Kas tas gnosticizmas?
Kiekvieno asmens pabudimas yra kosminis įvykis...
Dar prieš ketvirtį amžiaus mažai kas minėjo gnosticizmą. O ir dabar sunku jį apibrėžti.
1910-ais Londone pasirodė aistringo krikščioniškosios ortodoksijos gynėjo D.M. Panton'o (tikriausiai dvasininko) nedidelės apimties knygelė Gnosticizmas: būsimoji išdavystė, kurioje autorius perspėjo apie pavojų kylantį dėl gnosticizmo atgimimo - per teosofiją (E. Blavatskaja skelbė, kad Jahvė yra Kainas), spiritualizmą ir Naująją teologiją (vokiečių autorių raštai religijos tema, pvz., Adolfo fon Harnako parašyta Markiono biografija sukėlė daug prieštaringų nuomonių). O prieš tai gnostikų dvasia įkvėpė Emanuelį Svedenborgą, William Blake, George Fox ir Elias Hicks erezijas.
Dabartinę gnosticizmo sampratą išreiškia Ioan Cilianu: kadais maniau, kad gnosticizmas yra aiškus vėlyvosios Antikos reiškinys. Ruošiausi priimti skirtingus gnosio idėjos išvystymus bei jų minčių apraiškas įvairiais laikotarpiais - spontaniškai vystantis pasaulio sampratai. Tačiau netrukus supratau savo naivumą. Ne vien gnostikai buvo gnostikais, bet ir katalikų tėvai, neoplatonikai, reformatai ir net ... komunistai. Taipogi ir naciai, laisvamaniai, egzistencialistai, psichoanalitikai, šiuolaikinės biologijos atstovai, Blake, Yeats, Kafka, ... Supratau, kad visas mokslas buvo gnosticizmu. Hegelis gnostikas, ir Marksas - gnostikas. Visi dalykai ir jų priešybės - gnosticizmo objektai.
Europoje "gnosis" ir "gnosticizmas" vartojami kaip sinonimai. Niekada nebuvo išreikšta prielaida, kad
"gnosis" gali reikšti sąmonės būseną, o "gnosticizmas" - gnostikų filosofinę sistemą. Tokio klasikinio
gnosticizmo (Valentinas, Basilidas ir kt.) samprata išsilaikė Europos autorių raštuose:
Gilles Quispel, Kurt Rudolph, Giovani Filaramo... Be abejo, pvz., Robert McLachlan pasiūlė skirti šiuos terminus, tačiau
"nebuvo išgirstas". Tad Charles Coulombe darė išvadą:
Iš tikro, "gnosticizmas", kaip ir "protestantizmas" prarado savo pirmapradę prasmę. Priklauso, ar norime
nustatyti, ar protestantų autorius yra kalvinistas, liuteronas ar anabaptistas; ar įvertinti jį. Taip ir su gnostikais.
Dar didesnė sumaištis politiniuose moksluose: "Walgreen" ciklo paskaitose Čikagos u-te Eric Voegelin'as 1951-ais gynė "klasiką ir krikščionišką mąstymą" nuo "gnosticizmo plėtros", kurį siejo su milianizmo tradicija (jai priskirdamas ir Comte, Hėgelį bei Marksą). Tą nuomonę palydėjo knygos: "Naujasis politikos mokslas", daugiatomės "Tvarka ir istorija" bei "Mokslas, politika ir gnosticizmas". Voegelin'as tapo istorijos naujosios teorijos pranašu - teorijos, kurioje gnosticizmui buvo skirtas niekinė svarba. Juk visos šiuolaikinės autoritarinės (ir totalitarialistinės) ideologijos yra tam tikra prasme susijusios su gnostikais - marksistai, naciai ir visi kiti siekę pertvarkyti visuomenę į rojų žemėje (skirtingai nuo krikščioniškojo suskirstymo į dangų ir pragarą). Iš kitos pusės - gnostikams žemiškoji karalystė buvo beviltiška ir nepriimtina. Ir jie mokė, kad ją reikia pertvarkyti. Tokia Voegelin'o gnostikų samprata nebuvo siejama su tikruoju istoriniu gnosticizmu. Jie buvo gnostikai - ir jam to pakako!
Voegeliną pasekė Thomas Molner, Tilo Schabert ir Steven A. McKnight. Pvz., Molneriui gnostikai ne tik buvo kalti už šiandienos utopines teorijas, bet ir žmonių traukimą prie mokslo ur technologijos, kurie žmones laiko mašinomis iš kurių "sudėlioja" visuomenę (tarsi kokį fabriką). Ką bekalbėti apie "laisvuosius mūrininkus", satanistus ir kitą bjaurastį. Kiti, pvz., senatorius S.I. Hayakawa, kritikavo tokias pažiūras.
Dar kiti plakasi įrodinėdami, kad pagrindinėse religijose paslėpta gnosio idėja nėra tapati "eretiškajam" krikščionybės aušros meto gnosticizmui. 1947-ais Aldous Huxley savo "Amžinojoje filosofijoje" spėjo, kad gnosio paslaptis, kadaise skirta tik elitui, istorijos priešaušryje buvo atskleista "masėms" ir taip įsiliejo į įvairius religinius tikėjimus nepaisant, kad ji nebuvo suderinama su jų dogmomis. Tuo Huxley apibendrino dar radikalesnes tradicionalistų (pvz., Rene Guenon ir Frithjof Schuon) pažiūras. Tačiau Huxley, skirtingai nuo tradicionalistų bei senovės Irenėjaus ir Tertuliano) niekada neteisė tų, kurie save vadino gnostikais.
Tačiau tradicionalistų skirstymas į "tikruosius" ir "apsišaukėlius" gnostikus yra mažavertis, nes pirmuosius 4 m. e. amžius dar nebuvo tikrosios ortodoksijos - taigi negalėjo būti ir "erezijos".
1988 m. Nag Hammadi (paskaitykite apie Nag Hammadi ritinio atradimą) raštų leidimo baigiamajame žodyje Richard Smith'as apžvelgia daugelį Vakarų Europos srovių, kurios gali būti siejamos su gnostikais. Tačiau ir čia nėra vienareikšmio gnosticizmo apibrėžimo. XVII a. istorikas Edward Gibbon'as kaltinamas "klaidinančiu melu". Gibonas nesutiko su ta nepagarba, kurią bažnyčios tėvai išsakė gnostikų atžvilgiu - bet kuo čia dėtas "melas"? Voltero simpatijos gnostikams ir manichėjams spėjamos iš jo prieštaros bažnyčiai. Tačiau Volteras buvo aršus "laisvųjų mūrininkų" gerbėjas ir galėjo naudotis slaptomis jų brolijos žiniomis (apie kurias Smith's galėjo ir nežinoti).
Taipogi Smith'as tvirtino, kad Karlas G. Jungas gnostikų mokymus perdirbo į savo psichologinę sistemą. Iš tikro, Jungas juos laikė psichologijos pradininkais. Tačiau sakyti, kad "gnosticizmas tėra psichologija" būtų Jungo įžeidimas, kuris neigė požiūrį "niekas, išskyrus..." Jungas išsiskyrė teigdamas, kad gnostikų mokymų ištakos yra jų mokytojų asmeninės psichinės patirties vaisiai.
Vienas tų, palaikiusių gnosticizmo gyvybę, buvo Jungo "bendražygis" Gilles Quispel'as susiejęs Valentiną ir kitus mokytojus su šiuolaikine analitine psichologija. Jis matė gnostikų gilias įžvalgas į Aš ontologiją. Pagrindinis jo veikalas yra Gnosis als Weltreligion (Gnosis pasaulio religijoje, 1972). Tačiau ir jis ūkaip ir Jungas) nesupaprastino gnosticizmo iki psichologijos lygio. Labiau - psichologija yra gnosticizmo suvokimo priemonė.
Martino Heidegerio 4-o dešimtmečio mokinys egzistencialistas Hans Jonas nurodė sąryšius su egzistencializmu - per šio pesimizmą dėl žemiškojo gyvenimo ir patirties pirmenybę prieš teoriją. Nors ir kritikuodamas gnostikų "nihilizmą", Jonas (kartu su Jungu) buvo šiuolaikinio gnosticizmo atgimimo atstovas. O 6-e dešimtm. Jonasas jau ėmė matyti gnosticizmą kaip šiuolaikinį nihilizmą.
1966-ais Messina (Italija) mieste susirinkę filosofai pabandė (nesėkmingai) apibrėžti gnosticizmą. Jie sutarė jo vartoseną susiaurinti iki 2 m.e. amžiaus eretinių srovių, kuriose gnosis nusakė elitui pasiekiamą dieviškųjų paslapčių pažinimą.
Apibrėžimo sunkumus sudaro nesutarimai dėl gnosticizmo ištakų. Ar tai tebuvo ekscentriška krikščionybės
atšaka? O gal slaptųjų mokymų baigiamoji išraiška?
Pagal Jonas'ą, norint suprasti gnosticizmą reikia kažko panašaus į muzikinę klausą. Vienas ją turinčių yra
profesorius Clark Emery iš Majamio u-to, kuris mažos apimties veikale apie Viljamsą Bleiką
apibendrino 12-a gnostikams būdingų pažiūrų:
1) pirmapradė dvasinė vienybė, kuri vėliau suskilo;
2) Visata sukurta priešistorinio susiskaidymo pasekmėje. Tai atliko didelės dvasinės galios esybė [kaip
Biblijos Jahvė];
3) Pasaulio tvėrime dalyvavo moteriškoji Dievo emanacija (kurios vaidmuo netgi reikšmingesnis - apie tai
skaitykite atskirame puslapyje);
4) Kosmose erdvė ir laikas yra neigiamo pobūdžio ir įsikūnija kaip demonistinės būtybės atskiriančios
Dievą nuo žmogaus;
5) Žmogui visata yra milžiniškas kalėjimas, kuriame jį įkalina tiek gamtos dėsniai, tiek Mozės moralės
įstatymai;
6) Žmonija suasmeninta Adomo asmenyje, kuris yra giliai įmigęs;
7) Jame yra "vidinis žmogus", dieviškosiod substancijos kibirkštis, kuri yra kiekviename žmoguje - tad
kiekvieną galima pažadinti;
8) Pabundama ne dėl pagarbos, tikėjimo ar gerų darbų, o dėl pažinimo;
9) Prieš nubusdamas žmogus regi sapnus;
10) Žmogus neperima jį pažadinusio pažinimo, - tai nėra žinios, o juslinės būtybės pasikeitimas;
11) Kiekvieno žmogaus pabudimas yra kosminis įvykis;
12) Dedamos pastangos atstatyti dieviškosios tvarkos visumą ir vienybę. Tad kiekviename žmoguje glūdi
aktyvus maištas prieš Senojo Testamento įsakymą.
Galima daryti įvairias šiuolaikinių reiškinių (feminizmo ar "Gyvosios gamtos", skaitykite apie tai atskirame puslapyje) projekcijas į gnosticizmą. Tačiau visa
tai suteikia mažai aiškumo. Tad užbaikime "Alisos Stebuklų šalyje" žodžiais (ši citata panaudota ir puslapyje apie "minkštas" kalbas):
- Kai aš sakau žodį, - išdidžiai tarė Kliunkis Pliumpis, - jis reiškia tiksliai tai, ką noriu, kad
reikštų - nei daugiau, nei mažiau.
- Bet aš labai abejoju, ar galima priversti žodį reikšti tiek daug skirtingų dalykų? - nesutiko Alisa.
- Ko čia abejoti, svarbu kas ką valdo, ir baigtas kriukis, - atrėžė Kliunkis Pliumpis.
Žmogaus išsilaisvinimas
Žmogaus prigimtis atspindi pasaulio dualumą: dalis jo sukurta netikro Sutvėrėjo, o kitą dalį sudaro tikrojo Dievo šviesa (dieviškoji kibirkštis). Tik žmonės nepaiso juose esančio dieviškojo prado - tai Demiurgo ir jo Archonų poveikis. Visa, kas laiko mus prie žemiškųjų reikalų, padeda jiems mus pavergti. Tik mirtis išlaisvina dieviškąją kibirkštį, tačiau jei siela iki tol pasiekusi gnosio, ji vėl kris į fizinio pasaulio nelaisvę.
Ne visi žmonės yra pakankamai dvasingi ir pasiruošę gnosiui (pneumatikai). Dalis jų yra materialių daiktų vergai (hyletikai), o likusieji giliai panirę į psichikos reikalus (psichai). Tokie žmonės dažnai Demiurgą palaiko tikruoju Dievu ir nesirūpina dvasiniu pasauliu esančiu anapus materijos ir minties. Gnostikų kelią išreiškė G. Quispel: "Įkalinta pasaulio siela turi pereiti per materijos Pragarą bei moralės Skaistyklą, kad pakliūtų į dvasios Rojų".
Išsilaisvinimui vien savaiminio vystymosi nepakanka. Žmonėms reikia pagalbos arba papildomų pastangų. Tad nuo seniausių laikų tikrasis Dievas siunčia Pasiuntinius, kad šie išaiškintų gnosio esmę. Bet tik keli jų paminėti gnostikų raštuose: Setas, trečiasis Adomo sūnus (apie Setą paskaitykite puslapyje "Gnostikai: sutvėrimo veiksnys"), Jėzus ir pranašas Mani. Dauguma gnostikų pagrindiniu išlaisvintoju laikė Jėzų.
Gnostikai nesiekė nuodėmės atpirkimo. Jiems rūpėjo išvengti nežinojimo, kuris buvo nuodėmės priežastis. Jėzaus gnosis buvo perduotas jo gyvenimu ir mokymu, o ne kančia ir mirtimi.
Gnostikų išsilaisvinimo koncepcija labai subtili. Ją galima palaikyti asmeniniu kiekvieno atskiro žmogaus reikalu, nes gnosis pasiekiamas kiekvienam asmeniui. Tačiau pažinimą gali (ir turi) skatinti Šviesos nešėjai, kurie be savo mokymų įsteigia ir išsigelbėjimo paslaptis (sakramentus), kuriuos prižiūri Pasuntinių apaštalai bei jų pasekėjai.
Reikia atminti, kad žinias apie mūsų tikrąją prigimtį nulemia mūsų žemiškosios egzistencijos sąlygos. Tikras trancendentinis Dievas pats nepasireiškia šiame pasaulyje. Tai Nežinomas Tėvas. Tad iš "aukštybių" reikia apreikšti apie išsigelbėjimo galimybę - pažadinti išblėsusią dieviškumo žiežirbą.
Gnostikai atmetė moralės ir etikos sistemas, nes jas savo tikslams sukūrė Demiurgas. Jos padeda palaikyti harmoningus santykius visuomenėje, tačiau nepadeda išsilaisvinti. Be to moralės normos gali kisti priklausomai nuo asmens dvasinio vystymosi. Tačiau gnosticizmas skatino kai kurias gyvenimo būdo nuostatas: neprisirišimą ir nesitaikstymą su žemiškaisiais dalykais (būti pasaulyje, bet ne dėl pasaulio), egoizmo neigimą, kitų būtybių laisvės gerbimą Kiekvienas gnostikas šiuos principus galėjo taikyti savaip.
Gnostikai būtų sutikę su Konfucijaus atsakymu į klausimą apie mirtį: "Kam klausi apie mirtį, jei nežinai, kaip gyventi?" Mirtis neišlaivina iš Demiurgo gniaužtų. Gnosio nepasiekusios sielos priverstos vėl panirti į žemiškąją egzistenciją (nors gnostikai tiesiogiai ir nepabrėžė reinkarnacijos koncepcijos, žr. puslapį apie reinkarnacijos idėją ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu). Ir po mirties žmogui reikalinga pagalba. Valentinas sakė, kad pneumatinio žmogaus prie Pleroma įėjimo laukia Sofija ir Kristus - kad nuvestų į galutinių jungtuvių menę. Jo mokinys Ptolemėjus aiškino, kad ne tik pneumatikai, bet ir psichai gali įsikurti danguje ties Pleroma vartais. Per laiką kiekviena dvasinė būtybė pasieks gnosį ir susilies su savo aukštesniuoju Aš, angeliškuoju Dvyniu.
Gnostikai 6-me dešimtmetyje padarė didelę įtaką šveicarui K. G. Jungui. G. Filoramo teigimu, Jungas juos laikė giluminės psichologijos pradininkais. Aklas ir arogantiškas demiurgas primena susvetimėjusį žmogaus Ego, praradusį ontologinį ryšį su savo tikruoju Aš. Pasakojimas apie Sofiją ( skaitykite šiame puslapyje) primena žmogaus psichiką, praradusią ryšį su kolektyvine pasąmone ir kurią reikia "gelbėti".
Taip pat skaitykite: Gnostikai: sutvėrimo veiksnys
Alogenas
Gnosticizmas: ofitai
Patikimas mokymas
Krikščioniškasis gnosticizmas
Kumrano ritinių paslaptis
Pagrindinė sofijalogijos problema
Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
E. Blavatskaja. Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas
Ankstyvasis žydų misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
Viljamas Bleikas: pamirštas ir prisimintas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Makrobijus. Vėlyvoji pagonybė
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklis