Borisas Rudenko. Nugalėtojas

Borisas RudenkoApie autorių

Borisas Antonovičius Rudenko gimė 1950 m. Maskvoje. 1972 m. baigė Maskvos automobilių-kelių institutą. Pusmetį dirbo inžinieriumi „uždarame“ kontrukcijų biure, o tada perėjo į OBHSS – „kažko panorau kovoti su niekšais-nusikaltėliais“. Po 16 m. išėjo į atsargą su milicijos papulkininkio laipsniu ir užsiima žurnalistika. Galiausiai tapo skyriaus vadovu „Moksle ir gyvenime“.

Pirmu išspausdintu fantastiniu kūriniu tapo apsakymas „Įsiveržimas“ (1978). Per kitus 10 m. paskelbė apie pusšimtį apsakymų ir dvi apysakas. Po 1989 m. persijungė į detektyvinę literatūrą, išleisdamas per dešimtį romanų. Vis tik, kadangi „sunku rašyti detektyvus, aki visas gyvenimas palink virsta į vientisą kriminalinį romaną“, 2003 m. žurnale „Jeigu“ pasirodo jo apsakymas „Be problemų!“ – detektyvo žanro su fantastiniais elementais. 2005 m. pasirodė ir jo pirmasis MF romanas „Tie, kurie prieš mus“. Bet su kriminaliniu veiksmo žanru – netrukus vėl pasirodė naujas detektyvas.

Giliai sieloje Krutovas buvo žaidėju. Ne, jis nešvaistė tūkstančių prie kortų stalo, nesėdėjo žirgų lenktynėse. Krutovas negalėjo pakęsti pralaimėjimo, todėl nestatė ant fortūnos. Visą sąmoningą gyvenimą jis apskaičiuotai ir blaiviai žaidė tik užtikrintai, riziką leisdamas tik kaip aštrų prieskonį, maloniai pakutenantį nervus. Žaidėjo sielą visada valdė šaltas protas, nes kitaip Krutovas nebūtų tapęs tuo, kuo dabar buvo, nė karto nepasėdėjęs kalėjime.

Tačiau milžiniška tikrojo „aš“ dalis – azartas, refleksai – priklausė Žaidėjui, ir jis su tuo nieko negalėjo padaryti. Žaidėjas nuolat veržėsi iš proto nelaisvės, ir Krutovas kartais išleisdavo jį į laisvę. Tačiau tai darė tik prie kompiuterio. Taip, Krutovas žaidė kompiuterinius žaidimus, tai tapo jo silpnybe, kruopščiai slepiama net nuo artimųjų. Čia, virtualiame pasaulyje, jis galėjo rizikuoti, nesibaimindamas praradimų. Žaidimai jam tapo psichologine kompensacija, būtina gyvenimo dalimi, narkotikais, be kurių jis negalėjo apsieiti...

Pastatęs „mersą“ į mokamą turgaus aikštelę, jis neskubėdamas vaikštinėjo tarp eilių, apžiūrinėdamas spalvingas kompiuterinių diskų etiketes. Visa tai jau praeitas etapas, visi šie žaidimai įsisavinti, nors, aišku, jie ir skyrėsi nuo ankstesnių versijų kai kuriais patobulinimais. Jam norėjosi kažko visiškai nauja.

Pajutęs kažkieno įdėmų žvilgsnį, jis lėtai pasisuko. Kažkoks susikūprinęs ir prastai apsirengęs akiniuotis su terbele ant peties spoksojo į jį su išraiška, kuri Krutovui kažko nepatiko. Jokios grėsmės akiniuotis nekėlė, tačiau tokių žvilgsnių Krutovas nemėgo. Jis priėjo beveik prie pat ir riaugtelėjo:
- Ko?

Nepažįstamasis juokingai įtraukė galvą į pečius ir kiek atšlijo. Jo veide pasirodė išgąstis ir Krutovas patenkintas atsitraukė.

- Nieko … atrodo, kad ieškote žaidimų?
- Na. O ką gali pasiūlyti?

- Žaidimą, - iškvėpė tasai. - Naujausią. Nėra analogų... Štai!

Jis iš vidinės kišenės ištraukė diską ryškiu viršeliu, Krutovas jį paėmė, pavartė, bandydamas perskaityti tekstą, parašyti visai nematytu šriftu. „Kinų kalba, ar ką?“ - pagalvojo vis dar suirzęs Krutovas.

- Kas per žaidimas? - reikliai paklausė.
- „Karališkoji medžioklė“, - pradėjo aiškinti akiniuotis. - Visiškai nauji grafikos principai. Absoliutus dalyvavimo pojūtis. Patenkate į kitą tikrovę... Aišku, reikia specialių priemonių...
- Kokių?

Akiniuotis nieko nelaukdamas įkišo ranką į krepšį ir ištraukė kažką panašaus į minkštą šalmą su jungtimi. Uždėtas ant galvos šalmas visiškai uždengdavo akis ir ausis. Tokių konstrukcijų Krutovas dar nebuvo sutikęs.

- Šaudyklė-gaudyklė? - nerūpestingai pasitikslino.
- Kažkas panašaus, - linktelėjo akiniuotis. - Tačiau paremta visai kitais principais. Tam tikru atžvilgiu – šedevras.
- Kontrafaktas, žinoma, - užtikrintai numetė Krutovas ir pajuto, kad akiniuotis staiga įsižeidė.
- Tai originalus autorinis kūrinys! - plykstelėjo jis. - Net jei užsimanysite, niekur kito panašaus nerasite!
- Gerai, raminkis, - mostelėjo ranka Krutovas. - Kiek?

Paminėta suma atrodė tokia juokingai maža, kad Krutovas įtarė kažką bloga.

- Kažkokią klastotę bandai prakišti? - paklausė jis.
- Ką jūs! - susijaudino akiniuotis. - Tai labai kokybiškas produktas. Jei nepatiks, bet kada galėsite pasikeisti.
- Kur gi man tada tavęs ieškoti, balandėli? - pasidomėjo Krutovas.
- Štai pasas, - pasiruošęs atsakė akiniuotis ir iš tikro išteisė dokumentą. - O šiaip, aš čia kiekvieną dieną. Šitoje pačioje vietoje.

Krutovas demonstratyviai patikrino pasą.

- Jei kas, iš po žemių iškasiu, - pažadėjo ir įkišo ranką prie piniginės, tačiau sustingo, apimtas naujo jam kilusio įtarimo. - O pasakyk, brangusis, kodėl savo prekę pasiūlei būtent man?

Kažkodėl šis klausimas privertė akiniuotį labai susijaudinti.

- Ta taip, …. tiesiog, - sumurmėjo jisai. - Aš gi jus žinau! Tai yra, mačiau daug kartų. Čia ir kitose vietose. Juk jūs faktiškai profesionalas. Argi ne taip?
- Ko gero, - susimąstęs tarstelėjo Krutovas, pabandęs pagauti slydinėjantį pardavėjo žvilgsnį. - Tiek to, duok! Ir žiūrėk: tave perspėjau!

* * *

Jis užtraukė užuolaidas ir išjungė telefonus. Naujausios kartos kompiuteris tyliai dūzgė laukdamas žaidimo pradžios. Krutovas užsidėjo šalmą ir nerūpestingu tikslumu aklai pirštu paspaudė „Enter“ klavišą.

Dalyvavimo iliuzija iš tikro buvo sukrečiančia. Krutovą supo keistas peizažas: uolų nuolaužos, medžių stuobriai beveik be lapų ir tamsus žemas dangus, kuriuo nepaprastu greičiu lėkė debesys. Tolumoje pasirodė šviesos juosta. Ji artėjo, plėtėsi, ir netrukus priešais Krutovą rausvai suliepsnojo užrašas: „Karališka flamų medžioklė. Sveikiname ir laukiame Nugalėtojų pilyje!“

Tarsi rodydamas kelio kryptį, ties pačiu horizontu kelis kartus plykstelėjo ir vėl užgeso švieselė. Žaidimas prasidėjo.

Tai buvo tikras žaidimas! Nieko panašaus Krutovas iki tol nebuvo turėjęs. Flamai – bjaurūs išvaizda tvariniai, kurių kūnus tarytum sudarė trys nupjautos piramidės, turintys ploną ir mirtinai pavojingą geluonį – jį išmesdavo iš nasrų atstumu iki 5 m – puldavo iš už uolų, judėjo neįtikėtinu greičiu. Krutovas turėjo keistą ginklą, apimantį pistoleto ir ieties savybes: jo žudantis poveikis mažėjo geometriškai sulig atstumu. Svarbu buvo pažeisti flamą griežti nustatytoje zonoje, kartu neleidus jam prisiartinti geluonies pasiekiamumo atstumu.

Krutovą sunaikino 10 kartų iš eilės, kol jis nesuprato, kad irgi privalo smarkiai judėti, numušdamas priešo smūgių tikslumą. Vis tik reikalai klostėsi ne kaip. Flamai pradėjo puldinėti po du ir tris, nepalikdami Krutovui jokių šansų. Po valandos jis išsiaiškino, kad sunaikinti flamą vienu smūgiu galima tik pataikius į tam tikrą jų bjauraus kūno dalį – iškart už priekinės piramidės. Kiti smūgiai ir paprasčiausiai išversdavo flamą iš kojų, išvesdami iš rikiuotės tik kažkuriam laikui. Maždaug po minutės pažeistas flamas pakildavo ir pakirsdavo medžiotoją, įsitraukusį į kovą su jo gentainiais, suktu smūgiu į nugarą.

Krutovas pakeitė taktiką. Dabar jis mušė kiekvieną flamą dukart, būtinai atlikdamas kontrolinį šūvį į gyvybiškai svarbų centrą. Tai atnešė sėkmę. Valydamas erdvę aplink save, Krutovas pradėjo lėtai stumtis į priekį. Tačiau čia jo laukė naujas „siurprizas“. Horizontas netikėtai pasislinko ir dingo, Krutovas atsidūrė visiškoje tamsoje, o tada prieš akis sušvito užrašas: „Spąstai. Duobė. Gaila, bet pralaimėjai“.

„Aha! Tai jie dar ir spąstus įrenginėja, - su azartu pagalvojo Krutovas. - Nieko sau, žvėriūkščiai!“

Teko viską pradėti iš nauja. Labai greitai Krutovas išmoko aptikti ir spąstus: dirva aplink juos atrodė tarsi šviežiai sukasta ir skyrėsi spalva.

Po 4 val. nepertraukiamo žaidimo Krutovas pagaliau pasiekė pirmąją pergalę. Medžiotojų pilies durys atsivėrė, o ant milžiniškos salės sienos pasirodė užrašas, kviečiantis naujiems nuotykiams žygyje prie Likimo kranto.

Tik tada Krutovas leido sau pertrauką. Žaidimo įaudrintai nervų sistemai reikėjo nedidelės iškrovos. Jis nusiėmė šalmą, išgėrė taurę konjako ir užkando citrina.

Pirmą rungtį naujame žygyje jis kiaurai pralaimėjo jau po pusės minutės. Flamų taktika stipriai pasikeitė. Dabar jie puolė medžiotoją iš visų pusių gausia grupe. Tad jau nebuvo laiko kontroliniams šūviams. Tačiau, „žuvęs“ kelis kartus iš eilės, Krutovas rado kontrveiksmą. Kai flamai puolė jį, jis įjungė ginklą nepertraukiamam mūšiui it dideliu greičiu suko jį aplink save, suformuodamas vientisą pažeidimo sritį. Vos priešo antpuolis susilpnėdavo, jis skubiai persikeldavo į kitą vietą, pasitikdamas išlikusius flamus tiksliais šūviais. Nelaimei, mūšio įkarštyje jis kelis kartus nesugebėjo išvengti spąstų. Tačiau, kadangi strategija buvo pasirinkta teisingai, po poros valandų nugalėjęs visus priešininkus Krutovas jau stovėjo ant jūros kranto: tamsaus, svetimo ir pavojingo.

Konjako gerti nepradėjo. Stiprios kavos puodukas ir pora tostų atstatė jo jėgas. Krutovas vėl užsidėjo šalmą ir pasiruošė mūšiui.

„Paskutinis žygis, - paskelbė švytintis užrašas. - Mūšis dėl Citadelės“.

Ir vos Krutovas padarė pirmą žingsnį – viskas baigėsi. „Pralaimėjimas. Pralaimėjimas“, - sumirgėjo prieš jį. Krutovas vėl startavo, ir vėl viskas pasikartojo. „Kas per velnias!“ - mintyse šūktelėjo. Čia buvo kažkokia gudrybė. Pradėjęs žaidimą trečią kartą, Krutovas nedelsdamas atidengė ugnį ir suprato, kas yra: nežinomoje flamų šalyje buvo naktis. Tik Krutovo ginklo šūviai ją apšviesdavo trumpais žybsniais, ir per tas akimirkas reikėjo susiorientuoti vietovėje, pastebėti priešininką ir pirmuoju į jį pataikyti. Ir nors naktį flamų buvo pastebimai mažiau, tik Krutovas su jo reakcija ir žaidėjo intuicija galėjo išlikti, išvengdamas žudančių smūgių ir spąstų. Tik jis galėjo laimėti, pasiekęs Citadelę ir sunaikinęs joje visą flamų divizioną...

„Pergalė. Pergalė. Pergalė,“ - sumirgėjo erdvė aplink jį. - Nlis... Nulis... Nulis“.

Krutovui vėl ėmė suktis galva. Akyse viskas ėmė plaukti, ausyse sklido triukšmas, pasibaigęs keistu grynu garsu. Tikriausiai atsiliepė valandų, praleistų prie kompiuterio, įtampa. Jis prisimerkė ir tik tada nuo galvos nusitraukė nusibodusį šalmą.

Kruovas atsimerkė ir krūptelėjo. Aplinkui niekas nepasikeitė. Pilkas dangus spėriai judėjo virš galvos nuo horizonto iki horizonto. Mazguoti kamienai – tolimi panašumai į medžius – porečiai kyšojo švininėje lygumoje, nusėtoje akmenų nuolaužomis. Jis apsičiuopė savo veidą, užsimerkė ir vėl atsimerkė...

- Aukščiausia pagyra. Nepaprastai išsiskiriantis rezultatas, - sugirgždėjo metalinis balsas.

Krutovas aiktelėjo ir atsisuko, stambi, visu kūnu pulsuojanti pabaisa į jį tiesė nariuotas galūnes. Krutovo kojos palinko, jis sudribo į pilkas dulkes nepajėgdamas bėgti: rankose nebuvo ginklo.

- Ką! Ką! - dusliai išstūmė iš gerklės.
- Jaudulio priežastingumo negali būti, - girgždėjo monstras. - Susižavėjimas meistriškumu žavi.
- Ką! Kur aš! Dieve mano! - murmėjo Krutovas.
- Čia flamų planeta. Geriausio pasiekimo savininkas vertas misijos. Pasirinkimas padarytas tavo asmenybei. Pergalė tavo dėka atvers kelią humaniškam protui. Susikaupk, ir pergalė bus. Žudyti ir žudyti. Veng flamų gudrybių. Žudyk daug ir gerai!

Monstras pajudino galūnę, ir Krutovas pajuto delne keisto pažįstamo daikto, kartu panašaus į pistoletą ir ietį, metalo vėsą.

- Privalau žudyti flamus? - pro siaubo uždangą prasiskverbė mintis. - Kodėl aš?
- Tau patinka žudyti ir moki tai tobulai! Rasės charakteristika. Retenybė tarp žvaigždžių.
- Velniop! - suriko Krutovas. - Nenoriu! Pats kariauk, niekše!
- Galimybės nebuvimas, - pasigirdo atsakantis girgždesys. - Humaniški mano rasės pradai. Žudymas – draudimas. Priversti ieškoti medžiotojų, kad išvalytume planetą humaniškam protui.
- Tai tu – humaniškas protas? - nustebo Krutovas.
- Tiesa tapo tau suprantama, - patvirtino monstras.
- Nedarysiu, - atkirto Krutovas. - Supratai mane? Nedarysiu!
- Begalinis apmaudas, - Krutovui pasirodė, kad monstro girgždesyje atsirado intonacija. - Flamai negailestingi. Tavo mirtis labai nuliūdins mus.

Būtybė supulsavo smarkiau ir pradėjo darytis skaidriu. Krutovas suprato, kad monstras dabar išnyks:
- Sustok! - suriko jis. - Aš gi vienas! Ką aš galiu?!
- Humaniškumas visada pagrindas, - monstro balsas skambėjo dusliau. - Turi būti lygūs šansai. Tu vienas – flamų daug. Tu stiprus – jie silpni. Kitaip – genocidas. Draudžiama!
- Tačiau mane vis tiek anksčiau ar vėliau suris, - liūdnai ištarė Krutovas. - Nesugebėsiu visų išmušti. Jums nieko nepavyks!

Skaidrus nariuotas pirštas parodė į Krutovo pusę.

- Žemėje daug programų, - pasigirdo mąslus ir švelnus girgždesys. - Ir daug medžiotojų. Jie suras vienas kitą. Flamai bus sunaikinti. Humaniško proto vystymasis nesustabdomas!

Atsisveikindama pabaisa plykstelėjo kibirkščių kaskada ir dingo.

Remdamasis ietimi, Krutovas atsistojo ir apsidairė. Lyguma aplink pamažu pildėsi būtybėmis, tarsi sudarytomis iš trijų nupjautų piramidžių. Kažkur tarp akmenų buvo galima spėti esant apgaulingą tvirtą spąstų tvirtumą.

Ir pasmerktas Krutovas pakėlė ginklą...

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
A. Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
Igoris Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
Borisas Rudenko. Medžioklė su licenzija<>BR> A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Pamela Adams. Senamadiška muzika
Vladimiras Maryševas. Šalutinis poveikis
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Vladimiras Michanovskis. Žalias debesis
Džiulianas Keri. Kombinacija "Galvosūkis"
Teodoras Stardžonas. Biznis iš baimės
Leonidas Kaganovas. Žmogėdra
A. Abramovas. Baltieji pradeda...
Anatolijus Šalinas. Futurija
Nikolajus Blochinas. Replikos
Strugackiai. Šeši degtukai
A. Krasnobajevas. Bedugnė
Janušas A. Zaidelis. Riba
Civilizacijos kaina
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė