|
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
BIRŽELIO 6-OJI. Temperatūra +16o, debesuotumas 9 balai, pietvakarių vėjas, 6 m/sek. Pataisiau anemometrą. Egzema visai užkankino, tenka bintuoti rankas. O dar maudžia nušalusias ausis tikriausiai prieš oro kaitą. Marsiečiai, tai marsiečiai. Nusibodo man apie tai ginčytis. BIRŽELIO 7-OJI. Akį iki šiol skauda, užplaukė migla ir nieko nematau. Gerai, kad tai tik su kaire akimi. Achilo kompresai padeda tik iš dalies. Achilas sako, kad mėlynė matysis bent dvi savaites. Dabar jis rausvai mėlynas, vėliau pažaliuos, tada pagels ir išnyks visai. Kokie vis tik žiaurumai, koks nekultūringumas! Smogti pagyvenusiam žmogui vien bandančiam užduoti nekaltą klausimą. Jei marsiečiai tuo pradeda, tai visai neaišku, kuo baigia. Ir pasiskųsti nėra kam telieka laukti, kol paaiškės situacija. Akį taip skauda, kad net baisu prisiminti, kaip džiaugiausi šios dienos ramiu rytu (temperatūra +20o, debesuotumas 0 balų, pietų vėjas, 1 m/sek.). Kai papietavęs užlipau į palėpę pažiūrėti meteorologinių duomenų, kiek nustebęs pastebėjau, kad laukai už miesto įgavo kiek melsvą atspalvį. Tolumoje laukai taip susiliedavo su dangaus žydryne, kad horizonto linija buvo visai neryški, nors oras buvo visai skaidrus ir jokio dūmelio nebuvo. Tos naujos marsiečių sėklos sudygo nepaprastai greitai. Reikia tikėtis, kad šiandien-rytoj jų javai galutinai užgoš kviečius. Atėjęs į aikštę, pamačiau, kad beveik visi mūsiškiai, o taip pat daugybė kitų miestiečių, kurie dabar turėjo būti darbe, fermerių, o taip pat mokinių, kurie turėjo žaisti, būriavosi aplink tris didelius furgonus, papuoštus įvairiaspalviais plakatais ir reklaminiais paveikslais. Pagalvojau, kad tai klajojantis cirkas, tuo labiau, kad reklamos ragino neprilygstamais lyno akrobatais ir kitais įprastais arenos herojais, tačiau Morfėjus, stovintis čia jau senai, man paaiškino, kad joks čia ne cirkas, o mobilūs donorų punktai. Viduje yra specialūs siurbliai su žarnomis, o prie kiekvieno siurblio sėdi drūtas dručkis daktaro chalatu siūlantis kiekvienam užėjusiam nusiurbti perteklių už neįtikėtiną kainą: petaką už stiklinę: Kokį perteklių? paklausiau. Pasirodo, skrandžio sulčių perteklių. Visas pasaulis išprotėjo dėl skrandžio sulčių. Negi tai marsiečiai? paklausiau. Kokie ten marsiečiai, - atsakė Morfėjus. Drūti plaukuoti vaikinai. Vienas žvairas. Na ir kas, kad žvairas, - paprieštaravau. Bet kurios rasės, Žemėje ar Marse, atstovas, jei jam pažeis akį, taps žvairu. Tada dar nežinojau, kad tie mano žodžiai taps pranašiškais. Mane tiesiog erzino Morfėjaus apsitikėjimas savo nuomone. Gyvenime niekad negirdėjau apie luošus marsiečius, - pareiškė jis. Publika aplink klausėsi mūsų pokalbio ir šlovės priepuolyje laikė reikalinga palaikyti savo abejotiną
ginčininko reputaciją. O juk nieko apie tai nesupranta! Jokie tai ne marsiečiai, - pareiškė jis. Paprasti
vaikinai iš priemiesčių. Ten tokių tuzinas kiekvienai užkandinei. Mūsų žinios apie Marsą tokios skurdžios, -
ramiai kalbėjau, - kad prielaida, kad marsiečiai panašūs į vaikinus iš priemiesčio užkandinių, bet kuriuo atveju
Kurį laiką nieko nevyko. Visi tik stovėjo, dairėsi ir tyliai šnekučiavosi. Fermeriai bei prekiautojai, neryžtingi žmonės. Tada pirmose eilėse kažkas sujudo. Kažkoks kaimo gyventojas staiga nuplėšė nuo galvos šiaudinę skrybėlę, stipriu mostu trenkė sau po kojomis ir garsiai suriko: Ech! Penkios monetos irgi pinigai, ar ne? Tardamas tuos žodžius jis ryžtingai palipo mediniais laipteliais ir įkišo galvą pro furgono duris, tad matėme tik storą jo užpakalį, visą dulkėtą. Ką jis kalbėjo ir ko klausė per atstumą nesigirdėjo. Tik mačiau, kad pradžioje jis buvo įsitempęs, paskui tarytum atsipalaidavo, ėmė mindžikuoti, susikišo rankas į kišenes ir, pasitraukęs atgal, papurtė galvą. Tada jsi, į nieką nežiūrėdamas, atsargiai nulipo, paėmė savo skrybėlę ir, kruopščiai nukratęs nuo jos dulkes, įsimaišė į minią. O furgono duryse išdygo tikrai aukštas vyras ir tikrai buvo viena akimi žvairas. Jei ne baltas chalatas, jis su juodu raiščiu ant veido, nesiskutęs ir plaukuotomis tatuiruotomis rankomis visai panašėjo į nusikalstamą miesto landynių gyventoją. Niūriai visus apžvelgęs, jis iš lėto nuleido paraitytas rankoves, išsitraukė cigaretę ir užsirūkęs grubiai tarė: Na, užeik! Duoda penkias monetas. Už kiekvieną stiklinę penkios monetos. Juk pinigai! Grynais. Kiek tu už penkias monetas nugarą lenkti turi? O čia nurijai žarną, ir viskas. Na?. Žvelgiau į jį ir negalėjau atsistebėti administracijos trumparegiškumu. Kaip galima tikėtis, kad miestietis, o ir fermeris sutiks patikėti savo organizmą šitam drimbai. Prasibroviau iš minios ir nuėjau į tašką. Visi mūsiškiai buvo ten, visi su nupjautvamzdžiais, o kai kurie ir su baltais raiščiais ant rankovių. Polifemas užsimaukšlino seną karinę kepurę ir, apsipylęs prakaitu, kalbėjo nuo suoliuko. Pagal jį, marsiečių piktadarystės tapo visai nepakenčiamos, kad visi patriotai dejuoja ir kraujuoja nuo jų jungo, kad pagaliau atėjo metas duoti tikrą atkirtį. O dėl visko kalti, anot Polifemo, dezertyrai ir išdavikai, tokie kaip storašikniai apsiriję generolai, vaistininkas Achilas, bailys Mirtilas ir tasai atsimetėlis Apolonas. Man aptemo akyse, kai išgirdau paskutinius žodžius. Netekau kalbos dovanos ir atsipeikėjau tik pamatęs, kad niekas, be manęs, Polifemo nesiklauso. Visi, pasirodo, klausosi ne vienakojo kvailio, o Sileno, kuris ką tik grįžo iš merijos ir pasakojo, kad dabar, atseit, mokesčius reiks mokėti vien skrandžio sultimis ir kad iš Marafinų atėjo nurodymas, kad skrandžio sultys prilyginamos įprastiniams pinigams. Skrandžio sultys, atseit, dabar cirkuliuos lygiomis teisėmis su pinigais ir bankai bei taupomosios kasos pasirengusios jas keisti į valiutą. Tulžingasis Paralas iškart pastebėjo: Galutinai nusirito. Aukso atsargėles iššvaistė ir dabar skrandžio sultimis bando pinigus dengti. Kaip gi taip, - kalbėjo Dimantas. Nesuprantu. Ką, dabar specialų indą reiks nešiotis vietoje piniginės? O jei aš jiems vandens vietoje sulčių atnešiu? Klausyk, Silenai, - tarė Morfėjus. Aš tau dešimtinę skolingas. Skrandžio sultimis paimsi? Dabar jis atgijo, jam nuolat trūko pinigų išgėrimams, amžinai gėrė svetima sąskaita. :Geri laikai, seniokai! šūkčiojo jis. Norisi man, tarkim, išgerti, einu į banką, atiduodu jiems perteklių, gaunu grynų ir į užkandinę. Čia Polifemas vėl suriaumojo. Nupirko jus! rėkavo. Parsidavėte marsiečiams už skrandžio sultis! Jūs parsidavėte, o štai jie po miestą važinėja kaip po savo Marsą! Ir tikrai, per aikštę lėtai ir visai be jokio triukšmo judėjo labai keista juoda mašina, tarsi visai be ratų, be langų ir durų. Pas ją šūkaliodami lėkė berniokai iš penktosios B klasės, kai kurie bandė užsikabinti iš galo, tačiau ji buvo visiškai lygi tarsi rojalis ir užsikabinti nebuvo už ko. Labai neįprasta mašina. Nejaugi ji tikrai marsiečių? paklausiau. O kieno dar? suirzęs pasakė Polifemas. Gal tavo? Niekas nesako, kad mano, - paprieštaravau jam. Argi mažai mašinų pasaulyje, - negi visos marsiečių? Aš ir nesakau, kad visos, trizniau senas, - užrėkė Polifemas. Aš sakau, marsiečiai, bjaurybės, važinėja po miestą kaip po savo namus! O jūs visi parsidavėte! Aš tik gūžtelėjau pečiais nenorėdamas veltis, o Silenas labai protingai jam atsakė: Atleisk, Polifemai, tačiau tavo rėkimas ima mane varginti. Ir ne tik mane vieną. Manau, kad atlikome savo pareigą. Mes įstojome į draugovę, išsivalėme ginklus, kas dar, klausiu? Patruliai! Reikia patrulių! iššaukiančiai sakė Polifemas. Reikia užtverti kelius! Neleisti marsiečių į miestą! Ir kaip tu jų nepraleisi? Velniai tave griebtų, Silenai, Kaip nepraleisi? Labai paprastai! Stok, kas eina? Šausiu! Negaliu to klausyti. Ne žmogus, o kareiva. Na, galbūt, įkuriam patrulius? pasakė Dimantas. Ar mums sunku? Tai ne mūsų reikalas, - tariau ryžtingai. Tegu štai Silenas patvirtina, kad tai neteisėta. Tam yra armija. Tegu ji ir užsiima patruliais ir visokiais šaudymais. Nepanešu tų karinių žaidimų, ypač, kai komanduoja Polifemas. Sadizmas kažkoks. Buvo, pamenu, mieste mokymai, kaip elgtis branduolinio karo metu, tai jis dėl pilnos imitacijos visur primėtė dūminių užtaisų, kad niekas neapsimestų su dujokaukėmis. Kiek žmonių apsinuodijo košmaras. Jis gi unter-leitenantas, jam negalima nieko patikėti. Arba kartą atsivilko į gimnastikos pamoką, mokytoją išplūdo paskutiniais žodžiais ir su savo koja ėmė demonstruoti vaikams žygiavimą rikiuotėje. Jei jį skirsi patruliu, jis pradės pleškinti iš savo nupjautvamzdžio į kiekvieną, kol liausis į miestą vežti produktus. Jis ir į marsiečius, ko gero, pykštels, o tie keršydami miestą supleškins. Tačiau mūsų seniokai tarsi vaikai, tikrai jau. Į patrulius, tai į patrulius. Demonstratyviai nusispjoviau ir nuėjau į meriją. Nikostratas šlifavo nagus ir į mano klausimus atsakė maždaug taip: Finansinė vyriausybės politika naujomis sąlygomis kiek keičiasi. Didelį vaidmenį finansų apyvartoje dabar vaidins vadinamosios skrandžio sultys. Reikia tikėtis, kad artimiausiu metu minėtos sultys ims cirkuliuoti vienodomis teisėmis su pinigais. Specialaus potvarkio dėl pensijų dar nėra, tačiau yra svarių priežasčių tikėtis bus išmokamos vadinamosiomis skrandžio sultimis. Mano širdis nusirito į kulnus, tačiau sukaupiau dvasią ir tiesiai paklausiau Nikostrato, ar nereiktų jo žodžių suprasti, kad tos vadinamosios skrandžio sultys visai nėra skrandžio sultys, o tėra kažkoks naujos finansinės politikos simbolis. Nikostratas neaiškiai gūžtelėjo pečiais ir, apžiūrinėdamas nagus, ištarė: Skrandžio sultys, pone Apolonai, yra skrandžio sultys. Kam gi man skrandžio sultys? paklausiau visai pasimetęs. Jis antrąkart gūžtelėjo pečiais ir pastebėjo: Jūs gi puikiai žinote, kad skrandžio sultys būtinos kiekvienam žmogui. Man buvo absoliučiai aišku, kad Nikostratas arba meluoja, arba kažko iki galo nepasako. Aš taip nusivyliau, kad pareikalavau susitikimo su ponu meru. Mano prašymas buvo atmestas. Tada palikau meriją ir užsirašiau į patrulius. Jei žmogui, 30 m. išdirbusiam liaudies švietimo bare. Kaip atpildą pasiūlo skrandžio sulčių buteliuką, tai tas žmogus turi teisę reikštis įvairiomis nepasitenkinimo formomis. Ar marsiečiai kalti, ar ne jie jau neturi jokios reikšmės. Nepakeliu jokių anarchistinių veiksmų, tačiau už savo teises pasirengęs kautis su ginklu rankose. Ir nors visi supranta, kad mano protestas turi vien simbolinį pobūdį, tegu jie apie tai susimąsto, tegu jie žino, kad reikalą turi ne su bebalsiu tvariniu. Žinoma, jei donorų punktai taptų pas mus sistema ir jei bankas bei taupomoji kasa iš tikro priimtų skrandžio sultis mainais į pinigus, į tai žiūrėčiau visai kitaip. Juk apie bankus ir taupomąsias kasas pasakojo vien tik Silenas, ir tai kol kas tėra nepatvirtintas gandas. O kas dėl donorų punktų, tai Morfėjus, užsirašęs į patrulius ir nusprendęs nedelsiant mesti tą reikalą, atsidavė žvairajam dičkiui, grįžo raudonomis ašarotomis akimis ir, parodęs mums naujitelaitę šlamančią penkiukę, pranešė, kad furgonai jau išvažiuoja. Vadinasi apie jokią sistemą ir kalbos būti negali: atvažiavo ir išvažiavo. Spėjai atiduoti perteklių gerai, nespėjai kaltink tik save. Pagal mane, tai kelia pasipiktinimą. Polifemas man poroje su mikčiumi Kalaidu skyrė patruliavimą Santarvės aikštėje ir gretimose gatvėse nuo 12 iki 2 nakties. Išdavęs mums pažymėjimus, parašytus Sileno ranka, jausmingai patapšnojo per petį ir tarė: Senoji gvardija! Ką tie šūdini jaunikliai darytų be mūsų, Febai? Žinojau, kad lemiamą akimirką būsi greta. Apsikabinome ir abu apsiašarojome. Juk iš esmės Polifemas neblogas vyriokas, tiesiog jis mėgsta, kai jam besąlygiškai paklūsta. Visai suprantamas noras. Pasiprašiau atleidžiamas ir patraukiau pas Achilą. Patrulis patruliu, tačiau dėl visa ko reikia imtis kai kurių priemonių. Kas per skrandžio sultys, klausiau Achilo. Kam jų gali reikėti? Kam jos tinka? Achilas paaiškino, kad tos sultys reikalingos normaliam maisto virškinimui ir, ko gero, niekam kitam. Tai žinojau ir be jo. Netrukus galėsiu tau pasiūlyti didelę partiją vadinamųjų skrandžio sulčių, - pasakiau. Ar paimsi? Jis atsakė, kad pamąstys, ir čia pat pasiūlė keisti mano nepilną zoologijos sodą į bedantę 28-ųjų avia. Nieko nepasakysi, toji bedantė dalykas unikalus, tačiau pas Achilą ji dukart klijuota ir su kažkokia riebia dėme. Nežinau, nežinau. Išėjęs iš vaistinės, vėl pamačiau marsiečių mašiną. Gal tai buvo ta pati mašina, gal ir kita. Pažeisdama
visas eismo taisykles, ji plaukė gatvės viduriu, judėdama, tiesa, pėsčiojo greičiu, tad galėjau ją gerai
apžiūrėti ėjau į užkandinę ir mudviem buvo pakeliui. Pirmasis mano įspūdis pasirodė teisingas: automobilis
Netikėtai mašina sustojo. Ir žinoma, ji sustojo priešais pono Laomedonto vilą. Prisimenu, su kartėliu pagalvojau: juk yra pasaulyje žmonių, kuriems ar naujas prezidentas, ar senas prezidentas, marsiečiai ar dar kokie velniai jokio skirtumo. Visada, samprotavau, bet kuri valdžia juos gerbia ir skiria dėmesį, kurio jie visai nenusipelnė ir net, jei kalbėsim apie pagarbą, atvirkščiai. Tačiau nutiko kažkas visai nelaukta. Teisingai spėdamas, kad iš mašinos kas nors išlips ir aš pamatysiu, pagaliau, gyvą marsietį, sustojau nuošaliau ir ėmiau stebėti su kitais miestiečiais, kurių minčių eiga sutapo, matyt, su manąja. Mūsų nuostabai ir nusivylimui, iš mašinos išlipo visai ne marsiečiai, o kažkokie padorūs jaunuoliai siaurais paltais ir vienodomis beretėmis. Trys jų nuėjo prie paradinių durų ir paskambino, o du laisva poza, giliai sukišę rankas į paltų kišenes, įsitaisė greta mašinos, remdamiesi į ją įvairiomis kūno dalimis. Praradinės durys atsidarė, trejetas įėjo vidun, ir iš ten iškart atsklido keisti, negarsūs garsai, tarsi kažkas ten stumdytų baldus, o kiti pradėjo nestipriais smūgiais purtyti kilimą. Dviese, likę prie mašinos, į tuos garsus nekreipė jokio dėmesio. Jie buvo ankstesnėse pozose, vienas abejingai žvelgė įkandin gatvės, o kitas pažiovaudamas apžiūrinėjo viršutinį vilos aukštą. Nepakeitė pozų jie ir po minutės, kai paradines duris lėtai ir atsargiai, tarsi apakęs, išėjo mano skriaudėjas, pono Laomedonto šoferis. Jo veidas buvo išbalęs, burna plačiai praverta, akys išsprogę ir stiklinės, o abi rankas stipriai spaudė prie pilvo. Išėjęs ant šaligatvio, paėjo kelis žingsnius, krenkšdamas prisėdo, kiek pasėdėjo, vis labiau riesdamasis, o tada virto ant šono, susirietė, pakratė kojas ir sustingo. Turiu prisipažinti, kad pradžioje nieko nesupratau. Viskas vyko taip vangiai, tokioje neskubioje dalykiškoje aplinkoje, tokio įprasto miesto triukšmo fone, kad savaime kilo ir sustiprėjo pojūtis, kad taip, iš esmės, ir turi būti. Nejaučiau jokio nerimo ir neieškojau jokių paaiškinimų. Taip pasitikėjau tais jaunais žmonėmis, tokiais padoriais, tokiais ramiais... Štai vienas jų abejingai pažvelgė į gulintį vairuotoją, užsirūkė ir vėl ėmėsi apžiūrinėti viršutinį aukštą. Man pasirodė, kad jis šypsosi. Tada pasigirdo kojų trepsėjimas ir vienas po kito išėjo: jaunas vyras siauru paltu, vilgantis lūpas nosinaite; ponas Laomedontas prabangiu rytietišku chalatu, be skrybėlės ir su antrankiais; kitas jaunas vyras siauru paltu, nusimaunantis pakeliui pirštines; galiausiai ir trečiasis, apsikrovęs ginklais. Dešine ranka prie krūtinės spaudė tris ar keturis automatus, kairėje laike kelis pistoletus, prakišęs pirštą pro gaiduko žiedą, o ant kiekvieno peties kabojo po rankinį kulkosvaidį. Į poną Laomedontą pažvelgiau tik kartą, bet ir to pakako man iki šiol išliko kažko raudono, drėgno ir lipnaus vaizdas. Visa kavalkada neskubėdama perėjo šaligatvį ir pradingo mašinos viduje. Likę du išorėje tingiai atsistūmė muo poliruoto borto, priėjo prie gulinčio vairuotojo. Atsargiai paėmė už rankų ir kojų ir, kiek pasiūbavę, numetė prie įėjimo. Vienas jų išsitraukė iš kišenės ir kruopščiai po skambučiu priklijavo kažkokį popieriaus lapą, tada mašina, neapsisukdama, tuo pačiu greičiu pajudėjo atgal, o likę jauni vyrai kuo kukliausiai praėjo per prasiskyrusią minią ir dingo už kampo. Kai atsipeikėjau nuo sąstingio ir vėl atgavau gebėjimą mąstyti, pajutau tarsi kokį psichinį sukrėtimą, tarsi prieš mane atgal prasisuko istorija. Įsitikinęs, kad kažką panašaus išgyveno ir kiti liudininkai. Visi susigrūdome prie įėjimo, tačiau niekas nedrįso eiti vidun. Užsidėjau akinius ir per galvas perskaičiau proklamaciją, priklijuotą po skambučiu. Ji skelbė: Narkotikai nuodai ir tautos gėda! Atėjo laikas baigti su narkotikais. Ir mes su jais pabaigsime, o jūs mums padėsite. Negailestingai bausime platinančius narkotikus. Būtų kas nors kitas, kalbų užtektų kokioms dviem valandoms, o čia visi keitėsi jaustukais, neįveikdami savojo kuklumo. Ai-ja-jai!, :Reikia, gi!, Ech-he-he..., Taip, ponai, deja!.. Kažkas iškvietė policiją ir gydytoją. Gydytojas įėjo į namą ir ten užsiėmė vairuotoju. Tada policijos visureigiu atvyko Panderėjus. Jis patrypčiojo prieangyje, kelis kartus perskaitė proklamaciją, pasikasė pakaušį ir net pažvelgė pro duris, tačiau įeiti į vidų pabijojo, nors gydytojas jį šaukė pačiais nepadoriausiais žodžiais. Jis atsistojo tarpdury, susikišęs delnus už diržo ir pasipūtęs tarsi kalakutas. Pasirodžius policijai minia kiek padrąsėjo ir prakalbo kiek tvirčiau. Tokia, vadinasi, maniera, a?, Taip, ką čia jau, viskas aišku..., Įdomu, įdomu, ponai!, Gyvenime nebūčiau patikėjęs... Su nerimu jaučiau, kad liežuviai atsiriša, ir norėjau nueiti, tačiau smalsumas stabdė, tačiau tada Silenas kreipėsi į Panderėjų tiesiu klausimu: Taigi, Panai, įstatymas vis tik paėmė viršų? Ryžotės pagaliau? Panderėjus reikšmingai sučiaupė lūpas ir paabejojęs tarė: Kaip spėju, ne mes ryžomės. kaip tai ne jūs? O kas tada? Kaip spėju, sostinės žandarmerija pašnibždomis atitarė Panderėjus, dairydamasis į šonus. Kokia čia dar žandarmerija! paprieštaravo minioje. Žandarmerija staiga marsiečių mašinoje! Jokia čia žandarmerija. Tai kas, pagal tave? Patys marsiečiai, ar ką? Panderėjus pasipūtė dar labiau ir krioktelėjo: Ei, kas ten apie marsiečius? Atsargiau! Bet į jį niekas daugiau nekreipė dėmesio. Liežuviai visai atsirišo. Mašina gal ir marsiečių, tačiau patys jie ne marsiečiai, tai tikrai. Elgesys jų mūsiškas, žmogiškas. Tikrai! Koks marsiečių reikalas dėl narkotikų, klausiu? E, seni, nauja šluota švariai šluoja. O koks jų reikalas dėl tavo skrandžio sulčių? Ne, ponai, tai nebuvo žmonės. Pernelyg, suprantate, ramūs, pernelyg tylūs. Atrodo, kad tai buvo patys marsiečiai. Dirba kaip mašinos. Teisingai, mašinos! Robotai! Kam marsiečiams rankas teptis? Jie tam turi robotus. Panderėjus neiškentęs irgi davė pasiūlymą. Ne, seniokai, - paskelbė jis. Visai tai ne robotai. Dabar tokia tvarka. Į žandarmeriją dabar priima tik nebylius ir kurčius. Kad išsaugotų valstybinę paslaptį. Ta hipotezė pradžioje sukėlė nuostabą, o tada dygias replikas, daugiausia labai šmaikščias, tačiau įsiminiau tik tulžingojo Paralo pastebėjimą. Jis išsireiškė ta prasme, kad ir į policiją vertėtų imti tik nebylius ir kurčius, bet ne dėl valstybinės paslapties išsaugojimo, o kad apsaugotų nekaltus žmones nuo nesąmonių, skleidžiamų šitų oficialių žmonių. Panderėjus buvo bepasimetąs ir, aišku, iškart pasipūtė, vėl susisagstė milinę it suriaumojo: Pakalbėjote viskas! Ir mums, gaila, teko skirstytis, nors būtent tuo metu atriedėjo greitoji pagalba. Senas asilas taip įsisiautėjo, kad galėjome tik iš tolo stebėti, kaip išneša sužalotą vairuotoją, o iš paskos, mano nuostabai, dar du kažkokius kūnus. Iki šiol neaišku, kas buvo tie du. Visi mūsiškiai nuėjo į užkandinę; aš irgi. Prie baro atsainiai įsitaisė tiedu siaurais paltais. Kaip ir anksčiau, jiedu buvo ramūs ir tylūs, gėrė džiną ir abejingai žiūrėjo virš galvų. Užsisakiau pilnus pietus ir pasisotinęs stebėjo, kaip smalsiausi mūsiškiai pamažu artinasi prie jaunų vyrų. Juokinga buvo žiūrėti, kaip nemikliai Morfėjas bando pradėti su jais pokalbį apie orą Marafinuose, o Paralas, nusprendęs imti jautį už ragų, pasiūlė jiems išgerti. Jauni vyrai, tarsi nieko nematydami aplink, tvarkingai pylėsi jiems pasiūlytus gėrimus, tačiau taip pat tvarkingai tylėjo. Pokštai jų nejuokino, užuominos nepykdė, o tiesių klausimų jie tarsi negirdėjo. Nežinojau, ką ir galvoti. Tai žavėjausi jų neapsakoma ištverme, visišku abejingumu juokingiems bandymas įtraukti į pokalbį, tai linkau prie minties, kad tai iš tikro marsiečių robotai, kad šlykšti marsiečių išvaizda jiems neleidžia pasirodyti patiems, tai įtarinėjau juos esant pačiais marsiečiais, apie kuriuos, iš esmės, iki šiol nieko nežinome. Mūsiškiai išdrąsėję susigrūdo aplink jaunus vyrus ir jau visai nesivaržydami aptarinėjo jų asmenybes, o kai kurie išdrįso apčiupinėti jų paltų medžiagą. Dabar visi buvo įsitikinę, kad tai robotai.Japetas netgi pradėjo nerimauti. Paduodamas man brendį jis pasimetęs pasakė: Kaip tai robotai? Paėmė po du džino, po du brendžio, du pakelius cigarečių. O kas mokės? Aš jam paaiškinau, kad roboto programa, numatanti gėrimų ir cigarečių vartojimą, be jokių abejonių turi numatyti ir kažkokį apmokėjimo būdą. Japetas nusiramino, tačiau tada prie baro kilo muštynės. Kaip vėliau paaiškėjo, tulžingasis Paralas susilažino su kvailiu Dimantu, kad Dimantas prie roboto rankos priglaus degančią cigaretę ir nieko nenutiks. Savo akimis pamačiau štai ką. Iš besilinksminančios minios, tarsi kamštis iš butelio, staiga išlėkė Dimantas. Jis nugara pračiuožė per visą salę, tankiai stuksendamas kojomis, vartydamas staliukus ir pasitaikiusius kelyje, ir nukrito kampe. Nepraėjo ir sekundė, kaip lygiai taip pat kitame kampe atsidūrė Paralas. Mūsiškiai išsilakstė kas sau, o aš, dar nieko tada nesupratęs, pamačiau, kad jauni vyrai kaip anksčiau ramiai sėdi prie baro ir mąsliai, vienodais judesiais prie lūpų kelia taureles. Paralą su Dimantu pakėlė ir nunešė už kulisų, kad atsigautų. Paėmiau savo stiklą ir taip pat į ten nuėjau. Panorau išsiaiškinti, kas nutiko. Atėjau tą akimirką, kai Dimantas jau atgavo sąmonę ir sėdėjo idiotiška veido išraiška, čiupinėdamas krūtinę. Paralas dar neatsipeikėjo, bet jau rijo džiną su sodos vandeniu. Greta, laikydama paruoštą rankšluosti žandikaulio parišimui, stovėjo tarnaitė. Tada sužinojau aukščiau aprašytą incidento versiją ir pritariau kitiems, kad Paralas provokatorius, o Dimantas tiesiog kvailys, ne geresnis už Panderėjų. Tačiau, išsakę tuos protingus samprotavimus, mūsiškiai visai nepasitenkino, o įsikalė į galvą, kad to palikti tiesiog taip negalima. Polifemas, iki tol tūnojęs šešėlyje, pareiškė, kad tai bus pirmoji karinė mūsų draugovės akcija. Tuos šaunuolius mes sutiksime, kai jie išeis iš užkandinės, pasakė jis ir ėmėsi komanduoti, kas iš mūsų kur turi stovėti ir į kokią vietą ir kada smogti. Aš iškart atsiribojau nuo tos užmačios. Pirma, aš prievartos priešininkas, nieko neturiu iš unter-leitenanto. Antra, nemačiau jokios jaunų vyrų kaltės. Ir pagaliau, planavau visai ne muštis su jais, o pakalbėti apie savo reikalus. Pamažu išslinkau iš užkulisių, grįžau prie savo staliuko, ir būtent šie mano veiksmai buvo tolimesnio, tokio man skausmingo įvykio pradžia. Beje, netgi dabar, kai į nugyventą dieną žvelgiu jau visai kitomis akimis, turiu konstatuoti, kad mano poelgių logika buvo nepriekaištinga. Jauni vyrai ne vietiniai, mąsčiau. Tas faktas, kad jie atvyko marsiečių mašina, labiau liudija apie jų kilmę iš sostinės. Be to, jų dalyvavimas pono Laomedonto egzekucijoje neabejotinai liudija priklausomybę turintiems valdžią; vargu ar prieš Laomedontą siųstų kokius eilinius vykdytojus. Tokiu būdu, pagal logiką, jauni vyrai turi gerai žinoti naujas aplinkybes ir gali man pranešti nemažai to, kas mane domina. Mano mažo žmogaus padėtyje, iš kurio tyčiojasi Laomedonto šoferis ir kur informuoti atsisako merijos sekretorius, reiktų pasinaudoti galimybe gauti teisingos informacijos. Iš kitos pusės, jauni žmonės visai nekėlė man pavojaus. Tas faktas, kad jie kiek grubokai pasitvarkė su ponu Laomedontu ir jo apsauginiais, nė kiek mane nebaimino. Tai buvo jų tarnyba, ir tai buvo ponas Laomedontas, kuris jau senai turėjo gauti pagal nuopelnus. O kas dėl incidento su Paralu ir Dimantu, tai, dieve mano, Dimantas kvailas ir turėti reikalų su juo neįmanoma, o Paralas bet ką gali išvesti iš kantrybės savo tulžingomis pastabomis. Jau nekalbu apie tai, kad niekam neleisčiau savęs vadinti robotu ir tuo labiau gesinti į ranką cigarečių. Todėl aš, baigęs gerti savo brendį, pasukau prie jaunų vyrų, buvau visiškai tikras savo poelgio sėkme. Būsimo pokalbio planą apgalvojau iki visų smulkmenų, atsižvelgęs ir į jų veiklos pobūdį, ir jų nuotaiką ryšium su ką tik įvykusiu incidentu, ir jų įgimtą, matyt, tylumą ir savitvardą. Pradžioje maniau paprašyti atleidimo už netikusį mano kompanionų elgesį. Tada būčiau prisistatęs. Pareiškęs viltį, kad neapsunkinsiu jų pokalbiu, pasiteiravęs apie brendžio, į kurį Japetas neretai įpila pigių rūšių, kokybę ir pasiūlęs pasivaišinti iš mano butelio. Ir tik tada, po to, kai aptarsime orą Marafinuose ir mūsų mieste, tikėjausi delikačiai pereiti prie pagrindinio klausimo. Eidamas prie jų, pastebėjau, kad vienas jų užsiėmęs cigaretės rūkymu, o kitas, nusisukęs nuo baro, atidžiai, ir kaip man pasirodė, susidomėjęs stebi mano artėjimą. Todėl ryžausi kreiptis į jį. Priėjęs kilstelėjau skrybėlę ir tariau: Labas vakaras> Ir tada tasai šaunuolis padarė kažkokį tingų judesį pečiu, ir iškart mano galvose tarytum sprogo granata. Nieko neatsimenu. Tik pamenu, kad ilgai užkulisiuose gulėjau greta Paralo, rijau džiną, užsigerdavau sodos vandeniu, o kažkas prie sužalotos akies priglausdavo drėgną vėsią servetėlę. Ir štai dabar aš klausiu savęs: ko tikėtis toliau? Niekas neužstojo manęs, niekas neprotestavo. Viskas kartojasi. Vėl kumeliukai, sėjantys siaubą, muša piliečius gatvėse. O kai Polifemas mane parvežė invalido mažalitraže mašina namo, mano dukra, abejinga kaip ir likusieji, bučiavosi sode su ponu sekretoriumi. Ne, net jeigu būčiau žinojęs, kuo visa tai baigsis, vis tiek privalėjau bent jau pabandyti su juo pakalbėti. Tik būčiau buvęs atsargesnis ir nesiartinęs prie jų, tačiau iš kur dar galiu gauti informacijos? Nenoriu purtytis dėl kiekvieno varioko, nesugebu toliau individualiai mokyti per prievartą, nenoriu parduoti namo, kuriame nugyvenau tiek daug metų. Viso to bijau, noriu ramybės. BIRŽELIO 8-OJI. Temperatūra +17o, debesuotumas 8 balai, pietų vėjas, 3 m/sek. Sėdžiu namuose, niekur neinu, nieko nematau. Patinimas atslūgo, sutrenktos vietos beveik neskauda, tačiau bendras vaizdas nekoks. Visą dieną žiūrinėju pašto ženklus ir televizorių. Mieste viskas kaip anksčiau, Vakar naktį mūsų auksinis jaunimas apsupo ponios Persefonės įstaigą, užimtą kareivių. Sako, buvo formalios kautynės. Mūšio laukas liko armijos rankose (tai jums ne marsiečiai). Laikraščiuose nieko ypatingo. Apie embargo nė žodžio, tarsi jį būtų visai atšaukę, Yra keistas gynybos ministro pasisakymas, surinktas petitu, kad mūsų dalyvavimas Karinėje sandraugoje yra didelė našta ir ne taip jau labai pagrįstas, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Ačiū dievui, susiprotėjo po 11 m. Tačiau daugiausia rašo apie kažkokį fermerį Perifantą, kuris išsiskyrė tuo, kad sugeba per parą duoti iki 4 litrų skrandžio sulčių visai nepakenkdamas savo organizmui. Pristatoma jo sunki biografija su daugeliu intymių detalių, iš jo imamas interviu, per televizorių kelis kartus parodomos jo gyvenimo scenos. Tvirtas grubokas vyras, 45 m. amžiaus, be jokių intelekto požymių. Pažiūri į jį ir niekaip nepagalvosi, kad prieš tave toks nepaprastas fenomenas. Jis visą laiką pabrėžia savo įprotį kas rytą sučiukpti gabalėlį cukraus. Reiks pabandyti. Taip! Mūsų laikraštyje yra veterinoriaus Kaliado straipsnis apie narkotikų žalą. Kalaidas jame tiesiai rašo, kad reguliarus narkotikų vartojamas raguočiams nepaprastai žalingas skrandžio sulčių išsiskyrimo požiūriu. Pateikiama netgi diagrama. Įdomus pastebėjimas: štai Kalaido parašyta viskas juodu ant balta, o skaityti nepaprastai sunku. Vis atrodo, kad jis rašo ir mikčioja. Tačiau bendrai, poną Laomedontą pašalino už tai, kad jis trukdė piliečiams nevaržomai išskirti skrandžio sultis. Susidaro įspūdis, kad skrandžio sultys yra kažkoks kertinis naujosios politikos akmuo. Taip dar nebuvo. Bet pagalvojus, o kodėl gi ne? Ką tik iš svečių grįžo Hermiona. Pradžioje su ja susibarėme dėl konjako. Ji laiko, kad nuo konjako man sustiprėja egzema. Atsakiau, kad tai niekai, nes egzema man sustiprėja nuo nervinių sukrėtimų, karščio ir štai nuo tokių šnekų, Ji niekaip negali suprasti, kad man reikia ramybės. Dar gerai, kad ji ne mano žmona ir turiu bent formalią teisę jai įsakinėti. Per vakarienę ji papasakojo, kad buvusioje Laokemondo viloje įrenginėja stacionarų skrandžio sulčių donorystės punktą. Jei tai tiesa, tai aš pateisinu ir remiu. Aš aplamai už bet kokį stacionarumą ir stabilumą. Ženkliukai, mano ženkliukai! Jūs vieni manęs niekada neerzinate. BIRŽELIO 9-OJI. Temperatūra +16o, debesuotumas 5 balai, nedidelis lietus. Patinimas visai išnyko, tačiau, kaip ir sakė Achilas, viskas aplink akį įgavo bjaurią žalsvą atspalvį. Gatvėje pasirodyti negalima: nieko be kvailų pašaipų neišgirsi. Ryte paskambinau į meriją, tačiau Nikostratas leido sau būti jumoristinėje nuotaikoje ir visai nieko nauja apie pensiją nepasakė. Žinoma, susinervavau, pabandžiau nusiraminti pašto ženklais, tačiau net jie manęs neguodė. Tada Hermioną nusiunčiau į vaistinę raminamųjų, tačiau ji grįžo tuščiomis rankomis. Pasirodo, Achilas gavo specialų potvarkį išduoti raminamuosius tik pagal miesto gydytojo receptus. Supykau ir jam paskambinau, susibariau, bet, tiesą sakant, - ką iš jo paimsi? Visi vaistai, kuriuose yra narkotinių medžiagų, griežčiausiai apskaitomi policijos ir specialių merijos patikėtinių. Ką gi, mišką kerta skiedros lekia. Ėmiau ir išgėriau konjako, tiesiai prie Hermionos. Padėjo. Netgi geriau. O Hermiona ir ne cyptelėjo. Ryte pas Mirtilą, tebegyvenantį palapinėje, grįžo šeima. Tiesą sakant, apsidžiaugiau. Tai buvo tikras požymis, kad padėtis šalyje stabilizuojasi. Ir staiga po pietų matau, kad Mirtilas vėl visus sodina į autobusą. Kas yra? Gerai, gerai, - įprasta maniera atsako. Visi čia gudročiai. O aš kvailys... Bendrai paėmus, jis buvo nuėjęs į tašką ir ten sužinojo. kad marsiečiai nori patraukti į atsakomybę iždininką ir architektą už lėšų iššvaistymą ir machinacijas; tarytum juos jau kažkur kvietė. Bandžiau jam aiškinti, kad tai gerai, kad tai teisinga, bet kur ten! Gerai, gerai, - atsakinėjo jis. Teisinga... Šiandien iždininką su architektu, rytoj merą, o poryt, ką žinau, gal ir mane. Štai tau į akį pakabino, - ką tai irgi teisinga? Negaliu su juo kalbėtis. Tegu jį. Skambino ponas Koribantas; pasirodo, kad jis pavaduoja Charoną laikraštyje. Balsas gailus, virpantis, jie ten laikraštyje turi kažkokių nemalonumų su valdžia. Meldė pasakyti, ar greitai grįš Charonas. Pakalbėjau su juo labai užjausdamas, tačiau nė žodeliu neužsiminiau, kad Charonas kartą jau buvo grįžęs. Intuityviai jaučiu, kad neverta pasakoti. Dievai žino, kur dabar Charonas ir ką daro. Maža man dar nemalonumų per politiką. Pats niekam nesakau ir Artemidei su Hermiona uždraudžiau. Hermiona iškart mane suprato, o Artemidė suvaidino sceną. BIRŽELIO 10-OJI. Tik dabar kažkiek atsigavau, nors vis dar sergu ir išvargęs. Egzema įsisiautėjo taip, kaip dar nebuvo. Visą padengė pūslelėmis, visąlaik kasausi, nors ir žinau, kad negalima. Ir nuolat persekioja baisios šmėklos, kurių norėčiau atsikratyti, bet negaliu. Suprantu: eiti mušti lazda, mušti, kol tavęs nesumušė. Tai žema ir bjauru, tačiau visiškai natūralu. O juk jų niekas neverčia. Partizanai! Aš tai žinau, kas tai. Bet ar galėjau tikėtis, kad gyvenimo saulėlydyje man vėl teks tai išvysti savo akimis? Viskas prasidėjo tuo, kad vakar ryte, netikėtai gavau labai draugišką generolo Alkimo atsakymą. Jis rašė, kad mane gerai atsimena, mane labai myli ir linki ko geriausia. Tas laiškas labai mane sujaudino. Tiesiog neradau sau vietos. Pasitariau su Hermiona ir ji sutiko, kad tokios progos praleisti negalima. Abu neramino tik viena neramūs laikai. Ir čia pamatom, kad Mirtilas susivynioja savo laikiną stovyklą ir ima tempti daiktus atgal į namą. Tai buvo paskutiniu lašu. Hermiona man uždėjo elegantišką juodą raištį per pažeistą akį, paėmiau segtuvą su dokumentais, sėdau į automobilį ir išvykau į Marafinus. Oras buvo palankus, ramiau važiavau tuščia autostrada pro melsvuojančių laukus ir apmąsčiau galimus savo veiksmų variantus priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Tačiau, kaip visada, nutiko kažkas nenumatyta. Maždaug 40 km nuo miesto variklis ėmė čiaudėti, mašina sutrūkčiojo, pradėjo silpnai traukti, o vėliau ir visai sustojo. Tai nutiko kalvos viršūnėje ir, kai išlipau ant kelio, prieš mane atsivėrė ramus kaimiškas peizažas, atrodantis, tiesa, kiek neįprastai dėl bręstančių javų mėlynumo. Atsimenu, kad nepaisant trukdžio, buvau visai ramus ir leidau pasigėrėti tolumoje išsibarsčiusiomis baltomis fermomis. Mėlyni javai buvo aukšti, vietomis siekė žmogaus ūgį. Niekada šiose vietose taip gerai dar neaugo jokie javai. Autostrada, tiesi tarsi strėlė, matėsi iki pat horizonto. Atidariau variklio dangtį ir kurį laiką apžiūrinėjau variklį, tikėdamasis pamatyti gedimą. Aš ne koks
mechanikas ir gana greita nusivylęs ištiesiau pavargusią nugarą ir apsižvalgiau, bandydamas rasti, iš ko
galiu tikėtis pagalbos. Tačiau artimiausia sodyba buvo per toli, o kelyje matėsi vienintelė mašina, gana
dideliu greičiu artėjanti iš Marafinų pusės. Pradžioje nudžiugau, tačiau netrukus su dideliu gailesčiu įsitikinau,
kad tai viena tų juodųjų marsiečių mašinų. Beje, nebuvau visiškai netekęs vilties, nes žinojau, kad jose gali
būti ir įprastų žmonių. Perspektyva stabdyti, tad niūrus juodasis mechanizmas, nelabai mane džiugino, vis tik
baiminausi, kad ten gali būti vien marsiečiai, kurių instinktyviai bijojau. Bet kas liko daryti? Ištiesiau ranką ir
kelis kartus žingtelėjau jau pakalnę pasiekusios mašinos link. Ir tada prasidėjo baisybės.
Mašina buvo 50 m nuo manęs, kai žybtelėjo gelsvas blyksnis, mašina šoktelėjo ir stojosi piestu. Trenkė griaustinio garsas, kelią uždengė dūmų debesis. Tada pamačiau, kad mašina tarytum bando pakilti, ji jau buvo bepakylą virš dūmų, stipriai pasvirusi į šoną, tačiau iškart greta jos dar dukart žybtelėjo, dvigubas smūgis ją apvertė ir visu savo sunkumu taip trenkėsi į asfaltą, kad savo iš netikėtumo pakirstomis kojomis pajutau dirvos suvirpėjimą. Baisi avarija, pamaniau pirmąją akimirką. Mašina užsidegė, iš jos ėmė lįsti kažkokios ugnies apimtos tamsios figūros. Tą pat akimirką prasidėjo šaudymas. Negalėjau suprasti, nei kas šaudo, nei iš kur šaudo, tačiau puikiai mačiau, į ką šaudo. Juodosios figūros blaškėsi po dūmus ir liepsnas ir krito viena po kitos. Per šūvių taukšėjimą išgirdau sielą veriančius nežmogiškus riksmus ir štai jie jau gulėjo išvirtę palei apvirtusią mašiną, tebedegdami, o šaudymas vis nesiliovė. Tada mašina su baisiu trenksmu sprogo, balta nežemiška šviesa nuplieskė man akis ir karštas tankus oras trenkė į veidą. Nevalingai užsimerkiau, o kai atsimerkiau, tai su siaubu išvydau, kad į viršų link manęs, susirietusi tarsi kokia milžiniška beždžionė, bėga ugnies apimta juoda būtybė, paskui kurią nutįsęs juodas šleifas. Tą pat akimirką iš melsvų javų, kairėje nuo manęs, iššoko žmogus karine uniforma ir automatu, sustojo vidury kelio nugara į mane, skubiai pritūpė ir iš arti ėmė šaudyti į juodąją figūrą. Mano baimė buvo tokia didelė, kad pirmasis sąstingis mane paliko, radau jėgų apsisukti ir kiek kojos neša lėkti prie savo automobilio. Kaip beprotis, nieko prieš save nematydamas, spaudžiau starterį, pamiršęs, kad neveikia variklis, o tada mane vėl apleido jėgos ir likau sėdėti mašinoje, beprasmiškai žvelgdamas prieš save, pasyvus ir apkurtintas baisios tragedijos liudininkas. Mane apėmė abejingumo jausmas. Tarsi sapne mačiau, kaip į kelią vienas po kito išeina ginkluoti žmonės, kaip jie apsuka katastrofos vietą, pasilenkia virš degančių kūnų, apverčia ir apsikeičia trumpais šūksniais, vos girdimais dėl kraujo tvinkčiojimo smilkiniuose. Papėdėje jų susirinko keturi, o vyras karine uniforma, iš antpečių sprendžiant, karininkas, tebestovėjo ten pat, keli žingsniai nuo paskutinio nušautojo, ir iš naujo užtaisė automatą. Mačiau kaip neskubėdamas priėjo prie gulinčioje, nuleido automato vamzdį ir paleido trumpą seriją. Gulintis baisiai sutrūkčiojo; ir čia iškart apvėmiau ir vairą, ir kelnes. O tada prasidėjo pats baisumas. Karininkas nedelsdamas apžiūrėjo dangų, tada pasisuko į mane, pažvelgė niekada neužmiršiu to šalto negailestingo žvilgsnio ir, laikydamas automatą už buožės, pasuko prie mano mašinos. Girdėjau, kaip stovintys apačioje kažką jam šaukia, tačiau jis neatsisuko. Jis ėjo prie manęs. Tikriausiai kelioms sekundėms netekau sąmonės, nes nieko nepamenu iki akimirkos, kai atsidūriau greta automobilio priešais tą karininką ir dar du insurgentus. Dieve, kas tai buvo per žmonės! Visi trys seniai nesiskutę ir purvini, jų drabužiai išsipurvinę ir susiglamžę, o karininko uniforma taip pat netvarkinga. Karininkas buvo su šalmu, vienas iš kitų juoda berete, o kitas, su akiniais, visai be galvos apdangalo. Ką, apkurtai? grubiai klausė manęs karininkas purtydamas už pečių, o vyras su berete markstėsi ir košė pro dantis: Palik jį, kam to reikia? Sukaupiau jėgų likučius ir prisiverčiau kalbėti ramiai, nes supratau, kad kalbama apie mano gyvybę. Ko jums reikia? paklausiau. Paprastas gyventojas, - tarė vyras su berete. Nieko nežino ir žinoti nenori. Palauk, inžinieriau, - suirzęs tarė karininkas. Kas tu toks? Ką čia darai? Nieko neslėpdamas viską paaiškina, ir kol kalbėjau, jis visąlaik dairėsi ir žvalgėsi po dangų, tarsi laukdamas lietaus. Vyras su berete kartą mane pertraukė, šūktelėjęs: Nenoriu rizikuoti! Einu, kaip nori? ir apsisuko ir nubėgo žemyn. Tačiau dviese liko ir manęs išklausė iki galo, o aš vis bandžiau jų veiduose išskaityti savo likimą, tačiau nieko gero sau nemačiau, o tada man į galvą šovė išganinga mintis ir, viską, ką tik sakiau, užmiršęs, išpyliau: Atminkite, aš Charono uošvis. Kokio Charono? paklausė insurgentas su akiniais. Vietos laikraščio redaktoriaus. Na ir kas? paklausė insurgentas, o karininkas tebesižvalgė po dangų. Pasimečiau aiškiai matėsi, kad jie nepažįsta Charono. Vis tik pasakiau: Mano žentas pačią pirmąją dieną paėmė automatą ir išėjo iš namų. Štai kaip? pratarė insurgentas su akiniais. Tai daro jam garbę. Visa tai niekai, - tarė karininkas. Kas mieste? Kaip kariuomenė? Nežinau, - atsakiau. Mieste ramu. Kelias į miestą laisvas? paklausė karininkas. Manau, ta-aip, - pasakiau ir palaikiau būtina pridėti. Tačiau jus gali sulaikyti miesto antimarsietiškos draugovės patruliai. Ką? pasakė karininkas ir jo griežtame veide šmėkštelėjo kažkas panašaus į nuostabą. Jis net liovėsi žvalgytis po dangų ir sužiuro į mane. Kokios draugovės? Antimarsietiškos, - pasakiau. Vadovauja unter-leitenantas Polifemas. Gal žinot? Jis invalidas. Kažkokia velniava, - pasakė karininkas. Ar gali mus nuvežti į miestą? Man širdis nusirito į padus. Žinoma, -tariau. Tik mano automobilis... Taip, - tarė karininkas. - Kas ten jam? Sukaupiau ryžtą ir pamelavau: Atrodo, užkalė variklį.... Karininkas švilptelėjo ir daugiau nesakęs nė žodžio, dingo javuose. Insurgentas su akiniais toliau mane atidžiai apžiūrinėjo, o tada staiga paklausė: Ar turi anūkų? Taip! sumelavau iš nevilties. Du! Vienas žindomas.. Jis su užuojauta palingavo galva. Baisu, - pasakė. Tai man labiausiai skaudu. Jie nieko nežino ir dabar nieko nesužinos... Nieko nesupratau jo žodžiuose ir nieko nenorėjau suprasti, o tik meldžiau, kad jis greičiau nueitų ir man nieko nedarytų. Kažkodėl man pasirodė, kad šis tylus žmogus su akiniais pats baisiausias iš jų. Kelias sekundes jis palaukė mano atsakymo, o tada užsimetė automatą ant peties ir pasakė: Patariu kuo greičiau iš čia dingti. Iki pasimatymo. Net nelaukiau, kol jis dings. Apsisukau ir kiek pajėgiau greitai nuėjau nuo kalvos į miesto pusę. Tarsi koks vėjas mane nešė ant sparnų. Nejaučiau kojų, nejaučiau, kad uždusau, atrodė, kad girdžiu kažkokį mechaninį burzgesį ir gaudimą už nugaros, bet net neatsisukau, o tik pabandžiau bėgti. Tačiau nuėjau netoli, kai man priešais iš kaimo keliuko išniro nedidelis sunkvežimis, pilnas fermerių. Buvau beveik be sąmonės, tačiau radau jėgų užstoti jam kelią. Sumosikavau rankomis iš surikau: Stokite! Ten negalima. Ten partizanai! Sunkvežimis sustojo, mane apsupo šiurkštūs paprasti vyrai, kažkodėl ginkluoti šautuvais. Mane pagriebė už krūtinės, kratė, keikė nešvankiais žodžiais, aš nieko nesupratau, buvau apimtas siaubo ir tik po kurio laiko supratau, kad mane laiko insurgentų pagalbininku. Man sulinko kojos, tačiau tuo metu iš kabinos išlipo šoferis, kuris, laimei, pasirodę esąs buvęs mano mokinys. Ką jūs, vaikinai! suriko jis, čiupdamas už užsimojusios rankos. juk tai Apolonas, miesto mokytojas! Aš jį pažįstu. Ne iškart, bet vis tiek pamažu visi aprimo ir aš papasakojau, kas ir kaip. Aha, - tarė šoferis. Taip ir supratome. Tuos juos sugaudysime. Einam, vaikinai. Norėjau tęsti savo žygį į miestą, bet jis mane įtikino, kad man bus saugiau su jais, o mano mašiną jis greitai pataisys, kol vaikinai gaudys banditus. Mane pasodino į kabiną ir automobilis nuriedėjo iki tragedijos vietos. Štai ir kalvos viršūnė, štai mano automobilis, tačiau toliau kelias buvo visiškai švarus, Nebuvo nei lavonų, nei nuolaužų, liko tik degimo žymės ant asfalto bei nedidelė išdauža ten, kur įvyko sprogimas. Aiškus reikalas, - pasakė sustodamas šoferis. jau surinko. Šta-ai jie skrenda... Visi sukalbo ir ėmė žiūrėti į horizontą Marafinų link, tačiau kiek bežvelgiau į ramų dangų savo viena akimi, taip nieko ir nepamačiau. Tada fermeriai tvarkingai, kas liudija tam tikrą patirtį, be bereikalingos sumaišties ir ginčų išsiskirstė į dvi
grupes po 10 žmonių. Tos grupės sustojo grandine ir nuėjo šukuoti javų viena kairėn, kita dešinėn. Jie su
automatais, - perspėjau aš. Ir granatų, atrodo, turi. Mes tai puikiai žinome, atsakė man; ir po kurio laiko
atsklido šūksniai, sakantys apie tai, kad persekiotojai aptiko pėdsakus. Tuo tarpu šoferis užsiėmė mano
mašina, o aš, prisėdęs ant užpakalinės sėdynės, atsilošiau į palaimingą užsimiršimą, pagaliau gavęs
akimirką pailsėti nuo nervinių sukrėtimų. Šoferis ne tik pašalino gedimą (pasirodė, kad benzino padavimo
žarnelėje buvo oro kamštis), bet ir išvalė priekinę sėdynę, mano išpurvintą vairą bei prietaisų skydelį.
Dėkingumo ašaros pasirodė mano akyse, paspaudžiau jam ranką ir sumokėjau, kiek galėjau. Jis liko
patenkintas. Šis paprastas geras žmogus (taip ir neprisiminiau jo vardo) be to buvo geras pašnekovas
skirtingai nuo daugelio fermerio, niūrių ir uždarų. Jis man paaiškino daug ką. Pasirodo, insurgentai, kuriuos
vietiniai vadina tiesiog banditais, apylinkėse pasirodė jau kitą dieną po marsiečių. Pradžioje jie buvo
draugiški su fermeriais ir tada išaiškėjo, kad dauguma jų buvo iš Marafinų, daugiausia išsilavinę ir, iš pirmo
žvilgsnio, pavojaus nekeliantys, jei neskaitysime, kad kariškaii. Jų ketinimai fermeriams liko neaiškūs.
Pradžioje jie ragino kaimiečius sukilti prieš naują valdžią, tačiau to veiksmo reikalingumą aiškino miglotai
vis kalbėjo apie kultūros žlugimą, išsigimimą ir kitus knygiškus dalykus, neliečiančius kaimo gyventojo.
Kelis kartus pertraukėme pokalbį ir įsiklausėme. Laukuose girdėjosi reti šūviai ir kaskart patenkinti vienas kitam palinksėdavom ir pamerkdavom. Jau visai atsigavau ir sėdau prie vairo, kad apsisukčiau su mašina link namų (galvoje ir minties neliko apie kelionę į Marafinus: dievai su juo, Alkimu, jei keliuose tokie dalykai dedasi), kai persekiotojai sugrįžo. Pradžioje keturi fermeriai atitempė du kūnus. Vieną žuvusiųjų pažinau tai buvo vyras su berete, kurį karininkas vadino inžinieriumi. Kitas, jaunuolis, beveik dar paauglys, buvo nepažįstamas. Su kažkokiu palengvėjimu pastebėjau, kad jis, laimei, nenušautas, o tik sunkiai sužeistas. Tada būriu, linksmai šnekučiuodamiesi, grįžo ir likusieji persekiotojai. Jie atsivedė belaisvį surištomis rankomis, kurį irgi pažinau, nors jis buvo jau be akinių. Pergalė buvo pilna, niekas iš fermerių nenukentėjo. Pajutau didelį moralinį palengvėjimą matydamas, kaip šie paprasti žmonės, pasirodo, įaudrinti mūšio, vis dar rodo neabejotiną kilnumą, su nugalėtaisiais elgdamiesi beveik riteriškai. Sužeistajam aprišo žaizdas ir gana atsargiai įkėlė į sunkvežimį. Belaisviui nors ir neatrišo rankų, bet davė atsigerti ir įkišo į burną cigaretę. Na, štai ir sutvarkėme reikalą, - pasakė mano draugas šoferis. Dabar apylinkėje ramiau bus. Palaikiau pareiga pranešti, kad insurgentų buvo bent penki. Nieko, - atsakė jis. vadinasi du paspruko. Niekur jie nedings. Ar mūsų apylinkėje, ar gretimoje tvarka ta pati. Išmuš arba sugaudys. O kur šituos dėsite? paklausiau. Nuvešim. Už 40 km yra marsiečių punktas. Ten juos visus priima, ir gyvus, ir negyvus, kokius pristatysi. Dar kartą jam padėkojau, paspaudžiau ranką, ir jis nuėjo prie savo sunkvežimio kitiems taręs: Važiuojam, ar ką? Tada belaisvį nuvedė pro mane, jis sekundei stabtelėjo ir pažvelgė man tiesiai į veidą savo trumparegėmis akimis. O gal man tai tik pasirodė. Dabar tikiuosi, kad tik pasirodė. Tačiau jo akyse buvo kažkas, nuo ko man suspaudė širdį. Nedėkingas pasaulis! Ne, aš neteisinu šito žmogaus. Ne juodmarškinis, ne grubus, o žmogus, turintis įsitikinimus. Beje, dabar tikiuos, kad klydau. Visą gyvenimą kenčiu nuo to, kad apie žmones gerai galvoju. Sunkvežimis nuriedėjo į vieną pusę, aš į kitą; ir po valandos buvau namuose, išsibaigęs iki paskutinio laipsnio, išsikankinęs ir ligotas. Beje, pastebėsiu, kad ponas Nikostratas sėdėjo svetainėje, o Artemidė vaišino jį arbata. Tačiau man ne iki jų buvo. Hermiona ėmėsi rūpintis manimi, paklojo lovą, ant krūtinės uždėjo ledo ir netrukus aš užsnūdau, o kai prabudau naktį, tai supratau, kad mano egzema vėl stiprėja. Tai buvo siaubinga, kankinanti naktis. Temperatūra +17o, debesuotumas 10 balų, stiprus lietus. Taip, jie maištininkai, kenkiantys visuotinei ramybei. Ir vis tik negaliu nepagailėti jų, kiaurai permirkusių, purvinų, užgintų tarsi laukiniai žvėrys. Ir vardan ko? Kas tai anarchizmas? Protestas prieš neteisingumą? Bet prieš ką? Jų visiškai nesuprantu, Keista, dabar aš prisimenu, kad persekiojant nesigirdėjo nei automatų serijų, nei granatų sprogimų. Tikriausiai jiems baigėsi šaudmenys.
Papildomi skaitiniai: | |
neprieštarauja jokiems mokslo duomenims. Tai aišku, - įsiterpė greta stovintis nepažįstamas fermeris. Tai
jūs labai įtikinamai pasakėte, pone-nežinau-kaip-tituluoti. To luošio rankos iki alkūnių tatuiruotos, ir vien
nuogos bobos. Kai pasiraitojo rankoves, kai priėjo prie manęs su ta žarna ne galvoju, ne mums tai. Tai ką
kalba mokslas apie marsiečių tatuiruotes, - kandžiai klausinėjo Morfėjus. Taip jis man norėjo įgelti. Pigus
triukas, juo jo taip ir trenkia kirpykla. Tokiais triukais manęs neišmuši iš vėžių. Profesorius Zefyras, - sakau,
žvelgdamas jam tiesiai į akis, - vyriausiasis Marafinų observatorijos astronomas nė viename iš savo gausių
straipsnių neneigia tokio marsiečių papročio. Tai tiksliai, - patvirtina fermeris. jie su akiniais, jie geriau
žino. Ir Morfėjui teko visa tai nuryti. Jis pakosčiojo ir taręs Va, alaus išgerti... ėmė brautis iš minios, o aš
likau žiūrėti, kas bus toliau.
labiausiai priminė apdulkėjusį aptakų rojalį. Laikas nuo laiko joje kažkas pūkštelėdavo ir ji nežymiai
šoktelėdavo, tačiau tai, matyt, nebuvo gedimu, nes ji nenumaldomai slinko į priekį, nesustodama nei
sekundei. Nei langų, nei durų nebuvo galima išskirti net iš arti, tačiau labiausiai mane stebino, kad nėra ratų.
Tiesa, mano sudėjimas neleido man labai pasilenkti, kad galėčiau pažvelgti po apačia. Greičiausiai ten vis tik
buvo ratai negali būti, kad taip nebūtų nė vieno rato.
Tačiau fermeriai juos maitino ir suteikė nakvynę, nes aplinkybės buvo neaiškios ir nebuvo aišku, ko galima
sulaukti iš naujos tvarkos. Kai paaiškėjo, kad iš naujos valdžios nieko blogo, o tik gera, nesimato, kai valdžia
už gerą kainą supirko derlių (net ne derlių, o tik pasėlius), kai davė dosnų avansą už mėlynųjų javų derlių, kai
tarsi iš dangaus ėmė byrėti pinigai už iki kol nenaudingas skrandžio sultis ir kai, iš kitos pusės, paaiškėjo,
kad banditai rengia pasalas administracijos atstovams, į kaimus vežantiems pinigus, kai įgaliotinis iš
Marafinų aiškiai leido suprasti, kad su ta betvarke vardan visuotinos naudos reikia baigti, tada požiūris į
insurgentus visiškai pasikeitė.