F. Nyčė ir žydai  

Nacistai žydus laikė nepilnaverčiais žmonėmis (Untermensch), tuo tarpu Nyčei jie buvo naujojo Antžmogio fermentas.

Nyčė nebuvo antisemitas – ir net draugystė su Vagneriu nutrūko būtent dėl kompozitoriaus antisemitizmo. „Prakeiktas antisemitizmas tapo radikalaus mano ir mano sesers santykių radikalaus kracho priežastimi“ – rašo jis savo draugui Overbechui 1884 m. balandžio mėn. Ir vis tik „žydų ir judaizmo“ problema jam buvo gana svarbi.

F. Nyčė dekadanso ir nihilizmo pagrindine priežastimi laikė krikščionybę ir svajojo apie grįžimą prie Dioniso kulto, galinčio atjauninti Europos kultūrą (pagrindinė antitezė – Dionisas prieš Nukryžiuotąjį). O už krikščionybės atsiradimą atsakingais laikė žydų dvasininkiją – laikotarpio po Antrosios šventyklos. Pagal Nyčę, būtent jie „pagimdė Kristų“ ir įvedė „vergų moralę: „Kai tik Sokratas ir Platonas pradėjo pamokslauti apie tiesą ir teisingumą, jie liovėsi būti graikais ir tapo žydais arba kažkuo panašiu“.

Nietsche by E.Munch Izraelio istorija yra procesas, kurio metu natūralios vertybės, pagal Nyčę, neteko natūralumo: „Žydai atliko tą vertybių apvertimo triuką; to dėka gyvenimas žemėje keliems tūkstantmečiams įgavo naują ir pavojingą patrauklumą… Šiame vertybių apvertime (prie kurio priskiriamas ir žodžio 'vargšas' padarymas sinonimu 'šventas' ir 'draugas') yra žydų tautos svarba: juo prasideda vergų sukilimas moralėje“.

Stojęs prieš krikščionybę, F. Nyčė privalėjo neišvengiamai pasisakyti ir prieš senovės žydus, nes judaizmas – krikščionybės lopšys. „Antikriste“ skaitome: „Žydai – nuostabiausia tauta pasaulio istorijoje, nes jie, pastatyti prieš klausimą: būti ar nebūti, su siaubą keliančiu supratimu pasirinko būti bet kuria kaina: ir ta kaina buvo radikalus pakeitimas - visos prigimties, bet kokio natūralumo, bet kokio realumo, viso vidinio, kaip ir išorinio, pasaulio… Žydai tuo pačiu ir pasaulio istorijos svarbiausia tauta: savo tolimesne įtaka jie taip ištvirkino visą žmoniją, kad iki šiol krikščionis gali jausti anti-judėjas, nesuprasdamas, kad tai paskutinė logiška judaizmo išvada“.

Matome, kad F. Nyčės senojo judaizmo kritika nukreipta prieš šiuolaikinę krikščionybę, o ne šių dienų žydus. Tiesa, apie simpatiją žydams ir neapykantą antisemitams F. Nyčė pasisakė ne iškart. Dar rašant "Tragedijos gimimą" (1871), nepaisydamas Kozimos Vagner patarimo, jis nenurodė vokiečių kultūrinio nuopuolio kaltininko, nors visiems ir taip buvo aišku, kad kalbama apie žydus.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau Nyčė kvietė vertinti žydus pagal jų indėlį į Europos kultūrą. "Moralės genealogijoje" aiškinama, kad "gėris ir blogis" kovėsi žemėje tūkstantmečiais – ir tos kovos simboliu tapo Romos-Judėjos priešprieša. Publijus Kornelijus Tacitas "Istorijoje" rašė: "Žydai – tauta, gimusi vergauti", tuo tarpu žydai save vadino "išrinktąja tauta". Romos ir Judėjos susirėmime galinga, stipri ir šlovinga Roma patyrė pralaimėjimą. Taip, romėnai sugriovė Jeruzalę ir Saliamono šventyklą, išblaškė tautą, tačiau netapo nugalėtojais prisimenant, kam dabar lenkiasi pusė pasaulio. Ir toje pačioje "Genealogijoje" jis aršiai užsipuola antisemitus. Jis greitai reaguoja į judėjafobijos sustiprėjimą 9-me dešimtmetyje: "Dar nesutikau nė vieno vokiečio, kuris būtų palankus žydams".

F. Nyčė kalba apie savisaugos instinktą - atseit, silpna vokiečių tauta baiminasi stiprios rasės: "Žydai, be jokių abejonių, stipriausia, ištvermingiausia, tyriausia dabartinės Europos rasė" ("Kitoje gėrio ir blogio pusėje"). Apie nacijų suartėjimą ir nacionalinių literatūrų virtimą viena pasauline 19 a. pradžioje prakalbo V. Gėtė, kurio gerbėjas buvo F. Nyčė. "Žmogiška, pernelyg žmogiška" sudaryta iš 638 fragmentų, kurių 475-ajame Nyčė išvysto Gėtės idėją ir mums paaiškina, kas gresia vieningai Europai: "nacijų išsiskyrimas stiprėjant nacionaliniai priešiškumui". Kartu Nyčė įvardina ir dirbtinio nacionalizmo skleidėjus: valdančios dinastijos bei "tam tikros prekybos ir visuomenės grupės". Ir toliau: "visa žydų problema egzistavo nacionalinių valstybių ribose, nes būtent čia jų aktyvumas ir išskirtinis inteligentiškumas, jų karta iš kartos kančių mokykloje sukauptas proto ir valios kapitalas privalėjo visur įgauti persvarą ir sukelti pavydą bei neapykantą; todėl visose dabartinėse nacijose – ir be to, kuo labiau šios vėl nori įgauti nacionalinį pobūdį – plinta literatūrinė nusikalstama tendencija bausti žydus, kaip atpirkimo ožius, už visokiausias išorines ir vidines nelaimes".

Knygoje "Kitoje gėrio ir blogio pusėje", sugrįždamas prie minties apie vieningą Europą, Nyčė primena, kad iškilūs laikmečio žmonės (Napoleonas, Gėtė. Bethovenas, Stendalis, Heinė, Šopenhaueris ir net Vagneris) siekė parengti dirvą tokiai sintezei. Jis nujautė istorijos žudančią krušą ir net parodė krizės priežastį: "stambių raguočių nacionalizmą". Sekdamas Gėte, Nyčė dabartinas nacijas laiko kažkuo "tampančiu, jaunu, nepastoviu". Tuo tarpu, "lyginant su mumis, žydai atrodo aere perenius [tvirtesni už varį]". Tačiau Nyčė nejaučia paranojiškos baimės prieš žydus: "Žydai, jei norėtų – arba juos tam priverstų… - jau dabar galėtų gauti pranašumą, netgi viešpatavimą Europoje tiesiogine prasme, kas neabejotina; tai, kad jie to nesiekia ir nesiruošia, irgi neabejotina. Kol kas, jie… trokšta … naudotis pagarba ir baigti klajoklio, 'amžino žydo', gyvenimą". Nyčė manė, kad jei įvyks Europos rasių susimaišymas, tai "žydas bus toks pat tinkamas ir trokštamas ingredientas kaip bet kuris kitas nacionalinis likutis".

Todėl neatsitiktinai žydų intelektualai parodė padidintą susidomėjimą Nyčės kūryba. Pvz., danų kritikas Georgas Brandesas1) (tikras vardas Morisas Koenas), perskaitęs "Moralės genealogiją", susirašinėjo su Nyče ir prašė leidimo skaityti paskaitų ciklą apie jo filosofiją. Tos paskaitos Kopenhagos universitete buvo labai populiarios, sutraukdavusios 300 klausytojų. 1888 m. pabaigoje Brandeso straipsnis, išspausdintas vokiečių kalba, žymi filosofo pasaulinės šlovės pradžią. Čia reikia prisiminti, kad pačioje gimtojoje Vokietijoje apie Nyčę tebuvo girdėję 2-3 artimesni draugai (tarp jų – Paulis Re, kuris taip pat žydas).

Likimo ironija, kad filosofą "išdavė" jo sesuo, ištekėjusi už aršaus antisemito B. Forsterio2) (ją Nyčė pavadino "kerštinga antisemitine durne"). Jiedu, bėgdami nuo "žydų prievartos", persikraustė į Paragvajų, kur Fiorsteris pabandė įkurti bendruomenę "Naujoji Vokietija", tačiau, susipainiojęs finansiniuose reikaluose, nusižudė. Dar kita likimo ironija, kad būtent sesuo Eliza pasiskelbė sergančio brolio "angelu sergėtoju" ir 1893 m. perėmė jo archyvą. Ji nuo jo tvarkymo nušalino žinomus ekspertus, tarp jų ir Rudolfą Šteinerį, ir nemažai "nuveikė" falsifikuodama jo rankraščius bei laiškus. Ją visokeriopai rėmė Vagnerio našlė Kozima. Būtent "mylinti" Eliza, savaip sukompiliavo ir išleido "Valią valdžiai" – taip davusi pagrindą nacistinei Nyčės sampratai. Ją, devyniasdešimtmetę, 1934 m. Veimare aplankė A. Hitleris.


Gyvenimo prasmė ir žmogaus teismas
F. Nyčės etikos tema

Iš 1988-89 m. užrašų

Krikščionybė – susitaikymas, liga, nelaimė. Sveikam žmogui krikščioniu tapti neįmanoma – tam reikia sirgti. Bet atsisakius dievo, reikia atsisakyti ir teleologijos, nes pačioj tikslo sąvokoj jau slypi dievo šešėlis.

Atsisakius dievo, mes patys turime tapti dievais. Dievo Saulės nėra, todėl reikia kurti savo saulę. Reikia uždegti mažą žibintą, kad pakeistų užgesusią saulę.

Žmogus – ir altruistas, ir egoistas. Jis sėdi ant dviejų kėdžių – tai netikras žmogus ir jį reikia įveikti. Moralė susijusi su religija, todėl ją būtina atmesti.

Nauja bloga jau vien todėl, kad nauja, kad griauna seną. Žmogus turi būti stiprus. Žmonijai augti ir stiprėti būtinas blogis ir pavojai, nes jie užgrūdina valią. Simpatija ir užuojauta – smukimo ženklas, nes tik silpnasis reikalauja užuojautos. Tokia moralė ugdo bandos jausmą. Nereikia gailėti savo silpno artimo: žmogus yra tai, ką reikia sukurti ir nugalėti. Vienintelė vertybė – asmenybės jėga.

Kančia – gyvenimo druska. Gerovė daro žmogų juokingą, naikina jį. Tik didžiosios kančios sukuria dvasios didybę. Bet kančia gimdo ir pesimizmą. Žmogus turi norėti kančios, jos amžinumo. Menas gyventi – gyventi taip, kad norėtum gyvenimo pasikartojimo. Pesimizmas naudingas tuo, kad atima iš silpnųjų norą gyventi. Bet pesimizmą sukelia ir gyvenimo prasmės paieškos. Vaistai nuo to – juokas. Tačiau juokas baisus – tai aukos juokas. Gyvenimo nereikia spręsti protu. Prasmė dar nėra gyvenimas. Žmoguje glūdi gyvenimo meilės paslaptis, leidžianti mylėti gyvenimą labiau už jo prasmę. To jutimas nereikalauja jokio pateisinimo. KAS stiprus dvasia, tas stiprus ir gyvenimo instinktu.

Protas – ir žmogaus tikslas, ir jo priešas. Atsisakęs dievo, jis absoliučiai laisva jėga. Bet laisva mintis neatneša laimės – ji tik išjudina ramybę, būtiną laimei pasiekti. Protas ieško gyvenimo prasmės, todėl priverstas kurti iliuzijas, neva būtinas žmogui išsaugoti.

Būtina grįžti į gamtą, bet ne į gyvulių pasaulį. Reikia įveikti dabartinį žmogų, o jo vietoje turi iškilti naujas – stiprus žmogus. Liaudis jam nėra būtina. Bet jis vis dėlto aktorius, kuriam reikalinga masė.

Vienok, reikia įsiklausyti į Tomo Mano, jaunystėje užburto Nyčės, tačiau po 1945-ųjų permąstęs jo filosofiją, patarimus – kad skaityti Nyčę yra savotiškas menas, kai neleistinas joks tiesmukiškumas, o būtinas maksimalus proto lankstumas, ironijos jutimas ir neskubėjimas. Nyčės negalima skaityti paraidžiui. Kadaise Nyčė apie Seneką pasakė, kad jo reikia klausytis, tačiau neverta „nei patikėti juo, nei remtis juo“. Priimti Nyčę reikia lygiai taip pat.


1) Georgas Brandesas (Georg Brandes. tikr. vardas Morris Cohen, 1842-1927) – danų kritikas ir literatūrogas, natūralizmo teoretikas, smarkiai paveikęs Skandinavijos ir Europos iteratūrą. Buvo prieš estetizmą literatūroje ir „meną dėl meno“. Jis literatūrą laikė „žmonijos didžiųjų minčių apie laisvę ir progresą“ išraiška. 1884 m. kartu su kitais įsteigė dienraštį „Politiken“ su moto: „Didesnės nušvietos laikraštis“ – jis debatai jame atvedė prie liberalų partijos skilimo 1905-ais.

2) Bernardas Forsteris (Bernhard Forster, 1843-1889) – vokiečių pedagogas, antisemitas ir F. Nyčės sesers Elizabetos vyras. Buvo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir apie žydus rašė kaip apie „parazitus ant Vokietijos kūno“. 1886 m. emigravo į Paragvajų ir po metų ten įsteigė „Nueva Germania“ koloniją. Iniciatyvai nenusisekus, jis nusinuodijo.

Anti-semitizmas
Nyčė ir Vokietija
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Nyčė: Anapus gėrio ir blogio
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
6000 pėdų virš žmogaus ir laiko
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Rudolfas Šteineris. Krikščionybės esmė
Pokalbis apie Aštuonis ir Devynis
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Kur veda Zaratustros žvėrys
Linksmojo mokslo pamokos
Didysis terminatorius
Karlas G. Jungas
Judafobija
Filosofijos skiltis
Vartiklis