Umberto Eco Fuko švytuoklė

3  Bina

< . . . >

20 Viduramžiai laukė Gralio herojaus, ir laukė, kad Šventosios Romos Imperijos galva taptų paties "Pasaulio Karaliaus" atvaizdu ir reiškimusi. Nematomasis Imperatorius buvo taip pat ir išraiška, o Vidurio Amžius ... turėjo ir Centro Amžiaus reikšmę. Centras nematomas ir nepažeidžiamas, valdovas, kuris turėjo pabusti, tas pats herojus - keršijantis ir atstatantis - visa tai nėra prasimanymai apie jau mirusią daugiau ar mažiau romantišką praeitį, o tiesa apie tuos, kurie šiandien vieni tegali teisėtai vadintis gyvaisiais. (Julius Evola "Gralio paslaptis", Roma, Edizioni Mediterranee, 1983, sk. 23 ir Epilogas) - Tai jūs manote, kad čia įpainiotas ir Gralis? - perklausė Belbas. - Be jokios abejonės, ir ši mintis - ne mano. Manau neturįs jums čia kartoti legendos apie Gralį, juk kalbu su išprususiais žmonėmis. Apvaliojo stalo riteriai, paieškos to stebuklingo daikto, kurį į Prancūziją atnešė Juozapas iš Arimatėjos ir kuris vieniems buvo taurė su Kristaus krauju, kitiems - stebuklingų galių akmuo. Neretai Gralis pasirodo kaip akinanti šviesa... Jis kažkokios jėgos, kažkokio milžiniško energijos šaltinio simbolis. Jis maitina, gydo žaizdas, akina, trenkia žaibu... Lazerio spindulys?

Yra net manančių, jog tai filosofinis alchemikų akmuo, bet net jei taip ir būtų, - argi filosofinis akmuo nėra kažkokios kosminės energijos simbolis? Literatūros šia tema neišsemiama galybė, bet nesunku įžvelgti kai kuriuos aiškius ženklus. Jei perskaitytume Volframo fon Ešenbacho knygą "Parcifalis", sužinotume, kad Gralis saugomas tamplierių pilyje. Ar Ešenbachas buvo įšventintasis? Ar per neatsargumą jis išdavė tai, ką vertėjo nutylėti?

Bet to negana. Tas tamplierių saugomas Gralis aprašomas kaip akmuo, nukritęs iš dangaus: lapis exillis. (ex coelis), ar akmenį, grįžtantį iš tremties (Ex exilie - iš tremties). Visais atvejais jis kažkas, atėjęs iš toli. Yra net manančių, kad tai meteoritas. Mums terūpi viena: Akmuo. Kad ir kas būtų tas Gralis, tamplieriams jis yra Plano objektas arba tikslo simbolis.

- Atleiskite, - įsiterpiau, bet pagal dokumento logiką šeštojo susitikimo metu tamplieriai turėtų atsirasti prie akmens ar virš jo, o ne rasti akmenį.

- Dar viena subtili dviprasmybė, dar viena ryški mistinė analogija! Be abejo, šeštasis susitikimas įvyksta ant akmens, ir pamatysime kur, tačiau ant šio akmens, jau atlikę plano perdavimo misiją ir sulaužę šešis, riteriai sužino, kur rasti Akmenį. Evangelinis žodžių žaismas: tu esi Petras ir ant šitos uolos... Ant akmens rasite Akmenį. < . . . >

- Taigi, - tarė pulkininkas, - tokia akivaizdi nuoroda į Gralį ilgai vertė mane manyti, kad lobis - tai didžiulės radioaktyvių medžiagų, gal nukritusių iš kitų planetų, atsargos. Tik prisiminkite legendą apie paslaptingąją karaliaus Amforto žaizdą... Atrodytų, jis neatsargus radiologas... Iš tiesų, Akmens negalima liesti. Tik prisiminkime tamplierių susijaudinimą atvykus prie Mirties jūros krantų, juk žinote tuos bituminius sunkius vandenis, kurių paviršiuje žmogus plūduriuoja tarytum kamštis, jie turi gydomųjų savybių...

Gal Palestinoje tamplieriai rado radžio ar urano klodus ir suprato negalėsiantys greitu laiku jų panaudoti. Ryšius tarp Gralio, tamplierių ir katarų moksliškai ištyrė šaunusis vokiečių karininkas Otas Ranas, SS oberšturmbanfiureris, paskyręs savo gyvenimą europietiškos ir arijietiškos Gralio prigimties apmąstymams. < . . . > Ranas parodo mums ryšį tarp argonautų Aukso Vilnos ir Gralio... Žodžiu akivaizdu, kad egzistuoja ryšys tarp mistinio legendinio Gralio, filosofinio akmens (lapis!) ir to milžiniško energijos šaltinio, kurio taip ieškoji Hitlerio šalininkai karo išvakarėse ir iki paskutinio atodūsio.

Prisiminkime, jog vienoje iš legendos versijų argonautai mato taurę - taip, taurę, pakylančią nuo Pasaulio Viršukalnės su Šviesos Medžiu. Argonautai tanda Aukso Vilną ir jų laivas stebuklingai atsiduria pačiame Paukščių Tako viduryje, Pietų pusrutulyje, kur karaliauja kartu su Kryžiumi, Trikampiu ir Altoriumi, teigdami šviesiąją amžinojo Dievo prigimtį. Trikampis simbolizuoja dieviškąją Trejybę, Kryžius - dieviškąją Meilės auką, o Altorius - tai Vakarienės stalas, ant kurio stovėjo Prisikėlimo Taurė. Visų šių simbolių keltiška ir arijietiška prigimtis yra perdėm akivaizdi. < . . . >

Apie Gralį kalbėta kaip apie velniškąjį akmenį, jis lyginamas su Bafometo figūra. Gralis - tai energijos šaltinis. Tamplieriai buvo energetinės paslapties saugotojai, turėję savo planą. Kur buvo jų slaptosios būstinės? < . . . >

Kažkoks Šarlis Luisas Kodė-Gasikūras, matyt, nugirdo paslaptį, nes 1797-aisiais jis rašo knygą < . . . > "Le tombeau de Jackues Molay ou le secret des conspirateurs a ceux qui veulent tout savoir" ("Žako Molė kapas arba sąmokslininkų paslaptis tiems, kurie viską norėtų žinoti"), kurioje tvirtina, kad prieš mirtį Molė įkuria keturias slaptąsias ložes: Paryžiuje, Škotijoje, Stokholme ir Neapolyje. Jų užduotis - sunaikinti visus monarchus ir sugriauti popiežiaus galią. Sutinku, Gasikūras buvo kiek egzaltuotas, bet aš pasirėmiau jo mintimi norėdamas rasti, kur tamplieriai galėjo įkurti savo slaptąsias būstines. Neturėdamas kelrodės žvaigždės, nebūčiau galėjęs atskleisti pranešimo mįslių.

Aš tokią mintį turėjau - tai buvo įsitikinimas, pagrįstas nesuskaičiuojamais įrodymais, jog tamplierių dvasiniai įkvėpėjai buvo druidai, keltai, kad toji dvasia priklausė šiaurės arijams, pagal tradiciją sutapatinamiems su Avalono sala - tikrosios šiaurinės civilizacijos lopšiu. Juk žinote, kad įvairūs autoriai tapatino Avaloną su Hesperidžių sodu, su tolimąja Tule ir su Aukso Vilnos Kolchide. Neatsitiktinai didžiausias istorijoje riterių ordinas buvo Aukso Vilnos ordinas. Tuomet aiškėja ir "Pilies" reikšmė. Tai - pilis šiaurėje, kur tamplieriai saugo savąjį Gralį, galbūt legendinis Monsalvatas. < ... >

Grįžkime prie antrojo įsakymo: antspaudo saugotojai privalo eiti ten, kur yra tas ar tie, kurie padarė kažką su duona. Nuoroda kuo aiškiausia: Gralis - tai Kristaus kraujo taurė, duona - tai Kristaus kūnas, vieta - ten, kur per paskutinę vakarienę valgyta duona, taigo Jeruzalė. Sunku patikėti, kad tamplieriai, net ir pralaimėję saracėnams, nebūtų ten išsaugoję savo slaptosios bazės.

Tiesą pasakius, iš pradžių man nedavė ramybės tas judėjiškas elementas išimtinai arijietiškos mitologijos ženklu pažymėtame plane. Bet vėliau apsigalvojau. Juk tai mes vis dar manome Jėzų esant judaistinio tikėjimo išraiška, nes šito mus moko Romos bažnyčia. O tamplieriai puikiai žinojo Jėzų buvus keltų mitu. Visas Evangelijos pasakojimas yra uždara alegorija - žemės gelmėse pasklidęs prisikėlimas ir t.t., ir pan. Kristus - ne kas kita, kaip alchemikų Eliksyras. Kita vertus, visi žino, kad trejybė - arijų simbolis, štai kodėl tamplierių reguloje, padiktuotoje druido - šventojo Bernardo, dominuoja skaičius trys. < . . . >

Dabar trečiasis etapas, Slėptuvė. Tai Tibetas.

- Bet kodėl Tibetas?

- Todėl, kad Ešenbachas teigia, jog tamplieriai palieka Europą ir perveža Gralį į Indiją - arijų šeimos lopšį. Prieglobstį jie randa Agartoje. Jie buvo girdėję apie Agartą - pasaulio karaliaus sostą, iš kurio Pasaulio Viešpačiai valdo žmonijos istoriją. Tamplieriai įkūrė vieną iš savo slaptųjų centrų ten, prie pačių savo dvasingumo ištakų. Jiems žinomas ryšys tarp Agartos karalystės ir Sinarchijos...

- Bet tai ne...

- Juo geriau, yra paslapčių, kurios žudo. Nenukrypkime. Visi žino, kad Agarta įkurta prieš šešis tūkstančius metų, Kali Juga epochos pradžioje, epochos, kurioje mes vis dar gyvename. Riterių ordinų užduotis visada buvo palaikyti ryšį su šiuo slaptuoju centru - Rytų ir Vakarų išminčių aktyvaus bendravimo vieta. Todėl visiškai aišku, kur turėtų įvykti ketvirtasis susitikimas - antrojoje druidų šventovėje, Mergelės mieste, kitaip tariant Šartro katedroje. < . . . >

- O ką bendra turi Šartras su keltiška ir druidiška aplinka?

- Kaip jūs manote, iš kur kilusi Mergelės idėja? Pirmosios pasirodžiusios Europoje mergelės buvo juodosios mergelės. Dar būdamas jaunas, šventasis Bernardas klūpėdavo Sen Vuarlė bažnyčioje prieš Juodąją mergelę, iš kurios krūties ištekėjo trys pieno lašai, nukritę ant būsimojo tamplierių įkūrėjo lūpų (daugiau apie tai puslapyje "Moters krūtis kaip artimo meilė") Čia prasideda pasakojimas apie Gralį, siekiant sukurti dingstį kryžiaus žygiams, o kryžiaus žygiai skiriami surasti Gralį. Benediktinai - druidų paveldėtojai, ir jiems visa tai žinoma.

- O kurgi dabar tos juodosios mergelės?

- Sunaikintos tų, kurie norėjo užteršti šiaurietiškąją tradiciją ir paversti keltiškąjį tikėjimą viduržemiškuoju, sukurdami mitą apie Mariją iš Nazareto. Arba pakeista jų išorė, ji iškreipta, kaip tų juodųjų Dievo Motinų, vis dar rodomų minioms garbinti. Tačiau, sekdami didžiojo Fulkanelio pavyzdžiu ir gerai įsižiūrėję į katedrų paveikslus, galite be vargo išskaityti ten visą šią istoriją ir pamatyti akivaizdų ryšį tarp keltų mergelių ir alcheminės tamplierių prigimties tradicijos, kuri Juodojoje Mergelėje mato simbolį tos pirminės materijos, kurią naudojo ieškusieji to filosofinio akmens, kuris, kaip galėjome įsitikinti, yra ne kas kitas, kaip tik Gralis. O dabar pagalvokite, iš kur atėjo Mahometo - kito didžiojo druidų įšventintojo - praregėjimas apie juodąjį Mekos akmenį. Šartre kažkas užmūrino kriptą, pro kurią galėjai patekti į požemius, ten ir šiandien tebestovi pirmapradė pagoniškoji statula, bet gerai paieškoję Dievo motinos katedroje dar galima rasti Juodąją Mergelę, kurią išraižė kanauninkas odinistas. Jos rankoje magiškasis didžiųjų Odino žynių cilindras, o kairėje yra magiškasis kalendorius, kuriame galėjai įžvelgti - deja, sakau galėjai, nes šios skulptūros neatlaikė kanauninkų ortodoksų vandalizmo - šventuosius odinizmo gyvūnus: šunį, erelį, liūtą, baltąją mešką ir vilkolakį.

Kita vertus, visi gotikinio ezoterizmo tyrinėtojai pastebėjo, kad būtent Šartre visada pasirodo statula su Gralio taure rankoje. Ak, mano ponai, jei mokėtume suvokti Šartro katedrą < . . . > tradicijos akimis, tai tikroji istorija, kurią pasakoja Ereko uola...

- Jau priėjome popelikanus. Kas jie?

- Tai katarai. Vienas iš eretikams duodamų vardų buvo popelikanai. Proveno katarus sunaikino ir nesu toks naivus, kad galvočiau apie susitikimą Monseguro griuvėsiuose, bet sekta nemirė, išliko visa slaptojo katarizmo geografija, iš kurios kilo ir Dantė, Naujojo Stiliaus, Meilės išpažintojų sekta. Penktoji susitikimo vieta kažkur Šiaurės Italijoje ar Pietų Prancūzijoje.

- O paskutinis susitikimas?

- Kur yra švenčiausias, pastoviausias iš keltiškųjų akmenų, dieviškosios saulės šventovė, ypatingoji observatorija, iš kurios, priėję plano pagaigą, Proveno tamplierių palikuonys gali susivieniję atskleisti šešių antspaudų saugomas paslaptis ir pagaliau sužinoti, kaip naudotis ta milžiniška galia, duota tiems, kurių rankose šventasis Gralis? Aišku, Anglijoje, o magiškasis ratas - tai Stounhendžas! Kas gi kita galėtų būti?

- O basta la, - tarė Belbas. Tik pjemontietis gali suprasti, kokie jausmai slypi po šiuo mandagaus nustebimo šūksniu. Nė vienas iš jo atitikmenų kita kalba ar dialektu (ką jūs sakote, dis donc, are you kidding) neatspindi to aukščiausio laipsnio atsainumo, to fatalizmo, su kuriuo jis eilinį kartą patvirtina, kad kiti yra, deja, nepataisomi, nevykę kažkokios nukvėšusios dievybės vaikai. < . . . >

- Taigi taip. Štai planas visu savo nuostabiu paprastumu ir nuoseklumu. O dabar žiūrėkite: imame Europos ir Azijos žemėlapius, brėžiame plano vyksmo liniją - nuo Pilies Šiaurėje iki Jeruzalės, nuo Jeruzalės iki Agartos, nuo Agartos iki Šartro, nuo Šartro iki Viduržemio jūros krantų, o iš ten - iki Stounhendžo, ir štai jums maždaug tokios formos pėdsakas ar runa:

- O kas iš to? - paklausė Belbas.

- Tai, kad tokia pat runa jungia kai kuriuos pagrindinius tamplieriškojo ezoterizmo centrus: Amjeną, Trua,  šventojo Bernardo karalystę Rytų Miško pakraštyje, Reimsą, Šartrą, Reno pilį ir San Mikelės kalną - seniausiojo druidų kulto vietą. Toks pats piešinys matomas Mergelės žvaigždyne!

- Kiek domiuosi astronomija, - kukliai įsiterpė Diotalevis, - ir jei gerai pamenu, Mergelės žvaigždyno piešinys visai kitoks, be to, jame, atrodo, dvylika žvaigždžių. < . . . >

- ... viskas priklauso nuo to, kaip brėžiamos linijos, ir tuo būdu gali gauti Grįžulo ratus arba Lokę - kaip kam patinka; ir kaip sunku nuspręsti, ar ta ar kita žvaigždė priklauso tam žvaigždymui, ar ne. Tik pažvelkime į Mergelę: žemiausiu pasirinkite Varpos žvaigždę, sutampančią su Provanso pakrantės linija, išrinkite dar penkias žvaigždes ir pamatysite, kad panašumas tarp piešinių tiesiog stulbinantis.

- Belieka nuspręsti, kokias žvaigždes atmesti, - tarė Belbas.

Ispanų istorikai pareiškė, kad Kastilijos Leono miesto šv. Izidoriaus bazilikoje Viduramžių laikų eucharistijai skirtoje taurėje rado šv. Gralio fragmentus. Anot legendos, iš šv. Gralio indo Jėzus gėrė vyną Paskutinės vakarienės metu. Atseit, jis buvo pagamintas iš „spinduliuojančio akmens“ (aktinolito), nukritusio į Žemę iš Liuciferio karūnos. Juozapas iš Arimėjos į šv. Gralį surinko nukryžiuotojo Jėzaus kraują, kad jį išsaugotų. Tikima, kad gėręs iš taurės gaus amžiną nuodėmių atleidimą arba nemirtingumą. Pradžioje istorikai ketino tirti bazilikoje saugomas musulmonų relikvijas, tačiau aptiko du egiptietiškus rankraščius, kuriuose minima Gralio taurė. Pagal juos, Gralis ilgą laiką buvo saugotas vienoje Palestinos krikščionių bendruomenėje, o 1054 m. musulmonai ją atgabeno į Egiptą. Po rekonkistos taurė atsidūrė Leone, kur ją perdarė į taurę eucharistijai. Radioaktyviosios anglies metodas rodo, kad taurė tikrai pagaminta tarp 200 m. pr.m.e. ir 100 m. – bet ar tai tikrai Gralis? Komentarai Volframas fon Ešenbachas Wolfram von Eschenbach, apie 1170-1220) – vokiečių riteris ir poetas, kilęs iš kilmingos, tačiau nuskurdusios šeimos. Jis parašė eiliuotą romaną „Parcifalis“ (1210) – vokiškai išdėstytą ir išplėstą Kretjeno de Trua „Parsevalį“, o taip pat „Titurelį“, išlikusį ištraukose, bei „Vilehalmas“ apie karį-šventąjį. Kaip ir K. De Trua, Ešenbacho kūrinyje legenda apie šventąjį Gralį susilieja su Parcifalio, ieškančio dvasinio tobulumo, istorija. Tačiau Vilhelmas į siužetą įtraukia mistinius siekius – stebuklo troškimas, mėgavimasis stebuklais yra pagrindiniai Ešenbacho kūrybos motyvai. 19 a. siužetą smarkiai perdirbo R. Vagneris, sukūręs to paties pavadinimo muzikinę dramą. Fulkanelis - garsaus 20 a. alchemiko, dėl kurio asmenybės tebesiginčijama, paseudonimas. Atrodo, kad jis sudarytas iš lotynų Vulcan (romėnų ugnies dievas) ir El - kanaanitų žodis, reiškiantis „dievas“, o taip pat Šv. Ugnis. Fulkanelis publikavosi Paryžiuje; išnyko apie 1926-uosius. Jo dvi knygos: „Katedrų paslaptis“ (parašyta 1922 m., išleista 1926 m.) ir „Filosofijos gyventojai“ (išleista 1929 m.).

Taip pat siūlome paskaityti:
Ištrauka iš "Fuko švytuoklės" pradžios,
Ištrauka apie kompiuterius,
Alchemikų filosofinis akmuo,
Ištrauka 81 skyriaus apie telūrines sroves bei
E.P.Blavatskaja "Slaptoji doktrina"

Apie Atėnę, kaip iš dangaus atėjusią katastofą;
Apie Vedų Samčio paieškas;
Skandinavų mitus.

Taip pat siūlome paskaityti:
Tamplieriai - Kristaus kariai
Šventasis Gralis – kas jis?
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Alchemija ir rozenkreiceriai
apie kryžiaus simbolį,
Gralio taurė – Kaukaze?
Ratas ir kryžius,
apie svastiką,
Egipto mitologija,
E.P.Blavatskajos "Slaptoji doktrina" apie milžinus,
ir Magiją, Thelemą ir Alisterį Kraulį
Tamplierių ordino regula
Elohimų alchemija

Tai komentarai Umberto Eco knygai Fuko švytuoklė.
Taip pat siūlome paskaityti:
Atsiliepimas apie knygą
Juodoji Mergelė Marija
Ištrauka iš "Fuko švytuoklės" pradžios
Ištrauka apie kompiuterius
Ištrauka 81 skyriaus apie telūrines sroves bei
E.P.Blavatskaja "Slaptoji doktrina"
apie tikrąją Fuko švytuoklę
ir kas yra Ayers Rock uola
Stounhendžas - Anglijos mistinis statinys
Hyper-erdvė: Eco ir amerikiečiai