Anatolijus Radovas. Georkas  

Apie autorių

Anatolijus Radovas – poetas, rašytojas, nerealiztinės prozos žanro atstovas. Gimė 1978 m. Nevinomysko mieste (Stavropolio krašte). Spausdinosi laikraštyje „Masarakš! Išvirkščias pasaulis”, ir daugelyje kitų fenzinų bei žurmalų. Pagrindinis projekta: „Atstumtasis“. Karštas teroristų Rytų Ukrainoje rėmėjas ir Putino garbintojas – vienu žodžių, praplautų smegenų. Bet siūlau fragmentėlį jo kūrybos.

Jį vadino Georku. Jo vardas buvo užrašytas ant metalinės plokštelės, pritvirtintos prie sidabriškos striukės kišenės. Kita jis dar tebesiaiškino.

Atsipeikėjęs Georkas nieko neprisiminė, net kas jis yra. O atsipeikėjo paslikas ant grindų. Tiesiai virš galvos karštligiškai mirkčiojo užrašas „Susidūrimas“, galvoje gaudė. Jis sunkiai atsistojo ir apsidairė. Greta gulėjo Smetovas. Tai Georkas sužinojo pagal tokią pat kaip ir jo emblemą ant sidabriškos striukės. Porininkas buvo negyvas. Aplink mėtėsi nuolaužos to, kas kažkada sudarė vientisą „vidinę kosminio laivo apdailą“.

Georkas nutempė Smetovo kūną į 7 skyrių ir suprato, kad liko vienas.

Valandai praėjus po susidūrimo įsijungė avarinė sugražinimo į Žemę sistema. Pranešimas apie tai sumirksėjo žalia šviesa vietoje pranešimo apie avariją. Taip Georkas sužinojo, kad jis iš Žemės.

Jis ilgai vaikščiojo po kosminio laivo skyrius. Po susidūrimo laivo vidų išvertė atvirkščiai. Ant grindų mėtėsi sutraukytos oro tiekimo sistemos, į šukes sudaužyta įranga, po kojomis traškėjo stiklas. Georkas atidžiai peržengdavo besimėtančius daiktus, kartais pasilenkdamas, pakeldamas ir apžiūrėdamas ką nors.

Komandos skyriuje Georkas aptiko nedidelį stačiakampį daiktą. Tokie pat mėtėsi visur. Georkas jį atidarė. Baltame fone dailūs juodi išraitymai. Georkas prisimerkė, įsižiūrėdamas į smulkius ženklus.

„Menu akimirką žavingą: Tu sušvitai man akyse, Lyg burtas nykstąs paslaptingai...“ – nustebęs perskaitė Georkas. Taip jis sužinojo, kad moka skaityti.

Jis prisėdo ir perskaitė visą Puškino tomelį. Atsivertė pirmąjį puslapį.

- Tai eilėraščiai, - sau tarė Georkas ir atsikėlęs ėmė rinkti visus stačiakampius daiktus ir dėti į krūveles.

Georkas ėmė skaityti beveik be pertraukos. Skaitymą pertraukdavo tik apmąstymais.

„Smetovą reikia palaidoti, - mąstė jis, užvertęs eilinę knygą. - Tačiau kaip tai padaryti kosminiame laive? Niekaip. Atleisk, Smetovai, teks tau pagulėti 7-e skyriuje. O kai grįšim į Žemę, mes tave palaidosim kaip pridera“.

„Smetovas Žemėje tikriausiai turi šeimą, - tebemąstė Georkas. – Man teks jai pranešti apie žūtį... O mano šeima? Kas, jei neparskrisiu? Kas, jei laivas suirs? Ne, privalau nuskristi. Dėl jų, savo gimtųjų“.

Kažkaip Georkas aptiko laivo techninių sistemų žinyną ir pagal jį pabandė atstatyti informaciją kompiuteriuose, tačiau tie buvo taip smarkiai pažeisti, kad visai nereagavo nei į komandas, nei į atstatomąsias programas. Kurį laiką pasikankinęs, Georkas metė beprasmį užsiėmimą.

„Kiek laiko iššvaistyta, o naudos jokios, - svarstė jis, žvelgdamas į iliuminatoriaus bedugnę. – kas kita – Balzakas ar Tolstojus. Viskas apie svarbiausia, apie žmogų. Apie tas, kas jo viduje, o tai ne programėlės kompiuteriams“.

„Vadinasi, taip – mąstė Georkas, nervingai žingsniuodamas po 5-ą sektorių, - laivas susidūrė su kažkokiu kosminiu kūnu. Smetovas žuvo, o aš išgyvenau. Ir tai tokiu greičiu! Viešpatie, taigi man tiesiog pasisekė. Na, praradau atmintį, bet velniai su ja. Svarbiausia – gyvas, o prisiminti padės knygos“.

„Apie tai, kad niekas nesugrįš… – Georkas užvertė eilinę knygą. – Ne, Blokas pernelyg liūdnas. Nesugrį, hm. O aš grįšiu. Ne tam išgyvenau, kad dabar pasitraukčiau. Ten, Žemėje, manęs laukia. Neveltui mus su Smetovu į tokią tolybę siuntė. Nors, kita vertus, į tą tolybę mes taip ir nenuskridome. Ir viskas kažkokio šlamšto gabalu, pasitaikiusiu mūsų kelyje. Ir ką man ten Žemėje pasakys? Ko grįžai? Štai Smetovas žuvo kaip tikras didvyris, o tu Georkai – bailys. Bet aš nekaltas, kad gyvas likau. Tiesa, aš tame laive tarsi žuvis konservų dėžutėje, nuo manęs niekas nepriklauso. Lekiu sau tuštumoje ir knygas skaitau“.

Laikas lėkė kartu su laivu per kosmoso erdves. Georkas perskaitė viską, kas buvo 5-e sektoriuje, ir ėmėsi iš naujo skaityti labiausiai patikusias knygas.

„Jei tai asmeninė Smetovo biblioteka, o aš taip mėgstu skaityti, vadinasi ir aš privalėjau turėti biblioteką. Bet kur ji? Gal laivo priekio sektoriuose? Tačiau iki jų neprasibrausi. Tiksliau, juos visai sumaitojo“. Georkas patrynė kaktą. Tai darė žmonės knygose.

Jis ilgai žvelgė į iliuminatoriaus tamsą.

„Žeme, kaip tu toli, bet per pasaulius lengva...“ – šmėkštelėjo galvoje. Taip Geokas sužinojo, kad gali kurti eiles.

Visą dieną jis bandė užbaigti ketureilį.

„Žvaigždžių slėniais teku į tave... – priblokštas Georkas sustingo. – Taip, taip, taip! Dieve, kaip tai puiku!”

Visą naktį jis klajojo po laivą, vis dar netikėdamas, kad sukūrė tokį puikų ketureilį. Koridorių prieblandoje jis jį šnabždėjo vėl ir vėl, stebėdamasis, kad taip pavyko.

Ryte jis vėl sušnabždėjo savo ketureilį. Iš vakarykščio džiaugsmo nieko neliko, jį apėmė tik pasitenkinimas, kad sukūrė eilėraštį. Tačiau ir to Georkui pakako. Tapo ne taip liūdna, tarsi jis atrado pasaulį, kuriame vienatvė tėra tik viena laimės būsenų. Georkas pabandė sukurti dar ką nors.

Netrukus pas jį susikaupė pakankamai eilėraščių. Jis juos užrašinėjo pas Smetovą rastu pieštuku knygų paraštėse.

„Nejaugi aš poetas?! – pasididžiuodamas svarstė Georkas. – Tikriausiai Žemėje tokie kaip aš yra labai gerbiami. Štai grįšiu ir... kas tada? Išleisiu, kaip ir pridera, knygą. Rinkinį. Ir žmonės skaitys eiles. Ir žavėsis jų grožiu. O aš vis kursiu naujas ir dovanosiu jas žmonėms. Kokia tai bus laimė dalintis savo kūryba...“

Kai sumirksėjo užrašas „Suartėjimas su Žeme“, Georkas veidu prisiplojo prie vieno iš iliuminatorių gėrėdamasis vaizdu.

Pasienio robotai Plutone laivą nustatė kaip „savą“. Laivas įlėkė į Saulės sistemą puse šviesos greičio ir nelėtėdamas skrido prie Žemės. Kai po poros minučių iš karinio kreiserio „Uralas“, kursuojančio prie asteroidų juostos, nustatė, kad laivas ir nemano stabdyti, o dar ir yra pažeistas, kaip nuo kalno nusiritusi konservų dėžutė, numušti jį jau buvo per vėlu. Per kitas minutes nusprendė virš Žemės įjungti apsauginį jėgos tinklą, skirtą stambių asteroidų trupinimui. Iki tol jis buvo įjungtas tik kartą, kai Enkės kometa*) nelauktai pakeitė trajektoriją ir pasuko į Žemę tarsi įsiutusi liūtė. Tada įjungimas iššvaistė begalę strateginių energijos atsargų. Tačiau dabar pasirinkimo nebuvo. Tinklas apjuosė Žemę.

Laivas pro jį prasmigo tarsi per marlę – ir jau smulkiais, pavojaus nekeliančiais gabalais krito ant Žemės paviršiaus.

Mažas berniukas pakėlė ploną metalinę plokštelę ir apsidžiaugęs radiniu kiek kojos neša nudūmė namo.

- Tėti! Tėti! – sušuko jis, įlėkęs į prieangį. – Žiūrėk, ką radau.

Tėtis apžiūrėjo emblemą ištiestoje sūnaus rankoje. Tada paėmė ir padėjo ant stiklinio staliuko. Kambario viduryje susiformavo holografinis senioko su burtininko kepure vaizdas.

- Kompi, - tarė tėtis, - pažiūrėk, kas tai?

Holograma kuriam laikui sustingo.

- Taip, yra. – seniokas pradėjo. – plokštelė naudota kaip emblema. Užrašas „GEORK“ reiškia: „Geo“ – Žemė, o RK – robotas-krovėjas. Tokių robotų partija sukurta prieš daug metų. Beveik visa partija pripažinta netinkama tikslinei eksploatacijai ir buvo sunaikinta.
- Vadinasi, tai raritetas ir kažko vertas? – paklausė tėtis.
- Manau, kad taip.

Tėvas pažvelgė į sūnų.

- Sūnau, - jis plačiai nusišypsojo. – Atrodo, kad norėjai apsilankyti Akvaparke?!


*) Enkės kometa (2P/Encke) – trumpaperiodė kometa (3,3 m), pavadinta J.F. Enkės garbei, kadangi jis, išnagrinėjęs kelių kometų orbitas, 1819 m. nusprendė, kad tai ta pati periodinė kometa. Pirmąkart ją 1786 m. atrado P. Mešenas. Kaskart priartėdama prie Saulės ji vis labiau yra ir jau kelis kartus buvo prognozuojama, kad tai bus jos paskutinis priartėjimas. Kitas artimiausias jos pasirodymas – 2020 m. liepos pabaigoje.
Su Enkės kometa siejami meteorų spiečiai: Tauridai (matomi rugsėjį-gruodį) ir „dieniniai“ Beta-Tauridai (birželio-liepos). Taip pat yra iškelta hipotezė, kad Tunguskos meteoritas buvo stambi Enkės kometos nuolauža.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
J. Zaidelis. Avarija
S. Lemas. Gera pyla
Kosmoso musės ir musytės
Gyvenimas vietoje gyvenimo
Elena Pervušina. Panoptikonas
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
A. Azimovas. Neįprastas draugas
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
N. Chrapovas, A. Sapunkovas. Trimurti
A. Anisimovas. Mažas papildymas oficialiai istorijai
Š. Vročekas. Siaubingas mechaninis Džono Kerlingtono žmogus
B. Rudenko. Medžioklė su licenzija
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
S. Loginovas. Olandiškas sūris
S. Lemas. Setauro medžioklė
Sergejus Chortinas. Radinys
Pavelas Michnenko. Etiketas
Janušas A. Zaidelis. Riba
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė