Senovės Graikijos filosofijos srovės

Gnosticizmo ištakos

Gnosticizmas buvo Bažnyčios srovė pabandžiusi surasti gilesniąją krikščionybės esmę nei perteikta Evangelijose bei tradicija, o Bažnyčią paversti mistiniu sapnų ir įšventinimų kultu. Kartu tai buvo "intelektualų" (kartais, neįprastos mąstymo galios) bandymas perimti teisę apmąstyti ir dogmatizuoti pagoniškuosius filosofijos mokslus.

Gnosticizmas nebuvo mokslinė draugija. Ji išsireiškė kaip religija su apeigomis ir šventikais, įstatais ir vyresniaisiais. Skaitykite apie tai, kaip suprantamas gnosticizmas.

Jei kiek anksčiau gnosticizmas buvo laikomas krikščionybės šaka, tai atidžiau tiriant jo ištakos nukeliamos keliais amžiais iki mūsų eros.
Gieseler ir Neander, F.Ch.Bauer (1831) bei Lassen gnosticizmą siejo su Indijos religijomis; Lipsius (1860) jo kilme nurodė Siriją ir Finikiją; Hingelfeld (1884) siejo su vėlyvuoju mandeizmu. Joel (1880), Weingarten (1881), Koffmane (1881), Anrich (1894) ir Woblermin (1896) jo ištakomis laikė Platono filosofiją ir graikų misterijas, o A. Harnakas - krikščionybės helenizavimą. Kessler'is (1882) aiškino apie ryšius su Babilono religija. 1887-ais F.W. Brandt išleido "Mandiaische Religion". Manichėjų tikėjimas yra neabejotina gnosticizmo forma. 1897- ais Wilhelm Anz parodė Babilono astrologijos sąryšius su gnostikų Hebdomad ir Ogdoad teorijomis. Ta kryptimi tyrinėjimus tęsė W.Bousset (1907). 1898-ais M.Friedlander atsekė gnosticizmo pėdsakais iki ikikrikščioniško judaizmo.

Trismegisto kūriniuose (Reitzenstein. Poimandres, 1904) irgi daug sutapimų su gnosticizmo sąvokomis. C.Schmidt 1901-ais nustatė ryšį su Plotino noplatonizmu. G.Aurich (1894) parodė bendrumus su graikų misterijomis. O Gruppe ("Griechische Mythologie und Religionsgechichte", 1902) teigė Egipto įtaką.

Gnosticizmas savo gelmėje turėjo vieną principą - filosofinį ir religinį pesimizmą. Ir jei gnostikai naudojamą terminiją pasiskolino iš kitų religijų, tai ją panaudojo išreikšti savajai visos būties netikusios prigimties idėjai bei išsigelbėjimo per magiškus užkalbėjimus bei antgamtiškąjį Išgelbėtoją išreikšti. To pesimizmo ie iš nieko neperėmė:

Kraštutinis pesimizmas laikant netikusia visą Visatą yra giminingas budizmui. Tačiau budizmas yra moralinio pobūdžio siekiant išsilaisvinimo panaikinant visus troškimus. Tuo tarpu gnosticizmas yra pseudo-intelektualaus pobūdžio besiremiantis magišku žinojimu.

Kai Kiras 539-ais įžengė į Babiloną - susidūrė du pasauliai, o tai sukėlė religijos sinkretizmą. Gėrio ir blogio kova yra pagrindinė mazdizmo ar iraniečių dualizmo tema. Iš chaldėjų usės buvo neginčijama astrologijos tiesa, kad žvaigždės lemia pasaulio vyksmą. Septynių (Mėnulio, Merkurijaus, Veneros, Marso, Saulės, Jupiterio, Saturno) didybė, šv. Hebdomad, simbolizuojama laiptuotais Babilono bokštais. Jie garbinti kaip dievybės, tačiau išliko archontes ar dynameis, kurių galios baugino žmogų. Iš esmės, iš dievų jie virto devais (skaitykite Baltų Dievas ir šviesa), t.y. blogio įsikūnijimu. Užpuolikų ir nugalėtųjų religijos surado kompromisą - Babilono tikėjimas žvaigždėmis buvo tikras, tačiau už Hebodomad ribų buvo Ogdoad šviesa - ir kiekvieno žmogaus siela turėjo pereiti Hebdomad sritis prieš pakildama už jo esančio tikrojo gerojo Dievo. Šis kilimas dievopi per planetų sritis ir tao gnosticizmo pagrindu.

Kita gnosticizmo sudedamoji buvo magija, ex opere operato galia per paslaptingus pavadinimus, garsus, gestus ir veiksmus. Šias magiškas formules rasite visose gnostikų pakraipose bei mandeizme. Nėra išbaigto gnosio be užkeikimų pažinimo. Magija yra pirmapradė gnosticizmo nuodėmė. Ji yra bet kurios pagoniškosios religijos dalis (ypač senųjų misterijų).

Ankstyvojo gnosticizmo terminija be galo artima semitų garsams ir įvardijimams. Išgelbėtojo idėja siejasi su judėjų Mesijaus laukimu. Tačiau pas gnostikus jis yra labiau antgamtiškas. Jų Manda d'Haye arba Soter yra tiesioginė dievybės apraiška, šviesos Viešpats arba Aeonas (aion), gerojo Dievo emanacija. Susilietęs su krikščionybe, gnosticizmas tai įvilko į krikščioniškas formas, mėgdžiojo jos sakramentus, kėsinosi tapti ezoteriniu Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų mokymu, užtvindė pasaulį apokrifinėmis evangelijomis ir "Darbais" bei "Apokalipsėmis".

Bet iš esmės gnosticizmo esmė buvo svetima krikščionybei (bandymai šias kryptis laikyti lygiagrečiomis patyrė nesėkmę, ypač kai tą skelbti liovėsi W. Bousset ir O. Gruppe, nors tas idėjas bandė atgaivinti G.R.S. Mead'as savo „Užmiršto tikėjimo fragmentuose“, 1900). Graikų dirvoje, atsikratęs „barbariškų“ terminų, supanašėjo su neoplatonizmu, nors nuo gnosticizmo šalinosi Plotinas, parašęs „Prieš gnostikus“. Egipte daugiau išliko jų ritualų praktikavimas, o ne teorija.

Gnosticizmas gimė iš vakarinės Azijos ir Egipto nusibaigiančių kultų spazmų. Nors ir sugraikintos, tos šalys savo esme liko rytietiškomis ir semitinėmis. Jose vyravo Rytų dvasia – Atis Mažojoje Azijoje, Ištarė Babilone, Izidė Egipte, o taip azijietiški astrologiniai ir kosmogoniniai mokymai. Gnosticizmas bandė Rytuose padaryti tai, ką neoplatonizmas padarė Vakaruose.

Daug bendrumų su manicheizmu, kuris istoriškai susijęs su jo įkūrėju Mani. Jis atsirado kažkur po 250 m, kai gnostikų saulė jau leidosi. Tikėtina, kad jų idėjos brendo lygiagrečiai (o nėra perimtos iš gnosticizmo). Nors kartais manicheizmas yra laikomas gnosticizmo atšaka ir vadinamas parsių gnosticizmu - skiriant jį nuo Sirijos bei Egipto gnosticizmo. Tačiau mainicheizmo pagrindas yra dualistinė nuostata, o gnostikams materija buvo pagrindinio Dievo emanacija.

Vis tik pora amžių gnosticizmas kėlė grėsmę krikščionybei, kaip ir mitraizmas bei neoplatonizmas. Tačiau krikščionybė išliko, o gnosticizmas mirė – ir matyt todėl, kad savyje neturėjo gyvybinės galios. Ankstyvieji gnosticizmo kritikai, Irenėjus ir Hegesippus, įrodė, kad gnostikų doktrinos nevertos krikščionių vyskupų dėmesio.

Blogio misterija

1991-ųjų birželio 10 d. "Times" žurnale Lance Morrow teigė, kad iš trijų žemiau išvardintų teiginių vienu metu teisingi gali būti tik du:

Jei Visagalis Dievas leidžia vykti baisiems dalykams, tai jis nėra labai geras. Tačiau gali būti labai geras Dievas leidžianti baisumus, nes neturi galios jiems sutrukdyti.

Tokie samprotavimai buvo priimtini ne tik 2-4 a. gnostikams, bet ir Viduramžių katalikybės šviesuliams. Tomas Akvinietis savo "Summa Theologiae" pažymi, kad blogio egzistavimas yra geriausias argumentas prieš Dievą. Priėmus monoteistinio Dievo koncepciją pasaulyje nebelieka vietos blogiui.

Istorijos vingiuose blogio egzistavimas buvo išreikštas daugeliu būdų. Pirmykščiais laikais žmonės leido sau tarti, kad tiek gėris, tiek blogis kyla iš dieviškojo prado - ir šamanams nebuvo sunku pareikšti, kad tiek gėrį, tiek blogį žmonėms atneša Didžioji dvasia. Sudėtingesnė Babilono- šumerų pasaulėžiūra teigė, kad dievai linksminosi kurdami blogio demonus ir kitas baisybes. Mistinė žydų teologija laiko Dievą sudarytą iš gėrio ir blogio dalių (yetzirim).

Vėlesnė Dievo samprata neleidžia jame gėrio ir blogio dualizmo, kurio geriausias pavyzdys zoroastrizmas, - su teisiu ir geru dievu Ahura Mazda (Ormazd'u) turinčiu dieviškąjį priešininką Angsa Maiyu (Ahrimanas). Abu kaunasi dėl pirmumo.

Sudėtingos blogio sampratos yra Indijoje kilusiose religijose. Dauguma jų blogį laiko neapšviestąją būties dalį ir jo priežastis yra nežinojimas (avidya). Kai kas nors pakyla virš visų dualybių, jis išsilaisvina iš karma ciklų ir kitų aplinkybių - nirvanos būsenoje nėra vietos blogiui. Neaišku, ar toks išsilaisvinimas reiškia inkarnacijos baigtį, tačiau akivaizdu, kad toks gyvenimas, kokį suvokiame, pasibaigia.

Toliau seka monoteistinės religijos, pvz., krikščionybė ir judaizmas, kuriose blogis kyla iš žmogiškosios nuodėmės, pirmosios poros "nuopuolio". Visi dvasiniai judėjimai neneigia, kad pasaulis nėra tobulas, - skiriasi tik priežastys ir jo įveikimo būdai.

Budizmas pradeda nuo pažinimo, kad žemiškas gyvenimas pilnas kančių. Su tuo sutinka ir gnostikai. Kančia yra blogio išraiška. Tačiau gnostikai to priežastimi nelaiko pirmosios poros nuodėmės. Tiesiog pasaulis iš pat pradžių buvo sutvertas netobulas. Jie matė, kad žydų (ir krikščionių) Dievas yra kaprizingas, kerštingas ir ne visada teisus. Tad kurdamas pasaulį pagal atvaizdą savo, jis negalėjo sukurti tobulo pasaulio. Tad gnostikai iškėlė dar svarbesnį klausimą - ar tai ir yra Tikrasis Dievas? Tokio požiūrio priežastis buvo nesutarimas su monoteistine religija. Giminingos srovės (pvz., hermeneutika), būdamos pagoniškos, neturėjo tamsaus Senojo testamento Dievo asmens.

Blogio buvimo Tvėrimo metu idėja ankstesnė už gnostikus. Graikų mite apie Dionisą, kai šį į skutus sudraskė Titanai, Dzeusas žaibu nubaudė nenaudėlius. Titanų ir Dioniso kūnai pavirto pelenais ir susimaišė. Kai iš tų pelenų išaugo įvairios būtybės (taipogi, ir žmonės), juose dieviškoji Dioniso prigimtis buvo sumišusi su titanų blogiu.

Gnostikai turėjo savo mitų apie blogio ir gėrio kilmę. Pradžioje buvo beribė pilnatvė (Pleroma), buvusi už regimos Būties. Pleroma yra tikrojo Dievo (alethes theos) buveinė. Prieš laiko ir atminties pradžią Pleroma išplito į žemesniąsias Būties sritis. Šios emanacijos metu apsireiškė tarpinės būtybės - didingi angelai su didele kuriančiąja galia. Kai kurios jų, demiurgai, atsiskyrė nuo aukščiausiosios prigimties ir taip tapo blogio priežastimi.

Gnostikas Basilidas išsireiškė: "Blogis taip mėgsta sutvertą pasaulį, kaip rūdys - geležį". Žmogus kaip vienas iš tvarinių, taip pat persunktas blogiu - ne tik kūnas, bet ir siela (psyche). Ir tik dvaisa (pneuma), pasislėpusi giliai žmogaus viduje tėra išlikusi nepažeista blogio ir veržiasi link tikrojo Dievo.

Žmogus pats negali pašalinti blogio iš savęs - tam reikia pagalbos iš išorės. Mums padeda pasiuntiniai - Jėzus, Mani ir kiti. Jų misija - pažadinti sąmonę, kad ji priimtų gnosį. "Excerpta de Theodoto' gnosį apibrėžia kaip pažinimą to, "kas esame, kuo tampame, kur esame, į ką esame įmesti, ar galime paskubinti; jei esame pasmerkti, kas yra gimimas ir kas atgimimas".

Kas tas gnosticizmas?
Kita gnostikų Ieva
Trys Seto stelos
Gnostikai: sutvėrimo veiksnys
Simono Mago gyvenimas
Ankstyvasis gnosticizmas: Ofitai
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Valentinas ir vidinis savęs pažinimas
Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Kumrano ritinių paslaptis
Trumpa graikų filosofijos istorija
Gerumą reikia grūsti jėga?
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Griaustinis, Tobula mintis
Budizmas ir nemirtingumas
Hermetiškosios vizijos
Alogenas
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklis