Rudolfas Šteineris. Krikščionybės esmė

Skaitykite: Rudolfas Šteineris
Taip pat: R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
R. Šteineris. Vakarų-Rytų aforizmai
R. Šteineris. Arimaniška apgaulė

1. Krikščionybė – paskutinioji religija. Ji savyje turi visas vystymosi galimybes. Antroposofija tik tarnauja Krikščionybei.

2. "Religio" reiškia sujungimas; tad religija – juslinio ir antgamtinio sujungimas. Krikščionybė kilo kaip religija, tačiau ji daugiau nei religija.

3. Krikščionybė šimtmečius, tūkstantmečius besiruošusi ir atėjusi į pasaulį, dar niekur nelaimėjo Žemėje.

4. Krikščionybę supras ne anksčiau, nei suprasime, iki pat fizikinio lygio, kaip krikščioniškoji substancija veikia pasaulio būtyje.

5. Tikras krikščionis – suprantantis pamokymo: Pakeisk savo sielos nuostatą, nes Dangaus karalystė nusileido iki "Aš".

6. Būtent tai būtina suprasti mūsų laikais, kad tikru krikščioniu gali tapti tik esant visai laisvu, ne iš istorinių dokumentų. Krikščionybės įrodymo reikia ieškoti dvasiniame pasaulyje.

7. Ateityje bus arba antroposofija persmelkta religija, arba nebus jokios religijos, o tik išorinis bažnytiškumas.

Rudolf Steiner 8. Taigi laiko tėkmėje susiliejo Saliamono šventyklos žlugimas ir krikščionybės gimimas bei iškilimas. Saliamono šventykla buvo simbolinė, erdvinis pasaulėžiūros vaizdinys; krikščionybė, paimta kaip reiškinys laike, tapo naujuoju pasaulio įvaizdžiu. Krikščionybėje svarbiausia ne tai, kas yra erdviniu vaizdiniu, kaip yra Saliamono šventyklos atveju. Krikščionybėje svarbu suprasti: žemiškasis vystymasis ėjo iki Golgotos misterijos, tada įvyko Golgotos misterija ir visas vystymasis vienaip ar kitaip nuėjo per į žmoniją įsiliejusį Kristų. Krikščionytę supranta tik pasiekusieji ją per vaizdinius laiko tėkmėje. Saliamono šventykla, kaip ir vidinis fariziejų ir sadukėjų gyvenimo turinys, savyje apėmė to meto pasaulio supratimo sielą. Kas ieško pasaulio sąmonės sielos, buvusios prieš 2000 m., tas randa ją Senojo testamento judaizme. Į tą sielą buvo padėta krikščionybės sėkla; į viską, ką galima išreikšti erdviniu būdu, buvo įdėta naujoji sėkla to, kas atsiskleidė tik laike. Būties vietoje radosi tapsmas – tame vidinis besivystančios krikščionybės santykis su to pasaulio dvasingumu, judaizmu, buvusiu Saliamono šventykloje, žlugusioje pasaulio vystymosi eigoje. Senojo judaizmo sieloje gimė krikščionybė.

Tuo tarpu dvasios reikia ieškoti helenizme. Kaip judaizme krikščionybė įgavo sielą, taip helenizme rado dvasią. Taip Evangelijos, kokias jas paveldėjo pasaulis, perėjo per graikų dvasią. Mintys, kuriomis pasaulis gali mąstyti apie krikščionybę, yra graikų dvasine išmintis. Pirmieji bažnyčios tėvų rašiniai ginant krikščionybę buvo graikų kalba. Tuo tarpu kūną suteikė Roma ta prasme, kokia kūną turi žmonijos socialinė kultūra. Roma iš esmės yra išorinių tendencijų, institucijų vaizdinys, o mintys apie išorinę sandarą ir randasi išorinėje sandaroje: kūniškasis istorinėje būtyje, kūniškasis istoriniame tapsme. Krikščionybės esmė, natūraliai, įėjo į pasaulį su Jėzumi Kristumi, tačiau krikščionybė gimė judaizmo sieloje, graikiškoje dvasioje ir Romos imperijos kūne.

9. Senovės Graikijos epochoje Graikijos arkangelas pakilo iki Laiko dvasios. Tačiau tam tikru metu, apytiksliai sutampančiu su Kristaus impulso nusileidimu į Žemę, Graikijos Laiko dvasia visam dabartiniam laikui atsisakė nuo atsivėrusios galimybės pakilti į Formos Dvasių sritį ir tapo ypatinga vadovaujančia visų tolimesnių laikų Dvasia.

10. Krikščionybės priėmimas vyko per tris sielas: dabar atėjo suvokti jį esantį "Aš": daugelyje apraiškų visur regėti Kristaus pagrindą. Žmogiškojo "Aš" apraiška pirmąkart galėjo tapti reiškiniu išsivysčius astralinei ir eterinei krikščionybės apraiškai. Ateityje pakitęs astralinis kūnas taps krikščioniškąja Dvasia. Pakitęs eterinis kūnas – krikščioniškąja Gyvenimo dvasia, o tolimoje perspektyvoje krikščionybė tampa Žmogaus dvasia.

11. Kadangi žmonės tampa vis individualesni, tai turi ateiti žinomas religinio gyvenimo išsekimas, jei tas religinis gyvenimas neprisitaikys prie 5-sios kultūros, nepanors likti tokiu, koks buvo teisingas 4-oje kultūroje, kai turėjo grupinės religijos pobūdį. Ir visa, kas 5-oje kultūroje kalba ne apei individualumą, o grupę (dogmų pavidalu), bus suvokiama vis mažiau ir mažiau. Dogmų, atskirų griežtų dogmų, tikėjimų, religija taps 5-oje poatlantinėje iš tikro savižudiška religiniam gyvenimui. Todėl 5-oje kultūroje naudinga duoti suprasti žmonėms, kad pirmais krikščionybės amžiais krikščionybė visa tai (dogmos) ypatingai tiko žmonėms, o dabar viskas kitaip. Laisvėje, religiniame kantrume, individualumas turi vystyti religinį supratimą.

12. Krikščionybės prasmė tame, kad, iš vienos pusės, tai, kas sujungta į gimines, šeimas ir siauras bendruomenes, būtų ištirpdyta ir žmonės taip išskirstyti į individus, kad kiekvienas atskiras žmogus jaustūsi individualiai, o iš kitos pusės, kad kiekvienas vėl jaustųsi visos žmonijos nariu. Abu tie dalykai kaip poliai eina greta vienas kito.

13. Senosios religijos buvo giminės, tautos religijos, ir tik krikščionybės suteikia žmonėms galimybę suprasti vieni kitus neskiriant tautų. Tad ypač svarbu sieloms, pakylančioms po mirties į Saulės sferą. Tikrajame Kristaus pažinime yra Galimybė Saulės sferoje susitikti visiems žmonėms. Tai ypač svarbus faktas.

14. Krikščionybė išvadavo žmones iš vergovės. Krikščionybė atvedė žmones prie to, kas bent iš principo pripažinta: savo siela žmogus panašus į Dievą. O tai iš žmonių socialinės santvarkos pašalina vergovę. Nors kas nors išlieka ir iki mūsų dienų.

15. Tai nuskambėtų keistai, jei kas pasakytų, kad be krikščionybės nebūtų geležinkelių, garo mašinų ir pan., kad senoji kultūra niekada neišrastų šių kultūros priemonių. Yra paslaptingas ryšis tarp krikščionybės ir tai, kas sudaro vadinamąjį žmonijos pasididžiavimą. Kadangi krikščionybė sulaukė tinkamo momento, tapo įmanoma dabartinė kultūra; kadangi ji pasirodė tinkamu momentu, tapo galima susijungusiems su Kristaus principu vėl pakilti iš materijos.

16. Žemiškosios galios vystymosi pabaigoje, prarastosios dėl nuodėmių, suardančių žmogaus kūną, bus vėl atgautos, per Kristaus jėgą vėl grįš žmonėms, ir tada žmonių kūnai iš tikro pasirodys jų fizine forma. Kūno trichotomijos pažinimu sielos ir dvasios įgaus :kūniškojo prisikėlimo" prasmę. Kitaip to nepasieksi. Žinoma, šiuolaikiniai aiškintojai pavadins šias idėjas reakcinėmis, tačiau kas iš tiesos šaltinio gavo gyvenimų pasikartojimo supratimą, tas gavo ir žmogaus kūno prisikėlimo žmonių būties pabaigoje tikrąją prasmę. Jei žemiškasis vystymasis neves prie žmogiškosios išvaizdos, kurią žmogus kuria žemiškojo tapsmo metu, išsaugojimo, žuvus tai išvaizdai, ir žmogus negalės prisikelti per Kristaus galią, tada Golgotos misterija buvo bergždžia, ir bergždias būtų jos atneštas tikėjimas. Toks neišvengiamas apaštalo Pauliaus žodžių įsikūnijimas.

Krikščionybės istorija

1. Krikščioniškojo vystymosi pradžioje Golgotos įvykis, sukrėsdamas, įeidavo ė daugelio sielas. Palaipsniui žmonės rasdavo kelią Golgotoje mirusiojo Išpirkėjo apmąstymui. Pirmaisiais krikščionybės amžiais žmonės per Nukryžiuotąjį pajusdavo išpirkimo idėją ir pamažu sukūrė didingą, galingą ant kryžiaus mirusio Kristaus imidžinaciją. Tačiau vėliau, ypač naujųjų amžių pradžioje, krikščioniškasis pojūtis, prisitaikydamas prie į žmonijos vystymąsi besiskverbiančio materializmo, atsigręžė į kūdikėlio Jėzaus atėjimą į pasaulį.

Ir iš tikro galima sakyti, kad švelnume, kuriuo Europos krikščioniškasis jausmas per praėjusius amžius kreipėsi į Kalėdų prakartėlę, - tame jausme yra kažkas iš materializuotos krikščionybės.

2. Apibūdinant krikščionybę iš išorinės pusės, reikia tarti, kad tai „išminties religija“. Pirmieji krikščioniškosios religijos skleidėjai buvo, faktiškai, savo laikmečio išsilavinę, gilūs ir svarbūs žmonės. Jie į krikščionybės Įkūrėją žvelgė iš to moksliškumo pozicijos. To įsitikinimui tereikia paskaityti Klemensą Aleksandrietį,  Origeną ir kt. Krikščionybė dar ir todėl plito „žaibiškai“, kad savyje neturėjo askezės, anapusiškumo. Žmonės prisiliesdavo prie jos kasdieninėje veikloje. Tertulianas sako: „Mes, krikščionys, nežinom, kas svetimą žmogaus gyvenimui. Mes neatsitraukiame nuo kasdieninio gyvenimo, mes norime atnešti kažką žmogui, koks jis yra kasdien, mes norim pateikti pasaulį, mes norim mėgautis tuo, kas yra gyvenime. Tačiau nieko nenorime žinoti apie Romos ištvirkimą“.

3. Sieloje, savo „Aš“ žmogus gali regėti krikščionybę, kuri tik kaip apvalkalą ant savęs nešasi judėjų Sielą, graikų Dvasią, Romos Kūną. Tačiau ši krikščionybė turėjo, pagal savo „Aš“ skaitytis su antgamtiško suvokimo gesimu ir todėl kažkaip suspausti visaapimančią gnostinę išmintį iki tos nedidelės apimties, kuri yra Jono ev. pradžioje. Nes, iš esmės, krikščionybės vystymąsi sudaro Jono evangelijos pergalė prieš gnosį. O tada viskas, natūraliai, krito į fanatizmą, ir gnosis buvo išnaikintas ugnimi ir kalaviju.

4. Krikščionybė pamažu rengiasi tam, kuo turi būti. Pirmaisiais amžiais fizinėmis pažinimo galimybėmis krikščionis suvokė krikščionybę (pvz., Irenėjus, siekdamas remtis amžininkų liudijimais), o vėliau, Viduramžiais, eterinėmis ir astralinėmis pažinimo galimybėmis. Tada krikščionybė savo tikruoju pavidalu kiek atsitraukė iki meto, kai "Aš" neįžengė pro tris kūnus krikščionybės įsitvirtinimo metu. Tačiau po to, kai "Aš" mąstydamas išmoko savo žvilgsnį nukreipti į objektyvų išorinį pasaulį, jis praregėjo tam, kad visuose to objektyvaus pasaulio reiškiniuose įžvelgtų tai, kas dvasiniuose reiškiniuose vidiniu būdu susiję su centrine Esybe, Kristaus esybe, regėtų Kristų visose išorinėse apraiškose.

5. IV amžiuje krikščionybė tapo valstybės religija, t.y. į krikščionybę prasiskverbė kažkas, kas daugiau negalėjo būti religija.

6. Išorinė bažnyčia labai dėkinga Konstantinui, tačiau ji gėdinasi jį teisingai apibūdinti.

Kodėl Konstantinas, Holdvigas (Liudvikas) I (496 m. priėmė Romoje) pripažino Romos katalikišką krikščionybę? – Todėl, kad jie tikėjo, kad krikščionių Dievas gali jiems padėti daugiau, nei ankstesni dievai. Jie tam tikru būdu ankstesnius dievus pakeitė krikščionių Dievu. Todėl Kristus įgavo daug senųjų tautinių dievų bruožų. Tos savybės per amžius priskiriamos Kristui. Tačiau taip krikščionybė negali tapti visuotine religija, o priešingai, vis labiau ir labiau, sakyčiau, ji atsitrauks prieš intelektualizmą.

7. Augustinas, vienas žinomiausių bažnyčios tėvų, pasakė, kad Heraklitas,  Platonas ir Sokratas buvo krikščionys, kokias galima būti iki krikščionybės pagrindimo, ir kad visose religijose buvo kažkas teisaus, būtent tai, kas buvo jose krikščioniško iki krikščionybei gaunant jos pavadinimą. Dabar tokį pasisakymą palaikytų erezija.

8. Augustine, kaip naujos žmonijos atstove, gyveno individualus žmogus, jautęs, kaip didėja žmogaus individuali atsakomybė už viską, ką jis daro ir ko moko. Kartais jis visai negalėjo jausti atskiro žmogaus tik kaip visos žmonijos narį. Platonui, gi, žmonija susiliejo į visumą Adome. Adomas buvo visa žmonija, nusileidusi iš dvasios. Jis negalėjo nusidėti ir buvo nemirtingas, turėjo laisvą valią. Svetima veikla vedė jį, taigi ir visą žmoniją, į nuodėmę. Todėl Augustinas buvo priverstas vis tik žvilgtelėti į žmoniją kaip visumą, ir tada jis išvystė idėją apie lemtį, pagal kurią Dievas išgelbėjo vieną žmonijos dalį ir dovanojo jai palaimą po mirties be jos nuopelnų, o kitą dalį paliko nuodėmėje: jie nulemti būti atstumtaisiais. Siaubinga dvasinė kova kilo iš šito mokymo apie lemtį: pelagianiškumas, pusiaupeliaginiškumas.

9. Henrichas II (valdė 1002-1024 m.) katalikų bažnyčios pripažintas šventuoju. Tačiau jis siekė išsaugoti krikščionybei požiūrį, kad Jėzuje Kristuje gyveno Saulės dvasia. Jis taip pat pasisakė už katalikišką ne-Romos bažnyčią. Ir tai XI amžiuje! Būtų jo siekiai pasisekę, krikščionybė jau tada būtų įgavusi pasaulinę reikšmę ir per religinį gyvenimą jau tada žmonės būtų gavę Dvasinį mokymą. Tačiau laimėjo religinė-cezarinė Roma.

10. Pirmieji bažnyčios tėvai dar kažką suvokė iš senovės ezoterinių mokymų ir ezoterinės krikščionybės, tačiau jie kartu matė, iš kitos pusės, Romos spaudimą. Galingesniu, nei apie tai įtaria istorija, buvo pirmojo krikščioniškojo impulso susidūrimas su antidvasine Roma. Tai Roma tokiu būdu patiesė paviršutinį uždangalą virš giliausių krikščionybės paslapčių.

11. XI a. popiežius įvedė vadinamąjį celibatą – draudimą kunigams kurti šeimą. Dėl to susilpnėjo dvasininkijos kraujo ryšiai ir sustiprėjo priklausomybė nuo centrinės bažnytinės valdžios. Bažnyčios viešpatavimas tapo jų pagrindiniu tikslu, viešpatavimui žmonėms. Tuo pat metu reikia pripažinti, kad viešpatavimas, sklidęs Viduramžiais iš Romos, buvo švelnesnis, nei vokiečių kunigaikščių viešpatavimas.

12. Buvo didelis skirtumas tarp vis labiau pasaulietiškais tampančių klerikalų ir gyvenusių vienuolynuose. Pirmuosius domino tik valdžia ir vadovavimas. Vyskupas dažnai buvo toks pat neišsilavinęs kaip ir riterių ir valstiečių sluoksnis. Tuo tarpu vienuolynuose pamažu vystėsi dvasinis, kultūrinis gyvenimas. Tad vokiečių mistika galėjo atsirasti tik griežtoje opozicijoje pasaulietiškiems klerikalams. Ekhartas, Tauleris, Suzo Romos paskelbti eretikais.

13. Kaip dominikonų, tiek tamplierių aplinkoje viešpatavo antiromiškas principas, opozicija Romai. Kovai su pasaulietiniais Romos siekiais buvo nusistatęs smarkiai antibažnytinis tamplierių kultas. Dominikonai prieštaravo Romai savo požiūriu į nekaltą prasidėjimą. Popiežiaus valdžiai vienu kryžiaus žygių tikslu buvo sudaryti tam tikrą "nuotėkį eretikams", pradėjusiems kai ką suprasti popiežiaus politikoje. Pirmas tikrasis kryžiaus žygis buvo beveik vien iš eretikų. Jam vadovavo Gotfridas fon Buljonas. Ketinimų dvasioje vėliau susidarė gibelinų partija. Prieš ją stojo (iš popiežiaus pusės) gvelfų partija. Barbarosa prieš popiežių ir penkis šiaurės Italijos popiežiaus miestus surengė penkis vadinamuosius "Romos žygius".

14. Nuo XIII-XIV a. žmogaus kelias prie Kristaus pasireiškė nuolatiniame žmogaus proteste prieš bažnyčią. Studijuokite Tomą Akvinietį; jis buvo uždraustas ir bažnyčia tik vėliau pripažino jo mokymą. Juk bažnyčios gyvenimas vyko be Evangelijų. Apmąstykite tai! Petro Valduso aplinkoje randame žmones, besistengiančius ką nors sužinoti apie Evangelijas; stengiasi pažinti Evangelijas ir kai jas suvokia, tai šventasis, pakylėtas krikščioniškas gyvenimas išsilieja iš tų žmonių. Viso to pasekmė buvo ta, kad Petrą Valdusą, priešingai jo draugų norams, popiežius paskelbia eretiku. Tuo pat metu Europoje dar tebesklinda tam tikros gnostinės žinios, pvz., katarai turi Reinen vertimą. Tos gnostinės žinios buvo nukreiptos konkrečiam Kristaus, Golgotos misterijos supratimui. Oficialiosios bažnyčios požiūriu to neturėjo būti. Todėl katarai tapo eretikais. Žodis eretikas – tai pakeistas žodis "kataras" (vok. Kalboje Ketzer – Katharer), tai vienas ir tas pats žodis.

15. Atskiri individai, tokie, kaip Savonarola, turėjo Kristaus impulsą; tačiau tas individualumas rado būtinybę iki pagrindų išjudinti oficialiąją krikščionybę.

Katalikų bažnyčia

1. Graikų ortodoksų bažnyčioje iki VI-VII a. buvo gera dvasia, tačiau vėliau tai, kas buvo gera dvasia, virto Liuciferio dvasia. Laikytis ortodoksinės religijos reiškia būti Liuciferio naguose.

2. Pirmaisiais naujos eros amžiais Rom buvo apimta sąvokų dvasia, abstrakcijų dvasia. Taip matome kaip II krikščionių šimtmetyje Italijos dirvoje pradeda kurtis tam tikra mokykla, kovojanti prieš pašventimą, ir aplamai apie atskirų žmonių ruošimą pašventimui. Matome kylančią mokyklą, kuri renka ir atidžiai registruoja viską, kas paveldėta iš senojo pašventimo. Ta mokykla, perauganti iš III į IV amžių, eina prie to, kad įamžintų pačią Romos esmę, į individualaus kiekvieno atskiro žmogaus siekio vietą stato istorinę tradiciją. Ir tame Romos principe auga krikščionybė. Ta mokykla ištrinama viskas, kas senojo pašventimo viduje galėjo būti sužinoma apie Kristaus gyvenimą Jėzaus asmenyje. Toje Romos mokykloje buvo suformuota pagrindinė tezė: tai, ko mokie tokie žmonės, kaip Amonijus Sakas,  Jamblichas, neturi patekti į pasaulį. Ir tuo metu buvo griaunamos senosios šventyklos, senieji altoriai, viskas, kas liko iš pagonybės, dvasiškai stengtasi pašalinti viską, kas sudarė, skatino aukštesniojo pasaulio paiešką. Senosios išminties kelias virto dogmomis. Žmonės vis mažiau žinojo apie Kristų ir vis daugiau apie "Galilietį". Tada pasirodė išsireiškimas, kurį dabar neteisingai supranta (netgi Ibsenas): "Gaila, laimėjo ne Kristus, o galilietis".

3. Su Romos esmės griuvimu iš Šiaurės atėjo naujesnės tautos, ir tada Italijos pusiasalyje buvo įsteigta kolegija. Ji sau iškėlė uždavinį panaudoti viską, naikinant ugnimi ir kalaviju senuosius požiūrius ir leisti į pasaulį kolegijai parankius kūrinius.

Istorijai apie tai niekas nežinoma, tačiau tas procesas vyko. Kolegija buvo sudaryta Italijoje kaip Romos Ponfitekso-kolegiumo (žynių kolegijos) paveldas, ryžtingai naikinusi viską, kas jai nepatiko, o kitką keitė ir perduodavo išoriniam pasauliui. Toje kolegijoje pasireiškė Romos esmės noras paprastu paveldu, paprasta dogmų suma, pratęsti gyvavimą daugeliui ateities kartų. Kaip įmanoma ilgiau neturėjo būti išvysta dvasiniame pasaulyje, - taip buvo pasakyta kolegijoje.

4. Apaštaluose vėl įsikūnijo sielos Matafijos sūnų, apie kuriuos Senojo Testamento pabaigoje kalbama kaip apie Makabėjus. Tarp jų buvo vienas, kurį vadino Judu. Tada tai buvo tasai, kuris labiausiai kovojo už savo tautą, visa siela buvo atsidavęs savo tautai, jam pavyko sudaryti taiką su romėnais prieš Sirijos karalių Antiochą. Tai tas pats Judas, kuriam vėliau teks išbandymas: išduoti, nes jis, būdamas sąžiningai susijęs su Senojo testamento elementu, negali iškart rasti perėjimo prie krikščioniškojo elemento ir išbandomas išdavyste. Jei tai nagrinėti vien meniškai, kompoziciškai, tai Judo asmuo iškyla didingai paskutiniuose Senojo Testamento skyriuose ir Naujojo Testamento vaizdinyje. Ir nuostabu, kad Judas iš Senojo Testamento daro sąjungą su romėnais. Juk vėliau krikščionybės kelias į pasaulį ėjo per Romą. Toks tolimesnis dalykų išdėstymas. Pridursime, kad kaip tik per kitą šio Judo įsikūnijimą (Augustiną) įvyko Romos elemento susijungimas su krikščioniškuoju; persikūnijęs Judas buvo pirmuoju, kuriam pavyko skleisti romėniškąją krikščionybę. Senojo Testamento Judo sąjungos su romėnais sudarymas buvo pranašystė apie tai, ką turi padaryti paskutinysis Judas. Ir tai, ką parodo jo tolimesnė veikla – krikščionybės skleidimas Romoje ir Romos krikščionybėje – yra perkėlimas į dvasinę sritį senojo Testamento Judo sąjungos su romėnais.

5. Gana daug šventų natūrų, katalikų šventų natūrų iki pat IX-X a., atliekančių šv. dalyvavimą, aiškiai suvokė, kad jie vienoje ar kitoje tame šventumo vėjuje siejasi su dvasinėmis būtybėmis, su kosminiu protu.

6. Iš to, kas buvo krikščionišku gnosiu, kas dar rėmėsi apmąstymu, susidarė grynai dialektinė teologija, ėhusi ranka rankon su Europos valstybinių institucijų susidarymu, vėliau virtusių valstybėmis. Pirmąja gi stambia valstybe, sekuliarizuota bažnytine valstybe buvo Romos juridinėmis formomis persunkta bažnyčios valstybė. Daugybė išorinių įvykių rodo, kaip šis juridiškai dialektiškas, politinis mąstymas, į kurį buvo apvilktas senovės rytų apmąstymas, plito po Europą. Karlas Didysis buvo popiežiaus, dovanojusio karališką garbę, belaisvis. Žmonės ėmė nurodinėti ten, kur daugiau nenurodinėjo dievai. It nurodinėjantis privalėjo būti patvirtintas tik išorinės teisės. Taip atėjo autoritarinis Viduramžių principas, ir, galima sakyti, kad jame buvo pašalinta visi Golgotos misterijos, kurią, vienok, suprato kaip žinią, supratimai. Daugiausia, ką tame galėjo, tai ją įvilkti į simbolius, tačiau simboliuose tebuvo tik vaizdai. Tokiu simboliu yra dovanojimas dalyvaujant ir visa tai, ką krikščionis gali patirti bažnyčioje. Dalyvaudamas, kaip jis laikė, betarpiškai jusdavo Kristaus jėgą fiziniame pasaulyje. O kad ši Kristaus jėga gali sruventi į tikinčiuosius fiziniame pasaulyje – tai įgavo autoritetą, vėlgi, dėka Romos bažnyčios dvasininkijos. Tačiau besivystant kaip juridiškai dialektinis Romos elementas, savyje nešama ir kita jo pusė. Savyje nešė nuolatinį protestą prieš autoritetą. Jis pasireiškė per tokius žmones kaip Viklifas,  Husas ir kt. Didžiausia jėga šio autoriteto išsaugojimui, kad sklidimas iš Golgotos misterijos patektų po tuo autoritetu, taip, kad amžinai remtųsi tik tuo autoritetu, radosi jėzuituose. Jėzuitai daugiau nieko neturėjo iš Kristaus. Iš čia atsirado ir griežtas draudimas Romos tikintiesiems skaityti Bibliją (iki pat Viduramžių pabaigos). Kristaus principas, kurį Jo apsireiškimo metu per atavistinės aiškiaregystės likučius įžvelgė gnostikai, privalėjo būti nustumtas į šalį. Evangelijas galima suprasti tik iš sielos dvasinės konstitucijos. Dialektinė sielos konstitucija neturi ką veikti. Ir bažnyčia siautėjo prieš Evangelijų plitimą. Skaitantys Evangelijas buvo skelbiami pikčiausiais eretikais, kaip pvz., valdenai ar aljošoipai. Nes bažnyčia gerai žinojo: pagal tai, kaip jos traktuoja Golgotą, Evangelijų žinojimo nesujungsi, nes jos keturios ir prieštarauja viena kitai. Suvokė, kad jei plačioms tikinčiųjų masėms duosi Evangelijas, tai jos gaus ne ką kita, o prieštaringas žinias, kurios gimstant intelektualizmui gali būti suprastos panašiau, kaip suprantama fiziniame lygmenyje. Jas dvasiškai žvelgia į Golgotos misterijas, tam prieštaravimai Evangelijose nieko nereiškia. Teoriškai, visiems katalikams iki šiol draudžiama skaityti Bibliją. Gyvenantys žmonijos vystymosi metu gyvena kaip išgyvenimą. Kol žmogus išgyvena, jis nediskutuoja. Kai Viduramžiais prasidėjo ginčas apie dalyvavimą, tai buvo prarasti jo supratimo likučiai, dialektinis žaidimas nugalėjo dalyvavimą.

7. Eriugena gynė senąjį mokymą, kad dalyvavimas – tai aiškus aukščiausios aukos vaizdas. Kitas, materialusis supratimas, palaikomas Romos, buvo tas, kad duona ir vynas tikrai virsdavo kūnu ir krauju. Šios materializacijos poveikyje ir atsirado dalyvavimo dogma; oficialia ji tapo XIII a.

8. Popiežiaus misiją katalikų bažnyčioje, bendrai, sudaro (X-XI a.), kad neleistų Europai pažinti Kristų. Daugiau ar mažiau sąmoningai buvo kuriamos bažnyčios, turėjusios tikslą užmaršumą, ateistišką Impulso nežinojimą, neleidimą žmonėms sužinoti, koks yra krikščioniškas Impulsas. Ir jei kažkas išstatoma į priekį kaip Krikščionybės impulsas – pvz., Pranciškaus Asyžiečio, - tai nors tai ir panaudojama, tačiau į bažnyčios struktūrą neįtraukiama. Europoje santykiai vystyti taip, kad europiečiai pamažu priėmė krikščionybę, kokia ji nebuvo. Todėl dabar visiškai neįmanoma kalbėti apie krikščioniškas paslaptis. Juk svarbu ne tai, kad žmonės taria Kristaus vardą, o sugebėjimas iš tikro teisingai priimti tai, kas yra Krikščionybė. Tačiau tam, būtent, ir trukdė popiežiaus institucija, pradedant Inokentiju III.

9. Jei būtina nusakyti bažnyčios užduotį, bažnyčios, atsiradusios dėka krikščionybės įtraukimo į Romą, tai reikia pasakyti: Romos nuspalvinta krikščioniška bažnyčia savo tikslu siekė kuo labiau uždengti Kristaus Misteriją, padaryti ją kuo mažiau žinomą.

10. Bažnyčia moko – ir draudžia mokyti bet ką kita – kad Dievui jo Esmės dėka nėra ką daryti su pasauliu, o dėl substancionalaus identiškumo nėra ką daryti ir su žmogaus siela. Tas, kuris tvirtina, kad žmogaus siela kažkiek turi savyje "dieviškos esybės", tas eretikas katalikų bažnyčios požiūriu, jėzuitišku supratimu. Tame tvirtinime pasireiškė vidinis bažnyčios siekis neleisti žmonėms priartėti prie Dieviškojo, atitverti žmones nuo Dieviškojo. Katalikų bažnyčiai mielesnis Arimano pasaulėžiūra, nei antroposofiškai orientuota pasaulėžiūra (daugiau žr. Arimaniška apgaulė); juk šiandien ji jau nelaiko Arimano pasaulėžiūros erezija, o antroposofiškai orientuotą pasaulėžiūrą kaltina eretiškumu

11. Krikščionių bažnyčia sunerimusi, skaitosi su antruoju poliumi (pirmasis polius – tai masoniškas požiūris į žmogiškus įsivaizdavimus), su valios poliumi, su tuo impulsu žmoguje, kuris tik tarsi nakties sapnas patenka į sąmonę. Ji nors ir skaitosi su realybe, tačiau su tokia, kurią pramiega. Iš čia ir kyla savotiškas krikščionių bažnyčios vystymasis. Jis tame, kad palaipsniui visiškai kitaip sudarytos senųjų laikų sąvokos ištirpsta joje taip vadinamose tikėjimo sampratose. Tose tikėjimo sampratose galima pajusti kažką iš sapnų.

12. Katalikybė nė trupučio negali stumtelti žmonių nuo ten, kur jie yra. Žiūrim, ką atnešė katalikybė. Naujaisiais laikais ji atnešė jėzuitus, o ne Krikščionybę.

13. Jėzuituose stipriausiai išreikštas vienpusiškas religinis judėjimas. Tik pagalvokite, jie nuolat stoja prieš tikrąjš mokslo progresą. Katalikų bažnyčia tik XIX a. oficialiai pripažino Koperniko mokymą. Vienpusiška religija jaučia: moksle, nukreiptame tiesiog į išorinį pasaulį, save skelbia Arimanas. Ir tai natūralus bažnytinės kovos elementas. Arimano nepavyks suvaržyti išoriniame moksle, nesikreipus į spiritualistinę pasaulėžiūrą, tai teisingai. Tačiau, iš kitos pusės, iškyla nenatūralus vienpusiško religijos išstojimo prieš mokslą impulsas, tokia vienpusiška religinė pasaulėžiūra ypač sudvasinama Liuciferio elementu. Bes siekti religinio įsigilinimo ir neapkęsti mokslinio įsiskverbimo į dvasinį pasaulį – tai to, ko iš žmonių nori Liuciferis, esmė. Liuciferis negalėtų geriau pasiekti savo tikslo, nei kai visi žmonės būtų tiesiog religingi. Toks religingumas savyje turi milžiniškos galios egoistinį impulsą, tai sielos, o ne kūno egoizmas.

Protestantizmas

1. Pranciškonų aplinka; kurie popiežiuje įžvelgė tam tikrą Antikristo simbolizmą. Vėliau protestantizmo laikotarpiu šis požiūris tiems, kurie protestantizme regėjo Krikščionybės išgelbėjimą, o Romos bažnyčioje – krikščionybės atskalūnus. Visų pirma, pačiame popiežiuje jie matė Antikristo simbolį, o popiežius atsimokėjo jiems tuo, kad Antikristą regėjo pas Liuterį.

2. Husitai už respublikonišką krikščionybę kovojo ne tik prieš bažnyčią, bet ir prie stiprėjančią kunigaikščių (feodalų) valdžią. Tačiau protestantizme valdžia susijungė su religiniu nepasitenkinimu, kad ją panaudotų savo reikmėms. Tuo metu karalius turėjo nežymią valdžią.

3. Tai yra pagrindiniu protestantizmo nervu, kad tikėjimas suvokiamas greta žinojimo kaip kažkas pateisinama.

4. Vakarų Europoje ir Amerikoje protestantizmas veikia taip, kad jis, kaip kažkas, kas savaime suprantama, atitinka įgimtiems inteligentiškiems instinktams, kurie daugiau pasireiškia politikoje, nei religiniame gyvenime. Jam nereikia ypatingos struktūros, kad tai ten, tai šen įžiebtų reformatoriškas širdis. Šiuolaikinis vakarietis jau gimsta protestantu, vidutinis europietis diskutuoja kaip protestantas. Rusija ir protestantizmas – nesuderinami.

Rytų bažnyčia

1. Vieningas pradinis judėjimas laikui bėgant išsiskyrė į tris šakas: Šventosios Dvasios srautas, Kristaus srautas ir Tėvo srautas. Ypač aiškiai vystėsi į Šv. Dvasią nukreipta kryptis, tačiau ji nebuvo pirmąja - pirmąja laike, be abejo, buvo vienybė. Ir ta kryptis dabar įsikūnijusi Rusijos ortodoksų cerkvėje. Europietiška, Romos bažnyčia turi tendenciją iki tam tikro laipsnio vystyti Kristaus principą. Tik naujaisiais laikais toji bažnyčia bando persisunkti ir Tėvo principu. Bet nežinant vidinio sąryšio, teisingo Kristaus santykio su Tėvu čia neranda. Vienpusiškai Tėvo principas klesti kryptyje, prie kurios prisišlieja Darvinas, Hekelis ir kiti.

2. Rytų krikščionybė priėmė Dievą Tėvą, nors jį vadina Kristumi. Romos katalikiškoji europinė religija paėmė Dievą Sūnų. O evangeliškoji krikščionybė turi Dievą Šventąją Dvasią. Juk tai evangeliškoje krikščionybėje ypaę diskutuoja: kai išsivaduoti iš nuodėmės? Kaip žmogui atsikratyti nuodėmės? Kur viešpatauja kultas, ten žmogui tenka mažiau ginti religiją. Europoje daugiau viešpatavo mokymas, nei iš Romos išėjęs kultas, ir jis atlaikė sunkius religinius mūšius su Mahometo mokymu. Šis, su jo vieno Dievo principu, teigia likimo, fatumo, principą, kuriam reikia griežtai paklusti, nes viską nusprendė Dievas Tėvas. Todėl Rytų krikščionybė su dominuojančiu joje ištikimybės seniesiems padavimams kultu ypatingai pabrėžia Dievą Tėvą. Rytų žmonės stipriai laikosi Kristaus, tačiau jam perduoda Dievo Tėvo savybę. Taip Rytų religijoje atsirado įžvalga: Kristus – mūsų Tėvas. Mokymas žodžiais nori išreikšti tai, kas priklauso dvasiniam pasauliui arba, bent jau, ką žmogaus jutimas gali apčiuopti dvasiniame pasaulyje. Mokymas - tai , prie ko žmogus visada siekia prisiliesti protu. Kultas lieka kažkuo, ką nuolat turi, kas yra labiau konservatyvu. Ir kur ypatingai viešpatauja kultas, ten religija turi konservatyvų pobūdį. Tad jau galima tarti: Rytų religija savo prigimtimi konservatyvi, labiau linkusi į kultą nei vidinį religinį impulsą, religinį gyvenimą žmoguje, kas labiau būdinga vakarų religijoms.

3. Kaip gali nepajusti didžiausios pagarbos tam, kas iš senovės Rytų žilosios dvasios šviečia Rusijos ortodoksų bažnyčios kulte! Visur į šį kulto veiksmą galima žvelgti taip, kad per atlikimą jame panyri į jame glūdinčias bedugnes gelmes. Instinktyvaus išminties vystymosi tūkstantmečiai ir tūkstantmečiai veržiasi iš to kulto veiksmo.

Tačiau kartą man teko dalyvauti tokiame kulto veiksme Helsinkyje, kur buvo švenčiamos Velykos. Ir turiu pasakyti: liūdniausiems mano gyvenimo prisiminimams priklauso tai, ką ten kėlių komediantai, baisūs melagiai darė su amžinomis tiesomis, paversdami jas komedijomis! Šiandien pasaulyje tokie reikalai, kad veikiant Arimano jėgoms baisiausiu būdu susiduria melas ir gili tiesa – vidiniame pasaulyje. Neturint tikrojo jausmo tam, šiandien nepavyks pasiekti tokio aktyvaus žmogiškosios būtybės pažinimo: Aš tuo metu galėjau matyti, kaip žmonėms, dalyvavusiems toje Velykų ceremonijoje, buvo išjungtas bet koks žmogiškosios būtybės suvokimas, nes ceremonija, aukščiausiu laipsniu tinkanti padoriam šventimui, buvo išdarkyta komediantų – popų. Ir tai taip radikaliai pakitę vyksta, praktiškai, visur.

Teologija ir civilizacijos krizė

1. Daugiau, nei žmonės mano, dabar išsivystė senovės išminties tradicijos. Žmonės ieško, kaip pasiekti tradicinį supratimą. To dėka tai, kas anksčiau viduje buvo atgaivinama Liuciferio elementu, įgijo išorinį Arimano pobūdį. Tačiau tai kaukė. Tikrovėje tai Liuciferio elementas, tebesitęsiantis per tradicijas. Taip tebeveikiančiame romaniškame elemente, persunktame germaniškojo elemento, įsikūręs Liuciferio elementas. Jis tebeveikia. Kadangi jis išsiliejo į minties esybę, tai prarado savo pirminį pobūdį. Jis dabar randasi mąstymo formose. Lotynų kalboje tebegyvuoja, sakyčiau, Arimano labui Liuciferio elementas. Kaip su Romos kalba iškilo logizavimas, taip su krikščionybe atėjo teologizavimas (kalbantis apie antjuslišką tik iš tradicijos). Pilnas gyvybės Krikščionybės elementas nueina čia į Liuciferio elementą, turintį Arimano kaukę. Gyvoji krikščionybė tampa teologizuojančia kultūrine srove. Apačioje po tuo lieka nuolat veiksnus, tačiau instinktyviai, asmeninis elementas; jis negali visiškai susijungti su esančiu viršuje. Ir ypač įdomu stebėti tą reiškinį jo iškilioje fazėje, Renesanse. Matome, kaip čia gyvuoja aukštoji teologija, turinti sąvokas ir supratimą apie antjusliškumą, tačiau jo nesuvokianti. Iš esmės, kalbant tradiciškai, tai gyvuoja Renesanso laikmetyje. Ką romanizmas išsaugojo teologine forma – tai senoji išmintis, tačiau ji išlieka pristatomame gyvenime. Pristatymuose ji liuciferiškai tebegyvuoja. Tai sukinkame iš Rafaelio "Ginče", ir Dantės (gavusio savo įsivaizdavimą iš Bruneto Latini, kuriame stipriai gyvavo tradicinė teologizuojanti dvasia, galingas Liuciferio impulsas) "Dieviškoje komedijoje".

2. Liuciferio kariauna pirmiausia užkrečia pasenusią teologiją, Kristaus pavertimą mitu – tai grynai liuciferiška užmačia; Perėjusio Golgotą pavertimas paprastu žmogumi – grynai Arimano užmačia.

3. Kalbėti tik apie nemirtingumą po mirties, reiškia į pasąmonę įauginti liūdesį ir dėl dvasinės mirties po fizinės mirties. Gyvenimo logika rodo, kad vien tik pomirtinio egzistavimo išpažinimas padlaižiauja tik rafinuotam egoizmui, priveda prie antjuslinio pasaulio neigimo, veda į materializmą; tikrovė iš tikro gerokai sudėtingesnė. Ie jei žmogus pakankamai intensyviai vysto tą nesąmoningą liūdesį apie mirtį kartu su fizine mirtimi, tai jis iš tikrųjų žūsta kartu su fizine mirtimi. Tada tai, kas buvo jame dvasinga, kas sudarė jo vaizdinį, netenka savo reikšmės; tada tai vėl susilieja su dvasiniu pasauliu ir netenka savasties. Savasties vaizdinys virsta Arimano vaizdiniu ir Arimano galios gauna tai, ko jos trokšta gauti: jos gauna žemiškąjį gyvenimą. Tai reiškia, kad didesnė dabartinio civilizuoto pasaulio siekia ne pratęsti žemiškąją civilizaciją, o atvesti žmones prie mirties ir žemiškąjį gyvenimą perduoti visai kitoms būtybėms, ne žmonėms!

4. Iš esmės, kalbėdami nenorintys remtis dokumentiniais liudijimais apie Kristų, save gali vadinti dorais krikščionimis, - jie, vienok, yra Krikščionybės naikintojai. Nes jie atmeta dvasinį mokymą, kurio dėka mūsų amžiuje žmonėms Kristus ir regimybės virsta tiesa.

5, Krikščioniško tikėjimo atstovai, pastoriai, vyresnieji, sudarę kompromisą su naujuoju gamtos pažinimu, visiškai akivaizdžiai, viduje yra pikčiausiais Krikščionybės priešais.

6. Labiausiai užkietėjusiais Kristaus supratimo priešais yra įvairių tikėjimų šventikai.

7. Kaip evangeliškajam, taip ir katalikiškajam tikėjimui maloniau, kai išorinis pasaulis jo įvairiose karalystėse suprantamas materialistine prasme, nei nagrinėjant, kaip dvasinis pradas veikia pasaulyje, kaip išgyventi dvasingumą materialiuose reiškiniuose.

8. Nemažą kaltės už mūsų laikmečio nelaimes dalį turi tie žmonės, kurie nuo seno valdo religinius žmonijos jausmus, nes iš savo vietų, savųjų katedrų kalba dalykus, neturinčius nė mažiausio ryšio nė su jokiu gyvenimu, sako kalbas, nešančias žmonių širdims, žmonių sieloms niekus, galinčius sukelti malonų pojūtį, tačiau neturinčius jokio ryšio su gyvenimu. Todėl gyvenimas tapo bedieviškas, todėl gyvenimas tapo nedvasingas ir galiausiai virto chaosu.

Krikščionybė ir šiuolaikybė

1. Ateizmas plinta per žmonių organizaciją; ir jei nebus sukurta dvasinė priešprieša, vykstanti per grynojo dvasinio impulso nepriklausomai nuo kūno vystymą, tai ateizmas ir tolaiu plis, nes žmogus negali visiškai sveikai gyventi. Žmogus tampa ateistu, nes visos savo gyvenimo trukmės metu nejaučia sveiko dvasinio prado ryšio su fiziniu kūnu. Todėl, dvasinio gyvenimo požiūriu, ateizmas yra liga.

2. Augusto laikmetyje norėta atimti iš žmonijos senųjų kultų supratimą. Siekė, kad nekiltų klausimas: ką reiškia dalyvaujantys kulte? Ta nuostata daugelyje sričių išliko iki šiol. Egzistuoja netgi masonų ložės, kuriose pasakoja keistus dalykus, pavyzdžiui, apie simboliką, kurios supratimu mažai rūpinasi: apie simbolius leidžia sau kalbėti ką nori. Romoje tie įsikurdavo sąmoningai: kultai be klausimų apie jo reikšmę, kulto atlikimas be intelekto ir valios.

Golgotos misterija sutrukdė Augusto ketinimų įgyvendinimui. Tačiau kai kas iš jų užsiliko, kaip kad nuo Gondišapūros užsiliko gamtos pažinimas. Liko katalikų bažnyčia. Nes katalikų bažnyčia – tai tikrasis Augusto epochos pratęsimas. Jos priimta forma neparemta Palestinos Misterija, neparemta Golgotos misterija. Katalikų bažnyčios kulte tik įsprausta tai, kas perėjo iš Golgotos misterijos; tačiau savo formomis ir apeigomis jis išėjo iš žmoniją pajaučiančios sielos epochos. Aišku, katalikų kulte liko daug šventų dalykų, tačiau teisingą to priėmimą galima sukurti tik atgaivinus tai, kas numirė, kas nukreipta tik į jaučiančią sielą, atgaivinus tai si dvasinio-mokslinio tyrinėjimo pagalba. Mūsų laikmetis panašus į Augusto laikmetį, tik dabar vystymasis spartesnis, nes pasikeitė aukštųjų Hierarchijų įvairių dvasių judėjimo greitis.

Pirmąjį XX a. trečdalį žymi naujas Jėzaus Kristaus atėjimas eteriniu kūnu. Kas išvystys sugebėjimus Jį jausti apmąstymuose, tas galės gauti jo patarimus, betarpiškai bendrauti su juo. Visa tai primena Romos Augusto laikus prieš Golgotos misteriją. Dabartinėse išorinėse apraiškose, sukeliančiose baisias pasaulines katastrofas, galima pajusti potraukį kultui, vėl pajausti kažką sakramentalaus, kultinio, tačiau ne senovinio, apie ką liudija tokia dvasia, kaip Novalis. Jis nebuvo patenkintas protestantizmu ir veržėsi prie katalikybės formų, tačiau pakankamai sveikai, kad nepereitų į katalikybę.

3. Iš pasaulinių impulsų išlieka tam tikri šešėliai, kurie lieka veikti toliau, kai nauji dalykai jau čia; ir turi būti išvystas jų liuciferiškas arba Arimano pobūdis. Tas Liuciferio-Arimano pradas turi sekti toliau tą vystymąsi, tačiau nereikia jį pervertinti; jį reikia suprasti būtent liuciferišku ir Arimano pobūdžiu. Likę šešėliai iš Saliamono šventyklos, iš helenizmo, iš Romos imperijos. Prieš pora tūkstantmečių tai buvo savaime suprantama, tad iš tos trejybės – sielos, dvasios ir kūno – gimė Krikščionybė. Tačiau siela, dvasia ir kūnas negali iškart išnykti. Jie tam tikru būdu veikia ir toliau. Dabar atėjo laikas, kai šia aplinkybę reikia pamatyti, kai turi būti pamatytas Kristaus impulso unikalumas. Reikia išmoksti atskirti šešėlius ir šviesą. Tai yra dabarties ir ateities žmonijos uždavinys. Šiandien regim Romos imperijos šešėlius Romos katalikybėje. Tie šešėliai nėra Krikščionybė - tai tik Romos imperijos, kurioje gimė Krikščionybė ir kurios formose tebegyvavo tai, kas tuo metu galėjo susiformuoti kaip Krikščionybės struktūra, šešėliai. Tačiau privalome išmokti, turi išmokti visa žmonija, atskirti Romos imperijos šešėlius nuo Krikščionybės. Tos krikščioniškos bažnyčios statinyje gyvuoja tai, kas gyvavo Romos imperijoje nuo Romulo iki cezario Augusto. Suklydimas atsiranda tik todėl, tad tame kūne gimė krikščionybė.

Šiuo požiūriu Saliamono šventykla taip pat yra nusitęsęs šešėlis. Kas buvo Saliamono šventyklos paslaptimi, su maža išimtimi, beveik viskas perėjo į visas mūsų laikmečio masonų ir kitas slaptąsias draugijas. Ji tebegyvuoja per šias draugijas, yra senojo judaizmo šešėliu, ezoterinio Jehovos garbinimo šešėliu, net ir tais atvejais, kai į tas draugijas nepriima žydų. Graikų dvasios šešėliu šiuo metu yra, nežiūrint viso su senovės Graikija susijusio gražumo, nežiūrint estetinio ir pan. nemažo tos Graikijos turinio, nežiūrint viso senovės graikų veiksnumo mūsų dienomis, - visa tai yra šiuolaikinio išsilavinusio pasaulio pasaulėžiūra, kuri panaudotų viską, kad žmoniją apimtų ta baisioji katastrofa (karas). Kai gyvavo helenizmas su jo pasaulėžiūra, tada tai buvo visai kitaip. Viskas tinka savo laiku. Paėmus absoliučia prasme, tebegyvuoja kaip antikvariatas, o vėliau tampa savo paties šešėliu. Aristotelio mokymas yra dar kažkuo išlikusiu iš senovės graikų didybės, tačiau Aristotelio mokymais naujais drabužiais yra materializmas. Krikščionybė gimė judaizmo sieloje, graikų dvasioje ir romėnų kūne; ir visi trys paliko savo šešėlius. Per mūsų laikmetį tarsi Angelų trimitų garsas sklinda šauksmas išvysti viso to tikrąją esmę, žvelgti per šešėlius į šviesą.

Gerosios valios turi ieškoti žmogus. Nes šešėliai pasireiškia labai stipriai. Šešėliai pasireiškia per žmones, kurie patys mažai kenčia tas didžiąsias kančias, kliuvusias mūsų žmonijai mūsų laiku, ir kuriuos mažai arba visai nepaliečia pasaulį persmelkęs begalinis skausmas. Reikia liautis klausytis tų, kurie dėl užimamos vietos nori išlaikyti tik senuosius šešėlius, ir reikia įsiklausyti tik į savąjį balsą, galintį kalbėti pakankamai aiškiai, jei tik žmogus neužgoš jo išoriniais šešėliniais įsitikinimais.

Tikrasis žmogiškas vaizdas pasirodo iškraipytas žmonėms, vaizdas su apdarais iš šešėlių, savyje apjungiantis mintis, jausmus ir valios impulsus viso to, ką žmonija įgavo nuožulnia plokštuma ir vis dar įgauna.

Tačiau kas pajėgus nukreipti žvilgsnį į tą vaizdą, kurio apdarai išausti iš šešėlių, tas parengia save tam, kad teisingai pažvelgtų į tą medį, kuris nori šviesti tamsoje kaip tikra Kalėdų eglė, po kuria guli Kalėdų šviesa apšviestas kūdikėlis Jėzus Kristus.

Iki Golgotos misterijos įšventintieji sutikdavo Kristų, pakildami į dvasinius pasaulius, o Žemėje skelbė apie būsimą jo atėjimą. Todėl žemiškas mokslas iki Golgotos misterijos, akivaizdu, savyje neturėjo Kristaus. Po Golgotos misterijos Kristus buvo įaustas į visų tautų, persunktų krikščionybe, istoriją. Dabartiniai religiniai tikėjimai jaučia panišką baimę okultizmui. Nes tikrojo okultizmo jie, neabejotinai, nesupranta, ir apie tai, kaip Kristus iš naujo gali būti surastas per tikrąjį Dvasinį mokslą, jie, žinoma, nežino. Ir šis okultizmas kalba žmonėms iš savo požiūrio taško: Kristus yra kažkuo tik Žemėje, ir jeigu nepakilsite į aukštuosius dvasinius pasaulius, tai privalėsite atsisakyti Kristaus, nes viršuje Kristaus nėra. Dvasininkija bijo, kad žmonės per okultizmą, kurį jie žino tik plona, paviršutine forma, galima prasibrauti iki tos paslapties. Tačiau tik paviršutiniškas okultizmas gali grėsti Krikščionybei; gi tikrųjų okultinių faktų pažinimas tik dar stipriau pagrindžia Krikščionybę. Tačiau dėl nurodytos priežasties, bažnyčia sukyla prieš okultizmą, ir to pagrindas yra realūs faktai.

Krikščionybė kaip visų religijų išpildymas

1. Prieš ligas ir kančias, apie kurias mokė Buda, per Kristų duota gydanti priemonė.

Pirma: Gimimas yra kančia?
- Ne, nes Kristus gimdamas atėjo į mūsų Žemę; nuo to laiko man, krikščioniui, gimimas daugiau nėra kančia.

Antra: Liga yra kančia?
- Tačiau atsirado didžioji išgydymo priemonė, sielos galia, kuri suliepsnoja per Kristaus impulsą. Kai žmogus susijungia su Kristaus impulsu, jo gyvenimas sudvasinamas.

Trečia: Senatvė yra kančia?
- Tačiau kai senas kūnas glemba, pats žmogus stiprėja ir darosi galingesnis.

Ketvirta: Mirtis yra kančia?
- Tačiau per Kristų lavonas tapo simboliu to, kad mirtį, fizinį pradą nugalėjo gyvenimas, dvasia, kad mirtį galutinai įveikė gyvenimas.

Penkta: Būti atskirta, nuo mylimojo yra kančia?
- Tačiau Kristų pasiekęs žmogus niekada neišsiskiria su tuo, kurį myli, nes Kristus persunkė pasaulį šviesa tarp mirties ir nauju gimimu taip, kad žmogus lieka susijungęs su mylimuoju.

Šešta: Neturėti trokštamo yra kančia?
- Gyvenantis su Kristumi daugiau netrokšta to, ko nebūtina, kas jam neduota.

Septinta: Būti sujungtam su nemylimu yra kančia?
- Tačiau Kristų pažinęs žmogus savyje išvystą tą milžinišką, visa apimančią meilę, kuri apgaubia kiekvieną būtybę, kiekvieną daiktą ir myli juos pagal jų reikšmę, vertę.

Aštunta: Būti atskirtam nuo mylimo daugiau nėra kančia, nes Kristuje nėra jokio atskyrimo.

2. Išsireikšdami simboliškai, galime pasakyti: Jei pajusime Jahvės religiją Mėnulio simbolyje, priešingame Saulės simboliui, tai galime laukti, kad apsireikš į ją panašus supratimas – kirsdamas Kristaus impulsą – kaip savotiška atnaujinta Mėnulio religija. Ir tai iš tikro vyksta. Ir kas supranta tuos dalykus, tas iš jų nesijuokia, nes juose nėra nieko juokingo, ir jie iš tikro susiję su tos religijos ir pasaulėžiūros simbolika, nesijuoks, kad Jahvės religija vėl pasirodo pusmėnulio religijoje, kuri ikikrikščioniškus impulsus neša į vėlesnius krikščioniškus laikus. Čia vyksta, užsitęsusia linija, ankstesnio laikotarpio pakartojimas vėlesniame laike, paskutiniame trečdalyke graikų ir lotynų kultūros, kurią okultiškai laikome nusitęsusią iki XI- XIII a. Kitais žodžiais: Po 6 amžių (po Kristaus apsireiškimo) religijoje, arabų atneštoje iš Afrikos iki Ispanijos, turime vėliausią smarkiai iškylančią religiją, darančią poveikį visiems vystymosi veiksniams, ir, paliekant Kristaus impulsą visai nuošalyje, esančia tarsi kita forma atsinaujinančia Jahvės religija. Negalime išvardinti visų to pakartojimo ypatybių.Tačiau svarbu, jei savo sieloke užrašysime bent tai, kad Mahometo pasaulėžiūroje nuošalėje buvo paliktas Kristaus impulsas, kad Mahometo religijoje kažkaip atgimsta tai, ką galima buvo matyti vienatiniame modaizmo Dieve. Tačiau tas vienatinis Dievas perkeltas į kitą terpę, į tai, kas perimta iš egiptiečių-chaldėjų šaltinių, kuriuose pateikta panašus mokymas apie žvaigždėto dangaus ryšį su pasaulio įvykiais. Ir iš tikro matom, kad visos sąvokos ir idėjos, randamos pas egiptiečius, Chaldėjus, babiloniečius ir asirus, pasikartoja Mahometo religijoje, tačiau persunktos ir nušviestos šviesa to, ką galim pavadinti vienatiniu Dievu Jahvė ar Jehova. Kalbant moksliškai, tai arabizmas yra nepaprastas junginis ir sintezė egiptiečių- chaldėjų žynių mokymo su senovės žydų Jahvės religija. Tačiau tokiais atvejais, kartu su suliejimu, vyksta ir atsijojimas, atmetimas. Ir arabizme atmesta viskas, kas liečia aiškiaregystę. Liko tik kombinavimas, tik samprotavimai; tad egiptiečių gydymo meno, chaldėjų astronomijos, kilusios egiptiečiams ir chaldėjams iš senosios aiškiaregystės, Mahometo arabizme pasireiškia intelektualizuota, individualizuota forma. Tarpininkaujant arabams, į Europą atnešama kažkas pasėta. Tad turim, iš vienos pusės, žmonijos vystymosi eigą, kurioje Kristaus impulsas tiesiogiai praninka į Europą per Graikiją ir Italiją, ir turime kitą, labiau pietų kelią, aplenkiant Graikiją ir Italiją, susijungiantį su atėjusiu aplinkiniu keliu dėka arabizmo impulso. Ir tik dėl Kristaus ir Mahometo religijų susiliejimo kažkokiu svarbiu momentu sugebėjo susikurti mūsų naujausioji kultūra. Reikia manyti, kad minėti impulsai tęsiasi 6 ar 6 su puse amžius; tad po 6 amžių po Kristaus apsireiškimo pasirodo, paplinta, prasiskverbia į Europą atnaujintas Mėnulio kultas ir iki XIII a. praturtina krikščionybės kultūrą, gavusią tiesioginius impulsus kitais keliais. Nes vyksta nuolatiniai mainai. Kas žino bent išorinę įvykių eigą ir kad net Vakarų Europos vienuolynuose – kad šiems kovojus su arabizmu – arabų mintys įsiliedavo ir vystėsi moksle, tas žino ir tai, kad iki tam tikro svarbaus momento XIII a. viduryje (1250 m.) susiliejo du impulsai: arabų ir tiesioginio Kristaus. Saulės simbolis susilieja su Mėnulio simboliu pradedant VI, VII ir iki XII-XIII a., tokiu būdu apimant apie 6 a. laikotarpį. Ir kai tas betarpiškas praturtinimas pasiekė, galima sakyti, savo tikslą, tai atsirado kažkas nauja, rengtas XII-XIII a. Kaip besivytų tiesioginis Kristaus impulsas, į žmonių sielas dvasiškai įsilieja tai, ką davė 4-asis poatlantinis laikotarpis. Ir graikų epocha iš paskos pasiunčia tarsi besivejančią bangą; ją vadiname Renesanso kultūra, kuri vėlesnius amžius praturtina visa, kas buvo. Toji graikiška banga vėlgi gyvuoja 6 a., t.y. iki mūsų laikų. ir mes tebegyvenam joje. Tačiau esame pereinamajame taške, prie naujos 6 a. trukmės kultūrinės bangos, kai kyla kažkas nauja ir Kristaus impulsas turi įgauti naują praturtinimą. Jei senuoju, ne naujuoju, stiliumi įsivaizduosime Mėnulio, Merkurijaus, Veneros ir Saulės seką, tai po atnaujinto Mėnulio poveikio ir po Mėnulio bangos įsiliejimo, taip sakant, į Renesanso epochą privalome laukti to poveikio, kurį teisingai galime pažymėti Merkurijaus simboliu, apraiškos.

Paskutiniuoju protu, apėmusiu mokslo, krikščionybės ir Renesanso kultūros pilnumą, yra Gėtė, ir galime laukti, kad Gėtė iš tikro savo sieloje perteikia Renesanso kultūros ir mokslo, t.y. intelektualizmo, praturtinto arabizmu, ir krikščionybės derinį. Jei Gėtę traktuosime kaip darėme jau daugelį metų, tai nesunkiai įsitikinsime, kad tie elementai tikrai susiliejo Gėtėje, jo dvasioje. Bet po dabartinių laikotarpių po 600 m. nurodymo, turime teisę laukti, kad Gėtės dvasioje turėjo būti Merkurijaus poveikis, kuris pasireiškė vėliau. Todėl įdomu, kad tas poveikis pastebimas ir pas Šopenhauerį. Į Šopenhauerio filosofiją perėjo rytų išmintis, būtent budizmo forma. O kadangi budizmo simbolį regi Merkurijuje, tai po Gėtės epochos turime būdingą Budos poveikį, nes Buda lygus Merkurijui, o Merkurijus Budai, - kaip kad arabizme turime būdingą Mėnulio poveikį; tad galime nustatyti, koks tas intakas, įkrentantis į tiesioginį Kristaus impulso kelią naujo 600 m. periodo pradžioje: kaip atsinaujinimą, kaip naują ankstesniojo formą turime regėti tai budizme, tačiau su tais apribojimais, kurie buvo pateikti paskaitoje apie Budą 1911.03.12.

Paklauskim savęs: kokia kultūros kryptis ateityje?

Tai Kristaus tėkmė. Ji teka tiesiai į priekį. Ir kokias antraeiles tėkmes galime pastebėti? Pirmiausia, arabizmo srovę, įsiliejančią į pagrindinę tėkmę, vėliau turinčią pauzę ir išbaigtumą pasiekiančią Renesanso kultūroje. Ir dabar stebime Budos srovės atsinaujinimą. Teisingoje šviesoje galintis suvokti tuos faktus pasakys: iš Budos srovės reikia paimti tuos elementus, kurių nebuvo Vakarų kultūroje. Ir matome, kaip žinomi Budos srovės elementai jau įsilieja į dvasinį Vakarų vystymąsi, pvz., persikūnijimo ir karmos idėjos. Tačiau privalome tvirtai nusibrėžti sieloje: visos tos antrinės srovės niekada mums neatskleis centrinės mūsų pasaulėžiūros Esmės, mūsų dvasinio mokslo. Klausti budizmo ar kokio ikikrikščioniškojo orientalizmo apie Kristaus esmę būtų ne tik neprotinga, kaip kad Europos krikščionys imtų klausti arabų, atėjusių į Ispaniją, apie Kristaus esmę.

Filosofijos forumas
Rudolfas Šteineris
Arimaniška apgaulė
Jėzus Kristus musulmonams
Apie Liuciferio Bažnyčią ir kryžių
Graikų ir vaišešikos atomizmas
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
Eretikas Džirolamas Savonarola
Viduramžių prabudimai: Valdensai
Viduramžių prabudimai: Katarai
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Viduramžių prabudimai: J.Husas ir Jeronimas
Blezas Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškas tikėjimas
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
F.Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Filosofijos atsiradimo problematika
Tamplieriai ir asasinai, kiltis
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Tomas Akvinietis
Buda ir budizmas
Kur randasi siela?
Judo laiškas
Arimanas
Filosofijos puslapis
Biblijos puslapis