Toro (tegu upės teka plaštakių lapais) Kad geriau įsivaizduotumėt šį fragmentėlį įsivaizduokite, kad stebite smėlio pylimą ankstyvą pavasarį tirpstant sniegui.
Smėlyje randi augalinių formų idėją. Nenuostabu, kad žemė išreiškia save lapija, nes šią idėją ji nešioja viduje. Šį dėsnį žino atomai ir juo gyvena.
Medžio lapas čia regi savo prototipą.Paukščių plunksnos ir sparnai - tai tik dar sausesni ir plonesni lapai. Taip įvyksta ir perėjimas nuo nerangios lervos, tūnančios žemėje, į lengvą, skrajojančią plaštakę.
Pats žemės rutulys nuolat pereina iš vieno būvio į kitą ir
sparnuotas skrieja savo orbita.
Netgi ledas prasideda nuo subtilių lapelių...Visas medis iš esmės - tai tik vienas lapas, o upės - dar didesnio lapo gyslos, išvagojusios žemę - tarp jų esantį minkštimą, kur miestai ir didmiesčiai -
tai vabzdžių padėti kiaušinėliai.Su saulės laida smėlis nustoja tekėjęs, tačiau ryte jis vėl pasrūva, išsišakodamas tūkstančiais upelių. Čia gali matyti, kaip sudaryti kraujo indai.
Jei atidžiai stebėsi, tai pamatysi, kad
pradžioje iš tirpstančios masės išsiskiria tižus smėlis lašo formos smaigaliu,
kuris lyg pirštas lėtai ir akli čiuopia kelią, slenka žemyn, kol saulei pakilus aukščiau ir kiek sušilus orui bei susikaupus didesnei drėgmei, skysčiausia dalis, paklusdama dėsniui, kuriam pavaldi pati inertiškiausia masė, atsiskiria nuo likusios masės
ir pavirsta vinguriuojančiu kanalu arba arterija,
nedidele sidabrine srovele,
kuri žybsėdama lyg žaibas bėga nuo vienos mėsingos lapo
ar šakos užuomazgos prie kitos, čia pradingdama smėlyje, čia vėl atsirasdama. Nuostabu, kaip greitai ir drauge labai sumaniai tvarkosi šitas tekantis smėlis...Taip yra ir upių ištakose. Silicio nuosėdos - tai, ko gero, kaulų sistema,
o dar subtilesnės dirvožemio ir organinės medžiagos sudaro raumenų arba ląstelių audinius. Kas gi yra žmogus, jei ne drėgno molio masė?
Žmogaus piršto minkštimas tėra sustingęs lašas.
Rankų ir kojų pirštai - tai galutiniai tirpstančios kūno masės taškai.
Kas žino, kaip būtų išsiplėtęs ir ištekėjęs žmogaus kūnas,
jei padangėje būtų buvę dar šilčiau.Argi mūsų ranka - ne išsiskleidęs palmės _lapas_ su tokiomis pat skliautelėmis ir venomis? Ausis vaizduotėje gali būti prilyginta kerpei _Umbilicaria_, prilipusiai prie galvos su savo speneliu, tiksliau lašu. Lūpos - tai burnos kraštų nuotėkiai. Smakras - tai dar didesnis nuo veido nutekėjęs lašas. Skruostai - tai kaktos nuošliaužos į veido slėnį, kurias sulaikė skruostikauliai.
O kiekviena augalinio lapo dalis - tai lapo pirštai; kiek jų, tiek ir krypčių, kuriomis jis nutekėjo, o didesnė kaitra ar kitos palankios sąlygos
būtų paskatinusios dar didesnį jo išsiliejimą.Šis pylimo šlaitas iliustruoja principą, pagal kurį Gamtoje vyksta viskas. Šios žemės Kūrėjas pasiėmė patientą tiktai lapui. Koks Šampolionas iššifruos mums šį hieroglifą, kad galėtume pagaliau atversti naują _lapą_ savo gyvenime?
Gamta turi savo įsčias ir yra žmonijos motina. Šitaip iš žemės išeina pašalas, šitaip ateina Pavasaris. Jaunos garbanos puošia paties rūsčiausio skardžio kaktą.
Gamtoje nėra nieko neorganiško.
Žemė - tai ne mirusios istorijos epizodas, - tai gyva poezija kaip medžio lapai...
Jos skausmingos gimdymo pastangos išmes mūsų palaikus iš kapų.
Kiti Toro tekstai:
Kraštas be kiškių
Kaip pažinti pupas?
Su pergale!
H. Toro. Gyvenimas be principų
Gamtos muzikos garsams pavaldûs
Laukinė prigimtis mane žudo
Odė kurmiams
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
Pedagogika
Kiek mokančių skaityti?
Toro: Mano sielos šnabždesys
Taip pat skaitykite:
Vartiklis
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Filosofijos skiltis