Psichodelinės eros atspindžiai, indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai
Taip pat skaitykite:
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Terminas "psichodelinis", dažniausiai asocijuojantis su Amerikos kultūra,
pirmą kart apsireiškė dviejų britų, psichotropinių medžiagų tyrinėtojų
susirašinėjime, 6 dešimtm. pradžioje. Psichiatras Humphry Osmond'as, siekdamas
apibūdinti patirtus įspūdžius, laiške anglų rašytojui
Aldous Huxley'iui
pasiūlė terminą "psychedelic", susiejęs du graikiškus žodžius psyche
(siela arba protas) ir delein (pasireikšti, aiškėti) ar delos (aiškus, akivaizdus). Abu klasikai turbūt net neįsivaizdavo, koks "skrajojantis" taps jų sumanytas žodis, aprėpiantis margaspalvę muzikinę kryptį ir vos ne
visą 7 dešimtmečio kultūrą.
Nors ankstyvaisiais "psichodelinės revoliucijos" katalizatoriais buvo
amerikiečių rašytojai Ken Kesey su linksmaisiais "pranksteriais", Tom
Wolfe, poetas Allen Gisberg su "rūgštelės bandymais", plačiausią naujų
idėjų atgarsį apreiškė roko muzikantai abejuose Atlanto pusėse, įtakodami
filmus, literatūrą bei vaizduojamuosius menus. Nuo pat pradžių
mokslininkai pastebėjo ypatingą psichodelinių medžiagų poveikį muzikos
suvokimui, išplečiantį jautrumą ir mąstymo erdvę, o taip pat galintį
garso bangas vaizduotėje paversti spalvomis bei vizijomis.
Jau 1965-ais visame pasaulyje pradėjo gausėti jaunų, drąsiai
eksperimentuojančių grupių bei atlikėjų, įkvėptų Britanijos "beat"
muzikos ir avangardinės kultūros. Formavosi naujas stilius, pramintas
"rūgščiuoju" roku, (pagal lysergic acid diethylamide, tuomet legalų narkotiką LSD).
Los Andželo "Hight-Ashbury" - pirmajame hipių rajone gyvenanti ir
koncertuojanti grupė "Grateful Dead" pasistūmėjo nuo bliuzinių
improvizacijų link spontaniško komponavimo metodo, leidusio groti
valandomis ir vėliau radikaliai praplėsti įrašinėjamų pjesių trukmę. Ne
vienas grupės narys lankė tuometines Karlheinz Stockhausen'o paskaitas
Kalifornijoje, kuriose akademinės muzikos novatorius padrąsino sekti
paskui sielai girdimą intuityviąją muziką, nepaisant žanrinių apribojimų.
Palaipsniui tapo aišku, kad muzikos grynumas, įkvėpimas, skambesio
kriterijai buvo svarbesni, nei tai, ar muzikantai vartojo psichodelikus
ar ne.
Išryškėjo svarbiausi naujos muzikos bruožai: dažnai cirkuliarinės,
"mandalos formos" dainų struktūros, nepertraukiamos monotoniškos
melodijos, pasikartojimai, aidas, reverberacija, suteikiantys erdvės,
tuštumos ar begalybės efektus. Viena po kitos grupės įtraukė tolimųjų
šalių muzikos instrumentus, net tokius kaip Australijos didžiridu, Javos
salyno gamelaną, Afrikios būgnus, bet dažniausiai Indų sitarą bei
perkusinius instrumentus. Psichodelinės muzikos klestėjimo metu turbūt
kas trečią dainą Britanijos populiariausiųjų sąraše puošė tikros ar
imituotos sitaros skambesys. Tikriausiai niekada rytietiška
instrumentuotė neturėjo tokios įtakos Vakarų muzikai, kaip "siūbuojančio
Londono" laikais.
Viena pirmųjų sitarų pasigirsta "The Beatles" dainoje "Norvegian Wood" dar
1965-aisiais. Tuomet George Harrison mokėsi groti šiuo instrumentu pas
patį meistrą Ravi Shankar'ą. Permainingam 1966-tų metų "The Beatles"
albumui "Revolver" George Harrison parašė dainą "Love You To" pilnai
inicijuodamas indišką skambesį, taip pat jis "atrado" kitą žymią 7 dešimtm.
asmenybę, transcendentinės meditacijos meistrą Maharishi Mahesh Yogi, pas
kurį, apsistojusį Velso kalnuose, greitu laiku patraukė visi "The Beatles"
nariai, prisijungus dar ir Mick Jagger'iui su drauge Marianne Faithfull.
Įsigilinimas į tikrąjį save, įsiklausymas, ramybė ir išminties bei humoro
vėriniai, kuriuos dovanojo Maharishi buvo tikra atgaiva nuo šou biznio
chaoso pavargusiems muzikantams. Greitu laiku nemažai roko žvaigždžių
apsilankė Indijoje, pratęsdami meditacijos studijas. Šalia "The Beatles",
vienu mėgiamiausių Maharishi'io mokinių tapo Britanijos "gėlių vaikų"
dainius Donovan, kurį meistras vadino "transcendentiniu
dainininku". Kelionė į Rytus tapo didžiuliu postūmiu talentingoms
asmenybėms, kokiais tuomet buvo visi kažko pasiekę roko muzikoje. Tuo
pačiu jie parvežė į gimtinę, Jungtinę Karalystę ar JAV, indiškos
egzotikos kibirkštis. Milijonai jaunų vakariečių išvydo savo žvaigždes,
kaip John Lennon'ą ir Paul Mcartney'į, baltais apdarais su margaspalviu
gėlių vainikais ant kaklų.
Britanijos jaunoji karta atrado buvusios kolonijos kultūros lobyną.
Indiški margaspalviai apdarai ir drobės, bižuterija, smilkalai,
prieskoniai, rudi nevalyti ryžiai ir ajurvedinės sveikos mitybos
nuostatos, o taip pat gyvenimo išminties vadovėliai plūstelėjo į Londoną,
permainydami konservatyvias gatves vaivorykštės spalvų šventiniu turgumi.
Soho rajono "Carnabi street" tapo mados aleja visam pasauliui su
žymiosiomis parduotuvėlėmis, drabužių salonais, kurių pavadinimai bylojo
gerą Anglų humorą, - "Kleptomania", ar atspindėjo naujos muzikinės
kultūros glaudų ryšį su apranga bei stiliumi, - "Grany Takes a Trip",
"Lady Jane", - atitiko dainų pavadinimus.
Renginiai, subūrę jaunuosius kontr-kultūros pionierius, vyko laisvų
"happening'ų" dvasioje. Besirenkantys į juos "skambėdavo" varpeliais,
pakabintais ant kaklo, dalindavo sutiktiems praeiviams gėles, ir žinoma,
tapo vadinami hipiais.
1966 spalio 15-tą, anglų "pogrindinio" laikraščio "International Times"
redaktorius John Hopkins sukvietė naujoviškiausias, "hip" grupes į
leidinio pristatymą. Skelbimas žadėjo "pop/op/kostiumų/kaukių/pašėlusios
fantazijos/svetingą/ neatsispiriamos traukos balių". Vakaras įvyko
buvusiame sandėlyje, Roundhouse'e - kaip ir teigia pavadinimas, didžiulėje
apvalainoje patalpoje, "Gilbey's" džino kompanijos atiduotame profsąjungų
kultūrinei veiklai (!). Jos nariais organizatoriai nebuvo, bet
geranoriškai gavo vakarui apytamsį, šaltą, pusiau avarinį pastatą, kurį
sudrebino kerinti muzika. Įskaitant novatoriškus "Soft Machine", roko
grupę, lyg niekur nieko pradėjusią groti avangardinį džiazą, - ilgiausias
improvizacijas, kurių fone įsiterpdavo motociklo birbesys, įgarsintas
mikrofonu. Motociklas buvo paskolintas kažkieno iš atvykusių į
koncertą. Viduje taip pat stovėjo automobilis, išmargintas Niujorko pop
menininkų. Kartais, dėl perkrovų, dingdavo elektra, bet kol ji buvo -
pulsavo apšvietimas, galima buvo išvysti grožybių, kaip kad romantišką
kūno tapybą, - apsinuoginęs Mike Westbrook, lyg teptukas įlindo į dažus
ir po to šliaužiojo per tapetų juostas, išklotas ant grindų; galima buvo
atsitrenkti į pop meno kūrinį - šešių pėdų žele. "Iš tiesų tai paprasčiau,
tai tikras nuoširdus angliškas kuriozas", - prisimena aktorius Horace
Ove, - "stiliuje, mes ruošiame šventę, tai padarykime didžiulę žele!",
ir kažkurio organizatoriaus žmona užmerkė ją vonioje. Sakoma, kad želė
nespėjo gerai sustingti, o Syd Barrett, skubotai taisydamas sceną,
ištraukė lentą, rėmusią vonią, ir žėlė pasipylė į visas puses. Tarp
gavusių žele dalyvių buvo Paul Mcartney, persirengęs "arabu",
Michaeloangelo Antonioni su Monica Vitti ir kitos įžymybės. Galiausiai
užgrojo
"Pink Floyd", pasileisdama į valandines "kosminio garso"
meditacijas, priversdami auditoriją sustingti nuostaboje, bent jau Paul
Mcartney'į kuris tuo metu atskleidė savo tapatybę.
Vakaras, pratęsęs stebuklų šalies Alisos arbatos popietę, sulaukė tokio
pasisekimo, kad laikraščio leidėjai įkūrė klubą "UFO", Londono Tottenham Court
gatvėje. Klubas, skirtas "puoselėti naujas menines iniciatyvas
ir gerus ketinimus", tapo pagrindine hipiško Britų "underground'o" scena,
kur debiutavo grupės "Pink Floyd", "Tomorrow", "Tyranosaurus Rex" ir daug kitų.
Žinodami, kad daugelis Amerikos muzikos klubų savarankiškai leidžia
plakatus, "UFO" klubo organizatoriai pakvietė bendradarbiauti du
dailininkus, Michael English'ą bei Nigel Waymouth'ą, įsteigusius etalonu
tapusią psichodelinio meno dirbtuvėlę "Osiris Visions". Koncertiniai
plakatai, su būdingais įmantriais šriftais, rytietiškais ornamentais,
primenančiais Jugendo meną, pervertė aukštyn kojom ankstesnio propagavimo
nuostatas. Kuo sunkiau buvo įskaitomi margaspalviai lozungai, tuo
įdomiau, žmonės ilgiausiai stovėdavo prie skelbimo grožėdamiesi ir
aiškindamiesi, kas ten parašyta. Netrukus ir plokštelių viršeliai pražydo
visom vaivorykštės spalvom, džiazo ir net klasikos albumų atvaizdai
neretai buvo išpildomi "hip" dvasioje.
Psichodelika Britanijoje buvo įleidus šaknis į folk muziką (terminas folk apimtų nuo mūsuose vadinamos dainuojamosios poezijos iki etninės
muzikos). Savotiškas "liaudiškumas" buvo ir tame, kad pradedančios ar
įžymios grupės laisvai atlikinėjo vieni kitų dainas, kaip kad "The Rolling
Stones" grojo "The Beatles". Ir be jokių stiliaus apribojimų. Tai
neabejotinai sutelkė muzikantus bei klausytojus, skatino tarpusavio
įtakas bei drąsias sintezes.
O sėkmingiausios folk eklektikos pavyzdys būtų dviejų talentingų dainų
autorių-atlikėjų Mike Heron'o bei Robin Williams'o grupė "Incredible
String Band", nuo pat pradžių įtraukusi į repertuarą škotų bei airių
melodijas, vėliau žavingai integravusi Arabų ar Indijos klasikinės
muzikos skambesį bei nuotaikas savo naujai rašomose, natūralaus
"akustinio" skambesio dainose.
Klube "UFO" lankytojai galėjo išvysti keistąjį "elfą", - lotoso pozoje
sėdintį Marc Bolan'ą, išsidraikiusiomis garbanomis, grojantį akustine
gitara ir virpančiu balsu dainuojantį impresijas iš stebuklų pasaulio,
Tolkien'o knygų įtakoje, papildytoje gausia Steve Pegerine Took'o
perkusija. Duetą "Tyranosaurus Rex" vieną vakarą ten ir "atrado" žymusis
prodiuseris Tony Visconty. Grupė tapo hipių numylėtiniais, išleidusi
albumus, persmelktus rytų misticizmu, keltų mitologija bei romantinėmis
fantazijomis. Tuo metu išleistos poezijos knygelės įvade Marc Bolan
apibendrino:
"Mes slepiamės už rytietiškų kaukių, todėl kad paniuręs, griozdiškas
vakarų pasaulis verčia mūsų galūnes drebėti iš baimės, jis piktas ir
nebrandus. Legendos, kurių ilgimės yra mūsų vidiniuose Rytuose"
Tuometiniame Londono "underground'e" vienoj ir toje pat scenoje galėjai
išvysti be galo skirtingus artistus. Pašėlęs dainininkas Arthur Brown su
keletu kompanionų, taikliai pasivadinę "Crazy World", ne be pagrindo
laikomi gotikinės muzikos pradininkais. Aukštaūgis, spiegiantis be galo
stipriu balsu Arthur išlėkdavo į pasirodymą su tikra liepsnojančia ugnimi
ant galvos (specialiai įtaisytame fakele-"kepurėje"), atlikdamas dainą
"Fire", kuri 1967 aisiais tiesiog pradegino skylę Britanijos hit
paraduose. Savotiška ugnies misterija buvo visas albumas "The Crazy World
Of Arthur Brown", pasirodęs tais pačiais metais.
Jimi Hendrix, taip pat
grojęs "UFO" klube, vėlesnių gastrolių Amerikoje metu padegė gitarą,
krėstelėdamas nesupratingą publiką. Palaipsniui roko kultūra tapo
girdimiausia protesto, "beprotiškų" idėjų išraiškos erdve. Kūrybos
laisvė, sąmonės išplėtimas, "kosminio žmogaus" ar tai "naujojo amžiaus"
mąstysena, lyčių bei rasių lygybė, ekologija, kova už taiką, - visa tai
pradėjo skleistis "sixties" laikais, kas žinomiausiai užfiksuota
dokumentiniame filme apie Amerikos 1969-tų "Woodstock'o" festivalį, vertam
atskiro pasakojimo.
Tuo tarpu vos keli dokumentiniai vaizdeliai išlikę iš garsiųjų anglų
"happening'ų". Užtai Michaeloangelo Antonioni, tuomet atvykęs į Londoną,
sukūrė meninį filmą "Blow-up" ("Padidinta nuotrauka"), parodijuojantį
mados ir stiliaus kultą, maniakiškus koncertų lankytojus, verčiantį
susimąstyti apie tikrovės iliuziškumą bei žiniasklaidos manipuliacijas.
Ironiška, bet ir pats filmas, 1966-ais metais pripažintas vienas
geriausių, tapo kultiniu ir greičiausiai pasitarnavo stilingo gyvenimo
propagavimui.
Net patys "The Beatles" 1967-aisiais atidarė nedidelę drabužių parduotuvę
"Apple" ir šį poelgį jumorą mėgstantis John Lennon pavadino "vakarietišku
komunizmu". Tačiau jau ateinančiais metais ją teko uždaryti iš esmės dėl
to, kad grupės nariai netapo apsukriais verslininkais.
"Sixties" laikotarpis vis svaigiau mitologizuojamas su lyg kiekvienu
praeinančiu dešimtmečiu. Žymios išlikę anų laikų asmenybės, kaip kad Paul
Mcartney, Donovan ar Arthur Brown šiandien kviečia prisiminti "gėlių vasaros" idealus, bet ne narkotines medžiagas, ypač kai meilės, taikos ar ekologijos problemų aktualumas nesumažėjo. Ne naujiena, kad psichodelinės eros "cheminiai"
eksperimentai kai kuriems muzikantams baigėsi tragiškai, bet talentingų
artistų dvasinė patirtis išlikusi įrašuose, - tik išgirsti ir akimirksniu
jie perkelia, nebūtinai į konkrečia praeitį, bet į tikresnio žmogaus
būseną, atvirą grožiui, viltims ir brandai. Ar, kaip papildo
"psichodelinės nuotaikos" prasmę "Tarptautinių žodžių žodynas" (2002m. ),
- kurios apimtas jauti harmoniją, vienovę su pasauliu, apmąstai realybę,
nejauti laiko ir erdvės ribų.
O gal tame atrandi aplinkui bendraminčių, - kaip prisimena Londono "gėlių
eros" liudininkas, Colin Turner:
"Ligi šiol nesutariama, kada vadinamoji "Meilės vasara" buvo Jungtinėje
Karalystėje, 1967 ar 1968-ais. Turiu savo nuomonę šiuo klausimu, nes
buvau tenai.
Atsakymas yra tas, kad iš tiesų buvo dvi "Meilės vasaros", tik jos
susiliejo ir atrodė lyg viena. Taip, tuomet, kai "Flower Power" ir hipiai
buvo savo aukščiausiame pakylėjime. Tai tikra laimė gyventi tomis
"vasaromis", lyg visas pasaulis maudytųsi saulės šviesoje, net pačią
1967-68 žiemą buvo šilta. Atmosfera buvo įkaitinta. Žmonės gerbė ir
vertino vieni kitus. Londono klubai - sausakimši, daugybė grupių, kurios
dabar legendinės, rodės, grojo 24 valandas per parą. Tuomet įsitvirtino
paprotys "give 'em a flower" ir mes stengėmės įteikti gėlę kiekvienam
sutiktam praeiviui.
Colin Turner, buvo rokerių gaujoj, trumpai kirptu, gruboku, oda
apsitempusiu dvidešimtmečiu, kai 1966-ais įėjo į "neįprastą" klubą ir
išgirdo "Pink Floyd". Nors ir ne per pirmą vakarą, bet netrukus tai
permainė visą Turner'io gyvenimą, - nutaręs tapti vienu iš "gražiųjų
žmonių" jis jau niekad jų nepaliko.
"Pink Floyd", nediskutuotinai, šalia "The Beatles" laikoma svarbiausiais
Britanijos 7d. permainose. Turbūt labiausiai mitologizuojama visų laikų
roko grupė, Pink Floyd jau ankstyvuoju gyvavimo laikotarpiu išbandė ir
sugretino nemažai muzikiniu srovių, tobulindami studijinius įgūdžius,
perteikdami plačiam klausytojui tikrą avangardą (albumas "Ummagumma"),
tuo pačiu suderindami betarpiškas melancholiškas dainas, ramią
kontempliaciją ir būdami pajėgiausia gyvų pasirodymų grupe. Nuo pat
pradžių, vadovaujant ekscentriškam Syd'ui jie tiek stulbino žiūrovus,
tiek įkvėpė naujus talentus, kaip
David Bowie'į ar Pete Gabriel'į.
Ironiška, kad būtent "Pink Floyd" pailiustravo ir pirmąją LSD vartojimo
tragediją, kai charizmatinis grupės lyderis Syd Barrett, praradęs saiką
visiems polėkiams, pakirstas nervinio išsekimo daugiau groti
nebegalėjo. Paskutinis originalios ketveriukės pasirodymas įvyko
labiausiai nuskambėjusiame "siūbuojančio Londono" renginyje - "14 valandų
ryškiame sapne" (14-hour Technicolour Dream).
Vakaro, įvykusio 1967 balandžio 29 iniciatoriai buvo tas pat
"International Times". Jo vieta tapo "Alexandria Palace", dar vieni apleisti
rūmai, jaunimo vadinami "Ally Pally". Pastatas pasižymėjo be galo
aukštais skliautais, sugeriančiais garsą, bet taip pat suteikiančiais
mistiška atmosferą. Manoma kad dalyvių susirinko arti dešimties
tūkstančių ir daugelis liudija ten buvusį neprilygstamą sąmonės
susiliejimo jausmą. Nenutrūkstamai švytėjo psichodelinės lempos, optiniai
efektai, ant sienų demonstruojami avangardiniai filmai. Susirinkusieji
šoko, ar klausė apimti tranzo. Tai buvo vienas iš ankstyvųjų koncertų,
kai atlikėjai pasirodydavo keliose scenose. Tiesa, žiūrovai nelabai
žinojo, kas kur vyks, tad visi palengva judėjo nuo vienos vietos prie
kitos - didžiojoje scenoje grojo stipriai elektrifikuotos grupės, o
mažesnėje išstodavo pusiau akustiniai folk atlikėjai ir nesibaigiantis
kiekis įdomiausių bei keisčiausių poetų. Įkvėpiantys muzikantai keitė
vieni kitus, Arthur Brown'o "degantis" pasirodymas, Pete Townshend, Ron
Geesin, grupė "Move", "Jokūbo kopėčių konstruktorių kompanija"
(Jacobs Ladder Construction Company) ir kt.
Jauna menininkė Yoko Ono atliko "performance'ą" - keletas vyrų, kuriems
buvo įteiktos žirkles, palengva sukarpė jos suknelę į mažas atraižas.
Vyrai šiai akcijai buvo pakviesti iš salės, o žirklių garsas perduotas
mikrofonais visai auditorijai. Sakoma, kad įspūdis buvo rūgštokas,
suteikiantis peno apmąstymams, kai kurie liudininkai teigia, kad ir
mergina -"auka" buvo laisvanorė iš salės, bet gal būt akcija vyko ne
viena. Kaip tik šiais metais, garbaus amžiaus Yoko Ono pakartojo minėtą
savo legendinį pasirodymą, apeliuodama į nelengvus moters teisių
išbandymus.
Kol pagrindinė vakaro grupė skubėjo į Londoną iš užsienio gastrolių,
daugelis "sapno" dalyvių iškrito ir sumigo, ir tik ankstyvais paryčiais
suskambo "Pink Floyd", pažadindama klausytojus, kai rausvi aušros
spinduliai prasiveržė pro langus aukštai palubėse, nušviesdama
"Aleksandrijos" salę. Syd Barrett'o gitara blykstelėjo nuo atšvaisto, jis
tai pastebėjo, ir vis garsiau "vingiuodamas" gitara, perdavė akinančią
šviesą žiūrovų gretoms, kaip pavadino Colin Turner'is, "pakrikštydamas"
laiminguosius "Pink Floyd" muzikos pasekėjus, įamžindamas jų atmintyje
psichodelinio Londono grožį ir dramą.
Parengė Lukas Devita
Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Išsilaisvinę poetai
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Bręstant su Pink Floyd
Pranašiškas Aldous Huxley
Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta
Beat kartos tėvas susitinka roko karalaitį
XXI a. disidentai - David Icke
Rock poetika: Jimi Hendrix
Kultūrinis Užburtosios fleitos fonas
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Palangos Aikštelę prisimenant
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
R. Tamošaitis. Perkantis žmogus
Susitikimai BLITZ klube
Mankurtas: asmuo be ateities
K. Jungas ir mandala
Mėnulio kronikos
Egzistencializmas
Vartiklio naujienos
Meno skiltis