Ateiviai iš planetos vardu Žemė: Umberto Eco. Il pendolo di Foucault (Foucault's pendulum). Vartiklis

Priešistorinė civilizacija

7-uoju žemynu, kuriame klestėjo aukšto lygio civilizacija, tikėjo ir markizas Sent-Yvas de Alveidras²⁾, žinomas knygomis, kurių pavadinime sutinkamas žodis „misija“: „Europos misija“, „Indijos misija“, „Darbininkų misija“ ir t.t. Jis palaikė ryšius su daugybe vakarų ir rytų ezoterinių draugijų, iš kur ir sėmėsi duomenis savajai doktrinai.

Pradžioje Žemėje valdė Juodoji rasė, kurios centras buvo pietinėse srityse. Jie buvo okupavę šiaurines sritis su Baltąja rase. Jų valdžią nuvertė arijus Ramas, pasirodęs maždaug 6-8 tūkst. m. pr.m.e. Štai tada ir prasideda nuslėptoji žmonių rasės istorija. Dieviškas Ramas įkūrė milžinišką teokratinę Avino imperiją (senąja sakraline kalba Ramas ir reiškė Aviną), apėmusią visus ankstesnius sakralinius centrus. Jos valdymą organizavo pagal Triados principą. Į tris lygius buvo suskirstyta ir Didžioji šventoji kolegija, aukščiausias Imperijos organas. Aukščiausias lygis buvo Pranašiškasis, grynai Metafizinis ir Transcendentinis. Tai betarpiško Dieviškumo, Pasaulio valdovo lygis, kurio atvaizdu buvo pats baltasis avataras Ramas. Antrasis lygis – Žynių, Saulės, Vyriškasis. Tai Būties, Šviesos sfera. Jis priima nematomų Pranašiškojo plano įtakas ir jas adaptuoja žemesnėms Apreikštojo pasaulio lygmenims. Jis siejamas su antrąja Trejybės hipostaze, Sūnumi. Ir pagaliau trečiasis lygis – Karališkasis, Mėnulio sfera, nes žemės Valdovai yra žynių Šviesos gavėjai ir visuomeninės tvarkos palaikytojai, - jis atitinka Šv. NSO prie kalno Dvasios hipostazę. De Alveidras tokią struktūrą pavadino sinarchija, t.y. „bendru valdymu“ – ir ją laikė idealu religinėje ir visuomenėje srityse.

Praėjus keliems amžiams po Ramo valdymo Indijoje įvyko politinė katastrofa, tapusi impulsu visos Imperijos destrukcijai. Tai buvo Iršu princo sukilimas, įvykdęs ir religinę revoliuciją. Sukilimo simboliu tapo Raudona spalva, Jautis, Raudonoji balandė ir Mėnulio pjautuvas. Indijoje Iršu su sąjungininkais pralaimėjo, tačiau sukilimo banga nusirito per žemynus, naikindama senovės civilizaciją.

Vėliau visa civilizacija yra tarsi dviejų religinių-politinių paradigmų priešprieša: sinarchijos ir anarchijos. Anarchistinės tendencijos pasireiškia ne vien tik kaip savarankiškos religijos ar valstybinės ideologijos, bet labiau kaip socialinės-religinės struktūros, galinčios, susiklosčius aplinkybės, arba iškilti į paviršių ir skelbti ir Anarchiją, arba slapta klibinti Sinarchijos valdymo pamatus per Žemės Motinos kultus.

Taip krikščioniškoji civilizacija, tam tikrais aspektais atstačiusi Ramo imperiją, ne tik dvasiškai, bet ir geografiškai, buvo veikiama vidinių ir išorinių „neoiršų“, kas galutinai išryškėjo per Prancūzijos revoliuciją, Raudonojoje vėliavoje, materializme ir socializme, Vakarų desakralizacijoje. Paskutinėmis Rama imperijos skeveldromis De Alveidras laikė Austro-Vengriją ir stačiatikių Rusiją...

Kai kurias De Alveidro idėjas panaudoja Trečiajame reiche, o kai kurias idėjas perėmė ir carinė, o vėliau ir Tarybinė Rusija. Rusų okultistai domėjosi S.-Yvo de Alveidro darbais ir palaikė ryšį su juo per rusų kilmės jo žmoną grafienę Keler bei jos sūnų grafą Aleksandrą Kelerą. Su sinarchijos idėjomis emigracijoje susipažino ir rusų kairiosios socialdemokratijos lyderiai. Konspirologas Aleksandras Duginas, išnagrinėjęs De Alveidro kūrybą, net spėja, kad bolševikai iš jo perėmė terminą „Tarybos“ (le Conseil), buvusio trijų aukščiausių Ramos imperijos institutų pavadinimuose. O kitas jo terminas „Socialinė valstybė“ (l‘Etat Social) netikėtai pasirodė Rusijos Federacijos naujojoje Konstitucijoje (7 straipsnis).

^*) TRES (Templi Resurgentes Equites Synarchici - Atkurtųjų tamplierių sinergetiškieji riteriai) – U. Eco išgalvota draugija, panaudoja jo „Fuko švytuoklėje“. Ją įsteigė trys draugai, apsėsti šv. Graliu, tamplieriais ir panašiais dalykais. Juos galiausiai apima paranoja...

¹⁾ Tommaso Garzoni (tikr. Ottaviano Garzoni, 1549-1589) – italų rašytojas. Feraroje studijavo teisę, o vėliau Sienoje – logiką. Svarbiausius kūrinius parašė per paskutinius 6-is savo trumpo gyvenimo metus. Tie jo eklektiški enciklopediniai kūriniai plačiai pasklido po Europą.

²⁾ Sent Ivas d‘Alvėdra (Alexandre Saint-Yves d’Alveydre, 1842- 1909) – prancūzų okultistas, A. Olivjė pasekėjas, pats įtaką padaręs Papiusui ir jaunajam R. Guenonui. Išvystė mokymą apie sinarchiją (visa ko sąryšį – knygoje „La France vraie“, 1887), Agartą (kai, atseit, aplankė Rytų išminčius, - aprašydamas „Mission de l'Inde en Europe“, 1886). Bet, laikydamas, kad pasakė per daug, jis abi minėtas knygas sunaikino, tačiau vieną jų saugojo Papiusas, ją paskelbęs 1910-ais. Anot Alvėdro, apie 3200 m. pr.m.e. sinarchinė pasaulio vyriausybė pasitraukė į Agartą, esančia po žeme. Vėliau šią koncepciją pasigriebė nacionalistinė Thule-Gesellschaft organizacija.
Po Alvėdros mirties, jo pasekėjai parengė ir išleido jo užrašus pavadinimu „L'Archeometre“ – tai pavadinimas Alvėdros parengtos spalvotos diagramos, rodančios atitikmenis tarp astrologijos, muzikos, abėcėlės, gematrijos ir kitų sričių elementų.

³⁾ Edgaras Berouzas (Edgar Rice Burroughs, 1875-1950) – amerikiečių „makulatūrinių žurnalų eros“ rašytojas, pasižymėjęs nuotykių ir fantastikos žanruose. Žinomiausi jo kūriniai apie Tarzaną ir Džoną Karterį, patekusį į marsą ir kovojantį su vietiniais – romanai apie jį padėjo pagrindus „kosminei operai“. Taip jis sumąstė požeminį Peliusidaro kraštą (paviršių tuščiavidurėje Žemę), kurioje gyvena primityvios civilizacijos ir priešistoriniai gyvūnai, tarp jų ir dinozaurai. Į ją galima patekti pro angą, esančią poliarinėje srityje. Šio krašto ypatybė yra ta, kad jame nėra horizonto linijos. Jį apšviečia miniatiūrinė „saulė“, esanti Žemės centre – tad atrodė, kad yra amžinas vidurdienis. Prie tos centrinės „saulės“ yra Mėnulis, kuriame yra sava augmenija ir, tikriausiai, gyvūnija.

⁴⁾ Edos (Edda, daugisk. Eddur) – apibendrintas germanų- skandinavų mitologinių kūrinių pavadinimas. Jos yra pagrindinis šaltinis apie Viduramžių tradicijas Islandijoje ir Skandinavijoje. Kodėl atsirado toks terminas, priskirtas S. Sturlusono kūriniui, nėra aišku. Paplitę 3 aiškinimai: 1) iš „Oddi“, sodybos, kur augo S. Sturlusonas, pavadinimo; 2) „Edda“ turi reikšmę „poezija“; 3) ji ssutinkamas vienoje senoje dainoje, kur turi prasmę „prosenelė“.
1643 m. buvo rastas pergamentas su dainomis apie dievus ir didvyrius – ir nuo tada „Eda“ įgavo naują reikšmę, nors su Edomis visai nesusijusi. Jis imtas vadinti „Vyriasniąja Eda“, o S. Sturlusono knyga – „Jaunesniąja Eda“.