|
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
Apie autorius >>>>>
I Kovo 31-ąją baronas Kato surengė draugų vakarėlį. Karininkai susirinko atskirame Tako" restorano kabinete. Pradžioje kariškiai gėrė pašildytą sakę ir kalbėjo apie politiką, apie sumo kovas ir apie regbį, o vėliau, kai skyriaus vadas, palinkėjęs pavaldiniams gerai praleisti vakarą, pasišalino, prasisegė uniformas ir užsikasė viskio. Po pusvalandžio pasidarė labai triukšminga, oras prisisotino tabako dūmų ir saldžiarūgščiais marinatų kvapais. Visi kalbėjo neklausydami vienas kito. Baronas Kato žnaibė padavėjas. Savada šoko, stumdydamasis tarp žemų staliukų, jaunimas kvatojo, plojo delnais ir šūkavo dokkoi-sa!"1) Kažkuris atsistojo ir nei iš šio, nei iš to tęsdamas užgiedojo imperatoriaus himną Kimi-ha jo" jį patempė už kelnių ir pasodino į vietą. Per patį linksmumo įkarštį į kabinetą spiegdama įbėgo padavėja, ją persekiojo augalotus
raudonskruostis jankis su ant šono perkreipta berete. Tai buvo pagarsėjęs triukšmadarys ir linksmuolis
Džeris JAV Oro pajėgų štabo Šark" vado adjutantas ir asmeninis vertėjas. Džeris girtomis akimis
peržvelgė tokio įžūlumo pritrenktus japonus ir riaugtelėjo: Tada kapitonas Izida, nesikeldamas sugriebė jį už kojos ir stipriai truktelėjo į save. Džeris kaip pakirstas tėškėsi tiesiai į dubenį su užkandžiais, o baronas Kato pasimėgaudamas užvožė jam per akis kepurės snapeliu (kortiko efesu). Amerikietį, sumuštą ir aplipusį marinuotais ridikais, išmėtė atgal į salę. Kontr-maršo nebuvo matyt šįkart Džeris linksminosi be kompanijos. Karininkai į šoną atidėjo kepures ir tuščius butelius, išgėrė dar po stiklą viskio ir ėmė skirstytis. Kapitonas Izida ėjo su baronu Kato. Baronas svirduliavo, išplėtęs akis žiūrėjo į ryškų pavasarinį mėnulį ir tylėjo. Tik prie Izidos namų staiga uždainavo trūkinėjančiu balsu. Izida užjaučiančiai patapšnojo jam per petį ir nuėjo miegoti. Paryčiais jis susapnavo sapną. Tas sapnas kartojosi jau kelintą kartą. Jis vėl kaigun taji", imperatoriaus laivyno kapitonas-leitenantas, ir stovo eskadrinio minininko Mikami" valdymo kabinoje. Aplink plyti juoda aksominiame saulėlydyje Koralų jūra, o priešais iš vaiduokliškos miglos plaukia trys amerikiečių torpediniai kateriai. Jis jau įžvelgia azartiškus pilotų veidus ir dulksvus atspindžius torpedų šonuose. Ugnis! Ugnis!" šaukia jis. Kateriai auga, jų sparnai uždengia visą dangų. Akinantys blyksnis, smūgis ir jis sustingusia širdimi lekia kažkur į tuštumą... - Prabusk, Izida! piktai tarė baronas Kato. Izida apsivertė ant nugaros ir atsimerkė. Kambaryje buvo
tvanku. Ryški ryto saulė skverbėsi pro bambukinės užuolaidos plyšius. Prie galvūgalio tupėjo baronas
Kato, gyslotas, plačiapetis, tamsiu ūsų šepetėliu po užriesta nosimi. Izida daugiau neklausinėjo. Po 5 min. Jie nulėkė laiptais į prieangį, paskubomis apsiavė ir išlėkė į
kiemą. Prie vartų stovėjo naujutelaitis štabo džipas". Paauglys-vairuotojas kepure su geltonu inkaru po
snapeliu jį užvedė ir klausiamai pažvelgė į karininkus. Izida atsirėmė į sėdynės atlošą. Džipas" aplenkė betonines, apžėlusias žole arsenalo sienas miesto pakraštyje ir nulėkė tiesia, drėgna nuo rasos autostrada. Iš dešinės tarp kalvų mėlynai šmėkščiojo jūra. Izida godžiai gėrė šviežią orą. - Tad štai, - tarė baronas Kato, - kino kompanija Jamato-firumu" filmuoja Japonijos peizažus".
Vakar vakare į Ganiudą atvyko jų kino operatoriai. Baronas Kato linktelėjo: Autostrada bėgo pylimu puskilometriu nuo kranto. Buvo atoslūgis. Jūra atslūgo, apnuoginusi plačią
smėlėto dugno juostą. Saulėje blizgėjo balos ir užutekiai. Po seklumą, aukštai pasikėlusios
įvairiaspalvių kimono skvernus, braidė moterys ir vaikai su grėbliais ir tinkleliais jie rinko valgomas
kriaukles. Baronas Kato iš po sėdynės ištraukė lauko binoklį ir pabandė geriau apžiūrėti nuogas
merginų kojas. Tačiau džipą" kratė ir baronas tematė tik šokinėjančias spalvingas dėmes. Nusiminęs
nuleido binoklį. Tą minutę šoferis atsisuko ir tarė: Izida subruzdo, pasitrynė kumščiais akis ir saldžiai nusižiovavo.
Baronas šyptelėjo: Jis įsibrovė į minią, pečiu be ceremonijų nustumdami vyrus, gašliai paplekšnodami moterų nuogas nugaras. Izida paskubomis ėjo iš paskos, griežtu žvilgsniu žvalgydamas aplink. Į jį staigiai pasisuko jaunuolis tamsiais akiniais, kurį baronas grubiai pastūmė alkūne į šoną. - Ir ankščiau neturėjau simpatijų kariškiams... jaunuolio akiniai sublizgo nieko gero nežadančiai.
Izida rūpestingai užmynė jo basą koją. Veidas tamsiais akiniais susiraukė, jaunuolis tyliai sumykė ir atšlijo. Prasibrovę pro susijaudinusių merginų būrį, baronas Kato ir Izida išėjo į ratą. Rato viduryje, tarsi gaidžiai prieš peštynes, veidu į veidą stovėjo žemas storylis balta, plikai nuskusta, prakaituota galva ir šaunusis Džeris. Storulis, šokčiodamas, putojo seilėmis ir purpė kažkokį popiergalį. Džeris buvo grėsmingai pakibęs virš jo, atkišęs anglosaksišką smakrą. Jo kairė akis gėdingai slėpėsi už didelės mėlynės, tačiau dešinė taip ir liepsnojo pro ant jos užkritusią tiesių plaukų sruogą. Greta Džerio, graibydamas jį už pečių, trynėsi JAV Oro pajėgų karininkas su auksiniu kopūstu" ant kepurės. - Do keep quiet, Jerry! dejavo jis. Už storulio grūdosi augaloti raumeningi vyrukai, apsikarstę nepatogiais futliarais. Už Džerio ir Oro pajėgų karininko, tvirtai įrėmę į smėlį sunkius batus su auliukais nejudėdami stovėjo du karinės policijos seržantai. Jų kumščiai baltose pirštinėse lėtai susigniauždavo ir išsitiesdavo. Šone netvarkingoje krūvoje voliojosi trikojai ir gremėzdiški aparatai. - Turim teisę filmuoti, ir filmuosim! Turiu gubernatoriaus leidimą!
Baronas Kato ir Izida susižvalgė, išsitempė ir akmeniniais veidais nuėjo priekin. Jie sustojo tarp
storulio ir Džerio, pasisuko į amerikiečius ir vienu metu atidavė pagarbą: Minutei įsitvyrojo tyla. Džeris pasimetęs vedžiojo akimis nuo vieno prie kito ir laižė perdžiūvusias
lūpas. Pirmas atsipeikėjo JAV Oro pajėgų karininkas. Sunkiai rinkdamas žodžius, jis tarė
japoniškai: Baronas Kato atstatė krūtinę: Štai ką reiškia tikras aristokratas! Kaip jis kalba, kokia gražbylystė! Izida klausė ir jautė
pasididžiavimą ir lengvą pavydą. Tačiau asmeniniam bazės viršininko vertėjui ilgi sakiniai, kuriuose
gausu nežinomų žodžių ir išsireiškimų iš oficialaus susirašinėjimo leksikono, sukėlė visai kitą įspūdį.
Vos baronas nutilo ir vėl atidavė pagarbą, Džeris, drebėdamas iš nekantrumo, riaugtelėjo: Baronas niekinamai tarstelėjo: Tai buvo aukštasis Osakos pritonų žargonas; ir Džeris vėl nesuprato. Minioje pasigirdo juokai.
Džeris išraudo: Juokas stiprėjo. Storulis už Izakos raitėsi ir kosčiojo iš juoko. - Atvykome čia, - tarė Kato, kruopščiai ištardamas kiekvieną skiemenį ir bejausmiai žiūrėdamas į
Džerį, - kad padėtume jums užglaistyti šį nesusipratimą. Baronas Kato pasisuko į storulį ir tas iškart liovėsi juoktis: Baronas paėmė popierių, peržvelgė jį ir gražino storuliui: Storulis, lankstydamasis ir slinkdamas atatupstas, pasitraukė prie savo vaikinų su futliarais, o
Džeris žingtelėjo į priekį ir sugriebė Kato už peties: Kato atsargiai išsilaisvino: Trečiojo rango kapitonas Kolduelis karštai prašneko angliškai. Džeris, paraudęs kaip raudonas
langustas, linktelėjo ir vėl kreipėsi į baroną: Baronas tylėdamas skėstelėjo rankomis. - Mes protestuojame prieš jūsų veiksmus, - pasakė Džeris. Baronas tarsi koks europietis gūžtelėjo pečiais. - Mes iškviesime karinę policiją... Tuo tarpu minia išretėjo. Saulė spigino ne juokais. Poilsiautojai, teisingai spėdami, kad incidentas
išsemtas, vienas po kito ėjo į šalį prie savo šezlongų ir gėlėtų skėčių, išbarstytų po pliažą. Kino
operatoriai triūsė prie dviejų trikojų; aplink juos, apsipylęs prakaitu, bėgiojo storasis Chotta. Policijos
seržantai su neapykanta žvilgčiojo į juos, tačiau nejudėjo iš vietos. Kapitonas Kolduelis bejėgiškai
mindžiukiavo. Baronas, šnairuodamas į netoliese įsitaisiusios apkūnios pietietės pusę, pasakė: Izida nusižiovavo. Jis prisiminė, kad dar nepusryčiavo ir apsidairė, akimis bėgiodamas paviljonų iškabomis. Ir tą akimirką nuo jūros atsklido keistas skardus garsas, panašus į sireną. Kilometro atstumu nuo kranto, prie pačios atoslūgio linijos šovė oranžinė liepsna. Tankus rudas jūros smėlio ir garų stulpas išlėkė virš vandens, sekundei sustingo ir ėmė lėtai sėsti. Griaustinio garsas sudrebino orą. II Smėlio ir vandens purzlų debesis, pakeltas netikėto sprogimo, išsisklaidė, ir visų žvilgsniai nukrypo į dangų. Dangus buvo nepaprastai žydras ir visiškai tuščias. - What's that? 6) kimstelėjusiu balsu pasidomėjo trečiojo rango kapitonas. Džeriui atvipo apatinė lūpa: Jis įtariamai žvilgtelėjo į Kato ir Izidą: Jis nuėjo prie džipo" ir padėjo koją ant pakylos. Gražioji pietietė atsistojo, paskubomis užsitempdama šilkinį chalatą. - Ar tai ... saugu? paklausė ji sunerimusi. Pliažas subruzdo. Poilsiautojai susijaudinę žvalgėsi, mosikavo rankomis ir spėliojo. Kai kas tikino, kad kelios sekundės prieš sprogimą aukštai danguje matė judantį daiktą, labai primenantį soratubu-sara" skraidančią lėkštę". - Manote, kad tai rusai? Izida nusispjovė, niekinamai perkreipęs lūpas: Izida paskutinį kartą pasidžiaugė užkritusia Džerio akimi, atidavė pagarbą ir pasuko prie
džipo": Baronas vairuotojui į nugarą bakstelėjo sulenktu pirštu ir jau buvo beatveriąs burną, kad kažką
pasakytų, kaip staiga pasigirdo garsus skardus riktelėjimas: Visi, buvę pliaže, už nusekusio dugno gelsvo smėlio juostos šviesiai melsvos seklumos fone pamatė aiškų siluetą, panašų į linksmą žaisliuką daruma" japonišką Vanką-stanką. - Žmogus! Gražioji pietietė piktai šūktelėjo: Kino operatoriai, nusimetę kelnes ir marškinius, ryžtingai puolė padėti nelaimėliui. Jais pasekė keli poilsiautojai. Baronas Kato, pašvilpaudamas pro dantis, paėmė žiūronus. - Tai štai kas... murmėjo jis, įsižiūrėdamas. Keista!.. Kapitonas Izida pažinojo Kato beveik 15 m. ir nė karto baronas nedavė prielaidos įtarti jį
humaniškumu ir meile žmonėms. Todėl kapitonas nustebo, kai Kato, atidžiai įsižiūrėjęs į tamsų idioto
siluetą, besivoliojantį povandeninėje duobėje, staiga numetė žiūronus ir ėmė atsiraišioti batus. Izida
paklausė: - Greičiau, greičiau! ragino Kato. Izida bėgo paskui jį, griežtai laikydamasis dviejų žingsnių intervalo, kaip rekrutas gimnastikos
užsiėmimuose. Vassio, vassio! Vien-di, viens-du! Vassio, vassio!" Prieš jo akis ritmiškai šuoliukams
kilsčiojo raumeninga barono nugara. Ant kairės mentės puikavosi raudona ir mėlyna horimono
tatuiruotė, vaizduojanti chrizantemą. Vassio, vassio!" Po kojomis sužliugsėjo vanduo. Staiga Kato
sustojo ir Izida vos neužlėkė ant jo. Kato iškilmingai tarė: Sunkiai kvėpuodamas, Izida išėjo iš už Kato nugaros. Kažkas šaltas ir slidus palietė jo kelius. Tai
buvo nedidelis aštuonkojis, matyt išmestas sprogimo. Rudas beformis čiuptuvų raizginys mėšlungiškai
trūkčiojo supdamasis ant bangos. Izida pro dantis nusikeikė, nuspyrė jį į šalį ir pakėlė akis. Už
dvidešimt žingsnių virš vandens paviršiaus buvo iškilę blizgantys juodi Geležinio žmogaus pečiai,
krūtinė ir galva.
Izida visada buvo šiek tiek prietaringa; ir kai iš kino operatorių bei poilsiautojų būrelio, trypiančio netoliese, atsklido žodis kappa" 8), jis baimingai žingtelėjo atgal, susvyravo ir vos nepargriuvo. Beje, jis iškart prisiminė, kad liaudies pasakų kappa gyvena tik tvenkiniuose ir pelkėse. Be to, jį nuramino armijos 12-os šovinių kolto vaizdas, neaišku iš kur atsiradusio ištiestoje barono rankoje. Žmonės bailiai nustebę žvelgė į Geležinį žmogų, o šis nenuleisdamas akių žvelgė į juos didelėmis išvirtusiomis akimis, kyšančiomis galvos šonuose. Saulės spindulių kibirkštys virpėjo ant jo žvynuotos varno spalvos plieninės odos. Kaklo jis neturėjo ir dabar tapo aišku, kodėl iš tolo jis atrodė panašus į darumą". - Tu suimtas, - pakartojo baronas. Stokis ir nebandyk priešintis, o tai šausiu. Izida su palengvėjimu nusijuokė. Be abejo, tai viso labo šnipas naro kostiumu. Jūrų gynybos karininkai baronas Kato ir Izida sugavo svetimos valstybės šnipą! Šaunuolis, Kato!.. - Stok, niekše! sušuko jis. Geležinis žmogus nesijudino. Izida spragtelėjo liežuviu: Užpakalyje pasigirdo vandens žliugsėjimas, Izida atsisuko, Prie jų bėgo jaunuolis tamsiais akiniais. - Pa... palaukite... truputį, - ištarė dusdamas jaunuolis, - Ne... nešaukite. Visi apmirė. Baronas pistoletą perėmė į kairę ranką. Geležinis žmogus bejausmiu balsu tarė duslius gerklinius garsus. Jis, kaip ir anksčiau nesijudino,
tačiau jo akis palengva užliejo gelsva spalva, vos pastebima saulėje, o vėliau jos vėl išblėso. Jaunuolio
tamsiais akiniais veide pasirodė nuostaba. Baronas įtariai spoksojo į jį: Niekam šis vardas nepadarė jokio įspūdžio, tačiau baronas paklausė: Kavaji nusiėmė akinius, nusiminęs pažvelgė į žvynuotą kūną, tada pažvelgė į baroną: Kavaji su Geležiniu žmogui apsikeitė dar keliomis frazėmis. Izida susidomėjęs sekė, kaip įsižiebia ir blėsta gelsvos ugnelės išverstose, kaip žuvų-teleskopų, padaro akyse. - Nieko nepasakysi, - pagaliau prakalbo rankomis skėstelėjęs Kavaji. Jo balse buvo girdimas sumišimas, tarsi Geležinis žmogus buvo netaktiškas, - iš vandenyno dugno, Didžiosios Rytų jūros dugno... Taip tangutai vadino Ramųjį vandenyną. Jokios klaidos. Baronas pasikišo pistoletą po pažastimi ir kramtė nagus. - Prasideda potvynis, - priminė Izida. Jis pasisuko į kino operatorius: Tie paskubomis, nors ir neoriai, prisiartino prie Geležinio žmogaus. Įdegęs vaikinas tamsiu fundosi10) atsargiai palietė jo petį. - A-ac! Izida net šoktelėjo iš netikėtumo. Vaikinas juodu fundosi suspeigė, krito ant nugaros ir dingo po
vandeniu, užvertęs kojas. Po akimirkos jis išniro, spjaudydamasis ir keikdamasis: Kino operatoriai nieko nelaukdami atsitraukė. - Koks palietus? naiviai pasidomėjo žemas plaukuotas poilsiautojas. Vanduo kilo. Ji siekė jau juosmenį. Geležinio žmogaus pečiai paniro po vandeniu ir virš paviršiaus kyšojo tik juoda žvynuota galva, panaši į apverstą katiliuką. Visi pažvelgė į baroną. Kato mąstė. - Galbūt, nubėgti virvės? nekantriai pasiūlė Izida. Tačiau Geležinis žmogus apsiėjo be pašalinės pagalbos. Kai jo stiklines akis lyžtelėjo pirmoji banga, jis pasilenkė ir ėmė keltis. Buvo matyti, kad tam reikia nemažų pastangų. Štai virš vandens pasirodė pečiai, tada smailėjanti žemyn krūtinė ir galiausiai išsipūtęs pilvas ir sunkios, tarytum rąstai, kojos. Geležinis žmogus buvo gerokai aukštesnis už normalų žmogų. Jis pastovėjo, šiek tiek svyruodamas, žengė du neužtikrintus žingsnius, susvyravo labiau, nerangiai sumosikavo tripirštėmis rankomis, tačiau išsilaikė ir nenugriuvo. - Na, pirmyn, pirmyn, - meiliai ragino baronas Kato. Kavaji trūkčiojančiu falcetu trumpai šūktelėjo, ir Geležinis žmogus lėtai pajudėjo į krantą pro priblokštus žmones. Tą akimirką Izida pirmąkart gyvenime patyrė keistą jausmą: supančio pasaulio realumo pojūtis priblėso, viskas pasidarė neaišku, fantastiška, tarsi sapne. Skaistus žydras dangus, šilta tamsiai mėlyna jūra, šviesiai gelsva pliažo juosta, tolumoje atpažįstami Aodzi kontūrai, užtraukti balkšvos miglelės. O greta aukšta keista figūra, klimpstanti žygiuodama tiesiomis, nesilankstančiomis kojomis, skambčiojanti metalu sulig kiekvienu žingsniu... III Svečią iš vandenyno gelmių sutiko visi Goniudo gyventojai. Šimtai nuogų, pusiau apsirengusių ir beveik apsirengusių poilsiautojų ir vietinių gyventojų būriavosi ant kranto. Chotta ir cienas operatorių taikėsi objektyvais. Iš kažkur atsirado policininkai šviesiomis uniformomis. Jie dalykiškai šūkčiojo, apsupdami ir sulaikydami, pačius nekantriausiems užtverdami kelią pastumdami pilvo ir krūtinės srityse, kaip tai nurodo instrukcijos. Pusliegis poilsiautojas pilka narkomano oda pargriuvo, ant jo iškart užmynė, dėl ko jis garsiai užprotestavo. - Ty-liau! kažkas sustaugė. Geležinis žmogus žengė į Japonijos krantą. Kelias minutes tęsėsi nejauki tyla, blankiai nušviesta nedrąsių šypsenų.niekas neįsivaizdavo, ko galima tikėtis iš tokio svečio, kaip reikia elgtis su juo ir kaip aplamai reikia elgtis tokiais atvejais. Todėl žmonės tiesiog spoksojo. Tarškėjo kino aparatūra. Vaikinas juodu fundosi išdidžiai tvirtino: Jis man trenkė srove!" ir šokčiojo ant vienos kojos, kratydamas vandenį iš ausies. Baronas Kato iš padilbų žvilgčiojo į pirmose eilėse stovinčius amerikiečius. Trečiojo rango kapitonas stovėjo atvėpusia apatine lūpa. Džeris rūkė cigaretę, dažnai užtraukdamas ir nusispjaudamas. Pagaliau Kavaji kostelėjo ir žengtelėjo priekin: Minioje nedarniai sušuko banzai!" Geležinis žmogus tylėjo, spoksodamas stiklinėmis akimis ir palengva svyravo. - Ar tai jis sprogo? paklausė poilsiautojas-narkomanas. Kavaji garsiai atsiduso. Izida negalėjo suprasti, kodėl baronas nesiunčia visų velniop ir neišveža Geležinio žmogaus, kad
galėtų be bereikalingų liudininkų išsiaiškinti, ar iš šio įdomaus nutikimo negalima išgauti kokios
naudos. Tačiau Kato pasakė: Kavaji pasisuko į Geležinį žmogų, tačiau tas kažką sugargaliavo. Kavaji su Geležiniu žmogumi apsikeitė keliomis frazėmis. Minia santūriai suūžė. Korespondentas skubiai užsirašinėjo. Poilsiautojai prasiveržė pro retą policininkų grandinę ir apsupo Geležinį žmogų. Chotta ir jo operatoriai siuto. - Iš kur jie ims deimantus? Kažkas neatsargiai atsirėmė ranka į Geležinio žmogaus šlaunį, suspigo ir atšoko atgal. Minia
atšlijo. Izida klausiamai pažvelgė į Kato. Tas vos pastebimai papurtė galvą. Korespondentas pasipiktino: Tada Geležinis žmogus kiek pasilenkė ir prie pat korespondento veido ištiesė drėgnas žvynuotas rankas. Visi sustingo, policininkai sumišę susižvalgė. Tarp delnų garsiai traškėdama šoko violetinė kibirkštis. Sekundėlę korespondentas, baisiai perkreiptomis akimis, spoksojo į storas tripirštes rankas, tada atšoko į šoną ir įžeista veido mina pasitraukė šalin. - Chora, klausykit! šūktelėjo Izida. Prašau praleisti! Policininkai pro minią praskynė siaurą koridorių, kuris, beje, gerokai praplatėjo, kai Geležinis žmogus, žvangėdamas ir skambčiodamas, patraukė paskui baroną Kato ir Kavaji. Kapitonas Izida užbaigė eitynes. Kai jie priėjo prie džipo", baronas paliepė vairuotojui gauti kelis guminius lastus. Pliaže buvo nemažai akvalangistų ir lastai buvo gauti per minutę. Užsimovę juos ant rankų, Izida, vairuotojas, Kavaji ir du operatoriai atsargiai įsodino į džipą" Geležinį žmogų. Kato viskam vadovavo. Geležinis žmogus žvangėdamas dribo į sėdynę ir pasiliko pusiaugulom labai nepatogia poza su kojomis, kyšančiomis gerą metrą iš mašinos. - Važiuojam? paklausė Izida, šluostydamasis prakaitą nuo kaktos. Kato linktelėjo: Jie gėdydamiesi užėjo už radiatoriais ir ėmė rengtis. Vairuotojas stovėjo greta, pagarbiai ištiestose rankose laikydamas diržus ir uniformas. - Minutėlę, - greta pasigirdo balsas. Jiedu atsisuko. Tai buvo Džeris; pro jo alkūnę žvilgčiojo
trečiojo rango kapitonas. Izida greitosiomis apsidairė. Kavaji ir operatoriai, apsupti smalsuolių, stovėjo prie Geležinio žmogaus ir apie kažką gyvai kalbėjosi. - Kam jis jums? paklausė Džeris. Baronas Kato užsisegė diržą, paėmė iš vairuotojo koltą ir įkišo į dėklą. - Jau girdėjote, - iškošė pro dantis. _ Žemutiniai žmonės pasiruošę su mumis pasidalinti su mumis
technikos pasiekimais. Man atrodo, jie turi kai ką nusimanyti apie povandeninius laivus... Čia trečiojo rango kapitonas išsiliejo ilga kalba angliškai ir užbaigė ją japonų prašau". Džeris niūriai žvelgė po kojomis, braukydamas smėlį bato nosimi. - Gerai, - netikėtai tarė baronas. Izida, eik ir nuvyk nuo mašinos tuos kvailius. Ir operatorius. Palik tik Kavaji. Izida pasitaisė kepurę ir neužtikrintas pažvelgė į Kato. Ir Izida nuėjo. - Kur jie jį? nustebęs paklausė Izida. - Važiuojam, - pasakė jis. gerai būtų spėti iki pietų pertraukos. IV Apie antrą valandą nakties į balandžio 4-ąją Šark" bazės vado adjutantas ir asmeninis vertėjas sėdėjo savo kambaryje Simbaitio ir rašė ataskaitą. Literatūrinė kūryba nebuvo tarp mėgstamų leitenanto Smitsono užsiėmimų. Jis rašė, braukė, pusbalsiu keikėsi ir sėmėsi įkvėpimo iš plokščio stačiakampio White Horse" butelio. Jis painiojosi tarp daugybės kuris", koks", pastarasis", sukiojo amžinąją plunksną" ir vartaliojo akis po tamsią naktį už lango, kur virš plokščio bazės valdybos pastato stogu tekėjo kraujuota mėnulio nuograuža. Leitenantas Smitsonai, Džeri, vaikine iš Alabamos, dar truputį kantrybės, ir tapsi dideliu žmogumi! Svarbiausia, parašyti ataskaitą taip, kad iš karto būtų matyti, ko esi vertas! Vis tik velniškai sunki užduotis. Taigi... Dėka ryžtingumo ir išradingumo sunkiomis prasidėjusio potvynio sąlygomis, dalyvaujant ir padedant vietoje atsidūrusiems dviem japonų jūrų apsaugos karininkams..." Konduelio minėti neverta tas mėmė niekuo nepadėjo. Va, be japaškių karininkų neišsiversi: jų raštelis apie penkis tūkstančius dolerių prisegtas prie bylos. Džeris pakikeno. Jis tiems ponas išdavė 5000 dolerių čekį, o jo asmeninėje sąskaitoje tėra du tūkstančiai. Bazės vadas tą pačią dieną Džeriui atseikės penkis tūkstančius. Džapams teks patylėti reikalas, che-che, delikatus... Taip. Bendravimą su Geležinu žmogumi palengvino tai, kad jis kalba tangutų kalba". Kas tie tangutai? Kokie nors prieštvaniniai džapai, matyt. Vertėju buvo Kioto universiteto filologijos fakulteto aspirantas Eikiti Kavaji, tangutų kalbos specialistas..." Tai teko patikrinti. Kavaji iš tikro pasirodė esąs aspirantu ir pan., praeitais metais pašalintu dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (paskutiniu metu vertėsi repetitoriumi turtingose šeimose). Geležinis žmogus buvo pristatytas į Šark" bazės atsakomybę ir įkurdintas bazės valdybos pastate, kur su juo reguliariai kalbamasi, siekiant išsiaiškinti, kokiu laipsniu bendravimas ir ryšiai su povandeniniu pasauliu gali būti naudingi JAV Oro pajėgoms". Džeris pats vedė tuos pokalbius. Kalbant atvirai, naudos iš jų buvo visai nedaug. Geležinis žmogus pasirodė esąs velniškai nekalbus ir sunkiai išjudinamu. Jis dvokė ir nuolat skundėsi, kad jam bloga, kad kažkas blogai su jo aparatūra, ir kad jis čia, Viršutinėje žemėje, riogso jau velniai žino kiek, svarbiausi klausimai dar neišspręsti, kad jo laukia ir kad, aplamai, visi jie, Aukštutiniai žmonės, yra geri niekšai. Jis kategoriškai atsisakė kalbėtis su profesoriais Okubo ir Jamanisi, mokėjusiais tangutų kalbą ir specialiai atvažiavusiais iš Tokijo. Jis jiems pasakė, kad jie kha-khangi", po ko jie supyko ir baisiai mandagiai paprašė leidimo išvykti iš bazės. Kavaji po to pasirodė esąs labai patenkintas: vaikinas gerokai baiminosi konkurencijos ir nėrėsi iš kailio, kad visiems įtiktų ir Geležiniam žmogui, ir Džeriui, ir apsaugos seržantui. Geležinis žmogus su juo irgi elgėsi palankiai ir kartą net išjungė srovę ir leido prisiliesti prie savęs. Kavaji padarė tai susidomėjęs, o Džeris tarnybos reikalu. Geležinis žmogus liečiant pasirodė esąs toks, kaip ir atrodė, - Geležiniu žmogumi. Džeris po to ilgai plovė rankas ir keikėsi. Tai buvi vienintelis atvejis, kai Geležinis žmogus leido prie savęs prisiliesti. Vėliau jis trankė srove kiekvieną, o vieną gudruolį leitenantą techniką, užsimovusį guminėmis pirštinėmis, ji taip sugriebė už šono, kad gudruoliui leitenantui teko prigulti visai valandai. Džeris gerai suprato, kad, kaip vertėjas, Kavaji ne blogesnis už kitus, tačiau kaip, po velnių, išsiaiškinti iš to geležinio gyvulio povandeninių laivų, galinčių plaukioti 5-7 km gylyje, konstrukciją? Kaip tungutų kalba yra torpeda"? Arba įgula"? Arba slėgis į kvadratinį colį"? Užpraeitą dieną geležinė beždžionė išsiliejo ilga kalba taip, kad Kavaji vos spėjo versti, o Džeris užrašinėti. Kaip atrodė pradžioje, kalba buvo apie pavojingą povandeninės atakos ginklą ir metodus, kuriais Žemutiniai žmonės naudojosi naudojosi Aukštutinių žmonių laivų sunaikinimui ar apiplėšimui. Tačiau pokalbio viduryje netikėtai paaiškėjo, kad Geležinis žmogus tiesiog pasakoja Marijos Celestės" istoriją, užgrobtos, kaip paaiškėjo, vienos iš vandenyno dugno gyventojų mokslinės ekspedicijos metu. Džeris, kuriam buvo visiškai nusispjauti į Mariją Celestę" ir kuriam spaudimą darė bazės vadas, kasdien laukiantis Oro pajėgų štabo komisijos, tik atsiduso ir silpnu balsu paprašė Kavaji pakeisti pokalbio temą. Trumpai sakant, Džeris praktiškai nieko nepasiekė. Ir tai bus silpniausia vieta ataskaitoje. Pavyko tik išsiaiškinti, kad kažkur Ramiajame vandenyne dideliame gylyje yra milžiniškas povandeninis miestas (pagal analogiją su Atlantida jį kažkurio žurnalisto lengva ranka pavadino Pasifida11); gi Geležinis žmogus tą miestą vadino Ilga skyle"). Kur konkrečiai yra Pasifida liko visiškai neaišku, todėl, kad Džeris neįstengė paaiškinti aspirantui-filologui, kas yra koordinatės", o Žemutinių žmonių, aplamai, visai nesuprantama skaičiavimo sistema. Povandeninio miesto gyventojai pasiekė aukštą civilizacijos lygį, toli gražu ne pirmą kartą aplanko sausumą, tačiau tik dabar rado reikalą pradėti pastovius ryšius su žmonėmis. Pats Geležinis žmogus pirmasis povandeninio pasaulio pasiuntinys. Jis pasirengęs organizuoti Bendravimo draugiją, kurios pagrindu būtų prekybiniai ryšiai. Argi Aukštutiniai žmonijai nereikia deimantų ir perlų? Apie techninius Žemutinių žmonių pasiekimus jis neįgaliotas pasakoti. Viskas buvo gana nepakenčiama. Tačiau papildomai bazės vadas neatlaikė visuomenės spaudimo ir vakar vakare leido surengti spaudos konferenciją. Aštuonių laikraščių trylikos korespondentų akivaizdoje Žmogus iš Pasifidos tiesiai pareiškė, kad daugiau čia pasilikti neketina: su juo, matai, blogai elgiasi, vargina tuščiais plepalais ir neleidžia užsiimti reikalu, dėl kurio jis, taip sakant, atvyko. Jis grįš į vandenyną ir suras kitą krantą, kur Žemutinės žmonijos pasiūlymai bus tinkamai įvertinti. Spauda užsivedė. Šiandienos rytiniai laikraščiai išsiliejo baisiais keiksmais. Mainiti-simbun" krepėsi į Vidaus reikalų ministrą su klausimu, ar ministras žino, kad Žmogus iš Pasifidos, garbingas Japonijos svečias, laikomas užrakintas amerikiečių karinėje bazėje. Asachi" siūlė imtis skubių veiksmų. Japonijai reikia deimantų!", "Pasifida deimantų miestas", "Deimantai ar povandeniniai laivai?", "Neleisim amerikiečiams diskredituoti Japonijos Deimantų tautos akyse!", Gyvūnų apsaugos draugijos protestas"... Keidzai-simbun" paskelbė savo korespondento interviu su Žmogumi iš Pasifidos su didele antrašte: Ar turite deimantų pavyzdžių?" - "Hagufu!" (Štai!) atsako Geležinis žmogus. Nuotraukoje pavaizduotas povandeninis svečias, tripiršte ranka rodantis į savo didelę iškilą akį. Po nuotrauka pranešama apie anoniminės akcinės bendrijos Deimantinė Pasifida" įsteigimą, ruošiančios penkių milijardų jenų akcijų paketo emisiją. Ir iš tikro, po pietų Rikiti Kavaji gavo telegramą su pasiūlymu užimti vieną iš kompanijos direktorių postą su 150 tūkst. jenų alga. Kartu su telegrama Kavaji buvo įteikta 55 tūkst. jenų premija. Džeris tik apsilaižė tai išgirdęs. Beje, jis apsiramino, paprašęs Kavaji jam palikti akcijų už 8 tūkst. dolerių. Tai tikras reikalas. Atrodo, kad vadas irgi turėjo su Kavaji malonų pokalbį ta pačia tema. Ką ten vadas deimantų ažiotažas apėmė visą bazę. Prieš kelias valandas du apsaugos idiotai kapralas Kornas ir eilinis Haris pabandė Geležiniam žmogui išsukti deimantines akis. Kapralas paralyžuotas, o eilinis atbėgo pas Džerį ir, virpantis tarsi šaltiena, apie viską prisipažino. Abudu atiduoti teismui. Džeris patrynė rankas ir prisitraukė vakarinius laikraščius. Nauja avantiūra; vadinasi Marso žemės sklypai tik žiedeliai?" Smirdantys radikalai!.. Laisvojo pasaulio deimantų šachtų akcijos nukrito dviem ir trimis ketvirtosiomis punkto, padėtis tebėra nestabili". Na-na ir tai! Jakutijos ar Pasifidos deimantai?" Nuotraukos: Žmogus iš Pasifidos krėsle; Žmogus iš Pasifidos ir Eikiti Kavaji; Žmogus iš Pasifidos ir miss Japonija; Žmogus iš Pasifidos skaito Asachi-simbun"... Tikri kretinai, dieve mano!.. Džeris nusižiovavo ir pašiaušė plaukus. Na gerai, ataskaitą vis tiek reikia baigti. Rytoj galų gale atvyksta komisija. Geležinis vaikinukas neilgai bus po vėsiu jo, Džerio, sparneliu. Pakraus į lėktuvą ir tiū-tiū!.. Ten jis viską išklos apie povandeninius laivus, įgaliotas tam ar ne. Džeris vėl prisimerkė prieš mėnulį ir įsikando perlamutrinio rašiklio galiuką. Staiga šoktelėjo valdybos pastato stogas. Baltas blyksnis apšvietė viršutinio aukšto langus. Susiūbavo sienos, skambėdami pažiro stiklai. Stalas sugirgždėjo ir pakrypo, ang grindų išsitaškė viskio butelis. Griaustinio garsas trenkė į ausis. Apkurtęs ir apstulbęs iš netikėtumo Džeris nusliuogė nuo kėdės ir nėrė po palange. Daugiau sprogimų nebuvo. Laukė sustaugė sirenos, pasmirdo degėsiais. Kelios kareiviškų batų poros nutaukšėjo asfaltu. Iš kažkur atsklido susijaudinę riksmai ir automobilių signalai. Džeris dar truputį palaukė, atsistojo ir drebančiomis užsidėjo pilotę ir išbėgo į lauką. Prie valdybos vartų susidūrė su apsaugos seržantu. Seržanto veidas buvo prakaituotas ir išteptas suodžiais, uniforma suplėšyta. - Norėjau bėgti paskui jus, - dusdamas pratarė seržantas, - sprogimas 88 kambaryje, sere. Ir gaisras. Geležinis žmogus pradingo, sere. Tarytum ir nebūtų buvęs. Tačiau gaisras užgesintas, sere. Džeris sparčiai ėjo, beveik bėgo koridoriumi. Po padais bjauriai girgždėjo stiklo šukės. - Sargybinis, sere, - seržantas vos spėjo paskui jį, - sargybinis apsvaigintas, sere... Plyto vožė tiesiai
į pakaušį. Lyg tyčia, sere...
Jis buvo neatpažįstamas. Nuplėštos durys vos laikėsi ant vienos kilpos. Netvarkingai šokinėjančių
žibintuvėlių spinduliuose šmėkščiojo krūvos pajuodavusios apdailos, plytų gabalai, apgriuvę pertvaros,
stačios sulaužytos grindų lentos. Kampe į šipulius suskaldyti baldų likučiai. Aštriai dvokė degėsiais ir
rūgštimi. Taro tų sugriovimų, pasišviesdami žibintuvėliais, šliaužiojo purvini šlapi apsaugos kareiviai.
Džeri užkliuvo už tuščio gesintuvo, su prakeiksmu nuspyrė jį ir užkriokė: Kareivis, kruopščiai perrinkdamas žiupsnį tinko duženų ant delno, išsigandęs išsitempė. Kareiviai, stumdydamiesi ir šnopuodami, išėjo iš kambario. Likęs vienas, Džeris pritūpė ir įdėmiai apsižvalgė. Jokių Geležinio vaikino pėdsakų. Žmogus iš Pasifidos pradingo, tarsi sprogęs muilo burbulas... Beje... Džeris ištiesė ranką ir paėmė sunkų metalinio audinio, panašaus į viduramžių šarvus, gabalą. Dar keli tokie gabalai, apnešti tinku, matėsi po nuolaužomis. Tačiau tai buvo viskas. Nei kraujo, nei išdraskytų vidaus organų, nei sulaužytų kaulų. Matyt Žmogus iš Pasifidos buvo tarytum medūza. Rytas užklupo Džerį susitepusį, nuvargusį ir pasimetusį. Deimantinių akių jis taip ir nerado. Už išdaužtų langų jaudinosi minia, girdėjosi kareivių ir policininkų šūksniai: Stend bek! Kaere! Traukis atgal!" Džeris paniuręs patraukė prie išėjimo. Prie slenksčio jis užmynė nedidelę dėžutę, sulamdytą, kaip ir viskas kambaryje. Džeris jau buvo matęs kelias tokias dėžutes, kai rausėsi nuolaužose, tačiau neatkreipė į jas dėmesio. Dabar išsiblaškęs jis ją apvertė bato nosimi. Prie dėžutės buvo prilipęs ė ją sprogimo įspaustas metalinio Žmogaus iš Pasifidos drabužio gabalėlis. Pro tinklelį matėsi raudonos- baltos etiketės kraštelis. Susidomėjęs leitenantas pasilenkė, nuplėšė žvynuotą tinklelį ir... Jis nepatikėjo savo akim. Ant etiketės greta stambių juodų hieroglifų puikavosi aiškus užrašas anglų kalba: Sausa anodinė baterija. 80 voltų. Pagaminta Japonijoje. Kompanija Tokio-Denki". Ne mažiau penkių minučių leitenantas apžiūrinėjo užrašą ir čiupinėjo dėžutę. Tada vogčiomis apsidairė, nuplėšė etiketę ir įsikišo į kišenę. V
Žmogu iš Pasifidos ateina ir išeina", Žmogus iš Pasifidos nelaimingo nutikimo auka", Nelaimingas nutikimas ar pikta užmačia?", Vyriausias konsultantas ir vienas Deimantinės Pasifidos' direktorių Eikiti Kavaji praneša, kad prieš savo tragišką žūtį Geležiniam žmogui pavyko susisiekti su savo gentainiais. Arti ta diena, kai Žemutinės žmonijos povandeniniai laivai su brangakmenių kroviniais plauks į mūsų šalies uostus", 'Deimantinės Pasifidos' steigėjai ruošiasi kreiptis į tarptautinį teismą su skundu dėl JAV karinės bazės Šark' vado veiksmų". Baronas Kato padėjo laikraštį: Kapitonas Izida kruopščiai suėmė lazdelėmis ir įsidėjo į burną sūdytos žuvies gabaliuką: Baronas papurtė galvą: Kapitonas Izida pažinojo baroną 15 metų. Todėl neskubėdamas baigė gerti alų ir ramiai paklausė: Kato išsiplaukė pluoštą banknotų: Kato atsiduso: Kapitonas Izida iš pasitenkinimo suprunkštė ir ištiesė ranką prie butelio. Pastabos 1) Ritmiškas priedainis, maždaug kaip tra-lia-lia". 2) Šviesybė (jap.) 3) Ramiai, leitenante, dėl dievo, ramiai (angl.) 4) Neįmanoma (angl.) 5) Neįmanoma! Džeri, pasakyk jiems, kad tai neįmanoma! (angl.) 6 Kas tai? (angl.) 7) Nežinau... Tikiuos ne karas (angl.) 8) Kappa - japonų vandenis, plačiau žr. >>>>>. 9) Tangutai klajokliai, gyvenę Tibeto aukštikalnėse. Autoriai jokiais būdais nerizikuos garantuoti už gramatinį ir fonetinį čia pateikiamų tangutų frazių korektiškumą. Pateikiamas pasakojimas jiems atėjo iš toli ir perteikiant, reikia manyti, ypač stipriai nukentėjo būtent ši dalis. 10) Klubų raištis, japonų nacionalinės aprangos dalis. 11) nuo Pacific (angl.) Ramusis vandenynas. Papildomi skaitiniai: | |
Jie pravažiavo pro dailius namukus, skendinčius žalumoje ir gėlėse, ir pasiekė pliažą, kur prie šviesiai
melsvo paviljono neramiai būriavosi nemaža mažai apsirengusių poilsiautojų. Skandalas, matyt, jau
pasiekė kritinį tašką. Smalsuoliai ropštėsi vienas ant kito, šokčiojo, bandydami pažvelgti pro galvas.
Baronas ir Izida iššoko iš džipo" ir sustojo, įsiklausydami. Iš minios gelmių atsklisdavo aršūs šūksniai japonų ir anglų kalbomis:
