6000 pėdų virš žmogaus ir laiko

Vieni keliauja, nes ieško savęs,
O kiti – nes nori save prarasti,

F. Nyčė

Engadiną priimta laikyti vieta, kur buvo F. Nyčės filosofavimo pradžia. Jis atvirutėje F. Oberbachui1), pasiųstoje iš Zils-Marijos į Bazelį 1881 m. birželio 23 d. rašė: „Nežinau nieko, kas mano prigimčiai tiktų geriau nei šis kalnų kampelis“. Čia jis apmąstė ir iš dalies parašė pagrindinius savo kūrinius. Ir būtent čia gimė mokymas apie amžiną sugrįžimą ir su ja susijusi idėja apie antžmogį.

„Savyje nešioju tai, ko nepasisemsi mano knygose“, Lu Salomei2) kartą prisipažino F. Nyčė.

1881 m. buvo baigiamas 6 m. trukmės „Linksmojo mokslo“ apmąstymas: „Tai mano laisvamanybė“. Zils-Marijoje jis buvo iki spalio mėn., o žiemai persikėlė į Italiją, Genują. 1883 m. birželio 18 d. – rugsėjo 5 d. vėl atvyko į Zils-Mariją. Atvykęs po kelių dienų rašo Karlui fon Gersdorfui3) į Ostricheną:
„Mielas drauge, štai aš ir vėl Viršutiniame Engadine, jau trečią kartą, ir vėl jaučiu, kad čia ir niekur kitur – mano tikroji tėvynė, mano penatai4). Ach, kiek dar manyje to, kas norėtų tapti žodžiu ir forma! Kaip tylu ir pakilu bei vieniša turėtų būti aplink mane, kad galėčiau išgirsti savo švenčiausius žodžius!
Norėčiau daugiau pinigų, kad galėčiau pasistatyti čia savotišką kiautą: aš apie medinį namuką su dviem patalpomis, ir, tarp kitko, į Zilzerzę išsikišusiame pusiasalyje, kur kadaise stovėjo romėnų tvirtovė... Čia gyvena mano mūzos: jau ‚Svetimame ir jo šešėlyje‘ aš sakiau, kad su šia vietove jaučiu ‚daugiau nei kraujo giminystę‘
“.

Tais metais Nyčė išgyveno gilią krizę, sukeltą meilės be atsako jaunajai Lu Salomei, vėliau tapusiai garsia rašytoja, psichoanalitike ir lemtinga mūza daugeliui 19-20 amžių sandūros genijų.

Birželio gale jis parašo antrąją „Taip kalbėjo Zaratustra“ dalį. „Ecce Homo“ jis prisimena: „Vasarą, grįžus namo, į šventąją vietą, man žybtelėjo pirmasis minties apie Zaratustrą blyksnis, aš radau antrąją jo dalį. Dešimties dienų pakanka: nei pirmajai, nei trečiajai ir paskutiniai daliai aš niekaip nepanaudojau daugiau laiko“.

Engadine parašyti tekstai kartais verčia manyti, kad jo kūryboje vyrauja pakilimo vektorius: „ Esu aš keliauninkas ir mėgstu kopt į kalnus,- jis mintyse sau tarė,- todėl į lygumas žiūrėt nenoriu, ir, kaip man rodosi, ilgai aš negaliu nustygti vietoj. Ir nesvarbu, ką man atsiųs likimas, ką aš patirt turėsiu,- keliaut ir kopt į kalnus man visuomet reikės: žmogus galiausiai vien save teišgyvena“. Tačiau iš tikro, pas Nyčę nėra ir negali būti dominuojančio gyvenimo vektoriaus.

1883 m. rugsėjo 3 d. Nyčė rašo K. Gastui5) į Veneciją: „... štai ir vėl man laikas išsiskirti su Engadinu: trečiadienį rengiuosi išvažiuoti – į Vokietiją, kur manęs laukia nemažai reikalų... Šis Engadinas – mano Zaratustros užgimimo vieta. . Aš ką tik radau pirmąjį juodraštį, kuriame pažymėta: ‚1881 metų rugpjūčio pradžia Zils-Marijoje, 6000 pėdų virš jūros lygio ir gerokai aukščiau už visą žmoniją‘... Beje ne be kartėlio privalau Jums pranešti, kad dabar, trečiojoje dalyje, vargetą Zaratustrą iš tikro apėmė depresija – tiek, kad Šopenhaueris ir Leopardi su jo ‚pesimizmu‘ pasirodys nepatyrusiais jaunikliais. Taip turi būti pagal planą. Tačiau tos dalies parašymui man pačiam reikia gilaus, dangiško aiškumo, - kadangi aukščiausios rūšies patetika man gali pavykti tik kaip žaidimas. Gal tuo metu sukursiu ir dar ką nors teoriško; mano juodraščiai pavadinti: Tapsmo nekaltumas. Vadovas išlaisvinimui nuo moralės...“ Bloch, Peter, The Nietzsche House in Sils-Maria

Nuo tada Nyčė tradiciškai Zils-Marijoje praleisdavo vasaras, o žiemodavo Nicoje. Trečioji vasara ten truko nuo 1884 m. liepos 15 d. iki rugsėjo 26 d. 1885 m. – nuo birželio 7 d. iki rugsėjo vidurio. 1886 m. - nuo liepos pradžios iki rugsėjo 25 d.

1886 m. išėjo jo „Anapus blogio ir gėrio. Prologas į ateities filosofiją“, apie kurią kartą prasitarė, kad ją skaitys tik apie 2000 m. Kritika apie tą kūrinį tylėjo, tik „Bunda“ rugsėjo mėn. pasirodė triukšmą sukėlusi recenzija „Pavojinga Nyčės knyga“, kuri vos nesužlugdė Nyčės buvimo Zils-Marijoje. Viename spalio mėn. Laiškų Gastui Nyčė nerimavo: „... šaunūs ZIls-Marijos gyventojai skaitė ir kalbėjo apie šį straipsnį. Gali būti, kad Zilse aš buvau paskutinį kartą“.

Tačiau kitai metais Nyčė vėl Zils-Marijoje – iki rugsėjo 21 d. Jį, čia berašant „Moralės genealogija“, aplankė studentiškų laikų draugas Paulis Doisenas6) su žmona, su kuriuo nesimatė 14 m. Anot jo, Nyčė tuo metu atrodė labai prastai.

1888 m. buvo jo paskutinė vasara pamėgtuose kalnuose - nuo birželio 6 d. iki rugsėjo č0 d. jis čia dirbo su „Dioniso ditirambais“, „Stabų saulėlydžiu“ ir „Antikristu“. Viename paskutinių laiškų, rugsėjo 7 d., rašė: „Paskutiniu metu buvau gana darbštus, - iki tokio laipsnio, kad man iš tikro laikas atsiimti mano paskutinio laiško skundus dėl ‚nuskendusios vasaros‘. Man net pavyko kai kas daugiau, kažkas, ko iš savęs nelaukiau... Tiesa, dėl to mano gyvenime atsirado tam tikra betvarkė. Kelis kartus kėliaus naktį, antrą valandą, paklusdamas ‚šauksmui iš aukščiau, ir užrašydamas tai, aks buvo kilę galvoje. O tada buvo galima išgirsti, kaip namo šeimininkas ponas Durišas, atsargiai atidaro paradines duris ir išnyra laukan – medžioti gemzių7). Kas žino, gal ir mano medžioklė buvo gemzių medžiokle... Visiškai nuostabi buvo rugsėjo trečiosios diena. Ryte rašiau pratarmę savo „Visų vertybių perkainojimui“, galbūt pačią pakylėtą pratarmę iš visų kada rašytų. Tada išeinu iš namų, ir ką matau? Nuostabiausią iš kada Engadine matytų dienų. Visų spalvų sodrumas, ežero ir dangaus mėlynė, oro tyrumas, - kažkas neįtikima... Taip atrodė ne tik man. Kalnai, sniego baltumo iki papėdės, nes pas mus buvo tikros žiemiškos dienos – tik dar labiau sustiprino tą spindėjimą“. Palikęs Zils-Mariją, Nyčė vyksta į Turiną, kur ir nutiko „Turino katastrofa“. 1889 m. sausio 3 d., išeidamas iš namų Pjaco Karlo Alberto, kur nuomavo butą, Nyčė pamatė, kaip vežėjas plaka išsekintą arklį. Nyčė puolė ginti ir neteko sąmonės. Atsipeikėjęs po epilepsijos priepuolio, jis taip ir neatsigavo. Paskutiniuosius 10 m. filosofas nugyveno beprotybėje.

Išvažiuodamas iš Zils-Marijos filosofas paliko knygas ir šūsnį rankraščių – tikėjosi grįžti kitą vasarą. Jis paprašė savininką rezervuoti kambarį, o paliktus popierius ir pastabas sudeginti kaip šiukšles. Tačiau Durišas jų nedegino. Jis juos išėmė iš šiukšlių dėžės, surinko nuo grindų ir sudėjo į spintą. Vėliau atvykstantiems lankytojams jis parodydavo juos ir leisdavo ką nors pasiimti atminčiai. Tai sužinota iš žinutės „Magazine fur Literatur“ 1893 m. rudens numeryje. Šeimos pasiuntinys netruko atvykti pas Durišą ir šis, nenorėdamas nemalonumų, viską atidavė. Rengiant „Valią valdžiai“ jie pateko tarp „rankraščių“, iš kurių vyko atranka.

Dalis neskelbtų rankraščių ir užrašų knygučių liko Genujoje ir Turine. Nyčės rankraščius pradžioje pržiūrėjo motina Franciska, tačiau faktiškai juos tvarkė sesuo Elizabetė, 1895 m.gavusi teisę leisti brolio raštus. Brolio ir sesers santykiai nebuvo paprasti, o po 1880 m. ir visai įtempti: ji Nyčei buvo įsikūnijimu visa, ką jis atmetė: mieščioniškumo, antisemitizmo, nacionalizmo. Dar metai iki „Turino katastrofos“ jis rašė seseriai, nusprendusiai vykti su vyru į Paragvajų kurti „Naujosios Vokietijos“:
„Pasiekta tai, kad turiu visom jėgom gintis, kad manęs neapkaltintų antisemitizmu; po to, kai mano paties sesuo, o dabar dar ir Videmanas davė pretekstą šiai, blogiausiai iš visų įmanomų, klaidai. Po to, kai antisemitinėje korespondencijoje aš sutikau net ir Zaratustros vardą, mano kantrybė išseko – dabar užėmiau akliną gynybą prieš tavo vyro partiją. Tegu tie antisemitiniai kvailiai nedrįsta liesti mano idealo! Dėl tavo vedybų mūsų vardas dabar minimas sąryšyje su tuo judėjimu – ir kiek man dėl to teko iškentėti! Per 6 paskutinius metus tu praradai bet kokį supratimą, kas galima, o kas ne...
Aš, suprantama, nekada nesitikėjau, kad tu ką nors supranti, kokią padėtį kaip filosofas užimu savo laikmečio atžvilgiu, ir vis tik meilės instinktas nors kiek turėjo tau pasufleruoti, kad neitum tiesiai pas mano antipodus
“.

1892 m. vasarą į Vokietiją, po savo avantiūros žlugimo ir vyro savižudybės, užsiėmė brolio „pomirtinio likimo“ tvarkymu. 1894 m. Naumburge įsteigė „Nyčės archyvą“, vėliau persikėlusį į Zilberbliko vilą Veimare, paskutinę brolio prieglaudą. Čia, Eterbergo kalno papėdėje, filosofas praleido 11 m. „Nyčės archyvas“ išgyveno įvairius laikus – ir dėl ne kokios šlovės „dėkingi“ Elizabetei, atsidavusiai Trečiojo reicho šalininkei, neslėpusiai antisemitinių pažiūrų. Garsi 1934 m. nuotrauka, kurioje Hitleris ant „Archyvo“ slenksčio bučiuoja ranka Nyčės seseriai, jam dovanojančiai jo lazdelę. Ji daugiausia atsakinga už nacistinį mitą apie Nyčę ir tai, kad Prancūzijos kaltintojas Niurnbergo procese Nyčę pavadino „nacionalsocializmu pirmtaku“. Nelabai susivokdama filosofijoje ir filologijoje, ji Nyčės tekstus patvarkė savaip.

„Kas būtų, jei vieną gražią dieną ar naktį į tavo vienišiausią vienatvę įslinktų koks nors demonas ir sakytų: „Šitą gyvenimą, kokį tu dabar gyveni ir gyvenai, turėsi gyventi dar kartą ir dar begales kartų; ir jame nebus nieko nauja: kiekviena kančia ir kiekvienas malonumas, kiekviena mintis ir kiekvienas atodūsis, menkiausias mažmožis ir tai, kas neapsakomai didu, turės sugrįžti, ir viskas taip pat iš eilės ir ta pačia tvarka, – ir tas pats voras štai, ir ši pro medžius besiskverbianti mėnulio šviesa, ir lygiai ta pati dabartinė akimirka, ir aš pats. Amžinas būties smėlio laikrodis bus apverčiamas be paliovos – ir tu drauge su juo, tu dulkių dulkele!“ – Ar nekrisi paslikas, grieždamas dantimis ir prakeikdamas šį taip kalbantį demoną? O gal esi kada nors patyręs nepaprastą akimirką, kai būtum jam atsakęs: „Tu – dievas, ir nieko dieviškesnio niekuomet nesu girdėjęs!“ Jei toji mintis įsismelktų į tavo protą, ji tave, koks dabar esi, iš karto pakeistų ir galbūt sumaltų į miltus; ir nuolatinis klausimas: „Ar nori to dar kartą ir dar begalę kartų?“ – sunkiausiu svoriu prislėgtų tavo elgseną! Arba – kaip labai turėtum būti patenkintas pačiu savimi ir gyvenimu, kad nieko daugiau nebetrokštum, o tik šito paskutinio amžino patvirtinimo ir užantspaudavimo.“
„Linksmasis mokslas“

Zils-Marija – nedidelis kaimelis saulei atvirame Alpių slėnyje, esantis greta šiuolaikinio prabangaus Sankt- Morico8) slidinėjimo kurorto. Traukiniu iš Bazelio į Šveicarijos pietryčius iki Sankt-Morico apie 5 val. Norint pakilti į kalnus, reikia persėsti Kuro miestelyje, Graubiundeno kantono sostinėje. Būtent čia prasideda stebuklingi virsmai. Žvitrūs, vos ne žaisliniai trivagoniai Alpių traukiniai, su plačiais tarsi vitrinos langai, visai ne panašūs į dviaukščius pirmaklasius ekspresus. O ir keleiviai čia ypatingi: įdegę, triukšmingi, apsirūpinę specialiomis kalnų lazdomis ir batais. Svaiginančio grožio peizažai sulyginami nebent su Jano Artiuso-Bertrano nuotraukomis.

Zils-Mariją nuo Sankt-Morico skiria keli kilometrai gėlėse skęstančiu slėniu bei ežero pakrante. 3 minutės pėsčiomis nuo centrinės aikštės – ir baltuoja dviaukštis Nyčės namas su pilku čerpių stogu. 7 vasaros sezonus čia filosofas nuomojo nedidelį kambarį su į kalną atsiveriančiu langu. Niekas čia nuo tada nepasikeitę – tik prie įėjimo atsiradusi memorialinė lentelė.

Šiam tipiškam 19 a. Engadino pastatui apie 220 m. Nyčei buvojant jis priklausė Durišų šeimai. Žanas Durišas daugelį metų buvo Zils-Marijos bendruomenės vadovu. Name buvo bakalėjos parduotuvėlė, kurioje Nyčė mėgo apsipirkti, nors dažniausiai pietaudavo gretimame „Alpenrozės“ viešbutyje. 1883 m. birželio 21 d. rašė seseriai ir motinai į Naumburgą: „Čia žmonės labai geri man ir džiaugiasi mano sugrįžimu, ypač mažoji Adriena; tiesiai name, kur gyvenu, galima nusipirkti angliškų biskvitų, jautienos kumpio, arbatos muilo, - bendrai, visa, ko reikia. Tai labai patogu...“

20 a. pradžioje namą nusipirko netoli esantis „Edelveiso“ viešbutis. 1958 m. jį pardavė verslo firmai, ketinusiai jį perstatyti – laimei, tai neįvyko. Dabar čia muziejus, tyrinėjimų centras, viešbutis mokslininkams ir konferencijų, skaitymų, koncertų, parodų rengimo vieta. Nuo 1980 m. kasmet rugsėjį rengiamas seminaras.

Paprastai Nyčės namas uždaras lankymui: ekskursijos čia užsuka retai ir dėl apsilankymo reikia susitarti iš anksto, tačiau vasaros ir žiemos mėnesiais čia knibžda mokslininkų ir tyrinėtojų, nuomojančių 8 kambarius antrame aukšte greta Nyčės kambario. Jis antrame aukšte: keli mediniai laipteliai, koridoriumi pirmos durys į kairę. Čia tik būtini daiktai: lova, stalas su kėde, nedidelė sofa, praustuvė, veidrodis, lempa ir žvakė.

Prieangio sienas puošia garsių lankytojų nuotraukos su autografais. Mažoje virtuvėlėje-parduotuvėlėje prie įėjimo knygos apie Nyčę. Pirmas aukštas atiduotas ekspozicijai: čia rečiausia Nyčės nuotraukų kolekcija, daugiausia rašant „Taip kalbėjo Zaratustra“, Zils-Marijos periodo jo užrašai ir juodraščiai. Bibliotekoje surinkti Nyčės veikalai, išleisti jam gyvam esant, daugelis su autoriaus dovanojimo parašais, o taip pat Nyčės kūrinių rinkiniai įvairiomis kalbomis. Čia ir dvi pomirtinės Nyčės kaukės: Viena jų tikra, padovanota Oehler‘ių šeimos (giminaičiai pagal motinos liniją), kita pagaminta vėliau sesers Elizabetės Fersten-Nyčės, palaikiusios originalią kaukę nesant pakankamai išraiškinga, užsakymu.

Pirmo aukšto lentynose dokumentai iliustruoja sesers machinacijas. Būtent čia buvo sumanyta išleisti naują „Kritinį raštų leidinį“ (7-9 dešimtm.). Čia išliko tikra Nyčės kūrybos dvasia, čia savotiškas antipodas oficialiajam Veimaro „Nyčės archyvui“. Ir vis tik koordinatės pasikeitė – į Engadiną vyksta ieškoti mito, o Veimaras tapo akademiškai griežto Nyčės palikimo tyrinėjimo centru.

Pirmąkart į Aukštutinį Engadiną Nyčė atvyko 1879 m. birželio antroje pusėje. Birželio 23 d. jis iš Sankt-Morico pasiuntė atvirutę motinai: „Mano miela šaunioji mama, po trijų labai bjaurių savaičių (Vizene) pagaliau atvykau į savo vasaros prieglobą. [ ... ] Prašau, nuslėpk nuo visų, kur esu, nes kitaip man teks palikti šią vietą, kuri man taip patinka, ir kuri mane tikrai teigiamai veikė. Nepakenčiu jokių vizitų...“

Į Šveicarijos Alpes Nyčė vyko ieškodamas sau palankaus klimato, maisto ir galimybės vienatvei, prieglobsčio savo ligos išsekintam kūnui: „Priepuoliai nutinka kasdien, pasireiškė visi kankinančios komplikacijos (vėmimas ir pan.), - ir vis tik, atrodo, visa susitvarkė tiek tvarkingai, kiek tai gali būti (dieta, Nietzsche: Eternal return inspiration place judėjimas, ramybė, nuostabi ir prakilni kalnų kalnagūbrių prigimtis, vienišumas). Tačiau, kaip man dabar atrodo, visa tai yra grynas eksperimentavimas su vietų kaitaliojimu ir mane veda į žūtį. Žinoma, reikia atsižvelgti į sąlygas, kurios dėl mano natūros yra lemiamos (pvz., oro elektra); būtent todėl aš priverstas išbandyti gyventi šiose vietose. Bazelis, Naumburgas, Genfas, Baden-Badenas, beveik visos kalnų vietelės, kurias žinau, Marienbadas, italų Siena ir pan. man yra žudančiomis vietomis... Man dažnai ateina į galvą, kaip sunkiai ir baisiai nugyvenau paskutinius metus, kai prarasdavau bet kokią kantrybę, bet tik čia, Engadine aį negaliu nulaikyti ašarų. Būtent Engadine, man palankiausioje vietoje žemėje, nors ir būna priepuoliai, kaip ir visur, tačiau praeina gerokai lengviau ir žmogiškiau. Patiriu ilgalaikį nusiraminimą, nejaučiu jokio spaudimo, o iki tol jį jaučiau visur; čia liovėsi visi jauduliai. Galėčiau žmonių prašyti tik viena: ‚Palikite man tik 3-4 mėnesius Endagino vasaros, priešingu atveju negalėsiu daugiau pakelti šio gyvenimo‘“.

„Skausmas aprimo, atėjo kūrybinis įkvėpimas ir dvasinis pakilimas: „Tarsi atsidūriau pažadėtoje žemėje... Čia mano išgijimas. Man norisi šiuose kraštuose pasilikti ilgėliau“ – rašė seseriai 1879 m. birželio 24 d..

Jis į Engadiną grįžo po 2 m., 1881 m. liepos 4 d., kad savo pirmąją kūrybinę vasarą praleistų Zils-Marijoje. Būtent tada filosofui nušvito amžino sugrįžimo idėja.

Kalnuose yra garsusis Nyčės akmuo. Nuo Nyčės namo kelias veda palei pievą iki Silvaplano ežero, esančio pačioje kalnų papėdėje. Nyčė ežerą savo pamėgtu maršrutu apeidavo per 6-8 val. Kelias iki Amžinojo sugrįžimo akmens apie 2 val. Jei tikėsim jo biografais, pirmas Nyčės sustojimas buvo po valandos ėjimo ten, kur dabar didelis juodas akmuo su jame iškalta „Zaratustros giesme“.

Dar pusantros valandos ir atsiveria juoda uolos piramidė, Nyčės idėjos apie amžinąjį sugrįžimą – absoliutaus gyvenimo, su pakilimais jame bei padėtimis be išeities, pripažinimo - kilties vieta:
„Amžino sugrįžimo, aukščiausios teigimo formulės, mintis, aukščiausioji, kokią tik galima pasiekti, datuojama 1881 metų rugpjūčiu. Ją sumečiau popieriaus lape su užrašu: „6000 pėdų aukštyje virš žmogaus ir laiko. Tądien vaikštinėjau miške palei Silvaplano ežerą: prie didelės piramidės formos uolos, netoli Siurlėjaus, stabtelėjau. Čia ir atėjo man toji mintis“.

Nyčė Visatą ima kaip maksimaliai įmanomą, tačiau baigtinę būsenų rinkinį. O laikas yra begalinis dydis. Tad visiems įvykiams lemta pasikartoti nesuskaičiuojamą kartų kiekį. Toji tiesa gali sutraiškyti žmogų, jei jis savo gyvenimo tikslu pasirinks maksimalią savęs realizaciją. Išvengti blogio ir kančių neįmanoma; jie sudėtinė aukščiausiosios egzistavimo prasmės įsikūnijimas – juk iš gyvenimo pašalinus bent vieną įvykį, visa tolimesnė seka keičiasi. Tad gyvenimą reikia priimti kaip dovaną. Gyvenimas, kurio reikia siekti, džiugina – įveikiant kliūtis ir jaučiant stiprėjančią valdžią, valdžia pirmiausia sau.

Taip Zaratustra kalbėjo: "'Štai mes sužinojome, ką tu mokai: kad visi dalykai amžinai sugrįžta, o su jais ir mes patys, jau egzistavome jau nesuskaičiuotą kiekį kartų, o su mumis visi daiktai. Tu mokai, kad yra didysis Tapsmo metas, neįprastas, didingas milžinų metas; tarsi smėlio laikrodis, jis turi apsiversti vėl ir vėl, kad iš nauja prisipildytų ir tekėtų: - ir visi tie kartai lygūs, kaip dideliuose dalykuose, taip ir mažuose... ir žvėrys prašo, kad tu kol kas dar nemirtum!'.

Matai, mes žinom, ko tu mokai: kad amžinai daiktai visi sugrįžta ir mes drauge su jais, kad mes be galo daugel kartų jau buvę esam ir su mumis drauge - visi daiktai.
Tu mokai, kad yra didieji tapsmo metai,- siaubingo dydžio metai, kurie lyg smėlio laikrodis tasai vis apsiverst iš naujo turi, kad vėl byrėtų ir išbirtų:
- todėl visi šie metai yra sau patys lygūs - didžiausiuos ir mažiausiuose dalykuos, dėl to mes irgi metuos kiekvienuos didžiuosiuos sau patys lygūs esam, didžiausiuos ir mažiausiuose dalykuos.
Ir jei dabar tu mirt norėtum, o, Zaratustra, matai, mes žinome gerai, ką tu tuomet sau pasakytum; bet tavo žvėrys prašo dar nemirti!
Tuomet kalbėti imtum, nė nedrebėdamas nei kiek, veikiausiai iš palaimos atsidusęs: nes didelė našta ir didelis slogutis tau būtų nusiritę, o, tu nepaprastas kantruoli! - "Dabar štai mirštu ir nykstu, o, broliai mano,- tu mums sakytum,- tuoj pat į nieką aš pavirsiu. O sielos juk taip pat mirtingos kaip ir kūnai.
Bet mazgas priežasčių, kuriam esu įpintas, sugrįš,- sukurs mane jis vėlei! Aš pats juk priklausau prie priežasčių grįžimo amžinojo.

Amžinojo sugrįžimo mito šaknys siekia Antiką, visų pirmą pasakojimus apie mirštantį ir prisikeliantį Dionisą bei Heraklito filosofiją. Žinomose amžino sugrįžimo koncepcijose, kuriose neigiama valia (brahmanizme, indų ir egiptiečių reinkarnacijos mokymai, pitagoriečių, gnostikų ir manichėjų mokymai, Empedoklio ir Platono mokymai), sugrįžimas laikomas blogiu, o gyvenimas ir mintis nukreipta tam, kad sutrukdytų sugrįžimui. Tuo tarpu valią apdainuojantis Nyčės mokymas, kuriame sugrįžimas laikomas tapsmo viršūne, tampa gyvenimo teigimu.

Nyčės amžinas sugrįžimas yra laisvu nuo valios moralės dėsniu: ko benorėtume, to norėti „privalome“ visiems laikams. Pusiau norų pasaulis neįmanomas: juk bent kartą nutikęs dalykas įgauna aktyvaus teigimo galią. Tad Nyčės sugrįžimas pasirinktinis. Jame išsilaisvinimas ir išsigelbėjimas: pasikartoja tik tai, kas teigia gyvenimo džiaugsmą. Amžinas sugrįžimas – riedantis ratas: jis šalin nuveja visas nihilizmo ir nuopuolio formas.

Tai bandymas sukurti naują nemetafizinės tikrovės koncepciją, kurioje gyvenimo prasme tampa asmeninis vidinis savęs įveikimas, valios valdžios sau įgijimas, o žmonijos tikslu – antžmogio sukūrimas.

Čia prisėdau ir laukiau, ramiam sapne,
Anapus gėrio ir blogio ir man pro šviesą ir šešėlius mirguliavo
Akinantis vidurdienis, jūra ir žaidimas.
Ir staiga, o drauguže! Aš dvejintis ėmiau –
Ir Zaratustra akimirkai pasirodė...

Paaiškinimai

1) Francas Overbekas (Franz Camille Overbeck, 1837-1905) – vokiečių protestantų teologas, draugavęs su F. Nyče.

Gimė St. Peterburge vokiečio ir prancūzės šeimoje. Augo ir mokėsi Peterburge ir Paryžiuje. 1856- 64 m. mokėsi teologijos Vokietijos un-tuose, palaipsniui imdamas kritikuoti oficialiąją teologiją. 1870 m. tapo Bazelio un-to profesoriumi. Ten gyveno viename name (tik aukštu žemiau) su F. Nyče, buvusio to paties universiteto filologijos profesoriumi.

1873 m. paskelbė savo svarbiausią darbą, „Kiek krikščionišką yra šiuolaikinė teologija?“, kurioje teigė, kad „istorinė“ Bažnyčios Tėvų krikščionybė nieko bendra neturėjo su Jėzaus Kristaus pradinėmis idėjomis. Ši knyga praktiškai sužlugdė jo galimybes būti profesoriumi Vokietijos universitetuose, tad jis liko Bazelyje. Kartu jis parengė „Bažnyčios žinyną“. 1879 m. Nyčė paliko Bazelį, tačiau jie intensyviai susirašinėjo. Kai Overbekas gavo laišką su mentalinės problemos požymiais, Jis tą pačią dieną nuvyko į Turiną jo aplankyti. Jis lankė Nyčę iki pat šio mirties 1900 m. Atsisakė bendradarbiauti su Nyčes seserimi Elizabete ir jos „Nyčės archyvu“ ir laiškuose kaltino ją falsifikuojant Nyčės idėjas. Ši jį persekiojo ir po jo mirties, kenkdama jo reputacijai. Tik po kelių dešimtmečių jo anti-teologines mintis rimtai nagrinėjo Karlas Bartas, M. Heidegeris

2) Lu Salome (Lou Andreas-Salome, 1861-1937) – rusų-vokiečių kilmės rašytoja, filosofė psichoterepeutė. Paliko pėdsakus Nyčės, Froido, Rilkės gyvenimuose.

Nietzsche and others Gimė St. Peterburge. 1878 mirus tėvui, po poros metų su motina išvyksta į Šveicariją ir lanko universiteto paskaitas. Dėl silpnos sveikatos persikelia į Romą, kur ima lankyti Malvidos fon Maizenburg ratelį. Čia su ja susipažino Nyčės draugas Paul Ree, tačiau ji atsisako už jo tekėti, sutinka tik būti drauge. Jiedu keliauja, aplanko Paryžių, Berlyną.

1882 m. Ree ją supažindina su Nyče, kurį pavergia jos intelektas bei grožis (vėliau sakė, kad jos savybes panaudojo kurdamas „Zaratustrą“). Jis irgi paprašo jos rankos, tačiau jos negauna. Pagal jos eiles Nyčė sukuria muzikinę kompoziciją „Himnas gyvenimui“. Tačiau prieš jų draugystę ypač aštriai pasisako Nyčės sesuo ir po konflikto Lu lieka tik su Ree, kuris 1901 m. paslaptingai žūsta kalnuose – ie liko neaišku, ar tai savižudybe, ar nelaimingas atsitikimas.

1886 m. Salomė susipažįsta su rytų kalbų (turkų, persų) dėstytoju F.K. Andreas, kuris taip atkakliai jos siekia, kad net jos akyse suvaidina savižudybę (duria peilį į krūtinę). Po ilgų svarstymų, Salome sutinka tapti jo žmona, tačiau su viena sąlyga – tarp jų nebus seksualinių santykių. Ir jie taip kartu pragyvena 43 m. O intymų ryšį su vyriškiu vis tik ji patiria – tai buvo Georgas Ledeburas, vienas vokiečių socialdemokratų partijos įkūrėjų, su kuriuo susipažino 1892 m.

Pavargusi nuo skandalų, vyro ir meilužio, ji meta juos ir 1894 m. išvyksta į Paryžių. Išgarsėja literatūroje. 1897 m. susipažįsta su 21-čiu Rilke, ima į keliones po Rusiją, moko jį rusų kalbos, aiškina Tolstojaus ir Dostojevskio psichologizmą. Po 4 m. ji jį palieka, bet iki gyvenimo pabaigos susirašinėja – jis sakė, kad be šios moters niekada nebūtų radęs savo kelio.

1911 m. susipažįsta su Z. Froidu ir ketvirčiui amžiaus tampa draugais. Jai jau buvo 50 m., o Froidas neturėjo į ją nuosavybės ketinimų. Lu įsisavina psichoanalizę – ir išleidžia triukšmą sukėlusią knygą „Erotika“. 1914 m. pradeda dirbti su pacientais, atidaro kliniką ir daug dirba.

Netrukus po jos mirties 1937 m. Getingene, naciai sudegina jos biblioteką.

Parašė per tuziną romanų, o taip pat rašė pjeses ir esė. Parašė studiją apie Ibseno moterų charakterius (1892) bei knygą apie F. Nyčę (1894), redagavo memuarus apie Rilkę. Paskutiniais metais parašė „Lebensruckblick“ - apie savo, kaip laisvos moters, gyvenimą.

3) Karlas von Gersdorfas (I>Carl von Gersdorff, 1844-1904) – vokiečių baronas, visą gyvenimą, nuo mokyklos laikų, draugavęs su Nyče. Dalyvavimas „alaus materializme“ atspindi nepasitenkinimą gyvenimą.

4) Penatai (Penates) - (romėnų mitologijoje) namų židinio, o vėliau ir visos romėnų tautos, dievai sergėtojai (genijų rūšis). Panašūs į larus, genijus ir larvus (lemūrus). Buvo manoma, kad kiekviena šeima turi du penatus iš medžio, molio ar akmens, kurių atvaizdai buvo dedami virš židinio. Kulto klestėjimo viršūnėje jiems buvo aukojama Vesto šventykloje, kurios buvo kiekviename italų mieste.

Laikoma, kad pavadinimas kilo iš penus (sandėliuko), kuriame laikyti maisto produktai (Ciceronas). Taip pat buvo posakis „grįžti pas savo penatus“, t.y., grįžti namo.

5) Johanas Kozelicas (Johann Heinrich Köselitz, 1854-1918) - vokiečių rašytojas ir kompozitorius, Nyčės draugas, kuriam tasai davė pseudonimą Piteris Gastas (Peter Gast). Naudojosi ir kitais pseudonimais, kuriais pasirašinėjo straipsnius laikraščiuose, skelbė apsakymus ir kelias pasakas.

Nuo 1872 m. studijavo muziką Leipcigo un-te, tačiau 1875 perėjo į Bazelio un-tą, kur klausė Nyčės paskaitas, kur prasidėjo jųdviejų draugystė. Po 1876 m. jis dalyvavo rengiant visus Nyčės raštus, - ir galėjo netgi juos „pakoreguoti“ be rašytojo žinios (1899-1909 m. jis dirbo Veimaro „Nyčės archyve“).

1881 m. pavasarį, jiedviem gyvenant Recoaro, Nyčė sugalvojo pseudonimą „Peter Gast“ (lot. „uola“ ir vok. 'svečias“), kuriuo Kozelicas skelbė savo operas. Daugiausia ambicijų turėjo komiška opera „Venecijos liūtas“.

6) Paulas Doisenas (Paul Deussen - 1919) - vokiečių filosofas ir indologas, sanskrito specialistas. Domėjosi Vedanta ir Upanišadomis.

Mokėsi kartu F. Nyče Šulpforte, po to 1864-81 m. Bonos, Tiubingeno ir Berlyno un-tuose. 1869 m. apsigynė filosofijos daktaro disertaciją apie Platono filosofiją. Nuo 1887 m. Berlyno o vėliau Kilio un- tų profesorius. Patyrė stiprią A. Šopenhauerio įtaką, buvo ilgametis F. Nyčės draugas, artimai bendravo su Swami Vivekananda. Daug keliavo, tame tarpe ir po Indiją.

Vienu pirmųjų kūrinių buvo “Metafizikos elementai” (1877), tais metais išvertė Vedantos sutras. Išgarsėjo “60 Vedų upanišadų” (1897) vertimu iš sanskrito, kurį dedikavo A. Šopenhaueriu. Taip prisidėjo prie neo-induizmo kilties. Tai[p pat rašė daugiatomę „Filosofijos istoriją“. 1911 m. įkūrė Šopenhauerio draugiją, buvo jam skirto žurnalo redaktoriumi.

7) Gemzė (Rupicapra rupicapra), arba juodasis ožys - dykaraginių (Bovidae) šeimos žinduolis, priklausantis ožkų (Caprinae) pošeimiui, gyvenantis Europoje ir Mažojoje Azijoje; gyvena ir Alpėse.

8) Sankt Moricas (St. Moritz)– žiemos turizmo kurortinis miestas pietryčių Šveicarijoje, Graubiundeno kantone, Engadino slėnyje. Per 5000 gyventojų. Paminėtas 1137 m. 1928 ir 1948 m - žiemos Olimpiadų sostinė; 1934, 1974 ir 2003 m. jame rengti žiemos žaidynių pasaulio čempionatai. Sankt Moricas laikomas bobslėjaus tėvyne – čia bobslėjaus trasa natūrali. Geležinkelio šaka sujungta su Berno linija.

L'ombra di Venezia
Nyčė ir Vokietija
Nyčė: Dievo mirties idėja
Kur veda Zaratustros žvėrys
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
Krizinės sąmonės genezė
Didysis terminatorius
T. Adornas. Nihilizmas
K. Jungas ir mandala
Tolstojus ir Nyčė
F. Nyčė ir žydai
Nyčė ir muzika
Egzistencializmas
Filosofijos skiltis
Judafobija
Vartiklis