Šiame puslapyje pateikiamos kelios trumpos esė F. Nyčės tema.

Sfinkso mįslė

„Patikima“ valia užtikrina prigimties vientisumą, visų sielos jėgų ir galimybių vienybę, tad vystymosi rezultate gaunamas ne tik sudėtinga, bet ir harmoninga asmenybė. Tai Nyčė lygina su menininko darbu: „Žmoguje yra kūrinys ir kūrėjas; jame yra materija, kažkas neišdirbta, molis, purvas, beprasmybė, chaosas, tačiau žmoguje yra ir kūrėjas, audėjas, kūjo tvirtumas“.

Nyčės Antžmogis - tai aukščiausia žmogaus apraiška. Jis išsilaisvinęs iš smulkių jausmų, baimės, aklo dogmų laikymosi, sklidinas valios ir energijos, jis dosnus ir gali savo vidinį turtą dovanoti visiems, kad ir kiti įgautą tokį dvasinių jėgų pilnumą. Kurdamas Antžmogį, Nyčė norėjo jame rasti prarastą tikėjimą Dievu: "Anksčiau kalbėjo: Dievas, kai žvelgė į jūros tolį; tačiau dabar išmokiau jus sakyti 'antžmogis'". tuo jis tarsi prisipažįsta, kad tai tėra tikėjimo surogatas: „Ar galite sukurti Dievą? Tad patylėkite apie visus dievus! Tačiau galite sukurti antžmogį“.

Neaišku, kiek Darvino evoliucijos teorija paveikė Nyčę (o juk šioje srityje, iš beždžionės atsiradusios rūšies ribose, vyko pagrindiniai XX a. ieškojimai ir blaškymaisi - nuo simbolizmo iki marksistinės-lenininės moralės), tačiau jo Antžmogis - biologinis vystymosi finalas, kaip perteikiama „Ryto žaroje“:
„Pirmiausia žmogaus didingumo jausmą bandė sukurti tuo, kad nurodydavo jo dievišką kiltį; dabar šis kelias uždraustas: kai prie jo įėjimo pastatė beždžionę su kita pabaisa, kuri siaubingai griežia dantimis, tarsi ketindama pasakytu: nedrįsk eiti šiuo keliu! Dabar atsigręžė į kitą kryptį, į žmonijos tikslą, ir rodo tą kelią, tarsi jo didybės ir giminingumo su Dievu įrodymą. Deja! Nėra žmonijai perėjimo į aukštesniąją tvarką. Mat tobulėjimas įmanomas tik esančios rūšies ribose“.

Apibendrinant prisiminkime V. Solovjovo žodžius:
„Yra trys įprastos arba, jei patinka, madingos idėjos: ekonominis materializmas, abstraktus moralizmas ir 'antžmogio' demonizmas. Iš šių trijų idėjų, susijusių su trimis garsiais vardais (Karlo Markso, Levo Tolstojaus, Fridricho Nyčės), pirmoji nukreipta į esamą ir dabartinį, antroji iš dalies užgriebia ir rytdieną, o trečioji susijusi su tuo, kad pasirodys poryt ir vėliau. Ją laikau įdomiausia iš visų, Juk bet kuri idėja savaime tėra protinis langelis. Ekonominio materializmo langelyje regime tik vidinį arka, kaip sako prancūzai, apatinį kiemą ('la basse cour'); abstraktaus moralizmo langas yra į švarų, tačiau pernelyg švarų, iki tobulo tuštumo bejausmį, atleidimo, nesipriešinimo, neveiklumo ir panašių 'be-' ir 'ne-' kiemą; na o iš Nyčės 'antžmogio' tiesiai atsiveria neaprėpiama erdvė įvairiems gyvenimo keliams, pasileidus nesižvalgant į tą erdvę, vienas pateks į duobę arba įklimps pelkėje, arba įkris į nuostabaus grožio, didingą, tačiau beviltišką prarają“.

Argi ta pasirinkimo galimybe nepatraukia Nyčė?

Linksmojo mokslo pamokos

Nyčė nuolat šmėkščioja 20 a. mene ir literatūroje. Jį skaitė Torstenas Veblenas1) ir Chosė Ortega-y-Gasetas, jo paveiktas buvo Bunuelis, gilinosi Orsonas Velsas. Jis stovi už Mandelštamo, filosofuojančio poeto, pečių (pvz., "amžius manasis, žvėris manasis"). Lydi Džoiso ir Oldingtono žodžių, žmonių ir įvykių žaismą. Jis pasirodo mene ir literatūroje, kai iškyla socialinio grotesko temos, kai baisūs ir niekingi žmogučiai kankina vienas kitą arba užsiima savo tragikomiška veikla Bekmano ir Groso, jaunojo A. Tyšlerio, vėlyvojo Pikaso drobėse. Dar stipriau tai perteikia dailininkų ir grafikų kosmogoninės fantazijos – nuo Zaratustra ir nykštukas Kandinskio iki Žoržo Matjė, nuo Malevičiaus iki Džeksono Poloko.

Nyčės siužetai nuolatiniai maskvietės Lenos Cheidiz paveiksluose: Apolonas ir Dionisas, "paskutiniai žmonės", žaidžiantis kauliukais berniukas, kosmoso vaizdiniai ir mėšlungiški žūstančio prareginčio žmogaus reginiai. Labiausiai perteikiamos "Zaratustros" temos. Žvelgdamas į ugnies upes ir prarajas, tarpeklius ir kitus geologinius darinius, tarp kurių bastosi erelis, didvyris ir vaikas, tampa aišku, kad avangardinio 20 a. vizualumo ištakos ne pas šv. Antonijų ar Dionisą Areopagietį, ne graikų orfikus, be rytų sufijus. Tas vizualumas kyla iš Nyčės; pradedant Edvardo Munko ir baigiant amžiaus pabaigos italų, prancūzų ir anglų postmodernistų kūriniais.

Matyt buvo Nyčėje kažkas tokio. Kaip išdrįsti tai suprasti, sapere aude (šiais žodžiais I. Kantas apibūdino Naujųjų laikų intelektualinį tonusą). Lemiamą žingsnį Nyčė žengė po 1870-ųjų su "Žmogiška, pernelyg žmogiška", kuriame aptarimas kultūringumo ir žmogiškumo mitas; teigiama, kad privilegijuota aukštesnioji būtybė tėra išmonė. Kultūra ir Humanitas tėra pasikeitusios ikikultūrinių, gyvuliškųjų, instinktyvių impulsų formos. Galbūt todėl vėliau Z. Froidas kalbėjo, kad Nyčė žinojo anksčiau viską, ką Froidas nustatė savo psichologiniais tyrinėjimais.

Nyčė padarė išvadą, kad moralės, mokslo, kalbos ir įstatymo visuma žmonių visuomenėse užima mistifikuojantį vaidmenį. Kultūros tikslas yra užmaskuoti savo kilmę. Vėlyvasis Nyčė ne kartą pabrėžė, kad vadinamoji "aukštoji kultūra" yra žmogaus žvėriškosios prigimties išraiška, kad skatina žiaurumus. Froidas vėliau išdėstė hipotezę, kad kultūriniai susitarimai dangsto pasąmonės gelmes, kuriose viešpatauja draivai (Trieve), visiškai uždrausti visuomenei ir kalbai. Jų negalima aprašyti nerizikuojant sukelti bendrapiliečių pyktį sužinojus, kad kiekvienas mūsų trokšta nužudyti tėvą, seksualiai susijungti su motina ar daryti kitus nežmoniškus dalykus.

Taip atsirado postulatas, kad žmogaus samprata apie tiesą, prasmę ir vertybes visada slepia kažkokias prasmes, apie kurias nepriimta (negalima, baisu, neįmanoma) kalbėti. Ir verta čia užsiminti apie "epistemologinį lūžį". Naujasis mąstymas skiriasi nuo ankstesnės filosofijos. Po Markso, Nyčės ir Froido, europietiškiems dvikojams jau nebuvo niekas, kas būtų labiau įprasta, nei svarstyti kaip ir kokiu lygiu mistifikuota ir neverta pasitikėjimo vakarietiška pasaulėžiūra. Šiuo keliu nuėjo visa mokslininkų, mąstytojų ir menininkų virtinė: V. Džeimsas,  O. Špengleris ir L. Šestovas; Heidegeris ir Folkneris, Rismenas ir Jungeris; Lukačas ir Blochas, Ž. Sartras ir Pikaso, R. Rolanas ir T. Adorno ir daugybė kitų. Tarp vėlyvųjų išsiskyrė Bodrijaras ir P. Sloterdeikas. "Įtarumo mokytojai" (anot P. Rikero) padarė savo darbą – žmonių mintyse įdiegė didžiausią 20 a. antropologinę mintį – kad viskas iliuzija, viskas mistifikacija. Apie tiesą neverta net kalbėti – geriausiu atveju verta kalbėti tik apie "naudingas iliuzijas" (Nyčė). Nėra patikimumo kriterijų.

Tad Nyčės pasaulio paveikslas prasiveržė 1905-14 m. avangardo protrūkio, jis neatsiejamas nuo dadaizmo ir siurrealizmo istorijos. Jis buvo neomodernistų, o vėliau postmodernistų orientyras. Taip žmonės priėjo prie dabartinės būsenos, kurioje gyvas ir aktualus menas prasideda ten, kur klausiama: ką dar galima sugriauti, kokius mitus paneigti, kokius pagrindus suardyti.


Nyčė ir Vaildas: estetizmas

Jie labai panašūs ir į neįtikėtiną požiūrių sutapimą dėmesys buvo atkreiptas ne kartą. T. Manas 1947 m. straipsnyje "Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje" rašė: "Negalima nenustebti dėl dalies Nyčės samprotavimų su tais moralės užsipuolimais, ne tik vien iššaukiančiais, kuriais beveik tuo pačiu metu skaitytojus šokiravo ir linksmino anglų estetas Oskaras Vaildas". Jiedu nubrėžia 19 a. pabaigos europietiško estetizmo ribas, kurių viduje bujojo atmainų įvairovė, kuri vystosi iki šiol ir nėra išsisėmusi.

Kas gi yra estetizmas?

Šis reiškinys vertinamas prieštaringai: vieni jame regi vien dekadentinę, gana negilią, srovę, nevertą rimto dėmesio; kiti – aukščiausią meninės kūrybos, skonio ir gyvenimo būdo pavyzdį. "Estetas!" - gali būti ir niekinamas įvertinimas, ir pagarbos išraiška. Tuo labiau, kad terminas, laikui bėgant, tapo miglotas, neaiškus, įvairiai vartojamas.

Mat estetizmas iš pat pradžių buvo sudėtingas ir nevienareikšmis reiškinys. Prisiminkime, kad 19 a. pabaigoje atsirado naujas menininko tipas, kuriam Grožis buvo aukščiausia ir vienintelė vertybė, o mėgavimasis juo – gyvenimo tikslas. Jų pasekėjų gausėjo. Jie nuo įprastų meno vartotojų skyrėsi tuo, kad sudarydavo tam tikrą meninį foną, nustatydavo tam tikrą vertinimo kartelę. Europai tai buvo nauja, tačiau Kinijoje ir Japonijoje tai gyvavo nuo seno – tad nenuostabu, kad tuo metu Europoje populiarėja Tolimųjų rytų menas

"Amžiaus pabaigos" moralinė kritika buvo palanki terpė naujoms teorijoms. Estetizmo pagrindą sudaro nepasitenkinimas buržuazijos morale. "Moralės genealogijoje" Nyčė rašo: "Iki šiol buvo leistina ieškoti grožio tik moraliame gėryje. Tai pakankamai paaiškina, kodėl tiek mažai rado ir tiek laiko sugaišo įsivaizduojamų netikrų grožybių paieškai. Tačiau taip pat tikra, kad blogyje randasi šimtai laimės rūšių, apie kurias jokio supratimo neturi geradariai; jame randasi ir šimtai grožio rūšių, kurių dauguma dar neatskleista". Dioranui Grėjui, kaip, matyt, ir jo kūrėjui Vaildui, blogis kartais buvo tik viena iš priemonių įgyvendinimui to, ką jis laikė gyvenimo grožiu.

Estetizmas meną ir Grožį perkelia į kitą gėrio ir blogio pusę, atimdamas iš meninės kūrybos atsakomybę už "šalutines" neestetinio pobūdžio pasekmes. Ypatingai gyvybinga pasirodė "menas menu" idėja –menininkams modernistams, struktūralizmo teoretikams, intuityvizmo filosofams bei postmodernizmo adeptams.

Oskaro Vaildo knygoje "Užmačios" išsakytos, ko gero, svarbiausios minėtų mokyklų puoselėjamos idėjos. Joje yra du dialogai, besivadinantys :Kritikas kaip menininkas" ir "Melo nuopuolis". Pirmajame iškeliamo kūrybinio metodo problema ir Vaildas aiškinasi, kaip gali būti sukurtas grynojo meno kūrinys. Jei tikrovė beveik netinkama menui, o įvairioms meno rūšims tenka imti vienai iš kitos siužetus, tai menininkui belieka tapti savotišku kritiku, kuris sukurtus šedevrus laiko pradiniu naujos įžvalgos tašku.

Meninio formalizmo idėją iškėlė romantikai, kuri, perėjusi estetizmą, galutine forma išreikšta modernistų manifestuose. Neoromantikų idėjas vysto struktūralistinė estetika, meną laikanti savarankiška ir uždara sfera. Meno kūrinio sukūrimas ir būtis joje perteikiami hermetiškojo estetizmo dvasia.

Atkreiptinas dėmesys ir O. Vaildo artimumas Rolanui Bartui, laikančiu, kad "literatūros kritikas neturi užsiimti kūrinio vidinės prasmės ar paslapties paieška. Jis turi, kaip rašytojas, dirbti su kalba. Kritika liaujasi būti meno kūrinio interpretacija ir vertinimu pati tapdama kūryba. Analizuojamas kūrinys tėra tik pradinis postūmis, pretekstas struktūrinei analizei, kurios tikslu ir horizontu yra kalba".

O. Vaido ir F. Nyčės nuostatos pasirodė artimos ne tik modernistams ir struktūralistams, bet ir postmodernistams: "Įdomu, kad Nyčė, kuris tiek pozityvia, tiek negatyvia prasme yra postmoderno pradininku, ir iš tiesų nuo pat pradžių randasi anapus šio termino" (V. Velšas). Iš Oskaro Vaildo postmodernistai perėmė įveiktą eklektizmą, kuris, tarp kitko, gerai perteiktas U. Eco "Rožės varde" arba naujojoje Vašingtono architektūroje (ypač Gremo Gando projektuotuose pastatuose). Gausus įvairių šaltinių citavimas, kai naujo ir subtilaus frazių suderinimo dėka pasiekiama nauja meninė visuma.

Estetizmo pavidalai įvairūs. Kilęs gilioje senovėje, ypač Tolimuosiuose rytuose, jis perėjo per laikmečius, kiekviename pasireikšdamas savaip. Naujai, tačiau neprarasdamas savo esmės – Grožio kulto. Tarp nuolat augančio šio kulto pasekėjų, vienas kito nepažinoję F. Nyčė ir O. Vaildas buvo arčiau už kitus prie jo slaptosios paslapties atskleidimo.


Numinosinio pašaukti

Dvasinio menininkų ir mąstytojų artumo paslaptį galima būtų pavadinti numinosinio *) pašaukimu 0 tai kas suartina skirtingas asmenybes, nepaisant jų "kampuotumo" ir, kartais, net priešiškumo, kas padaro juos išrinktaisiais ir atskiria "savus" bei "svetimus". Ta prasme Nyčė ir Veiningeris yra dvasios dvyniai.

Virpulys, nukrečiantis pajutus pasaulio paslapties artumą, jos prisilietimą, žinomas kiekvienam. Ir būtent ta vidinė numinosinė karštligė neleidžia sielai nurimti. Ją laižo iš vidaus kylantys ugnies liežuviai. Pasmerkia genialumui… Arba beprotybei… O kartais abiem vienu metu (Nyčė, Holderlinas...). Arba bent jau viso gyvenimo tremčiai iš "rojaus" į "pragarą" ir atgal.

Tačiau numinosinio pašaukimas jokiu būdu nėra genialumo garantas. Tai varginanti liga, kurios gydymui psichika priešpastato genialumą – kaip vaistą. Tai visa deginanti lava, sruvenanti sieloje – beformė numinosinės energijos magma, kurią senovės išminčiai vadino "Mana". O genialumas – tai tik apiforminimas, papuošimas, plastinė kaukė tai nesulaikomai žodžių, linijų, spalvų, kraštų numinosinei energijai, kuri veržiasi, tarsi nudegintas garas pro pasąmonės plyšį, pakeliui įgaunantis formas, prieinamas suvokimui. To prasiveržimo dėka "manos" slėgimas į sieneles krenta ir asmuo patiria laikiną palengvėjimą. Jei forma nerandama. Jei formos nerandama, tos energijos spaudimas gali iš vidaus išsprogdinti psichiką – Mana verčia maniaku, sukelia kliedesius. Stipriai jos apimti patiriai gyvenimo būties nepakeliamumo jausmą.

Ir tame – Nyčės tragedija. Jis atsiduria absoliutaus pato pozicijoje – tai žmogus, nesugebantis numinosinio garo perteklių išleisti į jokią savo meto kultūrinę formą. Visą gyvenimą tasai, kurio vidų užlieja okeanas, ieško bent ąsočio. Kvatoja bestija geltonais sutaršytais plaukais – ji jam niekuo nepadės. Kas žino, kodėl? Kodėl palengvėjimas pasiunčiamas Vagnerių šeimai? Atvirkštinės proporcijos paslaptis: kai formos dovana aiškiai dominuoja numinosinei energijai.

"Nyčė buvo silpna žmogysta: jis išprotėjo", pasakys Salvadoras Dali ir užries ūsus į viršų. Jis ir buvo jo parodija, išverstas Nyčė – Likimo pajuoka, formos genijus, numinosinis invalidas.

Tarp kitko, Nyčė grūmėsi iki pat galo. Taip, be abejo, išeitis buvo viena. Jei forma nepasiduoda, ją sunaikina – arba sukuria naują, iki tol neegzistavusią su tokiomis galimybėmis, kurios, galų gale, taptų artimos tai išsekintai dvasiai. Taip Nyčėje iki galo pasireiškė filosofo tragedija – negalia. Juk dionisizmas tiesiogiai išreiškiamas tik muzika; žodis, vienok, o ypač filosofinis (logos), tėra gana vidutinė saviraiškos priemonė.


*) Numinosimis (iš numinous) – vokiečių romantikų įvestas terminas, žymintis sudėtingą apžavėjimo ir pagarbios baimės prieš bauginančią ir masinančią Būties paslaptį jausmą. Tokie subtilūs ir sunkiai pajuntami niuansai pavaldūs poezijai, tad neveltui labiausiai „numinosiniu“ buvo poetas R.M. Rilkė.


Zaratustros sapnai

Nacizmu kaltino ir Heidegerį, kritikavusį demokratiją, ir Anzelmą Kiferį, skelbusį naujas idėjas meno teorijoje, ir Peterį Chandke, išdrįsusį ginti serbus. Ir pagaliau skandalo autoriumi tapo P. Sloterdaikas, Bavarijos pilyje Elmau vykusioje konferencijoje „Anapus būties: filosofija po Heidegerio“ perskaitęs pranešimą „Žmonių zoologijos sodo taisyklės. Atsakymas į Heidegerio 'Laišką apie humanizmą'“.

Pokario laikotarpiu Prancūzijoje pasidarė madingas egzistencializmas, Sartro paskelbtas aukščiausia humanizmo forma. O kadangi prancūzai nuolat rėmėsi Heidegeriu, vokiečių mąstytojui teko aiškinti savo poziciją. 1946 m. laiške vienam prancūzų draugui jis pabandė paaiškinti, kodėl jo filosofija visai netinkama naujojo humanizmo pagrindimui. Humanizmas nuo antikos laikų žmogų laikė "mąstančiu gyvūnu", t.y. pirmapradį padarą, apdovanotą protu. Visi didieji humanistai, nuo Cicerono iki Šilerio ir vėlesni stengėsi rasti būdą, kaip žmoguje sunaikinti gyvuliškąjį pradą. Kaip priešstatą tokiai nuostatai, Heidegeris pateikė pastoralinį vaizdelį, kur žmogus yra „būties piemuo", sėdintis "būties viršūnėje", įsiklausantis į akimirkos lemtingą kalbą. Kitaip sakant, žmogų reiktų apibūdinti aukštesniųjų pradų atžvilgiu. Anksčiau tuos pradus vadino Dievu, tačiau Nyčei tarus, kad "Dievas mirė“, beliko tiesiog "būtis“.

Sloterdaikas, suplakdamas Platoną, Nyčę ir Heidegerį, iš filosofinių nuotrupų formuoja atsakymą į "Laišką humanizmui": „Humanizmo kredo slypi įsitikinime, kad žmonės yra 'paveikiami gyvūnai', ir todėl tereikia surasti teisingą poveikį jiems“. Tačiau, jei bandymai „išvaryti gyvulį“ nepasisekė, tai ką dar galima sugalvoti? Sloterdaikas iš Nyčės Zaratustros kalbų apie antžmogį, niekinantį žmones kaip moralizuojančius „naminius gyvūnus“, išveda naująją "antropotechnikos“ idėją. Belieka tik žmogaus gyvuliškojo prado ištobulinimas, genetinė „selekcija“, būsima žmogaus genetinė reforma. Tačiau vietoje atsitiktinių kriterijų Sloterdaikas siūlo, tarsi „mėlyno kraujo“ selekciją, sistemingai užsiimti „savybių planavimu“ ir kuria ištisą „antropotechnikos kodeksą“. „Žmogininkystei“ reikia suteikti pramoninį pobūdį. Sloterdaikas net numatė tam tikrą elitinę išsilavinusių valdytojų, filosofų ir genetikų sąjungą - beveik kaip Platono valstybėje.

Gal niekas ir nebūtų pastebėję, bet žurnaliūgos atkreipė dėmesį - na ir prasidėjo! Atseit pranešimas turi „fašistinės retorikos bruožų“, tai „siaubingi planai“, „eugenikos reabilitacija“ ir t.t. ir pan. Prisidėjo ir filosofai, iškart apsimetę, kad su įtartinu autoriumi neturi nieko bendra. Tačiau nepaisant kairiųjų erzelio, konservatyvioji spauda, lyg tyčia, ėmė girti pranešimą už drąsą ir ryžtą kalbėti uždraustom temomis.

Tačiau Sloterdaikas nėra iš romiųjų ir, pats būdamas žiniasklaidos pasaulio produktas, perėjo į ataką. „Zeit“ laikraštyje pasirodė atviras jo laiškas „Kritinė teorija mirė“, kuriame dėmesį nukreipė į feljetonistus, atseit reguliuojamus Frankfurto mokyklos autoriteto Habermaso. Stoterdaikas užsipuolė Habermaso „social-liberaliąją gerumo diktatūros atmainą“. Ir jei jau visuomenės filosofinė kritika, įkvėpusi ištisą demokratinių intelektualų kartą, panaudojama vien tik kitaip mąstančių persekiojimui, tada belieka skelbti jos mirtį.

Reikia pripažinti, kad atsispindi visuomenės baimė ir lūkesčiai, susiję su genetika. Dar genetikos aušros laikais mokslininkai kėlė žmogaus patobulinimo mintis. Pvz., 1962 m. Frensis Krikas, vienas DNR atradėjų, svajojo apie naujos žmonių, pritaikytų kosmoso skrydžiams - ištvermingesnių, artimesnių beždžionėms ir turinčių 4-ias griebiančias galūnes, rasės išvedimą: "Gibonas geriau už žmogų prisitaikęs prie mažos gravitacijos sąlygų, pvz., erdvėlaivyje, asteroiduose ar Mėnulyje Genų transplantacijos būdu reiktų jų savybes įterpti į žmogaus geną". Mokslo kongresuose (pvz., "Žmogus ir jo ateitis", 1963) buvo dėstomos fantazijos apie žmogaus smegenų tūrio genetinį reguliavimą ir sunkiai sergančiųjų palikuonių selekciją. Tarybiniai genetikai atrado "altruizmo geną", kurio dėka, atseit, galima klasių kovą išspręsti taikiu būdu.

Iš kitos pusės, mūsų laikais atsiranda pavojus, kad paveldimų ligų nešiotojai gali būti diskriminuojami, kad priimant į darbą ar sudarant sveikatos draudimo sutartis gali būti reikalaujama "genetinio medžio". Tačiau nėra tipinio genetinio žmogaus tipo. Kiekvienas mūsų turi šimtus nukrypimų, kurie tam tikromis sąlygomis gali sukelti ligas. Sveikatos apsauga gali virsti "idealaus tipo" siekiu. Kad baiminamasi ne be reikalo, rodo JAV pavyzdžiai. Kaip buvo paskelbta apie "agresyvumo geno" atradimą, keletas stambių kompanijų užsakė testus savo darbuotojams. Tad Sloterdaiko reikalavimas turėti "kodeksą" turi pagrindą.


Palydimosios biografijos

1) Torstenas Veblenas (Thorstein Bunde Veblen, 1857 – August 3, 1929) – norvegų kilmės amerikiečių ekonomistas ir sociologas, publicistas ir futurologas. Garsus savo „demontratyvaus vartojimo“ idėja – kai taip siekiama parodyti savo turtingumą ar socialinį statusą („Pramogaujančios klasės teorija“, 1899) - ir todėl kritikavo gamybą dėl pelno. Ekonominės minties istorijoje jis laikomas institucinės ekonomikos pradininku.

Papildomi skaitiniai:
Gyvenimo filosofija
Nyčės gyvenimo drama
T. Adornas. Nihilizmas
Kur veda Zaratustros žvėrys
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Markionas ir Antitezės
Karlas Gustavas Jungas
Žanas Polis Sartras
Viduramžių kriticizmas
Filosofijos puslapis
Judafobija