Hubertas Lampo. Dievo gimimas

Apie autorių

Hubertas Lampo (1920-2006) – belgų rašytojas, magiškojo realizmo pradininkas Flandrijoje.

Hubertas Lampo gimė 1920 m. rugsėjo 1 d. Antverpene ir buvo vienas garsesniųjų rašytojų olandiškai kalbančiuose Belgijos regionuose. Jo pirmasis romantinis romanas buvo "Don Chuanas ir paskutinioji nimfa" (1943, Don Juan en de laatste nimf). Tačiau garsiausia knyga tapo "Joachimo Stilerio atėjimas" (1960, De komst van Joachim Stiller), kurios veiksmas susijęs su Jėzaus mirtimi. Ją dažnai sieja su K. Jungo teorijomis. 1963 m. už ją gavo prestižinę trimetę Nacionalinę kūrybinės prozos premiją. Harry Kummel pagal ją pastatė filmą.

Parašė 23 romanus, 15 esė, rašė apsakymus ir straipsnius, vertė iš prancūzų ir vokiečių kalbų. Kartu su kitais įsteigė garsųjį žurnalą "Nieuw Vlaams Tijdschriff". Jo kūrybą įtakojo Antrasis pasaulinis karas, humanizmo, demokratijos idėjos, kurias pynė su antgamtiniais elementais. Nemažai dėmesio skyrė Orfėjaus ir Šv. Gralio temoms.

Dirbo viešųjų bibliotekų inspektoriumi. 1973 m. tapo Flandrijos rašytojų sąjungos pirmininku, 1989 m. gavo Grenoblio Stendalio universiteto garbės daktaro titulą.1998 m. gavo Antverpeno Literatūros premiją, 2001 m. Liberaliojo humanizmo premiją, o 2002 m. tapo savo gimtojo Grobbendonko miesto garbės piliečiu. 2003 m. grupė jo kūrybos gerbėjų įsteigė "H. Lampo draugiją". Rašytojas mirė 2006 m. liepos 12 d.

1. Senų draugų susitikimas

Aš esu Markas Bronkhorstas. Dėstau istoriją. Docentas. Užkietėjęs viengungis. Ir visai nelinkęs į avantiūras. Nors, iš kitos pusės, kas per gyvenimas be nuotykių?

Kodėl būtent man buvo patikėta ši paslaptis, aš nežinau, nes tokia našta per sunki net žmonėms su pastovesniu charakteriu. Kaip bebūtų, neįveikiama jėga verčia mane patikėti pasakojimą popieriaus lapui. Paviešintas jis negali nesulaukti atsako. Ir jei tik jo nepalaikys kvailu prasimanymu, sukels man nemažai rūpesčių. Tačiau imkimės darbo.

Abejoju, ar tėvas Kristianas sulauks Velykų. Bijau, kad neklystu. Ir, kaip man atrodo, jis tylomis pritaria mano baiminimuisi, nors apie savo greitą mirtį nieko nesako. Jam būdingas jumoro jausmas, neabejotinai, negali susitaikyti su romantiniu požiūriu į paslaptis, kurias nusineš į kapą. Jis jau pasirinko. Ir net nenumaldomai atslenkantis mirties šešėlis negali priversti jį trauktis. Pažadėjau saugoti jo paslaptį.

- Ne, brangus Markai, neprisiek – sakė jis. – Juk privalau kažkuo pasitikėti. Net abatui per išpažintį pasakiau ne viską.

Aš jį suprantu. Psichinį lūžį jis patyrė veikiamas paniškos paviešinimo baimės, baimės besiribojančios su neviltimi. Pasislėpęs trapistų*) vienuolyne jis sugebėjo išsaugoti baisiąją paslaptį, nes ordino įstatai visišką tylėjimą.

- Įsivaizduoji, - tarė jis su pavargusia šypsena, - mūsų spaudą, taip ištroškusią sensacijų! Laikraščiai ir žurnalai man neleistų net numirti ramiai. Mano gentainiai tikriausiai neatsisakytų tokio skanaus kąsnelio. Ištroškusi minia atlėktų per vandenyną iki dantų apsiginklavę tele ir kino kameromis, magnetofonais, fotoaparatais. O aš nesu viena iš tų, kurie trokšta būti stebuklo įrankiu. Man pakanka ir to, kad prieš 20 amžių grupelė plikšių paskelbė pranašu kažkokį vargšą ir tai daugeliui amžių pakeitė pasaulio veidą. Pranašo, vėl trokštančio pakeisti pasaulį, rolė ne mano jėgoms, tačiau, kai pasitrauksiu iš gyvenimo, tu galėsi elgtis taip, kaip manysi esant būtina.

Nežinau, kaip pasielgsiu, kai nebus mano draugo. Kol kas sąsiuvinį su jo pasakojimu įdėjau į Prekybos ir ūkio banko seifą. Kartais klausiu savęs, ar tik ne sapnas visa tai, ilgas ir kankinantis sapnas? Tačiau, deja... prieš mane guli atspausdintas ant kieto blizgančio popieriaus laiškas, nuo kurio viskas prasidėjo. Štai kas jame rašoma:

 

Vesterhautas, 1963 m. vasario 12 d.

Gerbiamas pone Bronkhorste!

Esu įsitikinęs, kad šis laiškas Jus nustebins, tačiau tikiuosi, kad atleisite man, kad Jus sutrukdžiau. Kalbama apie labai svarbų reikalą, apie kurį negalima parašyti laiške. Todėl priverstas prašyti susitikimo su Jumis. Ypatingai konfidencialūs aspektai, su kuriais susiję tretieji asmenys, verčia prašyti Jus atvykti į Vesterhauto abatiją. Patikėkite, kad man nepaprastai nepatogu, kad negaliu popieriuje išdėstyti priežasčių, privertusių kreiptis į Jus. Drįstu užtikrinti, kad Jūsų apsilankymas tiesiog būtinas, kuo patys įsitikinsite. Ar galiu užbaigdamas išreikšti viltį, kad mano kreipimąsi į Jus laikysite paslaptyje?

Jus gerbiantis X,
Vesterhauto abatas

 

Vos prisistačiau, o broliukas durininkas man padovanojo geranorišką šypseną. Jis tylėdamas mane nuvedė per koridorių su gotikiniais skliautais labirintą į abato kambarį. Kresnokas senukas šiltai priėmė mane ir stipriai paspaudė ranką.

- Iš visos širdies sveikinu jus, p. Bronkhorstai, - ištarė jis. Man patiko, kad jo balse nebuvo pataikavimo gaidelių.
- Pamalonintas sutikimu, - atsakiau, sumišęs, kad nežinau, kaip kreiptis į pašnekovą.
- Jei atvirai, tai nebuvau tikras, kad palankiai priimsite mano kvietimą. Tikėjausi jumyse pažadinti bent jau smalsumą. Ir prašau nepykite, jei laiško tonas pasirodė kiek įsakmus.
- Apie įsižeidimą ir kalbos nėra. O štai smalsumas tikrai buvo paliestas.
- Tėvo Kristiano vardas jums nieko nesako? – jis paklausė manęs.

Profesiniai interesai buvo suvedę mane su keliais dvasiniais asmenimis, susijusiais su istoriniais tyrinėjimais. Tačiau tarp jų tėvo Kristiano nebuvo.

- Ne, tokio vardo niekada negirdėjau, - tariau. – Universitete, tiesa, tarp mano kursiokų buvo keletas dvasiškių, tačiau...
- Ne, tarp jų ieškoti nereikia...
- Tada, bijau, negalėsiu būti jums naudingas, - sumurmėjau. Man ir iš tikro buvo gaila, kad teko nuvilti tą svetingą senuką.

- Tikriausiai jums visa tai atrodo keista, p Bronkhorstai, - nusišypsojo abatas. – O gal jūs tame įžvelgiate kažką iš inkvizicijos metodų. Tačiau toks jau mano įprotis – neskubėti ir būti atsargiu. Mat dalykas tas, kad broliui Kristianui jūsų atvykai nepaprastai svarbius.

Veltui įtempiau atmintį, stengdamasis prisiminti, ar tarp trapistų, be aludarių, buvo mokslo pionierių.

- Ar esate tikri, kad nesuklydote? – paklausiau. – Atmintis mane paveda labai retai, tačiau...

- Nesirūpinkite, p. Bronkhorstai. Aš pasitikrinau, ką reikia. Tačiau einam prie reikalo. Prieš dvi savaites brolis Kristianas pasiprašė atlikti išpažintį. Jis buvo toks susijaudinęs, kad iškart sutikau. Tai, ką jis papasakojo, buvo tiek pritrenkiantis dalykas, kad laikiau savo pareiga patarti jam kaip galima greičiau pasidalinti savo mintimis su pasauliečiu.

- Vis dar nesuprantu, apie ką kalbame, - atsakiau sumišęs.
- Bus geriausia, jei pats su juo pasikalbėsite, - užbaigė abatas.

Jis palydėjo į pavyzdingai prižiūrimą vienuolyno sodą, kur puikiai sutvarkytos gėlių klombos laukė ateinančio pavasario. Tylėdamas parodė asketiškų bruožų figūrą ordino drabužiais ir, draugiškai paspaudęs man alkūnę bei suokalbiškai pamerkęs, pasišalino.

Atrodė, kad nepažįstamasis, paniręs į maldaknygės skaitymą, nieko nepastebi, kas vyksta aplink. Raudona tako skalda girgždėjo po mano batais. Nedrąsiai kostelėjau. Vienuolis išsiblaškęs pakėlė galvą. Kurį laiką jis tylomis žvelgė į mane, tarsi grįždamas iš aukštumų į žemę, o tada suspindo su šypsena.

- Hello, Markai, - tarstelėjo žvaliai, - džiaugiuosi matydamas, drauguži.

Mūsų stiprus rankų paspaudimas išreiškė visą vyrišką švelnumą.

- Džimi, Džimi O'Hara – murmėjau. – Džimi O'Hara – gyvas ir sveikas. Ar tai įmanoma?
- Matyt to norėjo Dievas, - nusikvatojo jis, o jo kiek trumparegiškose akyse sublizgo ašara.
- Taigi tapai...
- Dabar aš tėvas Kristianas.

Aš, tarsi paveikslų galerijos lankytojas, pasitraukiau kelis žingsnius, kad geriau jį apžiūrėčiau.

- Taip, - girgždančiu balsu tarstelėjau. – Tu tėvas Kristianas. Tačiau tu ir Džimis O'Hara. Pradedu suprasti, kodėl abatas pasirinko mane. Ne, iš tikro, nieko nesuprantu...
- Tau ką, mūsų susitikimas atrodo toks keistas?
- Tačiau juk prabėgo 17 metų!
- Tu, be abejo, pasimetei iš netikėtumo. Tačiau prisėdam, nes tau tai, kaip matau, būtina.

Mano kojos iš tikro linko, keliai buvo tarsi guminiai. Jis draugiškai paėmė už rankos ir pasisodino šalia savęs. Tas draugiškas veiksmas mane nuramino. Mano mintyse pralėkė kadrai retro stiliumi. Antverpenas. 1944 m. ruduo. Bėga pralaimėję naciai. Atėjo anglai ir kanadiečiai su savo cigaretėmis ir kramtoška. Vėliau amerikiečiai. Karinė dalis, kurioje aš, kaip rezervistas, buvau pakeitęs atšauktą kolegą, buvo įsikūrusi merginų licėjuje. Mano pirmasis pokalbis su majoru O'Hara. Augalotas kaulėtas vyriokas – ir tokia užburianti šypsena. Vejų nugairintas, įdegęs veidas, plaukai ežiuku. Jam buvo pavesta ieškoti vokiečių, prieš bėgant, išslapstytų meno kūrinių. Jis nebuvo nei dailės, nei meno žinovu. Jis buvo archeologas. Tačiau karo metu į tokias smulkmenas dėmesio nekreipia. Tad per puolimą ir po jo jis savo nepakeičiamu džipu su kaubojiška drąsa aplėkė garsius savo istorija Flandrijos miestelius.

O'Hara instinktyviai suprato, kas dedasi mano širdyje.

- Nemanyk, - tarė jis, - kad užmiršau, kad vidurdienį prie Naujus metus mudu sėdėjose su bokalu alaus, kurį atvežė iš artimiausio trapiečių vienuolyno.
- Taip, taip, - pasigavau. – ir mums atnešė dvi padavėjos su labai atviromis dekoltė, mus atvirai niekinę už visišką jų ignoravimą.
- Palauk, Džimi, būtent tada tu, rodos, pasakei, kad nors kilęs iš katalikiškos airių šeimos, pats esi netikintis. Dėl Dievo, nepyk ant manęs. Juk turėjai merginų. Kaip visa tai susieti?
- Normaliai, seni. O ar prisimeni mūsų pokalbį tada?
- Ne. Gėda prisipažinti, tačiau prisimenu tik merginų akių žaibus, kurios, akivaizdu, mus laikė visiškais mulkiais.
- Tu tada man pasakei, Markai, kad netiki Dievu ir kartais tau graudu, kad kartais užeina potraukis viduramžių mistikai, išreikštai tavo šalies vienuolynuose ir bažnyčiose...
- Na štai dabar, kai priminei... Nesuprantu, kaip galima būti kataliku šalyje, kuri niekada neturėjo mūsų europietiškų religinių Viduramžių.
- Taip, taip, būtent. Visa, ką tada kalbėjai, aš suvokiau gerokai vėliau. Vokietijoje per mano rankas perėjo šimtai Viduramžių kūrinių, romaniškų ir gotikinių skulptūrų, rankraščių foliantų... Gal ir tai paskatino ...
- Ar tik nenori pasakyti, kad tavo pasikeitime yra ir dalis mano kaltės, kad ...

- Kad todėl aš pasitraukiau iš pasaulio? Tikrai ne. Sprendimą padariau po 10 metų. Tačiau visai gali būti, kad sugrįžimą prie protėvių religijos paveikė ir senoji Europa. Priimtas pas trapistus Nebraskoje aš pasiprašiau, kad perkeltų mane į čia, Vesterhautą.

- Ir seniai tu čia?
- Apie 5 metai.
- Kodėl nepranešei man?
- Tai prieštarauja įžadams.

Vis dar neatsipeikėdamas iš nuostabos, aš įdėmiai apžiūrinėjau jį. Tame vienuolyje su šiurkščios vilnos apsiaustu nesimatė jokių ankstesnio gražuolio karininko, mėgusio pasipuikuoti pasitempimu ir išpuoselėtu munduru, pėdsakų. Tačiau jaučiau, kad kažkas čia ne taip. Tariau:

- Tuos dalykus nelabai išmanau, Džimi. Ir todėl niekaip negaliu suprasti... Kad toks žmogus, kaip tu, atsidurtų kitame pasaulio krašte, paniręs į vienuolyno tylą?! Ką tokio iškrėtei, kad taip toli pasitraukei?

Man buvo nejauku dėl savo klausimo ir su palengvėjimu išklausiau jo atsakymą. Kalbėjo jis ramiai, visiškai nesijaudindamas.

- Užsiėmiau tuo, kuo norėjau prieš karą. Mano tėvas, turėjęs šiokių tokių ryšių vyriausybėje, įnešė už mane nemažą sumą, kurios dėka galėjau įgyvendinti savo jaunystės svajonę – išvykti į ikikolumbinės civilizacijos kasinėjimus Gvatemaloje...

Nutilome ir kurį laiką stebėjome vasario saulę, kuri neįtikėtinai greitai leidosi už pušų miško. Aš sužvarbau ir pasikėliau palto apykaklę. Džimis O'Hara – vis dar negalėjau jo vadinti tėvu Kristianu – pasiūlė pereiti į biblioteką. Ten buvo labai šilta. Knygos senoviniais įrišimais mane ramino, kas negalėjo neatsiliepti mūsų pokalbio nuoširdumui. Ten išklausiau pasakojimą, kurį pabandysiu perduoti kuo tiksliau.

2. Ekspedicija

Maždaug mėnuo iki Pearl-Harbour įvykių, gavau archeologijos daktaro vardą. Savo disertacijoje aštriai kritikavau metodus, kurie tuo metu buvo naudojami tiriant senąsias Centrinės ir Pietų Amerikos civilizacijas. Po savaitės, paskelbus karą, mane paėmė į armiją. Buvau lakūnu ir skraidžiau bombarduotoju. Kelios dienos iki išsilaipinant Normandijoje, mano lėktuvą apšaudė ir jis užsidegė. Tačiau, mano nuostabai, pavyko pasiekti bazę Kente ir ten nutupdyti savo dėžę. Nervinis sukrėtimas buvo pagrindas sveikatos komisijai, kad uždraustų skraidymus. Tačiau pasveikus mane ne demobilizavo, o pasiuntė su spec. grupe ieškoti vokiečių paslėptų meno kūrinių. 1945 m. pabaigoje, pasitraukęs iš armijos, dirbau mokslinį- pedagoginį darbą viename Amerikos universitetų. Man net siūlė, kad netrukus galėsiu užimti profesoriaus postą archeologijos fakultete. Pagaliau galėjau išplėsti savo žinias, paskelbiau daktarinės disertacijos tezes, nors, tiesa, kai kurie mano kolegos patarė to nedaryti.

- O kodėl, - pasidomėjau.
- Taigi, tai ištisa istorija. Tam tikruose moksliniuose sluoksniuose mane, jei nori žinoti, laikė juokdariu ir avantiūristu.
- Kokiu pagrindu?
- Tam tikra prasme tai suprantama... Mat net dabar archeologiniai tyrinėjimai Meksikoje ir Pietų Amerikoje yra vystykluose.
- Džiaugiuosi, Džimi, kad mūsų požiūriai sutampa! – gyvai pertraukiau jį. – Visada laikiau, kad mes skolingi 19 amžiui.

- Visiškai su tavimi sutinku, Markai... Archeologija pasiekė aukštumas prie Viduržemio jūros ir Artimuosiuose Rytuose. Vėliau Stefenso ir Katervudo ekspedicijos atskleidė indėnų senąsias civilizacijas. Archeologams nuo tų atradimų ėmė suktis galva. Tačiau nustatyti kažkokių asociatyvinių ryšių jie nesugebėjo. Nė vieno akmens, tokio kaip Rozetės, nei vienos molio lentelės, nieko panašaus į Homerą ar bent Gilgamešą. Vietoje jų radosi visokios kliedinčios hipotezės...

- Būtent... Įsivaizduojamas tiltas į Euroafrikietiškąjį žemyną, vėl ir vėl iškylančios fantazijos apie įvairias atlantidas...

- Pagaliau Eduardas Seleris ryžtasi griebti jautį už ragų. Su būdinga jam vokiška metodika, pasižyminčia moksliniu griežtumu ir tikslumu, jis iškėlė savo teoriją į tokias nepasiekiamas aukštumas, kad visi nusprendė, kad ji be ydų.

- Trumpiau, jis tapo Amerikai jos Šlymanu.

- Ką čia sakai, Markai! Visiški niekai. Tačiau tave suprantu. Dabar mes į Šlymaną žiūrime su dalele ironijos. Tačiau kokią, iš esmės, turi reikšmę tai, kad pirmą jam pasitaikiusį kapą Mikėnuose jis palaikė Agamemnono kapu ir kad jo Troja nėra Homero Troja?

- Tu teisus. Jis sukrėtė pasaulį. Tokios diletanto klaidos daugiau pasitarnauja archeologijai nei mokytumas iš knygų ir visų jo pirmtakų universitetinė scholastika, - su įkvėpimu pasičiupau. Quetzalcoatl

- Taip, tame kažkas yra. Amerika negavo savo Šlymano. Seleris buvo, be abejonių, žmogus iškilus, tačiau neturėjo vaizduotės dovanos, kuri būtent ir išskiria genijų nuo vidutinybių. Jis buvo apimtas faktų ir tik faktų, tačiau per mišką nematė medžių. Tad aš savo tezėse laikiau, kad archeologija, tyrinėjanti ikikolumbinę Ameriką, visiškai sužlugus. Ji net nėra pajėgi nutiesti tiltą iki savo istorijos. Argi buvo kokių nors rimtesnių tyrinėjimų apie dievą Ketcalkoatlį, kurį net senovėje vaizdavo kaip baltąjį, atplaukusį iš vakarų paslaptingu laivu? Ir ta kliedinti painiava su chronologija. Jukatano ir Tiaunako kultūras priskyrė vienam laikotarpiui – nuo tūkstantųjų iki gėdingo Kortezo žygio.

- Tai juk visiška nesąmonė.

- Būtent. Mano balsas buvo šaukiančiojo tyruose. Ir skirtingai nuo mokslininko Konano Doilio "Užmirštajame mieste", kuris sustiprindamas faktus autoritetams pademonstravo iš kiaušinio išsiritusį gyvą pterodaktilį, aš neturėjau savo "pterodaktilio". Tad du metus trypiau vietoje, kol 1949 m. man atsirado viltis.

- Dieve, ar tik ne panaudojant radioaktyviosios anglies metodą.

- Tikrai jo. Kartą ryte, atsivertęs naują žurnalo numerį, išvydau Libi straipsnį apie jo metodą ir iškart išskridau į Čikagą. Tokia staigi reakcija pamalonino mokslininką ir jis pažadėjo man kiekvieną jam atsiųstą organinį daiktą palyginti laike su kitais radiniais. Man atėjo lemiamas momentas... Žinoma, mūsų ekspedicija kėlė nekokį reginį. Be manęs joje dalyvavo mano asistentė Merė Krauford, geologas Džonsons, jau senai stetoskopą pakeitęs archeologo kastuvu bei du studentai Herbertas Kolė ir Donaldas Parkinsonas.

Mums pasisekė. Karinių perversmų tuo metu Gvatemaloje nebuvo ir vyriausybė mums skyrė 4 džipus, kas gerokai palengvino mums kelionę į tolimą vietovę, kurioje nebuvo padorių kelių. Dėl saugumo nutylėjome apie mūsų turimus ultratrumpųjų bangų siųstuvus, kuriais tikėjomis palaikyti ryšį su mūsiške laboratorija Čikagoje, kad, kilus būtinybei, galėtume iškviesti malūnsparnius mėginių nugabenimui tyrimui radioaktyviosios anglies metodu. Tarp kitko, tie malūnsparniai turėjo mums atskraidinti šviežių daržovių.

- Tai skamba tarsi nuotykių romanas!

- Prisipažinsiu, tam tikras slaptumas buvo mums būtinas. Mat mes Gvatemalos švietimo ministrui prižadėjome visus radinius perduoti jo vyriausybei. Teisybę sakant, istorija su malūnsparniais netilpo į tą susitarimą... Tačiau nenukrypkime. Tikalas jau nebuvo archeologams balta dėme. Tačiau ankstesni kasinėjimai neįrodė, kad egzistavo didelė iki- istorinė valstybė, kuri, kaip manau, kadaise užėmė teritoriją ties pampasų ir neliestų miškų riba. Kaip bebūtų, radome rojaus kampelį ir su pionierių entuziazmu įsirengėme stovyklą. Artimiausias kaimas buvo už kelių valandų kelio pėsčiomis, kas, beje, visai nebuvo kliūtis smalsiems vietiniams. Jie nebuvo bailūs, jau ne kartą buvo susidūrę su įvairiomis ekspedicijomis, atnešdavo pardavimui juokingomis kainomis puikius rankų darbo dirbinius, o prireikus tapdavo mūsų patikimais ir darbščiais pagalbininkais.

Ilsėdamiesi, sėdėdami priešais palapines, mes gėrėjomės nuostabia panorama – nutolstančia kalnų grandine, kurios spalvų kaita iš ryškiai žalios į skaidrią žydrą priminė Joachimo Patiniro kalnų peizažus. Už mūsų tęsėsi pirmykštis miškas. Beveik nepraeinamas žmogui, jis buvo tik žvėrių, beveik niekada nepasirodančių plokštikalnėje, prieglobstis.

Mūsų grupė buvo mėgėjai paplepėti, tad mūsų visai nekankino slegianti tyla. Donaldas Parkinsonas su mūsų trumpųjų bangų aparatūra išdarinėjo stebuklus. Jis sumeistravo anteną, panašią į galingą kosminį imtuvą, todėl vakarais galėjome klausytis NBC laidų apmąstydami, ką galėjo jausti mūsų pagalbininkai – indėnai klausydami Bethoveno muzikos. Kaip apnikti rausėme žemę, leisdami sau pailsėti tik per pusiaudienį, kai kaitra tapdavo nepakeliama. Pirmuoju svarbesniu radiniu buvo vaikišku žaislu lyginant su tuo, kas mūsų laukė priekyje. Netoli nuo tarp uolų įrengtos aikštelės, skirtos malūnsparniui, buvo maždaug 40 m aukščio kalva. Jis nedavė ramybės Springfildui. "Geologiniu požiūriu, -jis tvirtino, - tai visiškas nonsensas". Kole ir Parkinsonas nieko nelaukdami išrausė kelias gilias duobes, paėmė žemės pavyzdžius, - ir vakarop mes jau žinojome, kad vėjo supustytas smėlis bei gausi tropikų augmenija, gožianti iškyšulius, sutrukdė atpažinti laiptuotąją piramidę. Merė Krauford nesunkiai išmatavo tą statinį ir padarė jo eskizą. Dr. Džonsonas, užsiropštęs į viršūnę, iš ten padarė kelias apylinkių nuotraukas. Pakilios nuotaikos apimti sėdėjome iki vėlyvos nakties, laukdami rezultatų. Ir ne veltui – tai, ko nematė plika akis, parodė emulsija: nuotraukose aiškiai matėsi kažkokių pailgų statinių pėdsakai, užklote nestoru žemių sluoksniu. Tai mūsų širdyse pasėjo viltį ir ryžtą. Kitą dieną su dviguba energija kibome į darbą.

Džonsono nuotraukos, aišku, dar negalėjo paaiškinti pailgų iškilių linijų. Tačiau aš neabejojau, kad griuvėsiai, kuriuos rado mūsų pirmtakai, sudaro tik nežymią kadaise egzistavusios milžiniškos gyvenvietės dalį. Liepiau iškasti įstrižai iškasti nelabai gilią tranšėją pietryčių kryptimi ir paprašiau draugų-indėnų į pagalbą pakviesti dar kokius 15 žmonių.

Daktaro padarytos nuotraukos mūsų nesuklaidino. Be jos tiesiog įaudrino mūsų savanorius pagalbininkus. Nepraėjo nė dvi dienos ir sužinojau, kokia yra jų susijaudinimo priežastis. Pasirodė, kad tarp atėjusių savanorių yra kaimo mokytojas Bernalis del Ensiko. Kuris netgi laikinai uždarė mokyklą, kad prisijungtų prie mūsų. Subtiliai žaisdamas kaimiečių jausmais, jis jiems įteigė, kad jie yra tiesioginiai didingosios majų tautos palikuonys, o mes, civilizuotos šalies mokslininkai, atvykome dėl to, kad visas pasaulis galėtų sužinoti apie jų protėvių prabangą ir spindesį. Tad dėl jo iškalbingumo kasinėjimai vyko taip greitai, kaip niekas negalėjo tikėtis. Piramid Quetzalcoatl

Laiminga žvaigždė manęs neapvylė, kai nurodžiau, kuria kryptimi reikia kasinėti. Pradėjome vieta, kuri pasirodė esanti senovės gyvenvietės pakraščiu. Nedideliame gylyje atsitrenkėme į tvirtovės storas sienas. Netoli jų beveik stačiu kampu atsivėrė namų ir šventyklų griuvėsiai, driekėsi platūs plokštėmis grįsti keliai, greičiausiai vedę prie piramidžių.Kodėl? To kol kas dar nežinojome.Ant kranto, ten, kur paviršius staigiai krito link vandens, radome tai, kas, kaip mums atrodė, vainikavo tas paieškas – prabangius rūmus. Mūsų neapsakomam džiaugsmui laikas pasigailėjo jo kupolo.

Prieš mano palapinę sparčiau augo senovės kultūros radinių krūva. Merė Krauford padėjo man tvarkyti rastus nuostabius keramikos dirbinius, kuriuos laikėme vertingiausiais dirbiniais. Kartą vakare sėdėjome prie Merės palapinės, klausydamiesi radijo trukdžių darkomos Mocarto muzikos. Žibalinės lempos šviesoje Merė triūsė prie cilindrinio aukojimo indo, papuošto dievo, greičiausia Kecalkoatlio, atvaizdu, bandydama jam sugražinti pirminį blizgesį.

- Ne Džimi, - liūdnu balsu ji tarė, - negaliu susitaikyti su tuo, kad šie neįkainojami daiktai pateks į tų karinės chuntos niekšelių rankas, kurios jas neišvengiamai pasisavins.

- Pažadėjęs tesėk, - pasakiau be ypatingo entuziazmo ir ėmiau iš pypkės krapštyti dervą. – O tarp kitko... Rytoj atskrenda malūnsparnis...

- Kuo daugiau apie tai mąstau, tuo man aiškesnis jų tolimesnis likimas, - ji iškošė pro dantis. – Gavęs mūsų brangenybes, ministras nepasikuklins supainioti tarnybinį adresą su namų. Tada mano neįkainojamas tėtukas paskambins jam kada nors vakarop ir paklaus, kokiai sumai išrašyti čekį. Tada jau ministras spręs, ar parduoti retenybes savo vardu, ar jam patikėtos ministerijos.

(Merė neklydo ir tik jos pastangų dėka viskio ir beisbolo mėgėjas, mokantis iš vieno cento padaryti dešimt, padovanojo visus mūsų radinius Mineapolio muziejui kaip gerbiamo Samuelio Efraimo Kraufordo, kompanijos "Crawford Electronics Supplies" prezidento meilės savo gimtajam miestui ženklą).

Atskridus malūnsparniui, jau po poros minučių galėjau pranešti savo bičiuliams, kad radioaktyviosios anglies tyrimų duomenimis Tikalo miestas savo klestėjo maždaug tuo metu, kai Erodas įsakė išžudyti kūdikius. Kai primečiau, kiek amžių iki to galėjo praeiti, akyse ėmė suktis ratilai.

Visas kitas dienas elgėmės kaip išprotėję. Naktį dėl nervinės įtampos negalėjome užmigti, o be to iš lauko sklido Berto ir Dono balsai, kurie iki pirmųjų gaidžių plepėjo prie gęstančio laužo su mūsų mielu gudručiu Bernalu del Ensiko. Jie, matyt, ieškojo svarių argumentų, kad mano akyse neatrodytų nemokšomis ir kai, pagaliau, atėjo pas mane su planu, jiems nebuvo atėję į galvą,kad apie tai jau senai galvoju.

- Klausyk, Džimi, - pradėjo Kole, - vadinasi, radioaktyviosios anglies tyrimai visiškai patvirtino, kad tolimesni kasinėjimai yra perspektyvūs.

Abejingai gūžtelėjau pečiais, tik lengvu šypsniu davęs suprasti apie solidarumą su jais šiuo klausimu.

- Kas tiesa, tas tiesa, - sutikau kuo abejingesniu balsu.

- Štai apie tai ir norėjome su jumis pakalbėti, - užkibo Parkinsonas. – Ta mintis mums kilo gana netikėtai, tačiau Merė irgi mano, kad...

- Bet tu ir diplomatas, Donai. Palaikymui pritraukti damą yra puikus strateginis žingsnis, - nusijuokiau. – O dabar dėstykite, ką sumanėte.

Pokalbis buvo toks. Iki to laiko erezija buvo laikoma lyginti iki Kolumbo statytas piramides su egiptietiškomis, ieškoti tarp jų kokių nors analogijų. Jei kas išdrįsdavo pareikšti, kad jų panašumas nėra visiškas atsitiktinumas, Selerio apologetai iškart tokį prikaldavo prie gėdos stulpo. Tačiau mokslinio nemoralumo viršūne būtų palikti užmarščiai viską, ką sužinojome. Juk radioaktyviosios anglies metodas nubrėžė brūkšnį per visą mokslinių nesutarimų epochą. Argi legenda apie baltąjį dievą Kecalkoatlį, atplaukusį savo keistu laivu iš rytų mažiau gerbtina nei fantastinė kitų tikėjimų samplaika? Ir argi neatėjo laikas rimtai aptarti senovės Egipto pasakojimus apie paslaptingą šalį Mu, besirandančią kitame pasaulio krašte?..

- Kas gi žinojo, kad Amerikos piramidės tokios senos? Kol to nepatvirtino radioaktyviosios anglies analizės, ką nors tvirtai teigti buvo sunku, - pastebėjo Parkinsonas.

- Be to, šiose apylinkėse nemažai kalvų, kurių viršūnėse galėjo būti įrengtos šventyklos.

Vargu, ar tada būtų atsiradęs bent vienas mokslininkas, kuris tuos samprotavimus nebūtų palaikęs visišku sapaliojimu. Ir aš bandžiau įkalti į galvą tiems dviem užsispyrėliams, kad atvykome kaip mokslinė ekspedicija, o ne kaip Raiderio Hagardo romanų avantiūristai. Tačiau turiu prisipažinti, kad nuo vaikystės žavėjausi Hagardu ir būtent jam turiu būti dėkingas už susidomėjimą archeologija; dažnokai net pagaudavau save, kad rimtai priimu jo fantasmagorijas.

Kitą dieną aš visgi sustabdžiau darbus bandomajame sklype, nusprendęs sutelkti jėgas Kole ir Parkinsono piramidei, kaip nuo to momento ėmėme vadinti pamėgtą mūsų kalvą.

3. Atradimas

Nepraėjo nė trys dienos, o mane apėmė toks jaudulys, kad negalėjau rasti sau vietos. Kai pusiaudieny užsukau į savo palapinę, kad prigulčiau ir pabandyčiau užmigti, miegas bėgo nuo manęs. Mano romantinė prigimtis, deja, privertė įsiklausyti į studentų išvedžiojimus, pritarti jų beprotiškai idėjai. Pasidavęs akimirkai vėjavaikiškam polėkiui, leidau užsikrėsi tų vaikinų tikėjimu. Ką dabar daryti? Nusprendžiau, kad rytoj pristabdysiu kasinėjimus laiptuotosios piramidės papėdėje, kurie, laimei, dar galėjo įeiti į bendrą žemės darbų apimtį.

Taip apraminęs savo sąžinę, pagaliau užsnūdau. Netikėtai mane prižadino duslus Ensiko balsas, atsklidęs tarsi iš toli.

- Daktare! – jis buvo uždusęs iš susijaudinimo, - Turite nedelsiant eiti su manimi...

Aš iš karto nesuvokiau, kad į tą reikalą įsivėlę mano pašnekovai Kole ir Parkinsonas. Piktas kaip velnias ėjau paskui mokytoją, svilinamas negailestingos saulės. Iki piramidės buvo likę dar puskilometris, tačiau abu studentai jau įnirtingai mojavo man savo sombrero, įprastu vietinių gyventojų galvos apdangalu. Nieko neklausiau Ensiko, tačiau jis pradėjo kalbėti pats.

- Aš galvoju, daktare, kad tai labai svarbu. Pačioje papėdėje yra kažkoks iškyšulys, papuoštas skulptūromis. Misteris Kole įsitikinęs, kad tai kažkoks įėjimas.

- Niekai, - nutraukiau jį. – iš šimto milijonų nė vieno šanso, kad šitoje velnio piramidėje yra kas nors be smėlio ir akmenų.

Aš taip ir kunkuliavau iš pykčio, kol ėjome po įkaitusiu dangumi. Tačiau visas piktumas akimirksniu dingo, kai tik pamačiau pagalbininkų pasimetimą ir įsitempimą. Jie nespėjo tarti nė žodžio, kai jau apsisprendžiau spjauti į visus mano didžiai gerbiamų kolegų įsitikinimus. Tuo tarpu Kole ir Parkinsonas tylėdami žvelgė į mane. Į mano klausimą jie atsakė linktelėjimu. Man pasidarė aišku, kad nuo tada darausi kažkokio Viktorijos epochos nuotykių romano veikėju. Visa kita manęs jau nejaudino.

Beveik trečdalis rytinio pagrindo buvo nuvalyta. Mano dėmesį patraukė monumentalūs laiptai, kurie kadaise vedė į viršų prie sugriautos šventyklos. Įšokęs į gilią duobę, nesusilaikiau nešūktelėjęs iš nuostabos. Užteko žvilgsnio, kad suprastum, kad akmens raižymas turi ne tik dekoratyvius elementus, tačiau ir užrašus. Iškilus karnizas rėmino keturkampę nišą, gana gilią, kad joje tilptų du stambūs sargai, o galinė siena buvo išmarginta majų kalbos rašmenimis.

- Nieko sau, - sušukau, grįžęs prie kareiviško žargono, ir taip stipriau stuktelėjau vaikinams per pečius, kad jie net pasišiaušė. – Puikus darbas. Sveikinu... Tegu Bernalas pašaukia Merė, kad padarytų matavimus, o daktaras Džonsonas tegu nufotografuoja į kino juostą. Kai tik karštis nukris, imsimės darbo...

Tik tamsa privertė mus baigti darbus. Iki tol spėjome galutinai atskleisti portalo paslaptį. Vėliau, sėdėdami mėnesienoje prie mano palapinės, negalėjome atsikalbėti. Kiek aprimęs, bandžiau objektyviai įvertinti kylančias hipotezes.

- Aptikti prie piramidės papėdės griuvėsiai nereiškia, kad tai kapo paminklas, - bandžiau išlaikyti rimtą toną.

Springfildas iškart suprato mano ketinimus ir vien iš geologinio požiūrio taško pabandė įkalbėti mus nepuoselėti dėl mūsų atradimo ypatingai didelių vilčių.

- Pirmiausia reiktų iškasti gilų šurfą, - padariau išvadą.

- Nieko tuo neįrodysite, - paprieštaravo Kole. – Juk kuo svarbesnė paslaptis, tuo kruopščiau buvo maskuojamas įėjimas į šventyklą.

- Nepykit ant manęs, vaikinai, - įsiterpė Merė. – Čia pilna visokios velniavos. Tačiau svarbiausia, kad bet kuriuo atveju turime reikalą su tvirtu noru visais būdais sutrukdyti profanų patekimui į tą slėptuvę.

Aš pats nenorėjau pilti alyvos į ugnį. Tačiau ir mano tylėjimas negalėjo ilgam sulaikyti Kole, Parkinsoną, ir net paprastai tylų Džonsoną. Aplamai, nevaržomos mano draugų fantazijos polėkis mane netgi patraukė. Pusiau rimtai, pusiau juokais jie kalbėjo apie Nojaus palikuonis, apie jų dingusias gentis, apie tokių žemynų kaip Atlantida tarpininkavimą arba pateikė mokslinės fantazijos hipotezes apie kosmoso pasiuntinių iš Veneros apgyvendinimą Pietų Amerikoje priešistoriniais laikais, kai tie ją kolonizavo ir atnešė civilizaciją. Visa tai nepaneigė to paprasto fakto, kad esame prie archeologinės mįslės, kurios įminimas turėtų atskleisti senovės Amerikos piramidės paslaptį.

Prašvitus vėl ėmėmės darbo. Kelias valandas terliojomės su viršutinėmis plokštėmis, tačiau taip ir nesugebėjome jų paslinkti į šalį. Galų gale, Kole į galvą atėjo mintis po karnizu pakišti plokščią laužtuvą ir, mūsų nuostabai, tas kelias tonas sveriantis luitas ėmė lėtai smegti į žemę, kur jam prieš daugelį amžių senovės statytojai numatė specialią įdubą. Tamsi erdvė pražiojo mums savo nasrus, padvelkusi į mus nežemišku šalčiu. Apčiuopomis ant kulnų per priplėkusią purvynę mes lėtai žingsnis po žingsnio leidomės staigiai žemėjančiu praėjimu, kuris vietomis buvo toks siauras, kad teko spraustis šonu. Mūsų jau nepasiekė likusių viršuje draugų balsai, kaip praėjimas staigiai išplatėjo. Kišeninio prožektoriaus šviesoje įžvelgiau laiptus, kurie vedė į bauginančią gilumą. Nors jos laipteliai buvo padengti pelėsiais, nusileidimui nereikėjo ypatingų atsargumo priemonių. Suskaičiavau 200 laiptelių, kuriais nusileidę atsidūrėme kubo formos patalpoje, primenančią apleistos Viduramžių pilies vandens talpą. Sienomis tekantys vandens lašai dingdavo grindų plyšiuose. Nespėjo ateiti nusivylimas, kaip pastebėjome, kad užpakalinė siena, kurią palaikėme uola, yra milžiniškas monolitas. Netaręs nė žodžio, Spingfildas kirtikliu ėmė ardyti smulkius akmenis, kuriais blokas buvo apdėtas iš visų pusių. Akmenims nekliudant, monolitas, neabejotinai besisukdamas apie nematomą ašį, mūsų nepaprastam džiaugsmui, ėmė lėtai suktis. Pakėlę žibintus mes apšvietėme atsivėrusią olą. Mano širdis garsiai daužėsi. Nekalbus Springfildas nustebęs tik švilptelėjo pro dantis, o daktaras Džonsonas, krenkštelėjęs, kaip įprasta ėmė rinkti tinkamiausius tokiam įvykiui keiksmus.

Pirmas įspūdis buvo, kad mes atsidūrėme ties slenksčiu į kažkokį kitą pasaulį, atsidūrę dviejų vienas kitai svetimų jėgų ar laukų, kurių kiekvienas priklausė vis kitam matavimui, valdžioje – tiesiog kaip kokiame fantastikos romane.

Iš pradžių mums pasirodė, kad tai įprasta stalaktitų kilmės ola.

- Ne, - išgirdau šnabždant Springfildą, - nors tai ir stalaktitai, tačiau grotas dirbtinės kilmės.

Ir, žinoma, jis buvo teisus. Dėl patalpos dydžio keistos kalkakmenio formos negalėjo nuslėpti, kad čia būta rankų darbo – grotas buvo sukurtas žmogaus ir kartu su skliautuotomis lubomis sudarė vientisą architektūrinę visumą. Mūsų žibintų šviesoje jis neįtikėtinai priminė kaimo bažnyčios šoninę navą.

- Duodu galvą nukirsti, kad čia laidojimo kamera, - tarė Springfildas ir nuėjo tolyn pro stalagmitus kryptimi, kuria mūsų akims atsiverdavo vis naujos ir naujos patalpos.

Mes ėjome paskui jį. Staiga įsitempęs jis sustingo vietoje su ištiestu į priekį žibintu. Puolėme į priekį. Nors jau buvome susidūrę su daugeliu netikėtumų, negalėjau savęs nepaklausti – aš sapnuoju ar ne? prieš mus stovėjo milžiniškas juodojo granito sarkofagas. Sulaikę kvėpavimą stovėjome aplink ir lėtai vedžiojome žibintus palei jo nuostabius papuošimus, palei tankiai susipynusius hieroglifus, tarp kurių dažniausiai kartojosi dievo Kecalkoatlio, Sparnuotosios gyvatės, simbolis.

4. Stebuklas

kiekvieną kartą, kai aš mintyse vėl ir vėl įsivaizduoju viską, kas nutiko, nesiliauju stebėtis, kokiu pasiutusiu tempu tada vystėsi įvykiai... Tądien mes į ten sugrįžome jau su kitais ekspedicijos nariais, be to mano iniciatyva prie mūsų prisijungė Bernalis del Ensiko. Vakare senu papratimu turėjome karinį pasitarimą, kuris kaip niekad iki tol buvo reikalingas. Mes bandėm rasti sprendimą, kaip pakelti karsto viršų nepažeisdami milžiniškos archeologinės ir meninės vertės sarkofago. Atrodė, kad studentai neteikia didelės reikšmės mūsų, kad ir bevaisiams, pasvarstymams. Tačiau rytą, kai mes visu būriu pasukome į kapavietę, Kole ir Parkinsonas nešėsi po automobilio domkratą. Šįkart pasiėmėme stiprius benzininius žibintus, virves, baslius, o daktaras Džonsonas tempėsi dvi kameras su blykstėmis, siaurajuostį fotoaparatą ir nedidelį magnetofoną.

Tik dabar, Markai, aš suprantu, kad tai buvo paskutinės iš tikro ramios ir nerūpestingos manojo gyvenimo valandos...

Įdėjus nemažas pastangas, reikalas pasistūmėjo tiek, kad ėmėme domkratais lėtai kelti milžinišką dangtį. Kapavietėje buvo stingdanti vėsa, tačiau visą mano kūną pylė prakaitas. Kole ir Parkinsonas neapsiriko ir šį kartą. Centimetras po centimetro sarkofago dangtis kilo, kol nenušliaužė virvėmis ant iš anksto paruoštų baslių. Mes surikome kaip pakvaišę. Ir staiga tapo mirtinai tylu – nukreipėme žibintus į sarkofago vidų. Pirmą akimirką mums pasirodė, kad ten keista, raibuliuojanti mozaika iš aukso ir brangakmenių. Tačiau greitai supratome, kad tai drobulė. Po juo gulėjo gerai išsilaikęs atletiško sudėjimo vyro skeletas. Kaukolę dengė jaspio kriauklelės, o į akiduobes buvo įstatyti juodieji deimantai. Ant pačio skeleto nebuvo jokių papuošimų, tačiau jie gulėjo greta: koralų , apyrankės ir auskarai pakaitomis su šikšnosparnių, sparnuotų gyvačių ir žmonių miniatiūrinėmis figūrėlėmis. Kai kuriose vietose drobulės audeklas buvo išlikęs ir aš pamaniau, kad tie išlikę gabalėliai galės užčiaupti burnas net aršiausiems skeptikams. Tačiau kartu, kaip bebūtų keista, manęs nepaliko kažkoks bendrumo su tuo mirusiu vadu jausmas, kurio palaikai priklauso gana tolimai istorinei epochai. Džonsonas suburbuliavo silpnu balsu, kad be antropologų čia neišsiversime, tačiau, kaip bebūtų, tai svarbiausias archeologinis atradimas nuo tų laikų, kaip Hovardas Karteris peržengė Tutanchamono kapo slenkstį. Likusieji sujaudinti sutiko su tuo, o ir aš pats žinojau, kad tai tiesa.

Ir vis tik, kol mano pagalbininkai spietėsi aplink, džiugiai sveikindami ir plekšnodami per pečius vienas kitam, mano žvilgsnis neatsitraukė nuo kuklaus cilindro formos daikto; jis buvo pagamintas iš šviesaus metalo ir gulėjo tarp kojų šalia gausiai pabertų aukso ir brangakmenių. Nenuleidau akių nuo jo visą laiką, kol Džonsonas kelias valandas fotografavo ir filmavo laidojimo kamerą ir jos turinį, kategoriškai spausdamas (kas man tada atrodė šventvagiška), kad kuo greičiau ištuštintumėm sarkofagą - oras toks drėgnas, sakė jis, kad palaikai gali greitai susigadinti. Pasekdama Merė, sklidina giliausios pagarbos senovės šventenybėms, į magnetofono juostą įrašė visus mūsų samprotavimus apie mokslinės analizės būtinybę ir mūsų radinio rekonstrukciją. Savo pasisakyme nė žodžio nepasakiau apie metalinį cilindrą, o kiti, matyt, jo tiesiog nepastebėjo arba nepalaikė svarbiu. Tačiau man buvo taip nejauku, tarsi žaisdamas panaudojau žymėtą kortą.

Žinoma, kiekvienas mūsų tomis dienomis pasiekė fizinio ir nervinio išsekimo ribą. Aš irgi baiminausi, kad nesugebėsiu tai pakelti. Todėl po vakarienės, nusitęsusios iki pat vidurnakčio, išgėriau arklišką raminančių dozę. Tačiau vis tiek neužmigau net ir tada, kai visa stovykla jau buvo sumigus...

O dabar, mano drauge, prasideda neįtikėtina mano pasakojimo dalis. Dėl jos man teko daryti tokią ilgą įžangą. Prašau, išklausyk mane tylėdamas ir nepertraukinėk klausimais. Žinok, kad be abato, esi pirmas, kuriam po daugelio tylėjimo metų patikiu šią baisią paslaptį...

Cilindrinis dėklas, kaip jį dabar vadinu, stovėjo prieš mano lovą. Atsiklaupęs ėmiau įdėmiai jį apžiūrinėti. Poliruotas cilindro paviršius bauginančiu išbaigtumu ryškiai spindėjo lempos šviesoje. Kakta prakaitavo. Jau buvau visiškai įsitikinęs, kad šis daiktas pagamintas pačios naujausios technologijos iš lydinio, artimo savybėmis aukščiausios kokybės chromuotam plienui. Veltui bandžiau save įtikinti, kad tai kažkoks proto užtemimas ir net nepadoru kalbėti apie tokius dalykus, tačiau juk galėjau jausti ir net apytiksliai nuspėti jo svorį. Dėklas buvo maždaug pėdos ilgio, delno pločio skersmens ir svėrė apie 8 svarus. Vienintelis dalykas, kuris mane trikdė ir niekaip nederėjo su šiuolaikinio dirbinio samprata, - tai kampe išgraviruotas Skraidančios gyvatės, Kecalkoatlio, senovės indėnų dievo simbolis. Ir nors tai buvo neįsivaizduojamas derinys, nė minutės nesuabejojau, kad cilindras yra šių dienų kartu su senovės graviruote sudarantis vieną visumą. Suprasdamas viso to akis rėžiantį absurdiškumą, maniau, kad kitokio paaiškinimo būti negali. Pusapvalis dėklo dangtis neatsidarė nepaisant visų mano pastangų. Tada pasirinkau didžiausią veržliaraktį ir, jau visai nesirūpindamas, kad galiu pažeisti plieninį daiktą, pabandžiau jį pasukti. Dangtis pasidavė ir ėmė suktis. Mano širdis baisiai daužėsi. Ir jei aš vis dar kiek abejojau šiuolaikine jo kilme, tai išvydus puikios kokybės metalo apdirbimą, visos abejonės dingo. Jokių kitokių įrodymų nereikėjo.

Įkišęs į vidų didįjį ir rodomąjį pirštus apčiuopiau šiugždantį popierių. Nedidelių žnyplių pagalba pavyko jį ištraukti. Tai buvo tūbele susuktas puikios kokybės popieriaus lapas. Atspausdintas rašomąja mašinėle tekstas gerai išsilaikė. Pateikiu jį žodis žodin.

 

"Štai jau 20 m. aš atsisakau paklusti vidiniam balsui, liepiančiam į mano senąją "Remington" rašomąją mašinėlę įdėti popieriaus likučius, kad užrašyčiau savo neįtikėtinus nutikimus. Tiesą sakant, neturiu jokių vilčių, kad laikui bėgant tai kas nors perskaitys. Tačiau su laiku mano jėgos ėmė mane apleisti - ir jau nebegaliu ieškoti priežasčių, kad priešinčiaus savo slaptiems norams. Mirties nebijau, nors ir žinau, kad ji neatneš man palengvėjimo. Matyt, save turėčiau laikyti nepaprasto likimo žmogumi, prisilietusio prie pasaulio, kuriame suklydimai yra ramybės šaltinis, paslapčių. Neturėdamas religinio išsilavinimo vis tik tikiu, kad, kai užsimerks mano akys, neišvengiamai turėsiu atgimti vėl, tačiau ne dabar, o po neįsivaizduojamai ilgos amžių kaitos. Atgimti tokiu, kokiu buvau. Ir jokios tame nėra mistikos, nieko antgamtiška. Jei jau iškrito likimas pažvelgti į pasaulio paslaptis, tapti jų dalyviu, būtų kvaila tame neįžvelgti dėsningumo. Ar neišvengiamas Didžiosios katastrofos pasikartojimas, kaip laikui bėgant ėmiau tai vadinti, aš dar nežinau, nors jau 20 m. įtemptai, iki sąmonės netekimo apie tai mąstau. Galbūt, veltui save raminu mintimi, kad Visatos drabužyje susimetė raukšlė, kuri su laiku išsilygins. Viltis palaiko gyvenimą, net jei mirtis jau iškėlė kalaviją virš savo aukos...

Kuo aš vardu, nesvarbu. Pasakysiu tik tiek, kad gimiau kaip jauniausias sūnus Kentukio valstijoje 1965 m. balandžio 1 d. – kas panašu į kvailą pokštą. Filadelfijos universitete studijavau elektroniką ir fiziką. 1990 m. gavau inžinieriaus diplomą, o po metų, apgynęs disertaciją, daktaro laipsnį. Savo straipsniais patraukiau Gynybos ministerijos dėmesį ir man pasiūlė solidų darbą Kenedžio iškyšulyje.

Dar iki man baigiant universitetą, mokslininkai padarė išvadą, kad tarpplanetinių ir kitų skrydžių ateitis daugiau priklauso nuo daugiamatės matematikos ir jos keliamų filosofinių idėjų, o ne nuo "balistikos", kaip ironiškai tada mes tai vadinome, tobulinimo.

Trumpiau kalbant, dėmesio centre atsidūrė pagarsėjusi Amerikoje gimusio fiziko Maiklo Ko-Ming-Vėjaus formulė. Pagal jo hipotezę, kurios pagrindą sudari Einšteino laiko tąsumo teorija, bet kuriam kūnui galima surasti tam tikrą trajektoriją erdvėje, galinčią sukelti transformaciją to, ką jis pavadino "chronopoliarizacijos lauku".

Tad ankstesnei Visatos pažinimo teorijai buvo suduotas stiprus smūgis. Žmonija įsitikino, kad iki tol buvo klaidingoje Dekarto komplekso valdžioje, neatsižvelgdama į visus Einšteino teorijos aspektus. Kalbant paprasčiau, atėjo laikas, kai tapo akivaizdu, kad tarp kruopštaus kosminio skrydžio parengimo ir keleivinio traukinio grafiko sudarymo yra milžiniškas skirtumas. Kaip bebūtų neįtikėtina, tačiau genialios Einšteino hipotezės, iš dalies sąmoningai, o iš dalies netyčia, dešimtmečius liko šešėlyje ir buvo laikomos genialiojo fiziko fantastiniais suklydimais...

Penkis metus, turėdamas pulkininko laipsnį, dirbau ypatingo slaptumo kosminiame projekte... Man atrodo, kad tuo metu plačios masės tyliai susitaikė su mintimi, kad tabako plantacijos, plastiko miestai ar urano kasyklos Marse arba Veneroje, kaip kad ir vaistinės bei kuro bazės pakeliui iš ten, Mėnulyje, kol kad lieka fantazijos srityje. Mes gi tuo metu karštligiškai dirbome su tuo, ką pavadinčiau iš tikro grandiozinio plano žmonijai pirmuoju žingsniu. Reikėjo iš esmės peržiūrėti visus sąryšius, visus paskaičiavimus, nes mūsų darbas paliko toli už savęs visus ankstesnius eksperimentus. Ir iš tikro, mes neturėjome kuo pasiremti. Nauja matematika ir ne mažiau nauji požiūriai tapo slaptai kuriamos teorijos pagrindu. Mūsų užduotimi buvo ištirti paslaptingą ūką Vėžio žvaigždyne, kuris, pagal anglo Fredo Hoilo, garsiausio ankstesnės kartos astronomo, koncepciją buvo linija tarp materijos ir antimaterijos.

Aš savo noru prisijungiau prie kosminio laivo, specialiai sukonstruoto tam skrydžiui, ekipažo ir buvau gerokai nustebęs, kai sužinojau, kad mane paskyrė vadu...

Jau daug dienų neprisiliečiau prie savo senutės "Remington". Sveikata sušlubavo ir kasdien blogėja. Teks trumpinti savo pasakojimą praleidžiant nereikšmingas detales...

Po to, kai keturių matavimų raketa "Atlantis" iškėlė mus už Žemės traukos ribų ir visa rodė, kad ekipažo narių savijauta yra gera, įjungėme elektroninę aparatūrą ir gavome iš Žemės komandą gerokai padidinti greitį. Ir staiga kažkas įvyko. Juk skridome į priekį naudodami visai naujus būdus. Visai nesiruošiu slėpti to, kad tie būdai nieko bendra neturi nei su keturmatės raketos varomąja jėga, nei su bet kokiu kitu varikliu įprasta to žodžio prasme. Judesį sukeldavo tos jėgų, kurias atrado Ko-Ming-Vėjaus fizika, galimybės. Tegu tai, kas tada buvo slapta, ir pasilieka slaptu, kalbant apie tolimą ateitį. Ar išdrįsiu kalbėti apie mūsų skrydžio detales? Net tai ir padaryčiau, man tektų sunaikinti rankraštį.

Ir visgi negaliu nutylėti, kad pasiekėme greitį artimą šviesos greičiui. Ši detalė, be abejo, neatskleidžia techninių paslapčių, o visa ankstesnių dešimtmečių mokslinė fantastika tiek emociškai, tiek intelektualiai paruošė dirvą tam įvykiui.

Tačiau įvyko katastrofa... 20 m. po to įvykio aš laužiau galvą, kaip tai galėjo nutikti. Metų metus stengiausi kiekvieną laisvą minutę panaudoti skaičiavimams, kurie iš anksto buvo pasmerkti, nes dabar neturėjo skaičiavimo mašinos. Ir vis apie katastrofą susidariau tam tikrą nuomonę. Maiklas Ko-Ming-Vėjus manė, kad jo atrasta chronopoliarizacijos plokštuma pašalins visas abejones dėl greičio ir laiko. Niekas tada rimtai nesvarstė, kad po jau išbrauktų, kaip atrodė, klaustukų gali kilti nauji. Beje, Ko-Ming-Vėjus buvo vienintelis, galėjęs atlikti skaičiavimus iki galutinių išvadų.... Trumpiau, panašiai, kaip prieš 50 m. pirmieji reaktyviniai lėktuvai sprogdino garso barjerą, kad tuo metu atrodė kaip kažkas neįmanoma, taip dabar mes tam tikru momentu (tiesą sakant, apie "momentus" ir kalbos negali būti, tačiau tai paaiškinti be matematinių formulių negalima) pramušėme vadinamąjį Ko-Ming-Vėjaus delta- lygties ekstremumą.

Kaip bebūtų keista, tačiau mus pirmiausia suklaidino iš rikiuotės išėjęs vos ne vienintelis laive senovinis mechanizmas, - ir tai tada, kai naudojomės aparatūra, su kuria lyginant buvusios atominės elektrinės atrodo tarsi žaisliukai.

Su panika mūsų ryšininkas žvelgė į savo kišeninį laikrodį – didelį baltą ciferblatą su puikiais romėniškais skaičiais ir prisukime rankenėle viršuje. Apie tą senelio dovaną mes dažnokai pasišaipydavome. Kad įrodytų nuostabias atsparumo savybes, radistas laikrodį pakabino ant magnetinės sienelės, ant kurios jis kabojo kaip svetimas, tačiau keliantis pagarbą anachronizmas. Kurį laiką jis ėjo su sutrikimais, tačiau tai mes palaikėme nepakankama apsauga nuo magnetinio lauko. Tačiau tai, ką išvydome vėliau, sukrėtė mus tiek, kad kurį laiką pamiršome apie savo tragišką padėtį – kintančiu reguliarumu, tačiau taip sparčiai, kad iškart atkreipė dėmesį, rodyklės imdavo suktis priešinga kryptimi! Kai beatrodytų keista, tačiau tas fenomenas galėjo būti tūkstančius kartų tiksliau užregistruotas laivo prietaisų, tačiau atbulinis senojo laikrodžio elgesys buvo paskutiniu lašu, perpildžiusiu mūsų nuogąstavimų taurę. Mums sumontavo jautrius prietaisus, kurie, susidarius nenumatytoms aplinkybėms, neatitinkančiomis teorijos ir jos pasekmių, turėjo nedelsiant mus sugražinti į Žemę. Laikydamiesi visų atsargumo priemonių, paspaudėme reikiamus mygtukus. Įsitikinome, kad judame atgal. Laiko matavimo prietaisų elgesys nepasikeitė, o radisto laikrodis, nors ir nevienodai, vis dar sukosi į priešingą pusę.

Bėgo dienos ir mes buvome visiškai pasimetę. Kai pagaliau mūsų teleskopuose išvydome Žemę, kontrolinė aparatūra rodė būseną "norma". Tik mums buvo keista, kad lyg užsispyrę tyli visi radijo ryšio kanalai. Radistas buvo visiškai įsitikinęs, kad laivo įranga tvarkoje, o tiesiog neatsiliepia jokios Žemės stotys. Ir net kai išryškėjo žemynų kontūrai, eteryje spengė tyla. Tačiau atsirado galimybė specialios elektroninės įrangos pagalba paskaičiuoti trajektoriją ir nustatyti stabdymo režimą taip, kad automatiškai nusileistume Karibų jūroje į pietvakarius nuo Amerikos sąsmaukos. Mane pasiekė triaukščiai prie teleskopo stovėjusio kolegos keiksmai – jį sunervino, kad prakeiktą Panamos kanalą kažkas tarsi nutrynė nuo Žemės paviršiaus. Tada jo žodžių nesureikšminau, nes susikaupęs laukiau momento, kai įsijungs stabdymo raketos. Quetzalcoatl

Vos nusileidus ant vandens, laivą sukrėtė stiprus smūgis. Per storas, iš lauko pusės įkaitusias kapsulės sienas girdėjosi, kaip verda vanduo. Garo stulpas pakilo maždaug į kilometro aukštį. Laivas lėtai kilo nepermatomoje vandens tamsoje.

Likau gyvas kažkokio stebuklo dėka. Ir man buvo sunku susitvardyti. Elektros maitinimas dingo. Pagaliau pro iliuminatoriaus stiklą švystelėjo saulės spinduliai. Pamačiau negyvus mano bendrakeleivių kūnus – iš jų ausų ir nosies tekėjo kraujas...

Visos mano pastangos nustatyti ryšį trumpabangio siųstuvo pagalba buvo nesėkmingos. Teko įjungti hidraulinius presus, kad atidaryčiau viršutinės besisukančios sekcijos liuką. Taip ir žagtelėjau iš nuostabos, kai pamačiau, kad esu tik už kilometro nuo smėlėto palmėmis apaugusio kranto, kuriame būriavosi tūkstančiai žmonių. Už jų be vargo įžvelgiau esant miestą. Jo terakotinius, baltus ir pilkus rūmus ir šventyklas...

Iš visų pusių skubėjo žmonės prabangiais ir ryškiaspalviais drabužiais, pasipuošę auksu ir blizgančiais brangakmeniais, galvos apdangalais su puošniomis plunksnomis...

Tikriausiai dar niekada žmogus nebuvo pajautęs tokio vienatvės jausmo, kuris apėmė mane. Sudužusiame laive, alkstantis ir trokštantis, toli nuo jūros kelių, vis dar turi trupinėlį vilties, tikėjimo savo laiminga žvaigžde ir įtemptai žvelgiantis į horizontą, tikėdamasis ten išvystant bures arba dūmus. Aš neturėjau ko tikėtis, nebuvo to šiaudo, už kurio užsikabinęs galėčiau grįžti į ankstesnį gyvenimą...

Tūkstančiai akių neatsitraukdamos stebėjo mane. Galva sukosi tarsi išgėrus. Ir vis tiek drąsiai išplaukiau iš negilaus vandens ir nuėjau tiesiai į manęs laukiančią minią. Mano gyvenimas bet kurią akimirką galėjo būti nutrauktas apnuodytos strėlės, bumerango arba paprasčiausio aštraus akmens. Tačiau mano nuogąstavimai buvo veltui. Aš pajutau, kad mano visomis spalvomis raibuliuojantis kombinezonas magiškai veikia čiabuvius ir saugo mane nuo bet kokio užpuolimo.

Kai pasiekiau krantą, minia prasiskyrė prieš mane ir krito ant kelių. Buvo nepakenčiamai karšta, įkaitęs oras judino palmių viršūnes. Nusiplėšiau nuo galvos šalmą ir sviedžiau jį ant smėlio į krūvą sudžiūvusių jūros žvaigždžių. Ir tada krantu nusirito lengva dejonė. Lėtai stiprėdama, ji perėjo į džiugius šūksnius, savo ritmu primenančius grigališkąsias giesmes. Iš klūpančios minios išėjo vyras puikiu plunksnų apdaru ir ilgu drabužiu. Besiraitydamas šokiu, jis išrėkdavo tūkstančių pakartojamą žodį, nuo tada tapusį mano vardu: "Kecalkoatlis, Sparnuotoji gyvatė""

 

Trumpas epilogas

O'Hara baigė savo pasakojimą. Kelios tylos sekundės atrodė tarsi amžinybė. Tada jis pakėlė akis. Ir jose išvydau užspeisto žvėries, laukiančio neišvengiamos žūties, baimę. Tą vakarą jo daugiau neklausinėjau. Vėliau jis man papasakojo, ką išgyveno vėliau. Apie tą sukrėtimą, kurį sukėlė žmogaus iš ateities, paklydusio laike, užrašai. Apie tai, kad gavo laišką, kviečiantį grįžti į JAV. Apie savo apsisprendimą pasislėpti vienuolyne.
- Man tai buvo vienintele išeitimi – tiesiai pasakė jis.

Sutikdamas linktelėjau galva ir uždėjau ranką jam ant peties. Reikėjo skirtis. Kai vienuolyno durys užsivėrė už manęs, pasijutau labai vienišas, tarsi tas nepažįstamasis, kuris, pralėkęs daugelį laiko spiralių, ėjo saulės apšviestu krantu į spengiančią nežinomybės tylą pasitikdamas savo likimą.

Komentarai

*) Trapistai - žr. >>>>  

Susiję straipsniai:
Baltojo dievo pasirodymą
Naska linijas (Peru)
Baltojo bizono pranašystę
Žmonių aukojimas actekuose
Pasaulis po mūsų kojomis

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Uras kitaip!
Sparnų prisilietimas
V. Lobovas. Įsimylėję
Marsiečio nuotykiai Rygoje
V. Baalis. Eksperimentas
Janušas A. Zaidelis. Riba
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
Andrejus Anisimovas. Arka
P. Adams. Senamadiška muzika
Igoris Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Aleksejus Jašinas. Sizifas
Anatolijus Radovas. Georkas
R. Zelazny. Loki kaukė
Diana Butkienė. Dalia
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė