Sviatazaras Zlatarovas
"Protėjaus" operacija (iš bulgarų kalbos)

Apie autorių

Sviatozaras Asenovas Zlatarovas (1926-1992) – bulgarų rašytojas, vertėjas ir literatūros kritikas. Parašė romaną "Andronika", apsakymus "Avanpostas", "Protėjaus atvejis".

- Andronika!.. Andronika!.. Kelkitės. Mes beveik atvykome.
Reikia ištrūkti iš miego spiralės, vienu metu atverti visus suvokimo kanalus.
- Andronika? O kas ji tokia?
Pergalinga muzika budino keleivių, panardintų į tolimo skrydžio belaikiškumą, sąmonę.
- Andronika! Taigi tai aš! – nusipurtė ji. Ir prieš atsimerkdama pajuto, kaip kažkoks nerimas sutvarkė pasaulį, viską sudėliojo į vietas. Egzaminas!

Profesoriaus užduotyje nebuvo nė vieno nereikalingo žodžio: "Vyksti į Faroso salą. Ištiri "Protėjo" atvejį ir nedelsdama pateiki išvadą. Atėjo laikas patikrinti tavo savarankiškumą".

Jokių paaiškinimų, jokių lentelių. Jokių kišeninių loginių paaiškinimų. Kas per sala, kuriame planetos gale ji yra – galima buvo tik spėlioti... Taisyklė skelbė: brandos atestato egzamino metu negalima naudotis jokiais žinynais. Ir užduotį tau pakiša neperspėję – kaip paprastai būna ir gyvenime. Pagal seną tradiciją, instituto pasiuntiniai išlikdavo inkognito. "Andronika!" – nei iš šio, nei iš to atėjo jai į galvą, ir būtent taip ji dabar buvo užregistruota laivo žurnale.

Ji galutinai atsigavo, pasirengė. Pulsas pagreitėjo, pasiekdamas normą, paskleisdamas žvalumą ir neramumą. Pirmyn, Andronika, praplėšk vokus ir, kaip užkietėjęs detektyvas, būk maloni aplinkiniams. Atsimink taisyklę: "Šypsena padeda renkant pirminius duomenis".

Greta jos savo stiklinėje kabinoje suposi kaimynas. Toksai storuliukas užsimiegojusiu veidu. Ji jam nusišypsojo.
- Aha! Ir jūs prabudote. Dabar pažvelkite pro iliuminatorių, - tarė jis paslaugiai. – Matote! Kokia geltona salelė. Tarsi šiltnamyje subrendęs melionas...
- Greičiau primena milžinišką saulėgrąžą, - ji atsiliepė meiliai. Storulis sumirksėjo.
- Ach jūs, šaunuoliai, romantikai... juk mūsų laikais galima išnaršyti visą galaktiką be jokių romantiškų jausmų. O juk kadaise buvo kitaip: bangų mūša ir raketų riaumojimas. Buvo, tačiau dulkėm nuklojo... Dabar tik lengvas traškėjimas ir muzika.

Andronika veide pavaizdavo susidomėjimą.
- Štai skridome, tačiau argi tai skrydis? – nesumišęs tęsė palydovas. – sulendi į kabiną, tavia užhermetina, užmigdo, pūkščia galingi vargonai, prikimšti harmonijos. Kelios minutės iki nusileidžiant, malonėkite prabusti. Kad laivas blaškosi iškreivinta erdve ir suspaustame laike, kad žiūrėk, jei kas, ir pavirs purpurine žvaigžde – tai tavęs tarsi ir neliečia. Nebent kartais hodroįranga sutriks, tai lūpose liks chemikalų prieskonis... o juk kadaise žmonės keliavo žingsnis p žingsnio.

Na ir plepys! Būk išsilavinusi, Andronika! "Kiekvienas turi teisę tam tikram silpnybių laipsniui".
- Tačiau ir dabar kiekviena kelionė prasideda ir pasibaigia tam tikru pasivaikščiojimu, - meilikaudama pastebėjo ji. - Štai mudu kalbamės, o patys supamės kabinose, tarsi karavelės denyje.
- Oho! Ar tik jūs kartais ne... studentė, studijuojanti filosofiją?
- Taip, ... kažkas panašaus, - vos neprisipažino ji. - Ir tikriausiai, nuo nukvakusi nuo zubrinimo, nusprendėte pailsėti Farose?
- Hmmm, taip. O jūs kokias reikalais? Dirbate čia?

Jis tarsi laukė šio klausimo ir iškart ėmė pasakoti. Tarnaujančių Farose vienas-du, ir suskaičiavai; ir jis vienas jų. Jo profesija reta – tiria senąsias kultūras. Tad jo čia laukia įdomūs tyrinėjimai, tik problemėlė: jis nepasiruošė vietinėm sąlygom, tad pradžioje jam nebus lengva. Ir taip toliau, ir panašiai.

- Pažvelkite, pažvelkite! – pertraukė jis pats save. – Jau skrendame virš miesto. Dabar visi miestai vienodi: viskas nušlifuota, nudailinta. O šiame miestelyje dar tebėra senos antenos, vamzdžiai, elektros apšvietimas. Net dūmelis plevena virš stogų... Tačiau jau laikas išlipti. Leiskite atsisveikinti. Kaip senovėje sakė: kiekvienam savo.

Pagaliau plepys dingo. Mechanika nunešė istoriką link išėjimo: jo numeris buvo pirma Andronikos. Jos širdis gaudė. "Paskubėkite į pagalbą: matematinė psichologija, paleokibernetika ir biošachmatai. Aukščiau galvą, Andronika, tavęs laukia pirma rimta užduotis. Pažvelk į veidrodį. Apsimesk nerūpestinga, savimi pasitikinčia – dabar susitiksi su vietine valdžia!"

Milžiniškas kosmodromas užgriuvo garsų lavina. Kažkas minioje mostelėjo jai. "Keista, kodėl neslopina?" – mintyse pasipiktino ji, skverbdamasi pro minią link tebemosuojančio jai ranka.
- Andronika? Ar tik ne jūs... atvykote dėl...
- "Protėjo" nutikimo? Aš Andronika.
Slaptažodis-vardas nereikalavo papildomų paaiškinimų.
- Geros dienos. Prašau pro čia. Aš vėliau supažindinsiu su tuo įvykiu. Apibūdinsiu detales.

Pasitempęs, tvarkingai nusiskutęs, išlavinti rankų judesiai. Veido bruožai taisyklingi iki nuobodumo, tarimas įkyriai aiškus. Matyt, taip kalbama šioje salikėje? Pojūtis, kad repetuojama istorijos pamoka. Kiek jam metų? Ar vedęs? "Žmogui tiek metų, kiek rodo jo individualus indeksas. Nesileiskite suklaidinama taikomosios kosmetinės fantastikos!"
- Kaip čia pas jus triukšminga!
- Čionai, čionai.
- Klausykite, argi negalima įrengti slopintuvų? Maniau, kad jie privalomi visoje planetoje... Taisyklė nr. 2 apibrėžia triukšmą kaip...
- Nėra jų čia, nėra. Čionai.
- Manau, pernelyg skubate. Argi nervingas ėjimas neuždraustas higienos reikalavimu nr. 13? – šiaušėsi Andronika. – O, kokia keista mašina!

Pasitinkantysis kiek pasuko į šoną savo idealiai taisyklingą nosį: - Elektrokaras lagaminams. Senovinis daiktas. Čia beveik visi senoviniai.
- Pažvelkite, pažvelkite! – stebėjosi Andronika. – Štai tas žmogus bagažą kelia pats.
- Viską vėliau jums paaiškinsiu.

Andronika kaip įbesta sustojo priešais kažkokius girgždančius judančius laiptelius:
- Nejaugi drįsite atsistoti ant tų vikšrinės juostos?
- Eskalatoriumi patogiausia pasiekti miestą, - pasitinkantysis tai pasakė tokia intonacija, tarsi išreikštų giliausią išmintį.

Tokį eskalatorių Andronika regėjo tik paleotechnikos atlase. Miestas priešais ją skleidė triukšmą, kuriame laikas nuo laiko išsiskirdavo atskiri garsai: klaksonai, varikliai, švilpukai, akmens ir metalo žvangesys. Tik dabar ji suprato, apie ką kalbėjo jos bendrakeleivis, kai sakė, kad nepasiruošė vietos sąlygoms.

- Keistas miestas... Nenumaniau, kad mūsų planetoje...
Sutinkantysis ją pertraukė:
- Dėl tyrimo interesų privalau iškart pateikti duomenis apie padėtį. Aš nustačiau, kad jums įspūdį padarė ir vietiniai triukšmai, ir pats mūsų gyvenimo stilius. Farosas – kurortinis centras. Ia visi dalykai senoviniai, iš 20 a. antros pusės. Viskas užkonservuota arba atstatyta. Jums, žmonėms iš nuėjusių amžių, kartais nusibosta puikiai įrengti miestai, nikeliuotos aikštės, išlyginti laukai, sintetiniai parkai, vilus tarp filtruoto jūros vandens. Vieną dieną mąstantys šaldytuvai ir kalbantys dulkių siurbliai tampa nepakeliami. Nėra lengva nuo gimimo iki mirties suptis pneumatiniame lauke, kuris nuspėja norus, sutrumpina atstumus, išsluoksniuoja laiką. Anksčiau ar vėliau užeina nuovargis nuo jėgų pertekliaus, atslenka neurozės, atsiradusios dėl pastangų, nesutinkančių pasipriešinimo. Štai tada gydytojai ir skiria poilsį Farose.

Andronika klausėsi aiškinimo, o tuo metu spiraliniai laiptai leidosi į gatvę. Lengvas vėjas nešė keistą deginamos anglies kvapą.
- Supratau. Tarsi koks gydomasis draustinis.
- Taip, jį įsteigė senai, prieš kelis amžius. Tuo metu laukinės gamtos ir pėdsakų jau nebuvo. Tačiau klestėjo, augo ir steigėsi miestai. Norint pastatyti tokį miestelį, teko rinkti senovinės buities rakandus visoje planetoje. Šiuolaikinė technika čia griežtai uždrausta. Net miesto sargai už miesto ribų palieka skraidymo aparatus ir ginklus. Vienas vienintelis Kvestorius turi teisę nešioti senovinį pistoletą, o ir tai dėl besiilsinčių smalsumo... Žmonės į čia veržiasi, kad patys galėtų atsidaryti duris, patys vairuotų mašiną. Suplaukia, kad išgirstų senai pamirštus žavius variklių garsus, įkvėptų benzino garų aromatą. Žmonės čia ilsisi mėnesį ir ilgiau. Pradžioje jiems sunku, tačiau vėliau kiekviename prabunda senieji instinktai, snaudžiančios biologinės galios. Vietinė aplinka veikia palankiai, pacientas sutvirtėja kūnu ir siela, tad medikams nelieka nieko, o tik konstatuoti neabejotiną sveikatos pagerėjimą.

Jiems besileidžiant į gatvę, triukšmas darėsi vis labiau nepakeliamas. Andronika žvalgėsi plačiai atmerktomis akimis. Štai ji, užmirštoji senovė! Tarsi atgijo istorijos vadovėlio puslapis ir ji, Andronika, netikėtai pasijuto įtraukta į kažkada egzistavusio miesto stereonuotrauką.

Aplinkos neįprastumas panaikino bet kokį atsargumo jausmą. Ji palietė ranka kišenėje esantį prietaisą, kurį nešiotis turėjo teisę visi instituto auklėtiniai – universalųjį nukenksmintoją. Jis paralyžiuodavo robotus ir nuramindavo žmones... Vadinasi, šiame miesteliūkštyje tik ji ir dar Kvestorius su savo senovine šaudyne galėjo pasigirti ginklu. Tad drąsiau, Andronika!

- Tačiau čia kyla kitos problemos, - vėl pasidirbo melodingas jos palydovo balsas. – sy praeitimi negalima žaisti ir būti nenubaustu. Žmoguje daugybė įvairių sluoksnių. Ir žmogui, patekus į senovinę aplinką, jie atgyja. Tad ųtai, "Protėjo" atvejis ir jo...

Jis nebaigė sakyti. Jie artinosi prie eskalatoriaus galo. Andronika, nepratusi prie primityvaus įrenginio ritmo, nušoko, susvyravo ir matyt būtų tėškusi žemyn, tačiau jos palydovas sureagavo neįprastai greitai ir ją prilaikė. Ir tuo metu Andronikai iš kišenės iškrito tas prakeiktas nukenksmintojas, pašokčiojo šaligatviu ir nusirito asfaltu. Jos palydovo ranka staiga nepaprastai pailgėjo, uždengė ginklą, pagriebė jį ir, taip pat nenatūraliai tiesiog Andronikos akyse vėl susitraukė iki normalios rankos. Nukenksmintojas tarsi pats savaime vėl atsidūrė Andronikos kišenėje. Andronika atsisuko į palydovą.... Tačiau jo jau ir pėdsakų nebuvo!

Šūksniai privertė ją atsisukti. Triukšmingai žemyn laiptais skubėjo kažkokie vyrukai.

- Laikykite jį! Štai jis, kyburiuoja virš jūsų! Čiupkit jį! – šaukė jie kiek gali. Į priekį išsirovė dičkis galinga krūtine ir kūnui derančiu bosu. – Ramiai! Ei tu, leiskis žemyn! Greitai!

Visi rodė kažkur aukštyn. Dičkis irgi mosavo ranka priešais save. Rankoje blykčiojo pistoletas. Tai buvo Kvestorius! Andronika pažvelgė aukštyn ir aiktelėjo: ore sustingęs, tarsi būtų su tobuliausiu skraidymo aparatu, kabojo jos palydovas, ir ne tiesiog kabojo, o rodė į ją, Androniką, ir kažką bandė pasakyti.

- Ei, jai vienintelei paaiškinsiu aplinkybes.
- Pasiduok Protėjau! Kitaip tave nukenksmins!
- Baidyklė! Dulkių siurblys! Kvestoriau, šauk!

Kvestorius mostelėjo galva ir suriaumojo:
- Ramiai! Leiskis arba šaunu!

Driokstelėjo švis. Viršuje, ten, kur gatvę dengė skaidrus kupolas, nuskardėjo sudaužyti stiklai. Neįprastas Andronikos palydovas, tarsi milžiniškas šikšnosparnis, atliko keletą viražų be garso ir išnyko, išskrido pro kažkurią išmuštą skylę kupole. Tada Kvestorius pastebėjo ginklą Andronikos rankoje.

- Turėjai nukenksmintoją ir nepasinaudojai! – pasipiktino jis. – Kas leido nešiotis paraližuotoją? Tu to niekšo bendrininkė! – ir jis dūrė pirštu aukštyn, į dangų, kur išnyko tasai, kurį jis pavadino niekšu.
- Aš Andronika. Liaukis rėkti ir pasiaiškinkite. Kas čia vyksta?

Kvestorius tarsi susidūrė su nematoma kliūtimi.
- Andronika! Tu? "Protėjo" nutikimo tyrėja? Ach, motina Galaktika, kiek dar iš Centro pas mus siūs nepatyrusius stažuotojus! Kad mokytųsi kibernetinės diagnostikos ant mano kupros! Klausyk, Andronika. Aš turėjau jus sutikti. Aš! Tačiau tas gudragalvis Golemas sugebėjo apsimesti sutinkančiuoju!

Kol Kvestorius sakė savo pasipiktinimus, Andronika tiesiog degė iš gėdos. Kibernetinė diagnostikė ir nesugebėjo atpažinti pirmajame sutiktame paprasto roboto!

Eskalatorius atnešdavo vis naujus smalsuolius. Kažkas suklupo, užgriuvo ant Kvestoriaus, ir tasai, netekęs pusiausvyros, nugriuvo nuo šaligatvio tiesiai ant važiuojamosios dalies. Lėkęs autobusas tikriausiai būtų sutraiškęs jį, tačiau akimirksniu iki to momento švystelėjo žaibas. Ugninė lėkštė trenkėsi į asfaltą. Akimirksniu iš jos išsklido spinduliai, nustumdė riaumojančias mašinas ir iškart pasimetęs valdžios atstovas buvo pastatytas ant šaligatvio krašto. Prieš Androniką ir Kvestorių vėl pasirodė Protėjas su savo ledine šypsena.

Visi sustingo.
- Nepulkite manęs! Eisiu su ja, - tarė jis.
Kvestorius kunkuliavo iš pykčio:
- Tu... tu pažeistas! Visas tavo re... relė reikia perkonfigūruoti. Tu nepasigaili žmogaus!
- Nesikėsinkite į mano kontaktus!
Andronika pabandė įsiterpti:
- Kvestoriau, jis visai neagresyvus; jis ką tik išgelbėjo tau gyvybę.
- Šauk, Kvestoriau! Ar lauki, kol šis šaunuolis mus visus pavaišins elektros šoku? Jis tyčiojasi iš mūsų! – šaukė nekantrūs balsai. – Ei tu, trauk paralyžiuotoją Ir šauk! O tu užsičiaupk, pabaisa!

Sumišusi Andronika išsitraukė ginklą:
- Atgal, o tai netrukus visi užmigsite!

Grasinimas paskendo visuotiniame tarškėjime. Neabejotinai pasimetęs Kvestorius pistotė nukreipė į Protėjo krūtinę ir paspaudė gaiduką. Pasigirdo trenksmas, švystelėjo elektros kibirkštis. Protėjas pasilenkė, susikūprino ir akimirksniu pasitraukė. Sidabrinis upelukas prasimušė grindinio plyšiais ir gyvai burbuliuodamas išnyko po žeme.

Kvestorius vis dar karščiavosi, priekaištaudamas Andronikai:
- Aš dar pranešiu, kam reikia! Už tai atsakysi! Nusikalstamas neveiklumas!
- Už viską atsakysi tu, ypač jai jį pažeidei. Laikas nusiraminti. Reikia iš čia eiti ir pakalbėti vieniems. Vis dėlto privalote kai ką paaiškinti.

Kvestorius iškvėpė visą orą:
- Prašau visus skirstytis. Incidentas baigtas. Nusikaltėlis nukenksmintas.

Jie sėdėjo kažkokioje keistoje įstaigoje, kurią Kvestorius pavadino "kavine". Kvailiausias dalykas joje buvo, kad aparatai laukė, kol bus paspausti mygtukai blizgančiose panelėse, ir nepriėmė komandų nei mintimis, bei balsu. Kvestorius kaip ir nurimo ir davė reikiamus paaiškinimus. Protėjas, tobuliausias superrobotas, turėjo daugybę gerų savybių: skaitė mintis, skraidė, pagaudavo ryšio priemonių signalus. Jį į miestą nelegaliai įsivežė daktaras Fokas. Net atostogų metu daktaras nenorėjo nutraukti savo darbų su laiko teorijos daugtaškiais ir kableliais. O prieš kelias dienas daktarą Foką rado be sąmonės ir paralyžiuotą. Kai profesorių atgaivino, jam pasireiškė ištrintos atminties simptomai. Vieninteliu galimu kaltininku galėjo būti Protėjas, kuris tarsi į žemę prasmego. Kol pagaliau pasirodė kosmodrome apsimetęs pasitinkančiuoju.

- Bendrai paėmus, tai ištisa istorija. Pažeistus robotus reikia nedelsiant sunaikinti. Už miesto saugumą atsakau aš... Ir man nelabai aišku, kam Centrui reikalingas tas tyrimas, tuo labiau visokių nepatyrusių ekspertų. Matyt, man atrodo, išeiti į atsargą. Seniai jau nusibodo, įkyrėjo šis miesčiūkštis, pilnas nieko neveikiančių neurotikų... Ach, jei mano rankose būtų gravitoplanai, anihiliatoriai, tolimo veikimo oksigeno spinduliai – ką ten spinduliai, kad nors užsigulėjusi kišeninė loginė mašina – kokią medžioklę čionai surengčiau! Persekiočiau jį kaip laukinį šerną, siundyčiau elektroniniais skalikais tol, kol jo mąstančios molekulės neištikštų ant šaligatvio...

- Na, vėl įsijautėte. Neabejoju, būtent taip ir elgtumėtės. Tačiau ir be viso šito jūs jį tikriausiai pažeidėte ir jis kažkur smėlėtose dykumose ar gletčeruose išsilaižo žaizdas. Elgiatės kaip gilios senovės nevaržomas šerifas.
- Tačiau pagaliau supraskite, kad jis vos nepribaigė daktaro Foko! O dabar jis dėmesį nukreipė į jus. Tos mašinos gudrios, kaip lapės.
- Vis tik manau, - su pedagoginiu nuoseklumu pareiškė Andronika, - kad žmogaus kūriniai ur esmės yra mūsų draugai ir reikalauja nuolankumo sau. Draudžiu bet kokį persekiojimą. Prisiimu visą atsakomybę.

Kvestorius tarsi ir laukė šių žodžių. Jis nedelsdamas atsistojo, pasiteisino neįsivaizduojamu užimtumu ir pasišalino. Tačiau išeidamas jis vis tik nesusilaikė:
- Tu, mergaite, dar pamąstyk, kas ir kaip. Savo įgaliojimus viršijate, taigi. Ir dėl to pasigailėsite. Su robotais juokeliai blogai baigiasi. O aš pats, kaip suprantate, nusiplaunu rankas. Leiskite atsisveikinti.

Andronika liko viena svetimame mieste, neurotikų sankaupoje, su savo kaip stažuotojos patyrimo stoka. Viena buvo aišku – būtina susitikti su apsukriu ir nenumaldomu Protėju, išklausinėti jį be pašalinių ir pačiai nuspręsti, ar jis pavojingas žmogui. Tačiau kaip rasti Protėją?

Pasikėsinus į jį, po visų jo neįsivaizduojamų transformacijų, ar nebus pažeista unikalaus roboto schema? O gal jis iš tikro tapo agresyvus ir pavojingas? Tačiau kur jo ieškoti? Melsvu dūmeliu aptrauktame danguje ar po karščiu alsuojančiu asfaltu?

Nebuvo pagrindo ramybei, archeologinėms ar turistinėms ekskursijoms. Pirmos valandos Faroso saloje atnešė vien nusivylimus. Ji susitraukė nuo minties, kad jos dėstytojai jau buvo čia ir parašė patį prasčiausią pažymį – lengvą pašaipą. Nespėjo priprasti prie aplinkos, o pats robotas-pažeidėjas ją jau vedžiojo už nosies. Ji konfliktuoja ir su vietine valdžia, o apie jos misijos slaptumą ir pėdsakų nelipo po žeminančio epizodo prie eskalatoriaus. Net ten, kavinėje, kai kurie lankytojai varstė ją aštriais žvilgsniais ir tuo pat metu kreivai vaipėsi. Pagrindo ramybei nebuvo ir negalėjo būti.

- Vos jus išvydęs, mano jaunasis drauge, - pradėjo geranoriškas, su blyksinčiais milžiniškais akiniais daktaras Fokas, - vos jus išvydęs, viską iškart supratau. Kvestorius jums skyrė sunkią misiją: surasti dingusį mano sekretorių Protėją. Ach, koks jis puikus darbininkas, sakyčiau net daugiau, draugas ir kolega. Ar galite įtarti, kad jį pavogė?
- Minutėlę, minutėlę, daktare. Pradžioje aš jums užuosiu kelis klausimus. Ar į akis nekrito kas nors neįprasta? Koks nors sutrikimas? Kaip elgėsi Protėjas, ar normaliai funkcionavo?
- Kokia gali būti kalba! Idealus! Aš pats jį sugalvojau; jis, jei norite, mano matematinis kūdikis. Jį surinko viename geriausių pasaulyje tiksliųjų prietaisų gamykloje. Iš rinktinių jėgos linijų.
- Kiek suprantu, įsivežti robotus į Forosą draudžiama. Kodėl nusižengėte įstatymui?
- Visada žinojau, kad valdžią domina tik tokie klausimai. Matyt, panašiu smalsumu sergate ir jūs. Mano jaunasis drauge, turiu iškart pasakyti: teisinius klausimus iškalėte ne iki galo. Nuo kurio momento mašina virsta robotu? Kai ji sumontuojama? O nuo kokio montavimo ir derinimo momento? Ar ne nuo to momento, kai joje ima tekėti gyvybiniai protonų srautai? O gal kito? Ar yra robotas mano laikrodis, sprendžiantis netiesines lygtis? O gal jis taps robotu, jei į jį įstatysime infraraudonųjų spindulių akis? O Protėjas beveik žmogus ir niekas dėl jo nesuabejojo, kai mudu atvykome. Norint apeiti amžius atsilikusią teisingumo sistemą, jį galima paversti kad ir flamingu; jo mikromolekulinė struktūra įgalina bet kokias transformacijas. Jei Kvestorius jį sulaikė, norėdamas mane nubausti prieš įstatymą, tegu iš anksto žino: Aš visoje Galaktikoje žinomas mokslininkas ir todėl galiu sau leisti nesilaikyti taisyklių. Kas išdrįs kaltinti mane – tokį naudingą ir įtakingą galaktinės bendruomenės narį!
- Taigi, Protėjas niekaip nebandė jums pakenkti?
- Kosmoso Dieve! Pakenkti man? Taigi jis negali. Tai neįmanoma.
- Taip. O ką dar galėtumėte pranešti tyrimui?
- Nieko. Jei įmanoma jį surasti – raskite. Be jo iškart pradedu snausti, vos prisėdęs dirbti. O vos užsimerkiu, man pradeda sapnuotis kažkokios lėlės, lėlės... Tačiau tai, be jokios abejonės, su jūsų darbu nieko bendra neturi.

Andronika apžvelgė kabinetą, pilną chronometrų ir knygų. Kampe mirkčiojo bibliotekinis videotaškas. Jis leido pasinaudoti bet kuria pasaulio biblioteka. Ach, paprastas kibernetinis diagnostikas ir svajoti negalėjo apie tokius įrenginius, kokiais naudojasi didieji mokslininkai.

Matematiką Andronika paliko labai nusiminusi. Mokslininkas net negalėjo prisiminti, ar kėsinosi į jį Protėjas. Tik vienintelis dingęs robotas gali padėti išnarplioti mįslę. Tačiau pabandyk jį rasti.

Pakeliui į viešbutį ją kankino niūrios mintys. Taip ji ėjo, nieko aplink nepastebėdama, kol ties viena sankryža ją kažkas pašaukė vardu. Nieko nuostabaus – ji jau pastebėjo, kad daugelis praeivių atidžiai žvelgia jai į veidą. Šiame mieste ji jau tapo tam tikra įžymybe. Padėtis nepakeliama.

Pašaukęs buvo jos bendrakeleivis.
- Oho, net jūs sužinojote mano vardą!
- Po nutikimo prie eskalatoriaus jus pažįsta visi. Jums tiesiog nepasisekė. Patekote į sudėtingą padėtį: vienintelis ginkluotas žmogus tarp beginklių. Tada labai lengva išsigąsti ir pasinaudoti savo pranašumu. Arba atsakyti grubumu. Tačiau jūs susilaikėte. Nepraraskite ir toliau savo dvasios, štai ką jums patariu. Andronika – puikus vardas, kuris viena senųjų kalbų reiškia "vyrų pavergėja". Gal jums galiu kuo padėti?
- Gaila, tačiau niekuo, - Andronika pažvelgė be vilties. – nors, palaukite. Jūs senųjų kalbų ir kultūrų žinovas? Ar negalėtumėte pasakyti, ką reiškia Protėjas?
- Stebiuosi kukliomis dabartinio jaunimo žiniomis šioje srityje. Argi po matematikos užsiėmimų ir sporto nelieka laiko tokioms svarbioms disciplinoms - ir dargi filosofijos fakultete? Tačiau šiuo atveju, Andronika, jūsų minčių kryptis teisinga. Visai neatsitiktinai šių dienų robotai vadinami senoviniais vardais. Vardų simbolika – puiki mnemonikinė priemonė. Senųjų žvejų tikėjime Protėjas buvo jūrų dievybė. Jis prižiūrėjo ruonių pulkus, kurie priklausė kitam dievui, Poseidonui. Protėjas buvo daugiaveidis, jis mokėjo įgauti daugybę pavidalų. Žiū, jis tai virsta tekančiu vandeniu, tai drakonu, tai medžiu, tai liūtu. Iš esmės, šis vandenis atvaizduodavo atvaizdą kiekvieno, pažvelgusio į vandenį. Ir dar – Protėjas mokėjo nuspėti ateitį.
- Mūsiškis Protėjas visiškai atitinką savo vardą. Jo išvaizda kinta, - pradėjo svarstyti mergina, - tačiau tame slepiasi ir kažkokia paslaptis... Tai... tai... Sakote, kad nuspėdavo ir ateitį... Matyti ateitį – reiškia skirti, koks dabartinis veiksmas rytoj bus geras, o koks – blogas. Taigi, kalba apie vadinamąjį etinių problemų mazgą. Ach, tas siaubingas triukšmas trukdo man mąstyti... Kaip žmonės galėjo tai ištverti? Kaip galėjo mąstyti tokiomis sąlygomis? Ar sunku būtų Kvestoriui visur įrengti slopintuvus?
- Eee-e, eikite mąstyti į savo komfortabilų viešbučio numerį. Linkiu sėkmės, - geranoriškai palinkėjo seniokas, mostelėjo ranka ir iškart pranyko gatvės sumaištyje.

Tačiau nepadėjo ir viešbučio tyla. Kokios naudos siekė Protėjas, užpuldamas šeimininką? Kad paspruktų nuo jo? Tačiau negi daktaras Fokas norėjo išrinkti ar sunaikinti savo numylėtinį? Neįmanoma! Jis jam buvo būtinas. Pats tai sakė. Andronika susipainiojo šiuose klausimuose, galva jos kaito.

Ji vėl išėjo į gatvę, kur vėl užgriuvo triukšmas, tikėdama pasiekti parką. Tarp painių gatvikių kažkas ją slėgė, kažko ten trūko, kažkas erzino labiau, nei triukšmas, sumaištis ir benzino tvaikas.

Ir staiga jai nušvito. Šioje salelėje nebuvo vaikų! Natūralu ir teisinga: kas įleis vaikus į tokį nesutvarkytą ir pavojingą pasaulį?!

Parke buvo santykinai ramu. Po dirbtinai atjaunintais medžiais vaikštinėjo raudonskruosčiai seniukai. An r regeneruotų šakų netgi girdėjosi paukščių giedojimas. Andronika pasuko į tuščią alėją, apsisuko ir aiktelėjo iš netikėtumo. Ant suoliuko sėdėjo mergaitė rusvomis kasytėmis ir ant rankų sūpavo lėlę.

- Tetule, pažvelk, kokia mano lėlytė...
- Tu ką, viena čia? Oooo, kokios protingos akytės.

Žodžiai tarsi pakibo ore. Andronika krūptelėjo. Tada ją apėmė pyktis:
- Ne, Protėjau, šį kartą neapgausi. Tu tiesiog įkūniji mano mintis. Šiame mieste vaikų nėra.

Pasigirdo garsas, tarsi trūktų styga. Akimirka – ir mergaitė virto suaugusiu vyru. Protėjas pasirodė jai su ištobuinta šypsena. Dabar, kai Andronika žinojo, kad jis robotas, šypsena atrodė sustingusi, netikra:
- Atleiskite, nesuvokiau, kad galiu jus supykdyti. Daugiai tai nepasikartos. Tiesiog laukiau dėl jūsų klausimų.
- Protėjau, paaiškink, kas tave privertė užpulti šeimin.... Vadovą, daktarą?

Šypsenos neliko, tarsi ir nebuvo:
- Paaiškinti – reiškia įžeisti. Reiškia teisinti save. Teisintis – reiškia kaltinti kitą. Tai reiškia – kalbėti prieš jį, taigi, jam kenkti. Tokie veiksmai prieštarauja programai ir mano sandarai.
- Tada kaip galiu sužinoti tiesą?
- Mes, robotai, neduodame galutinių tiesų. Mes tik padedame, patariame. Mes, robotai, gerbiam žmogaus savijautą, jo išdidumą. Patys turite susiprasti.
- Daktaras Fokas... Ar jis nebandė tavęs išrinkti? O tu savigynos tikslais tiesiog...
- Darote užuominą į senovinį robotechnikos įsakymą. Tačiau tai tėra legendos. Palikite nuošalyje išmones, dabar viešpatauja grynos logikos amžius. Legendos – tai tik supaprastinimas, mitologija. Esu informuotas apie tris robototechnikos įstatymus, suformuluotus, atseit, kadaise gyvenusio Azimovo. Ties įstatymai išgalvoti. Kaip fantastų išgalvotas ir pats Azimovas. Pabandykite etimologiškai išnagrinėti mano vardą ir greitai suprasite, kad...

Andronika paliko jį ramybėje – sapalioti savo etimologines išvadas. Gerai, kad robotas išsikalbėjo – tai atsiskleidė jo mąstymo procesų smulkmenos.

- Oho, o tu neblogai apsiskaitęs, - ji tarė po ilgokos pauzės. – kaip sugebėjau į save sutalpinti tiek informacijos?
- Mes, robotai, nemiegame. Tai gerai, nes mūsų loginis protas sapne sukurtų neregėtas pabaisas. Naktimis, kai daktaras knarkdavo savo lovoje, aš rausiausi jo bibliotekoje. Aš varčiau enciklopedijas, klausiausi įrašų. Mano globėjas daktaras Fokas retai skaitė knygas. Jam atrodė patogiau ir paprasčiau naudotis videotaško ekranu – ten jo paslaugoms buvo visos planetos videoteka. Tačiau vienas dalykas – skaityti knygą ekrane, o kitas pačiam vartyti knygą, kai ieškai kažko įdomaus. Specifinės detalės – šriftai, viršelis, kvapas, taktiliniai pojūčiai – pagerina psichologinį skaitymo klimatą. Ir kaip rezultatas kyla nuolatinis knygų badas.
- Vadinasi, skaitei kiekvieną naktį?
- Mes, robotai, nemiegame, tačiau tai nereiškia, kad mums nereikia poilsio. Kartais. Tikriausiai jums pasirodys keista, tačiau ir man kyla poreikis klausytis muzikos, spręsti jau išspręstus uždavinius, tiesiog taip, dėl užsiėmimo, klaidžioti pagal savo logiką išvaikščiotais takeliais, be konkretaus tikslo, užsiimti klausimais, pavyzdžiui, aiškintis žmonių veiksmų motyvus. Tai juk irgi matematika. Tokio tipo užsiėmimai man padeda geriau suprasti žmones, suartina su jais. Tačiau vis tiek ir aš ne visada pailsėdavau, atsipalaiduodavau: paskutiniu metu daktąrą Foką labai nervino triukšmas. Jis ėmė įtartinai žvelgti į gatvę. Rakindavo duris. O vakarais mane paversdavo šunimi, kad saugočiau jo miegą.
- Iš tiesų? Nuoskaudos jausmas? Argi jūs ... turite jį?
- Žinoma, ne. Jums nereiktų jaustis nepatogiai dėl žodžių "robotas", "globėjas", "šeimininkas". Kai mano globėjas duodavo nurodymą, mano, tarsi šuns, pareiga buvo jį saugoti O jei reiktų, tai kaip smaugliui, kaip kadaise buvo kai kuriose salose. Ne, prie ko čia nuoskauda? Tačiau jūs arti tiesos. Tačiau pati turite rasti teisingą atsakymą, kitaip man neatleisite, kad, atseit, aš jums jį pakišau. Dabar jus paliksiu. Virsiu paukščiu.
- Stok! Nejudėk! Panorėsiu ir sulaikysiu tave paralyžiuotojo pagalba.

Ir tikrai, kartu su sparnų plasnojimu pasigirdo stabdžių cypimas. Pasirodė Kvestorius. Jis sunkiai kvėpavo, tarsi būtų ilgai bėgęs:
- A, jūs čia, - atsikvėpė. – Mes jį užpelengavome. Jis kažkur netoliese. Ar tik ne jūs jį slapstote?
- Kvestoriau, kaip jūs supratote? Tačiau nesikiškite ne į savo reikalą. Ne vėliau kaip ryt rytas aš jį sučiupsiu ir gražinsiu daktarui sveikutėlį, romų, tylesnį už vandenį, nuolankesnį už žolę.
- Užsispyręs padaras.
Kvestorius nusikeikė; ir jo mašinos variklis suriaumojo.

Vakare Andronika ilgai vartėsi viešbučio lovoje. Atrodė, kad reikiamas atsakymas čia, jau greta, tačiau dar nepagaunamas. Pro langą skverbėsi vėlyvųjų tramvajų ir tolimų traukinių ūkčiojimų garsai.
"Na gerai, paversdavo jį šuniu, - samprotavo Andronika. – Tai Protėjui nepatiko... Tačiau juk jis virsdavo gyvūnu, neprarasdamas savo psichologinės esmės!"

Pamažu ji užsimiršo, tarsi ištirpo prabėgusio laiko vaizdiniuose, - ir ten, sapne, išvydo save mažyte, bejėge lėle, užmiršta tamsioje dėžutėje, tarp sulaužytų ir nunešiotų žaislų. Maža mergaitė su rusvom kasytėm priėjo, ištraukė ją, Androniką, į šviesą, apkabino ėmė sūpuoti.

Ilgai žaidė mergaitė su savo lėle, tačiau galų gale tai jau nusibodo. Ji nusviedė Androniką ant grindų. Vėliau vėl pakėlė ir giliai susimąsčiusi ėmė mašinaliai ją trankyti. Toji, suaugusi Andronika sapnavo, kad ta vargšė, be vienos akies lėlė Andronika, staiga panoro, kad ateitų mergaitės motina ir nubaustų savo vaiką. Lėlė tuo metu mąstė ir jautė tarsi motina. Vaiką reikėjo nubausti jo paties labui. Ten, sapne, Andronika impulsyviai siekė ne pati išsigelbėti, o ją, tą mergaitę, išgelbėti nuo žiaurumo, grubumo, nejautrumo.

Ir tada jau nušvito. Jai šmėkštelėjo atsakymas į užduotį. Protėjas nubaudė šeimininką ne gindamasis, o gindamas daktarą Foką nuo daktaro Foko. Gynė jo tvarinio garbę. Ji pabudo. Pašoko. Juk kiekviena motina, nekirsdama suspaustų erdvėlaikių, nestudijavusi kiberdiagnostikos ir biošachmatų pagrindų, žino tą paprastą tiesą...

Andronika pakėlė telefono ragelį:
- Noriu padiktuoti telegramą Centrui.
Elektrinis aidas atkartojo jos žodžius, ir jie suvirpėjo, įsipindami į savo gentainių supersparčiųjų signalų, papypsėjimus.

Robotų diagnostikos Centrui. Protėjas nesugedęs ir nekaltas. Atsakykite: Ar egzistuoja įstatymas, ginantis žmonių tvarinius nuo jų kūrėjų? Ar turėjo daktaras Fokas teisę naudoti mąstantį robotą kaip šunį? Andronika.

Jos misija baigėsi. Protėjas romiai sėdėjo ant palangės savo žmogiškuoju pavidalu. Abu jiedu laikė egzaminą ir dabar laukė įvertinimo. Jis atėjo rytą. Telefonas suskambo. Ji išgirdo salstelėjusį, dirbtinai žvalų Kvestoriaus balsą:
- Noriu pirmas pasveikinti su didele sėkme ir perduoti pranešimą iš Centro:

Per vietinį Kvestorių Andronikai. Išsiaiškinote teisingai. "Protėjaus" atvejis yra precedentas žmonių ir robotų santykių srityje. Įstatymą apie žmonių tvarinių apsaugą rengia Centro specialistai. Daktaro Foko atmintis apie "Protėją" liks ištrinta – profilaktikai ir kaip bausmė. Egzaminas išlaikytas. Ruoškitės naujai užduočiai.

Po valandos Andronika "Protėjų" nuvedė pas daktarą Foką. Jo nebuvimas buvo paaiškintas nedideliu gedimu schemoje, kurį jinai pašalino.

- Taip ir maniau, kad nėra nieko rimta. Daug triukšmo dėl nieko... Gerai, dviejų dienų poilsis man davė naujų minčių. Mudu nedelsdami sėsim ir užsiimsim rašymu..., - pasakė daktaras.

Tačiau po kelių valandų Fokas su Protėju pasirodė minioje prie kosmodromo išlydėdami Androniką. Ten buvo ir Kvestorius. Andronika jau įprato prie senovinio miesto triukšmo. Ji pavargo, tačiau atrodė linksma. Gyvwnimas sunkiomis sąlygomis, nors ir trumpai, paveikė teigiamai.Kvestorius jautėsi ne kaip savoje lėkštėje, tačiau Andronika susitaikydama jam nusišypsojo, kaip buvo išmokusi dar pirmame kurse.

- Manu, kad visi nesusipratimai užglaistyti. Neveltui sakiau, kad esate užsispyrusi mergiotė. Ir gal ten, Centre, užtarsite mane žodeliu. Nusibodo man čia, Farose. O kad galėčiau padirbti normaliame mieste...
- Kiekvienas atlieka savo pareigą. Maži nesklandumai tik padeda darbe.

Daktaras Fokas jėga išsiveržė iš šaknų ir integralų pasaulio ir priėjo prie Andronikos. Jo veide matėsi mąstymo procesai, susiję su kol kas nežinoma paprastiems mirtingiesiems nereikalingų sveikųjų skaičių teorija.

- Atėjome logaritmuoti... atsiprašau, palinkėti sėkmės kartu su savo sekretoriumi ir draugu. Visoje lygtyje tėra vienas nežinomasis. Kam reikėjo dėl tokio smulkaus gedim... t.y. ligos siųsti specialistą į tokią tolybę? Argi Forose trūksta technik.. t.y. gydytojų?
- Ir aš dėkoju, - prisidėjo Protėjas. – Laimingo skrydžio. Po jūsų įsikišimo jaučiuosi darbingesnis ir smalsesnis.
- Iki pasimatymo! Iki pasimatymo!

Milžiniškas laivas siurbė keleivius. Gretimoje kabinoje vėl suposi senųjų kultūrų specialistas. Šįkart Andronikos nuotaika buvo pakili. Ji nuoširdžiai nusišypsojo ir negarsiai tarė:
- Koks sutapimas! Vėl skrendam kartu. O žinote, kad jūsų informacija apie Protėjo vardą man padėjo, labai padėjo.
- Ką gi, aš patenkintas. Sveikinu su sėkmingai išlaikytu egzaminu. Įprastiniame nutikime sugebėjote įžvelgti sudėtingus klausimus. Robotas bet kokiomis palinkybėmis turi likti žmogaus draugu...
- Atrodo, kad esate ne vien senųjų kultūrų žinovas...
- Tokios pareigos, - gūžtelėjo pečiais ne tik senųjų kultūrų žinovas ir pašaipiai žvilgtelėjo į Androniką. – Ar gali Centras palikti nepatyrusią stažuotoją neišspręstų etinių prieštaravimų tarp žmonių ir robotų labirinte? Aš Žemės tarybos atstovas, o kartu ir egzaminų komisijos narys. Laimingo skrydžio ir malonių sapnų, Andronika!

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
K.S.N.
V. Baalis. Eksperimentas
Kosmoso musės ir musytės
Pavelas Michnenko. Etiketas
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Nikolajus Blochinas. Replikos
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Vladimiras Michanovskis. Žalias debesis
Robertas Aberneti. Žmogus prieš miestą
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
M. Jako. Protingumo testas
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Tie prakeikti nematomi dalykai
Naujasis kolonizavimo protokolas
Robertas Silverbergas. Musės
Žvaigždžių karų belaukiant
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
Andrejus Anisimovas. Uras
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Robertas Aberneti. Atžala
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė