Sama: kvėpavimo ritmas Vedose. Džaiminija upanišada. Vartiklis: Mythology: Hinduism

Nors sunku neigti, kad Vedose pateikiamos labai gilios mintys, tačiau tikroji jų tekstų reikšmė dar nėra aiški. Vedos yra simbolių, poezijos, filosofijos, ritualų, ir įvairių pasakojimų mišinys su daug nežinomos prigimties psichosomatinių nuorodų.

Sama yra sanskrito kalbos žodis, reiškiantis palyginimą, lygiavą ir lygiavimą, septyniariopas „sama“ yra Samavedos pagrindas. „Sama“ yra ritmas (ciklas), - giesmė, labai ritmiška giesmė. „Sama“ turi pradžią, po to ateina klimaksas, o vėliau ji baigiasi. „Sama“ yra visakur gamtoje. Saulė pateka, pasiekia zenitą ir nusileidžia. Susidaro debesys, lyja, vėliau lietus baigiasi. Mintys kyla mūsų galvose ir išsisklaido lyg ryto rūkas. Kvėpavimas irgi turi pradžią ir pabaigą.

„Sama“ turi dvi aiškiai išreikštas judėjimo kryptis: aukštyn ir žemyn. Aukštyn kylama per keturias pakopas: kimkara, prastara, adi ir uthgitha. Žemyn leidžiamasi per tris pakopas: pratihara, upadrava ir nidhana. Naudojami sanskrito žodžiai, pvz., „kimkara“, nes Vedose kiekvienas žodis fonetiškai turi tikslą, net jei skaitytojas ir nežino jų reikšmių.

Kvėpavimas kaip sama. Saulė, prieš jai tekant, vadinama himkara. Žmogaus kūno būsena prieš įkvepiant (raumenų įsitempimas) yra himkara dalis. Ši fazė nusako žmogaus ketinimų stiprumą, nes žmogaus kūno dalys susivienija, kad galėtų paimti jam reikalingą orą.

Saulės patekėjimas yra prastava. pirmoji įkvėpimo fazė irgi prastava. Ji reiškia žmonių daromas pastangas. Žmonės bando mokytis iš savo klaidų. Jie bando įgyvendinti savo pačių susikurtus idealus (siekius). Jie trokšta būti garbinami ir "turėti padėtį". Jie stengiasi ir kovoja. Visa tai yra įvairūs prastava variantai. Tai, ką žmonės vadina „idėjų perrinkimu“ ar „kalbėjimu smegenyse“ irgi vadinama prastava, nes pati prastavos pakopa yra muoroda (ir rezultatas) į žinias kilusias smegenyse, kurios dar nepasiekė žmogaus kūno.

Saulei tekant jos spinduliai dar nėra karšti. Saulei pradėjus skleisti spindulius prasideda adi etapas. Įkvepiant prastavos metu išsipučia pilvas, nes taip lengviau įkvėpti. Kai įkvepiame giliau, išpučiame ir krūtinę. Šis perėjimas prie krūtinės „išpūtimo“ yra vadinamas Adi. Šią trumpą sekundės atkarpą žmonės jaučiasi nepriklausomi, ir kad jų nieks nevaržo.

Vidurdienį prasideda uthgitha. Baigiamasis įkvėpimo etapas, kai škvėptas oras užpildo plaučius, irgi vadinamas uthgitha. Ji išreiškia valdovą, esantį kiekviename žmoguje, - tik žmonės jo neišlaisvina. Uthgitha simbolizuoja ir išleistą karaliavimą, ir įgautą.

Kai Saulė pradeda truputį linkti vakarop, prasideda pratihara. Kai pirmos oro srovės pradedamos iškvėpti, irgi vadinama pratihara. Šio etapo metu žmonės bando atsigręžti (žengti žingsnį) atgal, kad pasižiūrėtų, ką jie darė ne taip.

Saulės leidimosi laikas vadinamas upadrava. Taip vadinama ir intensyvaus oro iškvėpimo fazė. Šiuo metu žmonės bando atsisakyti visų savo idėjų ir bėgti tolyn nuo jų, nes jie jaučia, kad kažkas ttikrai bus blogai, jei jie tęs pradėtus veiksmus.

Saulės nusileidimo ir iškvėpimo paskutinė stadija vadinamos nidhana. Ji išreiškia minties priėmimą kūnu. Kai žmonės sako: "Taip, aš žinau ir aš sutinku" - jie medituoja baigiamąją iškvėpimo fazę.

Pratihara ir upadrava duoda gerą pamoką: sugrįžimas atgal, apsižvalgymas ir idėjų atsisakymas yra kvėpavimo ritmo dalis. Čia nėra nieko nenatūralaus (ne gamtiško). Nėra reikalo rodyti netikro įvaizdžio ir priešintis šiems jausmams. Iš tikro reikia kuo galima greičiau atsisakyti netikrų darbų.

Toks yra bendrasis "sama" ciklo aiškinimas ir, atskiru atveju, kvėpavimo ritmas. Šiuos jutimus gali justi ir asmuo, sėdintis ant milžiniško rato. Šio rato pakilimas turi keturias pakopas, o nusileidimas - tris.

Vedų išminčiai visad tvirtai ir nenuginčijamai laikėsi savo koncepcijų. Tad, jeigu skirtingos kvėpavimo fazės susiejamos su skirtingomis žmogaus nuotaikomis, ar tie išminčiai nepaaiškino šio reiškinio priežasčių? Tikima, kad septyniariopos samos šaknys yra „gayatra samoje“ (pažodžiui, „ginančioje giesmėje“). tai mąstymo ciklas, kai psichosomatinė giesmė giedama vienu kartu kūnu, mintimi ir jausmais.

Mintis (smegenys) yra himhara, nes ten gimsta visos mintys. Kalba (vac) yra prastava, nes Kalba bando duoti vardą kiekvienai minčiai. Vedose žodis „kalba“ naudojamas kaip bendras daiktavardis nervų impulsams burnos, lūpų, liežuvio, kaklo, veido, akių vokų ir antakių, krūtinės ir pečių srityse nusakyti. Kiekviena minties (nors ji gali likti ir nepastebėta) išraiška yra šiose srityse. Psichologai ištyrė, kad žmogaus įpročiai irgi saugomi šioje srityje.

Akis yra uthgitha, nes valdingumas gali būti atspėjamas iš akių. Ausis yra pratihara, nes žmonės klauso kitų palikdami jiems iniciatyvą (veikimą). Nesąmoninga nervų sistema, Vedose vadinama Gyvybės Galia (prana), yra nidhana, nes ten susijungia visos mintys ir praranda savo unikalumą. Apie Adi ir upadrava nesakoma nieko. Galima tik spėti, kad, galbūt, Adi yra širdyje, o upadrava valdymas ateina iš nugaros smegenų.

Septyniariopas sama principas taikomas psichologijoje, jogoje ir tiriant Vedas. Psichologiniu požiūriu visas žmogaus mąstymo procesas savo prigimtyje yra žaidimas simboliais, kartais net nežinant jų reikšmės. Septynios sama pakopos yra vieni iš jų.

Sama etapai mąstymo procese veikia ir kaip apsaugos sistema. Himkara gina savo jėga. Žmonės apie savo problemas pasikalba su giminaičais ar draugais ir jiems palengvėja, - tai prastava. Adi gina nepriklausomybės jausmu, o pratihara ir upadrava kuria gynybinius mechanizmus. Nidhana saugo žinojimu, nes nesuprasdami žmonės nesijaučia saugūs.

Kvėpavimo ritmas (kaip septyniariopa sama) apima visus kvėpavimo valdymo būdus (pranayama) ir jo sulaikymus (bandha), kurie aiškinami jogoje. Kūno ir minties veiklos ritmai niekada nesutampa ir jei tikėsime Vedomis, šio asinchroniškumo priešastis yra prigimtyje (gamtoje).

Džaiminija upanišada

Džaiminija (arba Talavakara) upanišada Brahmana (DUB) - su Sama vedos¹⁾ Džaiminijos arba Talavakaros šakha (Vedų studijų mokykla) siejamas tekstas, laikoma aranjaka (Vedos, susiję su apeigomis). Ją sudaro 4 skyriai. Trys svarbiausios temos, padariusios įtaką induizmo vystymuisi, joje yra: skiemuo OM, kvėpavimas ir atgimimas. Jos dalis (4.18-21) įeina į Kena upanišadą. Datuojama brahmanų laikotarpiu (Vedų sudarymo; 900-700 m. pr.m.e.) ir yra laikoma viena seniausių upanišadų, tačiau dažnai nelaikoma upanišada. Kaip ir kitas seniausias upanišados, ją nelengva suprasti (ypač be Sama vedos supratimo, ypač gayatra saaman).

Vedų poetams tam tikri žodžiai ar fonemos, ištarti tam tikra intonacija, geba formuoti ar keisti mūsiškę materialiąją visatą. Pačioje pradžioje pasaulis buvo garsinis, perteikdamas tiek neišreikštąją, tiek materialiąją visatą. Tą pirmapradį tvėrimo garsą vadina aksara, vac ir brahman. Rigvedos sutros 10.71 ir 10.125 kūrybinę vac, pirmapradžio garso, vaidmenį pateikia kaip visatos motiną.

Tačiau šventasis skiemuo Om nėra sutinkamas Rigvedoje; jis pirmąkart paminimas senesnėje Sama vedos samhitos dalyje. Ir būtent Džaiminija upanišada (DUB) pirmoji integruoja Om į vediškuosius aksara, vac ir brahman aptarimus. Ji taip pat išvysto mintį, kad Om kaip garsas įkūnija tris Vedas suvienydamas skirtingas rečitavimo praktikas. DUB stumteli Om koncepciją į ontologijos ir transcendentalumo sritį. Anot jos, ji yra trijų Vedų esmė (rasa):

„[Om yra] Indra, karma, bekūnis, nemirtingas, daugialypis, daugis, visa kas, šviesa virš visko; teisingumas, tiesa, skirtingumas, sprendimas, kuriam nereiktų prieštarauti“; visa, kas iš senovės, visa kalba...
Šiuo skiemeniu sutvirtintas visas šis pasaulis. Tasai, juos sukabinęs, teka dešimteriopai, tūkstanteriopai, milijoneriopai, dešimt milijoneriopai, šimtą milijoneriopai, milijardijopai, dešimt milijardijopai, šimtą milijardijopai, tūkstantį milijardijopai. Kai tasai srautas, tekantis įvairiomis kryptimis vis tolyn ir toliau platėja, šis skiemuo, sklindantis vis toliau ir toliau, [taip pat] platėja“.

Be pribloškiančiai didelių skaičių naudojimo ši pastraipa atspindi Sama vediškųjų bardų bandymą sučiupti kosminio garso Om begalybę ir gelmę. Anot Vedų, Visata apsireiškia nuo smulkiausio iki grubiausio. Skiemuo Om, smulkiausias iš smulkiausių, yra tąja garsine esme, iš kurios kilo visata ir kuria ji yra persmelkta: „Dainuojantysis gali suprasti pačią egzistavimo prigimtį ir pasiekti nemirtingumą per teisingą intonaciją ir Om kartojimą“.

Prana ir meditacija

Om, kaip kosminis garsas ir kaip žmogaus išdainavimas, glaudžiai susijęs su prana - tiek individualioje, tiek kosminėje plotmėje. Om vibracijos dėka visa visata persmelkta pranos, kuri valdo visas žmogaus gyvybines funkcijas. Šios pranos dėka žmogus kaip mikrokosmas susilieja su kosmosu kaip makrokosmu: kalba susijusi su ugnimi, protas su Mėnuliu, žvilgsnis su Saule ir klausa su keturiomis pusėmis.

Visos gyvybinės žmonių funkcijos kilo iš pranos ir po mirties individuali prana vėl susilieja su aukštesniąja prana, nes prana yra amžina substancija, iš kurios kyla bet kuri gyvybė. Tai vediškosios atmano ir brahmano vienybės idėjos ištakos, nors vėlesnėse upanišadose prana pakeičiama atmanu ar brahmanu. Prana taip pat susijusi su jogos pranajamos mokymu. Pranajamos praktika reikalinga kosminės pranos suvaldymui kvėpavimo pagalba – vidiniam apsivalymui ir proto, susijusio su kvėpavimu, sutelkimui.

Prieš rečituojant vediškąsias mantras praktikuojantis atlieka savotišką protinę koncentraciją (yukti) per kvėpavimo reguliavimą, kuris susijęs su savojo kvėpavimo sutapatinimu su kosmosą persmelkiančiu kvėpavimu. F. Masako²⁾ komentuoja:
„Yukti nėra vien protinis pasiruošimas samos giedojimui, o transcendentinio samano realizacija. Kaip šio kvėpavimo reguliavimo suvokimo priemonė turi būti susijusi su transcendentine esybe, tokia kaip pasaulį persmelkiantis kvėpavimas“.

Upanišadų ir vėlesnė jogos literatūra pilna metafizinių samprotavimų apie ontologinį šios pranos statusą ir jos vaidmenį pasiekiant aukštesnį jogos pažinimą. Om rečitavimo sąryšis su reguliuojamu kvėpavimu yra vienas ankstyvosios jogos pagrindų.

Atgimimas

Nors atgimimo koncepcija neaiškiai jau paminima Rigvedoje, tačiau tik Džaiminijos tradicijoje randame karmos atsiradimą ir reinkarnaciją kaip susijusią doktriną. Joje mirusysis renkasi vieną iš dviejų kelių. Vienu jų jis eina prie Saulės, tačiau negalėdamas įeiti, grįžta pas Mėnulį. Mėnulis susijęs su atgimimu ir jis yra visų žmogaus gerų darbų ir aukojimų saugykla. Čia išgerdamas savo gerų darbų rasą (arba mėgaudamasis savo ankstesnio gyvenimo gerų darbų vaisiais), grįžta į žemę.

Antras kelias sudėtingesnis. Jis įtraukia Samos vedos šventikų vaidmenį, kad būtų teisingai išdainuojami samano tekstai, kad būtų pasiekiamas saulės kelias. Kelias apima dialogą tarp mirusiojo ir kosminių esybių. Mirusysis turi praeiti pro įvairias kosmines esybes prieš pasiekiant galutinį tikslą:
„žemė -> ugnis -> vėjas -> tarpinė sritis -> keturios pusės -> diena ir naktis -> pusmėnesiai -> mėnesiai –> metų sezonai –> metai -> dangiškosios gandharvos -> apsaros -> dangus -> dievai -> saulė <-> mėnulis“

Šio kelio pabaigoje mirusysis pasiekia saulę, tačiau turi visišką laisvę rinktis tarp saulės ir mėnulio, kas reiškia, kad mirusysis turi galimybę pasilikti saulėje (brahma-loka) arba grįžti į žemę eidamas mėnulio keliu. Vėlesnėse upanišadose mėnulio kelias vadinsis tėvų keliu (pitrayana), kuris yra reinkarnacijos keliu, o saulės kelias vadinsis keliu pas dievus (devayana), brahmano pasauliu, iš kurio nėra atgimimo. Pitrayana susijusi su šeimyniniu gyvenimu ir vediškuoju aukojimu, o devayana kelias – su asketizmu ir atsiskyrimu.

DUB matome pirmąkart aptartą karmos ir atgimimo idėjos blyksnį, vėliau išvystytą į sudėtingą teoriją.

¹⁾ Samaveda (iš sanskr. saman - „gaida, sauka“ ir veda - „regėjimas, vydimas“) - viena iš 4-ių Vedų, šventų ir apeiginių giesmių rinkinys. Tai seniausias sakralaus turinio indoeuropiečių žodinės kultūros muzikinis kūrinys. Buvo laikyta, kad taisyklingai giedamos Samavedos gaidos turi antgamtinių galių. Samavedą sudaro dvi dalys ir 1875 mantros, iš kurių 1770 sutampa su Rigvedos mantromis. Iki mūsų dienų išliko trys skirtingos jos redakcijos: Kauthuma, Ranayaniya, Džaiminiya. Dauguma gaidų skirtos dievybėms (Agniui, Indrai, Somai, ...) ir udgataro giedamos somos atnašavimo (šrauta) apeigose. Samavedos komentarais yra Kena upanišada, Džaiminija upanišada brahmana, Pančavimša brahmana.

²⁾ Masako Fudžiji - indologas, Kyoto un-to profesorius. Tyrinėjimų sritys – sanskritas, Vedos, ypač didelis dėmesys Džaiminijos upanišadai.

Papildoma literatūra:

Fujii Masato. Three Notes on the Jaiminiya-Upaniad-Brahmaiia 3, 1-5// Journal of Indian and Buddhist Studies, 1989, vol.37, no.2
Finnian McKean Moore Gerety. This Whole World Is Om: Song, Soteriology, and the Emergence of the Sacred Syllable// Phd. thesis, Harvard University, 2015
Joanna Jurewicz. Rebirth Eschatology in the Rgveda. In Search for Roots of Transmigration// Indologica Taurinensia, 2008, 38
Fujii Masato. The Recovery of the Body after Death: A Prehistory of the Devayāna and Pitryāna// Studia Orientalia, 2011, no.110