|
Joseph Henri Rosny aine. Žemės žūtis Pradžia... Antroji dalis >>>>
Pradžia... Antroji dalis >>>>> Nelaimės balsas - Tai buvo laimingi laikai, dosni gyvybės aušra, kai augalai dengė visą jauną planetą, - svajingai atsidusęs ištarė aukštas jaunuolis. Didelis planetos gaudytuvas buvo pačiame oazės pakraštyje; Targas bekliudomas apmąstė liūdną peizažą, sudarytą iš granito, silicio ir metalo visą nuobodžią lygumą, besitęsiančią iki pat kalnų. Nuogi kalnai be ledynų, be jokios žolelės, be mažiausio kerpių kuokšto ir kėlė slegiantį įspūdį. Oazė, su taisyklingais želdiniais ir metaliniais statiniais, atrodė tarsi apgailėtinas kuokštas negyvos dykumos fone. Targas jautė, kaip ši neaprėpiama dykuma slegia jį. Jis liūdnai pakėlė galvą į didžiulio mechanizmo angą. Geltona aparato ertmė žiojėjo į kalnų perėjos pusę. Jis buvo pagamintas iš arkumo ir buvo jautrus kaip akies tinklainė. Tačiau įrenginys priėmė tik tolimus kitų oazių ritmus ir slopino tuos, į kuriuos saugotojui nereikėjo atsakyti. Targas mėgo jį kaip laisvės ir retų netiktumų, kurie vis dar buvo galimi žmonių rūšiai, simbolį. Melancholijos akimirkomis jis kreipdavosi į planetos gaudytuvą ir tikėjosi iš jo padrąsinimo ir vilčių suteikimo. Netikėtas balsas privertė jį krūptelėti. Su lengva šypsena Targas pasisuko ir žvelgė, kaip
prie platformos artinasi gracinga merginos figūra. Jos nakties spalvos plaukai buvo paleisti, o
liemuo lankstus, kaip aukštų viksvų stiebai. Saugotojas mėgavosi ja. Jo sesuo Arva buvo
vienintelė būtybė, šalia kurios jausdavo žavias minutes, kai atrodė, kad pačiame nepažinaus
dugne dar liko kažkokia jėga, galinti išgelbėti žmoniją. Santūriai šypsodamasi mergina šūktelėjo: Ji kvėpė gydomąjį žalių lapų aromatą ir jos akių tamsi ugnis plaikstėsi. Virš medžių
praskrido trys paukščiai ir nutūpė ant platformos krašto. Dydžiu jie buvo kaip buvusieji
kondorai, tačiau jų kontūrai buvo tokie pat taisyklingi, kaip žavaus moters kūno kontūrai, o
platūs sidabriniai sparnai spindėjo ametistu ir galuose pereidavo į violetinį atspalvį. Jų
masyvios galvos ir labai trumpi, lankstūs ir raudoni, tarsi lūpos, snapai, kaip ir akių išraiška, priminė žmogiškus bruožus.
Pakėlęs galvą, vienas paukščių išleido visai žmogiškus garsus. Targas paėmė Arvą už rankos ir paklausė su nerimo gaidele: Nežiūrint į tai, kad nuo žemės drebėjimo jau senai nenukentėjo nė viena oazė, o ir pati
drebėjimų galia senai susilpnėjo nuo to baisaus meto, kai jie palaužė žmogaus visagalystę,
Arva pajuto tą nerimą, kaip ir jos brolis. Tačiau jai į galvą šovė viena neįmanoma mintis ir ji tarė: Jis ir pats apie tai dažnai pagalvodavo. Tiesa, su niekuo nesidalijo savo mintimis, nes
tokia idėja atrodė kvaila ir net ciniška sutriuškintai žmonijai, kuriai visas nelaimes sukėlė žemės svyravimai: Iš visų pusių kilo paukščių būriai. Kurie priartėjo prie Targo su Arva, nekantriai tūpčiojo. Jaunuolis kalbėjosi su jais naudodamas specialias kalbos išraiškas. Besivystant jų protui, paukščiai išmoko kalbėti. Tačiau jų kalboje buvo leistini tik tam tikri išsireiškimai ir tikslios frazės. Jų ateities supratimas liko neaiškus ir siauras, tarsi instinktyvi nuojauta. Nuo tada, kai žmogus liovėsi juos naudoti maistui, jie gyveno laimingai ir negalėjo įsivaizduoti savo mirties, o tuo labiau visos jų rūšies žūties. Oazėje jų buvo lavinama apie 200 tūkst. Paukščių buvimas teikė tam tikrą žavesį ir buvo labai naudingas. Žmogus negalėjo susigražinti prarastą instinktyvų gamtos judesių pajautimą, o dabartinis egzistavimas vertė atsigręžti į reiškinius, kurių numatyti negalėjo net jautriausi aparatai, kuriuos jis paveldėjo iš protėvių. Tačiau juos nuspėdavo paukščiai. Ir jeigu jie, tas paskutinis gyvūnijos likutis, išnyktų, tai žmoniją apimtų dar didesnė neviltis. - Jie sako, kad pavojus toli! sušnibždėjo Targas.
- Mes išvysime Žemės galą! prakalbo jis. Būsime paskutine žmonijos karta. Už jo pasigirdo gergždžiantis juokas. Lydimas proanūkio ir bronzos spalvos plaukus
turinčios moters migdolo akimis, pasirodė šimtametis Danas. Moteris eisena buvo lengva, kaip paukščio: Iš jo siauro ir netaisyklingo veido dvelkė begaliniu liūdesiu. Jis ir pats stebėjosi, kaip iki šiol prieš save dar nepakėlė rankos. - O kas žino, galbūt, dar yra kokia viltis! sumurmėjo prosenelis. Targo širdis ėmė šokinėti. Jis pažvelgė į senolį ir jo akyse blykstelėjo jaunystė; ir jis sušuko: Tačiau senolio veidas vėl sustingo. Jis paniro į savo įprastą tylų susimąstymą, kuris jį darė panašiu į bazalto luitą. Targas prikando lūpą ir neišsakė savo minties. Minia oazės pakraštyje augo. Pasirodė kelios skraidyklės, pakilę iš oazės centro. Dabar darbas jau nevargino žmogaus kaip anksčiau: tereikėjo sulaukti derliau nuėmimo meto. Išnyko visi vabzdžiai ir mikrobai. Susitelkę ribotose erdvėse, už kurių nebuvo įmanomas jokia gyvybė iš baltymų, protėviai radikaliai susitvarkė su parazitais. Išlikti nesugebėjo net mikroskopiniai organizmai. Valdydami vandens likučius, žmonės turėjo neįveikiamą galią viskam, ką norėjo sunaikinti. Naminių ir laukinių gyvūnų, buvusių nuolatiniu epidemijų šaltiniu, nebuvimas dar labiau pagreitino mikroorganizmų išnykimą. Dabar žmonės, paukščiai ir augalai buvo saugūs užkrečiamų ligų atžvilgiu. Tačiau gyvenimas betapo ilgesnis. Kartu su kenksmingais mikrobais išnyko ir naudingi. Todėl žmogaus organizmas tapo beginklis prieš paspartėjusį susidėvėjimą. Atsirado naujos ligos, greičiausia dėka metalinių mikrobų". Tad žmogus įgijo naujų priešų, panašių į grėsusius anksčiau. Nors santuoka buvo leidžiama tik visai sveikiems individams, su kiekviena karta žmonių organizmas prarasdavo atsparumą ir stiprumą. Netrukus aplink didįjį gaudytuvą susirinko keli šimtai žmonių. Tačiau tarp jų buvo tik nežymus pagyvėjimas. Mintis apie kataklizmų neišvengiamumą viešpatavo jiems jau perdaug kartų, kad nesunaikintų visus baimės ir skausmo šaltinius, - tai mokestis už didelius džiaugsmus bei begalines viltis. Paskutiniai žmonės turėjo sumažintą jautrumą ir visai neturėjo vaizduotės. Kaip bebūtų, minia jautė nerimą. Kai kurių veidai raukšlėjosi nuo ašarų, ir visiems
palengvėjo, kai vienas 40-metis, nušokęs nuo variklio, sušuko: 40-metis palingavo galva. Kaip Targas su seserimi, jis dūšioje dar turėjo vilties dėl ateities ir jautė jėgą savo plačioje krūtinėje. Jo skaidrios akys susidūrė su tyru Arvos žvilgsniu ir jo kvėpavimas paspartėjo. Kitos skirtingais atstumais nuo pakraščio susirinkę grupės irgi buvo pagyvėję. Per kas 1000 m pastatytus bangonešius jos galėjo bendrauti tarpusavyje. Galima buvo girdėti atskiro rajono ar visų gyventojų pokalbius. Tas bendravimas vienijo žmones ir veikė kaip stiprus jaudintojas. Kai gaudytuvo rupore pasigirdo žinia iš Raudonųjų žemių, žmonės keik sujudo. Stebėtojas pranešė, kad ten apie požeminius sukrėtimus pranešė ne tik paukščiai, bet ir seismografai. Su tuo pavojaus patvirtinimu, žmonės susispietė glaudžiau, tarsi ieškodami išsigelbėjimo pas kaimynus. 40-metis Mano užlipo ant platformos, kur nejudėdami stovėjo Targas ir Arva. Mergina nežymiai drebėjo. Atėjusysis prakalbo: Dano anūkas, išgirdęs juos, su jam būdinga niūria piktdžiuga pastebėjo: Jis nuėjo su išdidžiai tiesia nugara, sklidinas niūrios ironijos. Targas, Arva ir Mano
krūptelėjo. Minutėlę jie patylėjo, o tada 40-metis prakalbo: Jis su tyliu pasigėrėjimu žvelgė į Arvą ir jo žvilgsnyje švietė meilės spindulys. Prieš 3 m. netekęs žmonos jis kentė vienatvę. Tačiau, nepaisant energijos ir švelnių jausmų, jis taikėsi su tokia padėtimi. Įstatymai griežtai reguliavo vedybų ir gimimų skaičių. Tačiau prieš keletą savaičių Penkiolikos taryba įrašė Mano į laimingųjų, galinčių vesti, skaičių. Tokią malonę užtikrino jo vaikų sveikatos būklė. Arvos veidas, atspindėtas Mano sieloje, nauja šviesa nušvietė senovės legendą. - Įtraukim viltį šalia mūsų nerimo! šūktelėjo jis. Galų gale, net stebuklingais Vandens laikais bet kurio žmogaus mirtis jam reiškė pasaulio pabaigą. O mums, gyvenantiems dabar, kaip bebūtų, gresia gerokai mažiau pavojų, lyginant su protėviais, gyvenusiais laikmečiu iki radioaktyvumo. Jo kalboje skambėjo karštligiškas dvasingumas jis visada pasisakydavo prieš niūrų žmonių gyvenimą juodinusį nuolankumą likimui. Žinoma, dėl per kartų kartas įsišaknijusį jausmų stereotipą, jis iš jo išsilaisvindavo tik laikinai. Bet, kaip bebūtų, jis gerokai daugiau už kitus juto gyvenimo džiaugsmą, akinančios akimirkos džiugesį. Arva susidomėjusi klausėsi, tačiau Targas negalėjo suprasti, kaip galima atsainiai žiūrėti į
žmonijos ateitį. Jei, kaip Mano, jam kartais pavykdavo atsiduoti akimirksnio žavesiui, tai jis į
tai visada įmaišydavo didžiąją Laiko svajonę, kuria vadovavosi protėviai. Jis prakalbo: Mano nežymiai gūžtelėjo pečiais ir tarė: Jų ginčą nutraukė kažkoks triukšmas. Žmonės išvydo atskridusį naują paukščių būrį. Plunksnuočiai pranešė, kad ten, uolų šešėlyje, kažkokia mergina be sąmonės tapo feromagnetikų auka. Ir kol virš dykumos nusklendė pora skraidyklių, minia susimąstė apie keistas magnetines būtybes, tuo metu besidauginančias žemėje, kai žmonija išmiršta. Vėl pasirodė skraidyklės. Vienas jų atvežė nejudrų kūną ir visi atpažino klajoklę Elmą. Ji buvo nerami mergina. Ją, kad ir našlaitę, nelabai mėgo už jos polinkius: merginos laukinis būdas erzino artimuosius. Buvo dienų, kai jokia jėga negalėjo sutrukdyti Elmai nubėgti į dykumą. Kūną padėjo ant gaudytuvo platformos. Klajoklės veidas, pusiau uždengtas ilgų juodų
plaukų, buvo numirėliškai blyškus ir nusėtas raudonais taškais. Jo žvilgsnis buvo pilnas tokios užuojautos, kad nesujaudinamai miniai persidavė jo jausmai ir ji ėmė su neapykanta atsiliepti apie feromagnetikus. Staiga rezonatoriai ėmė skleisti kurtinančias frazes ir patraukė dėmesį: Seismografai registruoja netikėtą žemės drebėjimą Raudonųjų žemių rajone". - O! pasigirdo gailestingas kresno žmogėno balsas. Kaip atsakymas buvo visiška tyla. Visų veidai buvo nukreipti į didįjį gaudytuvą. Daugelis žmonių neramiai laukė tolimesnių pranešimų. - Tyli! šūktelėjo Mano palaukus dvi minutes. Jei Raudonųjų žemių gyventojus būtų ištikusi nelaimė, mes jau būtume apie tai sužinoję. Jo žodžius nutraukę tęsiamas kauksmas. Didžiojo gaudytuvo ruporas išstenėjo: Galingas smūgis... Kelia visą oazę... Blaško?..." Tada pasigirdo nesuprantami garsai, duslus trakšėjimas... Tyla... Daugiau nei minutę visi
stovėjo sustingę. Tada minia sunkiai atsiduso. Susijaudino net ramiausi žmonės. Jo teisingumu niekas neabejojo. Raudonosiose žemėse buvo 10 tolimojo ryšio gaudytuvų, nukreiptų į skirtingas puses. Kad iškart nutiltų visi, juos visus reikėjo nutraukti nuo jų sujungimų; tiesa, liko viltis, kad pertrauką tarp pranešimų sukėlė žmonių sumaištis. Targas suderino siųstuvą ir pasiuntė ilgą sustiprintą kvietimą. Atsakymo nebuvo. Į visų esančiųjų širdis įkrito slegiantis liūdnumas. Jis nebuvo panašus į deginantį pirmykščių žmonių skausmą, jis labiau palyginamas su lėtu jėgas atimančiu liūdesiu. Raudonosios žemės su Aukštaisiais šaltiniais buvo susaistyti glaudžiais ryšiais. Jau 5000 m. abi oazės palaikė nuolatinį ryšį rezonatorių pagalba bei dažnais apsilankymais skraidyklėmis ir motorais. Palei 1700 km kelio, jungiančio abi tautas, buvo pastatyta apie 30 stočių su gaudytuvais. - Dar truputį palaukime! šūktelėjo Targas, persisvėręs per platformos kraštą. Pasimetimas, galbūt, neleidžia mūsų draugams atsakyti, tačiau jie greitai susigražins šaltakraujiškumą. Juo nepatikėjo. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad Raudonųjų žemių gyventojai galėtų taip
sutrikti. Ta tauta buvo dar labiau nesujaudinama, nei Aukštųjų šaltinių gyventojai. Pastebėjęs netikėjimą kai kurių veiduose, Targas tarė: Visi Aukštųjų šaltinių gyventojai nuskubėjo į pietinę zoną. Skraidyklės ir motorai greitai prie didžiojo gaudytuvo atgabeno tūkstančius vyrų ir moterų. Sklido kalbos, kaip ir gilūs dūsavimai, nutraukiami tylos. Platformoje susirinko Penkiolikos tarybos nariai įstatymų aiškintojai ir visų poelgių teisėjai. Žmonės atpažino žilus neklusnius nusenusios Bemaros plaukus ir gumbuotą jos vyro Omalo galvą, kurio tankios barzdos nubalinti nesugebėjo nė 70 m. amžius. Abu jiedu nebuvo gražūs, tačiau gerbiami; ir tvirta buvo jų valdžia, nes jų palikuonys buvo nepriekaištingi. - Apleistoji oazė dar nepažeista, - sušnabždėjo Omalas, - seismografai neužfiksavo jokių katastrofų ir kituose apgyvendintuose rajonuose. Iš gaudytuvo pasigirdo šaukiniai. Žmonės sustingo. Pasigirdo riksmas: Perduodu iš pirmosios Raudonųjų žemių stoties. Du požeminiai smūgiai pakėlė oazę. Žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų skaičius milžiniškas! Pasėliai sunaikinti. Vandeniui, matyt, gresia pavojus. Skraidyklės išvyksta į Aukštuosius šaltinius". Tą akimirką visi sujudo. Skraidyklės ir motorai nurūko kaip vėtra. Ištisus amžius
neregėtas jaudulys apėmė prislėgtas širdis. Gailestis, baimė ir nerimas tarsi atjaunino šią
dvasia pasenusią minią. Kol Penkiolikos taryba svarstė tą skurdžią informaciją, Targas,
slopindamas drebulį, atsakinėjo į Raudonųjų žemių pranešimus ir perspėjo apie nedelsiant
išvykstančią delegaciją. Pagal seną tradiciją, trys giminingos oazės Raudonosios žemės,
Aukštieji šaltiniai ir Apleistoji privalėjo viena kitai suteikti pagalbą. Ir puikiai visas tradicijas žinojęs Omalas pareiškė: Taryba palaikė tą nuorodą į įstatymus; tada Bamara sušuko miniai: Mano akys sublizgo ir jis pasisiūlė: Omalas palankiai į juos pažiūrėjo. Kadaise jaunystėje ir jis jautė potraukį savanoriškiems veiksmams, tokius retus tarp dabartinių žmonių. Tarp kitų atsiliepė tik paliegęs Amatas. Likusi minia pasyviai laukė Tarybos sprendimo. Prislėgta tūkstantmečių įstatymų ir įpročio vienodam, tik krentančių meteoritų sutrikdomam gyvenimui, jie prarado bet kokią iniciatyvą. Niekas kantrių ir pasyvių žmonių neskatino ieškojimams ir nuotykiams. Juos supę bekraštės ir jokių naudingų resursų neturinčios dykumos slopino bet kokius jų poelgius ir mintis. - Nėra jokių kliūčių siųsti Targą, Arvą ir Mano, - ištarė senoji Bamara. Tačiau Amatui kelionė per sunki. Tesprendžia Taryba. Kol Taryba aptarinėjo kandidatus, Targas su slegiančiu liūdesiu žvelgė į nykią erdvę. Raudonųjų žemių katastrofa saugotoją sujaudino labiau, nei kitus gentainius. Jie viltis siejo tik su neišvengiamos žūties atitolinimu, o jis sieloje vis dar puoselėjo svajonę apie laimingus pokyčius. Tačiau aplinkybės negailestingai patvirtino daugumos teisumą. Tačiau žvelgiant į slegiančių granito lygumų ir milžiniškų kalnų vaizdą Vakaruose, mintis apie nuotykius jo nepaliko. Jo sielą į Raudonąsias žemes traukė tas pats nežinomybė jausmas, kaip ir žmones prieš tūkstančius metų. Į Raudonąsias žemes Į Raudonąsias žemes išvyko 9 skraidyklės. Jos nenoriai nutolo nuo dviejų kelių, kuriais jau šimtą amžių važinėjo motorai ir šalia kurių protėviai iš neapdirbtos geležies pastatė dideles slėptuves su planetos rezonatoriais ir daug mažesnių stočių. Abu keliai buvo palaikomi. Kadangi motorai jais važinėjo retai, o be to jų ratai buvo padengti labai elastinga metaline danga, tad kelių išlaikymas reikalavo daugiau priežiūros nei darbo. Feromagnetikai ten beveik nepasirodydavo ir jų sugadinimų buvo nedaug. Pėstysis galėjo eiti visą dieną beveik be jokio pavojaus. Tačiau vis tik daryti ilgalaikius sustojimus, o ypač užmigti buvo neprotinga. Ne vieną kartą tokiais atvejais būdavo prarandami visi raudonieji kraujo kūneliai ir buvo mirštama nuo anemijos. 9 pasiuntiniai niekuo nerizikavo. Kiekvienas turėjo lengvą skraidyklę, galėjusią pakelti 4 žmones. Tad net jei ir įvyktų nelaimė 2-3 aparatams, tai ir tada ekspedicija nepatirtų nuostolių. Aparatai buvo beveik idealiai elastingi ir pastatyti taip, kad atlaikytų smarkiausius smūgius ir nebijotų uraganų. Mano skrido būrio priekyje. Targas ir Arva skriejo beveik greta. Jaunuolio jaudulys vis augo. Didžiųjų katastrofų istorija, perduodamas per kartas, įstrigo jo galvoje. Paskutinius 50 m. žmonės planetoje užėmė tik ribotą vietą. Pabaigos nuojauta kilo senai prieš katastrofą. Vandens mažėjimą pastebėjo labai senais laikais pirmaisiais radioaktyvios eros metais. Daug mokslininkų pranašavo, kad žmonija išnyks dėl vandens pradingimo. Tačiau ar tokios pranašystės galėjo paveikti žmones, regėjusius sniegą, krentantį ant jų gyvenviečių, bekraštes jūras, teliūskavusias palei žemynus? Tuo tarpu vanduo lėtai, tačiau nepaliaujamai mažėjo. Tada prasidėjo baisios katastrofos. Žmonija tapo nepaprastų plutos poslinkių liudininke. Žemės drebėjimai kartais per vieną dieną sunaikindavo 10-20 miestų ir šimtus gyvenviečių. Susidarė naujos kalnų grandinės, dukart aukštesnės už Alpes, Andus ir Himalajus; vanduo džiūvo kiekvieną šimtmetį. Tačiau netrukus tie baisūs reiškiniai dar suaktyvėjo. Nemaži pokyčiai buvo stebimi ir Saulėje. Jie atsiliepė nelaimingos planetos paviršiui. Prasidėjo baisi katastrofų grandinė, kai, iš vienos pusės, kalnai iškilo iki 25-30 km, o iš kitos, išnyko milžiniški vandens kiekiai.
Jų, grožis ir puikumas vystėsi su kiekviena karta. Dėka savo instinkto, išlikusio jautresniu nei žmogaus, jie teikė visiškai nelauktas paslaugas, ypač vertinamas laboratorijose. Tą beveik visiškos visagalystės epochoje žmonija patyrė egzistencijos pavojų. Nuostabi slėpininga poezija numirė. Paprasto gyvenimo jau nebuvo. Nebuvo ir plačių, beveik tuščių erdvių miškų, laukų, stepių, kurių buvo tiek daug iki-radioaktyvioje epochoje. Tuo metu žmogžudystė tapo pavojingiausia žmonijos liga. Per 15 tūkstantmečių gyventojų skaičius nukrito iki 4 mlrd. Jūros, išsimėtė po gilias įdubas, užėmė tik ketvirtį Žemės paviršiaus Išnyko didelės upės ir ežerai. Milžiniški ir niūrūs kalnai užstojo erdvę. Taip gimė plika planeta. Tačiau žmogus aršiai kovėsi dėl išlikimo. Jis gyrėsi, kad nors ir neišmoko gyventi be vandens, tačiau gali ją sau sukurti kiek reiks ūkiui ir žemdirbystei. Tačiau tam būtinos medžiagos ėmė nykti arba buvo tokiame gylyje, kad buvo nepasiekiamos. Teko pereiti prie ekonomijos režimo ir maksimalios naudos iš esamų šaltinių siekimo. Naminiai gyvūnai pasirodė esą neprisitaikę prie naujų sąlygų ir žuvo. Žmonės veltui bandė išvesti nereiklias veisles. Tačiau 300 tūkstantmečių išsigimimas jau sunaikino evoliucinę energiją. Išliko tik paukščiai ir augalai. Šie įgijo kai kurias senovines formas, o pirmieji prisitaikė prie naujų sąlygų. Daug jų grįžo prie laukinio gyvenimo būdo ir ėmė sukti lizdus ten, kur žmogui buvo sunkiausia juos sunaikinti. Vandens dingimą lydėjo oro retėjimas. Plunksnuočiai buvo grobuonys ir parodydavo tokį nepaprastą gudrumą, kad nebuvo įmanoma jiems sukliudyti. O gyvenusių kartu su mūsų protėviais likimas buvo siaubingas. Juos pabandė paversti maistiniais gyvūnais. Tačiau tuo metu jų savimonė jau buvo gana išsivysčiusi. Jie narsiai priešinosi, kad išvengtų tokio likimo. Vykdavo pirmykščių laikų vertos scenos, kai žmogus ėdė žmogų arba kai ištisos tautos buvo paverčiamos vergais. Galų gale siaubas įveikė žmonių sąmonę ir jie pamažu liovėsi kankinti savo likimo brolius ir jais maitintis. Tuo pat metu žemės drebėjimai ir toliau keitė žemės paviršių ir griovė miestus. Po 30 tūkstančių metų pastangų mūsų protėviai pagaliau suprato, kad mineralai, pavergti milijonus metų augalų ir gyvūnijos karaliavimo, išėjo į lemiamos pergalės kelią. Tada prasidėjo nevilties laikotarpis, o gyventojų sumažėjo iki 300 mln. Vandens telkinių plotas sumažėjo iki dešimtadalio paviršiaus. 3-4 tūkstančiai ramių metų leido atsirasti tam tikram optimizmui. Žmonija dėjo neįtikėtinas pastangas saugumo padidinimui. Kova su paukščiais liovėsi jų atžvilgiu apsiribojo, kad plunksnuotiesiems užtikrino tokias sąlygas, kad šie negalėtų daugintis. Ir tada iš to bendradarbiavimo žmonės gavo milžinišką naudą. O vėliau vėl prasidėjo globalių katastrofų metas. Apgyvendintų vietovių skaičius dar sumažėjo. Maždaug po 30 tūkst. m. įvyko galutiniai pokyčiai. Žmonija liko susiskaidžiusi į keliolika išsibarsčiusių žemės paviršiuje vietovių, o žemė vėl, kaip pirmykščiais laikais, tapo neišmatuojamai erdvi ir visiškai neištirta. Už oazių nebuvo įmanoma rasti būtino egzistavimui vandens, todėl nesiuntė jokių mokslo tiriamųjų ekspedicijų. Po audringų planetos plutos pokyčių atėjo santykinai ramus periodas. Nors vanduo, gaunamas iš giliuose tarpekliuose išraustų šulinių, nusileido dar žemiau, nors gyventojų sumažėjo dviem trečdaliais, nors teko palikti dvi oazes žmonės vis dar laikėsi ir, neabejotinai, išsilaikys dar kokius 15 ar 100 tūkstančių metų. Žmonių giminės įpėdiniai gyveno ramų, liūdną ir nuolankų likimui gyvenimą. Kūrybinė dvasia užgeso. Jis prabusdavo kai kuriems individams tik kaip atavizmas. Rasė įsisąmonino automatinę ir visišką priklausomybę nepaneigiamiems dėsniams. Aistrų proveržiai buvo reti, nusikaltimai išnyko. Kilo savotiška religija be kulto ir apeigų: ji rėmėsi baime ir pagarba mineralams. Paskutinieji žmonės planetai priskyrė lėtą, tačiau nepalenkiamą valią. Iš pradžių ji palankiai priėmė iš jos gimstančias karalijas ir leido joms sukaupti galią. Tačiau ta nežinoma akimirka, kai ji paskyrė joms žūtį, yra kartu jis jos palankumo pradžia naujoms karalijoms. Ir dabar jos paslaptingos jėgos padeda feromagnetikų karalijai. Negalima teigti, kad feromagnetikai prisidėjo prie žmonių naikinimo. Daugiausia jie prisidėjo prie likimo nulemto paukščių naikinimo. Nors jų atsiradimas priskiriamas tolimai epochai, tačiau jie mažai evoliucionavo. Jų judėjimas nepaprastai lėtas patys sparčiausi per valandą nepasislenka ir dekametro. O bismutu apdorota neapdirbtos geležies užtvara jiems yra neįveikiama kliūtis. Norint pakenkti žmogui nedelsiant, jiems reiktų atlikti šuoliuką, kuris neįmanomas esant dabartiniam jų išsivystymo lygiui. Laikoma, kad feromagnetikų karalija įgavo galią radioaktyviojo laikotarpio gale. Tai buvo keistos violetinės dėmės ant geležies ir jos gaminių, t,y. pramonės apdirbtų metalų. Tas reiškinys buvo stebimas tik ant daiktų, kuriais buvo naudatasi dayg kartų, tačiau niekada tokių dėmių nebuvo užtikta ant nenaudojamos geležies. Taigi, naujoji karalija galėjo atsirasti tik žmogaus dėka. Tai smarkiai sujaudino protėvius. Galbūt ir žmonės buvo analogiškoje padėtyje anksčiau egzistavusių karalijų, gyvavimo pabaigoje leidusių gyvuoti protoplazmai, atžvilgiu. Kaip bebūtų, žmonija jau senai žino apie feromagnetikus. O kai mokslininkai aprašė jų pagrindinius pasireiškimus, tai jau nekėlė abejonių, kad tai organizuotos būtybės. Jų sandara neįprasta. Galima tik viena substancija geležis. Ir jei kartais į ją įmaišoma kad ir nedaug priemaišų, tai visada yra užteršimas, kenkiantis feromagnetikų vystymuisi. Jų organizmas, kaip ir bet kurios gyvos būtybės organizmas, išsivalo nuo priemaišų, jei tik nėra pernelyg nusilpęs ir neserga. Geležies struktūra labai įvairi: yra siūlų, grūdelių, minkštų ir kietų elementų ir pan. Bendrai paėmus, ji plastiška ir neturi savyje jokio skysčio. Tačiau labiausiai charakteringa nepaprastai sudėtinga ir nuolat kintanti magnetinė būsena. Tas nepastovumas ir sudėtingumas pasiekia tokius lygius, kad net atkakliausi tyrinėtojai atsisakė jiems taikyti ne tik dėsnius, bet net ir kokias nors taisykles. Matyt, tame ir yra pagrindinė feromagnetikų gyvybės apraiška. Kai naujoje karalijoje atsiras aukštesnioji sąmonė, tai ji tikriausiai ryškiausiai atspindės tą keistą reiškinį. Kol kas, jei feromagnetikai ir turi sąmonę, tai tik pradinėje būsenoje. Jie gyvena tame laikotarpyje, kai visiems rūpi dauginimasis. Ir vis tik paslaptingi tvariniai jau pastebimai pakito. Radioaktyviosios epochos rašytojai mums aprašo kiekvieną individą susidedantį iš trijų grupių, kai kiekvienoje grupėje pastebima tendencija į spiralines formas. Tuo metu jie negalėjo įveikti daugiau nei 5-6 cm per 24 val.; pakeitus jų konglomerato struktūrą, jiems prireikdavo daugelio savaičių atstatyti ankstesnei būsenai. Mūsų laikais jie gali įveikti iki 10 m per valandą. Dar daugiau jie sudaro konglomeratus iš 3, 5, 7 ir net 9 grupių; gerokai platesnė formų įvairovė. Atskira grupė, susidedanti iš nemažo feromagnetikų kiekio, negali gyvuoti savarankiškai, jei reikia būti papildytai 2, 4, 6 ar 8 kitomis. Kiekviena serija apima, akivaizdu, jėgos linijas, tačiau kaip jos sudarytos, sunku pasakyti. Pradedant nuo konglomerato iš 7 grupių, feromagnetikas žūva, jei sunaikinama bent viena. Ir atvirkščiai, triguba serija gali keistis tik vienos grupės pagalba, o 5 grupių trijų pagalba. Kokios nors pažeistos serijos atstatymas daug kuo primena feromagnetiko atsiradimą. Jis žmogui yra didelė paslaptis. Procesas vyksta per atstumą. Kai atsiranda vienas feromagnetikas, tai būtinai pastebimas kitų feromagnetikų buvimas. Priklausomai nuo rūšies, vieno individo atsiradimui reikia nuo 6 val. iki 10 dienų. Tai, matyt, vyksta vien indukcijos pagalba. Panašiai vyksta ir pažeisto feromagnetiko atsistatymas. Kurį laiką feromagnetikų egzistavimas buvo visai nepavojingas. Mūsų protėviai, naikindami feromagnetikus, kartu ieškojo jų panaudojimo būdų. Pvz., atrodė, kad niekas netrukdo feromagnetikus panaudoti pramoniniams tikslams. Jei tai būtų pavykę, būtų pakakę apsaugoti mašinas taip, kad dabar apsaugotos mūsų oazės. Tačiau senoviniai analai praneša. Kad žmonija patyrė nesėkmę. Naujosios gyvybės pakeista geležis netiko jokiam panaudojimui. Jos originali struktūra ir keistos magnetinės savybės sukuria substanciją, nepaklūstančią jokioms kombinacijoms ir niekam netinkančią. Akivaizdu, kad magnetizmas išnyksta esant artimai lydymuisi temperatūrai, tačiau metalui atvėsus tos kenksmingos savybės atsistato. Be to, žmogus negali ilgą laiką likti ten, kur didelė feromagnetikų sankaupa. Jis suserga anemija per kelias valandas. Po vienos dienos ir vienos nakties jis tampa visai silpnas ir netenka sąmonės, ir, nesulaukus pagalbos iš šalies, miršta. Paaiškėjo ir šių reiškinių priežastys: feromagnetikų artumas naikina raudonuosius kraujo kūnelius, kurie prasisunkia į odos paviršių, o vėliau juos prisitraukia feromagnetikai, kurie juos išskaido ir asimiliuoja. Šį reiškinį sulėtinti galima įvairiai. Pakanka eiti ir tada nereikia nieko saugotis. Dar saugiau važiuoti motoru. Apsirengus bismuto drabužiu, galima ne mažiau dviejų dienų nieko nebijoti. Taip pat pavojus susilpnėja, atsigulus galva į šiaurę, o taip pat saulei artėjant prie pusiaudienio. Mažėjant feromagnetikų skaičiui reiškinys silpsta ir kažkurią akimirką visai išnyksta, nes žmogaus organizmas priešinasi. Be to, poveikis silpsta proporcingai atstumui ir nejuntamas už 10 m. Taigi, paslaptingų būtybių naikinimas mūsų protėviams atrodė esąs būtinas. Jie kovojo metodiškai. Prasidėjus didžiosioms katastrofoms, ta kova reikalavo didelių aukų. Teko panaudoti dideles pastangas, siekiant sutrukdyti jų dauginimuisi. Tolimesnis žemės sąlygų keitimasis išėjo jiems į naudą. Jų buvimas darėsi tuo pavojingesnis, kuo labiau mažėjo tinkamo gamybai mineralo, o kartu seisminė veikla į paviršių iškėlė daugybę geležies rūdos, kuri anksčiau nebuvo pasiekiama feromagnetikams. Jie gavo daug maisto ir ėmė sparčiai daugintis. Kova su jais beveik nutrūko.ką galėjo reikšti kelių žmonių žūtis lyginant su neišvengiama planetos žūtimi?.. Daugiau feromagnetikai nekėlė nerimo žmonėms. Su raudono geležies lydinio arba geležies, padengtos bismutu, diržais, jie laikė save nepasiekiamais. Tačiau jei koks pasikeitimas sugražintų į žemės paviršių vandenį, tai nauja karalija būtų didelė kliūtis žmonių dauginimuisi, bent jau didesniu masteliu. Targas lėtai apžvelgė lygumą ir visur matė violetinį atspalvį bei būdingas feromagnetikams spiralės formas. - taip, - tarstelėjo jis. jei žmonija įgaus kiek jėgų, teks protėvių darbą pradėti iš pradžių. Priešą reikia sunaikinti arba utilizuoti. Bijau, kad visiškai išnaikinti bus neįmanoma: nauja karalija savyje turi turėti išgyvenimo užtaisą, padėsiantį išvengti bet kokio išmirštančios karalijos atidumo. Ir atvirkščiai, negi neįmanoma rasti tokio metodo, kuris leistų kartu egzistuoti abiem karalijoms ir net viena kitai padėti? Kodėl gi ne? Argi feromagnetikų kiltis nesusijus su mūsų pramone? Argi tame nėra nuorodos į artimą suderinamumą? Pažvelgęs į milžiniškas kalnų viršūnes vakaruose, jis šūktelėjo: Su nežymiu širdies skauduliu jis išsitiesė; ten, Šešėlių kalnų properšoje, pasirodė trys milžiniškos baltos skraidyklės. Žemė žmonių žudikė Tolumoje skriejančios skraidyklės beveik lietė virš prarajos išsikišusį Purpurinį dantį. Kurį
laiką juos gaubė oranžinis šešėlis, o tada jos vėl sužvilgo sidabru pusiaudienio saulėje. Mano sušuko: Jo žodžiai tebuvo dėmesio atkreipimui, nes jo palydovai ir patys suprato, kas skrenda link
jų. Abi pusės padidino greitį ir netrukus išbalę paukščiai nusileido greta smaragdinių Aukštųjų
šaltinių aparatų. Pasigirdo pasveikinimai, o tada užgulė tyla. Girdėjosi tik lengvas turbinų
ūžesys bei sparnų šlamesys. Visų širdis slėgė. Kiekvienas jautė rūščią dykumos jėgą, virš
kurios jie sklendė tarsi valdovai. Pagaliau Targas nedrąsiai paklausė:
Kurį laiką abu būriai skrido greta, tačiau vėliau tamsiaveidis pilotas pakeitė kryptį. Ir Raudonųjų žemių žmonės nuskrido į Šiaurę, o devynetas įsuko į perėją per Šešėlių kalnus. Jie skriejo tarp pavojingų viršūnių, virš bedugnių prarajų, palei lenktą kalnagūbrį, kur kadaise buvo ganyklos, o dabar palikuonis gimdė feromagnetikai. - Ir kaip šis šlaitas pilnas žmonių pramoninės veiklos nuolaužų! Jie skriejo virš kalvų ir lygumų. Po 8 val. jie buvo už 300 km nuo Raudonųjų žemių. Mano šūktelėjo: Targas teleskopu tyrinėjo horizontą. Dar neaiškiai, tačiau jau įstengė įžvelgti oazę ir purpurinę juostą, nuo kurios ji gavo pavadinimą. Nuotykių troškimas, aprimęs po susitikimo su didžiosiomis skraidyklėmis, vėl atgijo jaunuolio širdyje, jis paspartino savo mašiną ir aplenkė Mano. Paukščių būriai sukosi virš raudonos žemės juostos. Daugelis nuskriejo pasitikti skraidyklių. Jie susitiko už 50 km nuo oazės. Jų pranešimai ne tik patvirtino nelaimę, bet ir perspėjo apie naujus neišvengiamus pavojus. Targas žvelgė ir klausėsi jų apmirusiu širdimi, neįstengdamas ištarti nė žodelio. Dykuma buvo tarsi suarta milžinišku plūgu. Artėjant prie oazės pasirodė sugriauti namai, suplėšyta užtvara, į plyšius prasmegę pasėliai. Ir tarp tos suirutės kuitėsi žmonių skruzdėlynas... Staiga ore nuaidėjo baisi aimana. Paukščių skrydis keistai lūžo", baisi vibracija pasklido erdvėje. Žemė-žudikė vėl ėmė ryti savo vaikus! Targas ir Arva suriko iš gailesčio ir siaubo, o jų draugai su ramiu liūdesiu, būdingu paskutiniesiems žmonėms, tęsė kelionę... Oazė buvo kaip ant delno. Virš jos gaudė bloga lemianti aimana. Buvo gerai matoma, kaip vieni žmonės beviltiškai bėgo, šliaužė arba svyruodami stengėsi išsilaikyti ant kojų, o kiti stovėjo nejudėdami, mirtinai sukrėsti. Kartais iš po žemių pasimatydavo kažkas panašaus į kruvinas galvas. Vaizdas tapo dar baisesnis prisiartinus. Devynetas neryžtingai blaškėsi virš oazės. Tačiau besiblaškantis paukščių skrydis pamažu išsilygino, matyt, kito smūgio nebuvo laukiama, ir buvo galima leistis ant žemės. Keli pagrindinės tarybos nariai priėmė Aukštųjų šaltinių pasiuntinius. Niekas nesakė ilgų kalbų nauja nelaimė reikalavo padėti nedelsiant. Devynetas atvykusių prisijungė prie gelbėtojų. Iš pradžių aimanos atrodė nepakeliamos. Baisios žaizdos sutrikdė suaugusių ramumą, o vaikų rėkimas sklido kaip vientisas ilgas skausmo riksmas. Pagaliau gelbėtojams kažkaip pavyko susidoroti su skausmu. Deginančios kančios paniro į būseną be sąmonės. Pasigirsdavo tik pavienės aimanos tų, kuriuos palaidojo griuvėsiai ir iki kurių dar nespėjo prasibrauti. Vienas tokių garsų patraukė Targo dėmesį. Tai labiau panešėjo į išgąsčio riktelėjimą, o ne kančią, ir jame sklido kažkoks paslaptingas ir gaivus žavesys. Jaunuolis ilgai nesuprato, iš kur jis sklinda. Galų gale rado tą duobę, iš kurios šauksmas sklido aiškiausiai. Targui trukdė akmenys ir jis juos atsargiai nurinkinėjo. Jam nuolat tekdavo pertraukti darbą dėl duslių mineralų grėsmių: susidarydavo netikėti plyšiai, krisdavo akmenys arba atsklisdavo įtartini sudrebinimai. Garsai nuslopo. Nuo nervinės įtampos ir nuovargio Targo smilkiniai suprakaitavo. Staiga jam pasirodė, kad visos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos: nugriuvo viena sienos pusė. Gelbėtojas jautėsi mineralų valdžioje ir, palenkęs galvą, laukė... Vienas akmuo nuslydo greta jo, jis atsidavė likimui, tačiau tyla ir ramybė sugrįžo. Pakėlęs akis, gelbėtojas išvydo, kad kairėje atsivėrė didelė, panaši į tikrą olą, įgriuva. Jos prieblandoje jis įžvelgė gulintį žmogų. Targas sunkiai pakėlė nelaimėlį ir išnešė iš griuvėsių kaip tik tą akimirką, kai nauja nuošliauža užkirto kelią... Ant rankų jis laikė jauną moterį ar merginą, apsivilkusią sidabriniu Raudonųjų žemių apdaru. Gelbėtoją labiausiai jaudino jos plaukai. Jie buvo tokio šviesumo, koks kaip atavizmas sutinkamas tik kartą per šimtmetį. Akinantys kaip brangusis metalas ir tyri, kaip vanduo, sruvenantis iš gilių šaltinių, jie atrodė tarsi koks meilės audinys, simbolis to gracingumo, kuris amžių amžius puošė moteris. Targo širdis suvirpo, herojiškos mintys užgulė smegenis. Jam vaidenosi didingi ir šaunūs žygdarbiai, kurių žmonės daugiau nedarė. Kol jis gėrėjosi nuostabiu skruostų ovalu, jų perlamutriniu atspalviu ir purpurinėmis lūpomis, atsimerkė dangiškos žydrynės spalvos akys. Žemės gelmėse Užėjo sutemos. Įsižiebė tolimi žvaigždynų žibintai. Tamsa uždengė oazę, paslėpusi jos nelaimes ir liūdesius. Targas su nerimu širdyje vaikščiojo palei sienas. Paskutiniesiems žmonėms atėjo baisios dienos. Gaudytuvai vienas po kito pranešinėjo apie nesuskaičiuojamas nelaimes. Apleistoji oazė irgi buvo sugriauta. Dviejose, esančiose prie pusiaujo, Didžiojoje lygumoje ir Mėlynuosiuose smėliuose, dingo vanduo. Aukštuosiuose šaltiniuose vandens lygis nusileido. Iš Šviesiosios oazės ir iš Širdgėlos lygumos pranešinėjo arba apie griaunamuosius smūgius, arba spartų vandens lygio kritimą. Bėda vienu metu užklupo visą žmoniją. Targas perėjo pro sugriautą užtvarą ir įžengė į bebalsę ir baisią dykumą. Švietė beveik pilnatis, prieš kurią blanko žvaigždės. Mėnulis apšvietė raudonus granito luitus ir violetines feromagnetikų sankaupas, virš kurių kartais buvo pastebima fosforizuojanti šviesa, paslaptingas naujųjų būtybių veiklos požymis. Jaunuolis žingsniavo dykuma nekreipdamas dėmesio į jos niūrią didybę. Prieš akis iškilo
nuostabus vaizdas, užgožęs katastrofos baisumus. Širdyje įsispaudė auksinių plaukų
atspalvis. Tarsi mėlynos akys virpėjo Vegos žvaigždė. Meilė jam dabar rodėsi gyvenimo
prasme; ir tas gyvenimas atrodė dar veržlesnis, gilesnis, stebuklingesnis. Jis kentėjo, tačiau
toji kančia buvo miela. Ji pilnai atskleidė Targui tą grožio pasaulį, kurį jis nujautė ir kurio
vardan būtų sutikęs mirti anksčiau, nei gyventi tarp pilkų paskutinių žmonių idealų. Vardas
tos, kurią ištraukė iš griuvėsių, iš jo lūpų sklido kaip užkeikimas: Jis ėjo per amžinąjį dykumos tylėjimą, tarsi didingąjį eterį. Kuris vertė virpėti žvaigždžių spingsules. Oras stovėjo tarsi granitas. Laikas mirė, erdvė virto kažkokios kitos erdvės įvaizdžiu, nenumaldomu, stingdančiu, sklidinu šmėklų. Ten buvo gyvybė, tačiau atgrasi, kadangi sekė po žmogiškosios, gyvenimas svetimas, bauginantis, nežinomas. Targas dukart sustojo, kad pažiūrėtų į fosforizuojančias būtybes. Naktis joms buvo aktyviu metu. Jos užsiiminėjo savo paslaptingais reikalais, tačiau kaip jos išvis galėjo judėti, žmonėms buvo nesuprantama. Netrukus Targas liovėsi jomis domėtis. Eros vaizdas užgrobė visą jo dėmesį. Jis jautė silpną ryšį tarp klajojimo dykuma ir širdyje gimusiu heroizmu; ir laukė neįmanomų, chimeriškų, pavojingų ir jaudinančių nutikimų. Dabar jis ieškojo vandens. Tik vanduo galėjo jam duoti Erą. Tarp jų stovėjo žmonių įstatymai. Dar vakar jis galėjo apie ją svajoti kaip žmoną. Tam pakako, kad kokią nors Aukštųjų šaltinių merginą sutiktų priimti Raudonosios žemės. Tačiau po katastrofos tokie mainai tapo neįmanomi. Šaltiniai priėmė pabėgėlius, tačiau pasmerkė juos gyventi nevedusius. Įstatymai buvo nenumaldomi. Ir Targas, kaip ir visi jo gentainiai, taikėsi su jais kaip aukščiausia būtinybe. Skaisčiai švietė Mėnulis, jo perlamutrinis diskas kybojo virš vakarinių viršūnių. Targas ėjo link jų, tarsi užhipnotizuotas. Jis pasiekė uolėtą vietovę. Čia liko sugriovimų pėdsakai. Daugelis uolų buvo nuvirtusios, nemažai suskilę. Ir visur uolėta žemė suskilinėjusi.
Jo svajonės kiek atsitraukė, o aplinka skatino susidomėjimą: Iš atsargumo ir siekdamas ištirti uolas, jis stabčiojo sulig kiekvienu žingsniu. Sutrūkinėjusi žemė visur galėjo slėpti spąstus. Targą apėmė keistas jaudulys. Jam atrodė, kad jei ir yra kelias prie vandens, tai greičiausia kažkur čia, šioje iki gelmių sujudintoje vietovėje. Įjungęs savo prožektorių, su kuriuo niekada nesiskirdavo keliaudamas, jis naršė po plyšių koridorius, greitai siaurėjančius arba pasibaigiančius aklavietėmis. Galų gale jis atsidūrė priešais nedidelį plyšį, prasidedantį nuo aukštos ir nepaprastai plačios uolos. Kurią tik nežymiai pažeidė žemės drebėjimas. Pakako žvilgtelėti į vietomis blizgantį tarsi stiklas paviršių, kad suprastum visi tai atsirado neseniai. Targui ji pasirodė neįdomi ir jis norėjo nueiti, tačiau lūžio blizgesys jį sudomino. Kodėl gi nepatikrinti? Jei jis nėra labai gilus, jam pakaks žengti vos kelis žingsnius. Tačiau trūkis pasirodė ilgesnis, nei tikėjosi. Ir vis tik po 30 žingsnių plyšys ėmė siaurėti. Netrukus Targas jau manė, kad toliau nepraeis. Jis sustojo ir kruopščiai apžiūrėjo visas sienų ypatybes. Kol kas praėjimas dar buvo, tačiau teko šliaužti. Gaudytojo saugotojo tai nesustabdė ir jis įsiskverbė gilyn pro tarpą, vos platesnį už žmogaus kūną. Vingiuota ir nusėta aštriais akmenimis landa vis siaurėjo. Targui jau kilo mintis apie grįžimą. Jis buvo užmūrytas Žemės gelmėse, tarsi mineralų pasaulio belaisvis, kaip silpnas padaras, kurį sunaikinti gali bet kuri uola. Tačiau jį apėmė tyrinėjimo karštligė; ir jis net būtų savęs nekentęs, jei pasitrauktų anksčiau, nei įsitikintų neįmanomumu. Ir Targas tęsė. Dar ilgai jis brovėsi uolos gelmėje. Pabaigoje beveik neteko sąmonės. Jo širdis, iki tol plakusi tarsi paukščio sparnai, apmirė, jos dūžiai buvo vos juntami, drąsa ir viltis pasitraukė. Kai širdis vėl atgavo truputį jėgų, tai Targui pasirodė, kad kvaila veltis į tokį neapgalvotą nuotykį. - Atrodo, išprotėjau. Sunkiai apsisukęs, nušliaužė atgal. Ir tada jį apėmė kankinanti neviltis; Eros vaizdas vaidenosi toks gyvas, tarsi ji būtų tame pat plyšyje. - Net jei netekau proto, - jis pusiau sąmoningai svarstė, - tai beprotybė būtų geriau nei man panašių atgrasus protingumas... Pirmyn! Ir jis vėl pakeitė judėjimo kryptį. Saugotojas rizikavo nusprendęs slinkti pirmyn iki neįveikiamos kliūties. Atrodė, kad likimas buvo palankus drąsai plyšys praplatėjo; jis dabar buvo aukštame bazalto koridoriuje, kurio skliautus rėmė antracito kolonos. Jį apėmė netikėtas džiaugsmas ir jis ėmė bėgti. Jam atrodo, kad viskas galima. Tačiau akmenynas pilnas paslapčių, kaip kad senovėje buvo žalias miškas. Netikėtai koridorius pasibaigė. Targas atsidūrė prieš pliką sieną, kurioje prožektorius aptiko vos kelis atšvaitus... Tačiau jis apžiūrinėjo sienas. 3 m aukštyje jis pastebėjo naują angą. Plyšys atrodė kiek vingiuojantis ir kilo 40o kampu. Jis buvo pakankamai platus, kad pralįstų žmogus. Targas žvelgė į jį su džiugesiu, sumišusiu su nusivylimu: jis skatino jo chimerišką viltį, nes jo kelias nebuvo galutinai užkirstas, tačiau jis atrodė beviltiškas, nes nėrė aukštyn. - Jei jis nepradės leistis, tai neturėsiu šansų juo nei pakilti į paviršių, nei nusileisti žemyn! niurzgė ieškotojas. Tada jis nerūpestingai ir atsainiai mostelėjo ranka, nesąmoningai padaręs jam, kaip ir kitiems dabarties žmonėms, nebūdingą, tačiau įprastą senovėje, gestą. Gelbėtojas ėmė ropštis beveik stačia ir lygia siena. Targas su savimi turėjo kopėtėles iš mineralinio pluošto, su kuria nesiskiria aviatoriai. Jis ištraukė jas iš instrumentų krepšio. Jos tarnavo daugeliui kartų, tačiau vis dar tebebuvo lanksčios ir patikimos. Jis išvyniojo jas ir, laikydamas už galo, švystelėjo. Tai Targas atliko tobulai. Kabliai kopėtėlių gale lengvai įsikabino į bazaltą. Per kelias sekundes ieškotojas pasiekė landą ir negalėjo nulaikyti nepasitenkinimo šūksnio. Plyšys į viršų kilo pernelyg stačiai. Jo pastangos buvo veltui. Tačiau Targas suvyniojo kopėtėles ir įlindo į plyšį. Pirmi žingsniai buvo sunkiausi. Tam teko brautis kylančia ir slidžia atkarpa. Vėliau praėjimas išsilygino, plyšys praplatėjo tiek, kad juo galėjo eiti keli žmonės. Tik nelaimei, jis vis dar kilo. Targas spėjo, kad yra jau apie 15 m virš lygumos. Požeminė kelionė pasirodė esanti kilimu į kalną!... Targas siekė tikslo, kokia bebūtų kaina. Savyje jautė lengvą liūdesį ir smerkė save už beprotišką avantiūrą. Tačiau jis padarys viską, kad padarytų atradimą, kuris viršys bet ką, ką per kelis paskutinius amžius padarė žmonės! Negi pakaks jo chimeriškojo būdo ir labiau nei kitų žmonių neramios sielos, kad pasižymėtų ten, kur nesėkmę patyrė bendri bandymai, naudojant nepaprastą techniką? Argi toks, kaip jo, bandymas nereikalauja visiško paklusnumo Ir kantrybės? Iš pradžių jis nepastebėjo, kad kelias pasidarė horizontalesnis. Staiga Targas nustebęs atsipeikėjo iš savo minčių: už keleto žingsnių galerija ėmė leistis. Ji leidosi žemyn ilgiau nei kilometrą. Ji buvo plati; viduryje labiau įdubusi nei kraštuose. Eiti ja buvo patogu: tik retkarčiais pasitaikydavo nedidelės kliūtys. Nebuvo jokios abejonės, kad senais laikais čia kelią pragraužė vandens srautas. Tačiau ėmė kauptis akmenų nuolaužos, tarp kurių buvo ir naujai susidarę luitai. Pagaliau praėjimas pasidarė visiškai užkirstas. - Galerijos pabaiga, - pagalvojo jaunuolis. tai žemės plutos pasislinkimo pasekmė. Tik kada? Vakar... Ar prieš tūkstantį metų... Ar šimtą tūkstančių! Jis ant greitųjų apžiūrėjo griūtį ir įžvelgė nesenų drebėjimo požymius. Visa energija buvo nukreipta praėjimo suradimui. Ir netrukus jis atrado vieną plyšį; jis buvo siauras, aukštas, skliautuotas, varantis į neviltį. Ir jis iškart jame atpažino savo galeriją. Ji tebevedė žemyn, platėdama ir erdvėdama. Pagaliau jos plotis ėmė siekti 100 m. Paskutinės Trago abejonės išsisklaidė: kadaise čia tekėjo požeminė upė. Iš pradžių tas atradimas atrodė drąsinantis. Tačiau apgalvojęs žmogus pajuto nerimą. Tai, kad kadaise čia tekėjo upė, visai nereiškė, kad ji ims tekėti vėl. Netgi atvirkščiai! Visi dabartiniai vandens šaltiniai randasi toli nuo tų vietų, kur kadaise susiliedavo upės. Tai buvo beveik taisyklė. Dar triskart galerija atrodė, kad baigiasi aklaviete, tačiau kaskart Targas surasdavo naują praėjimą. Tačiau galų gale vis tiek pasiekė pabaigą: prieš akis smego milžiniška įgriuva, praraja. Nusivylęs, pavargęs ir nuliūdęs, jis prisėdo ant akmens. Užėjusi nevilties minutė buvo, ko gero, net baisesnė už tą momentą, kai jis šliaužė dusinančia siauruma. Bet koks bandymas buvo pasmerktas kritimui. Teks grįžti! Tačiau visa jo esybė priešinosi tai minčiai. Be to, Targą niukino nuotykių dvasia, ką tik pamaloninta atliktos kelionės. Bedugnė jo nebaugino. - Na, o jei ir teks žūti? lengvabūdiškai šūktelėjo. Saugotojas pradėjo brautis tarp granito iškyšulių. Pasikliaudamas akimirkos planams, jis kažkokio stebuklo dėka nusileido 30 m. Netikėtai koja nuslydo nuo akmens, jis atsilošė ir neteko pusiausvyros. - Galas! pagalvojo Targas, krisdamas į bedugnę. Bedugnės dugne Jį sustabdė ne skausmingas atsitrenkimas į granitą, o kiek lengvesnis, tačiau pakankamai stiprus, kad netektų sąmonės. Kai Targas atsigavo, suprato, kad kabo tamsoje, savo instrumentų krepšiu užsikabinęs už kažkokio iškyšulio. Jis apčiuopė akmens sieną. Be išsikišimo, jo ranka lietė šiurkštų paviršiau, toliau buvo tuštuma. Jo koja kairėje pajautė atramą, kuri, kažkiek apčiupinėjus, jam pasirodė esanti nedidele aikštele. Sugriebęs iškyšulį viena ranka ir įsispyręs kitos pusės koja į aukštelę, jis galėjo išsilaikyti be papildomos pagalbos. Kai jis įsitvirtino jam patogiausioje padėtyje, tai pabandė išlaisvinti savo krepšį. Galėdamas laisviau daryti judesius, jis ėmė į visas puses švysčioti prožektoriumi. Aikštelė pasirodė esanti pakankamai erdvi vienam žmogui, kad galėjo joje stovėti ir net atlikti kai kuriuos judesius. O vienas uolos dantis virš galvos esant būtinybei tiko prikabinti kopėtėlių kabliams. Atrodė, kad galima pakilti iki pat vietos, iš kurios nukrito. Apačioje tuo tarpu nebuvo nieko, o tik praraja su stačiomis sienomis. - Pakilti dar galiu, - nusprendė jaunuolis, - tačiau nusileisti neįmanoma. Apie mirtį, kurios ką tik per stebuklą išvengė, jis daugiau negalvojo. Jo sąmonė audrino tik bevaisių pastangų nesėkmė. Sunkiai atsidusęs, jis atsisveikino su iškyšuliu ir kabindamasi už atbrailų, įsitaisė aikštelėje. Smilkiniuose tvinkčiojo, galūnes ir smegenis sukaustė neveiklumas. Ji tiek nusilpo, kad jautė, kaip pamažu jį traukia svaiginanti praraja. Kai saugotojas sukaupė jėgas, tai instinktyviai ėmė čiuopti pirštais granito sieną ir pastebėjo, kad liemens aukštyje yra tuštuma. Tada jis pasilenkė ir negarsiai šūktelėjo: aikštelė buvo prie įėjimo į grotą, kuris prožektoriaus šviesoje atrodė nemažas. Jis tyliai sukikeno. Jei jau patyrė nesėkmę, tai bent turi įsitikinti, kad ji visiška. Jau reikia traukti tuo keliu. Įsitikinęs, kad visi instrumentai, o ypač kopėtėlės iš mineralinio plaušo, sveiki, jis įžengė į olą. Visas jos skliautas buvo iš krištolo ir brangakmenių. Sulig kiekvienu jo lempos krustelėjimu iš plyšių blykčiojo fantastiški atspindžiai. Tarsi įsižiebė požeminė aušra, akinanti, barstanti purpurinių, oranžinių, hiacintinių ir žalių liepsnų liūtį. Targas tose šviesose matė atspindį mineralinio gyvenimo neaprėpiamo ir nepagaunamo, grėsmingo ir gilaus.. Ji ištarė paskutinį žodį žmogui ir kada nors ištars tokį žodį feromagnetikams. Tą akimirką Targas jos nebijojo, tačiau į olą žvelgė su pagarba, kurią paskutiniai žmonės rodė nebylioms būtybėms, regėjusioms viską ir išsaugojusioms savo formą ir savo energiją. Jame prabudo miglotas misticizmas, visada būdingas drąsioms širdims. Jis ne tik nepaisė žemiškų pavojų, tačiau turėjo ir tą tikėjimą, kuris įgaunamas sėkmingo darbo dėka ir į ateitį perkelia praeities pergales. Už olos vedė praėjimas su nevienodu nuolydžiu. Vėl daug kartų teko šliaužte brautis pro ankštas vietas. Tada jis išėjo į galeriją. Nuolydis buvo toks status, kad Targas baiminosi naujo kritimo. Tačiau požeminis kelias išsilygino ir tapo beveik toks pat patogus, kaip žmonių tiestas. Žmogus leidosi saugiai, kai netikėtai vėl susidūrė su kliūtimi. Galerija nei siaurėjo, nei žemėjo, o tiesiog pasirodė užkimšta gipso siena, kuri niūriai žvilgėjo lempos šviesoje. Targas veltui patikrino įvairias kryptis: joje nebuvo jokio skambesnio plyšio. - Štai ir logiška nuotykių pabaiga! tarstelėjo. Praraja, nepasidavusi genialiems bandymams ir visos žmonijos mašinoms, negali būti gailestinga vienišam niekingam individui! Jis atsisėdo, sumuštas ir nuliūdęs. Sunkus dabar bus kelias atgalios. Ar užteks jėgų išeiti žmogui, patyrusiam nesėkmę? Targas ilgai sėdėjo, prislėgtas liūdesio. Jis vis dar neapsisprendė grįžti. Laikas nuo laiko saugotojas savo lempa apšviesdavo pilką sieną... Galų gale jis atsistojo, apimtas kažkokio laukiniškumo, ir ėmė kaišioti rankas į visus mažiausius plyšius, su įniršiu traukiojo visus išsikišimus. Staiga jo širdis suspurdėjo: kažkas pajudėjo. Iš pradžių pasidavė viena sienos dalis. Dusliai šūktelėjęs, Targas iš visų jėgų įsirėžė į akmenį ir jis sujudėjo, vos nesutraiškęs žmogaus. Atsivėrė trikampė anga. Nuotykis nesibaigė! Dusdamas iš nekantrumo, tačiau nepaprastai atsargiai, Targas įlindo į angą. Pradžioje buvo priverstas susilenkti, vėliau galėjo jau stovėti, nes plyšys plėtėsi su kiekvienu žingsniu. Jis ėjo tarsi užhipnotizuotas, laukdamas naujų netikėtumų. Jam pasirodė, kad priekyje vėl praraja. Jis neapsiriko. Plyšys baigėsi praraja, tačiau dešinėje matėsi didelė nuožulni masė. Norint ją pasiekti, Targui teko išsitempti ir prisitraukti rankomis. Nuolydis pasirodė esąs praeinamas. Kai jis nuėjo apie 20 m, apėmė neįprastas jausmas. Išsiėmęs hidroskopą, jis ištiesė jį traukos link. Tada saugotojas iš tikro pajuto, kaip išbalo ir šaltis perėjo jo veidu. Požemio ore sklandė dar neregimi vandens garai. Čia buvo vanduo! Targas iš džiaugsmo suriko. Teko prisėsti, nes džiugi pasisekimo nuostaba jį beveik suparalyžiavo. Jį vėl apėmė abejonė. Neabejotinai, gyvybę palaikantis šaltinis čia buvo ir turi netrukus pasirodyti, tačiau nusivylimas bus dar didesnis, jei pasirodys, jei nebus gausus. Visas apimtas baimės, gaudytojo saugotojas lėtai leidosi žemyn... Požymiai gausėjo; kartais pasirodydavo šviesos atspindžiai; ir staiga, kai Targas apėjo vertikalų iškyšulį, prieš jį atsivėrė vanduo. Pradžia... Antroji dalis >>>>
Papildomi skaitiniai: | |
Gandas greitai pasklido oazėje. Žmonės grupavosi prie gyvenviečių ir laukų pakraščių.
Kažkoks kresnas žmogėnas, stambia galva, tarsi uždėta tiesiai ant paties kūno, pasirodė
didžiojo gaudytuvo prieigose. Jis plačiai atmerkė savo dideles akis, išsiskiriančias
bronziniame veide, ir į šalis išskėtė rankas, besibaigiančias plokščiais kvadratiniais kaulais.
Kaip žinoma, prieš tuos planetos kataklizmus gyventojų skaičius pasiekė 23 mlrd. Ši
masė valdė nepaprastas galias, kurias išgavo (panašiai, kaip tai, jau primityviai, daroma ir
dabar) iš protoatomų, ir mažai jaudinosi dėl vandens mažėjimo iki tokio lygio buvo išvystyta
dirbtinio maisto kultūra. Žmonija netgi gyrėsi, kad greitais egzistuos dėka chemiškai sukurtų
organinių produktų. Ir daug kartų ta senoji svajonė išsipildydavo, tačiau kiekvienąsyk keistos
ligos ir spartus išsigimimas naikino bandymus patyrusius žmones. Teko prisilaikyti nuo seno
žinomų maisto produktų. Tiesa, tie produktai dėl naujų žemdirbystės būdų ir mokslinių
apdirbimo būdų smarkiai pakisdavo, o kvėpavimo sistema palaipsniui prisitaikė prie
retėjančios atmosferos. Išnyko paskutiniai laukiniai žvėrys. Naminiai gyvūnai, lyginant su jų
protėviais, išsigimė į gyvus augalus. Jie buvo beformės ląstelienos masės, kurios rangėsi
ataugomis, o nasrai dėl dirbtinio maitinimo visiškai atrofavosi. Tik kai kurios paukščių rūšys
išvengė išsigimimo ir pasiekė nepaprasto protinio lygio.
Su ramiu liūdesiu jis nuleido galvą:
- Atrodo, kad čia žemės drebėjimas pasiekė savo apogėjų... - sau tarstelėjo jaunuolis. Kodėl tai?