Origenas iš Aleksandrijos

Origenas

Origenas (apie 186-255 m.) gyveno audringu laikotarpiu, kai barbarų antpuoliai grėsė Romos imperijos saugumui, tebevyko krikščionių persekiojimai (valdant Severui, Maksiminui ir Dekiusui, o susitarimo dėl doktrinos beveik nebuvo. Tad klestėjo gnosticizmas ir Origenas buvo pirmas tikras teologas, pateikęs sistemingą filosofinę krikščionybės sistemą, pajėgią atsverti įvairių gnostikų pakraipų (Origeno "Komentarai Jonui" yra valentiniečių mokyklos gnostiko Herakleono kritika) mitologizuotas spekuliacijas.

Jo šeima buvo krikščioniška (tėvas mirė kankinio mirtimi), bet suteikė gerą helenistinį išsilavinimą (net aršus krikščionybės kritikas ir Plotino mokinys Porfirijus sakė, kad "nors Origenas gyveno kaip krikščionis, mąstė kaip graikas"). Jis mokėsi pas Ammonius Saccas (Plotino mokytoją) ir turėjo gausią filosofinių tekstų biblioteką (kurią pardavė, pasišventęs krikščionybei). Jau 17 m. Origenas tapo Aleksandrijos Katechetinės mokyklos didaskalos (pagr. mokytoju).

Nemažą įtaką jam padarė Filono Aleksandriečio (laisvos valios koncepcija) ir neopitagoriečio Numenijus iš Apamėjos (150-176 m.) darbai. Numenius "antrojo dievo", kaip Demiurgo (Kūrėjo), idėją Origenas pritaikė Kristui, kurį irgi vadino Demiurgu (Komentarai Jonui, 1.22), jį apibūdindamas, kaip Tėvo Tiesos atspindį – Kristus žmonių atžvilgiu yra Tiesa, tačiau Tėvo atžvilgiu neteisybė (Jeronimo citata iš Origeno, 92 laiškas).

Nors Origenas ir parašė daug pamokslų ir komentarų Biblijos temomis, jo svarbą filosofijos istorijoje įtvirtina du veikalai: "Apie pradus" (pateikiantis pagrindines doktrinas: Trejybę, išankstinė sielų egzistavimą ir nuopuolį, sielų tobulos būsenos atstatymą) ir "Prieš Celsą" (krikščionybės gynimas nuo pagonio Celso užsipuolimų). Jis išsiskyrė iš savo laikmečio kiekvienos sielos absoliučios laisvės samprata.

Svarbus Origeno palikimas yra apokatastasis (visų dalykų atstatymas) koncepcija. Terminą pirmąkart panaudojo stoikai, tapatinę Dzeusą su tyra ugnimi, persunkusia visą kosmosą. Ta ugnis cikliškai plečiasi ir traukiasi. Susitraukimą vadino naikinančiu gaisru (ekpurosis), kai, atseit, Dzeusas grįžta prie savo minčių, permąstydamas amžinąją savo mąstymo (kosmoso, nes materialus pasaulis yra jo mąstymo arba Logoso išraiška). Ugnis plečiasi, kai Dzeusas išreiškia savo mintis tverdamas kosmosą – tą pasaulio perkūrimą stoikai vadino apokatastasis. O kadangi Dzeuso mąstymas yra tobulas, tai kai kurie tvirtino, kad naujai sutvertas pasaulis yra visiškai tapatus ankstesniajam. Ši stoikų teorija įtakojo ezoterines mokyklas, ypatingai hermetizmą, gnosticizmą ir astrologiją. O su jomis daugiau mažiau Origenas buvo susipažinęs.

Tyrinėtojai pastebėjo, kad Origeno Dievas yra ribotas (ne visagalis): jis negali daryti tai, kas "prieš prigimtį, nes tada negalėtų būti Dievu" (Prieš Celsą, 5:23); jis gali daryti tik tai, ką nori; nesuvokia to, kas neribota, \nes viskas, kas sutverta, yra ribota; negali tikslo realizuoti pilnai ir netrikdydamas elementų [apie tai žr. pas A. Harnaką].

Sielos ir jų nuopuolis

Pirmiausia Dievas sutvėrė protaujančias būtybes, kurias Origenas vadino logika. Bet tos būtybės buvo sukurtos iškart. Ir tos būtybės yra ribotos. Tos sielos buvo sukurtos artimos Dievui, kad galėtų aiškintis dieviškąsias paslaptis amžinai kontempliuodamos. Nuo intensyvaus mąstymo jos pavargo ir nutolo nuo Dievo. Šis nuopuolis įvyko ne dėl Dievo tvarinių netobulumo, bet dėl neteisingo didžiausios Dievo dovanos, laisvės, panaudojimo. Tik ta būtybė, kuri išvengė nuopuolio ir liko su Dievu, yra "Kristaus siela".

Tos sielos funkcija yra atskleisti dievišką paslaptį, nes tos paslapties prasmė yra joje kaip dieviškai žmogiška (teandrinė) galimybė, kuri gali būti atskleista bendradarbiaujant su Dievu.

Kitos sielos (psukha) "atvėso", pasitraukę nuo dieviškos šilumos. Tad jos apsidengė kūnas – iš pradžių eteriniais ir nematomais, o vėliau, toliau tolstant nuo Dievo, tankesniais ir kietesniais. Kūno švarumas priklauso nuo sielos moralinių savybių. Skiriasi net dangiškieji ir dvasiniai kūnai. Išsivadavusi siela vėl liausis būti siela ir vėl taps grynu "mąstymu" . Bet dėl nuopuolio siela negali gyventi be kūno, tik išgelbėtų sielų kūnai yra dvasiniai, sudaryti iš tyros ugnies.

Keli amžiai, metempsichozė ir visų dalykų atstatymas

Origenas netikėjo amžina nusidėjėlių kančia pragare. Jam visos sielos pasieks išsilaisvinimą, net jei tai truktų daugelį amžių, - nes Dievo meilė tokia didelė, kad gali suminkštinti net kiečiausią širdį, o žmogaus protas, būdamas Dievo atvaizdu, negali rinktis amžiną užmarštį. Kai kurie kritikai sakė, kad tai prieštarauja Origeno propaguotai laisvai valiai, nes, atseit, sielos gali rinktis – būti su Dievu ar ne. Tačiau Origenas laisvą valią traktavo platoniška prasme, t.y. laisvę rinktis gėrį. O kadangi blogis nėra gėrio priešybė, o, greičiau, gėrio nebuvimas (taigi, iš tikro ir neegzistuojantis), tad "blogio pasirinkimas" nėra sąmoningas veiksmas, o tik nemokėjimas įvertinti gėrį. Žmogus neatsako už nežinojimą; jį galima kaltinti tik dėl tingumo. Tai galima ištaisyti žmogaus lavinimu. Siela, pažinusi gėrį, negali antrąkart nusidėti (žr. "Komentarai romiečiams")..

Tad Origenas manė, kad vieno gyvenimo gali neužtekti išsigelbėjimui, tad sukūrė daugelio amžių doktriną, pagal kurią sielos atgimsta vėl ir vėl. Tai sielų persikėlimo ar metempsichozės doktrina. Tik Origenas nemanė, kaip kad pitagoriečiai, kad paprasčiausios sielos inkarnuosis į gyvūnus. Pagal jį, išlieka net tęstinumas tarp dabartinio ir būsimo kūnų. Ir jis nesumenkino kūno kaip įkalinančio sielą prievarta. Kūnas yra būtinas sielos apribojimo principas, suteikiantis sielai unikalią tapatybę.

Visų dalykų atstatymo principą Origenas naudojo vertindamas visas kitas teorijas. Jo ištakas galima atsekti iki Heraklito, sakiusio, kad "pradžia ir pabaiga bus bendra". Tai randame ir 1 Cor 15:25-28 – panta en pasin (visas visame kame). Origenas, kaip Hėgelis, kalbėjo apie žmonijos vystymąsi link "istorijos pabaigos". Tik tai bendro žmonių ir Dievo proceso kulminacija vėl susijungiant Dievuje.

Amžinas sielų judėjimas

Platonizmui būdinga salvific stasis samprata, kad siela, pasiekusi gėrio kontempliacijos lygį, bus nuolatinės ramybės būsenoje. Veikiamas Plotino ir kt. neoplatoniečių, Šv.Maksimas Išpažinėjas sukūrė sistemą, kurioje unikali žmogaus asmenybė buvo pakeista visaapimančiu transcendentaliu Dievo buvimu.

Origenas bandė derinti Dievo trancendentalumą su sielų dinamika. Tad jis sielas apibrėžė ne pagal jų intelektualųjį turinį (ar kaip Plotinas, pagal jų "ankstesnįjį" ir aukštesnįjį principą), o jų (kaip ribotų esybių) galimybe sąveikauti su begaliniu Dievu. Būtent tai užtikrina sielų unikalumą.

Origeno poveikis filosofijai

Origeno palikimas nedingo. Jo idėjas naudojo ir vystė Jamblichas (apie 240-325 m.), Grigalius iš Nyssa (miręs apie 386 m.), Pseudo-Dionisas ių Areopagite (5 arba 6 a.), Proklas (411-485 m.). Maksimas Išpažinėjas (580-662 m.) peržiūrėjo Origeno koncepcijas pritaikydamas jas Bizantijos teologinei aplinkai. Jis Origeno istorizavimą suasmenino, kai dieviškumas pasiekiamas per asketizmą ir maldą, t.y. ego visiškai pakeičiamas Dievo buvimu.

Origeno mokymą Antrasis Susirinkimas Konstantinopolyje (553 m.) pasmerkė kaip ereziją, o amžiną Sūnaus generaciją atmetė Nikėjos susirinkimas.

Origenas buvo Renesanso humanistų ir krikščioniškųjų egzistencialistų (ypač N. Berdiajevo, 1874-1948) įkvėpimo šaltinis. Berdiajevas irgi tvirtino, kad pragaro ir amžinos nusidėjėlių kančios doktrina nesuderinama su krikščionybe. Jis vystė ir šiuolaikinę metempsichozę, kai visi žmonės yra istorijos dalis. Istorija sujungia žmoniją. Jokia atskira siela negali išsigelbėti, tik visos kartu.

 

Fragmentai

2 knyga, 3 skyrius. Apie pasaulio pradžią ir jo priežastis

1. Po viso šito dar reikia ištirti, ar iki šio, dabar esančio, pasaulio buvo kitas pasaulis, o jeigu buvo, ar buvo jis toks, kaip dabartinis, ar šiek tiek skirtingas, ar jis buvo žemiau dabartinio; ar iš viso nebuvo pasaulio, bet buvo kažkas panašu į tai, ką mes suprantame visų daiktų pabaiga, kai viešpatavimas bus perduotas dievui ir tėvui? Tokią pačią pabaigą, atrodo, turėjo ir tas kitas pasaulis, po kurio atsirado dabartinis, bet įvairūs protingų būtybių nuopuoliai paskatino dievą sukurti šį įvairiarūšį ir įvairialypį pasaulį.

Manau, reikia ištirti ir tai, ar po šio pasaulio bus išganyti ir pataisyti, tiesa, griežčiau ir skausmingiau, tie, kurie nepanoro paklusti dievo žodžiui, juos šviečiant ir protingai auklėjant, kad galėtų įgyti geresnį tiesos supratimą, tokį, kaip tie, kurie jau šiame gyvenime tam atsidavė ir, įgiję švaresnį protą, jau sugeba suvokti dievišką išmintį. Ir jei po šio gyvenimo vėl užeis visuotinė pabaiga, ir tiems, kurie reikalingi išganymo ir pataisymo, vėl atsiras kitas pasaulis, tai ar jis bus panašus į dabartinį, geresnis už šį, ar daug blogesnis; kad ir koks būtų tas naujas pasaulis, kaip ilgai jis egzistuos? O gal iš viso jo nebus? Ar ateis kada nors toks laikas, kai nebebus jokio pasaulio? Gal kažkada buvo toks laikas, kai pasaulio nebuvo iš viso? Arba gal ir buvo, ir bus daugybė pasaulių? Ar neatsitinka, kad vienas pasaulis būtų visais atžvilgiais be jokio skirtumo panašus į kitą.

2. Taigi, kad labiau paaiškėtų, ar kūniška medžiaga gali būti medžiagos pakeičiama ir ar ji vėl taip suyra ir tampa niekas, kaip ir iki sukūrimo, pažiūrėkime pirmiausia, ar gali kas nors gyventi be kūno. Mat, jeigu kas nors gali gyventi be kūno, tai ir viskas gali egzistuoti be jo; ir ankstesni samprotavimai parodė, kad viskas krypsta link vieno tikslo. Jei viskas gali egzistuoti be kūnų, tai, be abejo, kūniška substancija neegzistuos, nes ji niekam nebus reikalinga. Ir kaip suprasti apaštalo žodžius tose vietose, kuriose jis kalba apie mirusiųjų prisikėlimą, sakydamas: "Juk reikia, kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, šis marus kūnas apsivilktų nemarybe. Kada šis gendantis kūnas apsivilks negendamybe ir šis marus kūnas apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: 'Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!' Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga - įstatymas" (1 Kor 15:53-56).

2 knyga, 3 skyrius. Apie sielą

1. … Manau niekas neabejoja, jog kiekvienas gyvūnas turi sielą, netgi gyvenantys vandenyje. Tai iš tikrųjų palaiko visuotinė žmonių nuomonė; tai patvirtina ir Šventojo rašto autoritetas, nes jame sakoma: "Ir Dievas sutvėrė didelius vandens gyvūnus ir visokias gyvas ir galinčias judėti būtybes, kurias vandenys pagamino pagal jų rūšį" (Pr 1:21). O, pagal bendrą proto supratimą, tai patvirtina tie, kurie duoda tikslų sielos apibrėžimą. Pagal jų apibrėžimą siela esanti substancija … sensibilis et mobilis (turinti pojūčius ir judri). Bet tokį supratimą apie sielą, aišku, galima pritaikyti visiems gyvūnams, netgi vandeniniams; jis tinka ir paukščiams. Šv.rašte pripažįstama ir kita nuomonė, kai sakoma: "Nevalgykite kraujo iš jokio kūno, nes kūno gyvybė yra kraujuje" (Kun 17:14). Tai aiškiai rodo, jog visų gyvūnų kraujas yra jų siela. Bet kas nors gali paklausti, kaip pasakymą "kiekvieno kūno siela yra jo kraujas" galime pritaikyti bitėms, vapsvoms, skruzdėms, taip pat vandenyje gyvenančioms austrėms, sraigėms ir kitokiems gyvūnams, kurie neturi kraujo, bet vis dėlto – kaip aiškaiusiai matyti iš Šv.rašto – yra gyvūnai? Į tai reikia atsakyti, jog tokiuose gyvūnuose esantis skystis, nors ir kitokios spalvos, turi tokią pat reikšmę, kokią kitiems gyvūnams turi raudonas kraujas. Juk nesvarbu, kokiso jis spalvos, kad tik būtų gyvybinga substancija. O kad nešuliniai gyvuliai ir raguočiai yra gyvi, niekam nekyla jokios abejonės.

3 knyga, 1 skyrius. Apie valios laisvę

2. Iš visų judančių kūnų, vienų judėjimo priežastys yra juose pačiuose. Kiti judėjimą gauna iš išorės. Tik iš išorės pastūmėti, juda negyvi daiktai, pvz., akmenys, rąstai ir visi kiti, turintys tiktai savo ypatingą medžiaginę arba kūniškąją formą. Be abejo, čia neverta ir kelti klausimo dėl tokio kūnų judėjimo, kuris vyksta, irstant jiems dėl kokio nors gedimo, - tai neturi nieko bendra su nagrinėjamu klausimu. Kitų kūnų judėjimo priežastis yra juose pačiuose, pvz., gyvūnų, medžių ir visų kitų daiktų, turinčių gamtiškąją prigimtį arba sielą. Kai kas prie jų priskiria ir metalų gyslas. Reikia manyti, jog savaime juda ir ugnis, o galbūt ir vandenų šaltiniai. Sakoma, kad vieni daiktai, kurių judėjimo priežastis yra juose pačiuose, juda iš savęs, o kiti – nuo savęs. Jie skirstomi taip: iš savęs juda gyvi, bet neturintys sielos daiktai, o nuo savęs gyvi daiktai, kuriems būdinga vaizduotė, t.y. tam tikras noras ir paskata, kuri ir skatina tuos kūnus judėti arba siekti ko nors. Pagaliau, kai kuriems gyvūnams būdinga tokia vaizduotė, t.y. noras ar pojūtis, kuris juos natūraliai skatina tvarkingai ir darniai judėti. Taip, kaip matome, daro vorai, kurių vaizduotė, t.y., tam tikras nusiteikimas ir polinkis austi, skatina juos austi labai tiksliai. Tokį siekimą, be abejonės, sukelia tam tikras įgimtas polinkis (natūrales motus).

3. Bet protingas gyvūnas, be šių įgimtų polinkių, turi daugiau, negu kiti gyvūnai. Jis dar turi protą, kuriuo gali apsvarstyti ir nustatyti įgimtus polinkius ir vienus jų paniekinti ir atmesti, o kitiems pritarti ir juos priimti. Proto sprendimu žmogus ir gali vadovautis savo polinkiais, nukreipti juos taip, kad gyvenimas būtų pagirtinas. Bet, kadangi šio žmogui būdingo proto prigimtis pajėgia skirti gėrį ir blogį, o, juos atskyręs, protas sugeba pasirinkti tai, kam jis pritaria, tai rodo, jog pasirenkantis gėrį žmogus teisingai laikomas vertu pagyrimo, o sekantis tuo, kas gėdinga ir bloga, vertu bausmės. Jokiu būdu neturi būti mums nežinoma ir tai, jog kai kurių nekalbančių gyvūnų judesiai yra itin tvarkingi, lyginant su kitais.

Literatūra:

  1. G.W. Butterworth. Origen: On First Principles, 1973
  2. F. Crombie. Origen: Against Celsus, 1979
  3. H. Crouzel. Origen: The Life and Thought of the First Great Theologian, 1989
  4. H. Jonas. Origen's Metaphysics of Free Will, Fall, and Salvation// Philosophical Essays: From Ancient Creed to Technological Man, 1974
  5. W. Fairweather. Origen and Greek Patristic Theology, 1901
  6. J.W. Trigg. Origen: The Bible and Philosophy in the Third-century Church, 1983
  7. C. Kannengiesser, W.L.Petersen. Origen of Alexandria: His world and his legacy, 1988
  8. E. de Faye. Origen and his Work, 1929
  9. A. Scott. Origen and the Life of the Stars, 1991
  10. J.M. Dillon. the Middle Platonists, 1977
  11. H. Bettenson. The Early Christian Fathers, 1956
  12. A. Harnack. History of Dogma, in 6 vol., 1896

Origenas apie Trejybę
Pirmieji krikščionių raštai
Patristika: Klemensas Aleksandrietis
Irenėjus iš Liono
Monothelitizmas
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Religijų, krikščionybės ir Biblijos temų forumas
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Filosofijos atsiradimo problematikos istorija
Logosas Filono Aleksandriečio raštuose
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Procopius. Nuslėptoji istorija
Hermetiškosios vizijos
R. Dekartas apie sapnus
Eusebijus iš Cezarėjos
Nikėjos susirinkimas
Bonaventūras
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
NSO puslapis