|
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį Gerą trumpą įvadą į ankstyvuosius kūrinius, skirtus kelionėms į Mėnulį, duoda L.G. Wells Išgalvotos kelionės į Mėnulį (1962, Fictional Accounts of Trips to the Moon) [L.Wells dirbo retų knygų Sirakūzų universiteto bibliotekos skyriuje]. Anot L. Wells, pirmuoju tokiu kūriniu buvo 2 a. Lukiano iš Samosata Vera Historia (Tikra istorija, apie 160 m., angliškai išleista 1909 m.). Jame laivą į didžiąją oro šalį užneša viesulas. Mėnulyje randami gana išsivystę gyventojai, jie mėgo nešvarumus, nieko nežinojo apie seksą ir kai mirdavo, virsdavo dūmų kamuolėliu. Mėnulio gyventojai galėjo stebėti, kas vyksta Žemėje, per stiklą gilaus šulinio dugne. Kitame Lukiano kūrinyje Icaromenippus aprašoma dar viena kelionė į Mėnulį. Šįkart keliautojas prie kūno
prisisega sparnus (peslio ir erelio). Mėnulis jam nepatinka, tad jis persikelia į Dausas, kur nemirtingieji jį
sugražina atgal į Žemę pasinaudoję greituoju pasiuntiniu Hermiu.
(daugiau apie Lukianą >>>>)
Toliau trumpai paminėsime kitus kūrinius: 1516 m. Lodovico Ariosto Pašėlęs Rolandas herojus į Mėnulį vyksta vežimu, kurį traukia stiprūs žirgai. Apie tai t.p. žr. >>>>> bei >>>>> 1620-1630. Johanas Kepleris.
Garsusis astronomas rašo, kaip dvasios nuneša herojų į Mėnulį. Aprašoma astronomijos reiškiniai, kaip jie atrodytų žiūrint iš Mėnulio
(plačiau apie tai >>>>).
1638 m. vyskupo
Francis Godwin'o1) Žmogus Mėnulyje (The Man in the Moone or A
Discourse of a Voyage Thither by Domingo Gonsales) yra pirmas toks pasakojimas anglų kalba. Laivui
sudužus prie salos, Dominykas Gonzalis išmoko paukščius, kad šie pakeltų jį į orą. Vieną dieną šie jį nuneša
tiesiai į Mėnulį. Kelionė trunka 11 dienų. Jis patiria gravitacinės traukos sumažėjimą (beje, tai rašyta pusamžiu
anksčiau, nei Niutonas pateikė savo gravitacijos dėsnius). Mėnulyje jis sutinka aukštus žmones, dukart
aukštesnius už žemiečius, kurie neserga, juda šokinėdami ir save ilgai vėduojasi. Jie kalba muzikos
kalba. Gonzalis su jais kalbasi daugeliu temų, tame tarpe ir apie ispanišką vyną bei Antverpeno alų.
Mėnuliečių princas jam įteikia brangakmenį, kuris leidžia jam grįžti į Žemę tik per 9-ias dienas dėl Žemės traukos.
Detaliau apie jį >>>> bei
>>>> 1638 m. John Wilkins'as2) Mėnulio pasaulio atradimas (The Discovery of a World in the Moone... ) yra mokslinis-filosofinis traktatas, kuriame išdėstoma 13-a teiginių apie Mėnulio prigimtį ir galimybes sukurti orlaivį, kuriuo būtų galima ten nuskristi ir įkurti koloniją. Tą orlaivį turėtų kelti plasnojantys sparnai. Placiau skaitykite >>>> 1650 m. Savinier de Cyrano de Bergerac'as
Histoire Comique des Estats et Empires de la Lune (Komiškoji istorija apie Mėnulio valstybes ir imperijas) pasiūlė kelis būdus,
kaip galima nuvykti į Mėnulį (plačiau jie aprašomi šiame puslapyje). Vienas jų buvo naudojant butelius su rasa,
kurią traukia saulė, tačiau, deja, herojus nukrito Kanadoje. Jis pabėgo nuo vietinių barbarų ir sukūrė naują metodą, kurį sudarė geležinis
kubas su keliamuoju akmeniu, o kitas naudojo sparnus ir spyruoklę, prikabintą prie raketų. Dar apsivyniojo jaučių kaulų smegenimis
1703 m. David Russen'as3) Iter Lunare (Kelionė į Mėnulį) siūlo pasinaudoti prie kalno prikabinta spyruokle, kuri nusviestų keliautoją į Mėnulį. Aptariamas Sirano de Beržerako Mėnulio aprašymas, pateikiamas pokalbis su mėnuliečiu, atrodančiu tarsi Dievas. 1705 m. Daniel Defoe Vienytojas (The Consolidator...) Mėnulis pasiekiamas degalais varomu orlaiviu. Į kelionę paima trankvilizatorių, nuo kurių keliautojas sustingdomas. Mėnulyje randama viskas labai panašiai į Žemę. Kūrinyje šaipomasi iš anglų politinio gyvenimo. 1827 m. Joseph Atterly4) (George Tucker pseudonimas) Kelionė į Mėnulį... (A Voyage to the Moon...) pastatomas laivas iš specialios metalinės substancijos (apie kurią pasakė brahminas vienuolis), kuri vadinama lunarijumi. Pats laivas pagamintas iš vario, su langais ir durimis, o lunarijus pritvirtintas išorėje ir valdomas iš vidaus. Pakeleiviai kelionės metu aptaria daugelį temų prieš nusileisdami į Mėnulio šalį Morosofiją ir ten nuvyksta į miestą, ne didesnį nei Albanija. Selenitai yra aukšti, liesi ir geltonoko atspalvio. Namai statomi dalinai po žeme, kad būtų apsisaugota nuo Saulės spindulių. Gyventojai tokie pat kaip žmonės, gimsta neturėdami proto, juda kaip automatai tol, kol jų neapšviečia Žemės spinduliai. Jie gauna žinias kai Žemės žmonės jas praranda. Jie vadinami glonglimais, yra įvaldę paukščių kontrolę, neturi sunkių bausmių, augina gyvulius ir naudoja garo virykles. Galiausiai Atterley su brahminu įlipa į savo varinius balionus ir grįžta į Žemę 1825 m. rugpjūčio 20 d. 1835 m. Edgaras Alanas Po Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai (The
Unparalleled Adventure o fone Hans Pfaal) olandas iš Roterdamo į Mėnulį skrenda guma dengtu oro
balionu. Pintinėje, apsiaustoje gumos kamera, orą atnaujina oro tankinimo aparatas. Pateikiamas skrydžio
dienoraštis. Mėnulio gyventojai maži, atrodo bjauriai, nekalba. Apie taip pat pat zr. >>>>> 1836 m. John Russel Nuotykiai Mėnulyje ir kituose pasauliuose (Adventures in the Moon, and other worlds) yra gyvas pasakojimas apie komfortišką ir lengvą kosminę kelionę, o Mėnulis yra vieta, kur atsiduria viskas, kas buvo prarasta Žemėje: jaunystės svajonės, kadaise pasakyti žodžiai, aistros ir norai. 1858 m. [Seras John Hershel] Atradimai Mėnulyje, padaryti Gerosios vilties iškyšulyje
(Discoveries in the Moon lately made at the Cape of Good Hope) Mėnulio aprašymas šiam
priartėjus iki 5 mylių sukėlė sensaciją, prilygstančią Velso Pasaulių karams. Mėnulyje išraišytos žalio
1865 m. Ž. Vernas Iš Žemės į Mėnulį (De la Terre a la Lune) mokslininkas iššaunamas patrankos sviedinyje. Kūrinys minimas ir puslapyje Septintasis kontinentas. 1882 m. A. Čechovas. Skraidančios salos.
Londono Karališkosios geografų draugijos narys su paslaptingu mokslininku Džonu Lundu aerostatais
išskrenda link greta Mėnulio pastebėtų dėmių. Pasirodo, kad tai skraidančios salos, į kurių vieną jie patenka. Į Žemę sugrįžta nukritus tai "salai". 1901 m. H. Velsas Pirmieji žmonės Mėnulyje (First men in the Moon) Mėnulį pasiekia
laivu, varomu antigravitacinės substancijos (panašiai kaip Atterly kubas). Kūrinys minimas ir puslapyje
Septintasis kontinentas (ten yra daugiau nuorodų į kitus kūrinius). Papildomai informacijos rasite puslapiuose: 1) Fransis Godvinas (Francis Godwin, 15621633) anglų dvasiškis ir rašytojas. 2) Džonas Vilkinsas (John Wilkins, 16141672) britų dvasininkas, Čertero vyskupas (nuo 1668 m.), mokslininkas, vienas Londono Karališkosios draugijos kūrėjų. Buvo tiek Oksfordo, tiek Kembridžo koledžų vadovu. Buvo vienu iš gamtos teologijos pradininkų. Buvo vedęs jaunesniąją O. Kromvelio seserį. Iš veikalų žinomiausias Apie tikrąją simboliką filosofijos kalbą (1668), kuriame siūlė įvesti visuotinę kalbą (pakeisiančią lotynų) ir dešimtainę matų sistemą (pakeliui užmeskite į akį į Napoleono pastangas įvesti dešimtainius matus, žr. >>>>>). Ankstyvieji darbai buvo fantastinio-utopinio pobūdžio. Mėnulio pasaulio atradimas (1638) ir Apmąstymai apie naująją planetą (1640) aiškiai parašyti F. Godvino įtakoje ir lygina Žemę su Mėnuliu ir spėja, kad šiame gyvena selenitai. Trečiame Mėnulio pasaulio atradimo leidime (1640) įtrauktas skyrius apie realią galimybę vykti į Mėnulį. 1641 m. paskelbia kriptografijai skirtą veikalą Merkurijus, slaptas ir greitas pasiuntinys, o 1948 m. Matematinę magiją, sudarytą iš dviejų dalių: Archimede aprašo tradicinius įrenginius (kaip svertus), o labiau beletrizuotame Dedale mechanines mašinas ir įrenginius (ir čia pasakojama, kaip 11 a. kažkoks amglų vienuolis pasidirbino sparnus ir nuskrido nuo aukščiausios Ispanijos varpinės). Toliau aptariama metalinė konstrukcija, labai panaši į šiuolaikinį monoplaną ar aeroplaną. Ekleziastas (1646) aptaria to meto komentarus Biblijai ir yra skirtas pamokslų sakymui. 3) Deividas Rasenas (David Russen) 18 a. pradžios anglų rašytojas, parašęs plačią S. De Beržerako knygos recenziją, išleistą knygos forma, pavadintą Iter Lunare (1703). Joje jis sutinka, kad Mėnulis gali būti gyvenamas, tačiau kritikuoja mokslo požiūriu ir aptaria kitas kelionės į Mėnulį galimybes. Dar yra parašęs knygą apie anabaptistus (apie 1698 m.). 4) Joseph Atterley - George Tuckerio (1775-1861), kilusio iš Bermudų, pseudonimas. Kelionė į Mėnulį (1827) aprašo per 3 d. įvykusius įvairių egzotiškų mėnuliečių bendruomenių aplankymus. Laivas buvo padengtas lunarijumi (tai pirmas antigravitacinės medžiagos paminėjimas). Kitu jo kūriniu buvo Po šimtmečio apie gyventojų skaičiaus perteklių (parašytas apie 1841 m.).
Papildomi skaitiniai: | |
ir aukštyn traukė Mėnulis. Ir galiausiai pasiekė Mėnulį raketa. Mėnulio gyventojai yra dvasios, kalbasi kūno gestais,
nevilki drabužių ir maitinasi įkvėpdami verdamo maisto garus. Beržerako kūrinys taip pat minimas puslapyje
bazalto kolonos, ametistu padengtos kalvos, safyrų ir rubinų kalnai. Jame gyvena simianai, būtybės tarp
gyvūnų ir žmogaus, tarsi betmanai, 4 pėdų aukščio, lygiais blizgančiais vario spalvos plaukais ir plonos membranos sparnais.