Ralph Waldo Emerson. Poetas. Vartiklis

Ralfas Valdo Emersonas (Ralph Waldo Emerson, 1803-1882) – amerikiečių eseistas, filosofas ir poetas, žinomas dėl lyderiavimo 19 a. vidurio transcedentalistų judėjime. Jis betarpiškai paveikė ir to meto Naujosios Minties judėjimą. Emersonas pasižymėjo individualizmu.

Emersonas palaipsniui atsiribojo nuo amžininkų religinių ir socialinių tiesų, suformuluodamas Transcendentalizmo filosofiją (esė „Gamta“, 1836). Jo kalbą „Amerikos filosofijos klasikas 1837 metais” O.V. Holmsas^*) pavadino „JAV intelektualios nepriklausomybės deklaracija”. Laikomas vienu geriausių to meto oratorių, Emersono entuziazmas ir pagarba publikai žavėjo minias. Emersonas palaikė abolicionizmą [judėjimą už vergovės panaikinimą], tuo sukeldamas daug diskusijų.

Ši R.W. Emerseno (1803-1882) esė yra vienas garsiausių 19 a. poeto manifestų, ginantis kūrinio trancendiškumą, pirmapradę iš inertiškos sąmonės išlaisvintą mintį, mąstymu paremtą žodį, kaip visumos atspindį, įvairialytį ar deformuotą, bet šviečiantį savo esme. Esė gina kūrėją, kuris suvokia nei pradžios, nei pabaigos neturintį pasaulio modelį. Kiekviena to pasaulio struktūra yra ir išskirtinė, ir paklūstanti begalinei sistemai.

Taip pat skaitykite Ralph Waldo Emersonas. Dovanos

Aš nežinau, kodėl mums būtinas tarpininkas; dauguma žmonių man atrodo nesubrendėliai, iš prigimties apdovanoti, bet nesugebėję tuo pasinaudoti, likę nebylūs, ir nesugebantys perteikti turėto dialogo su gamta. Nėra žmogaus, kuris nebūtų jautęs, kokia nesuvokiama yra žvaigždžių, žemės ir vandens reikšmė. Jie visuomet yra šalia ir laukia, norėdami jam padaryti nepaprastą paslaugą. Tačiau kažkas tam trukdo, esama kažko neveiklaus ir abejingo mūsų sielų sandarose, ir mes net nepajuntame negavę to, kas mums buvo skirta. Gamtos įtaka, deja, yra per menka, kad taptume menininkais. Kiekvienas prisilietimas turėtų mus sujaudinti. Kiekvienas žmogus būtų menininkas, jei galėtų pasidalyti tuo, ką yra patyręs. Ir nors gamtos spinduliavimai ir pulsavimai pakankamai galingi, kad pasiektų mūsų jausmus, tačiau jie, deja, nėra tokie stiprūs, kad pasiektų pačią žmogaus šerdį ir virstų žodžiais. Poetas yra tas žmogus, kuriame visi šie gebėjimai harmoniškai susilieja, žmogus. Nevaržomas vidinių užtvarų, jis mąsto ir liečia tai, apie ką kiti gali tiktai svajoti, jis perleidžia per save visą žmonių patyrimą, jis - žmonių padermės reprezentantas, nes geriausiai geba savo patirtį perduoti kitiems.

Visata turi tris vaikus, gimusius tuo pat metu, jie vadinami skirtingais vardais, tačiau figūruoja kiekvienoje mąstymo sistemoje ir gali būti vadinami priežastimi, veiksmu ar pasekme: arba poetiškiau – Jupiteriu, Plutonu ir Neptūnu; arba teologiškai – Tėvu, Dvasia ir Sūnum; mes juos čia vadinsime Suvokėju, Kūrėju ir Sakytoju. Jie – meilės tiesai, meilės gėriui ir meilės grožiui atstovai. Visi jie lygūs. Kiekvienas jų yra esminis ir negali būti nei išaukštintas, nei pažemintas, kiekvienas jų, be savosios, turi kitų dviejų jėgą.

Poetas yra sakytojas, jis viskam duoda vardus ir atstovauja grožiui. Jis yra nepriklausomas ir stovi centre. Pasaulis nebuvo nei nupieštas, nei pagražintas, jis buvo puikus nuo pat pradžios; ir ne dievas sukūrė gražius daiktus, o Grožis buvo pasaulio kūrėjas. Štai kodėl poetas nėra atsitiktinis potentatas, o turintis visus įgaliojimus valdovas. Kritiškai vertinant bendrą polinkį į materializmą, kuris aukština žmogaus profesinius sugebėjimus ir konkrečią naudą duodantį darbą, nepripažįsta tų, kurie mąsto ir elgiasi kitaip, pamirštama, kad esama žmonių, o būtent poetų, savo prigimtim priklausančių sakytojų kategorijai; jų paskirtis – kalbėti apie šį pasaulį, ir jie yra tikrieji kūrėjai; tik jie painiojami su tais, kurių paskirtis – veikti, kurie tik medžioja sakytojus. Tačiau Homerui jo žodžiai yra tokie pat brangūs ir svarbūs kaip Agamemnono pergalės Agamemnonui. Poetas nelaukia, kol atsiras herojų ar išminčių, kurie geriausiai veikia ir mąsto, jis, kaip jie, sako tai, kas svarbiausia, kas būtina ir turi būti pasakyta, o kiti tegu jau tai vertina, pritaria ar paklūsta, tarsi modeliai dailininko studijoje arba architekto asistentai, pristatantys jam medžiagų.

Visa poezija buvo parašyta prieš atsirandant laikui, ir mes, būdami taip puikiai sukurti, galime įsiskverbti į tą erdvę, kur pats oras yra muzika, ir išgirsti jos pirmapradžius šnabždesius, ir pabandyti juos užrašyti, bet vis praleidžiam kokį žodį arba posmą, pakeičiam juos ko nors savu, ir tai sugadina visą eilėraštį. Jautresnės klausos žmonėms pavyksta užrašyti tuos ritmus tiksliau, ir šios transkripcijos, nors ir netobulos, tampa tautų himnais. Gamta yra tokia tyra, neginčijamai graži, tokia gera, dosni ir protinga, kad pati mums parodo, kaip viskas turi būti perteikta ir suprasta. Žodžiai ir darbai yra neatskiriamos dieviškos energijos formos. Žodžiai taip pat yra veiksmai, o veiksmai yra žodžių rūšis.

Poeto ženklas ir kredencialai yra tai, kad jis sugeba pasakyti, ko niekas neišpranašauja. Jis pats geriausias ir vienintelis gydytojas; jis žino ir sako; jis vienintelis gali išreikšti nauja, nes buvo tos slaptingos visumos, kurią aprašo, dalyvis. Jis turi idėją ir skiria tai, kas esminga ir atsitiktina. Mes čia nekalbame apie žmones, gabius politikai, prekybai ar kokiam nors amatui, o apie tikrą poetą. Andai aš dalyvavau pokalbyje apie šiuolaikinį lyriką, subtilių jausmų žmogų, kurio galva buvo tobulų tonų ir ritmų muzikinė dėžutė ir kurio sugebėjimų bei kalbos lankstumo mes negalėjome nevertinti. Bet kai iškilo klausimas, ar tik lyrikas, ar ir poetas, deja, buvom priversti pripažinti, kad jis yra šių dienų, bet ne visų laikų žmogus. Jis, kaip ir daugelis mūsų, beje, neįstengia įveikti menkų apribojimų ir iškilti kaip Čimborasas aukščiau horizonto, ištrūkti iš saulės išdegintų plotų ir kilti vis aukštyn, kur viena klimato juosta keičia kitą, ir pinti vis kitų platumų žolių juostas ant savo šlaitų; šio kūrėjo talentas panašus į nūdienį išpuoselėtą sodelį, su fontanais ir skulptūromis, kur gerų manierų vyrai ir moterys stoviniuoja ar sėdi alėjose ir terasose. Kad ir kokie įvairūs būtų jo muzikos garsai, pro juos prasimuša svarbiausias gyvenimo tonas. Mūsų poetai yra gabūs ir talentingi žmonės, gebantys dainuoti, bet ne muzikos vaikai. Jiems labiausiai rūpi ne esmė, o efektingai užbaigti eilutę.

Nėra kriterijų, kas yra poezija, o vien ginčai dėl jų. Ir ne rimai sukuria poeziją, o mintis, tokia jaudri ir gyva, tarsi kokio augalo ar gyvūno dvasia, turinti jai vienai būdingą vidinę sandarą ir praturtinanti gamtą naujais dalykais. Mintis ir forma yra tolygūs laiko požiūriu, bet kilmės požiūriu mintis pirmesnė už formą. Poetui kilo nauja mintis; dabar jis gali atskleisti visiškai naują gyvenimo patirtį; ir jis pasakys, kaip ją įgijo, ir ši jo sėkmė praturtins visus žmones.

Kadangi naujai epochai reikia naujos išpažinties, tai pasaulis, rodos, visada laukia savo poeto. Pamenu, kaip jaunystėje sukrėtė žinia, kad staiga atsiskleidė talentas to jaunuolio, kurio stalas stovėjo šalia maniškio. Jis metė darbą, leidosi niekam nežinomais keliais, parašė šimtus eilėraščių, bet taip ir negalėjo pasakyti, ar iš tiesų išreiškė jais savo vidų; jis išvis nieko negalėjo pasakyti, tik tiek, kad viskas jo akyse pasikeitė ž žmonės, gyvūnai, dangus, žemė ir jūra. Su kokiu malonumu mes jo klausėmės! Su kokiu dėmesiu! Visuomenė, atrodo, mus visai nustojo dominti. Mes matėm tekančią saulę, kurios šviesoje blėso žvaigždynai. Bostonas dabar atrodė dvigubai, o gal ir dar toliau negu praėjusią naktį. Roma – kas gi ta Roma? Plutarchas ir Shakespeare'as virto beverčiais pageltusiais lapais, o apie Homerą niekas nenorėjo nė girdėti. Kaip svarbu buvo žinoti, kad tos eilės parašytos kaip tik dabar, po šiuo stogu, šalia tavęs. Vadinasi, ta nuostabi liepsna neišblėsusi! Tokie gaivališki momentai nepakartojami ir nepamirštami! Maniau, kad pranašai nutilo ir gamta iššvaistė savo galias, o štai kas atsitiko! Naktį iš kiekvienos poros sklido ryto aušros. Kiekvienam rūpi naujo poeto atėjimas, bet niekas nežino, kiek tai gali paliesti jį patį. Mes žinome, kad pasaulio paslaptis yra didelė, bet nežinom, kas ir kaip mums padės ją atskleisti. Jos raktą mums galėtų duoti kalnų vingis. Nematytas veidas, pirmąkart sutiktas žmogus.

Žinoma, kad kūrėją vertiname pagal tai, kiek teisingi jo kūriniai. Gabus žmogus linksmina savo išdaigomis ir pokštais, o talentas daug geriau viską suvokia ir daugiau gali atiduoti. Žmonija, beje, visai nuoširdžiai tiki savo darbo nauda ir tuo, kad puikiai supranta save, tad nauja pamato tik tas, kuris tarsi koks naktinis sargas stovi ant pačios kalno viršūnės. Ir jo žodis bus taikliausias iš visų kada nors pasakytų žodžių, pats muzikaliausias ir bus ištartas tuo metu, kai visas pasaulis jo lauks.

Visa tai, ką mes vadiname šventąja istorija, liudija, kad poeto gimimas yra svarbiausias jos įvykis. Žmogus, kad ir kiek kartų būtų nusivylęs, vis laukia pasirodant brolio, padėsiančio jam rasti tiesą, kuri taptų sava. Kokį džiaugsmą man teikia eilėraštis, kuriuo aš patikiu ir kuris mane palaiko! Tada aš išsivaduoju iš savo grandinių, pakylu virš debesų, virš slogių sutemų, kuriose gyvenau, - slogių, nors jos ir atrodo perregimos, pakilęs į dausų tiesą, metu žvilgsnį į savo gyvenimą ir jį suprantu. Tai prikelia mane gyventi ir atgaivina mano sielą, dabar aš džiaugiuosi kiekviena smulkmena, įgijusia prasmę, ir žinau, kam esu reikalingas. Gyvenimas nebėra vien šurmulys; aš matau vyrus ir moteris ir žinau ženklus, iš kurių galima atskirti kvailius ir nelabuosius. Ši diena svarbesnė negu gimimo diena: anuomet aš tapau gyvūnu, dabar man atskleidžiama tikrovės esmė. Tokia yra svajonė, tačiau kaip toli iki jos išsipildymo. Dažniausiai ji taip ir lieka neišsipildžiusi. Lygiai kaip tas sparnuotas žmogus, ketinęs mane nunešti į dangų, bet paklaidinęs rūko miglose ir beviltiškai sutvarstęs mane, šokinėdamas nuo vieno debesies ant kito, tvirtindamas, kad toks yra kelias į dangų; o aš, būdamas naujokas, bejėgiškai tikėjau ir nesupratau, kad jis pats nežino to kelio ir tiktai nori, kad grožėčiausi jo gebėjimu pakilti nuo žemės kaip vištai ar skraidančiai žuviai, truputį atsiplėšti nuo žemės ar vandens; tačiau tas žmogus niekada nepasieks tyrų, visus maitinančių skaidriausių dangaus erdvių. Ir aš vėl šleptelsiu į savo seną jaukų kampą, gyvensiu kaip anksčiau, džiaugsiuosi tokiu gyvenimu ir nesitikėsiu, kad kada nors mane nuves ten, kur norėčiau būti.

Diena ir naktis, namas ir sodas, keletas knygų, keletas įvykių mums galėtų tiek pat duoti, kiek visos profesijos ir visi įmanomi reginiai. Mes dar toli gražu nepasitelkiame visų galių to nedaugelio simbolių, kuriais sugebame naudotis. Galbūt mes sugebėtume juos pritaikyti neįtikimai paprastai. Nebūtinai eilėraštis turi būti ilgas. Kiekvienas žodis jau yra buvęs eilėraštis. Tačiau kiekviename naujame derinyje žodis tampa naujas. Ir netgi tuomet, kai kalbame apie ydas ir išsigimimą, siekiame švento tikslo, tuo mes išreiškiame savo įsitikinimą, kad pasaulio blogybės yra tokios vien blogio akimis. Tyrinėtojai tai pastebi ir senojoje mitologijoje trūkumus priskiria dieviškai prigimčiai, Vulkanui – luošumą, Kupidonui – aklumą, kad pabrėžtų gausą.

Daiktai, atskirti nuo dieviško gyvenimo, atrodo, bjaurūs, tuo tarpu poetas, - netgi kalbėdamas apie iškreiptus ir žiaurius dalykus ir labai įžvalgiai juos atskleisdamas, nurodo jų vietą Visatoje ir paliudija, kad jis stebėtinai lengvai atsisako to, kam labiausiai nepritaria. Poezijos skaitytojas, matydamas fabriko kaminą ar geležinkelį, mano, kad gamtovaizdžio poezijos čia jau nebelikę; tokie meno kūriniai iš tiesų dar neturi savo vertintojo, vien tik poetas aiškiai mato, kad jie harmoningai įsilieja į didžiąją Tvarką, ne prasčiau kaip bičių avilys ar geometrinis voro tinklo raštas. Gamta taip lengvai įkinko viską į savo gyvybės ratus, kad atrodo, jog slenkanti automobilių virtinė yra jos pačios sukurta. Be to, apsišvietusiam protui nesvarbu technikos atradimų gausa. Galite pridėti dar milijonus, ir jie nenustebins, vis tiek tebus kaip rugio grūdelis. Dvasinių dalykų neįmanoma pakeisti, kad ir kiek ypatybių keistųsi ar nesikeistų; nė vienas kalnas nėra toks didelis, kad pakeistų rutulišką žemės formą. Sumanus kaimo vaikinas pirmą kartą atsiduria mieste, ir savimi patenkintą miestelėną stebina jo menkas domėjimasis tuo, kas čia dedasi. Žinoma, jis mato gražius namus ir gerai suvokia, kad nieko panašaus iki tol nėra regėjęs, bet nepripranta prie jų taip stebėtinai lengvai, kaip poetas randa vietą geležinkeliui. Pagrindinė naujo reiškinio vertybė yra ta, kad jis ką nors prideda prie tokio didelio ir pastovaus reiškinio kaip Gyvenimas, kuriam viskas yra maža ir kuris nemato skirtumo tarp kriauklių vėrinėlio ir visos Amerikos pramonės.

Poetai yra laisvi ir kuria laisvę. Įkvėpimo padiktuota knyga pirmiausia mus užburia savo vaizdinga kalba ir iš pat pradžių mums duoda daugiau negu paskui, kai tiksliai suprantame autoriaus mintį. Man atrodo, kad knygoje svarbiausia jos trancendentiškumas ir išskirtinumas. Jeigu žmogus yra taip sujaudintas ir toli nuneštas savo minčių, kad pamiršta prieš jį rašiusius bei skaitytojus, gyvena vien savo pamišėliška vizija, kuri jį veda kaip beprotį, tuomet aš norėsiu perskaityti jo kūrinį ir ginsiu jį kiek galėdamas. Mes vertiname Pitagorą, Paracelsą, Kornelijų Agripą, Cardano, Keplerį, Swedenborgą, Schellingą, Okeną ir daugelį kitų, išdrįsusių įtraukti į savo kosmogoniją daug nepaaiškinamų faktų, angelų, velnių, magiją, astrologiją, chiromantiją, hipnozę ir daugelį panašių dalykų, nes jie atitoldavo nuo rutinos ir tapdavo mums naujais liudytojais. Pokalbis iš tiesų būna vykęs, kai jis įkvėptas laisvės stebuklo, ir mes galime laikyti savo rankose pasaulį lyg kamuolį. Tuomet visos kitos laisvės atrodo nieko nevertos; kaip menka dvejoti ir samprotauti, kai jausmas, susivienijęs su protu, pavirsta tokia jėga, kuri gali išjudinti ar pakeisti gamtą; kokios didžiulės atsiveria perspektyvos! Tautos, epochos, valstybės atsiranda ir išnyksta kaip įvairiaspalviai siūlai didžiulio gobeleno piešinyje; vizija keičia viziją, kol trunka šis apsvaigimas, mes atsisakome visko, ką turime, savo pastogės, savo filosofijos, savo religijos.

Ir tai pakankamai įrodo, kodėl mes turime aukštinti šį išsivadavimą. Žmogaus būties simbolis yra panašus į likimą vargšo piemens, kuris pasiklysta apakintas sniego audros ir miršta vos už kelių žingsnių nuo savo namų. Štai kaip liūdnai mes mirštame, - prie pat savo gyvenimo ir savo tiesos versmės. Kiekviena idėja yra nepasiekiama, bet kai įsigauname į jos esmę, būna nuostabu. Netgi tuomet, kai tu esi arčiausiai jos, atrodo, kad niekada nepasieksi, o kai nutolsti, ji atrodo visai šalia. Kiekviena mintis taip pat yra nelaisvė, ir visoks dangus taip pat yra nelaisvė. Štai kodėl mes mylim poetą, išradėją, kuris įvairiais būdais, poelgiais ar su požiūriu išdrįsta mums siūlyti naujas mintis. Jis atrakina mūsų grandines ir parodo kelią į nežinomą žemę.

Toks išvadavimas brangus kiekvienam žmogui, ir jį suteikianti jėga turi ateiti iš didesnės gelmės bei minčių visumos, ja yra matuojamas kūrėjo intelektas. Taigi išlieka tos nepaprastos vaizduotės sukurtos knygos, kurios patvirtina tiesą, kad rašytojas turi remtis gamta ir naudoti ją kaip savo darbo priemonę arba ją interpretuoti. Visi posmai arba frazės, apdovanotos šia dorybe, pasirūpins savo nemirtingumu. Pasaulio religijos buvo sukurtos kelių vaizduotę turėjusių žmonių.

Aš veltui ieškau tokio poeto, kokį aprašiau. Kadangi mes pernelyg vienpusiškai ir pernelyg sekliai įsitraukiam į gyvenimą, kad išdrįstume visa jėga apdainuoti savo metą ir savo visuomeninę padėtį. Jei mes narsiai pragyvenom dieną, turėtume nebijoti tuo pasidžiaugti. Laikas ir gamta mus dosniai apdovanojo, tačiau dar nedavė šių dienų žmogaus, suvienytojo, kuris viską sujungtų nauju tikėjimu ir kurio visi laukia.

^*) Oliveris Holmsas (Oliver Wendell Holmes Sr.,1809-1894 ) – amerikiečių gydytojas, poetas, rašytojas. Užsiiminėjo postgimdyvinės karštinės tyrimais ir apie tai 1843 m. paskelbė rezultatus, kur parodė jos ryšį su sanitarine ir higienine būkle. 1861 m. patobulino stereoskopą. Įvedė terminą anestezija.
Eilėraščius savo malonumui pradėjo rašyti 1830 m., kai nusivylė teisės studijomis. Ankstyvojo laikotarpio išskirtiniausiu eilėraščiu buvo „Paskutinis lapas“ (1830). Tačiau nors turėjo tam tikrą literatūrinę sėkmę, nepasuko į literatūros sritį. Vėl suaktyvėjo literatūroje, kai 1856 m. įsikūrė „The Atlantic Monthly“, kuriam straipsnius rašė Naujosios Anglijos elitas, įskaitant R. Emersoną. O. Holmso pirmasis romanas „Elsie Venner“ pradėtas skelbti 1859 m. gruodį – ji yra apie jauną neurotišką moterį, kurios nėščią motiną įkando barškuolė, taip jos dukrą paertusi pusiau moterimi, pusiau gyvate. Civilinio karo metais vertė Dantės „Dieviškąją komediją“ (paskelbtą 1867 m.). Jo šlovė neblėso ir paskutiniaisiais gyvenimo metais. Paskelbė „Poetą prie pusryčių stalo“ (1872); 1884 m. – knygą apie R. Emersono gyvenimą ir kūrybą. Nors ir prastėjant regėjimui rašė ir 1891 m. paskelbė „Prie arbatos puodukų“.
Pagal kai kuriuos duomenis jis buvo seklio Šerloko Holmso prototipu. Jis yra trilerio „Kaulų sodas“ (2007) veikėjas.