... Paklausiau, ką galėtų pasakyti man apie Agartą ir Sent Ivą d'Alvėdrą.

- Sent Ivas d'Alvėdra... - ištarė. – Neabejotinai keistas žmogus, nuo pat jaunų dienų lankęsis pas Fabre d'Olivė^*) mokinius. Jis tebuvo vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, bet labai ambicingas... Tiesa, nepritarėme jo santuokai su Marija Viktorija...

- Kas toji Marija Viktorija? Dievinu paskalas, - tarė Belbas.

- Marija-Viktorija de Riznič ... Jis užsispyrė rasti politinę formulę, galinčią atvesti į harmoningesnę visuomenę. Sinarchija kaip anarchijos priešingybė. Europos visuomenė, valdoma trijų tarybų, atstovaujančių ekonominiai galiai, teismams ir dvasiniai galiai, taigi bažnyčiai ir mokslui. Apsišvietusi oligarchija, atmetanti klasių kovą. Būta ir blogesnių sumanymų.

- O Agarta?

- Jis sakė, kad vieną dieną jį aplankęs paslaptingas afganas, kažkoks Hadži Šarifas, nors albanas jis negalėjo būti, nes vardas akivaizdžiai albaniškas... Ir šis atskleidęs jam Pasaulio Karaliaus būstinės paslaptį – nors pats Sent Ivas niekada bevartojęs šio termino, vėliau tai padarė kiti – paslaptį Agartos, To, kas nesurandama.

- O kur visa tai parašyta?

- Knygoje „Mission d'Inde en Europe“. Kūrinys turėjęs didelės įtakos šiuolaikinei politinei minčiai. Agartoje yra požeminiai miestai, o po jais, einant žemės centro link, yra 5000 išminčių, kurie ją valdo – matyt, skaičius 5000 primena hermetines vedų kalbos šaknis, mane taip mokė. O kiekviena iš tų šaknų yra magiška hierograma, susieta su dangiškąja galia, pragariškajai galiai leidus. Centrinį Agartos kupolą iš viršaus apšviečia veidrodžiai, leidžiantys šviesai sklisti tik enharmonine spalvų gama, o mūsų fizikos traktatuose aprašomas Saulės spektras tėra diatoninis jos atspindys. Agartos išminčiai mokosi visų šventųjų kalbų, kad išmoktų visuotinę kalbą Vataną. Pasinėrė į giliausias problemas, jie pakyla nuo žemės, sklendžia į viršų ir nusisuktų sprandus, atsitrenkę į kupolą, jei jų broliai jų nesulaikytų. Jie rengia audras [šio puslapio komentatoriaus pastaba: valdo žaibus] ir kreipia interpolinių ir intertropinių fluidų ciklines sroves bei interferencines derivacijas įvairiose Žemės ilgumose ir platumose. Jie selekcionuoja rūšis ir yra sukūrę mažus, bet nepaprastų psichinių dorybių gyvūnus, su vėžlio kiautu, ant kurio matyti geltonas kryžius, o kiekvienoje galūnėje – po akį ir burną. Daugiakojai gyvūnai, galintys judėti visomis kryptimis. Greičiausiai Agartoje, sunaikinus ordiną, pasislėpė tamplieriai, ji yra jų pasaulio stebėjimo vieta. ...

- Jūs juo tikite? – paklausė Belbas.
- Žmonės, daug už jį gudresni, ieško Nepažįstamų Vyresniųjų.
- Ir randa?

Aljė geraširdiškai nusijuokė.
- Kas gi būtų tie Nepažįstami Vyresnieji, jei juos atrastų pirmas pasitaikęs?

Vėl užplūdo mintys apie Agartą. Sent Ivo idėjos galėjo žavėti velniavos meistrus, bet nekėlė jiems nerimo. Nusprendžiau paieškoti "Mission de l'Inde en Europe". ...

- Klausykite, Kazaubonai… Ką žinote apie sinarchiją?
- … Girdėjau apie ją kalbant kartu su Sent Ivu, tiek. … Tiesą pasakius, man tai kvepia fašizmu.
- Iš tiesų, daugelį šių teiginių perėmė "Action Francaise" organizacija. Ir jei tai būtų viskas – nebūtų problemų. Randu grupę kalbančiųjų apie sinarchiją ir jau žinau jų spalvą. Tačiau šiek tiek įsigilinęs į šį klausimą randu, kad apie 1929 m. kažkoks Vivianas Postelis du Masas ir Žanas Kanudo įkuria grupę "Polaris", kuri semiasi įkvėpimo iš mito apie Pasaulio karalių, o vėliau pasiūlo sinarchinį projektą: visuomeninis darbas prieš kapitalistinį pelną, klasių kovos panaikinimas per kooperacinius judėjimus… Tai panašu į fabianiškąjį socializmą – personalistinį ir bendruomeninį judėjimą. Tikrai, ir "Polaris", ir airių fabianistai kaltinami kaip žydų vadovaujamo sinarchistinio sąmokslo emisarai. O kas gi meta šiuos kaltinimus? Žurnalas "Revue internationale de societes secretes", rašantis apie žydų-masonų-bolševikų sąmokslą. Daugelis jo bendradarbių susiję su dar slaptesne dešiniųjų separatistų draugija, "Sapiniere". Jie teigia, jog visos politinės revoliucinės organizacijos tėra uždanga velniškojo sąmokslo, kurį sukūrė okultinė draugija. Na gerai, pasakysite jūs, mes suklydome, Sent Ivas galų gale tapo reformistinių grupuočių įkvėpėju, dešiniesiems visi yra vienodi, visų vienodos demo-pluto-social-žydiškos šaknys. Taip darydavo ir Musolinis. Bet kodėl ten užkliūva okultinių draugijų dominavimas?

… Penktojo dešimtmečio pradžioje atsiranda įvairių grupių, vadinamų sinarchistinėmis, kurios kalba apie naująją Europos tvarką, kuriai vadovautų išminčiai, iškilę virš visų partijų. O kur šios grupės susitikinėja? Viši kolaborantų aplinkoje. Taigi, tarsite jūs, mes ir vėl suklydome, sinarchija yra dešinėje. Neskubėkite. Po viso to, ką perskaičiau, suprantu, kad visi sutinka tik dėl vieno: sinarchija egzistuoja ir slapta valdo pasaulį. Bet čia yra vienas "bet"…
- Bet?
- Bet 1937 m. sausio 24-ąją "Organisation secrete d'action revolutionaire et nationale", plačiau žinoma kaip "Cagoule" organizacija, nužudo Dimitrijų Navašiną – masoną ir martinistą (nežinau, ką tai reiškia, bet, atrodo, viena iš tų sektų), Liaudies fronto ekonomikos patarėją, prieš tai – vieno Maskvos banko direktorių. Tuomet kalbėta, kad organizacijai įsakė slaptoji sinarchija, o Navašinas nužudytas todėl, kad atskleidė paslaptis. Viename iš dokumentų, išleistų vokiečių okupacijos metais, skelbiamas Sinarchinis imperijos paktas, dėl kurio kaltės sutriuškinti prancūzai, o pats paktas buvęs portugališkoji itališkojo fašizmo išraiška. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad šį paktą parašę du Masas ir Kanudo, o jame skelbiamas mintis šie jau visur spausdinę ir liaupsinę. Nieko slapto. Bet 1946 m. kažkoks Husonas paskelbia šias mintis slaptomis, dar daugiau – visiškai slaptomis, bei paskelbia revoliucinį sinarchinį kairiųjų paktą. Visa tai sudeda į "Sunarchie. Panorama de 25 annees d'activite occulte" ir pasirašo… palaukit, štai, Žofrua de Šarnė.

- Kuo toliau, tuo gražiau, - tariau, - de Šarnė buvo didžiojo tamplierių magistro Molė bendražygis. Jie kartu sudegė ant laužo. O čia turime neotamplierių, puolantį sinarchiją iš dešinės. Bet sinarchija gimsta Agartoje, kur rado prieglobstį tamplieriai.

- O ką aš sakiau? … Taigi dešinieji paskelbia Sinarchinį imperijos paktą, socialistinį ir slaptą, nors slaptas jis nė nebuvo, tačiau tas pats slaptasis Sinarchinis paktas, kaip matome, paskelbtas ir kairiųjų. O dabar štai nauja interpretacija: sinarchija yra jėzuitų sąmokslas, skirtas Trečiajai respublikai sugriauti. Šią tezę pateikė kairysis Rodžeris Menevė. Dėl šventos taisyklės perskaitytose knygose suradau, jog ir 1043 m. kai kuriuose kariniuose Viši sluoksniuose, petenistiniuose, taip, tačiau antivokiškuose, buvo platinti dokumentai, rodantys sinarchiją buvus nacistiniu sąmokslu: Hitleris – tai masonų paveiktas rozenkreiceris, o masonai, kaip galėjote įsitikinti, pereina nuo žydiško-bolševikinio prie vokiško-imperialistinio sąmokslo.

- Taigi viskas gerai.
- Kurgi ne. Štai dar vienas atradimas. Sinarchija – tarptautinių technokratų sąmokslas. Taip 1960 teigė toks Vilemarestas savo kūrinyje "Le 14^e complot du 13 mai". Technosinarchinis sąmokslas siekia destabilizuoti vyriausybes, o tam sukelia karus, remia ir kursto valstybės perversmus, sukelia vidinius skilimus politinėse partijose, skatindamas srovių kovas… Ar atpažįstate tuos sinarchistus?

- Dėl Dievo, juk tai IIV, Imperialistinė Internacionalinė Valstybė, apie ją prieš kelerius metus kalbėta Raudonosiose brigadose…
- Atsakau: yra tokia slapta draugija, išsišakojusi visame pasaulyje, ir skleidžianti gandus, kad egzistuoja visuotinis sąmokslas.

… Jau kildamas jis metė paskutinį klausimą:

- O tarp rankraščių… ar neaptikote minint "Tres"?

^*) Antuanas Fabras de Olivjė (Antoine Fabre d'Olivet, 1767-1825) – prancūzų rašytojas, poetas, dramaturgas, mokslininkas ir filosofas-mistikas, rašęs apie pirmapradžią sakralinę visų tautų kalbą („Atkurta hrbrajiška kalba“, 1815), apie kosmogoniją ir poligenezę, žmogaus kilmę („Žmonių giminės filosofinė istorija“, 1824).
Kilęs iš protestantų šeimos, per Prancūzijos revoliuciją prisišliejo prie jakobinų, nuo 1789 m. rašė revoliucines pjeses, kuriose atsispindėjo nepadirbtas jumoras, tačiau 1791 m. pasitraukė iš politikos. Susidomėjo teosofija ir okultizmu. Šv. Rašte stengėsi įžvelgti ypatingą simbolinę prasmę, pvz., anot jo, Adomas yra žmonių giminės įkūnijimas, o Nojus – visuotinės ramybės… Slaptų prasmių ieškojo ir abėcėlėje, pvz. A – tai galios simbolis, T – gamtos, padalintos ir dalios ir t.t. Jo susidomėjimas Pitagoru paskatino neo-pitagoriečių atgimimą, vėliau paveikusį daugelį okultistų ir Naujojo amžiaus spiritualistų.

Apie sinarchiją

Sinarchijos koncepciją įvedė Saint-Yves d'Alveydre 19 a. pabaigoje. Ji glaudžiai susijusi su legenda apie Šambalą (arba Agartą). Šambala (sanskritu Kalapa) – labai sena tibetietiška doktrina, legendinė karalystė (slapta nedidelė agrarinė šalis-miestas kalnuose), kurios gyventojai gyvena ramybėje ir gerovėje. Laikoma, jos vadovai valdo pasaulį. Egzistuoja daugybė šios legendos variacijų.

Egzistuoja trys pagrindinės visuomenės valdymo institucijos: religija, politika ir ekonomika. Visuotinės valdžios koncepcijos nėra vietos nė vienai jų – ji, pagal savo prigimtį, tegali būti dvasinė. Ją tegali sudaryti žmonės, siekiantys sustabdyti gamtos niokojimą ir siekiantys gyventi su ja harmonijoje.

Šambala paprastai reiškia antžeminę valstybė, o Agarta – požeminę. Kai kas jas tapatina, o kiti skiria – ir Šambalą laiko "kairiuoju keliu" (Juodojo okultizmo, Juodosios Saulės rato), o Agartą "dešiniuoju keliu" (Baltojo okultizmo, Baltosios Saulės rato – vril galios,  kundalini). Agartos valdovas yra Pasaulio valdovas, o Šambala vadovas turi daug vardų: Mokytojais (V. LePage), Tradicijos saugotojais (I. Shah), psychoteleios arba tobulaisiais (J. Bennet), Stebėtojais, Nemirtingaisiais, Slaptuoju direktoratu, Seto vaikais.

Agartos pavadinimas (skirtingai nuo Šambalos) yra gana naujas. Jo pirmasis panaudojimas atsekamas prancūzų rašytojo Louis Jacolliot raštuose (19 a. pabaigoje). Saint-Yves jį panaudojo perėmęs iš sanskrito mokytojo Haji Sharif. 1922 m. apie Agartą knygoje „Žvėrys, žmonės ir dievai“ rašė lenkų keliautojas F. Ossendowski. 1927 m. prancūzų mistikas R. Guenon ją aprašė „Pasaulio valdove“ (Le roi du monde). 1929 m. rusų dailininkas apie Agartą rašė knygoje „Altajus-Himalajai: kelionės dienoraštis“. U. Eco „Fuko Švytuoklėje“ yra fragmentų susijusių su sinarchija ir Agarta (ir tamplierius, kaip viena tokios organizacijos pavyzdžių).

Apie požemių pasaulį parašyta nemažai kūrinių: H. Velsas „Laiko mašina“, Ž. Vernas „Kelionė į Žemės centrą“, E.R. Burroughs „Permatomojo“ serija, G. Sand „Laura arba kelionė kristale“, E. Poe „Artūro Gordono pasakojimas“, A. Diuma „Izaokas Laquedem“, B. Lytton'o „Ateinanti rasė“, Ž. Vernas „Ledo sfinksas", W. Bradshaw „Atvatabaro deivė" (1892), R.A. Bennet „Thyra“ (1901), W.G. Emerson'o „Rūkstantis dievas“ (1908).

1891 m. „Paskutiniųjų Pompėjos dienų“ (1834) autorius Edward George Bulwer Lytton'as parašė romaną apie požemių pasaulį „Ateinanti rasė“. Joje pateikė vril energijos koncepciją. Victoria LePage vril apibūdina kaip žemės kundalini: „dvasios, suteikiančios gyvybę Žemei, prigimtis subtili, visur esanti, neapibrėžiama sąvokomis dimensijų, prieinamų mūsų jutimais... ši jėga, pradžioje identifikuota su šv. dvasia, suteikia galią ir įkvėpimą, palaikiusius senovės civilizaciją... Ji buvo laikoma kažkuo, kas dabar vadinama gyvybės esme, visa persmelkiančiu srautu, kurio dėka mirties metu dvasia susijungia, ir iš kurios atsiranda gyvybės kibirkštis, skatinanti naują augimą. Ji turi daugybę vardų. Tai prana ir mana rytų metafizikoje, 'vril', universali okultistų laikmena, alchemijos anima mundi. Vilhelmas Reichas ją vadino orgonu, kinai qi ar či...“

Šaltiniai (ištraukos)

Ištrauka iš Agnes Lejbowicz pratarmės O.M. Aivanhov Raštų 1-jam tomui ("Antrasis gimimas", 1975):
"Neįprasčiausia vieta, apie kurią papasakojo Maitre, yra Agarta, esanti Žemės centre. Prieš 28 m. jis pirmasis prakalbo apie ją konferencijose ir net minėjo šalių pavadinimus, kuriose yra įėjimai. Tuotai atrodė neįtikėtina, tačiau dabar žmonės pradeda tyrinėti Agartos paslaptį, perteiktą Saint-Yves d'Alveydre ir Ossendowski knygose.

Anot Maitre, Žemės vidus yra tuščias ir nėra, kaip mokslas teigia, ugninė masė. Ten gyvena ypatinga agartiečių rasė - žymiau toliau pažengusi nei žmonių. Jie turi geriausią iš žinomų politinių organizacijų, sinarchiją. Jų kraštas, su kalnais, ežerais, upėmis, gėlėmis ir gyvūnais, kaip ir Žemė, yra apšviečiama vidinės saulės. Gyventojai, skirtingai nei mes, nėra traukiami žemyn gravitacijos, ir jų techninės žinios gerokai pralenkia mūsų. Labai tikėtina, kad tai jie, o ne lankytojai iš kitos planetos, kurie, sunerimę dėl žmonijos likimo po Hirosimos sprogimo, lanko mus vadinamose skraidančiose lėkštėse".

Aivanhov'as aprašo Lemurijos ir Atlantidos žemynus, kuriuos kai kas sieja su 5-mis pirminėmis rasėmis: poliaus gyventojų, hiperborėjų, lemūrų, atlantų ir arijų. Ištrauka iš 26 tomo (A New Dawn ... p. 1, 1990 – pagal kalbą, pasakytą 1974.03.17 Videlinata, Šveicarijoje):

Jau sakiau jums prieš daugelį metų apie požeminę Agartos karalystę ir fantastišką civilizaciją, kuri klesti ten tūkstančius metų. Slaptoji karalystė bendrauja su paviršiumi; daugelyje šalių yra angos: poliuose, Pietų Amerikoje, Mongolijoje ir Tibete, ir net Prancūzijoje, Pirėnuose. Nuo neatmenamų laikų, ypač šiaurės tautose, egzistavo legendos apie žemę už ledo plotų prie poliaus, kurioje amžinas pavasaris. Ir pagal Inicijuotiems žinomą tradiciją, šiaurės pašvaistė yra sukurta labai išsivysčiusių būtybių, gyvenančių toje karalystėje, iš šviesos, sklindančios iš Žemės centro.

Yra žmonių žinančių apie Agartos egzistavimą. Buvo net filmas, "Prarasti horizontai", apie Šangri-La, amžinos jaunystės šalį. Kiekvienoje šalyje egzistavo tradicija ir, ar tai bebūtų Graikija, Indija, Egiptas ar kita, ta paslaptinga požemių karalystė virto tikėjimu amžinos jaunystės ir laimės šalimi, žinoma, kartais, kaip Agarta, o kartais kaip Šv. Gralio žeme, Thule ar hesperidžių sodu.

Šiandien apie Agartą sakoma ir rašoma daugiau, tačiau, kaip ir prieš daugelį metų, ji praktiškai nežinoma. Lenkų rašytojas Ossendowski išleido knygą 'Žvėrys, žmonės ir dievai', kurioje perteikia, ką sužinojo Tibeto vienuolynuose. Tačiau būtent markizas Saint-Yves d'Alveydre savo knygoje "Indijos misija Europoje" pateikė įsidėmėtiną atskleidimą. St-Yves buvo rašytojas, mokslininkas ir Inicijuotasis; jis mokėjo keliauti palikęs kūną ir, savo knygoje, pasakoja, kaip aplankė ir pamatė Agartą. Jis pateikia daugybę neįprastų detalių apie tą požeminę karalystę, kaip ji apšviesta tam tikros vidinės saulės, apie ten augančius medžius ir gėles ir kaip ten gyvena gyvūnai bei žmonės, kaip ir Žemėje. Jis aprašo bibliotekas ir archyvus, kurie tęsiasi mylias ir kuriose yra visa žmonijos istorija. Tai, ten yra kelios nuostabios knygos, parašytos didžiųjų Inicijuotųjų ir kuriose aprašytos didžiosios paslaptys. Tos knygos paimtos iš žmonių, tačiau tebėra ten, Agartoje, ir tik tie, kurie pakankamai pažengę, turi teisę jas skaityti.

Visa, kas įvyko pasaulyje nuo jo pradžios yra surašyta ir išsaugota tuose archyvuose. Visa, kas dingo nuo žemės paviršiaus, ir ką manėme esant prarasta, vienok, tebėra tuose archyvuose. Jei smalsaujate, kokios buvo istorinės asmenybės, ten vieta, kurioje gausite atsakymą. Ir jūs patys, sumažintas, esate ten. Ten yra kiekvieno mūsų kopija, kuri saugoma ten, tad tai gali būti studijuojama. Bet kas, kas nutinka čia, atspindima kaip miniatiūra Agartoje; iš tikro, šiuo metu, agartiečiai žino, ką kalbu apie juos..

Kai kurie, tyrinėję šią temą, mano, kad pirmieji čigonai (arba romai) buvo išvaryti iš Agartos ir būtent iš ten jie išsinešė ypatingas žinias apie Taro kortas, kurią perduoda iš rankų į rankas per ištisas kartas. Taipogi tikima, kad agartiečiai atvyko iš Atlantidos ir Lemūrijos. Sakoma, kad prieš pradedant grimzti kontinentui, jie išskrido savo nepaprastais orlaiviais ir išsigelbėjo Žemės gelmėje, kur įsikūrė ir pasistatė miestus.

Šiaip, yra daugybė ekstravagantiškų teorijų apie Agartą, tačiau man nerūpi, ar jos teisingos. Mane domina joms pagrindą sudaranti filosofija, principai, pagal kuriuos ta visuomenė sukurta ir kaip tą filosofiją skleisti tarp žmonių. Ir labiausiai mane domina, kaip padaryti, kad žmonės suprastų, kad jei laikysis savo klaidingos filosofijos, greitai sulauks nelemto galo.

Agarta karalystė sutvarkyta nepaprastai išmintingai ir milijonai jos gyventojų gyvena gerovėje, ramybėje ir yra laimingi, neserga ir sulaukia garbaus amžiaus. Saint-Yves d'Alveydre kruopščiai aprašo tą organizaciją. Jis sako, kad aukščiausiai yra trejetas: Brahatma, Mahatma ir Mahanga (Ossendowski juos vadina Brahytma, Mahytma ir Mahynga). Valdžia priklauso Brahatma, galia Mahatma ir Mahanga rūpinasi ūkiu. Ir kadangi Agartos valdymas organizuotas pagal visatą, po aukščiausiąja trejybe yra 12-os asmenų grupė, atitinkančių 12 zodiako ženklų, o dar po jais – 22-iejų, atspindinčių 22 logoso principus, pagal kuriuos Dievas tvėrė pasaulį; ir galiausiai 365, pagal dienų skaičių metuose ir t.t.

Metų metais perteikiau ir meditavau apie Agartą ir nenuilstamai dirbau, kad susisiekčiau su nematomąja karalyste ir, nors jūs ir netikėsite tuo, laikas atėjo pasakyti jums, kad aš pateikiu jums tą patį organizacijos pavyzdį, kuris yra ten ir kuris žinomas kaip sinarchija. Pats laikas, kad žmonės sužinotų, kad jie vis dar nerado geriausio valdymo tipo ir kad tik sinarchija, Inicijuotųjų vyriausybė, gali išspręsti visas politines, socialines ir ekonomines problemas.

Siūlau jums tą pačią kultūrą, kuri egzistuoja Agartoje. Niekada dar neatskleidžiau jos pilnai, nes žinojau, kad jei atskleisiu, tai gali pasirodyti taip tolima, taip nesuprantama, kad bus grėsmė būti įkalintam. Užtikrinu, kad jei būčiau pasakęs viską, ką žinau, mane greitai būtumėt pamatę durnyne. Štai kodėl susilaikiau neatskleidęs tam tikrų dalykų. Bet visa tai yra čia, mano galvoje ir, pamažu, vedu jus į Inicijuotųjų tiesų pasaulį. Bet kuriuo atveju, jei turite garbės, negalite padėti, o tik spėti visa, ką jums atskleidžiau, yra taip tolima, kad būtų tiesa. Palieku laisvai jums spręsti, kaip norite.

Bet vienas dalykas visiškai teisingas, - tai, kad pateikiu visiškai naują kultūrą. Visuotinės Baltosios brolijos Mokymo misija yra pasauliui pateikti įvadą į Agartos filosofiją. Egzistuoja tradicija, kad Rama įkūręs Žemėje Aukso amžių, persikėlė gyventi į Agartą. Daug kitų dvasingųjų, kaip Buda, šv. Jonas ir net garsusis alchemikas Nicholas Flamel, palikę šį pasaulį pateko į Agartą. Tik vienas dalykas, kurio žmonės nežino, yra tai, kad yra agartiečių, kurie mūsų dienomis inkarnavosi žemėje, kad duotų mums mokslą, jų organizaciją ir jų valdymo formą, Inicijuotųjų vyriausybę.

Galiu papasakoti, kaip gyvena agartiečiai, kaip gimsta ir kaip supranta meilę. Jie žino, kokia vertinga seksualinė energija ir vietoje jos švaistymo, panaudoja ją pakilimui į aukštesnius tobulumo lygius ir tapimui dieviškais. Kaip faktas, Tantra joga, žinoma Tibete ir Indijoje, atėjusi iš Agartos. Nedaug vakariečių supranta, o dar mažiau teisingai praktikuoja, tą jogos formą. Daug tų, kurie ją pabandė, tik susirgo ir sutrikdė savo emocinį balansą. Tad būkite atsargūs – aš nepatariu ieškoti patirčių šioje srityje. Kruoščiai studijuokite, ruoškite save, švarinkitės ir, kai būsite pasiruošę, tas nepaprastas mokslas, kurį tos būtybės turi, bus jums atskleistas.

Agartiečių mokslas apima ir pažangiausius fizikos atradimus. Jie gali stebėti ir valdyti visa, kas vyksta Žemėje. Iš tikro, jei norėtų, galėtų išlaisvinti keturių elementų galią ir nušluoti nuo paviršiaus visą žmoniją. Laimei, jie yra taikingi ir pernelyg išsivystę, kad taip darytų. Labai tikėtina, kad skraidančios lėkštės, kurių egzistavimu daugiau neabejojama, atskrenda ne iš kitų planetų, o iš Žemės centro per Šiaurės ir Pietų polius.

Bet kuriuo atveju, agartiečiai turi nepaprastas transporto priemones ir ypač įdomu paminėti, kad 1945 m., po atominės bombos, nušlavusios Hirosimą, susprogdinimo, jie ėmė dažniau rodytis. Jie ateina, kad mus stebėtų; jie susirūpinę, nes jie žino, kad žmonės gali, per savo kvailumą, sunaikinti žmoniją ir, žinoma, jei taip nutiktų, tai paveiktų ir juos. Tad gali būti, kad paskutiniaisiais metais, jie nusprendė rodytis ir žmonėms perduoti kai kuriuos pranešimus, kai kuriuos įspėjimus. Ir visiškai įmanoma, kad kai kuriuos pasiims su savimi, kad pamatytų jų krašto spindesį prieš grįžtant į paviršių. Dar niekas iš aplankiusiųjų negrįžo. Tačiau agartiečiai yra labai malonūs ir dosnūs – ir jų visiškai nereikia bijoti. Jie įveikė visas žmogiškąsias silpnybes.

Ir iš tikro, nemažai pilotų bandė persekioti jų skraidančias lėkštes, tačiau jas supa magnetinis laukas padarantis jas nepažeidžiamomis – persekiojamas lėktuvo jos gali išleisti spindulius išjungiančius jo variklius. Jie visada veikia šviesa. Jų galios šaltinis yra šviesa ir ja neutralizuoja visas priešiškas jėgas. Jie naudoja Inicijuotąją taisyklę, kad šviesa turi būti mūsų apsauga nuo kenksmingų elementų. Po ilgo laiko žmonės pradės atskleisti daugelį jų paslapčių.

Aš jums tai sakau metų metus – vienintelis dalykas, kurį privalote tirti, yra šviesa, nes šviesa visagalė. Mokslas neseniai atskleidė lazerio galią, tačiau čia dar reikia padaryti daug atradimų. Vieną dieną visi mano apreiškimai bus pripažinti ir plačiai paskleisti. Kol kas jie nėra sutinkami rimtai, nes jų nepatvirtina ortodoksinis mokslas. Vietoje to, kad pajustų juos vidumi, vietoje to, kad prisiliestų prie jų, siela ir dvasia, žmonės yra tiek suintelektualėję, kad linkę sulaukti mokslo verdikto, o ne patiki didžiausiomis tiesomis. Tačiau, kartoju, greičiau ar vėliau, visa, ką atskleidžiau jums savo paskaitose, bus moksliškai įrodyta. Tai jau prasideda, iš tikro, bandymais Rusijoje; kitos šalys atsilieka nuo Rusijos tame, tačiau jos, pripažins aura, aiškiaregystės ir minties galios realumą. Technikai turi tobulus prietaisus ir gali išmatuoti vadinamuosius "para-psichinius" reiškinius ir tai reiškia, kad žmonės privalės pripažinti jų užrašytus duomenis. Žmonės nepasitiki instrumentais duotais jiems Sutvėrėjo; jie juos visiškai ignoruoja ir linkę laukti išorinio instrumento verdikto, nors tai tėra tik kitas aplinkinis kelias.

Kaip sakiau, domiuosi Agarta iš filosofinio požiūrio taško, nes jis perteikia organizacinį, vyriausybinį ir bendruomeninį aspektus. Mes irgi privalome dirbti dėl bendruomenės su tokiu pat nesavanaudiškumu ir nepavargdami, kaip agartiečiai, nes sudarome vieną šeimą Žemėje, todėl neturėtų būti sienų, karų ir skurdo. Kai tai pasiekiama, individų interesai apginami. Klestinčioje, turtingoje bendruomenėje klesti ir kiekvienas individas, nes jei tarpsta tik saujelė individų, tai bendruomenė nusmukus į skurdą ir vaidus - ir jiems visada bus rizika, nes jų klestėjimas neturi tvirto pagrindo ir nėra ilgalaikis. Štai kodėl, kai matome, kad kiekvienas individas yra susirūpinęs tik javo gerove ir niekuo nesirūpina dėl kitų, iš anksto galime būti tikri, kad tai nestabili padėtis. Jei žmonės įdėtų nors kiek pastangų, kad užmirštų save ir kiek pasišvęstų bendruomenės gerovei, kiekvieno individo interesai būtų apginti. Nes individo gėris yra visumos gėris. Štai kodėl aš jums tebesakau, kad nežinote, kur randasi jūsų didžiausia nauda; jūsų elgesys tai įrodo ir, anksčiau ar vėliau, tai bus jūsų nuopuolio priežastis.

Kolektyvinis gyvenimas supa, dominuoja, valdo mus. Niekada negalime būti laisvi ir nepriklausomi nuo jo. Tai reiškia, kad turime liautis bandyti surasti komfortabilią mažą nišą sau, nes ji niekada bus niekas daugiau, o tik trumpas sustojimas. Nelaimei, žmonės vis dar toli nuo šios išplėstos sąmonės. Jie tarsi vabzdžiai – kai tik kas pasidaro blogai, jie sprunka į savo slėptuves manydami, kad ten bus saugūs. Taip, tai gerai, tai kažkas, ką paveldėjome iš vabzdžių, tačiau neabejotinai esame pajėgūs pakeisti tai bent truputį. Būkite tikri, žmonės visada darė pažangą ten, kur buvo susirūpinę kolektyviniais dalykais, tačiau nepakankamai – jie tebežudo vienas kitą. Jų sąmonė truputį išsiplėtė, tai tiesa, tačiau padėtis nedaug pasikeitė. Kur praeityje vienas žmogus galėko būti nužudytas, šiandien milijonai nužudomi vienu smūgiu. Tai jums ir progresas! Ach taip, žmonės padarė didelį progresą. Tarkim, jie pastatė daug didesnius miestus, tačiau jų vidinė prigimtis nepasikeitė – kiekvienas asmuo lieka izoliuotas savo skylėje. Jie vis dar "trogloditai" kaip kad visada buvo: izoliuoti, išskirstyti ir vieniši.

Išeitis žmonės turėtų matyti aukštesniame lygyje, dvasioje, šviesoje. Tol kol baldys spręsti savo problemas be šviesos, net toli siekiančios politinės ir socialinės transformacijos niekada nebus iki galo efektyvios, nes visada turės asmeninės naudos užuomazgą kuri yra priešinga kolektyvinei naudai ir kuri užterš visą likusią dalį. žmonės turi tartis su ta amžinąja išmintimi, su kuria tariasi agartiečiai ir kuria aš pats visada tariuosi; ir ji parodys, ką daryti. Taip yra, kad net Bažnyčia nesitaria su ta aukštesniąja išmintimi; ji savo interesus pakiša kaip Viešpaties interesus. Štai kodėl Fatima pranašystės taip gąsdina Bažnyčią. Tačiau žmonės daugiau niekuo netiki; asmeninė nauda ir pinigai yra svarbesni už visa kita.

Labai gerai žinau, kad dėl to sistema, kurią jums pateikiu, neturi galimybių būti suprasta ar pritaikyta. Iš tikro, jei kurios nors iš valdžių pastebės, kad mūsų Mokymas remiasi sinarchija, jie bus pajėgios pabandyti mus užčiaupti. Jos nekenčia sinarchijos! Tačiau sąlygos keičiasi ir ilgainiui niekas negalės sustabdyti šių tiesų plitimo. Niekas! Vandenio amžius artėja ir atneša savo kolektyviškumo Mokymą.

Sinarchistinis ordinas bus įkurtas ir pateisins save. Kiekviena sistema turės pateisinti save ir, jei pasiroys neefektyvi, bus pakeista kita ir dar kita ir t.t. Taip apčiuopomis žmonės ieškos kelio pirmyn tol, kol, pagaliau, ras teisingą sprendimą. Realiai, vietoje begalinių skausmingų ir daug kainuojančių bandymų, žmonės gali iškart pritaikyti sistemą, kuri egzistavo tūkstančius metų.

Deja, šiuo momentu, visi nori bandyti ir patys atrasti didžias tiesas. Taip, tai vienas kelių. Galiausiai kiekvienas pasieks tikslą šiuo keliu, tačiau tai užims daug laiko – šimtus, jei ne tūkstančius, metų. Sutvėrėjas visiems žmonėms davė vienodas galimybes pasiekti tiesą, tačiau laikas, kuris tam reikalingas, visiems nėra vienodas. Tie, kurie nori būti instruktuojami Mokytojų, sutaupo daug laiko, išlaidų ir kančių, tuo tarpu tie, kurie atsisako tų greitų ir efektyvių priemonių, pasieks tas pačias tiesas tūkstančiais metų vėliau. Jie linksta rinktis savo kelią, jie nori būti laisvi ir atsisako priimti ir sekti ką nors ur, nors galiausiai pasieks savo tikslą, užtruks ilgai.

Šis požiūris labai paplitęs tarp intelektualų. Visąlaik kažkas randa išimtį bendrai taisyklei, tačiau tai būna retai. Esu viena tų išimčių. Laimei, Apvaizda apsaugojo mane nuo visų intelektualiųjų užsiėmimų, kurių kiti gavo su kaupu. Štai kodėl esu taip linkęs priimti kitų, daug pažangesnių, išmintį, o turintys didesnes intelektualias dovanas tiki patys galį daryti ką reikia. Man atrodo, kad Apvaizda nėra tokia maloni jiems – jie atsisako bet kokios valdžios ir pasitiki tik savo resursais, tik su tuo rezultatu, kad prireiks tūkstančių metų, kol atskleis tiesą.

Jau po kelių metų bus padaryti svarbūs atradimai. Tėra vienas klausimas, ar žmonės pajėgs suprasti ir pajausti juos bei pritaikyti gyvenime. Biblijoje sakoma, kad viskas bus atskleista laiko pabaigoje. Ir tas laikas jau arti. Žinoma, kai sakoma "laiko pabaiga", neturime įsivaizduoti, kad tai reiškia pasaulio pabaigą. Apie pasaulio pabaigą jau buvo paskelbta ir net data nurodyta, - ir žmones apėmė siaubas ir jie pasiruošė mirti. Tada lemtinga diena atėjo ir praėjo... ir pasaulis gyvena kaip įprasta. Kai kurie nedideli pokyčiai įvyko, tačiau pasaulis tebesisuka. Žmonija niekada neišnyks. Žmonės yra ištvermingi, nebijokite! Jie išgyvens bet ką. Tačiau nėra abejonių, kad bus visokiausių sukrėtimų ir pasikeitimų; ir kad tai bus eros pabaiga. Savo knygoje "Žvėrys, žmonės ir dievai" Ossendowski sako kaip, vieną vakarą, jis buvo kartu su kupranugarių karavanu, keliaudamas per didžiąją Mongolijos lygumą, kai staiga viskas nutilo (Saint-Yves d'Alveydre mini tokį pat reiškinį), žmonės ir žvėrys sustingo, net paukščiai neskraidė. Jo vadovas paaiškino, kad ši bauginanti tyla apima viską gamtoje kai Pasaulio valdovas įžengia melstis į švenčiausiąją vietą Agartoje. Tik keli žmonės yra matę Pasaulio valdovą, tačiau tiek dabar, tiek seniau, jis kartais pasirodo per religines šventes ir jo pasirodymus visada lygi genialių vaikų atsiradimai. Jis padarė ir kai kurias pranašystes, kurių kai kurios jau realizavosi, o kitos dar tik bus. Taip, Pasaulio valdovas egzistuoja ir laukia tinkamo momento pasirodyti. Taipogi, kaip jau sakiau, kai kurios Agartos būtybės yra inkarnuotos mūsų pasaulyje, kad vykdytų Nematomojo pasaulio planus. Daugelis jų dirba, netgi šiuo metu, pasaulio vyriausybei.

Pabandykite suprasti, ką sakau: viršuje yra Naujoji Jeruzalė, Ierouschalaim Hadascha, apie kurią kalba šv. Jonas, apačioje yra Agarta, o mes, žmonės, esame tarp jų. Kai Naujoji Jeruzalė nusileis, o Agarta pakils, Dievo karalystė bus tarp mūsų. Agarta, kaip ir Naujoji Jeruzalė, žymi vidinį pasaulį. Į Agartą kreipėsi alchemikai, kai naudojo žodį VITRIOLUM, kurio kiekviena raidė yra lotyniško sakinio žodžių pirmosios raidės: "Visita Interiora Terrae Rectificando Invenies Occultum Lapidem Veram Medicinam", kas reiškia "Aplankykite Žemės gelmes; kur rasite slaptąjį akmenį, tikrą vaistą". Agarta irgi yra toji vidinė žemė, į kurią turime prasiskverbti, nes žmogus padarytas pagal Visatos atvaizdą ir visa, kad egzistuoja jo išorėje, egzistuoja ir jo viduje.

Sinarchijos koncepcijų vystymasis

Iš Lynn Picknet ir Clive Prince ("Žvaigždžių vartų konspiracijos" autorių) straipsnio "Žiauraus žvėries atėjimas":

Britanijoje Sinarchija nėra plačiai žinoma net tarp besidominčių ezoterija ir slaptosiomis draugijomis. Tai labai stebina, nes Sinarchija ir jos įkūrėjas buvo labai įtakingas.

Sinarchija Joseph Alexander Saint-Yves d'Alveydre (1824-1909) įkurta 1870 dešimtmečio pradžioje. Tai buvo laikotarpis, kai kilo daug naujų politinių idėjų. Kaip daugelis konservatyvaus mąstymo žmonių, Saint-Yves buvo sunerimęs dėl anarchijos atėjimo, ir kaip priešpriešą jai įkūrė Sinarchiją. Kai anarchija laiko, kad visuomenėje ir virš individo neturi būti jokios valdžios, Sinarchija užima visiškai priešingą pusę. Kitais žodžiais, kuo daugiau valstybės kontroliuojamas individas, tuo yra geriau. Ši idėja, kaip galite įsivaizduoti, patraukė daugelio dėmesį.

Iš esmės, sinarchija yra už slaptosios draugijos vyriausybę arba, jos žodžiais, pakylėtų inicijuotųjų elito, kuris valdo pogrindyje. Todėl nesvarbu, kokia partija yra valdžioje ar kokia valstybės politinė sistema. Sinarchistai gali ateiti ir paimti valstybės svarbiausių institucijų vadovavimą. St-Yves nustatė tris pagrindinius visuomenės ramsčius, kurie, valdant elitui, leistų jam valdyti gyventojams net nežinant apie jo buvimą. Tai politinės ir socialinės institucijos, ekonominės institucijos ir religinės institucijos.

Ir nors sinarcihja gali būti bet kurio tipo valstybėje, dėl akivaizdžių priežasčių, ji geriau dera prie totalitarinių režimų (valdžią turi mažiau žmonių ir valdymo režimas nesikeičia taip dažnai kaip esant demokratijai). Todėl ji daugiau pasekėjų turi dešinėje. Sinarchija yra visiškai priešinga demokratijos ir socialinės lygybės idėjoms, nes tiki, kad kai kurie žmonės, t.y. sinarchistai, yra iš prigimties lyderiai.

Tačiau sinarchija, kaip siūlė St-Yves, nebuvo grynai politinis judėjimas. St-Yves aktyviai veikė 19 a. Europos ezoterinėje sityje – pvz., jis buvo pagrindinių veikėjų, Viktoro Hugo,  lordo Bukwer-Lytton'o ir kt., draugas – ir todėl į savo sistemą įtraukė specifines mistines ir okultines idėjas.

St-Yves tikėjo egzistuojant aukštesniąsias būtybes, su kuriomis galima susisiekti telepatiškai. Jo elitą turėjo sudaryti kontaktuoją su jomis. Jis pats tvirtino turėjęs sąlytį su tomis būtybėmis ir kad būtent jos perdavė jam Sinarchijos principus.

St-Yves vystydamas savo idėjas peržiūrėjo daugelį ezoterinių sistemų. Pvz., jis Viduramžių tamplierius laikė svarbiausiais to meto sinarchistais – visgi, jie stengėsi kontroliuoti Viduramžių Europos politinį, finansinį ir religinį gyvenimą – tris jo visuomeninius ramsčius.

Todėl Saint-Yves įtraukė daugelio neo-tamplierių draugijų, klestėjusių jo metu, idėjas. Tarkim, jis iš tamplierinės masoniškosios draugijos „Griežtų tamplierių papročių“ idėją apie Nežinomuosius Aukštesniuosius – tuos, kurie duoda nurodymus, tačiau kurių tapatybė grupės nariams lieka nežinoma. Tačiau jis išplėtė šią koncepciją ir tuos nežinomuosius padarė dvasiškai tobulesnėmis būtybėmis, gyvenančiomis nuošaliose Tibeto srityse.

Ir nors pats Saint-Yves buvo mažai žinomas savo šalyje, jis nepaprastai paveikė 19 a. okultizmo vystymąsi. Pvz., jis įvedė Agarta koncepciją apie paslaptingą požemio karalystę, kurioje gyvena inicijuotieji, besislepiantys kažkur Tibete. Mokytojai, su kuriais sakosi kontaktavęs, gyveno ten.

Saint-Yves doktrinos apėmė idėjas apie žmonių rasės evoliuciją ir istoriją, kuri buvo, vienu metu, novatoriška ir vėliau tapo bendra ezoteriniuose ir Naujojo amžiaus ratuose. Pagrindine jo istorijos rekonstrukcija buvo Atlantida, kaip pažangiausia ir visuotinė civilizacija. Jis tikėjo, kad Sfinksą pastatė ne senovės egiptiečiai, o atlantiečiai - prieš daugelį tūkstančių metų iki Egipto suklestėjimo. Saint-Yves Atlantidos žūtį nustatė buvus apie 12 tūkst. m. pr.m.e.

St-Yves taipogi propagavo idėją apie pagrindines rases – dominuojančių rasių iškilimą, kiekvienai turinčiai aukščiausią valdžią savo laikmečiu, tačiau kuriai lemta būti pakeista kita, aukštesne rase. Turi būti nenuostabu sužinojus, kad dabartinė dominuojanti rasė yra arijų [Šis pagrindinės rasės pavyzdys yra klaidingas. Arijų rase laikomi visi planetos žmonės, t.y. visa Homo sapiens rūšis].

Reikia pabrėžti, kad neįmanoma atskirti Saint-Yves istorijos versiją nuo jo politinės ideologijos. Istorija buvo naudojama paremti ideologijai ir atvirkščiai. Taipogi, jo istorijos versija buvo „apreikštos“ informacijos rezultatas – ji neturėjo jokio istorinio ar archeologinio pagrindo. Jo pasekėjams tų idėjų priėjimas buvo tikėjimo aktas.

Visos tos idėjos tapo, žinoma, vėlesnių okultinių tikėjimų dalimi, ypač todėl, kad buvo priimtos, papildytos ir išpopuliarintos p. Blavatskajos (1831-1891), tos „platesnės nei gyvenimas“ rusų magės- kai kurie ją vadino šarlatane – kurios meilė Rytų paslaptims sukūrė Teosofų judėjimą. Savo ruožtu, tas idėjas įtraukė Alice A. Bailey (1880-1949), turėjusi didelę įtaką Naujojo amžiaus tikėjimams – ir „Žvaigždžių vartų konspiracijai“.

Tačiau reikšmingiausia, kad kai kurios Saint-Yves idėjos pasirodo Edgar Cayce perskaitymuose. Pvz., Saint-Yves, rekonstruodamas istoriją, aprašo didįjį keltų karį Ram, užkariavusį "degradavusias" juodąsias rases 7700 m. pr.m.e. Anot Saint-Yves, super-herojus Ram sukūrė pirmąją sinarchistinę imperiją, nusitęsusią nuo Europos iki Indijos. Tai pažymėjo baltosios rasės dominavimą juodajai. Įdomu, kad aptardamas tolimus įvykius, Edgar Cayce pasakė, kad tai buvo "keli metai prieš Ram įžengimą į Indiją". Tačiau Ram į Cayce rašinius galėjo ateiti tik per St-Yves, kuris , iš tikro, sukūrė Ram ir visus jo darbus.

Žinoma, idėja, kad pasaulis gali būti valdomas slaptųjų draugijų, atėjo, taigi, iš ... slaptųjų draugijų. Ir dauguma jų perėmė sinarchijos principus. Iš tikro, St-Yves idėjos pakeitė Europos ezoterinį pagrindą, ypač Prancūzijoje. Kai kurios stambiausios okultinės istorijos figūros buvo St-Yves garbintojai, kas nenuostabu, nes okultistai, su jų meile hierarchijai, turi tendenciją būti totalitaristais ir nelygybininkais. Pvz., Papiusas (tikrasis vardas Gerard Encausse, 1865-1916) vadino Saint-Yves savo "intelektualiuoju mokytoju" ir, jam mirus, įkūrė draugiją, žinomą kaip Saint-Yves draugai, kad propaguotų jo darbus. Papiusas, žinoma, turėjo nepaprastą įtaką ezoterinių slaptųjų draugijų pasauliui 19 a. pabaigoje ir č0 a. pradžioje.

Kitas svarbus su Sinarchija susijęs judėjimas buvo martinizmas.

Nors jis ir buvo anksčiau St-Yves keliais dešimtmečiais, abiejų principai labai artimi – pats St-Yves buvo martinistų ordino nariu, tač čia rasime tarpusavyje viena kitą praturtinančių idėjų.

Tai įdomu, nes savo paskutinėje savo knygoje "Tamplierių apreiškimas" mes nustatėme ryšius tarp martinistų ordino ir kitų slaptųjų draugijų, kurios sudarė tinklą, visų kilusių iš "Griežtų tamplierių papročių", apėmusių Ziono prioriją. Tampa aišku, kad Sinarchijos supratimas gali apšviesti dabartinės Ziono priorijos ištakas ir veiklą – tačiau tai jau kita istorija...

20 a. pradžioje martinistų ordinai, ir daug kitų, lygiavosi į Sinarchikos ideologiją. 1921 m. Martinistinis ir Sinarchijos ordinas buvo įkurtas Prancūzijoje. Prancūzijoje kūrėsi sinarchistinės masonų ložės.

Tačiau Sinarchijos įtaka buvo ne tik okultiniam pasauliui, bet ir politikai.

Kaip matėme, Sinarchija nubrėžė tam tikrą programą kaip valdyti valstybes. Tačiau Saint- Yves tikslai siekė daug toliau – jis norėjo kad Sinarchija valdytų visą Europą. Nuo pat pradžių Sinarchijos dienotvarkėje buvo Europos Jungtinių valstybių sukūrimas, raginama atsisakyti nacionalinių sienų, muitų ir pan.

Tai liko pagrindiniu Sinarchijos tikslu. Ir iš tikro, 4-me dešimt. publikuotas sinarchistinis dokumentas vienu iš pagrindinių tikslų laiko „federalinės Europos sąjungos sukūrimą“. Jis pasisako už Europos Jungtines valstijas, nors tai ir būtų Europa, kurioje, dėl ekonominių priežasčių, dominuotų Prancūzija ir Vokietija.

Kaip matėme anksčiau, Sinarchija simpatizuoja nedemokratiniams ir totalitariniams režimams – juos, be kita ko, yra lengviau valdyti. Ir čia yra aiškus ryšys tarp sinarchistinių grupių ir fašizmo ištakų Europoje 2 dešimt. pabaigoje ir 3 dešmtm. pradžioje.

Organizacija Tarptautinis sinarchistinis judėjimas buvo sukurtas kaip atsakas į 1919 m. Rusijos revoliuciją. Pagal prancūzų tyrinėtojus, tai buvo fašizmo atsiradimo Italijoje ir Pan-europinio judėjimo 1922 m. užnugaris.

Kaip galima tikėtis, Sinarchija turėjo įtakos nacių ideologijos plėtojimui, nors sinarchistai pabrėžia vokiečių nacionalizmą ir mesianistinį Hitlerio kultą.

Sinarchije tebetarpo Saint-Yves gimtojoje Prancūzijoje. Sinarchistų grupės stovi už 3 ir 4 dešimt, dešiniojo sparno teroristinių išpuolių. 4-me dešimtmetyje prancūzas Viven Postel du Mas parašė žinomą dokumentą, Sinarchistinė paktą, tapusį jų manifestu.

1932 m. draugija Sinarchistinis imperijos judėjimas buvo įkurtas Prancūzijoje, kurį vienas komentatorius apibūdino kaip „slaptą draugiją su specifine ir ribota naryste besivadovaujančią aiškiai politine-ekonomine programa“. Ji stovėjo už dešiniojo sparno teroristinių grupuočių, tokių kaip CSAR (Slaptasis revoliucinių veiksmų komitetas) – dauguma CSAR narių priklausė Sinarchistiniam imperijos judėjimui.

1941 m. Vichy Prancūzijoje policija įspėjo apie sinarchistų sąmokslą siekiant užimti vyriausybę, kuri minima buvus artima sinarchistiniam judėjimui ir martinistiniams ordinams. Ir iš tikrų, Marchal Petain, Vichy vyriausybės prezidento, teisme 1945 m. buvo klausinėjama apie jo ryšius su Sinarchistų paktu.

Mat Sinarchija Prancūzijos valdžios 4-5 dešimtmečiais buvo laikoma labai rimtu dalyku. Terminas įėjo į prancūzų politinį žodynėlį (nors Prancūzijos spauda dažnai terminą „sinarchija“ naudoja bet kokiai politiniai ar ekonominei konspiracijai apibūdinti, kaip kad kainas išardančius karterius).

Po Antrojo pas. karo, sinarchija nusilpo, tačiau vis dar tebėra aktyvi. Faktiškai, paskutiniais metais sinarchistinės grupės pradėjo veikti atviriau tiek Europoje ir Britanijoje.

Literatūra:

1. St.-Yves. Mission de l'Inde en Europe; Mission de l'Europe en Asie, 1981
2. Jean Saunier. La Synarchie, ou le vieux reve d'une nouvelle societe, 1971
3. N. Roerich. Heart of Asia, 1990
4. E. Bernbaum. The Way to Shambhala, 2001
5. V. LePage. Shambhala, 1996
6. J. Godwin. Arktos: The Polar Myth in Science, Symbolism and Nazi Survival, 1996
7. A. Maclellan. The Lost World of Agarti: The Mystery of Vril Power, 1996
8. R. Steiner. Cosmic Memory: Prehistory of Earth and Man, 1904 (1981)