V. Gvozdėjus. Natūraliu būdu
Lauke, prožektorių šviesoje, leidosi krovininis laivas.
L-12. Darbinis strateginio karinio transporto arkliukas pasikrauna 300 t, perveža įvairias šarvuotos technikos rūšis.
Tokius eksploatuoja dešimtis metų esant savalaikiam remontui, nuolatiniam resurso atnaujinimui. Ant grunto leidžiasi,
kaip taisyklė, su įjungta atbuline trauka, 130 km/val. greičiu.
Trumpas stabdymo kelias. Pakilo dulkių debesis. Milžiniškas laivas sulėtėjo. Sustojo. Išleido orą iš daugiaašių ratų.
Pamažu nusėdo dulkės. Nusileido gofruota rampa. Pasimatė skliautuotos skyriaus lubos su dažnais sutvirtinimais.
Prasidėjo dviašių šarvuočių pakrovimas.
Rimtas vaikinas iš laivo komandos, pritūpęs prie rampos, su iškelta dešine ranka stebėjo ratus. Jei kas vyks ne taip,
duos signalą. Šarvuotis įriedėjo tvarkingai. Plieninės grandinės užfiksavo mašiną.
Atsidusęs aš apžiūrai įlipau į eilinį šarvuotį. Patikrinau, ar nėra šaudmenų. Pasižvalgiau į kiekvieną kertę su kamera ant ilgo šviesolaidžio.
Karas baigtas. Dirbti ėmėsi padaliniai, atsakingi už technikos perdislokavimą ir perginklavimą.
Pertampyti viską brangu. Logistika ištikrinta. Kai ką išsiųsim atgal. Kai ką paliksim vietinėms ginkluotoms pajėgoms. Kai
ką perleisim visur šmirinėjantiems prekeiviams ginklais. Kariškiai irgi priversti galvoti apie rentabilumą.
Mūsų procedūrose dalyvauja tūkstančiai žmonių: rūšiuotojai, plovėjai, mechanikai, konteinerių vežėjai... Dirbame
kiauras paras. Iš operatyvinių bazių atvyksta tūkstančiai vienetų ginkluotės. Konteinerių eilės nusitęsė kilometrus. O dar ir
lauke susikaupė kamufliuotų šarvuočių. Atrūšiuotus krauna į laivus. Kelia į orbitą...
Mus išsiuntė laivais kartu su kroviniais kaip jų palydinčiuosius.
Priėmęs krovinį aš užėmiau vietą skyriuje, prisisegiau. Priekyje ant atlošiamų sėdynių sėdėjo 4-ios eilės trumpai apsikirpusių desantininkų.
Gyvas antsvoris, vėluojanti kuopa. Tvirti sprandai. Monotoniškas pokalbių gausmas. Kai kas, išsitraukę asmeninius komunikatorius, laiką leidžia žaisdami.
Fiuzelažas suvirpėjo įsijungė varikliai. Silpna vibracija persmelkė visus: ir gyvastį, ir negyvastį.
Laivas, prikrautas su kaupu, pakilo. Užgulė ausis. Per atmosferą mes brovėmės per jėgą. Į orbitą perėjom normaliai. Dirbtinė gravitacija nesutriko.
Nemalonūs pojūčiai skrandyje pranešė apie priartėjimą prie solidžios gravitacinės masės karinio transportinio žvaigždėlėkio.
Automatika pastatė laivą į angarą. Varikliai nutilo.
Sulaukėm dar poros laivų. Vartai užsivėrė.
Laivą sudrebino žvaigždėlaivio pagrindinių variklių vibracija. Aš knapsėjau nosimi; netrukus užsnūdau.
* * *
Pažadino sirena.
Tada garsiakalbiuose suskambo kimus balsas lyg ir ramus, tik ramuma buvo toli nuo ramybes:
- Kalba kapitonas. Skubi evakuacija. Visi prie laivų; startas po pasirengimo.
- Seržante! pabilo, prieidamas, jaunas leitenantas. Laivai tai perkrauti.
Aš papurčiau galvą nuvydamas snaudulį:
- Kas su laivu?
- Nesklandumai energijos tiekime, sutrikimai kompiuteriniame tinkle. Šiuo metu žvaigždėlėkis krenta į planetą. Jo
gelbėjimo kapsulės išėjo iš rikiuotės. Atrodo, į laivo elektroniką praniko virusas. Laivai dar neužkrėsti.
Ach... Laivai tikrai perkrauti. Jei prisidės žmonių, rizika padidės. Tačiau kapitono sprendimai aukščiau.
- Kas per planeta? paklausiau. Fernelę palikome už rampos.
- Kita. Nors pagal kursą jos nėra. Kažkur užnešė. Desantininkas parodė komunikatorių su spalvotu planetų sistemos
atvaizdavimu ir krūva komentarų. Dalis informacijos buvo spėtina. O keisčiausia, kad atmosfera su deguonimi. Tokios
planetos visos sukatalogizuotos. Jei dar neapgyvendintos, tai bent jau skersai ir išilgai ištyrinėtos. Sprendžiant iš
komentarų žmogiško pavadinio planeta neturėjo. Negi mes pirmi?
- Sėskite į krėslą, prisisekite, - atsidusau. Viskas mūsų kapitono rankose.
Desantininkas linktelėjo ir grįžo prie palikto krėslo. Neseniai iš karo mokyklos. Pergyvena dėl savų.
Laivo pilotas, įjungęs variklius apšilimui, ramiai paskelbė:
- Dabar priimsime dalį karinio transportinio žvaigždėlėkio įgulos narių. Vietų nepalikite galimas startas ekstremaliu atveju.
Tačiau priimti žmonių nespėjo. Reikalai pakrypo visai bloga linkme ėmė kratyti, laivo gravitacija ėmė strigti. Išbandymas skrandžiui.
Kiek vėliau sužvango angaro vartai. Sušvilpė išeinantis oras. Kažkas, pagautas oro srovės, trinktelėjo. Atsiblokavo
magnetiniai laikikliai boksuose. Laivas buvo išlaisvintas. Garsai išorėje nuslopo angare beveik neliko oro.
- Avarinis startas, - nekeldamas balso garsiakalbiuose burbtelėjo pilotas.
Mus krestelėjo. Pakilęs nuo grindų, sparnu barkštelėjęs į sieną, laivas pajudėjo link išėjimo. Mes rankomis įsikibome į sėdynes.
Ieškodamas pagalbos, leitenantas pažvelgė į mane, kaip labiau patyrusį kolegą-karį. Aš padrąsinančiai linktelėjau
viskas, atseit, gerai. Koks, po velnių, gerai...
Laivą pilotas išskraidino. Leidosi lanku vos ne balistine trajektorija. Kartais sukiojo.
Aš užsimerkiau ir meldžiausi, nelabai besitikėdamas, kad mumis pasirūpins aukštesniosios jėgos. Tikriausiai pilotams dar blogiau, - jie tai matė, kas prie ko.
Kai po kelių minučių įsirėžėme į atmosferą, ėmė kratyti smarkiau. Nuo vibracijos buvo sunku kvėpuoti. Spaudė ausis.
Temo akyse. Iliuminatorius uždengė plazma. Žydros, raudonos gyvačiukės raitėsi paviršiumi.
- Pasiruošti smūgiui, - pasigirdo piloto balsas.
* * *
Vėjas plaikstė smėlį. Ekranuose vaizdas dvejinosi, trejinosi: signalas patekdavo į antenas, daug kartų atspindėtas nuo smėlio debesų.
Deguonies atmosfera. Skystas vanduo. Išsivysčiusios angliavandenilinės gyvybės formos.
Tačiau laivas nutūpė dykumoje, kuriose įsisiautėjo audra. Nesuprasi, kas dabar diena ar naktis.
Leitenantas paskirstė apsaugą. Išdėstė signalinius daviklius. Dvi grupes išsiuntė į žvalgybą. Įsakymas buvo paprasta:
- Veikite pagal aplinkybes.
Ryšis prastas. Reikia laukti sugrįžtant karių, laukti seržantų raportų. Beveik visi likusieji buvo krovinių skyriuje. Smėlį
nešė ir į čia. Jis girgždėjo tarp dantų. Ryšininkas kvietė laivus, kvietė žvaigždėlėkį. Tačiau kontakto nebuvo.
Laivo du pilotai ir du technikai bandė surasti, pašalinti gedimus, kad atsirastų galimybė pakilti ir paieškoti savų. Pilotai,
ištaikę momentą, pranešė, kad laivo valdymui trukdo poveikis iš išorės. Tas pats vyko ir žvaigždėlėkyje. Matyt, mes čia
atsidūrėme neatsitiktinai kažkam trūko mūsų. Bet kam?!
Viena aišku valdymo perėmimas yra sudėtinga procedūra. Fernelėje sumuštiems ekstremistų būriams tai vargiai įmanoma. Jaunasis leitenantas abejojo:
- Pateksi į svetimus ryšio protokolus informacija dingsta. Mums taip sakė mokykloje.
- Kai kas galėjo ir protokolus atgaminti
- Įveikti aukščiausią kriptografijos lygį?..
- Neatmestina, jei susidūrėme su kažkuo labai protingu...
- Manai spąstai?! - jaunajam leitenantui visai nesinorėjo taip nešlovingai mirti. T.y., mirti pačiam ir pražudyti jam patikėtą kuopą.
Prieš savo seržantus jis savo markę saugojo, o su manimi jautėsi laisviau. Jo veidą kraipė kančios grimasos. Aš tai
neatsakiau už žmones tik už tris dešimtis šarvuočių. Aišku, leitenantui buvo sunkiau.
Kiek tęsis ta prakeikta audra?! Žemėje jos siaučia savaitėmis. Yra planetų, kur joms ir mėnesiai ne riba.
Leitenantas sukruto. Kažkas priėmė jo komandinę planšetę. Žvalgų grupės irgi turi planšetes su UTB ryšio moduliais.
Įvyko trumpas apsikeitimas žinutėmis.
- Seržantas Brokas praneša, kad vyksta mūšis su priešininku, - pranešė leitenantas, kaip man pasirodė, su
palengvėjimu. - Pajėgos negausios paramos grupei nereikia. Brokas pasirengęs paimti belaisvį.
Desantininkas pralinksmėjo. Informacija leis panaudoti mokykloje įsisavintas taktines schemas. Tačiau aš paniurau.
Pernelyg optimistinis buvo raportas. Jis nesiderino su vėju, drebinusiu laivą. Netrukus paniuro ir desantininkas. Žvalgų
grupė daugiau į ryšį neišėjo. Siųsti naujus žmones į smėlio mėsmalę desantininkui nepatariau.
* * *
Po penkių valandų audra nurimo. Kontakto su kitais laivais ir žvaigždėlėkiu nebuvo.
Medikas dar kartą patikrino atmosferą, paėmė grunto mėginius, ištyrė mikroforą. Rimtų grėsmių neaptiko.
Desantininkas pasirinko šešis karius. Atsiliekantiems paskyrė vyresnįjį. Iš kuprinės išėmė impulsinį pelengatorių,
aktyvavo. Net išjungta planšetė siunčia signalus. Pelengatorius ją ras.
Išėję iš skyriaus, išvydome, kokius vėpūtinius aplink laivą supūtė audra. Nusprendžiau pabūti kompanijoje su leitenantu. is
sutiko. Man atrodo, kad jis pats norėjo pasiūlyti bendrus veiksmus.
- Azimutas 3-8-2, - pranešė leitenantas, žvelgdamas į ekraną.
Jis pirmas nuėjo pagal azimutą. Mes patraukėme iš paskos. Kariai įdėmiai žvalgėsi, laikydami paruoštus kovai ginklus.
Žvalgų grupę radome už 3 km. Seržantas ir trys kariai žuvo mūšyje. Aplink šovinių gilzės. Šaudmenis išnaudojo beveik
100%. Mirusiųjų vaizdas visus prislėgė. Pastovėjusi, mūsų komanda žuvusiuosius pagerbė tyla.
Atrodo, kad iš žuvusiųjų niekas nebuvo paimta nei ginklai, nei planšetės. Su kuo gi jie susikibo?! Kas priešininkas?!
Atsargiai, vienas kitą pridengdami, kariai pradėjo perbėginėti į kalvos pusę tos, už kurios mūšio metu slėpėsi priešas.
Ten rado antrą žvalgų grupę. Seržantą ir tris karius. Visi žuvę. Kas gi nutiko?
Kariai turi atpažinimo sistemą. Įrenginys akimirksniu atpažįsta savus, kuriuos pažymi mėlynai. Nustato jų koordinates,
nurodo atstumą. Taikiklis reaguoja į žymenis ant kūno. Karys nutaiko į taikinį, aktyvuoja užklausą. Optinis žymeklis
atspindi lazerio impulsą su specialiu kodu. Jei taikinyje kažkas iš savų taikiklyje sužimba Draugas. Jei taikinys neturi
specialių žymenų, sužimba ?. Ir dar visi duomenys koordinačių tinklelyje.
Visa kita priklauso nuo operatyvios situacijos, nuo priimto sprendimo.
Tikėtina, kad abi žvalgų grupės situaciją išsiaiškino vienareikšmiškai: aptiktas priešas, susirėmimas neišvengiamas. Ir
sekė ugninis kontaktas su letaline baigtimi. Kas, turint patikimą įrangą, tapo suklydimo priežastimi?
- Nesuprantama, - ištariau aš. gerai būtų pasiaiškinti pradinę informaciją. Galbūt duomenis, gauts iki nusileidžiant, reikia pakoreguoti.
- Laivas skristi negali, - priminė leitenantas.
- Šarvuočiuose yra dronų, - imkim ir juos panaudokim.
Žuvusius žvalgus palaidojome. Pasiėmėm įrangą, kuri galėjo mums praversti.
Vadovybė mūsų ieškos. Ar ras? Ir kada?!..
* * *
Mūsų technikai užsiėmė bepiločiais. Suderino tikslų nuotolinį valdymą. Paleido porą jų. Juose įtaisytos kameros.
Gautus vaizdus apdoroja kompiuteris. Pertvarkyta informacija persiunčiama į planšetes. Sudarytas vietovės žemėlapis iš milžiniškų, visiškai tuščių erdvių.
Tačiau kontaktas su dronais išsilaikė neilgai. Vaizdas dingo. Dingo signalas. Nusivylęs leitenantas pareikalavo paaiškinimų. Vyresnysis technikas raportavo:
- Vėjas... Virš dykumos kabo labai smulkios smėlio dalelės su padidėjusiu feromagnetinių medžiagų kiekiu. Ekranuoja nuotolinį valdymą.
- Kas su dronais?
- Greičiausia nukrito, sudužo...
Desantininkas pažvelgė į mane. Juk įranga mano.
- Force majore, - atsiliepiau. Ataskaitoje parašysiu pastabą.
Ataskaitoje... O ar sugebėsime grįžti pas žmones?!
Pilotai reanimavo laivą. Jo radijo ir elektroninė įranga galingesnė. Jis gali aukščiau pakilti ir aprėpti didesnę sritį; gali net po ja žvilgtelėti panaudodamas radarus.
Jį geriau palengvinti. Išvedėme šarvuočius. Sustačiau juos ratu. Leitenantas organizavo nuolatinę apsaugą; prieigose išdėliojo daviklius.
Išskleidėme saulės baterijas su generatoriais. Viduryje išskleidėme didelę palapinę. Iškrovėme turimas vandens, maisto ir medikamentų atsargas.
Laivas šildė variklius. Tikriausiai tebus vienas skrydis.
- Ryšio nenutraukite, - palinkėjo leitenantas.
Pakilęs laivas ėmė sukti paieškine spirale. Aš mąsčiau. Smulkios dispersinės feromagnetinės dulkės. Tai, aišku,
paaiškina, kodėl iš rikiuotės išėjo mūsų bepiločiai. O, galbūt, netgi paaiškina, kodėl mūsų žvalgai atidengė ugnį į savus. Neatmestina...
Tačiau tai pernelyg paprastas aiškinimas. Mąstymas atsisakė jį pripažinti. Pilnas vaizdas nesidėliojo.
* * *
Pranešimai iš laivo buvo vienodi aplink vien smėlis. Tačiau tada aparatūra užfiksavo kitų dviejų laivų ir žvaigždėlėkio sudužimo vietas.
Bioskeneriai aktyvių gyvybės formų neaptiko. Į ekranus pasipylė telemetrijos duomenys. Tačiau staiga ekranai, išvedę stačiakampių šūsnį, iškart pajuodavo.
Ryšis dingo. Visam laikui. Laivą ištiko abiejų dronų likimas.
- Tarsi kažkas žaistų, - sumurmėjau.
- Manai, kad planeta gyvenama, - atsisuko leitenantas. Nėra miestų ir kelių, hidrologinių įrenginių. Nėra protingos gyvybės.
- Taigi...
Feromagnetinės dalelės... Vėjai jas permaišo... Dalelės tarpusavyje sąveikauja... Gauna elektros krūvius... Susidaro
elektromagnetiniai laukai tegu ir nežymūs. Sąveika dalelių lygyje. Sąveika dalelių stambių telkinių lygyje.
Aš įsivaizdavau vėjo gainiojamus dulkių debesis. Elektromagnetiniai laukai, įvairių galingumų ir įvairios poveikio aprėpties.
Persikloja ir tarpusavyje sąveikauja. Kuo ne duomenų apsikeitimas?!
Dalelės kabo ne tik virš dykumos, jų sklidina visa atmosfera iki pat viršutinių sluoksnių. Milžiniškas kompiuteris, visos planetos dydžio?..
Štai jau ir hipotezė... Tik neskubėjau ja dalintis su leitenantu. Nors man atrodė, kad mano spėjimas teisingas.
Kiek toks protas galėjo pasiekti besivystydamas per milijonus ar net milijardus metų?! Kaip toli siekia planetarinio
kompiuterio įtaka ir kosmose? O jei jis, staiga zonduodamas erdvę, pastebėjo dirbtinius objektus? Susidomėjo...
Ar tik ne jis, kažkokiu būdu užvaldęs žvaigždėlėkį, privertė jį keisti kursą ir dribti į dykumą? Tikriausiai mes čia
pirmieji?! Kompiuteris žaidžia su mumis, tyrinėja. Šaltas, dirbtinis intelektas...
Bet kodėl dirbtinis!? Išsivystė natūraliu būdu jokia protinga būtybė jo nekūrė!? Specifinė dirvos sudėtis ir meteorologinės
aplinkybės, elektrocheminių reakcijų ypatybės. Dar kažkas, apimant vietinė saulės spindulių spektrą...
Kaip tokia sistema funkcionuoja, išlaiko pagrindinių struktūrų stabilumą jau atskiri klausimai, skirti specialistams,
mokslininkams. Galbūt, išnaudota gravitacinė konstanta... O dar branduolys, planetos elektromagnetizmas...
Žmonės tikėjosi rasti nežemišką protingą gyvybė kažkur netoliese Mėnulyje. Vėliau Saulės sistemos planetose.
Gana greitai suprato: Saulės sistemoje mes vienintelės protingos būtybės... ir vilčių sfera nutolo iki tolimų žvaigždžių... O
po kurio laiko žmonės savo lūkesčius buvo priversti perkelti į kitas galaktikas. Juk gyvybė, o tuo labiau protinga,
sutinkama taip jau retai. Kosminėje erdvėje ji greičiau išimtis nei taisyklė.
Su kuo mes susidūrėme čia? Milžiniškame planetariniame kompiuteryje gyvybės tarsi ir nėra, o intelektas yra. Jis ne biologinės kilmės.
Susiformavęs natūraliu būdu, tačiau neturintis gyvybės. Ar jis turi supratimą apie gėrį ir blogį, apie laisvę? Ar ieško giminingos sielos?
Tada, matyt, mes jį nuvilsim. Esam pernelyg skirtingi.
Kaip pasielgs, kai tai supras?!
Fantastikos skyrius
Angelai
S. Lemas. Soliaris
Julija Zonis. Megido
Dirbtinis intelektas kare
Visata kaip kompiuteris
Strugackiai. Smėlio karštinė
Ralph Robert Moore. Erdvė
Pavelas Amnuelis. Ekspertas
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Atominis karas pokario fantastikoje
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Ch. Elisonas. Atbuline eiga: 480 sekundžių
D. Vronskis. Pagrindinis gyvenimo atsakymas
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiems
S. Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Elena Židkova. Figso puzonas
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Sergejus Breinas. Anomalija
Pasidalijimas skausmu
Robotų psichologija
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis
|