| Robertas Jangas. Rugsėjyje 30 dienų, 1957 Skelbimas lange masino: Apie autorių >>>>> Kiek žemiau smulkiomis raidėmis buvo papildyta: Žodis "mokykla" priminė Denbi suolus ir rudens lapus, vadovėlius ir linksmą jaunatvišką juoką. Nedidelės naudotų daiktų parduotuvės savininkas aptaisė mokytoją ryškiaspalve gėlėta suknele ir mažais raudonais sandalais ir ji stovėjo tiesiog vitrinoje statmenai pastatytoje dėžėje, tarsi žmogaus ūgio lėlė, laukianti, kada kas nors pasirodys ir ją pažadins. Denbi ėjo judria gatve, braudamasis iki aikštelės, kurioje stovėjo jo mažalitražė mašina.Buvo aišku, kad namuose jau, matyt, laukia telefonu užsakyta vakarienė, kuri aušta ant stalo, o žmona siunta už vėlavimą, tačiau jis sustojo ir stovėjo, aukštas ir liesas, greta vaikystės, klaidžiojančios jo mąsliose akyse, nedrąsiai žvelgiančiose putliame veide. Denbi visada erzino jo paties neveiklumas. Jis tūkstantį kartų praeidavo pro šią parduotuvėlę pakeliui nuo stovėjimo aikštelės link darbovietės ir atgal, tačiau kažkodėl tik šiandien pirmąkart sustojo ir atkreipė dėmesį į vitriną. Tačiau, galbūt, tik dabar kažkas, ko jam ypač trūko, pirmąkart pasirodė parduotuvės vitrinoje. Denbi susimąstė. Ar jam reikia mokytojos. Vargu. Tačiau Luarai neabejotinai reikia pagalbininkės namuose, o nusipirkti automatinę tarnaitę jie neišgali. O ir Bilui nepakenks papildomi užsiėmimai prieš artėjančius pereinamuosius egzaminus pagal mokymo programą, transliuojamą per TV, o . O o jos plaukai priminė jam rugsėjo saulę, o jos veidas rugsėjo dieną. Rudenio miglelė apgaubė Denbi, netikėtai neveiklumas dingo, ir jis pajudėjo, tačiau ne link stovėjimo aikštelės. - Kiek kainuoja mokytoja vitrinoje? paklausė. Ant lentynų buvo išdėlioti visokiausi antikvariniai daiktai. O ir pats savininkas mažas judrus žmogelis žilais plaukų kuokštais ir blausiomis akimis priminė vieną jų. Išgirdęs Denbi klausimą tiesiog nušvito. - Ji jum patiko, pone? Ji tiesiog nuostabi! Denbi sunkiai patikėjo tuo, ką išgirdo. Dabar, kai mokytojos tokios retos, buvo natūralu tikėtis, kad jų kainos pakils, o ne atvirkščiai. O be to nepraėjo nė metai, kai jis ketino nusipirkti kokį nors trečiarūšį, remontuotą mokytoją, kuris padėtų Bilui ruošti pamokas ir pigiausias, kokį pavyko rasti, kainavo per 100 dolerių. Net ir už tokią sumą jis būtų nusipirkęs, tačiau jį atkalbėjo Luara. Ji niekada nebuvo ėjusi į tikrą mokyklą ir nežinojo, kas tai yra. O čia $45,95! Ir dar moka siūti ir ruošti valgį! Na jau Luara tikrai neprieštaraus Žinome, ne, jei jis nesuteiks jai tokios galimybės. - O ji
geros kokybės? Nors dėžė buvo su ratukais, tvarkytis nebuvo lengva. Denbi padėjo ištraukti mokytoją iš dėžės ir pastatyti prie durų, kur buvo daugiau šviesos. Seniokas atsitraukė atgal gėrėdamasis. - Pone, gal aš kiek senamadiškas, - pareiškė jis, - tačiau turiu jums pasakyti, kad dabartiniai telepedagogai niekaip su ja nesulyginami. Ar kada nors mokėtės tikroje mokykloje? Denbi linktelėjo. - Taip ir pamaniau, įdomu
Mokytoja buvo įjungiama mažu mygtuku, paslėptu už kairios ausies. Parduotuvės savininkas kiek užtruko, kol rado jungiklį, tada pasigirdo tylus spragtelėjimas, kurį palydėjo duslus gaudimas. Netrukus mokytojos skruostus nudažė raudonis, ėmė ritmiškai kilnotis krūtinė, atmerkė žydras akis Denbi taip sugniaužė kumščius, kad nagai įsmigo į delną: Senukas žvilgtelėjo į dėžę: - Į paskutinius modelius firma įtraukė daug atnaujinimų, - dėstė seniokas. Kai suprato, kad telemokymas įsigali, darė viską, kad įveiktų konkuruojančias maisto koncentratų kompanijas. Tačiau nieko nepasiekė. Na ką, ponia Džouns, išeik iš dėžės ir parodyk, kaip vaikštai. Ji perėjo užgriozdintu kambariu, jos maži raudoni sandalai švysčiojo dulkėtomis grindimis, ryški suknelė kažkuo priminė auksinį rudenį. Tada sugrįžo ir sustojo laukdama prie durų. Denbi negalėjo ištarti nė žodžio: - Gerai, - po kiek laiko išlemeno. Gražink į dėžę. Perku ją. - Tėti, čia man? sukrykštė mažasis Bilas. Taip? Jis, truputį paprakaitavęs, pervilko dėžę per slenkstį ir nurideno ją tolyn nedideliu koridoriuku į svetainę. Tuo metu svetainę buvo visiškai okupavęs kažkoks gatvės prekeivis raudonais drabužiais, įsiveržęs per 120 colių televizorių ir visaip giriantis naują "linkolno" modelė su atlošiamu viršumi. - Atsargiai, kilimas! šūktelėjo Luara. Devynmetis Bilas mažais žingsniukais pripuolė prie televizoriaus ir vienu smūgiu pribaigė prekeivį raudonais drabužiais ir visa kita. Denbi, jausdamas pakaušiu Luaros kvėpavimą, atraišiojo dėžę. - Mokytoja! iš nuostabos užspringo Luara, kai dėžė buvo atidaryta. Ir tai viskas, ką
suaugęs vyras gali nupirkti žmonai! Mokytoja! Denbi pirmąkart pastebėjo, koks godus žmonos veidas:
- $45,95 Jis pasisuko į Luarą: Denbi pasilenkė virš dėžės, paspaudė nedidelį mygtuką už ausies ir, kai atsimerkė žydros akys, tarė: Jis buvo sužavėtas, kaip ji lengvai, iš pusės žodžio supranta jo nurodymus, kur ir kokius mygtukus reikia paspausti, kokias svirteles pakelti ar nuleisti, ką reiškia tie ar kiti indikatorių skaičiai. Minutė ir vakarienė dingo nuo stalo ir netrukus buvo atnešta atgal karšta, garuojanti, skani. Luara, ir ta nusileido: Žmonos veidas vėl įgavo įprastą abejingumo išraišką, kuri įprastinėmis sąlygomis, kartu su tamsiomis skvarbiomis akimis ir ryškiai dažytomis lūpomis netgi darė kažkiek patraukliu. Tačiau dabar Luaros krūtinė karingai kilnojosi ir ji atrodė gana rūsti su savo nauju aukso ir ryškiai raudonos spalvos chalatu. Nenorėdamas apsunkinti padėties, Denbi nusprendė patylėti. Jis paėmė ją už smakro ir pabučiavo. - Einam valgyti.
- Ji neturi manęs mušti! pareiškė Bilas į klausiamą tėvo žvilgsnį. Denbi nusijuokė. Dabar, kai mūsšis buvo pusiau laimėtas, jis pajuto palengvėjimą. Kita puse bus galima užsiimti vėliau. - Žinoma, nemuš! pasakė jis. eik čia, sėsk valgyti. Būk geras berniukas. Bilas atlyžo: Romeo Montekis mikliai susuko cigaretę, įsidėjo į burną, nuo teležiūrovų žvilgsnių paslėpta plačiu sombrero, ir, užsidegęs ją virtuvės žiebtuvėliu, patraukė mėnesienos nulietu kalvos šlaitu į Kapulečių rančą. "Man reikėtų, manyčiau, trupučiuką pasisaugoti, - pradėjo jis savo monologą. Juk tie niekingi Kapulečiai, prasčiokai piemenys, yra kraujo priešai mano giminaičiams ir artimiesiems, kilmingiems žemvaldžiams, nušaus mane, kad net cyptelti nespėsiu. Be to mergina, kuriai skyriau pasimatymą, neverta didelės rizikos". Denbi susiraukė. Jis nebuvo prieš klasikos perdarymą palei dabartines realijas, tačiau jam atrodė, kad šįkart nužengta per toli žavintis kaubojiškomis "šaudynėmis". Tačiau Luaros su Bilu tai, atrodo, visai nejaudino. Jie tokie susidomėję, palinkę į priekį, žiūrėjo telefilmą, kad nenoromis pagalvoji klasikos perdarinėtojai žino ką daro. Net ponia Džouns ir toji, tarytum, susidomėjo. Tiesa, Denbi iškart pagalvojo, kad vargu ar ji gali domėtis filmu. Juk kokios bebūtų protingos jos akys, visa, ką ji čia iš esmės daro, tik eikvoja savo baterijas. Denbi nesugebėjo įvykdyti Luaros pasiūlymo išjungti mokytoją. Būtų per žiauru nutraukti jos gyvenimą, kad ir laikinai Jis suirzęs pasimuistė videokrėsle, susivokęs: "Pfu, po velnių, kaip ir ateina į galvą tokie niekai!" - ir iškart su liūdesiu pastebėjo, kad siužeto mintį pametė. Kai vėl ėmė suvokti, kas prie ko, Romeo jau pralindo pro Kapulečių rančos užtvarą, perėjo per parką ir atsistojo po žemu balkonu neskoningame gėlyne. Džiuljeta atidarė senovines prancūziškas duris, bendrame fone atrodžiusias kvailu anachronizmu, ir išėjo į balkoną. Apsivilkusi trumpa mini suknele ir užsidėjusi plačiabrylį sombrero, kuris slėpė jos dažytas šviesias sruogas. Ji pasilenkė per balkono turėklus, žvelgdama į sodo tankmę. - Romeo, kur tuuu, - nutęsė ji. - Kas per nesąmonės! - netikėtai pasigirdo ponios Džouns balsas. Visi tie žodžiai, kostiumai, veiksmo vieta kažkokia nešvankybė. Denbi nustebęs pažvelgė į ją. Jis staiga prisiminė, kad parduotuvės savininkas sakė, kad mokytoja reaguoja ne tik į žodžius, bet ir vaizdus bei nutikimus. Tuo metu jis manė, kad seniokas kalbėjo tik apie tiesiogiai susijusius su jos pedagoginėmis prievolėmis, o ne bet kokius Jį apėmė bloga nuojauta. Jis pastebėjo, kad Luara ir Bilas liovėsi žiūrėję telefilmą ir su neslepiama nuostaba žvelgia į ponią Džouns. Minutė buvo kritinė. Jis pakosčiojo: Denbi su nerimu pažvelgė į žmoną. Nuostaba jos akyse pasikeitė nepasitenkinimu. Jis lėtai pasisuko į ponią Džouns. - Dabar koviniai filmai plinta tarsi epidemija. Atrodo, kad atgimsta ankstyvasis televizijos laikotarpis. Koviniai filmai patinka žmonėms, todėl reklaminės agentūros, akivaizdu, juos užsakinėja. Scenaristai tenkina užsakovų pageidavimus ir ieško naujų siužetų. - Džiuljeta mini suknele Žemiau kritikos! - Liaukis, Džordžai, - Luaros balsas buvo šaltas ir griežtas. Sakiau tau, kad ji atsiliko 50 m. Arba išjungi ją, arba einu miegoti! Atsidusęs Denbi atsistojo. Jam buvo gėda, kai priėjo prie ponios Džouns ir už jos kairės ausies užčiuopė mažą mygtuką. Mokytoja žvelgė į jį ramiu nemirksinčiu žvilgsniu, rankos gulėjo ant kelių, oras ritmingai cirkuliavo dirbtinėmis šnervėmis. Tai priminė nužudymą. Denbi tiesiog nupurtė, kai jis grįžo į savo videokrėslą. - Tu ir tavo mokytojos
- buvo bepradedą Luara. Jis įsižiūrėjo į ekraną, bandydamas pagauti pjesės esmę. Tačiau nepavyko, jis liko jai abejingas. Tada ėmė transliuoti kitą dalyką detektyvą "Ledi Makbet". Filmas įvarė dar didesnį nuobodulį. Jis retkarčiais žvilgčiojo į ponią Džouns. Kai jos kvėpavimas liovėsi, akys užsimerkė, kambarys jam pasirodė neįprastai tuščias. Pagaliau jis neištvėrė ir atsistojo: Jis iš garažo išvairavo mašiną ir nuvažiavo ramia gatvele link bulvaro, vėl ir vėl
klausdamas savęs, kodėl jis taip susijaudino dėl tos senos mokytojos. Jis suprato, kad tai ne
tiesiog negrįžtamai praėjusios praeities nostalgija, nors ji ir turėjo tam tikrą dalį tame
laukimas rugsėjo, tikros mokyklos. Jis skausmingai panoro vėl ateiti rugsėjo rytą į klasę ir
pamatyti, kaip mokytoja po skambučio išeina iš mažo kabineto, prieina prie lentos ir
taria: Ne, jis mėgo mokyklą ne labiau už kitus vaikus ir dabar suprato, kad rugsėjis apima ne tik vadovėlius ir jaunatviškas svajones. Tas mėnuo yra kažko, ką jis visiems laikams prarado, simbolis, kažko neapibrėžto, tačiau dabar jam nepaprastai reikalingo. Savo mašina jis aplenkė skubančius automobilietus. Pasukęs į šoninę gatvę, vedančią prie Frendlio Fredo baro, ant kampo pastebėjo naują nedidelį paviljoną, o greta jo skelbimą: Netrukus! Jis nuvažiavo toliau vakaro šviesomis mirgančia gatve, įsispraudė į automobilietų stovėjimo aikštelę netoli Fredo baro ir, išlipęs iš mašinos, patraukė link įėjimo. Baras buvo perpildytas, tačiau Denbi pasisekė rasti laisvą kabiną. Jis užsidarė joje, įmetė ketvirtuką į gėrimų automato plyšį ir pasirinko alų. Kai nuo šalčio aprasojusiame popieriniame bokale alus atsirado ant stalo, jis apmąstydamas ėmė siurbčioti jį. Maža tvanki kabina buvo prisigėrusi kažkokio sintetinio gėralo, kurį gėrė ankstesnis lankytojas, kvapo. Denbi minutei nutrūko nuo savo minčių. Jis prisiminė šį barą dar nuo neatmenamų laikų, kai mažų kabinų, skirtų vienam žmogui, nė kvapo nebuvo ir buvo galima stovėti greta kitų lankytojų ir stebėti, kas ką ir kiek geria. Po to mintys grįžo prie ponios Džouns. Virš gėrimų paskirstytojo buvo nedidelis ekranas su užrašu: "Turi nemalonumų? Prisijunkite prie barmeno Frendlio Fredo jis išklausys! (tik 25 ct už 3 min. pokalbį)". Denbi įmetė ketvirtuką į automato plyšį. Pasigirdo tylus trakštelėjimas, moneta suskambo pinigų gražinimo lovelyje, o įrašytas Fredo balsas tarė: "Dabar užimtas! Bandyk vėliau!" Kiek palaukęs ir užsisakęs kitą alaus bokalą, Denbi vėl įmetė monetą. Šįkart abipusio ryšio ekranas įsižiebė ir jame pasirodė stambus įraudęs Frendlio Fredo veidas. - Hello, Džodžai, kaip gyveni? Denbi linktelėjo: Jis žvilgtelėjo į staliuką, kur stovėjo vienišas alaus bokalas: Denbi nutilo ir pažvelgė į ekraną. Frendlis Fredas supratingai linkčiojo. Jo stambūs rausvi
žandai kresčiojo. Tada jis tarė: Tuo metu pasigirdo kažkoks dūzgimas ir ekranas išblėso: Jis išgėrė alų ir išėjo. Kodėl niekas nemėgsta mokytojų ir kodėl visiems patinka telepedagogai? Visą kitą dieną darbe Denbi galvojo apie tą paradoksą. Prieš 50 m. atrodė, kad tie mokytojai-androidai išspręs mokymosi problemą taip pat kardinaliai, kaip kainų ir asmeninių mašinų sumažinimas išsprendė šimtmečio ekonomines problemas. Ir tikrai, pedagogų trūkumo problema iškart dingo, tačiau atsirado kita patalpų trūkumas. Kas iš to, kad mokytojų pilna, jei nėra kur mokytis? O kaip galima skirti lėšų naujų mokyklų statybai, kai trūksta gerų kelių? Žinoma, buvo kvaila buvo tvirtinti, kad mokyklų statyba svarbiau už kelius. Juk jei liausiesi statyti naujus kelius, sumažės paklausa automobiliams, vadinasi, ekonomika kris, didės depresija, o tada mokyklų statyba dar labiau beprasmiška ir nereikalinga veikla. Dabar, kai tas klausimas išsiaiškintas, galima atmesti neapykantą maisto koncentratų gamintojams. Įvedę telemokymą, jie išgelbėjo padėtį. Vienas pedagogas, stovėdamas mažoje klasėje, kurios vienoje pusėje lenta, o kitoje telekamera, gali iškart mokyti vos ne 50 mln. Mokinių, o jei kam ir nepatiks, kaip jis moko, pakaks persijungti į kitą teleprogramą. Žinoma, tėvai turi nuolat sekti, kad vaikas nešokinėtų iš vienos klasės į kitą, aukštesnę, ir nepereitų į kitų metų programą neišlaikęs pereinamųjų egzaminų. Svarbiausia toje mokymo sistemoje buvo tai, kad už viską mokėjo maisto koncentratų gamintojai, leisdami mokesčių mokėtojams atsisakyti vienos iš pačių nemaloniausių išlaidų, užtikrindami pilnesnę piniginę įvairiems kitiems mokėjimams. Vienintelis dalykas, ko tos kompanijos prašė, - kad mokiniai (o pagal galimybes ir tėvai) vartotų maisto koncentratus. Tad jokio paradokso ir kvapo nebuvo. Mokytojas atidavė užmarščiai, nes jos simbolizavo papildomas išlaidas mokesčių mokėtojams; telepedagogas tapo pageidaujamu visuomenės tarnu, nes garantavo priedą jų biudžete. Tačiau Denbi suprato, kad pasekmės buvo labai rimtos. Nepaisant, kad neapykanta mokytojams tapo atavizmu, tas pyktis buvo daugiausia pagimdytas maisto koncentratų gamintojų sukelto propagandinio triukšmo, pradėjus įgyvendinti planą. Būtent jie atsakingi už mito apie tai, kad mokytojai-androidai muša vaikus, paskleidimą, ir tas baubas iki šiol baugina kitaminčius. Problema tame, kad dauguma žmonių mokėsi televizijos pagalba ir todėl nežino tiesos. Denbi buvo maloni išimtis. Jis gimė ir augo mažame miestelyje, esančiame aukštai kalnuose, trukdžiusiuose priimti televizijos programas, ir jam teko, kol šeima nepersikėlė į miestą, eiti į tikrą mokyklą. Jis tai žinojo, kad mokytojai niekada nemuša mokinių. Žinoma, galėjo nutikti, kad "Androids International" išleido du-tris nepasisekusius modelius, tačiau ir tai vargu. Tai buvo patikima firma. Imkim, pvz., automobilietų priežiūros darbininkus ar patyrusius scenografistus, padavėjus ar namų darbininkes, kuriuos gamina. Žinoma, vidutinis tarnautojas neįgali jų nusipirkti. Tad kodėl Luara negali turėti (Denbi mintys šokinėjo nuo vienos temos prie kitos) laikinos tarnaitės? Tačiau ji neturėjo. Kai jis vakare grįžo iš darbo, užteko greito žvilgsnio į Luarą, kad be abejonių nustatytų, kad ji nepatenkinta jo pirkiniu. Niekas iki tol jis nematė tokio įraudusio veido ir piktai sukąstų lūpų. - Kur ponia Džouns? paklausė jis. Denbi išbalo: Luara niekinančiai prunkštelėjo: Reikalas pamažu aiškėjo. Akivaizdu, kad ponia Džouns ryte, kai Luara ją įjungė, pradėjo intelektualią kovą ir ją tęsė tol, kol jos neišjungė. Ponios Džouns nuomone, viskas Denbi namuose buvo ne taip, kaip reikia: ir Bilo TV mokomosios programos, transliuojamos per mažą televizorių vaiko kambaryje, ir dieninės didelio svetainės televizoriaus programos, užimančios Luarą; ir vestibiulio sienų piešiniai maži raudoni kadilakai, lekiantis susikertančiais keliais, ir jokios knygos namuose nebuvimas. - Tik įsivaizduok, ji mano, kad iki šiol tebeleidžiamos knygos, - sakė Luara. Apie trečią ponia Džouns tvarkė vaikų kambarį. Bilas paklusniai žiūrėjo telepamoką, sėdėdamas už suolo toks paklusnus ir ramus, kad neatsižiūrėsi visas persiėmęs kaubojų pastangomis užgrobti indėnų kaimelį pavadinimu Troja. Staiga visai netikėtai mokytoja, tarsi išprotėjusi, perėjo per kambarį ir įžeidžiančiai pasisakiusi tokio "Iliados" perdarymo atžvilgiu, išjungė televizorių pamokai vos įpusėjus. Bilas ėmė rėkti ir Luara, įsiveržus į vaikų kambarį, pamatė, kaip ponia Džouns viena ranka laiko Bilą už peties, o kitą pakėlė, ketindama jam pliaukštelėti. - Gerai, kad laiku suspėjau, - pareiškė Luara. Nėra ką ir sakyti, ką ji galėjo padaryti. Ji
juk būtų jį užmušusi. Denbi visą vakarą buvo suirzęs. Jis mykė vakarienės metu, kankinosi žiūrėdamas eilinį kovinį filmą, o, kai tik buvo tikras, kad Luara nežiūri į jį, pažvelgdavo į tyliai prie durų stovinčią dėžę. Pagrindinė filmo herojė, blondinė šokėja (apimtys 39-24-38 coliai) vardu Antigonė. Atrodo, kad du jos broliai užmušė vienas kitą susišaudymo iš pistoletų metu ir vietos šerifas Kreontas leido palaidoti tik vieną jų, nepagrįstai užsispyręs, kad kitą reikia numesti dykynėje žvėrims sudraskyti. Antigonė niekaip negalėjo suvokti to įsako logikos. Ji kalbėjo, kad jei vienas jos brolis nusipelnė būti palaidotas, tai nemažiau turėtų ir kitas. Ji prašo sesers Jemenos padėti jai palaidoti antrą brolį. Baili ir silpno charakterio Jemena atsisako, todėl Antigonė pareiškia, kad tada ji viena susidoros ir atliks visas deramas apeigas. Tada mieste pasirodo varganas Tiresėjus Denbi lėtai atsistojo, nuėjo į virtuvę, o tada per užpakalines duris į lauką. Sėdo į savo mašiną, atidarė langus, kad šiltas vasaros vėjelis atgaivintų. Pavažiavo pirmyn ir atgal bulvaru. Gatvės kampe statoma užkandinė buvo jau beveik baigta. Jis peržvelgė ją abejingai, kai suko į šoninė gatvelę. Frendlio Fredo baras buvo pustuštis ir Denbi užsidarė pirmoje laisvoje kabinoje. Vienišas išgėrė pora bokalų alaus, stovinčių mažo tuščio staliuko gale ir gerai susimąstė. Tada, primetęs, kad žmona su sūnumi jau miega, grįžo namo, atidarė ponios Džouns dėžę ir ją įjungė. - Ar šiandien ketinote mušti mano sūnų? paklausė jis. Žydros akys žvelgė tiesiai į jį, blakstienos ritmingai pasikeldavo ir nusileisdavo, išsiplėtę
akių lėliukės lėtai traukėsi nuo stiprios lempos, kurią Luara paliko neužgesintą svetainėje,
šviesos. Pagaliau ji atsakė: Denbi susiraukė. Jis ėjo kiek netvirtai staiga tapusiomis vatinėmis kojomis, kai patraukė atgal į svetainę. - Pom ponia Džouns, ateikite, atsisėskite ir papasakokite viską iš eilės, - paliepė jis. Jis žvelgė, kaip ji išėjo iš dėžės ir nuėjo per kambarį. Jos eisenoje buvo kažkas keista. Nesijautė ankstesnio lengvumo: ponia Džouns ėjo nerangiai, o jos ankstesnė stati laikysena kažkaip pasikreipė. Po pirmo žingsnio jis suprato, kad ji šlubuoja. Ponia Džouns sunkiai atsisėdo ant kušetės, o jis prisėdo greta jos. - Jis, tikriausia, spyrė jus koja, ar ne? paklausė Denbi. Kambaryje pasklido rausva migla ir ėmė plaukti prieš jo akis. Vėliau jis lėtai išsisklaidė, tačiau sieloje liko kažkokios nemalonios nuosėdos. - Labai susikrimtęs, ponia Džouns. Bijau, kad Bilas yra pernelyg agresyvus. Denbi buvo sukrėstas. Jis dar niekada iki tol negirdėjo nieko panašaus. Stebino ne tik pasakyti žodžiai, o ir tas pasitikėjimas, sklidęs iš intonacijų mokytojos balse nors ir iš meistriškai sukonstruoto garsiakalbio, sujungto su neįtikėtinai sudėtingais atminties blokais. Taip, sėdėdamas greta ponios Džouns, sekdamas kiekvieną jos lūpų judesį, matydamas dažną jos blakstienų mirksėjimą virš žydrų akių, jis jautė, kad į namus atėjo ir svetainėje sėdi rugsėjis. Netikėtai Denbi apėmė begalinis ramybės jausmas. Turtingos, pilnos gėrybių rugsėjo dienos ilga seka slinko pro jo akis; ir jis suprato, kuo jos skyrėsi nuo kitų dienų: rudens dienos buvo pilnos turinio, grožio ir ramumos, nes jų mėlynas dangus teikė viltį ir pasitikėjimą, kad ateis dar turtingesnės ir turiningesnės dienos
Akimirka tapo tokia maloni, kad Denbi panoro, kad ji tęstųsi amžinai. Netgi mintis, kad ji pasibaigs, skausmingai dūrė ir jis instinktyviai padarė tai, ką galėjo: pasisuko prie ponios Džouns ir apkabino pečius. Ji nesujudėjo ir toliau ramiai sėdėjo, jos krūtinė ritmingai kilnojosi, ilgos juodos blakstienos mosavo tarsi paukščio, sklendžiančio virš melsvų skaidžių vandenų, sparnai - Pasakyk, kuo tau vakar nepatiko "Romeo ir Džiuljetos" pastatymas? paklausė
jis. Jokių ribų nežino meilė mano, Gili tarytum vandens okeano. Kad ir kažin kaip būčiau tau dosni, - Širdis manoji neišseks kaip jūra. o Romeo atsako: Palaiminta, palaiminta naktie! Gal visa tai tik sapnas apgaulingas, Tiktai nakties regėjimas žavus? - Kodėl jie tai išmetė, sere, kodėl? Jokių ribų nežino meilė mano, Gili tarytum vandens okeano. Kad ir kažin kaip būčiau tau dosni, - Širdis manoji neišseks kaip jūra. - Leisk man užbaigti, - susikaupė Denbi. Palaiminta, palaiminta naktie! Gal visa tai tik sapnas apgaulingas, Tiktai nakties regėjimas žavus
Netikėtai p. Džouns staigiai atsistojo. Denbi neatsistojo. Nes nieko gero tai nebūtų davę. Pernelyg gerai pažinojo savo žmoną. Ji stovėjo svetainės tarpduryje su nauja pižama, išpaišyta kadilakais. Kai ji paslapčiomis lipo laiptais, jos basos pėdos neskleidė jokio garselio. Dvivietės mašinos ant jos pižamos išsiskyrė ryškiai raudonomis dėmėmis auksiniame fone ir atrodė, kad Luara atsilošė, o jie kaip pasiutę laksto jos kūnu, defiliuodami jos iškilia krūtine, pilvu, kojomis Jis išvydo jos susiaurėjusį veidą, šaltas negailestingas akis ir suprato, kad beviltiška ką nors jai aiškinti, nes žmona nenorės, o ir nesistengs suprasti. Jis aiškiai pamatė, kad pasaulyje, kuriame gyvena, rugsėjis tęsiasi ilgus metus ir puikiai įsivaizdavo, kaip šį rytą krauna dėžę su mokytoja į mašiną ir veža ją švytinčiomis miesto gatvėmis į nedidelę naudotų daiktų parduotuvėlę. Jis aiškiai matė parduotuvės duris, tačiau tada atsipeikėjo ir, apsidairęs, pamatė, kaip ponia Džouns stovi kažkokia kvaila poza prieš Luarą ir kartoja tarsi sugedęs patefonas: "Kas nutiko, ponia Kas nutiko ." Po kelių savaičių Denbi vėl panoro aplankyti Frendlio Fredo barą ir išgerti pora bokalų alaus. Tuo metu jis jau buvo susitaikęs su Luara, tačiau tai jau nebuvo ankstesnė ramybė. Denbi į gatvę išvairavo mašiną ir nuvažiavo spindinčiu šviesomis bulvaru. Buvo nuostabus birželio vakaras, žvaigždės kaip segtuko galvutės spingsėjo danguje virš neono šviesomis apšviesto miesto. Užkandinė, statyta gatvės kampe, jau dirbo. Prie spindinčio chromuoto prekystalio matėsi keli lankytojai, o prie liepsnojančios krosnies padavėja vartė šnypšiančias dešreles. Kažkas buvo pažįstamo tame, kaip ji judėjo, jos suknelės klostėse, švelniuose, tekančios saulės spalvos plaukuose, gaubiančiuose malonų veidą Jos naujas savininkas stovėjo kiek nuošaliau, parimęs ant prekystalio ir kažką gyvai aptarinėjo su lankytoju. Denbi krūtinę neįtikėtinai suspaudė. Jis staigiai sustojo, išlipo ir, peržengęs betoninę užtvarą, pasuko prie baro į galvą mušė kraujas, visos kūno dalelės įsitempė tarsi prieš mūšį. Yra dalykų, pro kuriuos negali praeiti ramiai, būtinai įsikiši, nesusimąstęs apie pasekmes. Jis priėjo prie prekystalio, kur stovėjo užkandinės savininkas, ir jau ketino, persivėręs per prekystalį, smogti į stambų įdegusį snukį, kaip staiga išvydo nedidelį skelbimą ant kartono gabalo, atremtą į garstyčių indelį, kuriame buvo parašyta Ieškomas vyras Nuo mokyklos rugsėjo klasės iki užkandinės tolimas kelias ir mokytoja, pardavinėjanti dešrainius, niekaip nesulyginama su mokytoja, aplink skleidžiančia svajones ir viltis. Bet jei ko nors labai norisi, to pasieksite bet kuria kaina. - Galiu dirbti tik vakarais, - užkandinės savininkui pasakė Denbi, - Tarkim, nuo šešių iki dvylikos
Denbi apėjo baro stovą, užėjo už prekystalio ir nusivilko švarką. Jei Luarei tai nepatiks, tegu eina velniop. Beje, jis žino, kad namuose bus patenkinti, nes čia uždirbti pinigai duos galimybę žmonai nusipirkti jos svajonių dalyką naują kadilaką. Užsivilko prijuostę, kurią padavė užkandinės savininkas ir prisijungė prie p. Džouns, stovinčios prie kaitintuvės su tikra medžio anglimi. - Labas vakaras, ponia Džouns, - tarė jis. Ji atsisuko ir jam pasirodė, kad jos akys plykstelėjo, o plaukai sužvilgo tarsi saulė, tekanti ūkanotą rugsėjo rytą. - Labas vakaras, pone, - atsakė ji ir užkandinėje tą birželio vakarą padvelkė rugsėjo vėjelis, tarsi po be galo ilgos nuobodžios dienos prasidėjo nauji pilni prasmės mokslo metai. Papildomi skaitiniai: | |
Denbi kažkodėl visai pamiršo Bilą. Žvilgtelėjęs nuo stalo, jis išvydo sūnų, stovintį prie durų ir
piktai žvilgčiojantį į ponią Džouns, kuri tuo metu virė kavą.
Jos skyrėsi tuo, kad buvo pilnos prasmės.