kas nutiko Kainui?

Bobas atsistojo, ištiesdamas vadui storą ryšulį, apsuktą medžiaga su guma.

- Štai viskas, kas liko iš Kaino grupės. – Jo balsas suvirpėjo. – Ir tai dar daug. Taigi, paskubėkite, vaikinai. Šiuose smėliuose ir be jūsų jau pakanka kaulų.
- Džal-Alla!
- Džal-Alla, - niūriai linktelėjo Bobas. – Paskubėkite...

Vadas atsargiai įsikišo ryšulį į užantį ir kruopščiai užsisagstė. Tarė:
- Vis tik ketinu čia pasilikti ilgesniam laikui.
- Neturi teisės, - girgždančiu balsu tarė Bobas.
- Turiu nurodymą sulaukti Kaino.
- Sakau tau, Kainas ir jo grupė...
- Nieko negirdėjau ir nieko nežinau.
- Tačiau Aukso Runo, kurį tau perdaviau, - Bobas dūrė pirštu į išsikišimą ant vado krūtinės. – Jei netiki, pasižiūrėk...
- Man perdavei? – Vado veide buvo didžiausia nuostaba. – Tu kliedi, Bobai.

Jis pasisuko į kitus:
- Ar jis man ką nors perdavė, vaikinai?

Tie tylėjo, niekingai vaipydamiesi apžiūrinėdami Bobą. Vado antakiai griežtai susiraukė:
- Jūs du suknisti išprotėję... plepate velniai žino ką, skleidžiate paniką mano ekipaže... sakysiu abu sušaudyti pagal Violetinių debesų šalies įstatymus...
- Išdavikas, - vos girdimai tarstelėjo Bobas.

Vadas išsitraukė pistoletą:
- Už disciplinos pažeidimą, pasireiškus... e-e... bandymu organizuoti sabotažą, įžeidus aukštesnį laipsniu asmenį... e-e... vykdant tarnybines pareigas...
- Už įsakymų nevykdymą, - pridūrė tas, kuris laikė už rankų iš beprasmio juoko besiraitantį Vikontą. – Nugi, stovėk ramiau, parše!
- Būtent.. už nevykdymą...

Ranka su pistoletu pakilo. Bobas, apsilaižydamas lūpas, žvelgė į juodą lėliukę... Pistoletas buvo pneumatinis, šūvio nesigirdėjo.

- Dabar į kelią, vaikinai, - pasiraukydamas kapitonas kišo pistoletą į dėklą. – Judinkitės, reikalas sutvarkytas...
- O kur kišti šitą? – paklausė laikęs Vikontą.
- Velniop! Paleisk jį. Į vietas!

Vikontas prisėdo ant smėlio šalia Bobo kūno. Be garso kvatodamas jis lavonui plekšnojo per petį.

- Tai va taip, Bobai... Tai gi va taip, drauguži... - nugirdo vadas. Jis kreivai nusišiepė ir nuėjo, grimzdamas smėlyje, link astroplano. Prie liuko stabtelėjo, uždėjo ranką ant pistoleto, apsižvalgė: Vikontas, pasišokčiodamas, mosikuodamas ilgomis rankomis, traukė prie sugriuvusios palapinės. Apsižvalgė – kapitonas išvydo jos persikreipusį veidą, plačiai pražiotą burną – Vikontas dainavo, ir žodžius vėjas atnešė iki kapitono, uždarančio liuką:

Į barą dažnai suko
mūsų Džo... o-o-o

Liukas lengvai užsitrenkė.

Vėjo sūkurys Vikontą pranešė pro palapinę ir jis dar kelias sekundes gulėjo gaudydamas orą, pusiau užpiltas smėliu. Tada kilstelėjo ir apsidairė. Ten, kur ką tik stovėjo astroplanas, į dangų kilo smėlio sūkurys, o vėjas jį ginė tolyn. Smėlis pūtėsi, jį užliedavo ryškus kraujas, kaip anksčiau Bažach-Tuarego veidą, ir tai buvo labai juokinga. Vikontas kvatojo iš visų jėgų, rausėsi į karštą smėlį ir visai nesistebėjo, greta išvydęs Kainą. Tas purtė jį už pečių ir girgždančiu balsu klausė:
- Kas tai buvo? Kur Bobas? Kalbėk, kalbėk!..
- Labas, Kainai! – linksmai atsakė Vikontas. – Dar nematei Bobo?! Jis išvyko į ten, pas juos... Linksmas šaunus vaikinas, tikrai!.. Jam net neleido papasakoti, kaip tave nužudė Džal- Alla... tave ir Bažachą... ir visus. – Vikontas pratrūko raudančiu juoku.
- Smėlio karštinė... - sumurmėjo Kainas pasitraukdamas. Jis buvo visas pajuodęs, nudegintas dykumos, nusėtas pūliuojančiomis žaizdomis, nugairintas smėlio.
- Aš tai žinojau, kad jūs visi sveikučiai, - plepėjo Vikontas, - aš šiandien mačiau Bažachą... Sveikas, linksmas... švyti... O Bobas sako: 'Greičiau, greičiau. Smėlynuose ir taip jau... tai ... kaulai... Štai, atseit, viskas, kas liko iš Kaino'. Juokdarys, jo-jo!'
- Kas per velniava, aš gyvas! Jis tai žinojo, - Kainas pasimetęs žvalgėsi aplink.
- Keikiasi!... Bobas šaukia – Runo! O tas sako – liepsiu sušaudyti! Keistuoliai! Sulindo į žvaigždėlėkį – ir dzzzik!..
- Vikontai, vaikeli, atsigauk, - Kaino balse virpėjo baimė ir viltis. – Kur Bobas? Gal jis palapinėje? Ar išskrido... Juk negali būti...
- Bobas guli ten.. Argi tu jo dar nesutikai? Jis nuėjo pas mus... pas mus... Iš pistoleto... Aukso Runo, kalba, jei netiki, įsitikink...
- Aukso Runo?.. – sušnibždėjo Kainas, lėtai stodamasis nuo kelių. – Koks niekšas!...

Vikontas matė, kaip nuo horizonto atslinko raudoni drėgni debesys, aptemo. Vos įžiūrimas per rausvą miglą Kainas staiga ant savęs perplėšė marškinius ir, grimzdamas į smėlį, patraukė kažkur į rūką. Rūkas akimirkai išsisklaidė ir Vikontas paskutinį kartą pamatė: raudoni barchanai, saksaūlas, karštas smėlis, sunkus violetinis dangus...

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Ar mąsto žmogus?
Bėgimas į kosmosą
Strugackiai. Narcizas
Paslaptingosios zonos
Pusiaudienio pasaulis
Diana Butkienė. Dalia
Rausvų debesų šalis
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
Jaroslavas Zyka. Nuosprendis
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Strugackiai. Pirmieji žmonės pirmajame plauste
Stivenas Alenas. Viešas pasmerkimas
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
A. Abramovas. Baltieji pradeda...
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Hubertas Lampo. Dievo gimimas
Strugackiai. Kaip žuvo Kangas
Lino Aldani. Onirofilmas
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Sergejus Breinas. Anomalija
Strugackiai. Šeši degtukai
Daugiaveidis Marsas
R. Aberneti. Atžala
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė