Plotino portretas: požiūrio paprastumas

„Nesiliauk lipdęs savo skulptūrą“  
Eneadės, I 6,9,13  

Ką žinom apie Plotiną? Turime jo mokinio Porfirijaus 301 m. parengtą biografiją, išsaugojusią smulkius nutikimus ir charakterio bruožus, pokalbius su mokytoju. Tačiau Plotinas niekur neminėjo, kaip gyveno iki atvykstant į Romą, kur jo tėvynė, kas tėvai, kaip prabėgo vaikystė. Bet liko jo 54 kūriniai, Porfirijaus apjungti į rinkinį bendru „Eneadžių“ pavadinimu. Tik jos gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių kūrinių.

Originalumas trūkumas, privalumas – tradicijų laikymasis: „Mūsų teorijose nieko nauja; ir jos ne dabar atsirado. Jos suformuluotos anksčiau, tačiau nebuvo išvystytos; ir dabar mes tik tų senų doktrinų, kurių senumą mums liudija Platono kūriniai, ekzegatai“ (V 1,8,10).

Filosofija virsta (Platono ar Aristotelio) aiškinimu (iš dalies bandant sutaikyti prieštaravimus) arba pamokslavimu (kviečiant prie padoraus gyvenimo). Filosofas dvasinių pratimų pagalba siekia surinkti pasekėjus.

Plotino gyvenimo tėkmėje sutinkamas didis Amonijaus vardas, deja – tik vardas. Kai Plotinui buvo apie 30-mt ir jis gyveno Aleksandrijoje, draugas jam patarė nueiti paklausyti Amonijaus. Jis suprato: „Tai tas žmogus, kurio ieškojau!” Ir 11 m. buvo jo mokiniu. Tačiau Amonijus neketino rašyti, tad beveik nieko nežinom, koks buvo jo mokymas. Tik iš Porfirijaus žinom, kad Plotinui padarė didelę įtaką. Ir atvykęs į Romą, Plotinas 10 m. nieko nerašė, o tik mokė „pagal Amonijų“. Ir vėliau, pagilinęs savąją doktriną, paieškas darė „Amonijaus dvasia“.

Kita vertus, anot Porfirijaus, amžininkai priekaištavo Plotinui, kad tasai aklai sekąs platoniką Numenijų1), mokiusį ankstesniame šimtmetyje. Didelė Numenijaus raštų dalis prarasta, tačiau tai, kas mus pasiekė, tikrai verta Plotino. Vis tik aiškėja: Plotinas stengėsi išsakyti vieną vienintelę mintį, o tam pasinaudojo savo laikmečio kalba:

Ar šito pakanka ir ar galim čia sustoti? Ne, mano dvasia dar pilna minčių, jų pilna daugiau nei kada nors. Galbūt, būtent dabar ji privalo kurti! Nes ji pakilo link Jo ir labiau nei visada sklidina liūdesio. Tačiau ją reikia iš naujo užburti, jei atsiras burtai prieš tokius kentėjimus. Gal nusiraminimas galėtų ateiti iš paties mūsų kalbų pakartojimo: jų burtai veikia kartojant. Kokį dar užkeikimą galėtumėm rasti? Dvasia išsakė visas tiesas, tačiau ji traukiasi nuo tų pažintų tiesų, jei nori jas paaiškinti ir suprasti. Nes kai mintis nori ką nors išreikšti, ji privalo liesti vieną temą po kitos iš eilės – tame jos „kalba“, Tačiau kokia kalba įmanoma, kai kalbama apie visiškai paprastus dalykus.

* * *

„Bet kuri siela yra ir tampa tuo, ką apmąsto“ (IV 3,8,15)  

Kartą vienas Plotino mokinių paprašė leisti nupiešti jo portretą. Tasai kategoriškai atsisakė pozuoti ir paaiškino: „Ar nepakanka to, kad tenka nešioti mums gamtos duotą pavidalą? Nejaugi reikia dar ir leisti padaryti jo kopiją, ilgaamžiškesnę už tą pavidalą, tarsi būtų kalbama apie kažką vertinga?“ (Gyv. 1:7)

Įamžinti „paprasto“ žmogaus išvaizdą, jį atvaizduoti – nėra menas. Vieninteliu vertu meno yra idealios formos grožis. Lipdydamas žmogų padaryk jį tokį gražų, kaip beįmanoma. Kaldamas dievo skulptūrą, elkis kaip Fidijas, kūręs Dzeusą (V 8,1,38):

Jis nepasirinko jokio konkretaus modelio, o įsivaizdavo Dzeusą tokiu, kokiu jis būtų, jei sutiktų pasirodyti mūsų akims.

Taigi, menas neturi kopijuoti tikrovę, nes turėsime tik prastą kopijuojamo daikto išorę. Tikroji meno funkcija yra „euristinė“ – meno kūrinys leidžia mums prisiliesti prie amžinybės, Idėjos, kurios daiktine tikrove yra atvaizdas. Portretas privalo įkūnyti vidinį „Aš“, kurio „vidiniai pokyčiai nulemti Amžinybės“.

Tad menininkas privalo ieškoti tikrojo „aš“. Kaip skulptorius iš marmuro siekia išgauti formą, perteikiančią tikrąjį grožį, taip siela turi siekti įgauti dvasinę formą, atmesdama viską, kas ja nėra (I 6,9,7):

Nukreipk savo žvilgsnį į vidų ir žiūrėk: jei savyje dar nematai grožio, elkis kaip skulptorius, grožį suteikiantis skulptūrai: jis nuima, kas nereikalinga, tašo, lygina, šlifuoja tol, kol statulos veidas netampa žaviu; kaip jis laisvinkis iš nereikalingo, tiesink iškreivinimus, gražink blizgesį tam kas apmusijo, - ir nesiliauk lipdęs savo statulos tol, kol nenušvis dieviškas gėrio blizgesys... Ar to pasiekei? Tu tai matai? Ar žvelgi į save tiesiai, be jokių dvilypumo priemaišų?.. Matai save tokiu? Tada tu gavai savo regimą pavidalą; tikėk savimi; net likęs ankstesnėje vietoje tu iškilai; tau daugiau nereikia nurodinėti; žvelk ir siek.
  • Plotin. Enneades, par E. Brehier, t.I-VI, 1924-1938

  • Pagrindinės Plotino gyvenimo datos

    205 m. gimė Plotinas, matyt Egipte, tikėtina Likopole.

    230-231 m. 28 m. amžiaus nusprendžia pasišvęsti filosofijai ir Aleksandrijoje lanko kelių garsių filosofų paskaitas, kurios jį nuvilia.

    232-242: Draugo patartas lanko Amonijaus užsiėmimus ir 11 m. išbūna jo mokiniu. Jo bendramoksliais buvo Erenijus ir pagonis Origenas2), kuris buvo kitas nei vienas Bažnyčios tėvų (20 m. vyresnis už Plotiną).

    234 m. gimė Porfirijus.

    243 m. Plotinas prisijungia prie Gordiano armijos Mesopotamijoje tikėdamasis susitikti su persų ir indų išminčiais.

    244 m. (vasaris arba kovas): Romos kariai, uzurpatoriaus Filipo Aravitianino šalininkai, nužudo Gordianą. Plotinui vargais negalais pavyksta pabėgti ir pasiekti Antiochiją, iš kur vyksta į Romą
    [ Panašūs perversmai buvo dažni 3 a. Po Aleksandro Severo mirties 235 m. Imperiją apėmė gili krizė. Imperatorius dažniausiai iškeldavo ir pašalindavo armija. Tai, kad Plotinui pavyko prisijungti prie žygio, rodo, kad jis turėjo pažinčių Senate, palankiai nusiteikusių Gordiano atžvilgiu ]

    244-253 m.: duoda pamokas nedideliam kiekiui mokinių ir nieko nerašo. 246 m. jo mokiniu tampa Amelijus5), kuris parengia paskaitų konspektą.

    254 m. pradeda valdyti Galienas, o Plotinas ima rašyti kai kuriuos traktatus.

    263 m. iš Atėnų į Romą atvyksta Porfirijus. Vasaros atostogos, tačiau jis susitinka su Plotinu. Į mokyklą jį priima ne iškart. Po ilgos diskusijos su Amelijumi5) jam patikimos Plotino knygos.

    266 m. Plotino klausytojas senatorius Sabinilas išrenkamas konsulu ir valdo kartu su Galienu, kuris kartu su žmona Salonina labai gerbė Plotiną. Plotinas svajoja atstatyti sugriautą miestą Kampanijoje, kad jį paverstų Platono respublika Platonopolisu.

    268 m. depresijos apimtas Porfirijus galvoja nusižudyti, o Plotinas pataria jam keliauti. Tasai išvyksta į Siciliją ir apsistoja Lilibėjoje pas kažkokį Probą. Šiais metais nužudomas Galienas ir valdyti ima Klaudijus4). Pasireiškia Plotino liga.

    268-269: Iš Romos išvyksta Amelijus5), norėdamas prisijungti prie Longino karalienės Zenobijos6) rūmuose Tire.

    269 m. Plotinas palieka Romą ir įsikuria Zeto dvare, esančiame 6 mylios nuo Minturno Kampanijoje.

    270 m. Plotinas miršta.

    301 m. Porfirijus parašo „Plotino gyvenimą“ ir pirmąkart išleidžia „Eneades“. Jis patikslina savo amžių – tada jam 68 m.


    Papildymai

    1) Numenijus iš Apamėjos (Numenius, ) – graikų filosofas neopitagorietis ir neoplatonizmo pirmtakas. Jo gausių kūrinių fragmentus išsaugojo Origenas,  Eusebijus ir kt. Jis bandė nustatysi ryšį tarp Platono (kurį vadino „graikiškai kalbančiu Moze) ir Pitagoro mokymų, bei jų sąveikas su žydų, indų brahmanų, zoroastrų, egiptiečų misterijomis. Išvystė mokymą apie tris dievus (kurie iš tikro yra Viena): Tėvą, Demiurgą ir Kosmosą. Laikė, kad žmogus turi dvi sielas: gerąją ir blogąją.

    2) Origenas Pagonis (maždaug 3 a. pradžia) – graikų filosofas platonikas Aleksandrijoje, Amonijaus Sako mokinys ir Plotino amžininkas. Jis pagarbiai paminimas Porfirijaus „Plotino gyvenime“, o taip pat Proklo. Apie jį težinoma, kad pirminiu principu laikė aukščiausiąjį protą ir pirmapradę būtybę.

    3) Gordianas III (Marcus Antonius Gordianus Pius Augustus, 225-244) - Romos imperatorius (238-244), juo tapęs 13-os (ir taip buvęs jauniausiu Romos imperatoriumi). 242—244 m. karaiavo prie Dunojaus, o vėliau pradėjo žygį prieš Sasanidus, kurio metu ir žuvo Mesopotamijoje.

    4) Klaudijus II Gotas (Marcus Aurelius Valerius Claudius Augustus, 210-270) – Romos imperatorius (268-270). Gotu pramintas dėl pergalės prieš gotus (268). Mirė nuo maro.

    5) Amelijus Gentilianas (Amelius Gentilianus, 3 a. antra pusė) – Antikos filosofas neoplatonikas. Pradėjo klausyti Plotino paskaitų ir su juo išbuvo 20 m. iki 269 m., kai pasitraukė į Apamėją Sirijoje. Paties jo kūrinių neišliko. Anot šaltinių, jis užrašinėjo Plotino paskaitas bei taisė šio tekstus. Matyt, parašė komentarus Platono „Timėjui“ ir „Valstybei“, „Parmenidui“ ir „Filebui“. Jam priklauso ir „Jono evangelijos“ aiškinimas, kuiame logosą tapatina su pasaulio dvasia.

    6) Zenobija (apie 240- 275) – Palmyros (Sirijoje) karalienė, paskelbusi nepriklausomybę nuo Romos, tačiau pralaimėjo ir buvo įkalinta. Ji buvo labai išsilavinusi ir pasikvietė neoplatoniką Longiną sūnaus auklėjimui, o vėliau paskyrė ministru. Kai imperatorius Galienas atsisakė jos sūnui skirti tėvo turėtus titulus, paskelbė atsiskirianti nuo Romos ir per trumpą laiką savo valdžiai pajungė visą Siriją ir kitas gretimas sritis. Galienas žuvo, Klaudijus4) mirė nuo maro, - ir tada imperatorius Aurelianas stojo prieš ją, sumušė ir ją įkalino. Vėliau gyveno Tibure (dabart. Tivolyje) prie Romos.

    Ksenofonas
    Etikos konspektai
    Platonas „Timėjus“
    Plotinas: Mūsų „Aš“ lygiai
    Porfirijaus „Nimfų ola“
    Graikijos filosofijos srovės
    Arianas. Stoicizmo pagrindai
    Filosofijos istorijos konspektai
    Plotino mąstymo ontologinė prasmė
    Platonas buvo teisus dėl įgimtų idėjų
    Istorijos klystkeliuose: kas tas gnosticizmas?
    Monistinės kosmologijos iki Parmenido
    Žmogaus išsilaisvinimas. Valentinas
    Pliuristinės kosmologijos iki Sokrato
    Trumpa graikų filosofijos istorija
    Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
    Antikos filosofijos labirintai
    Krizinės sąmonės genezė
    Egzistencializmas
    Filosofijos skiltis
    Vartiklis