Kopėčių patraukimo simptomai ir kaip elgtis su jais

Vitgenšteino stilius - kliūtis jo supratimui

Bus aptariama J. Conant'o1) straipsnyje „Sudėjus du ir du“ išsakyta pastaba apie Vitgenšteino „Traktatą“:

„Vitgenšteinas pats kritikuoja 'Traktato' filosofinio perteikimo būdą, dėl to, kad… jo doktrina turi trūkumų, o todėl, kad jo metodas su trūkumais: jam būdingas dogmatiškumas - veikalas sukelia įspūdį, kad dalykai jame pateikiami dogmatiškai. Toks kritikos išsakymo būdas turi leisti manyti, aš laikau, kad panaudota procedūra nelabai tinka norint išlikti neutraliu dialektiniame konflikte – tarp samprotavimo pretenzijų ir jo nusivylimų - kai dogmatizmas pristato vieną iš pusių. 'Traktatas', žinoma, bando išsakyti šią problemą. Jis bando teigti apie savo sakinius, kad jie nėra prasmingi teiginiai, o tik paaiškinimai. Tačiau, atrodo, kad Vitgenšteino vėlesnė savo veikalo kritika kaip beveik visada pasirodo per vėlai“.

'Traktatas' tiek daug kalba apie logiką, nes logika gali būti be problemų išreikšta logikos kalbos žaidimu, - skirtingai nuo etikos. Tačiau 'Traktatas' yra veikalas apie etiką – ir būtent filosofinės problemos su dėstoma logika trukdo filosofams suprasti Vitgenšteino etikos požiūrį. „Traktato“ tragedija yra tai, kad jo dogmatiškumas yra perdaug įtikinantis paviršinės gramatikos lygyje, kad susidaryti teisingam įspūdžiui, kad gramatikos gilumoje visa knyga savo pačios satyrinis reductio ad absurdum. Skaitytojas linkęs jausti, kad kiekvienas teiginį turi sekti „taigi taip“ arba „susiję su tuo“. Reductio ad absurdo jėga tame, kad jis verčia mus galvoti apie tai, apie ką negali būti galvojama. Tačiau dauguma analitiškai orientuotų „Traktato“ skaitytojų tradiciškai laikė, kad jiems draudžiama net pagalvoti apie tai, apie ką negalima galvoti. Vitgenšteino mokinys M. O'C. Drury2) sėkmingai panaudoja Kierkegoro palyginimą apie teatro direktorių, kuris išbėga į sceną vaidinimo viduryje, kad praneštų apie kilusį gaisrą. Žiūrovai mano, kad tai vaidinimo dalis ir kuo garsiau jis šaukia, tuo labiau publika ploja. Ch. L. Creegan'as net sakė, kad filosofai, labiausiai jaučiantys, kad teisingai supranta „Traktatą“ (t.y. taip, kaip norėjo Vitgenšteinas), tradiciškai buvo tie, kurie turėjo jo nesuprasti.

Mountains: Climging Ladder Dauguma 'Traktato' skaitytojų negalėjo priimti to loginio paviršiaus ir mistinės gelmės derinio; jie negalėjo įsivaizduoti, kaip galima būtų suprasti Vitgenšteiną, ir padėjo knygą į šalį. Umberto Eco "modelinis skaitytojas", kuriam autorius gali savo tekste įtraukti priemones jo interpretavimui, sunkiai įsivaizduojamas 'Traktato' atveju. Ir tai yra, dėl ko 'Traktate' pateiktas logikos demitologizavimas išlaikytas Vitgenšteino vėlesnėje filosofijoje. Savo straipsnyje "" prancūzų filosofas Jacques Schlander išnagrinėjo filosofų ryšius su auditorija, kuriai skiria savo mintis. Anot jo, atrodo, kad didžiųjų filosofų veikalų skaitytojai net nesitiki saviraiškos jų tekstuose. Jie labiau tikisi išgirsti bauginančią, nuasmenintą tiesą, kurie tie pasiekė, o tiesa turi teisę būti pontifikuota:
„Vitgenšteinas pradeda 'Traktatą' eile kategoriškų tvirtinimų, kurie iš tikro sukelia įspūdį apie jo išsakomą tiesą: 'Pasaulis yra visa, kas yra. Pasaulis yra faktų, o ne daiktų visuma'. Kas būtų, jei vietoje tokio kategoriško tono, Vitgenšteinas būtų sakęs: "Aš manau, aš tikiu, man atrodo, aš darau prielaidą, būtų įdomu tarti [ar kažką tokio], kad pasaulis yra visa, kas yra; tarkime, kad pasaulis sudarytas iš faktų, o ne daiktų, nors aš tiksliai nežinau, kas yra daiktas'? Ar Vienos ratelis priėmė tai, ką jis taip rimtai sakė?“.

Sunku įsivaizduoti, kaip kažkas kaip Raselas (leidęs sau paklausti, ar tai apie logiką ar apie jo nuodėmes) galėtų perkąsti Vitgenšteino ankstyvąjį stilių. Kaip kartą pasakė pats Vitgenšteinas, „Traktato“ pradžia sklidina "melsvo rūko". Jis primena Bacho fugų garsus katedroje - naktį žvakių šviesoje ir net Jono evangelijos pradžią: "Pradžioje buvo žodis, ir žodis buvo pas Dievą, ir žodis buvo Dievas". Netgi "Traktato" pagrindinių pastraipų skaičius primena skaičiaus septyni svarbą judėjų-krikščionių misticizme, arba bent jau "Apokalipsėje". Išsireiškiant trumpai, „Traktato“ stilius yra kosminis, tuo tarpu Vitgenšteino vėlesnės filosofijos stilius yra banalus. Jau po 30 m. L. Hertzberg'as pasakė, kad tai, ką jis darė vėlyvojoje filosofijoje panašu į gyvenimą nustūmus kopėčias. Nenuostabu, kad pats Vitgenšteinas minėjo skirtumą tarp savo ankstyvojo ir vėlesniojo stilių: „Mano minties judėjimas dabar visiškai kitoks, nei buvo prieš 15-20 m. ir tai tarsi tapytojas pereitų iš vienos mokyklos į kitą“. Bet 1949 m. jis sugrįžo prie ankstyvojo stiliaus. Tada jis pasakė: „Kiekvienas sakinys 'Traktate' turi būti suprantamas kaip skyriaus pavadinimas, reikalaujantis tolimesnio išdėstymo“.

Taigi, grįždamas prie ankstesnio stiliaus, vėlyvasis Vitgenšteinas bandė apsaugoti savo skaitytojus nuo klaidingų asociacijų, kad ankstyvojo Vitgenšteino idėjos nepasikeitė. Tačiau toji strategija nebuvo labai sėkminga – ji daugiausia kėlė interpretacijas, pagal kurias radikalus stiliaus pasikeitimas reiškė ir minčių pasikeitimą. Tačiau išsaugoti Pirmojo pas. karo užrašai (kaip ir naujausios analizės) rodo, kad idėjos liko panašios. Ir net kelios savaitės prieš mirtį jis pateikė formuluotes, labai panašias į naudotas „Traktate“.

Problema dėl tų formuluočių ne dėl reikšmių, o dėl jų papildomų prasmių. Aišku, galima daug užsiiminėti tuo, kaip „nesąmonė“ klaidingai interpretuojamas rašiniuose apie „Traktatą“. Anot C. Diamond'o ir J. Conant'o, „nesąmonė“ nėra techninis terminas reikšmių teorijoje, kaip dauguma komentatorių linkę laikyti. „Traktatas“ yra paprasčiausiai nesąmonė; jis nėra kažkuo, kas laikytina nesąmone vien dėl ginčijimosi. Pagal Schlanger, filosofai, turintys kažką pasakyti, visada yra savęs teigėjai: savęs, savo minčių, pažiūrų, tikėjimų jutimų, troškimų ir išmonių. Tačiau klaidinga tikėti, kad filosofinis tekstas gali būti paaiškintas remiantis vien psichologiniais autoriaus aspektais. Autorius bando sukurti interaktyvų ryšį tarp savosios egzistencinės problemos ir skaitytojo; skaitytojuje atrasti dalykus, kurių tasai nepastebėjo [tuo tikslu Schlanger atkreipia dėmesį į filosofinių veikalų pratarmes]. Vitgenšteinas vienos savo paskaitų metu pastebėjo, kad bando studentams įrodyti, kad jie susipainioję iki tiek, kad net neįsivaizduoja, iki kiek. Tokio mąstytojo, kaip Vitgenšteinas, atveju, sunku nustatyti ryšį su jo asmeniu: „Kad paimtum daugiausia iš jo, turi išvysti, kad jis neturi nieko, kas būtų kaip jūsų“ (C. McGinn).

Žmogus ir kompiuteris

Pasaulis yra kaip loginė sistema, kurioje bet kuris teiginys P yra arba teisingas, arba klaidingas. P ir ne-P užpildo visą erdvę. Nelieka vietos Werner Heisenberg‘o neapibrėžtumo principui (kad negalima didžiausiu tikslumu išmatuoti visų objekto savybių, pvz., elektrono vietos ir greičio).

Logika yra kompiuterių darbo pagrindas. Žmogaus protas nuo jo skiriasi tuo, kad loginį protavimą gali paremti nelogiškais argumentais. Tai pademonstruoja skirtumas tarp to, kaip šachmatais žaidžia žmogus ir kompiuteris. Kompiuteris gali laimėti prieš žmogų, nes tai griežtai determinuotas žaidimas su ribotu pasirinkimų skaičiumi. Žmogus gali daryti tokias klaidas, kurių kompiuteris nedaro. Bet žaisdamas žmogus naudoja gilesnes koncepcijas, tuo tarpu kompiuteris tik perrenka variantus. Jis tik tiek naudoja koncepcijas, kiek jų į programą įdėjo kūrėjai.

Žmogus tas koncepcijas sukuria sujungdamas praeities, dabarties ir galimos ateities idėjas – ir jų pagrindas ne teisingumas, o jutimai, intuicija, miglotos nuostatos... Kompiuteris visada išrenka geriausią ėjimą, tuo tarpu žmogus kartais nepagrįstai aukoja figūras, nes auka jam gali atrodyti graži ar įdomi. Jis ne visada gali nustatyti savo veiksmų poveikį ateičiai. Tuo tarpu kompiuteris visada žino savo ėjimų pasekmes ir nedaro nesaugių ir gražių ėjimų.

Liudvikas Vitgenšteinas tyrinėjo primityvias kalbos formas, neturinčių sudėtingų mąstymo procesų prieštaringumų. Jo manymu priežasčių-pasekmių sąryšių grandinėje loginiais samprotavimais sudėtingus dalykus galima išvesti iš paprastų dalykų. Tačiau sudėtingi procesai gali užstrigti susidūrę su neišsprendžiamomis problemomis. Vitgenšteino amžininkas Rene Tomas3) sukūrė katastrofų teoriją. Tuo tarpu paprasti procesai yra nenutrūkstami.

Kitas amžininkas Kurt Godel‘is išvystė nepilnumo teoremą. Uždaroje erdvėje ne visus teiginius galima įrodyti tos sistemos priemonėmis. Kad juos įvertintumėm, turime išeiti iš sistemos.


1) Džeimsas Konanas (James Ferguson Conant, g. 1958 m.) – amerikiečių filosofas, kurio dėmesio sritys yra kalbos filosofija, etika ir metafilosofija. Labiausiai žinomas rašiniais apie Vitgenšteiną ir ryšiais su „Naujojo Vitgenšteino“ mokykla (Cora Diamond). Taip pat rašė apie G. Fregę bei R. Karnapą bei jų ryšį su Vitgenšteinu. Yra parašęs plačiai aptariamas esė apie „žemyninius“ filosofus: Kierkegorą, Nyčę... Pasikartojančiu motyvu jo kūriniuose yra filosofinis skepticizmas.

2) Maurice O'Connor Drury (1907-1976) - airių kilmės psichiatras, L. Vitgenšteino mokinys ir pasekėjas, dirbęs ir dėstęs Dubline. Parašė knygas „Pokalbiai su Liudviku Vitgeinšteinu“ ir : „Žodžių apie Vitgenšteiną pavojai“, kurioje bandė kalbos kritiką pritaikyti praktikoje, psichologijoje, kad ji valdytų mąstymą lygiai taip, kaip fizika valdo materiją.

3) Renė Tomas (Rene Frederic Thom, 1923-2002) – prancūzų matematikas, topologas, dėmesį sutelkęs į tuos aspektus, kuriuos galima būt pavadinti singuliarumo teorija. 1958 m. už kobordizmų teorijos sukūrimą (ekstravagantiškos homologijos, netenkinančios Stinrodo-Eilenbergo aksiomos) gavo Fieldso medalį.
Vėlyvuoju laikotarpiu (1968-72) visuomenei tapo žinomas kaip katastrofų teorijos, išvystytos singuliarumų teorijos rėmuose, pradininkas. Jis ją bandė taikyti įvairiose srityse – nuo lingvistikos iki gėlių žiedų formos paaiškinimų. Paskutinių 20 m. publikacijos buvo daugiausia iš filosofijos ir epistemologijos, kai jis iš naujo peržvelgė Aristotelio mokymą apie mokslą.

Literatūra:

  1. J. Conant. Putting Two and Two Together: Kierkegaard, Wittgenstein and the Point of View for Their Work as Authors// Philosophy and the Grammar of Religious Belief, eds. T. Tessin and M. von der Ruhr, 1995
  2. C. Diamond. The Realistic Spirit: Wittgenstein, Philosophy, and the Mind, 1991
  3. Ludwig Witgenstein: The Man and His Philosophy, ed. K.T. Fann, 1967
  4. C. L. Creegan. Witgenstein and Kierkegaard: Religion, Individuality and Philosophical Method, 1989
  5. L. Hertzberg. Witgenstein, filosofi, 1971
  6. Recollections of Wittgenstein, ed. R. Rhees, 1984
  7. C. McGinn. Soul on Fire// New Republic, 20 June, 1994

Tylos kalba
Aronas Gurvičius
Struktūrinė lingvistika
Kalba: Kieta ar minkšta?
Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
Kalba: Šiurpu vyrams ir moterims...
Kalba: Susijungia begalybėje per Dzen?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai: reprezentacijos sunykimas
Jurgenas Habermasas: Nuosaiki proto kritika
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Graikų matematikai - filosofai
Arabų filosofija: Ibn Sina
Svetimų minčių problema
Ferdinandas de Sosiūras
Montanizmas ir Alogi
A. Kamiu filosofija
Apie ontologiją
Filosofijos puslapis
Vartiklis