Bermudizmas kaip metodas. Vartiklis

Pavojinga užmačia – rašyti knygą kokia nors gerai išnaudota tema. Ji jau nutrypta iki bazalto pagrindo – ir joje palikti savo pėdų atspaudus beveik neįmanoma. Ir vis tik Aleksiejus Slapovskis^*) išleido romaną „Dingę Bermuduose" (2009).

Siužetas paprastas: virš Bermudų asmeniniu lėktuvu skrenda rusų verslininkas su žmona ir dviem sūnumis-paaugliais. Visi jie nepatenkinti gyvenimu: vyresniajam sūnui nuobodu, jaunesniajam trūksta kompiuterio su žaidimais, tėvas užsiknisęs reikalais, o motina gailisi nutrūkusios dainininkės karjeros ir pavyduliauja vyrui dėl sekretorės. O pilotas, buvęs Lotynų Amerikos revoliucionierius, svajoja susirasti ir nužudyti apgavusią mylimąją. Ir visa ši šutvė prasmenga į paralelinį pasaulį.

Verslininkas, dūsavęs „ar ne padešimtgubėti man?", suskyla į gerą desėtką atskirų ir skirtingų asmenybių, tarp kurių Finansininkai net du: geras ir blogas. Santykiai tarp jų vystosi taip: „Tada Olegas-1 smogė ranka. Olegas-2 išsisuko, pašoko ir spyrė koja. Prasidėjo rimtos muštynės. Jie meistriškai puolė ir gynėsi [...] Nė vienas jų negalėjo laimėti, nes jų jėgos, aišku, buvo vienodos".

Iš tos citatos galima nuspręsti apie literatūrinį lygį ir siužeto originalumą. Na tiesiog priminsime, kad grumtynės su savo dvyniu jau prieš 200 m. nebuvo naujas literatūrinis triukas. Po T. Gotjė „Dvigubo riterio", E. Po „Viljamo Vilsono" ar R. Šekli^*) „Statuto civilizacija" (tai tik dalelytė vandenyne) reikia gerai paplušėti, kad muštynės nepanašėtų į mokinio rašinį – ir, beje, suskilimas į asmenybes pagal charakterio bruožus puikiai aprašytas P. Bagriako romane „Penki prezidentai" (1969).

Hm, „rimtos muštynės". Štai palyginimui ištrauka S. Lemo „Joano Tyliojo žvaigždžių dienoraščių":
„Kai atsipeikėjau, kajutė buvo pilna žmonių... Kaip paaiškėjo, visi jie buvo manimi skirtingomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais, o vienas, atrodo, net iš būsimų metų. Daugelis buvo sumuštų, su mėlynėmis, o penki jų su skafandrais. Tačiau vietoje to, kad nedelsiant išeitų į lauką ir pataisytų gedimą. Pradėjo ginčytis, bartis, derėtis ir pyktis. Jie aiškinosi, kuris kurį sumušė ir kada. Padėtis darėsi sudėtingesnė dėl to, jau pasirodė iki pusiaudienio apsireiškę ir po pusiaudienio; ir aš ėmiau baimintis, kad jei tai tęsis, aš suskilsiu į minutinius ir sekundinius ir, be to, jie melavo nemirksėdami, ir iki šiol nežinau, kuriuos mušiau ir kurie mane mušė... Tačiau net mintimis linkęs negrįžti prie tų nemalonių prisiminimų – žmogui, kuris visą savaitę nieko daugiau neveikė, o tik vanojo save, didžiuotis nelabai yra kuo".

Taigi, didžiuotis pasikartojimais nelabai tinka, o kitką surasti sunku. Duoklę kultiniam „Piknikui šalikelėje" autorius atidavė epigrafu, tačiau vertėjo pacituoti vertėjo ir „Pirmadienis prasideda šeštadienį" [priminsiu, kad tai brolių Strugackių kūriniai]. Mat „Dingusiuose" gausu epizodų, kai „įsivaizduojama" pica (su plastiko prieskoniu) ar ledai (iš penoplasto), o tai priverčia prisiminti, kai naktinio budėjimo metu išalkęs Saša Privalovas bandė mintimis materializuoti duonos riekę su sviestu.

Ir sugrįžti Bermudijos labai sunku (beje, kaip ir perskaityti minimą knygą iki galo). Tarytum tereiktų visiems (na, bent daugumai) jos gyventojams, kurių per amžius susikaupė apie pusantro tūkstančio panorti grįžti:
„Ir štai jau daugelį metų, per kiekvieną vasaros lygiadienį, gyventojai susirenka pagrindinėje aikštėje. Tylėdami stovi ir žvelgia į dangų. Užduotis viena: mintimis suformuoti aiškų (taip-ne lygio) norą grįžti arba likti".

Hm, vasaros „lygiadienis" – kažkokia astronominė naujovė. O dėl norų šįkart prisiminkime V. Golovačiovo^***) apsakymą „Medis" (1985) – kosminis laivas patiria avariją ir nukrenta į nežinomą planetą. Išgyvenę ekipažo nariai mato milžinišką medį, apie kurį nuo seno sklando pasakiški gandai:

„- Miša, - pašaukė jis, atsargiai paliesdamas Mišino petį. – O kaip medis išpildo troškimus? Kokia procedūra?

- Ką? – atsigavo Mišinas. – A-a... labai paprastai. – Jis pagyvėjo. – Pagal legendą, kiekvienas žmogus privalo sugalvoti norą, tačiau jo garsiai nepasakyti; ir jei visų norai sutampa, tai tas bendras noras išsipildo".

Toliau į romaną įtraukiami ir politiniai motyvai – Olegai-Finansininkai Bermudijoje įveda kapitalizmą ir iki tol buvęs rami egzistencija suyra; nelieka jokio žmogiškumo, gerumo ir rūpesčio – svarbu tik pinigai. Todėl ir norisi paklausti – o kam parašyta ši knyga. Argi tik dėl pinigų?

^**) Robertas Šeklis (Robert Sheckley, 1928-2005) – amerikiečių rašytojas fantastas, pradėjęs publikuotis žurnaluose 6-me dešimtm. Pradžioje pasirašinėjo Finn O’Donnevan ir Ned Lang pseudonimais. Parašė šimtus apsakymų ir apysakų, keliasdešimt romanų. Dar parašė 15-a scenarijų TV serialui „Kapitonas Video“ (1949-55). Jo kūrinių vingiai visiškai nenuspėjami, absurdiški ir dažniausiai komiški (tad stilius kiek primena O’Henri). Tipiniais jo kūriniais galima paminėti „Blogą gydymą“ (kai žmogus gydomas psichoterapine mašina skirta marsiečiams), „Apsauga“ (veikėjas įspėjamas apie mirtiną pavojų, jei nesiliaus „lesnerizuoti“ – tačiau ką tai reiškia, nepaaiškinama), „Apskaitininkas“ (kai driežų šeima sužino, kad jų sūnus pasirinko „blogiausią“ apskaitininko profesiją) ir kt. 20 a. paskutinį dešimtmetį jis dar parašė trijų romanų ciklą apie detektyvą Hobą Drakonidą, o taip pat laikoma, kad jo absurdiškasis „Stebuklų koordinatės“ (Dimension of Miracles, 1968) įtakojo „Keliautojo autostopu gidą po galaktiką“.

^***) Vasilijus Golovačiovas (g. 1948 m.) – tarybinis ir ukrainiečių fantastas, scenaristas, dailininkas, pagal profesiją – radioelektroninės aparatūros inžinierius. 1974 m. apsigyveno Ukrainoje, Dniepropetrovske ir dirbo „Metalurgautomatika“ institute. Nuo 1989 m. pasišventė vien literatūrinei veiklai. Parašė per 60 romanų; dvi knygas iliustravo pats. Vėliau persikėlė į Maskvą. Kuria „kietąją“ mokslinę fantastiką derindamas su fentezi. Jo kūriniai derina kosmines temas, ezoterizmą, slavų neopagonizmą ir naconalpatriotizmą (pvz., „Vedičiaus“ (2007) siužetas sukasi aplink „žydų-masonų sąmokslą“ ir yra persunktas šiuolaikine ksenofobija su rasistine potekste – visos kitos tautos yra absoliutus blogis, kuriam priešinasi rusų vitiaziai) bei pseudoistoriją. Jo ateities pasaulis kuriamas griežtai laikantis teorinės fizikos ir kosmogonijos principų, kaip pvz., romanas „Reliktas“, kuriame tolimos ateities žmonės susiduria su konstruktoriais, visatas kuriančiomis būtybėmis. Stilistiškai kūriniai išsiskiria abreviatūrų naudojimu ir informacijos „kodavimu“ „apvartalų“ (skiemenų sukeitimu) pagalba. Sukūrė ciklus „Žvėries evangelija“, „Uždraustoji tikrovė“, „Katarsis“, 9-ių knygų „Reliktas“ (1979-2009) ir kt. Vėlesnieji kūriniai stipriai politizuoti (deja, prijaučia „vatnikams“). Yra tinklinio sporto meistras.