Pirmosios astronautės fantastikoje ir moterų vardai Mėnulyje. Vartiklis

Pirmoji moteris į kosmosą pakilo 1963 m. (žr. Moterys kosmose), o fantastikoje jos „skraidė“ jau beveik šimtmetį. Pirmuoju kūriniu tikriausiai būtų Andre Laurie „Mėnulio užkariavime“ (1889; žr. >>>>>), kuriame mokslininkų, inžinierių ir verslininkų grupė siekia Mėnulį pritraukti prie Žemės. Tam jie Šiaurės Afrikoje Moteris Mėnulyje

įrengia milžinišką elektromagnetą, kuriam panaudoja daug geležies rūdos turintį kalną. Bet kai Mėnulis priartėja, jo traukos jėga išrauna visą kalną ir perkelia į Mėnulį kartu su visais, buvusiais jame. Tarp jų buvo ir kelios moterys, tarp kurių išsiskiria pagrindinio veikėjo mylimoji Gertrude Kersain. Vyrams pradėjus tirti Mėnulį, ji priešinasi tam, kad ją paliktų be darbo: „Aš visai pavargau būdama nenaudingu nariu ir reikalauju dalintis darbais su kitais!“.
Užsidėjusi „deguonies respiratorių“ (ir matyt, tai pirmoji moteris „dėvinti“ kažką panašaus į skafandrą) ji dalyvauja astronominiuose stebėjimuose ir prisideda prie senovinės mėnuliečių civilizacijos liekanų aptikimo.

Kita iškilia moterimi kosmose greičiausiai buvo Lilla Zaidie Rennick iš George Griffith’o „Medaus mėnesio kosmose“ (1900; žr. >>>>>). Jos tėvas atranda „teigiamų ir neigiamų gamtos jėgų atskyrimą“ – taipogi ir gravitacijos, išskaidant į traukiančią ir stumiančią dalis. Ji sukuria mašiną, panaudojančią vieną iš tų jėgų. Lordas Redgrave, Lillos sužadėtinis, finansuoja „Astronef“ laivo sukūrimą, kuris išbandomas perskrendant Atlantą. Iškart po to įvyksta vestuvės – ir kur geriausia praleisti medaus mėnesį nei kosmose?
Stanley Wood’o¹⁾ iliustracijos buvo tiesiog puikios – ir jos yra vienos pirmųjų, vaizduojančių moterį skafandre. Įdomu, kad jaunavedžių šalmai sujungti tik 3 pėdų ilgio telefono laidu...

Toliau eitų Rhoda Gibbs iš A. Treino ir R. Vudo „Antrojo Mėnulio“ (1915, taip pat žr. >>>>>), kuriame skrendama sunaikinti su Žeme turinčio susidurti asteroido. Moters vaidmuo čia svarbesnis nei jos pirmtakių. Ji yra ne tik žavi, bet ir puiki matematikė, apskaičiavusi asteroido trajektoriją, o taip pat atsakinga už erdvėlaivio kurso paskaičiavimą. Ir sužinojusi, kad bus palikta Žemėje, pasislepia laive – ir jos buvimas jame tampa lemiamu misijos sėkmei.

20 a. pirmais dešimtmečiais moters buvimas kosmose jau nebuvo nauja idėja. Pvz., Henri de Graffigny „Penkių amerikiečių kelionėje į planetas” (1926) F. Raffin’o²⁾ iliustracijoje su trim gumburiuotais ateiviais susiduria žemiečių trejetas, tarp kurių yra ir moteris. 4-5 dešimtm. jos tampa ir pagrindinėmis tęstinių kūrinių herojėmis – kaip puikioji Gerry Carlyle A.K. Barnes rinkinyje „Tarpplanetinė medžioklė“ (1956; „Thrilling Wonder Stories“ žurnale su iliustracijomis). Jinai gaudo nežemiškus gyvūnus Londono kosminės gyvybės zoologijos sodui. Ir kas svarbu, kad jos dažnai, kaip ir Rhoda Gibbs, vaizduotos protingomis, kompetentingomis ir drąsiomis.

Paskutinis, tačiau mažiau žinomas Frico Lango⁸⁾ nebylus filmas „Moteris Mėnulyje“ (1929; apie jį skaitykite ir >>>>>), kuri kartu yra ir vienas ankstyvųjų filmų, realistiškai vaizduojančių kosminę kelionę. Jis sukurtas pagal jo žmonos Thea von Harbou^p) romaną „Die Frau im Mond“ (1928). Filmas prasideda kriminalistine nata, kai piktavaliai plutokratai sumano iš kvaištelėjusio profesoriaus Manfeldto globojamo astrofiziko Helijo pagrobti profesoriaus kurtą raketą. Galiausiai raketa „Friede“ („Taika“) startuoja su Manfeldtu, inžinieriu Vindegeru su žmona Frieda ir jėga tarp dalyvių įsiveržusiu verslininku Turneriu; o kelionės metu dar paaiškėja, kad į laivą slapta pateko dar ir berniukas Gustavas.
Pakeliui Helijus pradeda įsimylėti Friedą. Priartėję prie Mėnuliu, dramatiškai „kietai“ nusileidžia nematomoje Mėnulio pusėje: raketa giliai panyra į Mėnulio dulkes (apie įsivaizdavimą apie dulkes Mėnulyje skaitykite >>>> ir >>>>>). Tačiau Mėnulis turi tinkamą kvėpavimui orą. Dalyviai nesutaria dėl tolimesnių veiksmų. O dėl Turnerio ketinimų praturtėti žūva profesorius ir pažeidžiamas oro balionas: profesorius, su virgule ieškojęs vandens, įtraukiamas į olą, kurioje pilna aukso. Jį suradęs Turneris, nenorėdamas, kad kiti sužinotų apie auksą, nusprendžia pavogti raketą, tačiau ją sugadina. Dabar dėl oro stygiaus visi į Žemę grįžti negalės; kažkas turės likti Mėnulyje. Burtai krenta Helijui, o tada galiausiai ir Frieda nusprendžia likti su juo.
Filme pirmąkart panaudotas atbulinis skaičiavimas prieš startą, o startinis kompleksas neįtikėtinai primena NASA kosmodromą Kaneveralio iškyšulyje. Tačiau skrydžio metu nejaučiamas nesvarumas, - išskyrus tašką, kur susilygina Žemės ir Mėnulio traukos.

Pabaigai, trumpa linksma ištrauka iš Max Valier'o apysakos „Drąsi kelionė į Marsą“:

Beje, dar reikia pridurti, kad 1948 m. apie 10-15% fantastų jau buvo moterys, 1999-ais savo dalį išplėsdamos iki 36%. O pirmuoju moters sukurtu fantastiniu kūriniu laikomas M. Šeli „Frankenšteinas“ (1818), nors utopinio pobūdžio kūrinių moterys yra parašę ir anksčiau, pvz., Margaret Cavendish (1623–1673) „Liepsnojantis pasaulis“ (1666), kuriame pagrindinė veikėja per Šiaurės polių patenka į alternatyvų pasaulį, kuriame spindi kitokios žvaigždės, o jis apgyvendintas protingų kalbančių gyvūnų.

Moterų vardai Mėnulyje

Beje, priimta Veneros dariniams suteikti moterų vardus...

„Apollo” programa paliko Mėnulyje ne tik daiktų, bet ir naujų pavadinimų – krateriai pavadinti daugelio „Apollo“ astronautų vardais bei Marilyn kalnas, pavadintas astronauto J. Lowell’o (1969 m. „Apollo-8“) garbei. J. Lowell’o pareiga buvo vizualiai išnagrinėti Mėnulio paviršių.

Antro apsisukimo aplink Mėnulį metu, skrendant virš Ramybės jūros, jis išsakė pastabą apie Taruntius kraterį, tada apie žemą kalnagūbrį Derlingumo jūros³⁾ šiaurės vakaruose. Secchi kalnų⁴⁾ kalnagūbriuose buvo Secchi krateris. Lowell‘o balsas nuskambėjo aiškiai: „Kalnų gūbris didesnio kontrasto dėl Saulės kampo. Galiu matyti pradinį tašką, Marilyn kalną“. Vėliau šis trikampis kalnas pasitarnavo navigacijai „Apollo-10“ ir „Apollo-11“, nuo kurio prasidėjo šio leidimasis, misijose. Tiesa, jis liko neoficialiu pavadinimu – oficialiai tai buvo Secchi Theta. O nuo 1973 m. IAU pašalino kai kuriuos Mėnulio topografinius pavadinimus, tarp jų ir Secchi Theta, buvusį tokiu svarbiu Mėnulio misijose – jis liko tiesiog bevarde kalnų viršūne. Vis tik po ilgų ginčų IAU nusileido ir 2017 m. liepos 26 d. patvirtino Marilyn pavadinimą – tiesa, nesiejant su jokiu konkrečiu žmogumi – tiesiog kaip pirmąjį moterišką vardą Mėnulyje.

Galima manyti, kad keliautojai tolimiems kraštams suteikdavo savo pasiilgtų mylimųjų vardus. Deja, ne visada. K. Kolumbas nieko nepavadino savo žmonos (Filip Moniz Perestrelo) vardu, kaip ir F. Magelanas (Beatričė) bei Dž. Kukas (Elizabeth Batts). W. Raleigh‘as suteikė Virdžinijos pavadinimą, tačiau ne žmonos, o karališkos globėjos Elžbietos I garbei (ji buvo vadinama „Virgin Queen”).

Panašiai buvo ir su dangaus žvalgytojais. Jėzuitas Giovanni Riccioli savo 1651 m. Mėnulio žemėlapyje pagerbė tik dvi moteris. Šv. Katerinos iš Aleksandrijos krateris jungia Kirilo ir Teofilo kraterius. Tiesa, labai gerbiamos kankinės Katerinos greičiausiai net nebuvo, o legendą apie ją įkvėpė neoplatonikės ir matematikės Hipatijos istorija. Ši irgi buvo pagerbta krateriu, tik perpus mažesniu nei Katerinos.

Ir jei Marse yra „veidų“, tai ir Mėnulyje buvo vienas. Mėnulio žemėlapyje, sudarytame Paryžiaus observatorijoje vadovaujant F. Cassini⁵⁾. Moters veidas profilliu krenta nuo kalnuotojo Promontorium Heraclides į Sinus Iridium įlanką. Kas ta moteris? Vargu ar kada tikrai sužinosime, tačiau spėliojama, kad tai galėjo būti F. Cassini žmonos Genevieve de Laistre veidas.

Moterims ėmus daugiau pasiekti moksle, jų vardų gausėjo ir Mėnulyje, tačiau jų vis tik liko mažuma. Tarp 18-19 a. pagerbtųjų yra Nicole-Reine Lepaute, Mary Somerville, Caroline Herschel (jos krateris žymiai blogiau įžiūrimas nei jos brolio Viljamo).

O neseniai ten atsirado Maria Mitchell⁶⁾ ir kelių kitų žmogiškųjų „kompiuterių“, analizavusių Harvardo koledžo observatorijos fotografijas: Wilhelmina Fleming, Antonia Maury, Annie Jump Cannon, Henrietta Swan Leavitt. Marie Curie pagerbta jos mergautine pavarde Sklodowska. Vienintele gyva moterimi, „atsidūrusia“ Mėnulyje, buvo pirmoji kosmonautė V. Tereškova. Mat IAU taisyklės riboja gyvų žmonių vardų kosminiams objektą suteikimą. Nors amerikiečiai 1976 m. nedidelį kraterį pavadino „Kira“, pagerbdami kartografę rusę Kirą Šingariovą⁷⁾. Vis tik iš per 1600 kraterių, tik apie 30 turi moterų vardus.
Marilyn kalnas Mėnulyje

¹⁾ Stenlis Vudas (Stanley Llewellyn Wood, 1866-1928) – anglų iliustratorius, pasižymėjęs lekiančiais žirgais ir iliustracijomis jaunimo nuotykių pasakojimams. Taip pat iliustravo Dž. Grifino „Pasakojimus apie kitus pasaulius“ ir ankstyvosios fantastikos kūrinius. 1900 m. jis pateikė 100 iliustracijų amerikiečių Burtono „1001 nakties pasakų“ leidimui.

³⁾ Derlingumo jūra (Mare Fecunditatis) - netaisyklingos formos Mėnulio jūra esanti matomos Mėnulio pusės rytiniame pakraštyje. Iš šiaurės į pietus nusitęsia 900 km; plotas – apie 333 tūkst. km². 1970 m. jos rytiniame pakraštyje nusileido „Luna-16”; 2009 m. šiaurinėje dalyje sudužo Kinijos „Chang'e-1“ zondas.

⁴⁾ Sekio kalnai (Montes Secchi) – neaukštas kalnagūbris, einantis iš pietvakarių į šiaurės rytus, matomoje Mėnulio pusėje, skiriantis Ramybės ir Derlingumo jūras. Pavadinti pagal greta sesanti Sekio kraterį, pavadintą 19 a. italų dvasininko, Vatikano observatorijos direktoriaus ir astronomo Andželo Sekio garbei. Į šiaurės rytus nuo kalnagūbrio yra Taruncijaus krateris.

⁵⁾ Cezaris-Fransua Kasinis (César-Francois Cassini de Thury, 1714-1784) – prancūzų astronomas ir kartografas, Paryžiaus observatorijos direktorius (nuo 1771 m.). Sudarė pirmą pilną topografinį Prancūzijos žemėlapį, kurį užbaigė jo sūnus.

⁶⁾ Maria Mitchell (1818-1889) – amerikiečių astronomė, gamtininkė, pedagogė. 1847 m. atrado kometą, vėliau pavadintą jos vardu. Iki 1842 m. buvo kvakere, vėliau perėjo į unitarizmą.

⁷⁾ Kira Šingariova (g. 1938 m.) – rusų kartografė. 1967-77 m. dirbo Kosminių tyrimų inst-te. Domėjimosi sritys: planetų kartografija, kosminė teisė.

⁸⁾ Fricas Langas (Friedrich Christian Anton Lang, 1890-1976) austrų kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris. Pirmojo pasaulinio karometu buvo triskart sužeistas, o po karo rašė scenarijus ir vaidino kabarete, kol 1920 m. susipažino su prodiuseriu E. Pomeriu, pakvietusiu dirbti į Vokietiją. Jis laikomas vokiečių nebyliojo kino klasiku, ypač dėl „Metropolio“ (1926). Pirmasis garsinis F. Lango filmas buvo „M“ (1931). 1933 m. paliko Vokietiją, nes turėjo žydiškos kilmės, o jo žmona Thea_von_Harbou ėmė simpatizuoti naciams, tad jiedu netrukus išsiskyrė. 1934 m. persikėlė į JAV, iki 1956 m. Jo pokario kūrybą atstovauja vesternai ir veiksmo filmai apie gangsterius.

⁹⁾ Tėja fon Harbou (Thea Gabriele von Harbou, 1888-1954) – vokiečių aktorė, rašytoja ir scenaristė, parašiusi scenarijus pagal savo kūrinius keliems ekspresionistiniams filmams, tarp kurių ypač žinomas jos vyro F. Lango „Metropolis“ (1926). 1922 m. apsivedė, nuo 1931 m. gyveno atskirai, o 1933 m. išsiskyrė su F. Langu, o 1940 m. įstojo į nacionalsocialistų partiją. Iki pat Trečiojo reicho žlugimo aktyviai rašė scenarijus, o pora filmų pati režisavo. Po karo dalyvavo anglų filmų dubliavime, parašė kelis romanus ir scenarijus. Po jos mirties F. Langas pastatė „Indėno kapą“ (1959) pagal jos romanus.