Rudiger Schmitt. Arijai
Versta iš Encyclopedia Iranica, 2, 1989
Pastaba: iliustracijos ir pastabos ne iš enciklopedijos.
Pavadinimas. Arijais (sen. ind. arya- [su ilga 'a-'], iran.
arya- [su trumpa 'a-'], sen. pers. ariya-, Avest. airiia- ir
t.t.) save vadino Senovės Indijos ir Irano žmonės, kalbėję arijų kalbomis,
išskirdami save nuo ten gyvenusių ne arijų (žr. sen.ind. an-arya-,
Avest. an-airiia- ir t.t.), žinomų etniniais alanų (lot. Alani),
nauj, pers. iranų oset. irų ir ironų pavadinimais. Tad
arijai yra labiau lingvistinė koncepcija, žyminti artimai susijusias indo-arijų ir
iranėnų kalbas (apimant Nūrestani), kartu sudarančias indoeuropiečių (IE)
šeimos indo-iranėnų šaką ir turinčių atskirą lingvistinį bei kultūrinį vystymąsi,
sesiskeriantį nuo kitų IE genčių. Arijų pavadinimo naudojimas, ypač
madingas 19 a., žymint visą IE kalbų šeimą, rėmėsi klaidinga prielaida, kad
sanskritas yra seniausia IE kalba, ir požiūriu (pirmiausia propaguotu Adolphe Pictet*) ),
kad Airijos ir airių pavadinimai etimologiškai susiję su arijais (apie
iranėnišką žodžio išaiškinimą žr. H.W. Bailey Arya ankstesniame straipsnyje.
Apie etimologines problemas taip pat žr. H. Siegert. Zur Geschichte der Begriffe 'Arier' und 'arisch'// Worter und Sachen 22, N.F. 4,
1941/42, pp.73-99. M. Mayrhofer. Kurzgefasstes etymologisches Worterbuvh des Altindischen I, Heidelberg, 1956, pp.49, 52, 79; III, Heidelberg, 1976, pp. 623, 633f.)
Arijų prokalbė. Bendra arijų ar indo-iranėnų kalbų prokalbe vadinama
proto-arijų kalba gali būti atstatyta naudojant istorinės-lyginamosios kalbotyros metodus. Indijos arba indo-arijų
(ypač Vedų kalba), Avestos ir senoji persų
turi tam tikrus sutapimus ypač religijos srityje (galima ištisus Avestos
sakinius išversti pažodžiui išversti į Vedų kalbą remiantis fonetiniais dėsniais).
Lyginant (senąsias) indožarijų ir iranėnų kalbas galima atstatyti proto-arijų kalbą, kuri turėtų būti laikoma seniausia IE kalba.
Nemažai išskirtinių naujovių skitia indo-arijų ir iranėnų kalbas nuo kitų IE
kalbų, pvz., 1) IE * a, e, o ir * a, e, o [ilgųjų] susiliejimas į indo-iran. *
a ir * a [ilgąją] atitinkamai (o taip pat dvibalsius); 2) IE *
e [trumposios] išsivystymas į indo-iran. * i; 3) IE * s po *
i, u, r, k pasikeitimas į indo-iran. * š; 4) bendr. daugisk. galūnė *
nam vokalin4si kamieno klasėse ir t.t. Taipogi yra svarbių atitikmenų
žodyne, ypač religijos ir mitologijos srityse, apimant morfologinius elementus,
tokius, kaip priesagos ir kamienų dariniai bei frazeologija (Žr. Chr. Bartholomae Vorgeschichte der iranischen Sprachen// Geiger und Knuth
Grundr. Ir. Phil. I/1, 1895-1901, pp.1-151. A. Erhart. Struktura indoiranskych jazyku [Indo-iranenų kalbų struktūra], Brno, 1980.)
Arijai priešistoriniais laikais: jų atėjimas į Indiją ir Iraną.
Lingvistikos bei jų religijos ir kultūros istorija rodo, kad arijai (indo-iranėnai)
pradžioje turėjo būti viena tauta. Tik apie 2 tūkstantm. pr.m.e. ji skilo ir indo-arijai bei iranėnai nuėjo skirtingais keliais.
Pirmasis arijų pasirodymas istorijoje yra apie 2 tūkstantm. pr.m.e. viduryje
Mittani (šiaurės Mesopotamijoje) Hurijų imperijoje, kur arijai priklausė
aristokratų dinastijai. Atrodo, kad atskiros indo-arijų grupės, vietoje to, kad eitų
į rytus link Indijos, per Irana atėjjo į derlingą pusmėnulį kartu su Hurijais, su
kuriais greitai asimiliavosi tiek kalba, tiek kultūra. Tad jų kalbos pėdsakai išliko
tik kai kuriuose vyriškuose varduose (tokie karališki vardai kaip Artatama,
Tušratta, Šattiwaza), dievų varduose ir komandose, kuriuose naudojami
techniniai žirgų apmokymo terminai. Jie nustatyti 15-14, o gal net ir 13 a.
pr.m.e. Mitanų imperijos bei vėlesnių Sirijos-Palestinos valstybių, jos įtakotų
politiškai ir kultūriškai, užrašuose dantiraščiu (Žr. naujausią M. Mayrhofer
Welches Material aus dem Indo-Arischen von Mitanni verbleibt fur eine
selektive Darstellung?// Investigationes philologicae et comparativae.
Gedenkscrift fur Heinz Kronasser, Wiesbaden, 1982, pp.72-90; taipogi,
The Earliest Linguistic Traces of Aryans outside India and Iran// J. of the K. R. Cara Oriental Institute, 50, 1983, pp. 87-95).
Indo-arijų buvimas Arimuosiuose Rytuose niekaip neįrodo, kad vėlesnieji
indo-arijai migravo per tuos gana į vakarus nutolusius kraštus. Dar mažiau
tikėtina teorija, kurios anksčiau laikėsi P. Kretschmer'is, o neseniai O.N. Trubachiov'as,
kad kadaise indo-arijų gentys buvo įsikųrusios Juodosios jūros
pkrantėje, nes jų argumentai remiasi nepatikima ir spekuliatyvia vardų įvairovės etimologija.
Atrodo, kad taip pat apie 2 tūkstantm. pr.m.e. vidurį, pirmieji indo-arijai
prasiskverbė į šiaurės vakarų Indiją (Pandžabo ir gretimus rajonus), per Hindu
Kušo kalnų perėjas, o iš ten išplito toliau, nugalėję vietinių genčių žmones,
Vedose vadinamus dasais ar dasijais (Dasyu). Nėra įrodymų, dokumentuotų
ar archeologinių, apie jų kelius į Indijos subkontinetą ir jų ankstesnę tėvynę,
tačiau galime spėti, kad jie atėjo keliomis bangomis, kalbėjusių šiek tiek
skirtingais dialektais. Taip ankstyviausios grupės gali būti atskiriamos pagal
r ir l (iš IE * r ir * l), tuo tarpu vėlesnių indo-arijų
grupių dialektai turi (daugiausia) bendro su iranėnų r ir l susiliejimu į r.
Dauguma mokslininkų laiko pradine proto-arijų klajoklių tėvyne Centrinę
Aziją, t.y. Rytų Irano stepes senosiose Sogdiana, Chorazmo ir Bakrijos šalyse
bei gretimas sritis į šiaurę nuo jų (tarp Žemutinės Volgos ir Kazachstano). Du
svarbūs faktai paremia šią teoriją: 1) Skirtingai nuo kitų iranėnų teritorijų, čia
nėra patikimų ne-arijų tautų (tai yra gyventojų, buvusių prieš arijus) pėdsakų;
2) nemažai Rytų iranėnų geografinių pavadinimų, sutinkamų tiek Avestoje,
tiek senuosiuose persų tekstuose randami ir senuosiuose indo-arijų
šaltiniuose, pvz., Avest. Haroiuua-, sen. pers. Haraiva - Arėja,
palyg. sen. ind. Sarayu- - upės pavadinimas; Avest. Harax`aiti-,
sen. pers. Harauvati - "Arachosija" palyg. sen. ind. sarasvati-,
upės pavadinimas ir t.t. Teorijos apie dar ankstesnius laikus remiasi pernelyg skurdžiais duomenimis, todėl čia prie jų neužsilaikysime.
Atrodo, kad indo-arijai paliko proto-arijų kraštą apie 2000 m. pr.m.e.; pagal
R. Ghirshman jie traukė dviem grupėmis: pirmoji pasiekė šiaurės
Mesopotamiją, kita praėjo tarp Karakumų dykumos ir didžiosios Centrinės
dykumos, Dašt-e Kavyr, per Koppa Dag į šiaurės Afganistaną, ir per Hindu Kušą į Indiją.
Bendrai laikoma, kad iranėnų genčių migraciją į Irano plynaukštę ir
gretimus rajonus turėtų būti datuojama gerokai vėlesniu laiku nei indo-arijų.
Šykštūs istoriniai įrodymai ir archeologiniai radiniai leidžia spėti, kad tai įvyko
per eilę genčių (grupių), kai kiekviena gentis kalbėjo savo iranėnų kalbos
atmaina. Anksčiausioje grupėje buvo "vakariniai" iranėnai (nedai ir persai),
kurių migraciją laiko buvus 2 tūkstantm. pr.m.e. pabaigoje (11 ar net 10 a.
pr.m.e.). Vienok, tikslius jų kelius labai sunku nustatyti. Yra dvi galimybės: 1) jie keliavo šiauriau
Kaspijos jūros, perėjo Kaukazą ir Armėnijos aukštikalnes ir
tada pasuko į pietryčius; 2) jie atėjo tiesiai iš šiaurinių ar šiaurės rytinių stepių,
kirto Dašt-e Kavyrą ir buvo sustabdyti tik Zagros kalnų. Matyt, vėliau atėjo
"rytiniai" iranėnai, kurie istoriniais laikais įsikūrė regione nuo Margianos ir Baktrijos iki Arachosijos ir Balūčestano.
Pirmą kartą medai apsireiškė 836 m. pr.m.e. asiriškame karaliaus
Salmanasaro III (kariavusio su matajais) įraše. Jie turėjo gyventi Centriniame
Irane, ypač Hamadaną supančiose srityse, kur keletas archeologinių
radimviečių (Godin Tepe, Baba Jan Tepe, Tepe Nuš-e Jan ir Tepe Sialk)
liudija apie juos. Persai sutinkami keliais metais anksčiau (843 m.pr.m.e., ši
data yra pirmas aiškus įrodymas įsikūrimo Irano krašte) ir vadinti
Parsuaš (iran. * Parsva-). Matyt jie buvo apsistoję piečiau ir
vakariau nuo Urmia ežero. Kitų dviejų šimtmečių laikotarpiu jų vardas
atspindimas pavadinimuose forma * Parsva- ir "Parsa , kuris
pasirodo vėliau tiek chronologiškai, tiek geografiškai: valdant Asirijos karaliui
Tiglathpileserui III, tikriausiai Parsuaš regionas buvo labiau į
pietvakarius, centrinėje Zagros dalyje, o valdant Sanheribui (691 m.pr.m.e.) jie
buvo Elamitų sąjungininkais ir radosi netoli Baktiari kalnų. 639 m.pr.m.e.
Assuebanipalas sunaikino Elamitų karalystę ir išstojo prieš Kirą I, kuris, kaip
tvirtinama, valdė tiek Parsumaš, tiek Anšan (t.y., Tall-e Malian,
kas reiškai, kad tuo metu persai jau buvo beveik pasiekę jų istorinę Farsos vietovę).
Nors turime suskaičiuoti kelias gentis tuo pačiu pavadinimu, šis įrodymas
gali būti aiškinamas kaip persų judėjimas iš šiaurės vakarų Irano į jų galutinę
vietą, tuo pačių būnant pagrindiniu argumentu apie šiaurės vakarų invazijos
kelią. Argumentai dėl šiaurės rytų (ar rytinio) invazijos kelio, tiesiai per stepes,
atvirą lygumų kraštą šiaurės rytų Irane kaip natūralus kelias klajokliams, iš
kitos pusės, yra 1) panašios migracijos vėlesniais laikais; 2) keramikos faktai
(pvz., T. Cuyler Jr, Jaunesniojo, žr. bibliografiją), 3) lingvistiniai sutapimai
senojoje persų (kuri tradiciškai yra pietvakarių Irano kalba) ir šiaurės rytų
Irano Sogdian'o kalbose. Pagrindinis prieštaravimas šiai hipotezei yra
archeologiniai radiniai, nurodantys, kad rytiniai iranėnai Centrinėje Azijoje pradžioje atėjo iš Irano lygumų, esančių vakaruose (!).
Tolimesnės teorijos apie šias įvairias priešistorinias migracijas gali būti
spėliojimai. Jie galėjo, pvz., įgauti įfiltracijos į mažesnes grupes ar iš tikro
masinių migracijų formas. Kelios archeologinės kultūros Centrinės Azijos
stepėse, kruopščiai ištirtos tarybinių archeologų paskutiniais dešimtmečiais
(ypač Andronovo kultūra) galėjo būti indoeuropiečiais. Tačiau dar nenustatyta,
ar Abdronovo ar kitos kultūros yra susijusios su proto-arijais (ar tam tikra specialia Irano gentimi).
Arijų kultūra ir religija. Kalbiniai senovės iranėnų tekstų, ypač
Zaratustros Gatas (seniausia "Avestos" dalis), ir senovės indų
Vedų (ypač jos seniausios dalies,
Rigvedos arba Rigvedasamhita) panašumai yra
tikrai nepaprasti ir gerokai didesni nei tarp kokių nors dviejų indoeuropiečių
kalbų. Tie panašumai liečia ne tik fonologiją. morfologiją ir atskirus žodžius,
bet ir suduertinius žodžius bei ištisas frazes (palyg., pvz., Vedų
uttanahastamanasa [Rg. 6.16.46 ir kt.] ir Avest. Gatų
neamnhaustanazasta [Y. 28.1] - "pamaldžiai sudėtomis rankomis";
Vedų hrda manasa [Rg. 1.61.2 ir kt.] ir Avest. Gatų zeredača
mananhača [Y. 31.12] - "širdimi ir protu"). Buvo teisingai pabrėžta, kad
tokie atitikimai idiomose liudija ne tik kalbinę giminystę, bet ir dvasinį bei
kultūrinį bendrumą. Atskiru atveju, B. Schlerath parodė, kaip palyginamos
Vedos ir Avesta gali nušviesti viena kitą, nes, pvz., jo studijose apie sen. ind.
kšatra-, Avest. xšatra, sen. pers. xšaca - "vadovauti,
valdyti; suverenitetas" (Das Konigtum im Rig- und Atharvaveda, Wiesbaden,
1960, pp.128-31) ir sen. ind. asu-, Avest. ahu- - gyvenimas
("Altindisch asu- awestisch ahu- und ahnlich klingende Worter",
Pratidanam, Indian, Iranian and Indo-European Studies Presented to
F.B.J. Kuiper, The Hague and Paris, 1968, pp.142-53, ypač p. 152f).
Bendri Vedų ir Avestos poetinės frazeologijos elementai,
paveldėti iš proto-arijų kalbos, sistemingiausiai surinkti B. Schlerath Awesta-Worterbch.
Vorarbeiten II: Konkordanz, Wiesbaden, 1968, pp.148-64 (papildant J.
Duchesne-Guillemin "L'etude de l'iranien ancien au vingtieme siecle",
Kratylos 7, 1962, pp.1-44, ypač pp.33-36; E. Benveniste "Phraseologie
poetique de l'indo-iranien", Melanges d'indinisme a la memoire de Louis Renou, Paris, 1968, pp.73-79).
Tiek indo-arijai, tiek iranėnai yra daugiau konservatyvūs, kas reiškia, kad
daug jų pradinių bendrų tikėjimų ir papročių laikėsi ir istoriniais laikais, galbūt,
daugiau Irane nei Indijoje, nes geografinės ir klimato iranėnų gyvenimo
sąlygos buvo labiau panašios į jų proto-arijų tėvynę. Šių dviejų arijų tautų
homogeniškumas aiškiausiai matomas religijos, mitologijos ir kulto dalykuose
ir vis dar atspindimas jų seniausiuose ir labiausiai archaiškuose tekstuose,
nors religinės reformos, daugiausia Zaratustros, sukėlė didesnius ar
mažesnius pasikeitimus. Taip yra su indo-iran. * daiva-, kuris iranėnų
kalboje įgavo reikšmę "demonas" (Avest. daeuua-, sen. pers.
daiva-), o tuo tarpu sen. ind. deva- išsaugojo pradinę reikšmč "dievas".
Bendros, paveldėtos indo-arijų ir iranėnų tradicijoms priklauso bendra
politinė, socialinė, ekonominė ir religinė terminologija, kuri yra beveik išimtinai
tenaudojama tose kalbose. Pakanka paminėti sen. ind. kšatra-, Avest.
xšatra-, sen. pers. xšaca- - "vadovauti, valdyti; suverenitetas";
sen. ind. sena-, Avest. haena-, sen. pers. haina- -
"(priešo) kariuomenė"; sen. ind. kšetra- - "žemės nuosavybė; dirbama
žemė", Avest. "šoitra- - "sodyba" ir būdingas trigubas visuomenės
skaidymas į tris grupes, kaip sen. ind. brahmana- - "šventikas",
kšatriya- - "karys" ir vaišya- - "amatininkas"; Avest. Gatų
zootar - "šventikas", narž - vyras, karys" ir vastar -
"piemuo", o nauj. Avest. atrauuan/ataurun- - "šventikas", rataešta-
- "karys" ir vastriia-/ fšuiiant- - "šerėjas piemuo" (palyg. ypač E.
Benveniste "Traditions indo-iraniennes sur les classes sociales", JA 230, 1938, pp.529-49).
Kadangi dauguma mums prieinamų tekstų yra religiniai, jų bendra religinė
terminija (plačiausia žodžio reikšme) yra geriausiai žinoma srvovės arijų
kalbose. Šis bendras palikimas yra atspindimas, tarp kitų dalykų, abstrakčių
koncepcijš pavadinimuose, tokiuose, kaip svarbi religinė-filosofinė koncepcija
indo-iran. rta-, Vedų rta-, Avest. aša-, sen. pers. rta- -
"tiesa, teisumas, dieviška tvarka" arba kulto terminai, tokie kaip Vedų
yadžna, Vavest. yasna- - "aukoti" (indo-iran. * yazna-,
Vedų mantra-, Avest. matra- - "šventas ištarimas" (pažodžiui:
minties instrumentas, t.y. formuluota meditacija, indo-iran. * mantra-)
ar šventikų titulai: Vedų hotar-, Avest. zaotar- (indo-iran. *
zhautar-) ir Vedų atharvan-, Avest. atrauuan-/ataurun-.
Proto-arijų panteonui priklauso įvairių charakterių dievai, simbolizavę gamtos
veiksnius ar jėgas (kaip saulė, mėnulis, vanduo, ugnis, vėjas ir pan.), o taip
pat kaikurie personalizavę abstrakčias idėjas (kaip vedų Mitra-, Avest.
Mitra-, indo-iran. * Mitra- - "susitarimo dievas", išvedamas iš
indo-iran. prašymo * mitra- - "sutartis, susitarimas"). Kulto dievai yra,
pvz., Ugnis (Vedų Agni-, o Avest. Atar-) bei indo-iran. *
Sauma-, Vedų Soma-, Avest. Haoma-, pražioje reiškęs
augalą, iš kurio spaustos svaiginančios sultys. Tiek Ugnis, tiek Soma (ir pan.)
vaidina svarbius vaidmenis aukojimuose ir simbolizuoja paties aukojimo
aspektus. Taip pat iš proto-arijų paveldėtas mitinis Pirmasis žmogus,
Yama, Vivasvanto sūnus (Vedų Yama-. Vivasvant- sūnus; Avest.
Tima-, Viuuanhant- sūnus), kuris valdė mirusiųjų karalystėje.
Artimas ryšis taro seniausiųjų indo-arijų ir iranėnų kalbų bei literatūrų
galiausiai sukelia metodologines pasekmes. Faktiškai, proto-arijų religiniai
terminai ir idėjos negali būti rekonstruotos paprasčiausiai projektuojant Vedų
duomenis į proto-arijų laikotarpį; jie taip pat turi būti suderinami su Avesta
(palyg. iš svarbiausių P. Thieme. The 'Aryan' Gods of the Mitanni Traties,
JAOS 80, 1960, pp. 301-17; ir T. Burrow. The Proto-Indoaryans, JRAS, 1973, pp. 123-40).
Neabejotina, kad arijai turėjo poetinę tradiciją (daugiausia religinę poeziją
kuriamą pačių šventikų) ir poetinę kalbą, kurių fiksuotos formulės ir metrinės
struktūros išliko Vedų ir iranėnų literatūroje. Kaip faktas, tiek Vedos, tiek
Avesta pačius turi užuominas į ankstesnius himnus ir dainininkus, tokias,
kaip paminėjimas poeto pasididžiavimo, sukūrusio giesmę, kokios dar niekad nebuvo,
Vedų apurvyam, Avest. apaourvim - be ankstesnio,
t.y., neturinčią precedento. Liudijimas rodo, kad dar proto-arijų laikais
egzistavo giesmės su trumpesniais, daugiausia aštuonskiemeniais posmais
greta rečitatyvinės gnomiškosios poezijos daugiausia su hendekasilabiniais
posmais . Tačiau lieka atviru klausimu tai, kiek plačiai mitologinės temos ir motyvai buvo perimtos iš to laikotarpio.
Bibliografija: K. Jettmar. Zur Wanderungsgeschichte der Iranier,
Die Wiener Schule der Volkerkunde [Vienos etnologijos mokykla], Horn-
Wien, 1956, pp. 327-48. T. Cuyler Young Jr. The Iranian Migration into the
Zagros, Iran 5, 1967, pp. 11-34. D. Stronach Achaemenid Village I at
Susa and the Persian Migration to Fars, Iraq 36, 1974, pp.239-48. R.
Ghirshman. L'Iran et la migration des Indo-aryens et des Iraniens,
Leiden, 1977. I. V. P'yankov K voprosu o putyakh proniknoveniya
iranoyazychnykh plemyon v Perednyuyu Aziyu [Apie iranėnų kalbomis
kalbančių genčių prasiskverbimą į vakarų Aziją], Peredneaziskii
sbornik III, Moscow, 1979, pp. 193-207. eEtničeskiye problemy istorii
Tsentral'noi Azii v drevnosti (II tysyačelwtiye do n, e.) [Etninės Centrinės
Azijos problemos ankstyvuoju laikotarpiu (Antrasis tūkstantmetis pr.m.e.),
Moscow, 1981 (apima daug svarbių kokybiškų lingvistų ir archeologų
straipsnių, kaip M.S. Azimovo, B. G. Gafurovo, V.I. Abajevo, E.E. Kuzmino,
B.A. Litvinskio, E.A. Grantovskio, B ir F.R. Allčinų). Sistemingam, tačiau
senstelėjusiam, proto-arijų kultūros ir tėvynės traktavimui žr. F. Spiegel Die
arische Periode und ihre Zustande, Leipzig, 1887. Taip pat naudingas yra
W. Geiger Ostiranische Kultur im Altertum, Erlangen, 1882 ir O.
Schrader Aryan Religion // J. Hastings (ed.) Encyclopaedia of Religion and Ethics II, 1909, pp. 11-57
(R. Schmitt)
*) Adolfas Piktė (Adolphe Pictet, 1799-1875) šveicarų kalbininkas,
filologas, etnologas, filosofas. Žinomas tapo darbu Apie keltų kalbų artumą sanskritui (1837), kurioje vienas pirmųjų nurodė keltų
kalbų priklausymą indoeuropiečių kalbų grupei. 1838-44 m. Ženevos un-te dėstė estetiką ir šiuolaikinės literatūros istoriją.
Įvedė terminą lingvistinė paleontologija ir išgarsėjusiame Indoeuropietiškose ištakose arba arijų gentys (1859) pabandė
atkurti indoeuropiečių pro-tautos buitį. 1859 m. įvedė ir lingvistinio tęstinumo koncepciją, paskatinusią geografinės lingvistikos vystymąsi.
Pasižymėjo ir balistikoje patobulindamas Kongrivo raketą, kas sudomino Prancūziją, o jo sviedinių gamybos metodą nupirko Austrija.
Rigveda
Harapos civilizacija
Naktinis Vedų dangus
O. Schrader. Arijų religija
Patandžali. Joga sutra
Avesta. Vendidado knyga
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Mitas apie arijų įsiverżimą
Adivasi kultūra ir civilizacija
Apie žodžio 'Dievas' reikšmę
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Arijai ir kt. tautos Vedose ir Avestoje
Indo slėnio rašto dešifravimai
Kaip suprantu indų filosofiją?
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Vaišešikos gamtos filosofija
Indo-iranėnai ir kalba
Senieji sankskrito raštai
Senoji Indijos istorija
Rigvedos 'Himnas varlei'
Advaita vedanta principai
H.W. Bailey. Arya
Bhagavat-Gita
Katha upanišada
Mohendžo-daro
Jama - Mirtis
Upanišados
Vartiklis