Borisas Rudenko. Medžioklė su licenzija

Apie autorių >>>>>

- Kodėl žiauru? Medžiotojo instinktas – vienas seniausių. Neimsiu jo lyginti su giminės pratęsimu, tačiau daugelį tūkstantmečių giminės pratęsimas tiesiogiai priklausė nuo genties vyrų sėkmės medžioklėje, nuo to, kiek laimikio jie parnešdavo.

Lozinskis viešbučio holu vaikščiojo lėtai. Nestaigūs buvo ir jo gestai, sodrus balsas skambėjo užtikrintai. Lozinskio išvaizda buvo tokia, kad jis tiesiog negalėjo pasirodyti nenuoširdus. Net nuvalkiota tiesa jo lūpose pasirodydavo tikru atradimu. Tačiau Ratinovas atkakliai priešinosi hipnozei.

- Tik žodžiai, - pasakė jis, nekantriai trūktelėjęs pečiu. – Tik žodžiai, kuriais nori uždangstyti pagrindinę medžioklės esmę – žudymą. Persekiojimas ir žudymas. Tokia visada buvo medžioklė.
- Klausyk, - Lozinskis prieštaraudamas ištiesė ranką, - argi aš panašus į žudiką? O Venjaminas? Margarita?
- Nepanašūs, - sutiko Ratinovas. – Tačiau tai nieko nereiškia. Indulgencijos už žudymą jūsų kišenėse – tai licenzijos nušovimui.

Margarita nusišypsojo, pažvelgė iš pradžių į Venją, tada į savo atspindį veidrodiniame stalo paviršiuje.

- Beje, ką šiandien valgei? – netikėtai paklausė Lozinskis.

Ratinovas niekinamai kreivai šyptelėjo:
- Jau supratau, ką nori pasakyti. Reikalas visai ne tas.

Tačiau Lozinskis nenorėjo atsisakyti malonumo pateikti parengtą argumentą:
- Būtent tas. Šiandien valgėte jautienos filė. Toji jautiena dar neseniai vaikštinėjo po žalius laukus su varpeliu ant kaklo. Jos buvo romus snukis ir tyros akys. Gal tai ir gana žiauru, bet prieš pakepant keptuvėje, ją nužudė. Arba užmušė – tai vienas ir tas pats.
- Negalima painioti maisto gamybos su žudymu dėl malonumo.
- Kodėl tik malonumui? Argi tau nepatinka monsų kailiniai? Švelnus, minkštutis kailis. Jokia imitacija jam neprilygs. Tai tikras gamtos stebuklas. Toliau. Kaip sureguliuosite jų populiaciją planetoje?
- Abejoju, kad jiems ypatingai reikėtų tokio rūpesčio, - skeptiškai mestelėjo Ratinovas.
- Ir veltui. Prieš pasirodant pirmajam žmogui Dorione monsų populiacija buvo ties išnykimo riba. Jie beveik neturėjo natūralių priešų, kas sukėlė pragaištingas pasekmes. Puikios oro sąlygos, gausu maisto – ir neišvengiama katastrofa – staigus skaičiaus padidėjimas, regresas ir rūšies išsigimimas.
- Tu ne visai teisus, - negarsiai tarstelėjo Venjaminas. Jis pirmąkart įsiterpė į ginčą. – Girdėjau kitą nuomonę apie masišką monsų žūtį. Spėjama, kad priežastimi buvo kažkokia epizootija. Kažkoks mutantas virusas… Taip kadaise atsitikdavo ir Žemėje…
- Dauguma, vienok, mano kitaip.
- Sakei: beveik neliko natūralių priešų? – susidomėjęs perklausė Ratinovas. – Ką reiškia "beveik"?
- Apie tai irgi ne viskas aišku planetos ekologijoje, - apsidžiaugęs galimybe nutraukti nemalonų ginčą, Lozinskis įsitaisė taip, kad kartu matytų ir pašnekovą, ir Margaritą, ir pradėjo aiškinti. – "Beveik" reiškia, kad, iš esmės, plėšrūnų yra. Tik jų kažkodėl negausu ir jie susitelkę tam tikrose Miško srityse. Nors sąlygos tose srityse visai nesiskiria nuo kaimyninių sričių.
- Draustiniai?
- Draustiniai? – Lozinskio antakiai pakilo iš nuostabos, tada jis šyptelėjo. – Kiek panašu. Tačiau įsivaizduoti monsus kaip rūpestingus tų plėšrūnų šeimininkus gana sunku. Išsivystymo lygiu monsai yra žemiau Žemės makakų, nors su jomis turi tam tikrų panašumų. Gerai išsivystę viršutinės galūnės, pavyzdžiui. Tačiau smegenys labai primityvios. Tiesa, apie planetos ypatybes ir pats gali nemažai papasakoti. Kiek žinau, atskridai į Dorioną ne pramogauti, o dėl ant uolų rastų piešinių?
- Taip, - linktelėjo Ratinovas, - tik papasakoti nėra ko. Dar nieko nemačiau ir todėl savo nuomonės nesusidariau. Tuos piešinius žinau tik iš nuotraukų. Tikiuosi rytoj Mieste apie juos sužinoti kiek daugiau. Tačiau paslapčių tikrai nemaža. Juk protingų būtybių planetoje nėra. O piešiniai nėra labai seni.
- … nesurasta, - tyliai tarstelėjo Venjaminas.
- Ką pasakei?
- Man atrodo, kad kalbant apie protą, labiau tiktų naudoti žodį "nesurasta".
- Nematau didelio skirtumo, - paprieštaravo Ratinovas. – Specialistai Doriono klausimu garantuoja, kad protingos būtybės negalėjo likti nepastebėtos. Tie piešiniai – vienintelis liudijimas. Aišku, jei tai ne falsifikacija.

Durys atsidarė; į holą įėjo žmonės blizgančiais apsiaustais nuo lietaus, vienodomis kuprinėmis ir šautuvais dėkluose. Atvyko dar viena medžiotojų grupė. Ratinovas atsistojo.

- Na štai, iš Miesto atvyko autotransportas. Man laikas. Sėkmės medžioklėje.

* * *

Faktorijos valdytojo balsas buvo monotoniškas ir pratisus, tarsi lietus, be paliovos krapinantis iš pilko dangaus ant medžiotojų šalmų.

- Kiekvienas jūsų turi teisę tik tris monsus, - kalbėjo Solas, - tik tris. Draudžiama žudyti jauniklius iki 2 m. amžiaus ir besilaukiančias pateles. Draudžiama išeiti už medžioklei skirtos zonos ribų. Draudžiama naudoti hipnotinius jaukus ir akustinius paralyžiuotojus…
- Dieve, kaip nusibodo, - Lozinskiui sušnabždėjo Margarita. – Paskutiniu metu jau ketvirtą kartą klausausi vieno ir to paties. Bent žodžius vietomis pakeistų.

Lozinskis pasilenkė prie Margaritos ausies ir Venjaminas neišgirdo, ką jis jai pasakė.

- … Draudžiama medžioti ilgiau, nei skirta, o būtent: po dviejų parų, pradedant nuo šios akimirkos.

Solas nutilo ir minutėlę apžiūrinėjo prieš jį stovinčius medžiotojus. Jo abejingas žvilgsnis šliaužė nuo vieno prie kito, užsilaikydamas prie kiekvieno veido tik trumpas ir vienodas akimirkas.

- Tai ką, galim eiti? – garsiai ištarė Margarita. Solas net nekrustelėjo. Margarita nervingai prikando lūpą ir truktelėjo šautuvo diržą.

- Nebus atsižvelgta į jokį pasiteisinimą dėl bet kurios taisyklės pažeidimo, - pagaliau prakalbo Solas tuo pačiu balsu be intonacijų. – Pažeidęs taisykles visiems laikams neteks teisės čia lankytis ir bus nedelsiant išsiųstas iš Doriono.

Jis pakėlė ranką su chronometru:
- Jūsų laikas eina.

12-a medžiotojų trejetų, išsiskirstančių vėduokle, pasuko link miško, dengiamo tankia lietaus skraiste. Lozinskis ėjo savo trejulės priekyje, už jo Margarita, o paskutinis – Venjaminas. Prie pirmųjų medžių Venjaminas atsigręžė ir jam pasirodė – tik pasirodė, nes iš tokio atstumo vargu ar galima tiksliai pastebėti – kad Solo figūra prie Faktorijos vartų rodo panieką nueinantiems.

* * *

Ryte jauna rusva patelė pagimdė du aklus plikus jauniklius, ir Superprotas pagaliau prabudo. Jis pažvelgė į mišką daugybe akių porų ir susivokė, kad vėl egzistuoja. Vienintelis Protas planetoje. Pirmapradis miško šeimininkas.

"Kiek laiko truko nebūtis, - pagalvojo Supeprotas, - ir kokia ji nemaloni".

Buvo puiki šilta diena ir Superprotas, nepaisant po ilgo neveiklumo kilusio poreikio mąstyti, leido sau akimirką atsipalaiduoti ir pasmaguriauti būties grožiu.

"Iš kur kilo nebūtis? – prisiminė Superprotas. – Juk, atrodo, viskas vyko puikiai ir teisingai. Kas buvo iki jos?"

Prie Nebūtį buvo Mirtis. Taip buvo visada ir Superprotas tai gerai žinojo. Tačiau kad buvo dar anksčiau? Juk viskas vyko taip tiksliai. Žiaurūs surdai buvo nuvyti toli nuo genties gyvenamų sričių. Jauni šiltųjų lietų sezono pradžioje pasodintų krūmynų ūgliai netrukus turėjo duoti pirmąjį derlių… Ir kažkas nutiko.

Superprotas stengėsi prisiminti. Prieš Mirtį atėjo Skausmas. Kai patinas iš Sausosios girios nukrito ir pakratė galūnes. Po jo nukrito dar du monsai su tokiais pat traukuliais; ir Superprotas liovėsi matęs jų akimis, nors kurį laiką dar juto jų skausmą.

Taip ateidavo Liga. Kaip visada, kaip anksčiau. Tačiau tąkart jos žybsnis sunaikino didesnę genties dalį; ir Superprotas numirė kartu. Jis buvo negyvas labai ilgai, taip ilgai, kad daug ką spėjo užmiršti, - tų, kurie išvengė ligos ir mirties senatvėje, liko labai nedaug.

Superprotas apsižvalgė. Tai buvo taip malonu: matyti viską vienu metu, iškart šimtais ir tūkstančiais akių porų. Ant akmenuotos plynaukštės teliko tik viena šeima, nors maisto čia būtų užtekę dideliam būriui. Šį sezoną gerai augo skanios vidurnaktininko šaknys. O prie Juodojo upelio tapo ankšta. Gimė daug vaikučių. Reikia dvi šeimas nuo Juodojo upelio perkelti į akmenuotą plynaukštę. Tą pirmiausia ir ėmė daryti Superprotas…

* * *

- Šis miškas tarsi išmiręs, - tarė Margarita. – Kur gi mūsų monsai?
- Tu labai skubi, Rita, - šyptelėjo Lozinskis. – Imk pavyzdį iš Venjamino. Jis juk irgi pirmą kartą medžioja. Tiesa, Venjaminas nėra azartiškas. Jis niekada nesupras persekiojimo malonumo. Juk taip, Venjaminai? - Nežinau, - atsiliepė Venjaminas. – Galbūt, tu teisus. Tiesiog smalsu.
- Smalsu? Irgi neblogai. Tačiau en vien tik monsai, kiek supratau, domina tave šitame miške.
- Galėtumėm eiti gerokai greičiau, jei negaištume laiko pokalbiams, - šaltai atitarė Margarita.
- Šiandien neblogai lyja, - paskubomis ištarė Venjaminas, ar tikras, kad pavyks sumėtyti pėdsakus?
- Savo pirmąjį monsą susekiau prieš 10 m. – nerūpestingai burbtelėjo Lozinskis.

Ji pradėjo eiti sparčiau, spyruokliuojančiais ilgais žingsniais, tarsi šliaužė šlapia žole. Aukštas ir stiprus, juoda barzda, Lozinskis tarytum tapo pirmapradžio miško dalele.

Kairėje jų, už trijų žingsnių, staiga pasikėlė žemė. Nemažas velėnos gabalas atitrūko ir nušuoliavo tarp medžių. Lozinskis staigiu judesiu sučiupo nusimestą Margaritos šautuvą.

- Nereikia. Samanočiai ne mūsų laimikis.

Margarita nenoromis nuleido šautuvą:
- Aš vos neiššoviau.
- Tavo puiki reakcija, - pagyrė Lozinskis. – Tačiau tas šūvis galėjo mums kainuoti licenziją. Gal laikinai duosite šautuvą Venjaminui?
- Ne, - vienu balsu paprieštaravo Venjaminas ir Margarita.
- Tai yra, žinoma, taip, - po sekundės ištarė Venjaminas, jei tau sunku ir …
- Man nesunku, - kategoriškai atrėžė Margarita.
- Galima pamanyti, kad bijai ginklo, Venjaminai, - pasakė Lozinskis.
- Aš jo nemėgstu. Nenoriu pasiduoti pagundai. Nenoriu žudyti.
- Tai ne žudymas, - paskubomis tarė Lozinskis. – Nepainiok, Venjaminai. Tai medžioklė. Ir ne tik. Sanitarinis valymas. Monsai suserga, kai jų kiekis viršija ekologinę ribą; ir tada jų žūsta gerokai daugiau.
- Atrodo, vėl prasideda senas ginčas, - pasakė Margarita. – Mes vėl švaistom laiką.

* * *

Kol truko Nebūtis. Miškas pakito. Permainos palietė ne vien sulaukėjusius vidurnaktinukų sodinukus ar į dangų ištįsusius palmių kamienus, - tai nenustebino Superproto, juk jis miegojo taip ilgai. Miške atsirado svetimų, visai jam iki tol nematytų būtybių. Kol kas Superprotas jų dar nematė. Tik jautė jų buvimą. Svetimi nebuvo panašūs į samanočius, surdus ir kitus miško gyventojus. Jie buvo protingi. Superprotas pabandė juos pajungti nervų sistemai, tačiau jam nepavyko. Jis buvo nusivylęs. Svetimieji nesistengė padėti jo pastangoms, jie paprasčiausiai jo neklausė. Tai buvo nesuprantama. Superprotas nusprendė tai apsvarstyti kiek vėliau, geriau susipažinęs su svetimaisiais. Dabar gi jis turėjo daug svarbių dalykų. Reikėjo iš miško išvyti surdų patiną, nusileidusį iš kalnų. Greitą, stiprų ir labai pavojingą. Žvėris ką tik surijo samanotį ir snaudė prie vieno iš siaurų Juodojo upelio intakų. Monsų būrys nesunkiai su juo susitvarkys, nusprendė Superprotas, ir trys dešimtys artimiausių šeimų pūkuotų žvėriukų be garso pusračiu apsupo miegantį surdą…

* * *

Stangri žolė atsitiesdavo praėjus žmonėms ir nelikdavo pėdsakų. Skambant lietaus lašams blanki drėgna šviesa sunkėsi pro tankius susipynusius medžių vainikus.

Staigus netikėto nerimo be jokios priežasties priepuolis praėjo Venjaminui nespėjus nusistebėti ir suprasti tą pojūtį.

"Nervai, ar kas?" – pagalvojo jis, pasidžiaugdamas, kad nei Lozinskis, nei Margarita nepastebėjo jo trumpalaikio silpnumo.

Lozinskis netikėtai sustojo, iškėlė ranką.

- Pėdsakai, - dusliai prakalbo.

Nuožulniame tuščiame molėtos kalvelės šlaite atsispaudė pusapskritimių grandinėlės. Duobetės jau prisipildė lietaus vandens, tačiau jų kontūrai tebebuvo aiškūs. Lozinskis nuo pečių nusimetė šautuvą ir kuprinę.

- Viskas. Ilsimės. Venjaminai, pastatyk palapinę po tuo medžiu.
- Kam? – tarė Margarita. – Aš visai nepavargau.
- Aš pavargau, - trumpai šyptelėjo Lozinskis, - o ir Venjaminas.

Venjaminas norėjo paprieštarauti, tačiau Lozinskis gestu jį sustabdė:
- Norint užpulti būrį, mums reiks nemažai jėgų. Tai tikra medžioklė/ Todėl – ilsėtis!

Jie sulindo į palapinę ir suvalgė po maistinio koncentrato tūbelę. Tada Venjaminas sumetė tuščias tūbeles į utilizatorių, trumpam jį įjungė ir per palapinės langelį lauke iškratė pelenų saujelę. Dabar lietaus barbenimas kelė jaukumo pojūtį. Prieblandoje Margarita atrodė smulkute ir bejėge. Venjaminas nusisuko, apsimesdamas, kad pataiso kuprinės sagtį.

- Vanjuk, ar nesigaili, kad ėjai su mumis? – švelniai, vaikiškai paklausė Margarita.
- Kodėl gi, - atsakė jis sausokai. – Geras poilsis, ne blogiau nei kurorte.
- Aš tave nukankinau, - meiliai sakė ji, - tampausi su savimi.
- Manau, kad Venjaminas nejaučia dėl to didelės nuoskaudos, - mieguistai sumurmėjo Lozinskis.
- O ar galėtum nušauti surdą, Vanja? – paklausė Margarita.
- Kam?
- Na, tarkim, - ji tęsė žodžius, tarsi mokinė, atsakinėjanti per pamoką, - jis mane užpultų.

Lozinskis krenkštelėjo savo kampe.

- Solas sakė, kad surdas nepuola žmonių, - pasakė Venjaminas. – tik anksčiau jį laikė pavojingu. Juk jis maitinasi samanočiais ir monsais.
- O kai jį persekioja? Jis vis tiek nepuola?
- Nežinau… Galbūt, padėtyje be išeities.
- Jis tokios padėties neturės, - nuramino Lozinskis. – mes medžiojame monsus. Ir nereikia teršti puikaus sporto beprasmiais "jeigu". Taip galima toli nueiti.
- Tu perdaug praktiškas, Lozinski, - su slaptu nusivylimu pasakė Margarita.
- Tokia būsena geriausiai tinka tam, kuo ruošiamės užsiimti, - ramiai atrėmė tas.
- Girdite? – pasakė Venjaminas. – Lietus rimsta.

* * *

Jie puolę susispietę į glaudų spiegiantį kamuolį. Šis veiksmas veikė be sutrikimų. Reikalas niekada nesibaigdavo grumtynėmis. Taip nutiko ir dabar. Surdas pašoko, panikoje suurzgė, puolė į vandenį, iš ten į priešingą krantą ir išlėkė dideliais šuoliais iš baisaus miško, kuriame laimikis puola pirmas.

Dabar tas surdas nedrįs pasirodyti miške kelias pilnatis, kol nenusitrins iš jo trumpalaikės žvėriškos atminties šis nutikimas. Monsai dar parėkavo įkandin plėšrūnui, kad paskubintų, ir išsibėgiojo po šeimas.

Būtent tą akimirką Superprotas pamatė svetimuosius. Jis juos išvydo patino su balta juostele nugaroje regėjimu. Naujos būtybės, didelės kaip surdai, tamsiai žalia nuo lietaus blizgančia oda ėjo ant užpakalinių galūnių, priekinėse letenose sugniaužę keistas lazdas.

Patinas su balta žyme kilstelėjo, iš žolės iškišdamas pūkuotą snukutį su nustebusiomis apvaliomis akimis. Blykstelėjo žaibas, ir tapo tamsu…

* * *

Pasigirdo tolimas aidintis garsas. Pirmas šios medžioklės šūvis. Kažkuris medžiotojas rado laimikį.

Jie stabtelėjo tik sekundei ir vėl atnaujino bėgimą. Čia žolė buvo aukštesnė ir tankesnė, tačiau Margarita griežtai atsisakė užimti ariergardo poziciją šiame mažame būryje ar bent jau atiduoti šautuvą kuriam nors iš vyrų.

Kiekviename jos stangrių kojų žingsnyje girdėjosi, kad ji ištverminga, tokia, kaip visi, lygi tarp lygių. Apimta persekiojimo azarto, įraudusi, ji buvo labai patraukli.

Lozinskis vedė juos, orientuodamas pagal jam vienam žinomus požymius. Retkarčiais jis stabtelėdavo, tylėdamas parodydavo Margaritai nusilupusią medžio žievę, nulaužtą šakelę. Jiedu tarsi visai užmiršo Venjaminą. Jį vėl apėmė skaudus nereikalingumo svetimame nesuprantamame žaidime pojūtis. Jis vėl buvo berniukas-pažas prie karalienės ir negalėjo išsivaduoti iš to žeminančio vaidmens. Negalėjo ar nenorėjo? Jie prasiskverbė pro drėgnys krūmus ir išbėgo į laukymę prie nedidelio upelio su lėtais tekančiu tamsiu vandeniu. Lozinskis staigiai sustojo ir apsidairė į šonus.

- Velnias, - sumurmėjo jis, - to betrūko!
- Kas nutiko? – trūkčiojančiu nuo greito bėgimo balsu paklausė Margarita.
- Baigėsi medžioklė, - pasakė Lozinskis. – Po velnių!
- Kas yra?
- Sektoriaus ribos. Toliau eiti negalima. Matai? – jis parodė į kitą upelio krantą.

Ten ant medžių kabojo geltoni skrituliukai. Tvarkinga jų eilė nusitęsė palei upę, dingdami dešinėje ir kairėje už medžių.

* * *

Sausojoje girioje gimė vaikutis. Paskutinis vaikutis šiais metais. Jo smegenys,smulkios ir primityvios, tą pačią akimirką tapo vientisos esybės dalimi, ta būtina ląstele, kurios trūko nervų konglomerato pararyšių atstatymui. Antrąkart tą dieną Superprotas išniro iš nebūties.

Dabar jis žinojo priežastį: nepažįstamos būtybės miške, žybsnis ir mirtis – viskas susidėliojo į vientisą loginę virtinę.

"Kodėl jie žudo? – pagalvojo kiekvienas monsas miške. Kiekvienas atskirai ir visa rūšis vienu metu. – Juk jie irgi protingi. Argi protas gali žudyti?"

Superprotas vėl pabandė būti išgirstas ir vėl patyrė nesėkmę. Atsakas – tyla. Nesupratimas…. Ne… pasirodė… tik pasirodė… Superprotas pagavo silpną atsaką. Ne atsaką – viltį. Tarsi aidą, vos išskiriamą. Prie Juodojo upelio.

Superprotas jautė, kad nuo žuvimo jį skiria tik vieno žvėrelio mirtis. Dabar jis dar galėjo priešintis sunaikinimui, nors ir pasyviai. Gentis galėjo nueiti, pasislėpti. Tačiau bent vieno žvėrelio mirtis pavers rūšį kvailais neprotingais gyvūnais, tokiais kaip surdai ar samanočiai. Ir gerokai labiau pažeidžiamais. Rūšis neteks proto.

Taip atsitiks, jei svetimieji nespės suprasti… Nors vienas jų. Tačiau jie visi kurti. Visi, išskyrus, galbūt, vieną. Tą, kuris beveik išgirdo. Ten, prie Juodojo upelio.

* * *

- Aš nenoriu grįžti, - piktai tarė Margarita, – tai mūsų laimikis.
- Ne aš nustačiau sektoriaus ribas, - gūžtelėjo pečiais Lozinskis. – Jie išėjo už ribų. Negalime jų persekioti toliau.
- Laikyk, kad mums nepasisekė, - pasičiupo Venjaminas, visomis pastangomis stengdamasis atrodyti linksmas.

Margarita staigiai ir nervingai pasisuko į jį.

- Pagaliau tu įgavai savo įprastinę būseną, - nelauktai lėtai ir ramiai pasakė ji. – Manau, ji dabar išliks ilgam.
- Mums reikia grįžti į Faktoriją, - dusliai atitarė Venjaminas.

Margaritos veide pasirodė vaikiškos nuostabos išraiška.

- Argi aš tave laikau, Vanjuk? Ar vienas pasiklysi? Tada palauk mūsų čia.
- Mums iš tikro teks grįžti, - tarė Lozinskis. – Žaidimo taisyklių reikia paisyti, kitaip ji praras patrauklumą.

Margarita į jį žvelgė kelias sekundes, tada sumišusi nusijuokė.

- Jūs teisūs. Aį azartiškas, - kaltai tarstelėjo ji. – Paklustu, vadove. – ji nuleido blakstienas, tada vėl perbėgo žvilgsniu Lozinskio veidu, palietė jo petį. – Kartais taip malonu paklusti. Niekad nebūčiau pamaniusi.
- Na tai ir gerai. – garsiai pasakė Venjaminas. Beveik riktelėjo.
- Lozinski, aš noriu kai ko tavęs paprašyti, - ta pačia intonaciją tęsė Margarita. – Imkim juos tiesiog prisivykim. Tiesiog taip. Tik pažiūrėsim. Juk iš tikro, pikta. Na, Lozinski, labai tavęs prašau. Tiek stengėmės. Ką tau reiškia? Mes juk nieko nepažeisim, tiesa?
- Gundote mane, Ritute, slidžiu keliu, - Lozinskis papešiojo barzdą. – O jei eigulys mus pagaus?
- Na ir kas? – ji nuoširdžiai nusistebėjo. Juk mes nemedžiojame. Tiesiog taip…
- Su viena sąlyga, - perspėjo Lozinskis. – Ginklą atiduosite Venjaminui.
- Visai manimi netikite, - įsižeidusi tarė Margarita, iš šautuvo išėmė apkabą ir lengvai mestelėjo rankoje. – Geraiau jau šovinius atiduosiu.

Ji lengvai atsiduso ir vėl pažvelgė į Lozinskį:
- Tau.
- To daryti negalima, - pasakė Venjaminas. Jis jau žinojo, kas nutiks. Margarita visada pasiekdavo savo. – Aš neisiu.
- Einam, Lozinski, - abejingai pasakė Margarita, užsimesdama šautuvą ant pečių. Tu palauk mūsų čia, Vanjuk, tik niekur neik…

"Viskas kaip anksčiau, kaip visada, - pagalvojo Venjaminas. – Kvaila, beviltiška ir gėdinga".

"Paskutinį kartą, - šnabždėjo jis. – užteks!"

Tačiau pakartojus daugybę kartų žodžių prasmė išskydo, nusitrynė, nuplaukė, kaip ryto rūkas. Ir jis netikėjo tais žodžiais, kaip nepatikės, juos išgirdusi, Margarita.

Jis sugriežė dantimis, atsisuko ir išvydo monsą. Žvėrėlis kaip pūkinis stulpelis stovėjo laukymės pakraštyje, prie pačio krūmų pakraščio. Akys apvalios ir tamsios, žvelgė į Venjaminą, tik į jį.

"Kodėl žudai?" – paklausė monsas.

Ne, jis nieko nesakė ir negalėjo pasakyti. Jis nejudėdamas stovėjo ir žvelgė jam į akis.

"Kodėl žudai? – sušnabždėjo miškas, kiekviena šakelė ir kiekvienas lapas, kiekvienas lietaus lašas. – Nežudyk".

Virš jo nugriaudėjo šūvis. Kairėje žvėrelio čiukštelėjo žolėje. Iškart antrąkart ir trečiąkart…

- Nedrįsk, - suriko Venjaminas, puolė prie Margaritos, sugriebė šautuvą ir raudamas priplojo prie žemės.

Nesugebėjusi ar nespėjusi išlaisvinti buožės, Margarita parkrito ant kelių, atsuko Venjaminui veidą su išsiplėtusiomis, beveik išprotėjusuimis akimis.

- Vanjuk, aš jį nužudžiau, o tave taip myliu!

Jis atšlijo, žingtelėjo į šoną, atsitrenkdamas į Lozinskį.

- Na, na, keistuoli, - geranoriškai tarstelėjo tas. – Beje, suprantu, pirmąkart pats patyriau kažką tokio. O Rita šaunuolė! Tik pažiūrėk, koks stambus laimikis. Gražuolis!

Jis atnešė negyvą žvėriuką, papurtė jį, perrinko pūkuotą kailiuką patyrusiais godžiais pirštais…

Tolumoje pasigirdo šūvis. Jį sekė kitas ir dar kitas, dešinėje ir kairėje. Šaudė visame miške.

* * *

Eidama atgal Margarita su Venjaminu nesikalbėjo. Apsimetė, tarsi jo visai nėra, ir pirmąkart nuo to jam nebuvo skaudu. Pirmąkart jam buvo vis vien. Jis netgi tai nepastebėjo. Vėl ir vėl jis klausė savęs: kas gi nutiko ten, laukymėje? Ar jis iš tikro galėjo išgirsti? Ar girdėjo?

Daug ir triukšmingai kalbėjo Lozinskis. Pasakojo apie nutikimus medžioklėje čia, Dorione, ir kitur. Jis buvo tikras medžiotojas. Margarita klausė ir supratingai linkčiojo. Ji irgi buvo medžiotoja. Ant nugaros maiše nešėsi laimikį.

Lozinskis, matyt, pagailėjo Venjamino. Sustojo, palaukė, kol tas susilygino su juo.

- Tave suprantu, garbės žodis. Kažkiek tu teisus. Tačiau ir tu pasistenk suprasti. Ta medžioklė – būtina. Būtum matęs, kas čia dėjosi prieš 10 m., kai žmonės tik pasirodė Dorione. Monsų buvo likę dešimteriopai mažiau nei dabar… Ir tada medžiojo… Tai, aišku, be reikalo, čia greitai tvarką įvedė. Užtat dabar jų pilna… Nuo kito sezono, atrodo, nuspręsta padidinti licenzijų skaičių. Rūšies reguliavimas dėl jos išsaugojimo. Tai juk visiškai protinga!

- Protinga…, - vangiai pakartojo Venjaminas. – Greičiausiai tu teisus… Žinoma, protinga…

Netoliese nuskardėjo šūvis.

Paskutinis šiame sezone.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Kasijus
Polas Ešas. Kontaktas
B. Rudenko. Nugalėtojas
Robertas Aberneti. Atžala
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
Vladimiras Maryševas. Mitliandija
Kirilas Bulyčiovas. Kita laukymė
A. Chlebnikovas. Neįkainojama dovana
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Strugackiai. Smėlio karštinė
Nikolajus Blochinas. Replikos
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Vasilijus Lobovas. Įsimylėję
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Žemė: pirmasis kraujas
H. Lampo. Dievo gimimas
Haris Riuzas. Linksmasis Rodžeris
Lino Aldani. Onirofilmas
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
Elena Židkova. Figso puzonas
S. Lemas. Soliaris
R. Moore. Erdvė
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė