Toro: kraštas be kiškių
(ši vasarą mano balkone kregždės pastatė savo namelį)
Koks gi tas kraštas, kuriame nėra triušių ir kurapkų? Tai - vieni paprasčiausių ir autentiškiausių gyvynijos atstovų, - senosios ir gerbtinos rūšys, žinomos nuo seniausių laikų iki dabarties, neatskiriamos nuo Gamtos esmės ir substancijos, giminingiausios lapams ir žemei, ir viena kitai; tik viena turi kojas, o kita - sparnus.

Kai pabaidai triušį ar kurapką, vargu ar galvoji, kad jie laukiniai padarai, tai tiesiog kažkas natūralu ir laukta, lyg būtų sušnarėję lapai. Kad ir kokia įvyktų revoliucija, nėra abejonės, kad kurapka ir triušis kaip tikrieji vietiniai gyventojai pergyvens ją.

Jei iškertamas miškas, jiems prieglobstį suteikia atžalos ir krūmai, ir tuomet jų dar pagausėja. Iš tiesų vargingas tas kraštas, kuris neišmaitina zuikio. Mūsų miškuose pilna ir vienų, ir kitų, ir prie kiekvienos pelkės gali pamatyti vaikštinėjančią kurapką arba triušį, o iš visų pusių jų tyko žabangos ir spąstai, paspęsti kokio nors piemens.


Kiti Toro tekstai:
Tegu upės teka plaštakių lapais
Kaip pažinti pupas?
Su pergale!
Gamtos muzikos garsams pavaldûs
Laukinė prigimtis mane žudo
Odė kurmiams
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
Pedagogika
Kiek mokančių skaityti?
Toro: Mano sielos šnabždesys

Antuanas de Sent Egziuperi
Vartiklis