|
Toro: Laukinė prigimtis mane žudo |
Grįždamas namo jau visai sutemus su vėriniu žuvų ir meškerėmis,
pamačiau švilpiką, sėlinantį skersai kelio, ir pajutau keistą
laukinio pasimėgavimo virpulį - mane apėmė pagunda sučiupti ir
praryti gyvą, ir ne todėl, kad būčiau jautęs alkį, bet dėl slypinčio
šiame gyvyje laukinumo. Tiesa, gyvendamas palei tvenkinį, gal kokį
kartą ar du pasileisdavau per mišką kaip pusiau išbadėjęs šuo,
užmiršęs viską pasaulyje, tik ieškodamas kokio grobio,
Aš pajutau ir dar jaučiu savyje du potraukius: vieną aukštesniam
arba dvasiniam gyvenimui, o kitą - primityviai laukinei būčiai,
ir aš gerbiu juos abu. Aš myliu laukinį pradą ne mažiau už gėrio.
Man iki šiol patinka žvejojimas dėl to, kad jame slypi laukinis azartas.
Aš kartais mėgstu paprastą sąlytį su gyvenimu ir praleidžiu visą
dieną gyvuliškiau nei gyvulys. Gal kaip tik žvejybai ir medžioklei,
kurias pažįstu nuo jaunų dienų, turiu būti dėkingas, kad artimai
pažinau Gamtą.
Beje, aš pats niekad nebuvau ypatingai išrankus; kartais, esant reikalui,
galėjau su apetitu sudoroti iškeptą žiurkę. Aš džiaugiuosi, kad iki
šiol geriu tik vandenį - kaip atiduodu pirmenybę natūraliam dangui
prieš narkomano rojų! Vynas nėra toks kilnus, o juk galima paskandinti
visas ryto viltis karštos kavos puodelyje, o vakarines -
stiklinėje arbatos. Netgi muzika gali svaiginti!
ir joks
kąsnis nebūtų pasirodęs man pernelyg laukinis.
Žvejai, medžiotojai ir medkirčiai patys tam tikra
prasme yra Gamtos dalis.
Jos pražudė Graikiją
ir Romą; jos pražudys Angliją ir Ameriką!
Kiti Toro tekstai:
Kraštas be kiškių
Tegu upės teka plaštakių lapais
Kaip pažinti pupas?
Su pergale!
H. Toro. Gyvenimas be principų
Gamtos muzikos garsams pavaldûs
Odė kurmiams
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
Pedagogika
Kiek mokančių skaityti?
Toro: Mano sielos šnabždesys
Vartiklis